Arba kodėl tolerantiški žmonės mano gerinantys apkūnulių savijautą, bet iš tikro pagerina tik savąją, visai kaip ir jų niekintojai?
Prieš kiek laiko lankiausi Vilniuje, vienos kolegės paskaitoje. Laiką iki paskaitos maloniai leidau VU bibliotekos Profesorių skaitykloje, užsukau ir į šalia esantį poilsio kambarėlį. Kadangi gyvenu Šiauliuose, tokios išvykos į sostinę mane ir pradžiugina, ir suglumina. Taip nutinka dėl to, kad mano pažįstami iš Vilniaus yra šiek tiek tolerantiškesni ir kosmopolitiškesni negu kai kurie mano pažįstami ir anksčiau pažinoti Šiauliečiai. Toks sociokultūrinės aplinkos paįvairinimas man sukelia lengvai smegenis pakutenantį kultūrinį šoką, o jis sužadina smalsumą, be kita ko ir sociologinį.
Šįkart mano smalsumą sužadino kai kurių akademinės bendruomenės veikėjų požiūris į kūną, maistą ir iš to požiūrio išplaukiantis jų elgesys su apkūnuliais. Kalbu apie tukulius, nes pats tokiems save priskirčiau. Švelniai tariant, nes mano KMI šiandien ryte pasisvėrus buvo 33,8, kas jau yra smarkus viršsvoris, mano atveju sudarantis apie 30 kg. Vaistinėje pasimatavus kūno riebalų kiekį paaiškėjo, kad jų savo kūne turiu net 35%, nors naiviai tikėjausi, kad bus kokie 20% – viršutinė normos riba… Tai turėdamas omenyje į kelionę užkandai įsidėjau du 250 ml. talpos indelius su Pekino kopūstų lapais ir porą obuolių [1].
Ir štai prasideda veiksmas. Alktelėjęs pasiėmu indelį su kopūsto lapais bei obuolį ir kulniuoju link poilsio kambario. Pakeliui sutinku vieną pažįstamą, kuris pamatęs mano lauknešėlį nusišypso ir paklausia, ar pradėjau laikytis dietos. Įeinu į poilsio kambarį, išsitraukiu vieną kopūsto lapą ir imu gana garsiai graužti. Po kurio laiko įeina kitas pažįstamas veikėjas ir su jam būdingu šmaikštumu paklausia:
– Kas čia?
– Pekino kopūstas, – atsakau.
– O kodėl ne dešra? Juk ten tiek daug visokių mikroelementų.
Mano mėginimai pašnekovą įtikinti skaidulų nauda virškinimui ar obuolyje sukauptų gliukozės atsargų tikrumu nebuvo sėkmingi ir toliau nusukom temą apie Krymą. Tada jau iš kitos pažįstamos gavau pasiūlymą pasivaišinti šokoladu, kurio atsisakiau. Žiūrėdamas į greta jos sėdinčias koleges, kurios gardžiavosi sausainukais ir šokoladu, susimąsčiau. Paklausiau savęs, ar aš kartais nesusidūriau su teoriškai nuosekliu, bet sausoku tolerancijos švelnumu, kuris sako: „visi turi teisę būti savimi: aukšti, žemi, liekni ir apkūnūs, o praktinės to lozungo implikacijos mums nerūpi“? O gal patyriau akademiniam habitus būdingos neurotiškos ironijos ataką: „neapsimetinėk, gi puikiai žinom, kad kur nors pasislėpsi ir prisikimši kokio nors šlamščiamaisčio!“? Žinoma, labiausiai tikėtinas variantas buvo trečias. Visi tiesiog ėmėsi tipiškų stalo ritualų ir socialinių gestų: pavaišink kolegą, pakalbėk apie maistą, buitiškai pajuokauk ir pan. Bet iš to vargiai išeitų parašyti polemišką straipsnelį, tad mane labiau sudomino tolerancijos perversijų hipotezė.
Ji man įdomi tuo, kad žmonės toleranciją prisijaukindami, padarydami savo habitus dalimi išstumia ją į pasąmonę ir ši pavirsta automatine reakcija, refleksu. Ir kai kažkokia socialinė grupė ją habitualizuoja, pvz., akademinis jaunimas, jie perima tik tą tolerancijos dalį, už kurią jie yra tiesiogiai atsakingi – bendravimą. Tačiau tolerancijos recipientai, šiuo atveju – apkūnuliai(-ės), dėl savo kūno patiria ne tik nepatogumus bendraujant, kai iš jų šaipomasi ar tyčiojamasi. Kartais tie nepatogumai kyla iš to, kaip yra socialiai konstruojama fizinė aplinka.
sociologai.lt archyvo nuotr.
Tarkime, toks nekaltas dalykas kaip šildymas. Standartiniam lieknam žmogui norisi daugiau šilumos, nes jo plonesnis poodinis riebalų sluoksnis. O tau prie 20°C jau darosi karšta. Kiti sau smagiai dirba, o tau nuo šilumos norisi miego. Nori miego, o dirbti reikia, todėl tu išgeri kokių nors stimuliantų ar suvalgai kaloringo maisto. Visa tai tik dar labiau tave tukina – susidaro ydingas ratas. Kitas pavyzdys: visi sėdi nei paraudę, nei pabalę, o tu jau visas pomidorinis nuo šilumos ir/ar padidėjusio kraujospūdžio, kurio tu gal net ir nematuoji? Nors kitiems dar prakaitas nepila, o tu jau visas būni šlapias ir dėl to greičiau pasmirsti. Taip maži kasdieniai nepatogumai akumuliuojasi į visumą ir tave slegia. O tu nerimauji ir toliau sau tunki… Vos nepamiršau! O kaip drabužiai „didelių dydžių“ parduotuvėse? Ar gamintojai atsižvelgia tik į žmogaus apimtis, o gal atsižvelgia ir į padidėjusią trintį tam tikrose kūno vietose, padidėjusį prakaitavimą, didesnę apkrovą patiriančius padus, dėl ko ir batai greičiau dėvisi bei kojinės?
Bet nesupraskite manęs klaidingai. Šio pamfleto tikslas tikrai nėra bet kokio laipsnio nutukimą įteisinti kaip fizinę negalią ir pritaikyti visą mus supančią aplinką pagal apkūnulių poreikius. Anaiptol. Aš viso labo siūlau tiems, kas yra tolerantiški apkūnuliams, nebūti tolerantiškiems ganėtinai pražūtingam perteklinės kūno masės augimui. Juk tai atsiliepia ir fizinei, ir psichinei ir seksualinei sveikatai, ir darbingumui, ir bendravimui, ir apskritai – laimingam gyvenimui. Jeigu tolerancija turėtų atsirasti iš tikros empatijos, o ne automatinio socialinio ritualo diegimo, tai gal reiktų kaip tik įsijausti į riebesnį nutukusio žmogaus kailį, suprasti mažas ir didesnes jo kančias bei pagalvoti ne tik apie savo sąžinės nuraminimą ar socialinių normų atitikimą, bet ir apie kitą žmogų.
Jeigu jums to dar negana, galima argumentaciją privesti iki absurdo ir tukimo toleranciją prilyginti suicido tolerancijai, tik tiek, kad žudymasis čia vyksta lėtai, panašiai kaip rūkymo, narkomanijos ar alkoholizmo atvejais. Beje, pastarąjį su nutukimu sieja praktiškai tos panašios pasekmės: širdies ir kraujagyslių ligos, virškinimo sistemos ir endokrininės sistemos ligos (taip pat ir vėžinio tipo), depresija ir pan. Tiesa, su nutukimu dar ir sąnarių degeneracinės ligos labiau puola. Gerai pagalvojus, įdomiai atrodo tokia tolerancija, kuri iš esmės yra formalus prastesnės kito žmogaus gyvenimo būklės pripažinimas ir palaikymas. Žvelgiant į tokius pavyzdžius tolerancija vis mažiau atrodo kaip žygdarbis ir vis labiau primena rafinuotą abejingumą. Dėl nutukimo susirgai? Nėr problemos! Mes iš tavęs nesišaipysime, o gyvenimo kokybei pagerinti dar parūpinsime kompensuojamųjų vaistų, motorizuotą vežimaitį, sąnarių protezus ir t. t.
Štai jums ir tolerancijos paradoksas. Kartais demonstratyvi tolerancija nieko bendro neturi su tolerancija. Tačiau kartais tai, kas iš išorės atrodo kaip nepakantumas, giliau pakapsčius atsiskleidžia kaip tolerancija. Paradoksalu ir tai, kad kai nusprendi sulieknėti, socialinės aplinkos pasipriešinimas būna dvigubas. Toleruojantieji apkūnumą nusivilia, kad pasidavei aplinkos spaudimui. Netoleruojantieji skeptiškai žiūri į tavo pastangas, nes yra įsitikinę, jog nutukai grynai dėl tingumo ir valios stokos, vadinasi, tau nepavyks sulieknėti. Net jeigu ir taip, gal tie, kas turi valios galėtų patarti, kaip ją išugdyti? Tad gal pats laikas būtų pereiti nuo kvailos priešpriešos tarp tų, kas toleruoja tukulius, bet netoleruoja svorio metimo ir tų, kurie niekina tukulius, užuot draugiškai juos paskatinę ir davę patarimų, kaip tiesiogine to žodžio prasme palengvinti savo rūpesčių naštą?
Taipogi siūlau atsikratyti hipokritiškumo apkūnulių atžvilgiu, kai toleruojamas tik jų antsvoris ar netgi viršsvoris, o savojo visaip stengiamasi atsikratyti. Ar nebūtų geriau tiesiai šviesiai pasakyti, kad jeigu man ne tik socialiai bet ir fiziškai nesmagu nešioti kelis papildomus kilogramus, ką jau kalbėti apie kelias dešimtis, ar net šimtus, tai kuo tukulis jau yra kardinaliai kitoks žmogus? Man regis, kad aš su kolegom tukuliais dar vis esu homo sapiens, o ne homo obesus[2], ar ne? Susimąstykime, ar šiuo atveju tolerancija netampa diskriminacija?
____
[1] Žinoma, grįždamas į Šiaulius neišlaikiau ir nusipirkau akcijinių sausainių su šokoladiniu pertepimu…
[2] Tiesa, mano ausiai šmaikščiau skamba netaisyklingai išlinksniuotas, a la mock latin, variantas „taukažmogis“, padarytas iš homo ir laridum –homo laridiens.
