Atliekos – nepageidaujamos medžiagos, kurios dažniausiai susidaro dėl žmogaus veiklos. Jos yra nenaudingos, dažnai pavojingos ir neturi ekonominės ar kitos vertės. Tačiau mokslininkai tvirtina, kad gamtoje nėra nieko nenaudingo, o atliekos – naudinga medžiaga, tik mes nežinome, kaip ją panaudoti.

Bet kuriame mieste ar gyvenvietėje susikaupia tonos įvairiausio pavidalo atliekų: kietų, birių ar skystų. Jų kiekis priklauso nuo gyventojų skaičiaus, šildymo sistemos, visuomeninio maitinimo įmonių ir parduotuvių tinklo, komunalinės tarnybos darbo, taip pat pramoninės gamybos apimties ir jos išdėstymo. Kuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis, tuo daugiau atliekų.Taip pat kiekvienais metais naujos prekės vis įvairiau įpakuojamos. Pakavimo medžiagas taip pat tenka pašalinti drauge su milijonais tonų kitų susikaupusių atliekų.

Lietuvoje komunalinių atliekų susidaro apie 1,3 mln. t per metus ir kasmet didėja, o pramoninių atliekų susidaro apie 4,4 mln. t  per metus, kurių didžioji dalis yra nepavojingos atliekos ir pilnai gali būti naudojamos kaip kuras. Lietuva yra viena iš penkių ES valstybių, iki šiol neturinčių nė vienos modernios atliekų deginimo gamyklos. Atliekas sąvartynuose taip pat kaupia ir mus supančią aplinką teršia Latvija, Estija, Slovėnija ir Slovakija.

Europoje šiuo metu sėkmingai veikia daugiau kaip 400 modernių atliekų deginimo gamyklų, kai kurios iš jų – Vakarų Europos miestų centrinėse ar gyvenamosiose zonose, tačiau tai būdinga didesnio urbanizacijos lygio šalims. Daugiausia komunalinių atliekų deginimo gamyklų turi Prancūzija – net 128. Švedija šiuo metu turinti 29 fabrikus stato dar 6 gamyklas. Ispanijoje jau veikia 8 fabrikai, 67 komunalinėms atliekoms deginti skirtas gamyklas turi Vokietija, 47 gamyklos yra Italijoje. Airijoje planuojama pastatyti 6, Austrijoje, Olandijoje ir Vengrijoje – po 2, Belgijoje – 1 komunalinių atliekų deginimo fabriką. Paskutiniu metu naujos atliekų deginimo gamyklos atvėrė duris Sankt Peterburge ir Londone.

Atliekų deginimas visame pasaulyje yra laikomas ekologiškiausia ir pažangiausia komunalinių atliekų utilizavimo technologija, pasižyminčia mažiausiu poveikiu aplinkai. Taip pat šis procesas yra ekologiškesnis už energijos gamybą deginant iškastinį kurą – gamtines dujas, mazutą, akmens anglį. Dalį komunalinių atliekų sudaro biologinės kilmės medžiagos, todėl jų deginimas mažiau nei iškastinis kuras turi įtakos ir pasauliniam klimato pokyčiui. Komunalinės atliekos deginamos aukštoje temperatūroje, todėl nemalonūs kvapai yra termiškai suskaldomi ir į aplinką nepatenka. Susidarantis šlakas ir pelenai gali būti sėkmingai naudojami kelių statyboje. Po sudegimo šlakuose likę metalai gali būti išrinkti ir panaudoti perdirbimui.

Atliekų deginimas ekologiškesnis ne tik už energijos gamybą naudojant iškastinį kurą, bet ir už atliekų laidojimą sąvartynuose. Čia pūvančios komunalinės atliekos ypač teršia aplinką – į atmosferą išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančias metano dujas ir daug kitų kenksmingų medžiagų. Dalis nuodingų, sąvartynuose išsiskiriančių dujų, patenka į atmosferą, o dalis lieka žemėje – tik didesnės koncentracijos ir praktiškai be galimybės jas pašalinti.

Komunalinės atliekos, pagal atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvą yra pripažįstamos, kaip atsinaujinantis energijos šaltinis. Naudoti komunalines atliekas kaip kurą yra teisingas, o prijungus prie artimiausių šilumos tinklų, kas labiausiai tinka Lietuvai, nes yra centralizuoti šilumos tinklai, tai duotų didžiausios naudos.

Lietuvoje sąvartynai vis pilnėja nuo komunalinių atliekų, didėja šiukšlių kalnai ir ateina tas laikas, kai nebeturėsime kur jų dėti. Šiandien daug diskutuojama apie tai, kad reikėtų statyti deginimo gamyklą, o gal ir kelias, kuriose būtų deginamos atliekos, o iš to būtų gaunama vienokia ar kitokia nauda. Lietuvoje taip pat yra iniciatyvų ir projektų deginti atliekas, tačiau susiduriama su problema – žmonių prieštaravimu. Aišku, visa tai juda lėtai ir todėl, jog tai reikalauja didelių investicijų,o atsipirkimo laikas neaiškus, be to deginamos atliekos turi būti išrūšiuotos, o tai jau yra papildomi kaštai.

Planuojant atliekų panaudojimą esminis klausimas nėra deginti ar tiesiog deponuoti atliekas. Buitinės atliekos efektyviausiai gali būti panaudojamos būtent kaip šilumos šaltinis. Šalyse, kuriose deginamos atliekos naudojamos elektros energijos gamybai, procese yra dideli šilumos nuostoliai. Esminė problema – kokia technologija, kokie filtrai bus naudojami atliekų deginimo įmonėse ir kaip bus kontroliuojami visi procesai. Ši problema nėra unikali vien atliekų verslui, procesų valdymas ir kokybės kontrolė yra viena esminių problemų tiek Lietuvos pramonėje, tiek paslaugų versle, tiek ir švietime, sveikatos priežiūros sistemoje ir t.t. Ši problema nėra unikali, ir vietinės gyventojų bendruomenės tai supranta. Taigi, tai ir teritorijų planavimo problema, nes šiukšlės į gamyklas daugeliu atvejų gabenamos geležinkelių arba kelių transportu, o jų kvapo, deja neužrakinsi.

www.inovacijos.lt

Harvardo universiteto profesorius, Ronaldo Reagano patarėjas Michaelas Porteris savo garsiojoje knygoje “Tautų konkurencinis pranašumas” 1990 metais pirmasis klasterius argumentavo ir pagrindė jų reikalingumą. Kelerius metus knyga nesulaukė didelio atgarsio, tačiau šiandien įvairios šalys rengdamos strategijas jau remiasi M.Porterio ideologija.

Klasterio sąvoka

Niekas nežino, kada ir kur susikūrė pirmasis klasteris, kadangi jie egzistavo jau prieš šimtus ar tūkstančius metų, tik tada niekas jų taip nevadino.

Klasteris – tai tarpusavyje susijusių ir viena kitą palaikančių įmonių visuma. Jų bendros veiklos rezultatas – daug galutinių produktų. Pavyzdžiui, norint pagaminti televizorių, reikia plastmasės, metalo, elektronikos, tyrimų, personalo kvalifikacijos kėlimo ir t.t. Visuma sudarytų didžiulį klasterį.

Klasteriai turi reikšmingą poveikį šalies ūkio konkurencingumui. Juose susidaro palankios sąlygos didinti įmonių produktyvumą, jų inovatyvumą, gerinti darbo ir produktų kokybę, technologinį turinį, atsirasti naujiems verslams ir t. t..

Į klasterius reikia žiūrėti, kaip į vieną svarbiausių instrumentų ekonomikos plėtrai, konkurencingumo didinimui šakos ar visos šalies mastu, bet kalbant apie konkurencingumą tarptautiniu mastu, reikia dar daug kitų dalykų. Klasterio buvimas pats savaime dar nedaug ką duoda, svarbu jo kokybė, gilumas, orientacija, ar tai yra didelę pridėtinę vertę generuojanti veikla, ar tik tam laikotarpiui būdingas reiškinys.

Klasteriai yra galimi ir praktiškai egzistuoja visais lygiais. Regioniniai klasteriai dažniausiai bus smulkus verslas, amatai, įmonėlių grupė, orientuota į baigtinį skaičių galutinių produktų pvz., keraminių indų ar peilių. Industriniai klasteriai dažniausiai būna labai dideli ir netelpa vienoje šalyje.

Klasterių galime rasti įvairiose pasaulio šalyse, vienu ryškiausiu pavyzdžiu galima laikyti Italijoje esantį kėdžių klasterį, kuriame 100 kvadratinių kilometrų plote sutelkta apie 12 000 įmonių, bet dirba tik 14 000 žmonių. Vidutiniškai 1,17 žmogaus vienoje įmonėje. Šiame klasteryje yra didesnių ir mažesnių įmonių, bet dauguma teturi vos vieną du darbuotojus. 100 kvadratinių kilometrų plote sukuriama 1,7 mlrd. eurų vertės. Kitaip sakant, vienam dirbančiam žmogui tenka 125 tūkst. eurų pridėtinės vertės, kurią jis potencialiai gali pasiimti kaip atlyginimą. Šis kėdžių klasteris pagamina 70 proc. visų Italijos kėdžių, jis yra didžiausias pasaulyje kėdžių eksportuotoja.

Situacija Lietuvoje

Vis daugiau ir plačiau Lietuvoje kalbama apie klasterizaciją, tačiau vis dar iki šiol ne visos įmonės supranta, koks tai turi būti įmonių darinys ir kaip jis turėtų veikti. Šiuo metu yra paskelbti kvietimai teikti paraiškas ES struktūriniams fondams pagal „Inoklaster LT“ priemonę, todėl daugelis kalba apie klasterius, tačiau verta įsigilinti, koks tai darinys ir kaip jis formuojasi.

Lietuvoje realiai potencialus ir jau dabar beveik susiformavęs klasteris yra baldų ir medienos pramonė. Atsižvelgiant į procesus, vykusius baldų ir medienos pramonėje pastaruosius ketverius metus, pasigilinus į sektoriaus ypatumus ir ištyrus, ką dar reikėtų nuveikti, Lietuvoje per dvejus trejus metus būtų galima suformuoti pakankamai gerai išplėtotą šiuolaikinį šios šakos klasterį.

Lietuvos pramonės pagrindinis prioritetas turi būti ne vidinių klasterių kūrimas, bet integracija į tarptautinius klasterius, nes mūsų rinka labai nedidelė. Integracija į tarptautinius klasterius nėra alternatyva vietiniams klasteriams. Tiesiog integruodamiesi į tarptautinę struktūrą, kuo daugiau būsime viduje klasterizuoti, tuo labiau didės įmonių konkurencingumas, didės kiekvienos mūsų įmonės galimybės, svoris tarptautiniame klasteryje bus didesnis. Baigtinį klasterį sukurti Lietuvoje bus sunku.

Bendros verslo sąlygos Lietuvoje, ne blogesnės nei daugelyje kitų šalių, tačiau problema yra viena – paprasčiausiai ministerijų, vyriausybės, vietinės savivaldos lygmeniu nežinome, ką turime ir kaip mes susiję ar galime būti susiję vieni su kitais. Italijoje, Suomijoje, Danijoje valstybinė valdžia, suvokdama klasterių svarbą, labai aktyviai jungiasi į koordinacines tarybas, inicijuoja, palaiko projektus, kad atsirastų spartesni įgyvendinimo mechanizmai.

Viena didžiausių Lietuvoje problemų – bendradarbiavimo kultūros stoka. Verslą daryti nebendradarbiaujant yra sunku, bet jau mieliau bendradarbiaujama su ta įmone, kuri yra toliau arba netgi užsienyje, o ne tame pačiame regione ar mieste. Įmonės stengiasi viena į kitą žiūrėti pakankamai rezervuotai, viena į kitą labiau žvelgia kaip į konkurentę. Net gamindamos skirtingus produktus, jos dažnai galvoja, kad kita įmonė žengti į jų nišą, todėl verčiau bendradarbiauja su užsienio partneriais. Nepaisant esamų problemų, vis daugiau įmonių suvokia tokios bendradarbiavimo formos naudą ir ima glaudžiau bendradarbiauti.

Gytis Junevičius, www.inovacijos.lt