Tarptautinės vadybos ir konsultacijų bendrovės “Hay Group” atliktas Lietuvos atlyginimų rinkos tyrimas rodo, kad to pačio lygio pareigybę užimančių ir panašią vertę sukuriančių darbuotojų vyrų ir moterų atlyginimai labiausiai skiriasi žemiausio lygio profesijose – iki 17 procentų.

Pasak “Hay Group” atlygio informacinių paslaugų vadovo Eligijaus Kajietos, vyraujantis vyrų ir moterų atlyginimų skirtumų skaičiavimo būdas, kuomet analizuojamas bendras vyrų ir moterų atlyginimų vidurkis šalyje arba konkrečiame verslo sektoriuje, beveik nieko neparodo. Reali situacija atskleidžiama analizuojant to pačio lygio pareigybę užimančių vyrų ir moterų atlyginimus skirtumas tarp jų atlygio: kuo aukštesnė pareigybė, tuo skirtumas mažesnis.

“Tirdami 66 tūkst. darbuotojų atlyginimus pastebėjome tendenciją, kad to pačio lygio pareigybę užimančių vyrų ir moterų atlyginimai labiausiai skiriasi (17 proc.) žemiausios grandies pareigybėse. Biuro darbuotojų, specialistų ir viduriniosios grandies vadovų lygmenyje skirtumas tarp vyrų ir moterų sudaro 3,4 proc., o aukščiausio lygio vadovų segmente šis skirtumas pasikeičia moterų naudai – vadovaujančios moterys uždirba iki 10 proc. daugiau nei tas pačias pozicijas užimantys vyrai. Visgi, taip pat pastebime, kad kuo aukštesnio laipsnio pareigybės, tuo mažiau yra jas užimančių moterų”, – sako E. Kajieta.

“Hay Group” ekspertų teigimu, viena iš nevienodo atlygio vyrams ir moterims priežasčių yra ta, kad įmonės neturi aiškios sistemos, pagal kurią būtų nustatoma darbo vertė. Paprastai ji nustatoma tada, kai siekiama sukurti atlygio sistemas ir užtikrinti vidinį teisingumą – vienodą atlygį už panašios vertės darbą, o ne tik už vienodo pavadinimo pareigybes.

“Organizacijoms vis dar sunku spręsti vidinio teisingumo klausimą. Mūsų tyrimai rodo, kad analogišką vertę kuriančioms pareigybėms įmonės dažnai moka iki 4 kartų besiskiriantį atlyginimą. Suprantamą, kad atlyginimų priedai darbuotojams gali skirtis, tačiau bazinis atlyginimas paprastai mokamas už užimamos pareigybės išpildymą ir jo skirtumai versle neturėtų būti tokie kardinalūs”, – sako E. Kajieta.

Pasak E. Kajietos, dideli skirtumai tarp tos pačios pareigybės atskleidžia ir organizacijų efektyvumo spragas – kai toleruojami tokie atlyginimo mokėjimo skirtumai, įmonės švaisto pinigus permokėdamos tam tikroms pareigybėms ir susikuria nemažą riziką nepakankamai mokėdamos kitoms pareigybėms. “Hay Group” tyrimai rodo, kad darbuotojai dažniausiai nepatenkinti ne pačiu atlyginimo dydžiu, bet jo nustatymo principu. Siekiant išspręsti šią problemą, dažnai užtenka teisingiau paskirstyti esamą darbo užmokesčio biudžetą, nebūtinai reikia papildomų lėšų darbuotojams.

“Hay Group” tyrimo duomenimis, žemiausioje grandyje moterys dominuoja mažmeninės prekybos, finansinių paslaugų ir draudimo sektoriuose, vyrai – statybų, komunalinių paslaugų, pramoninių prekių sektoriuose.

Pagal profesijas moterys dominuoja finansų apskaitoje, kasininkių, skambučių centrų operatorių pareigybėse, o vyrai – inžinerijos, gamybos, logistikos, apsaugos darbuotojų pozicijose.

Vadovų lygmenyje vadovaujančių moterų skaičius nedaug atsilieka nuo vyrų finansų, marketingo, teisės vadovų postuose. Moterys dominuoja tik tarp personalo vadovų pareigybių.

Žvarbią penktadienio popietę į Kauno savivaldybę rinkosi tėveliai, kuriems rūpi jų vaikų auklėjimas, besikeičiančios visuomenės keliamų iššūkių sprendimas.

Kauno miesto švietimo ir ugdymo skyrius pakvietė tėvus į naujos, nuo 3 iki 16 metų vaikų auklėjimo ir ugdymo klausimus apimančios, sėkmingos tėvystės įgūdžių programos- „Tėvų akademija” konferenciją., kurią pradėjo nuo videofilmo apie vaiko problemas.

Konferencijos svečius sveikinęs arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius pasidžiaugė, kad tokios programos yra rengiamos, prisiminęs savo vaikystę bei mokyklinius metus apgailestavo, kad tuomet tėvų niekad nemokė būti tėvais. Arkivyskupas tik išgirdęs apie šią programą su džiaugsmu nusprendė jai padėti – būtent metropolito dėka „Tėvų akademija” veiks prie Petro ir Povilo katedros bazilikos esančioje konferencijų salėje.

Arkivyskupo sveikinimą užtvirtino Kauno Lėlių teatro aktorės Rasos Čižauskaitės atliekami romansai. Programos globėja, Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė susirinkusius sveikindama nepamiršo ir mokytojų, sakydama, kad labai gerbia šią profesiją, bet mokydami ir sąmonindami tėvus, mes tuo pačiu padedame ir mokytojui. Seimo narė aptarė pasikeitusį Minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą, kuris padės vykdyti tėvų švietimą privaloma tvarka.

Konferencijoje pranešimus skaitė VDU Socialinės gerovės instituto socialinių mokslų daktarė Nijolė Teresė Liobikienė kalbėjo apie sėkmingos tėvystės reikšmę vaiko ugdomajame procese, kiek tai yra svarbu ir reikalinga.

VšĮ Šeimos santykių instituto direktorė, Roma Šerkšnienė analizavo šeimos įtaką vaiko psichinei sveikatai, akcentuodama, kad dabartinė masinė emigracija labai neigiamai veikia vaikų psichikas, palikdama nebeatstatomą žalą. Lietuvos tėvų forumo narys Audrius Murauskas analizavo, kas gi yra tėvas mokykloje- draugas ar siaubas, iškeldamas klausimą, ar tėvai mokykloje reikalingi tik rinkliavoms ir bausti jų vaikus viešuose susirinkimuose. Salėje dalyvavusieji įdėmiai klausėsi pranešimų, kurie pateikti tėvams priimtina forma, neformalūs ir lankstūs.

Pabaigus konferencijos plenarinį posėdį, buvo pristatyti „Tėvų akademijos” lektoriai: Kauno Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Raimunda Žiulytė, parengusi „Vaiko savęs pažinimo” seminaro pristatymą, Kauno Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos vyresnioji socialinė pedagogė Saulė Šerėnienė, kalbėjusi apie vaiko mokymosi motyvacijos skatinimą įvairiais būdais, kuris prasideda šeimoje nuo žaidimu ir užtvirtinamas mokykloje ugdymo procese bei „Vaidoto” pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė ekspertė Inga Vaitekūnaitė, konferencijoje pristačiusi modulį „Lytinis švietimas – kaip kalbėtis su vaiku apie TAI”, sakydama, kad lytiškumo akcentavimas prasideda labai ankstyvoje vaikystėje ir vaikui į klausimus reikia atsakyti tada, kada ji s pradeda jų klausti. Lektorė paneigė mitą, kad lytinis švietimas reikalingas tik paauglystėje. Deja, tuomet jau per vėlu.

Konferencijoje dalyvavo Kauno miesto švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas, vedėjo pavaduotoja Ona Visockienė, švietimo ir ugdymo skyriaus specialistai, kuruojantys ikimokyklinį bei pradinį ugdymą., tėvų asociacijos „Šviesos kampelis” atstovai.

Programos autorė ir iniciatorė , Kauno miesto Švietimo ir kultūros departamento Švietimo ir ugdymo skyriaus Neformaliojo švietimo poskyrio vyresnioji specialistė Eurika Stankevičienė, padėkojo susirinkusiems tėveliams už jų atrastą laiką vėlyvą penktadienio popietę , po savaitės darbų, prieššventiniame chaose, išreikšdama viltį, kad ši „ Tėvų akademija” bus tikrai sėkminga ir reikalinga. pagalba tėvams. LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Markevičienė pažadėjo visokeriopą paramą šiai programai, kad ji taptų sėkmingos tėvystės ugdymo pavyzdžiu visiems Lietuvos miestams.

Gruodžio 9 d. 17 val. Garliavos viešosios bibliotekos parodų salėje atidaroma dailininko ir fotografo Vytauto Tamoliūno darbų paroda. Tapybos darbus pristatys kūrėjo žmona menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė, dalyvaus praėjusių metų Nacionalinės premijos laureatas fotomenininkas Romualdas Rakauskas, buvę bičiuliai. V. Tamoliūnas kurį laiką gyveno Garliavoje, todėl bibliotekos darbuotojos džiaugiasi, kad pavyko surengti jo kūrybos darbų parodą.

Parodos ekspozicijoje – dailininko darbai iš paskutiniojo kūrybos periodo. Dominuoja dvi temos – nostalgiški ankstyvos vaikystės prisiminimai ir abstrahuoti gamtos fragmentai, tarsi išeinantys už matomo ir liečiamo pasaulio ribų. Pasak R. Tamoliūnienės, drobės ištapytos tūkstančiais smulkių potėpių, sukuria judančio paviršiaus iliuziją, o susiliejančių spalvų niuansai – vaizdo švytėjimo įspūdį. Autorius mėgaujasi virpančiais erdvės miražais, kurie tarsi sustabdytas laikas, sudvasintas ir skaidrus, pasilieka drobėje ne ženklo, bet būties pavidalu, savotiškai kviečiančiu žiūrovą meditacijai. Ši jo paveiksluose tvyranti regimybė atvira ir savarankiška, perteikia šventą gamtos gyvybės spindesį, nenusakomą ramybės pojūtį.

Menininko žmona prisimena, kad tapytojas mėgęs sakyti: „Esu teptukas Dievo rankose”. Jis bandęs išgrynintoje savo kūryboje perkelti žiūrovo žvilgsnį nuo realybės prie regimybės, tarsi norėdamas paversti ją kontempliacijos aktu. „Toks atsigręžimas menu į mus supančią gamtą, bandymas užčiuopti kūrinijos pulsą, jos šventą buvimo paslaptį, grąžina žiūrovą prie paprastų kasdieninių dalykų ir kviečia įsižiūrėti, pamatyti ir sugrįžti prie paslaptimi, išmintimi ir ramybe alsuojančio pirmykščio gamtos pasaulio, kur tiek daug viltingos šviesos“, – teigia R. Tamoliūnienė.

Fotografuoti pradėjęs vaikystėje, vėliau V. Tamoliūnas pasinėrė į tapybą, tačiau po kurio laiko vėl paėmė į rankas fotoaparatą. Taip gimė fotografijų ciklai „Kaunas. Dienoraščio fragmentai“ ir „Kauno menininkai“. Menininkas eksperimentavo jungdamas fotografijos ir dailės technikas, yra sukūręs skulptūrų, objektų, instaliacijų. Jo kūryba spinduliuoja amžinumą, kuriame neegzistuoja laiko matmuo, tik gyva, pulsuojanti menininko siela.

V. Tamoliūno fotografijos papildė Kauno apskrities viešosios bibliotekos rengtus leidinius „Carinis Kaunas“, „Kaunas laikmečių kaitoje“, „Kauno savasties ženklai“. Yra išleidęs 4 kūrybos darbų leidinius: „Katalogas“ (2003 m.), „Du žemaičiai – du pasauliai“ (2004 m.), „Kūrybos katalogas“ (2007 m.) ir kartu su Romualdu Požerskiu „Tiltai“ (2007 m.).

2000 m. V. Tamoliūnas buvo priimtas į Nidos menininkų asociaciją ,,Tiltas“, 2001-aisiais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, o 2005-aisiais įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Už kūrybinius pasiekimus menininkas pelnė apdovanojimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V. Tamoliūnas buvo Kauno miesto kultūros ir meno stipendininkas, laimėjo Kukshafeno (Cuxhaven) menininkų namų (2001, 2004 m.) bei Otto Niemeyer-Holstein stipendijas Vokietijoje.

V. Tamoliūno tapybos darbų paroda veiks iki sausio 10 d.

Gruodžio 11 dieną, šeštadienį, nuo 13 iki 16 valandos, visi, susirinkę prie „Megos“, galės pasidžiaugti Sibiro haskių draugija. Ir ne tik pasidžiaugti, bet ir pasivėžinti jų traukiamomis rogutėmis, sudalyvauti varžybose, nusifotografuoti su šunimis, juos paglostyti, pamaitinti.

„Norime nudžiuginti į „Megą“ susirinkusius vaikus ir jų tėvelius pačia žiemiškiausia pramoga ir supažindinti juos su visų taip mylimais šunimis – haskiais. Be to, šunų specialistai vaikus pamokys šunis pamaitinti, pakinkyti į roges, o drąsesnieji netgi galės sudalyvauti varžybose ir patys pavadelioti“, – pasakojo prekybos ir laisvalaikio centrą „Mega“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė Rasa Vyšniauskienė.

Į renginį atvykti žadančius kauniečius ir miesto svečius organizatoriai ragina nepamiršti pasiimti šiltų pirštinių ir fotoaparato – nežinia, kada pasitaikys kita tokia graži proga įsiamžinti net su aštuoniais keturkojais įspūdingo žvilgsnio savininkais. „Haskiai itin mylimi ne tik dėl įspūdingos išvaizdos, žydrų akių, bet ir dėl savo draugiško būdo, energingumo“, – sakė jau beveik dešimtmetį haskius auginanti pirmojo šunų kinkinių klubo „Aliaska“ įkūrėja Jolanta Bliuj.

Aštuoni Sibiro haskiai, šeštadienio renginio pažiba, yra daugkartiniai šunų kinkinių varžybų Baltijos taurės čempionai. Tikimasi, kad itin didelio populiarumo sulauks varžybos, todėl norintys pasirungti turėtų užsiregistruoti pas organizatorius prieš renginį.

Gruodžio 9 d. K. Donelaičio g. 52 antrojo aukšto fojė 10 val. 30 min. įvyks oficiali Kinijos Liaudies Respublikos ambasados knygų dovanojimo Vytauto Didžiojo universitetui ceremonija. Ambasadoriaus Lietuvoje Tongo Mingtao įteikiamos aukštos meninės ir poligrafinės kokybės knygos atvers galimybes iš arčiau pažinti Kinijos istoriją, kultūrą, politikos ir visuomenės reiškinius.

Universiteto istorijoje tai – svarbus įvykis, leisiantis užmegzti tampresnius bendradarbiavimo su Kinijos ambasada ryšius. “Dovanodama knygas, Kinijos ambasada prisideda prie šios šalies kultūros ir kitų sričių studijų plėtros mūsų universitete ir Lietuvoje. 2009 m. Azijos studijų centre (Vaižganto g. 30) duris atvėrė nauja bibliotekos skaitykla, kurios fonduose leidinių apie Kiniją ir kinų kalba turėjome labai nedaug, todėl ši naujausių leidinių kolekcija yra didelė dovana ne tik visiems besimokantiems ir besidomintiems universiteto bendruomenės nariams, bet ir miesto gyventojams”, – teigė Azijos studijų centro vadovas Aurelijus Zykas.

Prieš keliaudamos į Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Azijos studijų centrą, Kinijos ambasados dovanotos knygos bus eksponuojamos VDU bibliotekos (K. Donelaičio g. 52) parodų stenduose nuo gruodžio 9 iki 22 dienos.

“Dovanotų knygų kolekciją sudaro 500 naujų leidinių apie Kinijos kultūrą ir meną, švietimą, istoriją, geografiją, politiką, teisę, religiją, mokslą ir technologijas anglų bei kinų – anglų kalbomis. Tai – informaciniai, kinų kalbos mokymuisi skirti leidiniai, fotografijų ir meno albumai, turistinė bei mokslo populiarioji literatūra”, – apie aukštos meninės ir poligrafinės kokybės leidinius, kurių vertė siekia beveik 10 000 litų, pasakojo VDU bibliotekos direktorė Lina Bloveščiūnienė.

Kaip teigia Kinijos ambasados atstovai, knygas jie nutarė dovanoti Vytauto Didžiojo universitetui siekdami skatinti studentų ir tyrėjų pažintį su Kinijos istorija, filosofija, kultūra. “Norime, kad jie daugiau sužinotų apie Kiniją, jos vystymąsi. Šis bendradarbiavimas sustiprins informacijos apie skirtingas kultūras mainus”, – teigė ambasados atstovė Du Ying.

Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centre kinų kalba dėstoma nuo 2008 metų ir per penkis semestrus šią kalbą jau mokėsi 135 studentai trijuose siūlomos kalbos lygiuose. Anot centro direktorės Nemiros Mačianskienės, svarbu plėtoti kinų kalbos ir kultūros kursų pasiūlą, atveriant studentams galimybes plačiau susipažinti su šalimi, kurios kalbą studijuojama, pasakojant apie tos šalies kultūrą. “Platesnis susipažinimas su šalimi skaitant jos literatūrą ne tik sudarys sąlygas autentiškam kalbos vartojimui ir įgytų gebėjimų praktiniam pritaikymui, bet ir leis pajusti vidinę šios šalies kultūros didybę ir jos milžinišką įtaką žmogui ir pasauliui”, – apie dovanojimų knygų reikšmę pasakojo UKC direktorė N. Mačianskienė.

Pernai išrinkusi “Gražiausią krepšininkę”, Lietuvos moterų krepšinio lyga (LMKL) šiais metais kviečia balsuoti už “Žaviausią krepšininkę”.

Dalyvauti konkurse pasiryžo net 107 sportinininkės. Merginos pozavo netradicinėse aplinkose, rėmėjų įmonėse: alaus gamykloje, picerijoje, saldainių fabrike, universiteto bibliotekoje, kelių tiesimo bendrovėje, sveikatingumo centre ir SPA salone. Jas dailino Kauno kolegijos vizažistės, šukavo kirpėjai.

Tarp kandidačių – 26 įvairaus amžiaus Lietuvos krepšinio rinktinių narės, 11 Europos čempionių. Konkurse dalyvauja ir pernykščių rinkimų nugalėtoja Lina Pikčiūtė, atstovaujanti Kauno “Viči-Aistėms”.

Balsuoti už konkurso dalyves galite paspaudę čia, o atskirų Kauno komandų kandidates rasite čia(“Viči-Aistės”) , čia(“Laisvė”) ir čia (“LKKA-Aistės”)

Jau nuo rytojaus apie Draugystės  g. ir Pramonės pr. sankryžą susibūrusių prekybos centrų būrį papildys prekybos parkas “Banginis”. Didžiausia naujovė čia – iki šiol Kaune nematytas prekybos centras “Prisma”.

Prekybos parko dalimi taip pat tapo jau nuo 2001-ųjų čia veikiantys “Senukai”, o naujai pastatytame kone 14 tūkst. kv. m. pastate greta “Prismos” duris atvers kepyklėlė, gėrimų parduotuvė “Vynoteka”, vaistinė, optika, “Omnitel” salonas, ekologišų prekių, mėsos, žuvies gaminių krautuvėlės ir restoranas “Bajorkiemis”.

Prekybos parko sąvininkai  - A. Rakausko bendrovė “RAZ” 2,5 mln. litų investavo į aplinkinių kelių infrastruktūrą – buvo praplatintos aplinkinės gatvės, įrengtos dvi naujos sankryžos bei rekonstruota judri Draugystės g. ir Pramonės pr. sankryža. Viliamasi, kad įrengta moderni šviesoforų valdymo sistema, gebanti, pavyzdžiui, praleisti pas ligonį skubančią greitąją pagalbą, padės sumažinti ir čia susidarančias transporto spūstis.

Įdomu, kaip Kaune seksis prekybos centrui “Prisma”, užimančiam per 8 tūkst. kv. metrų plotą. Tai antrasis šio prekės ženklo centras Lietuvoje – pirmasis prieš metus buvo atidartas sostinėje. “Prismos” atstovai giriasi mažomis kainomis ir plačiu asortimentu – ar tai tiesa, kauniečiai įvertinti galės jau rytoj, kai prekybos parkas atvers duris visuomenei.

Mirė pirmasis atkurtosios Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Pranešama, kad paskutiniu metu nemažai laiko ligoninėje praleidusio Prezidento gyvybė užgeso jo rezidencijoje Turniškėse.

Prezidentas mirė eidamas 78-uosius metus, pralaimėjęs kovą su sunkia liga – vėžiu. Limfmazgių ir prostatos vėžys velionį kamavo nuo 2008-ųjų.

Prezidento artimiesiems užuojautą pareiškė dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

„Iš gyvenimo pasitraukė nuoširdus žmogus, iškilus politikas, stovėjęs prie valstybės vairo atsakingais ir sudėtingais Lietuvos istorijos tarpsniais. Pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tiesiogiai išrinkto Lietuvos prezidento stiprios ir charizmatiškos asmenybės atminimas ilgam išliks Lietuvos žmonių širdyse”, – sakė Prezidentė D. Grybauskaitė.

„Tautinis atgimimas, pastangos atsikratyti sovietinio palikimo ir kurti demokratiją, Lietuvos ūkio stiprinimas ir siekis integruotis į stipriausias gynybines bei politines – ekonomines struktūras visiems laikams bus neatskiriama nuo Algirdo Mykolo Brazausko vardo. Jam einant tiek valstybės Prezidento, tiek Vyriausybės vadovo pareigas, buvo daromi istoriniai sprendimai, ilgam nulėmę Lietuvos gyvenimą. Todėl su Algirdo Mykolo Brazausko išėjimu baigiasi ne tik Velionio biografija, bet ir išskirtinis Lietuvos istorijos tarpsnis“, – teigia Seimo Pirmininkė I.Degutienė.

Prezidento kelias

Algirdas Mykolas Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, mokėsi Kaišiadoryse, vėliau tuometiniame Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.

Savo karjerą pradėjo kaip inžinierius, 1958-62 m. vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai. Taip pat sparčiai būsimas Prezidentas kilo tuometinės Komunistų partijos struktūroje.

1965 m. A. Brazauskas buvo paskirtas Statybinių medžiagų pramonės ministru. 1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1977 m. tapo LKP CK sekretoriumi. 9-ame dešimtmetyje buvo Lietuvos komunistų partijos CK sekretorius pramonės klausimais ir atsakingas už energetikos klausimus.

1988 m. spalio 21 d. gilios komunistų partijos krizės metu Algirdas Brazauskas buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos.

Nepriklausomoje Lietuvoje 1992-aisiais buvo išrinktas Seimo pirmininku, laikinai ėjo Prezidento pareigas, kol 1993 m. vasario 14 d. A. Brazauskas laimėjo prezidento rinkimus 5 metų kadencijai. Už jį balsavo 60 % rinkėjų – iki šiol tai daugiausiai rinkėjų simpatijų sulaukęs mūsų Valstybės vadovas.

2001-aisiais grįžo į politinį gyvenimą kaip Vyriausybės vadovas, šiame poste išbuvo iki 2006-ųjų metų. Iš viso kaip Prezidentas ar premjeras A. M. Brazauskas Lietuvos Respublikai vadovavo 12 iš 20-ies nepriklausomybės metų ir nepaisant komunistinės praeities buvo vienas iš populiariausių politikų.

Prezidentas aktyviai palaikė ir globojo Lietuvos Valdovų rūmų atstatymo projektą, tačiau rūmų užbaigimo ir atidarymo jam sulaukti nepavyko.

Šiandien Kauno rajono savivaldybės kvietimu teko pasiplaukioti po Nemuną. Jei tiksliau – laivu „Tolstojus“ plaukti maršrutu Kaunas – Zapyškis – Kulautuva. Šio pasiplaukiojimo tikslas – supažindinti žurnalistus su nauju turistiniu maršrutu ir kitais į turizmą orientuotais projektais.

Kulautuva – man asmeniškai brangus miestelis, kuriame prabėgo daugelis vaikystės vasarų. Deja, augdamas mačiau kaip miestelis iš ramaus, bet gyvo ir žmonių pilno kurorto pamažu nyksta ir tampa turtingųjų miegamuoju kvartalu. Vaikų stovykla buvo nugriauta, sanatorijos korpusai – vienas po kito uždaromi. Užsidarė vienintelis miestelio knygynas, pramoninių prekių parduotuvė, spaudos kioskas… Galiausiai liko veikti tik viena parduotuvė, nedidelis paštas ir vaistinė. Žmonių gatvėse mažėjo, ir neretai išėjęs vakare pasivaikščioti ar ryte – pabėgioti, gatvėje nesutikdavai nė gyvos dvasios. Autobusas ėmė važiuoti vis rečiau, juk dabar jis veždavo tik vietinius. Ryte – į darbą Kaune, vakare – atgal.

Galėčiau parodyti ir daugiau sąstingio ženklų, bet manau, kad ir šių – per akis. Įdomus faktas iš Kulautuvos istorijos – 1920-aisiais tai buvo mažas, apleistas kaimelis, bet atkreipęs kurotologų dėmesį jau 1933-aisiais tapo klestinčiu kurortu, o prieš antrą pasaulinį karą pasiekė ir užsienio kurortų lygį. Labai norėtųsi patikėti, kad ši istorija pasikartos ir Kulautuvos gatves netrukus vėl užpildys ramaus poilsio pasiilgę turistai. Naujasis laivo maršrutas – pirmas žingsnelis ta kryptimi. Kiekvieną sekmadienį plaukiantis „Tolstojus“ už 10 Lt nuplukdys ten, leis dvi valandas pasivaikščioti po gaivų pušyno orą ir parplukdys atgal. Dviejų valandų nelabai užteks miesteliui ištyrinėti, bet pirmai pažinčiai pakaks ir to. O kitą kartą jau galima atvažiuoti ir automobiliu ar autobusu bei pabūti ilgėliau.

Bet ar po pirmos pažinties norėsis sugrįžti? Man asmeniškai – taip, nes jau planuoju išvyką su šeima. Deja, iš tiesų kurortui reikėtų atlikti dar nemažai namų darbų. Ne visiems užtenka pasivaikščiojimo ramiomis, pušų ošimo pilnomis gatvelėmis. Kai kam reikia aktyvesnių pramogų, atvykusiems su šeimomis – ledų vaikams ir alaus bokalo tėčiui… Žinoma, ne viskas iš karto, nes pinigų pertekliumi Kulautuva garantuotai negali pasigirti. Smagu matyti, kad stengiamasi: įrengta prieplauka, išasfaltuotas kelias iki jos, įsteigtas turizmo informacijos centras, ES lėšomis sutvarkytas netoli prieplaukos esantis Kulautuvos parkas. Dar smagiau, kad savivaldybės iniciatyva pritraukia ir privačias investicijas – prieplaukoje ką tik atsidarė nedidelė lauko kavinė, netrukus iš jos pradės plaukioti pramoginis kateris, plaukiantis pagal turistų pageidavimus. Netoliese yra ir kaimo turizmo sodyba.

Dar neturėjau progos pasižvalgyti po miestelį ilgėliau, bet porą patarimų/pasiūlymų/pageidavimų jau galėčiau duoti. Prieplaukoje pasigedau dviračių nuomos punkto. Kulautuva – miestelis ilgas ir jį visą pereiti užima gan daug laiko, tuo tarpu su dviračiu per dvi valandas būtų galima apvažiuoti visas pagrindines „įžymybes“ – medinę bažnytėlę, pasivaikščiojimų taką pušyne, vasaros estradą, Tamaros kalną, A.Smetonos jubiliejui skirtą Mergelės Marijos skulptūrą… Prakalbus apie skulptūrą, tai jos aplinka – gerokai apleista. Gretimas tvenkinys prižėlęs maurų ir meldų, aplinkinės pievos tikrai nematė dalgio šiais metais, o gal net ir praėjusiais… Tikiuosi, kad situacija pasikeis užbaigus greta stovinčios sanatorijos (ar to, kas atvers duris vietoj jos) rekonstrukciją. Toliau – pramogos. Man asmeniškai trūksta tik dviračių, bet bent kiek aktyvesniam ir mažiau pavargusiam žmogui čia netrukus pasidarys nuobodu. Orientacinis sportas, lipimas uolomis, vandens pramogos, kavinė, kur būtų galima skaniai papietauti, futbolo/krepšinio/paplūdimio tinklinio aikštelė, o vakarais – laužavietė, kempingas, lauko kino teatras… Galėčiau vardinti ir vardinti. Pinigų viskam neatsiras, bet galvoti apie tai reikėtų. Galbūt pasiūlyti subsidiją startui privačiam verslininkui, gal paieškoti pinigų ES fonduose, kol dar galime.

Ir dar vienas, bent jau man labai svarbus dalykas – nuomojamo gyvenamo ploto duomenų bazė internete. Idealiu atveju – elektroninė rezervavimo sistema, realistiškai žvelgiant – bent jau visų „bobučių“, galinčių išnuomoti kambarį, sąrašas – su telefonais ir apytikslėmis kainomis. Kad planuodamas romantiškai ramų savaitgalį galėčiau lengvai susirasti kur apsistoti. Gyvenamo ploto nuomos infrastruktūros tobulinimas turėtų būti vienu aukščiausių prioritetų – jei atvykstantys žmonės neturės kur apsistoti, visas turistų srautas apsiribos per 50 km nutolusia populiacija, kuri nepervargdama gali ryte atvažiuoti ir vakare sugrįžti.

Gali būti, kad aš esu nepataisomas optimistas, bet jei turėčiau galimybę už nedidelę kainą išsinuomoti paprastą, bet tvarkingą butą ar kambarį su patogumais ir galimybe naudotis virtuve, rimtai svarstyčiau galimybę Kulautuvoje praleisti visą vasarą – darbo krūvis tuo laiku man sumažėja, nemažą dalį jo galiu atlikti namie, o ir nuvažiuoti į Kauną – ne taip jau toli. Ir manau, kad esu ne vienas toks, pavargstantis nuo miesto šurmulio ir norintis bent vasarai pabėgti į gaivų pušyno šešėlį, bet neišgalintis ten įsigyti nuosavo būsto. O kai atsiras daugiau žmonių, pamažu atsigaus ir miestelio verslas – mums reikės valgyti, apsipirkti, įdomiai praleisti vakarą, pasitikrinti el. paštą interneto kavinėje, nupirkti mažmožį triukšmaujančiam vaikui…

Gėjų eitynės Vilniuje kaitina aistras – vieni jas smerkia, kiti palaiko, o dabar ir Europos Komisija nusprendė savo nuomonę pareikšti… Man kažkodėl vis atrodo, kad visas tas reikalas – pernelyg išpūstas. Anglai turi pasakymą, kuris puikai išsako mano paties požiūrį šiuo klausimu – “I couldn’t care less“. Apylaisviai išvertus – labiau nesvarbu jau negali būti.

Visuotinių diskusijų ir prasivardžiavimų fone tokia nuomonė gali nuskambėti keistokai, bet esu tikras, kad nemaža dalis visuomenės galvoja taip pat. Ir galvotų dar didesnė, jei viso reikalo taip neišpūstų žiniasklaida. Jei eitynes rengtų bet kuri kita nedidelė visuomenės grupė – kad ir krišnaitai, niekas nekreiptų ir dėmesio. Jie ir šiaip kiekvieną savaitgalį po Laisvės Alėją su būgnu vaikšto, ir niekam tai nekliūva. Kažin ar kada nors žiniasklaida iš viso apie tai užsiminė. Tiesą pasakius, net neesu tikras ar ten tikrai krišnaitai – kažkur kažkada nugirdau juos taip vadinant.

Nelabai man suprantamas ir asmeniškai priimtinas tas homoseksualumas. Jei kažkas pradėtų kibti, ko gero gerokai supykčiau. Bet kol jie tuo užsiima savame rate, su bendaminčiais, I couldn’t care less. Tas pats ir su eitynėmis – na, susirinks sava “chebra”, pereis miesto gatves ir tiek. Kaip su tuo būgnu savaitgalį – eidamas pro šalį gal ir pakraipysiu galvą, o šiaip – man nei šilta, nei šalta.

Kažkur skaičiau gėjų sulyginimą su narkomanais – štai surenkim tada ir narkomanų eitynes. Gerbiamieji, nikotinas irgi yra narkotikas, bet kažkaip niekas nesipiktina gatvėje einančiu rūkoriumi, kol dūmų nepradeda į akis pūsti. Homoseksualai narkomanams įstatymiškai buvo prilyginami Tarybų Sąjungos laikais. Dabar turim liberalesnius įstatymus, kuriuos mūsų pačių išrinkta valdžia priėmė. Tai ir gerbkim juos, arba spauskim valdžią juos pakeisti.

Iš kitos pusės, pritariu R. Petrausko prašymui šias eitynes uždrausti. Dėl saugumo. Juk ir skrydžiai atšaukiami, jei yra įtarimų, kad gali būti vykdomas teroristinis išpuolis. Būtent įtarimų, o ne įrodymų, kurie leistų organizatorius sulaikyti, pateikti kaltinimus ir taip toliau. Sakot, stiprinkim apsaugą? Kai žiniasklaidos dėmesys ir žymių “galvų” diskusijos taip įaudrino aistras, ir visa armija gali nepadėti. O jei prokuroras nesiimtų veiksmų, vėliau jam tektų atsiimti už tai, kad neužkirto kelio galimoms riaušėms, nors turėjo informacijos, kad tokia grėsmė yra.

O garsiausiai rėkiantys homofobai turbūt nesuvokia, kad taip tik daro nemokamą reklamą tam požiūriui, kurį stengiasi užgniaužti. Imkit pavyzdį iš Bažnyčios, kuri turi tvirtą nuomonę, bet ją išreiškia tik tada, kai jos klausia, o ne šaukia į visas puses. Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju ignoravimas būtų pati geriausia politika.

Pasirodo, komentavimas kolegų tinklaraščiuose labai padeda surikiuoti mintis. Apie autorių teises nemažai diskutavau Nezinau.lt ir Martyno tinklaraščiuose, kol galiausiai supratau, kad šios mintys nusipelnė būti sudėtos į atskirą tekstą.

Manau, kad nepriklausau nei vienai iš kraštutinių grupių – nesu prisiekęs piratas, bet ir nepritariu autorių teisių turėtojų dabartinei politikai. Taigi mano pozicija turėtų būti kažkur per vidurį, o į kurią pusę krypstu labiau – spręsti jums. Dirbu kūrybinį darbą kūrybinėje industrijoje, taigi apie autorių teises žinau ne iš nuogirdų, susiduriu su tuo gan dažnai. (more…)

Šiandien pigių skrydžių bendrovė “Ryanair” paskelbė atidaranti savo pirmąją bazę Rytų Europoje – Kauno Karmėlavos oro uoste. Planuojama, kad per Kauna kasmet keliaus iki 1 mln. keleivių, vyks daugiau nei 120 skrydžių per savaitę. “Ryanair” į bazę planuoja investuoti per 140 mln. JAV dolerių, joje iš viso dirbs apie tūkstantį darbuotojų.

Numatoma Kaune laikyti 2 lėktuvus, kurie iš viso skraidys 18 krypčių. Greta jau esamų skrydžių į Birmingemą, Brėmeną, Bristolį, Briuselį, Dubliną, Liverpulį, Frankfurtą, Stanstedą (Londonas) ir Liutoną (Londonas), nuo gegužės bus pradėti skrydžiai į 9 naujus oro uostus – Getviką (Londonas), Barseloną, Berlyną, Duseldorfą, Edinburgą, Milaną, Oslą, Paryžių ir Tamperę.

Taip pat Ryanair patvirtino nuolat diskutuojanti su keturiais kitais Centrinės Europos oro uostais, siekdama įkurti naujas bazes.