Reaguodamas į viešą diskusiją, inicijuotą poros garbingų Vilniaus universiteto profesorių (turiu galvoje dr. Vytautą Radžvilą ir dr. Alvydą Jokubaitį) noriu pasidalinti savo nuomone apie kelis probleminius klausimus. Iš pradžių trumpai apžvelgsiu Vakarų pasaulį po prieš keletą mėnesių vykusio referendumo Šveicarijoje apgaubusią šliaužiančio totalitarizmo pašvaistę. Nagrinėdamas problemą iškelsiu ir kitą aktualų klausimą – kiek liberalūs yra šių dienų „liberalai“?

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?

Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.

Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.

Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.

Toks problemos formavimo būdas visuomenei pirštu parodo į „tikrąsias“ konflikto tarp Vakarų ir islamo priežastis – religijos norą grįžti į viešą erdvę. O blogiukais įvardinami tiek islamo fundamentalistai, tiek konservatyvių pažiūrų, krikščionišką religiją tebegerbiantys vakariečiai.

Kur kas menkesnio dėmesio sulaukė kitas, manau, svarbesnis šios problemos aspektas – viešoje erdvėje įsigalėjusi politinio korektiškumo diktatūra.

Gilinantis į diskusiją apie minaretų (ar jų uždraudimo) keliamas grėsmes buvo galima pastebėti, jog dažnas politikos komentatorius bandė sąmoningai ar pasąmoningai nepastebėti arba jokiu būdu nesiimti kvestionuoti esminio analogiškų problemų pagrindo – multikultūralizmo politikos.

Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.

Vieno iš kovos prieš modernųjį multikūlturalizmą Didžiojoje Britanijoje pradininkų, Enocho Powello politinė karjera baigėsi šiam 1968 metų pavasarį vos prabilus apie jo šaliai ateityje gresiančias grėsmes dėl nežabojamos imigracijos mastų. Keisčiausia tai, jog vienas iš realių kandidatų į konservatorių partijos vadovus labiausiai smerkiamas buvo savo paties bendražygių. „Konservatoriai“ iškart pašalino Powellą iš vadovaujančių postų partijoje, nors jo žodžiams pritarė absoliuti dauguma salos gyventojų. Po poros metų partijai pagaliau laimėjus rinkimus prieš leiboristus, analitikai kone vieningai teigė, jog tai nulėmė didelis Powello populiarumas.

Kur kas liūdnesnio galo susilaukė olandų filmų kūrėjas Theo van Goghas, savo filme prabilęs apie apgailėtiną moterų padėtį islamo kultūroje. Tiesa, vietiniai multikultūralizmo adeptai nespėjo patys nutildyti drąsaus režisieriaus, už juos tai padarė islamo ekstremisto paleistos kulkos. Dar vienas olandas, Geertas Wildersas dėl savo „nepakančių pasisakymų“ politinio islamo tematika buvo neįleistas į Jungtinę Karalystę. Nuolatinio spaudimo ir politinio nepakantumo tiek iš islamistų, tiek ir iš savų, i.e. „demokratų“, pusės susilaukia Mohameto karikatūrų piešėjai danai, o ypač „bombos turbane“ autorius Kurtas Westergaardas.

Šitokių sunkumų perspektyva sąžiningesnius visuomenės veikėjus verčia rimtai pasvarstyti ar verta viešai reikšti nuoširdžią savo nuomonę. Gal geriau tylomis pritariamai, apsimetant, jog niekas nevyksta, leisti nešamiems sraunios srovės?..

Grįžtant prie šveicarų referendumo temos, galima prisiminti, kai vos sužinoję rezultatus, juos viešai pasmerkti pasiskubino ne tik Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų atstovai, bet ir pačios šveicarų valstybės vadovaujantis elitas. Išgirsti būtent tokį verdiktą iš save demokratiškomis laikančių valstybių atstovų, šveicarų tautai turėjo būti itin nesmagu. Tokį pat nemalonų jausmą turėjo pajusti ir visų kitų demokratinių bei laisvę mylinčių valstybių piliečiai. Nepatenkinto politinės valdžios elito pastabos akivaizdžiai susikirto su esminiu liberalizmo principu – laisva piliečio valia. Kas gi labiau reprezentuoja demokratijos esmę, jei ne tiesioginis piliečių plebiscitas? Po tokių pareiškimų ima atrodyti, jog europiečių elitui tiek klasikinio liberalizmo, tiek demokratijos sąvokos yra tapusios bevertėmis praeities atgyvenomis.

Praėjusį pusmetį ES pirmininkavusios Švedijos ir keleto kitų Europos šalių vyriausybių išreikštas pasipiktinimas Šveicarijos žmonių „ksenofobija“, vaizdžiai iliustruoja jau seniai realybe tapusį faktą, jog liberali demokratija Europos politikoje pavirto oksimoronu (viena kitai prieštaraujančių sąvokų derme).

Didžiajai daugumai šalies piliečių, tiesioginės demokratijos procedūrų tvarka pritarus vienam ar kitam sprendimui, šis įgyja aukščiausią legitimumo laipsnį. Tokiu atveju bet koks referendumo rezultatams priešiškas aukščiausių valstybės pareigūnų spaudimas tampa tiesioginiu įžeidimu tautai bei pačiai liberalios demokratijos institucijai. Jokubaičio žodžiais tariant, liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.

Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne kaip vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.

Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.

Anot Jokubaičio, šiuolaikinis „liberalas“ demokratiją suvokia kaip įrankį privalantį paklusti jo kontrolei. Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Matyt neveltui labiausiai sujudo neomarksistiniai Europos visuomenės sluoksniai. Jie džiugiai pritarė atvirai išreikštai viešai ES valdžios elito abejonei viena kertinių liberalios demokratijos formų – nepriklausoma valstybės piliečių apsisprendimo laisve. Kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, jog liberalios demokratijos citadelė – Vakarai, vos nugalėję nacistinio totalitarizmo demoną, iš karto ir be kovos pasidavė hipnotizuojančiam totalitarinės Markso-Lenino saulės spindesiui?

Vienas galimų įvykio raidos variantų, kodėl taip įvyko, gali būti siejamas su žmonijos patirtais Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Jį gaubusi totalitarizmo šmėkla sukėlė nematyto mąsto baimės ir masinės desperacijos jausmą. Tai buvo iki tol istorijoje dar nesutikto autoritarizmo forma, kada tironas savo valdžią nori įvesti ne tik viešoje erdvėje, kas buvo gan įprasta praktika praeityje, tačiau imti kontroliuoti ir eksperimentuoti privačiame asmens gyvenime. Vėliau šis bandymas sukėlė siaubingų ir iki šiol neatitaisytų padarinių modernaus žmogaus sąmonei.

Ir marksitinis-leninistinis, ir nacistinis totalitarizmas garbino tiesioginę prievartą. Abiejose santvarkose žmonių santykiai buvo grįsti smurtu. Karui pasibaigus ir nacizmui žlugus, smurtas vakariečiams tapo pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, primenančiu totalitarinio gaivalo sukeltą siaubą. Ir, atrodo, iš tos didelės baimės, bandant kuo greičiau susidoroti su jos šaltiniu, buvo pasirinktas klaidingas kaltininkas. Pagrindiniu pasibaisėjimą keliančiu dalyku vakariečiams tapo ne totalitarizmą sukėlusios priežastys – eksperimentai su mokslinėmis pseudoreligijomis, o jų pasekmė – smurtas.

Deja, šiuolaikinis totalitarizmo suvokimas apsiriboja tuo, jog yra tiesiogiai siejamas su atviru smurtu. Kitaip tariant, smurtas tapo kone totalitarizmo sinonimu. Konceptualiai tai yra itin ydinga praktika, iškreipianti totalitarizmo sampratą. Naujuoju klaidingu apibrėžimu buvo imta naudotis maskuojant tikras totalitarizmo apraiškas ateityje. Kas, beje, atrodo, ir įvyko Vakaruose.

Pokaris tapo karštligiškų pastangų eliminuoti smurtą iš viešo ir privataus gyvenimo vajumi. Smurtą sumanyta pakeisti priešybėmis – taika ir meile. Tačiau buvo pamiršta, jog „naujųjų vertybių“ nederėtų skiepyti naudojantis despotiškais metodais – tiesiogiai kišantis į privatų žmonių gyvenimą, griaunant tradicinę bei primetant naują, svetimą vertybių sistemą. Nepaklusnieji, Goethe‘s žodžiais tariant, yra dusinami glėbesčiuojant. Visuomenė, nesugebėdama kaip grėsmės identifikuoti nieko, kas nesisieja su atviru smurtu, tapo naujosios, „besmurtės“ ideologijos auka. Prasidėjo švelniosios despotijos era.

Iki tol Vakarų istorijoje žmogus nuo panašių eksperimentų, vienam valdovui kėsinantis užvaldyti ir viešą, ir privačią gyvenimo sferas, slėpdavosi po transcendentinės religijos teikiama užuovėja. Modernybės pradžioje, nuo Vestfalijos taikos 1648 metais, ėmus privatizuoti religijos fenomeną, žmogus buvo paliktas vienas, akis į akį su desperaciją nešančia egzistencinės tuštumos bedugne. Tokioje būklėje, pašalinus religinę moralę, asmuo tapo patiklus ir ypač pažeidžiamas įvairaus plauko radikalioms ir destrukciją sėjančioms pseudoreligijoms. Būtent ši situacija davė galimybę suvešėti tokiom mokslo pažangą šlovinančioms ideologijoms, kaip komunizmas ar nacizmas. (Beje, su šia įžvalga veik tiesiogiai sutinka ir liberalizmo šauklys Lietuvoje Leonidas Donskis savo knygoje Power and Imagination teigdamas, jog konservatiz mas yra geriausias kovos su totalitarizmu ginklas.)

Antras pasaulinis karas žymėjo tik nacizmo pabaigą, o marksizmas, tiek rusų pavergtų tautų imperijoje, tiek ir pažangiame Vakarų pasaulyje, vešėjo toliau. Frankfurto kritinės teorijos mokyklos adeptų pastangos vakariečių rinkai adaptuoti agresyvų leninizmą, taiką pakeičiant mylinčiu neomarksizmu, gan greitai subrandino vaisius. Septintajame dešimtmetyje neapykanta ginklu demokratiją gynusiai ir prieš komunizmo plėtrą pasaulyje kovojusiai Jungtinių Valstijų valdžiai pasiekė viršūnę. Hipių judėjimas savo naująją ideologiją skelbė lozungu – peace and love.

Smurto, kaip neva tiesioginio totalitarizmo atitikmens įvaizdis, išliko ir po Šaltojo karo pabaigos, žlugus komunistinei Rusijos imperijai. Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Į juodąjį sąrašą pateko vienintelis buvusį marksistinį gaivalą menantis aspektas – smurtas. Vadovaujantis šia logika, nusikaltimus žmogiškumui hitlerinėje Vokietijoje atliko konkretūs asmenys (kurie vėliau, po karo, buvo nubausti) besivadovavę baisia ir vėliau visų pasmerkta ideologija – nacizmu. Tuo tarpu komunistinėje Rusijoje bei jos satelitėse, nusikaltimus žmogiškumui atliko ne konkretūs asmenys, vedini marksizmo-leninizmo ideologijos, o smurtas. Skamba groteskiškai, bet būtent tokia logika vadovaujasi dabartinis Vakarų pasaulis, nereikalaudamas Rusijos nubausti savo politinius nusikaltėlius ir nesmerkdamas juos inspiravusios marksizmo ideologijos. Taigi, vienintelis kaltasis dėl dešimčių milijonų mirčių sekusių vis dar tebevykstantį marksistinį eksperimentą lieka ne ideologija ar atskiri individai, o smurtas.

Visai nenuostabu, jog rusų valdžia nepaisydama elementarių žmogaus teisių iki šiol, kas savaitę, nesulaukdama jokios neigiamos vakariečių reakcijos, sudoroja bent keletą politinių oponentų. O pačiuose Vakaruose pildosi Aldous Huxley knygos Brave New World (Puikusis naujasis pasaulis – oficialus lietuviško vertimo variantas) scenarijus, kitaip tariant, švelniojo totalitarizmo (i.e. be tiesioginio smurto) atmaina, grindžiama neomarksistine ideologija.

Beje, smurto, kaip vienintelio visuomenės blogio koncepciją vaizdžiai patvirtino neseniai Delfi.lt portale pasirodęs straipsnis įtaigiu pavadinimu – „Problema – ne „durnos pažiūros“, o smurtas“. Šioje rašliavoje garsūs Lietuvoje žmonės duodami interviu it susitarę kartojo naujosios pseudoreligijos, smerkiančius prievartą ir teisinančius radikalias politines pažiūras, šūkius.

Kaip teigia Algirdas Degutis, kalbėdamas apie garsų postmodernizmo guru, prancūzą Jacques‘as Derrida, šios filosofijos tikslas yra dekonstrukcinis teisingumas. Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. O moraliai vertingiausias yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką, tam, kad šis būtų nepajėgus gintis nuo priešų ir atsiduotų jiems besąlygiškai. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernizmas/postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos.

Niūrius pamąstymus norėtųsi užbaigti vilties teikiančia gaida. Nors kritinis diskursas politinio korektiškumo ir multikultūralizmo atžvilgiu politinėje sferoje yra vengtinas bei nepageidautinas, faktas, jog likusioje viešoje, ypač akademinėje, erdvėje yra vis dar galimas, neleidžia laidoti žodžio laisvės instituto. Taip pat smagu pastebėti, jog Lietuvoje drąsus pasipriešinimas švelniajam neomarksistų totalitarizmui yra pastebimas ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, mūsų visuomenė vis dar netiki modernybės apaštalų pasakomis, jog dėl visų žmonijos problemų yra kaltas smurto fenomenas. Tai teikia vilčių, jog iškilus grėsmėms tėvynei ne visi tautiečiai vos išgirdę priešų šūvius pacifistiškai pabrukę uodegas ners į krūmus ar besąlygiškai atsiduos jų valiai. Beje, Wilderso partijos sėkmė rinkimuose ir Šveicarijos referendumo atvejai rodo, jog toli gražu ne dauguma europiečių, kaip mėgsta skalambyti pažangioji žiniasklaida, nori tapti kosmopolitais ir prarasti savo tūkstantmetį identitetą.

Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko rajone (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.

Panašu, jog kampanija prieš w raidę lietuviškuose pasuose, deja, nesibaigs lietuvybės išsaugojimu. Tai – veikiau naujas įtampos židinys, kartinantis šiaip jau šiltus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Sunku pasakyti, ar tai daroma sąmoningai, tačiau aišku, kad nei viena iš konfliktuojančių šalių šioje situacijoje netaps nugalėtoja. Negana to, nesantaika tarp strateginių partnerių veikiausiai eilinį kartą pasitarnaus Kremliaus interesams.

Patyrinėjus istoriją nėra sunku įsitikinti, kad rusai „skaldyk ir valdyk“ politiką Lenkijos-Lietuvos atžvilgiu naudoja jau daugelį amžių. Dar prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimą rusai nuolat stengėsi tarpusavyje sukiršinti mūsų šalies didikus. Tokiu būdu buvo silpninamas abipusis piliečių tarpusavio pasitikėjimas bei, apskirtai, tikėjimas valstybe ir jos valdžia. Didelė, vieninga ir stipri ATR imperialistinių siekių neslepiančiam Maskvos elitui buvo tarsi skaudi rakštis.

Agresyviems kaimynams pagaliau suskaldžius ir pavergus mūsų valstybingumą, su tuo nuolankiai nesitaikstė nei lenkai, nei lietuviai. Didikai rengė nepaklusnumo akcijas, kurios keletą kartų išsivystė į stambius karinius sukilimus. Svarbiausias okupacinės rusų valdžios uždavinys buvo bet kokiomis sąlygomis bandyti suskaidyti ir lokalizuoti konflikto iniciatorių keliamą įtaką visai buvusiai ATR.

Naudodamiesi Vakarų Europoje suvešėjusio etninio nacionalizmo kultu, rusų valdžia ilgainiui sunaikino solidarumo jausmą tarp lenkų ir lietuvių tautų. Etninių lietuvių nacionalinis sąjūdis atmetė sulenkėjusių lietuvių didikų pretenzijas į tariamos ateities valstybės elito pozicijas. Tam džiaugsmingai pritarė balsai iš Maskvos, visais būdais skatindami pasibaisėjimą lietuvių kalbos polonizacijos procesais. Panašiai elgėsi ir naujieji lenkų nacionalistai, nuvertindami lietuvių įnašą į bendrą šalies istoriją.

Po Pirmojo pasaulinio karo, rusų imperijai itin susilpnėjus, jos pavergtoms tautoms atsivėrė galimybė atkurti prarastą valstybingumą. Deja, nacionalistinis susipriešinimas tarp buvusių bendražygių jau buvo peržengęs racionalaus proto ribas. Rusų džiaugsmui, abi naujai susikūrusios „etniškai švarios“ valstybės kibo viena kitai gerklėn. Tarpukario konfliktas davė stiprų impulsą iki šiol gajam tautinio nepakantumo stereotipų vajui. Didžiulės pasaulinės katastrofos horizonte lenkų ir lietuvių tautų solidarumo bei savisaugos jausmas tarsi išgaravo. Prisimenant Antrojo pasaulinio karo ir rusų komunistinės okupacijos dešimtmečių siaubą, nacionalistinė takoskyra ir susvetimėjimas abiems mūsų tautoms vos nekainavo gyvybės.

Po rusų imperijos kracho atkūrus nepriklausomybę bandyta iš naujo pozityviai peržvelgti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Deja, kartas nuo karto iškildavo ir tebeiškyla tarpukario nacionalistų sukurti neigiami vaizdiniai, kartinantys ilgos abiejų tautų istorijos rehabilitaciją. Vis dėlto, gyvenimas praeities nuoskaudomis neprisideda prie šiltų, draugyste, bendrų vertybių bei abipusiu pasitikėjimo jausmu grįstų santykių atkūrimo. Net nereikšmingos pretenzijos į klausimus susijusius su etniškumu, kenkia abiejų šalių bandymams sutvirtinti strateginės partnerystės saitus. Vienintelė nugalėtoja lenkų-lietuvių konfliktų fone, kaip ir prieš šimtmetį, lieka ta pati Rusija.

Galiausiai, galima žvilgtelėti į dar keletą įdomų faktų apie lietuvių asmenvardžių ištakas. Nesuklysiu pasakęs, kad kone trečdalis save lietuviais laikančių tautiečių turi lenkiškos kilmės pavardes. Tad nereto lietuvio šeimos vardas turi arba sulietuvintą lenkišką kamieną arba priesagą. Beje, pernai Seimo įteisinta galimybe susilietuvinti pavardes atsisakant slaviškos priesagos pasinaudojo įtartinai mažai „lietuvybės“ sergėtojų.

Taigi darosi akivaizdu, jog apeliacija į tautos ar kalbos grynumo nuo lenkiškos įtakos išsaugojimą tėra miražas. O tokiu būdu auginima tarptautinė įtampa neatitinka nei mūsų, nei lenkų šalies interesų. Tad kviečiu visus nesileisti gundomiems Kremliaus vanagų propagandai, neaštrinti konfliktų su viena svarbiausių strateginių partnerių. Jei kas ir grasina tautiniam, o galbūt net valstybiniam Lietuvos identitetui – tai tikrai ne lenkai.

Pastaruoju metu netyla kalbos apie neseną istoriją, kai nuo tilto buvo numestas šuo. Žmonės iš arti pamatę gyvulio tragediją sakytum atsitokėjo nuo svaigiai taikios kasdienybės ir unisonu pasmerkė jaunojo  sadisto poelgį. Visuomenės reakcija labai priminė ažiotažą, beveik prieš du mėnesius kilusį po Kauno mieste vykusių žudynių ir su jomis susijusio pedofilijos skandalo.

Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.

Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį.

Absurdiškai isteriška reakcija į žinią apie gyvūno kankinimą neleidžia užmiršti to, kaip lengva (o kartu ir pavojinga) įaudrinti masių sąmonę. Išties bjaurus, tačiau kažin ar labai stebinantis (turint galvoje tokius dažnus žmonių žiaurumo atvejus) poelgis su bejėgiu gyvūnu, primena kasmetinį Pamplonos bulių bėgimą.  Kol niekas bėgančiam buliui nekepšteli į šoną ar prieš akis nepamosuoja raudona skepeta, tol jis į aplinką reaguoja bemaž abejingai – ramiai risnoja kartu su visais. Bet vos kas atlieka tuos, įaudrinančius veiksmus, gyvulys įniršta ir beatodairiškai puola ramybės drumstėją.

Eilinio lietuvio reakcija į šuns Pipiro nelaimę, bent jau esminiais bruožais, panaši į to įtūžusio Pamplonos žvėries įsiūtį. Žiniasklaidos atstovams atmosferą įkaitinus dideliu kiekiu komentarų apie negailestingai nuskriaustą šunį bei bejausmį kankintoją, nemaža dalis pasipiktinusių interneto komentatorių nedviprasmiškai ėmė reikalauti aukščiausios bausmės. Didieji naujienų portalai pasipuošė anoniminėmis nuomonėmis apie tai, kad sadistiškai su gyvūnu pasielgęs vyras vertas mirties bausmės (sic!). Istorija baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo: teismas pasidavė visuomenėje sklandančioms radikalioms nuotaikoms ir paskyrė, švelniai tariant, ne pačią švelniausią bausmę šuns skriaudėjui – 8 mėnesius nelaisvės.

Buvo galima įsitikinti, kad sulaukėjimo fenomenas yra būdingas ne tik miniažmogiams, bet ir jų veikiamai teisinei sistemai. Telieka stebėtis –  kada pro akis praleidome momentą, kai šuns gyvybė tapo svarbesne vertybe už žmogaus? Gyvename valstybėje, kur už tyčinį gyvūno sužalojimą ruošiamasi bausti 4 metų laisvės atėmimo bausme. Drauge šios valstybės teisinė tvarka leidžia atsirasti ir sveika mąstysena nesuvokiamam moraliniam absurdui (beje, neturinčiam nieko bendro su teisingumu): reprodukcine sveikata irpasirinkimo teise vadinamas visiškai legalus dar negimusio ir bejėgio kūdikio suplėšymas į gabalus ir išmetimas į sąvartyną.

Kol svarbiausiose dienos naujienose tie patys viskuo besipiktinantys žmonės nematys jų valstybės teisinės sistemos toleruojamo kūdikių žudymo aukų, tol kalbos apie žmogaus teises bus visiškai neaktualios ir beprasmės. Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena –  moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.

Armėnų kilmės rusų politologas Andranikas Migranijanas mėgdavo sakyti, jog Rusijos istorija, tai nuolatinė autoritarinių bei totalitarinių valdžios sistemų kaita laikotarpių bėgyje. Savo įžvalgą jis argumentavo tuo, jog komplikuota rusų tautos dalia daugelį amžių kariaujant dėl išlikimo arba įtakos sferų su artimiausiais savo kaimynais, vidaus politikoje leido įsigalėti tvirtos rankos kultui. Nuolat kylantys konfliktai su „išorės agresoriais“ būdavo pristatomi kaip grėsmė šalies saugumui. Valdžios elitas išmaniai naudojosi nepaprastąja padėtimi valstybės viduje iki minimumo suvaržydamas piliečių teises. Ilgainiui tokia padėtis tapo neatsiejama rusiškojo mentaliteto dalimi. Konsoliduota ir permanentinio karo negandoms pritaikyta liaudis valstybės valdovams suteikė papildomų kozirių, ir taip jau nemenkam, karybos ir visuotinės mobilizacijos potencialui.

Rusijos imperializmas

Skamba neįprastai, tačiau prieš Apšvietos epochą Europos valstybės tarpusavyje kariavo ne tik dėl materialių interesų, tačiau ir vedinos religinių paskatų. Daugumai šalių viduramžiais religiniai karai buvo toks pats savaime aiškus faktas, koks šiais laikais yra konfliktai dėl materialinių gėrybių. Tiesa, rusų atveju viskas vyko kiek kitaip. Stačiatikiai Maskvos ir kitų senųjų rusų žemių valdovai, vykdydami agresiją prieš kaimynus, nuolat skelbė apie svarbią savo misiją – nešti teisingą tikėjimą „klaidingų“ krikščioniškų religijų žmonėms. Už šitaip deklaruojamų tikslų paslėpti tikrieji motyvai labiau primindavo imperinės galybės įtvirtinimo siekius, dangstomus vienokio ar kitokio ideologinio mesianizmo lozungais. Rusijos atveju, būtent valstybė, o ne bažnyčia atliko religijos flagmano vaidmenį. Tai bylojo apie pasaulietinės valdžios fetišizavimo kultą, nebūdingą Vakarams, kai tuo tarpu stačiatikių bažnyčia turėjo tenkintis tik nuolankaus valdžios tarno role.

Rusų ekspansijos į Vakarus apogėjaus pradžia beveik sutapo su Europoje beįsibėgėjančiu procesu, kuomet buvo bandoma išstumti religiją iš politinės gyvenimo sferos. Kaip žinia, pasaulietinių valdovų ir katalikų bažnyčios kova, praktiškai vykusi nuo pastarosios susiformavimo pradžios, simboliškai užbaigiama Vestfalijos taikos sutartimi 1648 metais. Nuo to laiko sekuliarizuota valstybė tapo tarptautinės politikos norma, o liberalios tendencijos ėmė skverbtis į visas viešo bei privataus gyvenimo sritis. Religinio bendrumo saitai sieję Europos valstybes dar prieš šimtą ar du šimtus metų, dabar buvo marginalizuojami, o vietoje to iškilo nacionalinio intereso fenomenas. Prancūzijos kardinolas Richelieu buvo pirmasis šalies valdovas Europoje, politinę nacionalinio intereso sąvoką iškėlęs aukščiau už religinę vienybę. Jo pavyzdžiu vėliau ėmė sekti ir kiti didieji Europos valdovai.

Naujo pobūdžio tarpvalstybinė sistema, daugeliu atvejų ignoravo kultūrinio paveldo ar istorinės atminties suformuotus politikos dėsnius bei tradicijas. Po Vestfalijos sutarties užsienio politikoje ėmė vyrauti galios balanso ir tarpvalstybinio dialogo tvarkos principai. Europiečiai visas valstybes daugiau ar mažiau ėmė traktuoti, kaip sau lygias arba iš esmės labai panašias (i.e. su sekuliarizuotu valdžios elitu, liberalėjančia visuomene ir be ypatingų mesianistinių pretenzijų užkariauti visą pasaulį). Tokiam siauram valstybės įvaizdžiui daug įtakos padarė bendra Europos šalių kultūrinė praeitis, elgesio normos bei visuomeninės raidos etapai, kurie suformavo tikėjimą, jog visi nepriklausomi politiniai vienetai veikia daugmaž vienodai. Būtent tuo laikotarpiu užgimė viena didesnių problemų, iki šių laikų kamuojanti vakariečių politikus.

Tikėdami sekuliarizacijos universalumu bei ignoruodami religinių aspektų suformuotas skirtingas kultūrines tradicijas, Europos valdovai ėmė nuolat lipti ant to paties grėblio. Bendraudami su nevakarietiškomis šalimis, taip pat ir Rusija, jie laikėsi europietiško moralės bei tradicinės elgsenos kodekso, tarsi tos šalys būtų gyvenusios ir patyrusios tuos pačius procesus, kaip ir Europos valstybės (katalikų bažnyčios teisinės tradicijos viešpatavimą, reformaciją, modernizaciją, sekuliarizaciją etc.). Neilgai trukus rusų carai, pajutę savo statuso Europos akyse metamorfozes, ėmė tuo sėkmingai naudotis vakariečių nenaudai (reikia pastebėti, kad panašiais metodais Rusija nuolat naudojasi iki šiol).

Po karinių konfliktų su Rusija, kurie beveik niekada nesibaigdavo įtikinama kurios nors iš pusių pergale, europiečių valdovai būdavo linkę pasirašyti kompromisines taikos sutartis su abipusėmis nuolaidomis. Ši politinė tradicija, Europoje grindžiama savitarpio pasitikėjimu ir ilgalaikiu įsipareigojimu, buvo įprasta forma reguliuoti valstybių santykiams pokonfliktiniuose laikotarpiuose. Tuo tarpu rytietiško mentaliteto valstybių elitui taikos sutartis su nuolaidų paketu, tiesiogiai asocijuodavosi su priešininkų stovyklos dvasiniu ir fiziniu silpnumu. Reaguodami į tai, rusų vadai ruošdavo naujus karinius antpuolius, žinodami, kad šie laikinai ir vėl bus malšinami naujomis nuolaidomis.

Nuolaidžiavimo politika Rusijos atžvilgiu europiečiams beveik visada atnešdavo nesėkmes diplomatijos fronte bei tuščių iliuzijų apie taikios ateities galimybę žlugimą. Tereiktų prisiminti vis dar rusenančią Antrojo pasaulinio karo istoriją bei tragiškai pasibaigusį Vakarų nuolaidžiavimą Stalinui. Be to, kaip rašė Henry Kissingeris, rusų diplomatai itin mėgo (ir tebemėgsta) maustyti vakariečių kolegas pasirašinėdami paliaubų sutartis, bet po to apie pasiektus susitarimus nepranešti savo kariuomenės vadams, kurie lyg niekur nieko toliau tęsdavo savo grobikiškus žygius. Beje, kaip tik toks atvejis buvo užfiksuotas ir pernai rugpjūtį, kare Gruzijoje. Taip pat į akis krenta ir kelių savaičių senumo istorija, kada Barackas Obama, bandydamas įsiteikti Maskvai, nutraukė George‘o W. Busho administracijos planus dislokuoti priešraketinės gynybos sistemos elementus Lenkijoje ir Čekijoje, tokiu būdu pamindamas artimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkų pasitikėjimą. Jau šiandien girdėti, jog rusų pareigūnai, užuot padėkodami už draugiškumo reveransą iš Baltųjų rūmų pusės ir spausdami Iraną dėl jo branduolinės programos sustabdymo, toliau it niekur nieko gieda tą pačią giesmelę – „mes nesiruošiame jų spausti, nedarykite to ir jūs.“

Stebėtina, tačiau nepaisant šių, Vakarų diplomatijai gėdingų tendencijų, užsienio politikos strategija Rusijos atžvilgiu nekinta. Maža to, Vakaruose bandoma saviįtaigos metodais apgauti ir įtikinti save, jog „jei mes Rusijai ištiestume pagalbos ranką, šiai sunkiu ekonominiu laikotarpiu, ji tikrai tai įvertins ir ims keistis į gerąją pusę“. Apie tai bylo iškalbingas faktas, kad Rusija pirmauja pasaulyje pagal skolų nurašymo mastus.

Nors paprastai Vakaruose Rusija nėra vertinama kaip priešiška valstybė, bet kariniam-ekonominiam šantažui ar agresijai suintensyvėjus, net ir patys draugiškiausi vakariečių politikai ją pradeda traktuoti, kaip grėsmės šaltinį. Vienas paskutinių kartų buvo jau minėta, prieš metus vykusi, Rusijos karinė kampanija Gruzijos valstybės teritorijoje bei dujų karas su Ukraina pirmomis šių metų dienomis. Tuo laikotarpiu kalbos apie Rusiją ir jos vykdomą politiką, Vakaruose buvo įgijusios, nors menką, bet neigiamą atspalvį. Iš tuo metu žiniasklaidoje pasirodžiusių kritinių straipsnių buvo galima susidaryti įspūdį, kad pastarieji orientuoti į tariamai elementarių istorijos žinių stokojančią skaitytojų auditoriją (kuri turėtų tikėti, kad dabartinė Rusija ir komunistinė Sovietijos imperija neturi beveik nieko bendro). Gaila, tačiau šis mitas, atrodo, gajus ne tik komunistinių režimų nusikaltimus rehabilituoti bandančioje KGB klikos valdomoje valstybėje, tačiau ir Vakarų demokratijose.

Rusija egzistavo tiek prieš pasaulinius karus, tiek komunistų viešpatavimo metu, tiek ir po Šaltojo karo. Jos imperialistinė politika buvo ir yra tipiškiausias didžiarusiškumo bruožas per beveik visą šios valstybės gyvavimo istoriją. Veikiausiai niekas glaudžiau kultūriškai nevienija Ivano Baisiojo ir Vladimiro Putino laikų rusiškosios politikos, kaip šiųdviejų autoritarų požiūris į individo teises bei kaimyninių šalių laisvę. Iš šios pusės, būtų verta pasidomėti kokios aplinkybės lėmė tai, jog Rusijoje per amžius buvo laikomasi „tvirtos rankos“ principais grįsto vidaus valdymo ir agresyvios užsienio politikos.

Specifinė Europos geografinė padėtis – iš trijų pusių apsupta vandens ir tik iš rytų – žemyno, svariai paveikė tolesnę rusų stačiatikių civilizacijos raidą. Neturėdami tiesioginio ryšio su kitais kultūriniais regionais nei šiaurėje, nei vakaruose, daugiausia laiko rusai praleido plėtodami bendravimą su  rytiniais bei pietiniais Europos kaimynais. Beje, reikėtų pabrėžti, kad žodis bendrauti šiame kontekste turi kur kas platesnę, nei šiuolaikinėje kalboje įsitvirtinusią reikšmę. Nuo pat Vakarų civilizacijos susiformavimo bei iškilimo laikotarpio XI amžiuje, intensyviausias  bendravimas vykdavo šalims, arba jų atstovams (nebūtinai oficialiems), prekiaujant arba kariaujant. Nuolat besikeičianti, o laikui bėgant vis labiau intensyvėjanti taikos-karo būklės kaita, kaimynams neleido pamiršti vieniems apie kitus.

Nevienoda istorinė įvairių slavų tautų patirtis iš pagrindų nulėmė tolesnę jų religinę, o ilgainiui ir kultūrinę orientaciją. Rusai, patyrę, mongolų ir totorių priespaudą, neatsilaikė ir tolydžio kultūriškai supanašėjo su savo okupantais. Tuo tarpu vakarų slavai, priėmę krikštą iš Romos, tapo tikrais Vakarų europiečiais. Esminis Europos bei Rusijos santykių raidos pasikeitimas įvyko Maskvai pasiskelbus Trečiąja Roma ir perėmus iš Konstantinopolio stačiatikių pasaulinės sostinės vardą. Tai įvyko 1492 metais, Rusiją valdant Ivanui III. Ši data neatsitiktinai žymi pasikeitusios Rusijos užsienio politikos pradžią. Kaip pažymi garsus amerikiečių istorikas bei antropologas Williamas H. McNeillas, rusai kaip tik tada nuo pavienių kaimyninių teritorijų puldinėjimų perėjo prie sistemingos ir nenutrūkstančios karo būklės „klaidatikio“, i.e. Vakarų pasaulio, atžvilgiu.

Karai bei nuolatinis rusų skverbimais į vakarus sėkmingai tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šią, nesustabdomą ekspansiją pristabdė tik jūrinių valstybių – Jungtinių Valstijų ir Vakarų Europos šalių susitarimas sukurti bendrą kolektyvinės gynybos aljansą, kuris iš esmės buvo nukreiptas prieš komunistinę Rusijos imperiją. Galima prisiminti mėgstamą pokario politinio leksikono idiomą: to keep Americans in, Germans down and Russians out.

Nors rusų teritorinė ekspansija į Vakarus buvo sustabdyta, nežabota ideologinė agresija ir itin efektyvi specialiųjų tarnybų veikla tęsėsi toliau. Per visą Šaltojo karo laikotarpį abidvi pusės -  tiek Rusija, tiek ir Vakarai (NATO) konfrontavo  kone visose tarptautiniams santykiams reikšmingiausiose srityse: ekonominėje, ideologinėje ir karinėje. Nors tikrų karų Europoje tarp priešininkų jau nebuvo, atvira konfrontacija vyko kituose žemynuose – Azijoje (Korėjoje, Vietname, Afganistane), Afrikoje  (Angoloje, Mozambike), Lotynų Amerikoje (Kuboje, Nikaragvoje).

Vakaruose priimta buvusią priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų įsprausti į ideologinius komunizmo ir liberalizmo nesantaikos rėmus, tačiau pamirštama (o galbūt paprasčiausiai stengiamasi ignoruoti), jog sunkiai suderinami vertybiniai požiūriai ir dažni, kartais netgi principiniai nesutarimai tarptautinių santykių srityje egzistavo ir prieš kruviną komunistų revoliuciją carinėje Rusijoje 1917 metais. Iš kitos pusės, ne visi komunistai buvo tokie aršūs Vakarų atžvilgiu. Pavyzdžiui Kinijos Liaudies Respublika beveik nieko nenuveikė, prisidėdama prie SSRS karinių žygių prieš „kapitalistinio imperializmo“ įsigalėjimą pasaulyje.

Šie faktai rodo, jog ne ideologinis prieštaravimas buvo pagrindinis konfrontacijos variklis, o nesutarimai greičiausia slypėjo (ir slypi) kur kas giliau, nei valdymo santvarkų skirtumai. Progresyvių vakariečių politikų įprasti bandymai politinio korektiškumo priemonėmis užtušuoti istorinę patirtį, nepastebint šių tendencijų, yra išties nedovanotinai trumparegiški. Užuot sprendus fundamentalias problemas, pasitenkinama laikinomis ir aiškiai paliatyvinėmis priemonėmis.

Sugriuvus komunistiniam lageriui, atrodė, jog Rusijos žmonės pagaliau nusimes šimtmečius juos slėgusį autoritarinės valdžios jungą ir puls į išskėstomis rankomis jų laukiančią, liberalios demokratijos vertybėmis gyvuojančią, Vakarų Europos tautų šeimą. Kiek labiau pesimistiški analitikai, tikėjo, jog pasikeitus buvusios supervalstybės politinei sanklodai,  teritorijai bei jos pavadinimui, Rusija taps ne tik kur kas labiau sukalbamesnė, bet ilgainiui persiorientuos į demokratinę santvarką, taps strategine Vakarų sąjungininke. Bet nepaisant (laikino) santykių atšilimo, kilo dilema: ar tai Rusijos vakarėjimo pradžia ar tik trumpalaikis atokvėpis bei jėgų kaupimas prieš naujus žygius?

Tuo metu (i.e. prieš dvidešimt metų) tiek vieną, tiek kitą nuomonę palaikiusios intelektualų stovyklos savo pusėje turėjo daugybę svarių bei sunkiai paneigiamų argumentų, savajai tiesai pagrįsti. XXI  amžiaus pirmo dešimtmečio pabaigoje, tapo kone akivaizdu, kad arčiau tiesos buvo ta pusė, kuri tolesnį geranorišką Rusijos–Europos bendradarbiavimą vertino pesimistiškai. Centrinės valdžios stiprinimas, politinės opozicijos naikinimas, laisvos žiniasklaidos suvaržymas, politinių provokacijų, nedraugiškos propagandos bei energetinio spaudimo kūrimas kaimynų atžvilgiu, ir netgi karinė agresija prieš suverenią valstybę, kaip ir daugelis kitų oficialių ir neoficialių signalų iš Kremliaus rodo, kad Rusija, pasinaudodama naiviu Vakarų nuolaidumu bei politiniu trumparegiškumu, yra pasiryžusi vėl sustiprėti ir pratęsti savo  šimtmečius vykdytą imperialistinę politiką.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima matyti, kad labai panaši situacija jau yra buvusi Pirmojo Pasaulinio karo metais, kuomet revoliucijos nuvarginta Sovietų Rusija 1918 metais Breste pasirašė separatinę taiką su vokiečiais. Rusija, iš pradžių norėjusi pradėti taikaus bendradarbiavimo laikotarpį ir iš esmės pakeisti tarpusavio santykių strateginę raidą, tačiau gavusi taip reikalingą poilsio pertraukėlę, atgijo ir iš naujo pradėjo kurti naujus, imperinės galybės susigrąžinimo planus.

Akivaizdūs faktai, išduodantys Rusijos ateities planus bei jų įgyvendinimo strategiją, nesuteikia daug iliuzijų Europai pačiai tęsti savo politinės įtakos plėtimą toliau į Rytus ir tapti stipriu geopolitiniu centru. Po Šaltojo karo Vakarams padarytos nuolaidos iš  Maskvos pusės, iš esmės, buvo tik bandymai sutvirtinti savas, po SSRS žlugimo sumenkusias pozicijas, bei padėti tvirtesnius pagrindus tolesnei ekspansinei politikai, kurios rusai  niekada nebuvo išsižadėję.

Tai, jog Rusija, iš esmės, nesikeičia jau daugelį amžių, tvirtina ir JAV politologas Zbigniewas Brzezinskis, vienoje savo knygų rašęs: „Kaip ir 1945, taip ir XIX amžiaus pradžioje, Europa ir Amerika stovi vienišos prieš Eurazijos masyvą, kuris primena XIII amžiaus mongolų-rusų imperiją“. Vakariečių tarpusavio vaidai ir galimo skilimo perspektyva Maskvoje yra sutinkama plojimais ir pritarimo šūksniais. Rusijos valdžios elitas tebesinaudoja jau seniai pasiteisinusia politine taktika – skaldyk ir valdyk – kuri,  atrodo, neapvilia jos iki šiol.

Galiausiai norėtųsi pridurti, jog labiausiai nesmagu ne tiek dėl vakariečių politikų nesugebėjimo, o galbūt nenorėjimo matyti tikrojo Rusijos politikos veido, kiek tai, jog panašios tendencijos ima rastis ir mūsų šalyje. Tariami intelektualai ar politikos analitikai, nevykusiai mėgdžiodami Vakarų liberalius naivuolius ir neomarksistus, flirtuoja su Maskva, menkindami kovotojų už laisvę idealus bei bandydami rehabilituoti rusų imperialistinės politikos nusikaltimus. Nors, kita vertus, akademiniuose sluoksniuose panašaus penktos kolonos kontingento netrūksta nei vienoje šalyje. Tad norėtųsi, kad bent mūsų valstybėje atsakingiausieji politikai sugebėtų atsispirti piktiems Kremliaus propagandininkų kėslams.