Beveik 40 dienų, 17 500 kilometrų ir tie patys 2 džipai su 7 keliautojais. Rugsėjo 11-ąją jie jau tvirtai galėjo ištarti – Misija tikrai įmanoma! Nes jiems pavyko. Apkeliavus Rusiją ir Mongoliją jie gyvi, sveiki ir labai laimingi grįžo į Lietuvą.
Apie kelionėje patirtus nuotykius, fizinius ir psichologinius išbandymus kalbamės su Vytaute Stankevičiene.

***

Sveikinimai sėkmingai sugrįžus nuo visos KaunoZinios.lt komandos. Koks jausmas po daugiau nei mėnesio vėl išvysti užrašą „Lietuvos respublika“? Ir ar galima jį palyginti su jausmu, rugpjūčio 3-iąją paliekant Lietuvą?

Paliekant Lietuvą visus buvo apgaubęs kelionės jaudulys ir azartas. Norėjosi važiuoti kuo toliau, kuo daugiau! Žinoma, po savaitės jau ilgėjomės namų, artimųjų ir draugų, tačiau nebe pirmą kartą keliaudami žinojome, kad visada taip būna – pirma ir paskutinė savaitė sunkiausia.
Po 40 dienų pamačius ženklą Lietuvos Respublika lengviau atsidusome – pagaliau. Pagaliau namai, sava kalba, sava kultūra. Be abejonės, tas džiaugsmas sumišęs su liūdesiu, kad kelionė baigiasi, vėl teks grįžti į kasdienybę po daugiau nei mėnesio praleisto kardinaliai pakeitus aplinką. Kitas labai malonus aplankęs jausmas – didžiavimasis savimi ir visos kelionės dalyviais, kad įveikėme tokį tolimą ir be galo įdomų kelią, niekas Maskvoje neapsisuko, pasakęs „Negaliu, nenoriu“, o visi tvirtai laikėmės ir kartu išgyvenome visas negandas ir džiaugsmus.

Prakalbote apie negandas. Ar kelionės metu buvo akimirkų, kai pagalvojote: „Viskas, dabar jau kelionė baigta“?

Stengėmės neleisti sau tokių minčių. Čarlzas Dikensas yra pasakęs: „Nėra pasaulyje tokio kalno, kurio viršūnės galų gale nepasieks atkaklumas“. Manau, galima teigti, kad pasiekėme visų prieš mus netikėtai išnirusių kalnų viršūnes… Kelis kartus buvo iš tikrųjų rimti automobilių gedimai – vanduo oro padavimo sistemoje, subyrėjusi greičių dėžė, sugedusi sankaba – ir komandos narių akyse prabėgdavo nerimo, baimės ir nusivylimo šešėlis… Tačiau sėkmės ir sumanumo dėka visos šios problemos buvo išspręstos ir smarkiai nekeisdami planų (netgi priešingai – pasirinkdami ilgesnįjį numatytą kelionės maršrutą) pasiekėme savo tikslus ir laimingi grįžome namo. Labiausiai džiaugiamės, kad nepavedė nei vieno sveikata, nes tai būtų buvę kur kas sudėtingiau, nei sugedusi technika.

Kas kelionėje buvo sunkiausia tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

Geras klausimas (šypteli). Vis tik sunkiausia buvo išsiruošti į kelionę. Pasiruošti visureigius, ko nors nepamiršti ir panašiai. O jau kai išvažiuoji, viskas „rieda“ savaime. Keliaudamas viską priimi kaip iššūkius ir su didžiausiu malonumu juos įveiki. Nuo iššūkių kelionė tampa tik įdomesnė. Tokios ekspedicijos reikalauja ne tik fizinės, bet ir psichologinės ištvermės. Vieniems būna sunku priprasti prie komforto nebuvimo, kitiems – prie besikeičiančių santykių ir nuotaikos, juk keliauja ne vienas žmogus ir tenka smarkiai prisitaikyti prie likusiųjų nuomonės dažnai paminant savus įsitikinimus.

Ar pavyko įsitikinti tuo, kad draugus geriausiai pažinsi kelionėje?

Prie posakio „draugą nelaimėje pažinsi“, drąsiai galima pridėti – ir kelionėje. Žmogus, išėjęs iš savo komforto zonos, paprastai pasimeta, sutrinka, o tada pasimato jo tikras veidas – įsivaizduotas „gerietis“ pasidaro piktas, irzlus ir viskuo nepatenkintas, o „tylenis“ sužavi savo orientavimosi gebėjimais ir sumanumu! Charakteris, pomėgiai, vairavimas, tas pats biologinis laikrodis (vyturys ar pelėda) ir panašiai – viskas gali sutapti su kelionės draugais arba ne. Jei nors kiek sutampa – valio, bet įsivaizduokite, jei jau kelionės pradžioje paaiškėja, kad – ne… Todėl labai svarbu pažinti kelionės dalyvius dar prieš išriedant į kelią. Išsiaiškinti lūkesčius, pasidalinti pareigomis – kas planuoja maršrutą, kas vairuoja, kas gamina valgyti ir t.t. Taip pykčio ir nepasitenkinimo atvejų skaičių galima sumažinti iki minimalaus.

Komandoje buvo ir vos devynerių sulaukusi dukra Ada. Kaip jai sekėsi ištverti šią kelionę?

Kaip bebūtų keista, bet Ados elgesys ir prisitaikymas prie aplinkos pranoko visų lūkesčius (šypsosi). Jai viskas buvo labai įdomu, visiškai negąsdino nekomfortiškos sąlygos, pasikeitęs maistas ir žmonės, su kuriais ji nesusikalbėjo jokia kalba. Ada labai džiaugėsi gyvai pamatytais kupranugariais, jurtomis ir gyvulių bandomis, kurias gano ant arklių raiti piemenys.

O kaip prie kalbos barjerų prisitaikė suaugusieji? Ar mongolai kalba kitomis kalbomis? Gal patys išmokote ką nors pasakyti mongoliškai?

Mongolų kalba pasirodė iš tiesų sudėtinga. Nors rašymui nuo 1945 metų jie naudoja kirilicą, nieko suprasti neįmanoma! Išmokome pasakyti ačiū – bayarlala.
Jau keliaudami per Rusijoje esančias respublikas, kuriose kalbama skirtingomis kalbomis, pagalvojome, koks margas tas pasaulis… Bet kad ir koks jis būtų įvairus, yra viena kalba, kurią moka visi – tai ženklų kalba. Tokiu būdu dažniausiai ir susikalbėjome Mongolijoje, kadangi didžioji dalis ten gyvenančių nekalba nei angliškai, nei rusiškai.

Kokie vaizdai, emocijos buvo įsimintiniausi kelionės metu?

Iš esmės – kelionę galėtume dalinti į tris dalis – Baikalas, Mongolija, Altajus. Iš tikrųjų kiekvienai šių dalių reikėtų skirti po atskirą kelionę – visos labai ypatingos.
Baikalo ežerą pavadinti „ežeru“ tikrai negalėtume – tai tikra gėlo vandens jūra! Pasak senovės legendos, Dievas, skrisdamas virš Sibiro, nušalo rankas ir išmetė visas brangenybes, kurių didžiausia ir yra Baikalas. Apipintas padavimais ir šamaniškomis istorijomis, ežeras nepaliko nei vieno abejingo.
Mongolija paliko laisvės, budistinės ramybės ir gerumo įspūdį. Tikimės, kad dar ne vienerius metu minimali civilizacijos ir turizmo įtaka leis čia pajusti tikrą, ne dirbtinį, laisvės ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Kiekvienas gali važiuoti ir eiti kur tik nori. Nėra baimės… kai prisitaikai prie saulėtekio ir saulėlydžio, o ne prie laikrodžio rodyklių…
Altajus, ypač jo dalis Rusijoje taip pat paliko ne ką mažesnį įspūdį nei Baikalas ar Mongolija – bekraščiai kedrų miškai, turkio spalvos putojančios kalnų upės ir kalnai snieguotomis kepurėmis. Visi vienbalsiai sutarėme, kad reikia važiuoti čia atostogauti (šypteli).

Vienas kelionės tikslų buvo fotosesija su vietine mongole. Ją taip pat pavyko padaryti. Kaip sekėsi dirbti visiškai kitokiomis sąlygomis? Ar mergina lengvai sutiko? Koks skirtumas tarp lietuvaičių modelių ir šios merginos?

Viskas nuo pat pradžių vyko kaip kompiuteriniame žaidime (šypsosi). Galvojome, kaip ir kur reikės surasti tinkamą merginą… O ji atsirado pati! Priėjo ir paklausė, gal galime pavežti ją iki miestelio. Bevažiuojant ir buvo susitarta dėl fotosesijos, kurioje ji mielai sutiko dalyvauti. Tik tą vakarą neįvertinome, kad anksti temsta ir saulė labai greitai nusileidžia… Pasiruošę nuskubėjome ant kalno, tačiau saulė greitai užsimerkė ir atėjo tamsi naktis. Teko fotosesiją atidėti rytui. Kitą rytą viskas ėjosi sklandžiai – mergina, nors ir nė karto nebuvo pozavus, puikiai susitvarkė su užduotimi. Šiek tiek mus pačius blaškė labai karštas oras įdienojus ir fantastiški gamtos vaizdai aplink. Taip ir sukosi mintys, kiek originalių fotosesijų čia būtų galima atlikti… Kalbant apie skirtumus: lietuvaitės drąsesnės, atviresnės. Mūsų mergina Odontungalag (toks jos vardas) pasirodė santūresnė, bet puikiai jaučianti grožį, estetiką ir savo vertę. Reikėtų nepamiršti ir kalbos barjero – ji vos vos kalbėjo angliškai, tad teko ženklais rodyti, ką daryti. Ši foto sesija buvo tikrai labai labai įdomi patirtis.

Ar buvo kokių nors kurioziškų ar tiesiog linksmų akimirkų, kurios dar dabar kelia šypseną?

Negalėčiau išskirti kažko konkrečiai. Daug kam kelia šypseną pasivažinėjamas Baikalo bekelės vairuotojų takais – ten ir užstrigome, ir abiem visureigiais atsitrenkėme į tą patį medį. (šypsosi) Taip pat labai smagiai atrodė Mongolijoje ant motociklų daiktus gabenantys žmonės – pamatėme, kad galima ant motociklo vežtis ir aviną, ir skalbimo mašiną!

O ar buvo „atvirumo valandėlių“, kuomet išsakėte ką vieni apie kitus manote? Visgi kartu buvo praleistą daug laiko.

Tokia valandėlė buvo tik vieną vakarą, po labai sunkios ir sudėtingos dienos. Bet visi esame suaugę ir pakankamai subrendę žmonės, todėl suprantame, kad ta įtampa, atsirandanti nuo buvimo kartu kiekvieną dieną, išsisklaido kaip rūkas kasdieniame gyvenime. Viskas būna labai subjektyvu ir asmeniška, todėl daug ko negalima priimti už gryną pinigą… Po kelionės viskas susistato į savo vietas. O juk žodis gali būti kaip žvirblis – išskridęs jau nebesugrįš.

Kaip leidote laiką tuomet, kai kelias pasidarydavo itin monotoniškas?

Nebuvo daug tokių dienų. Kai vaizdas tapdavo nuobodus – miegodavome, kalbėdavome tarpusavy racijomis, žiūrėdavome filmus, diskutuodavome ar žaisdavome. Na, kartais kokį pokštą kitam ekipažui iškrėsdavome. (šypteli)

O ko labiausiai pasiilgote per tas 40 dienų?

Na, čia kiekvienam savo. Vieni ilgėjosi daržovių, pieno produktų, kiti – normalaus dušo, tualeto, dar kiti – daugiau poilsio. Labiausiai trūko… laiko! Daugiau laiko, kad galėtume aplankyti žymius objektus, ilgiau pabūti patinkančiose vietose, geriau pajusti, kuo kvėpuoja ta šalis ar tiesiog vieta, kurioje esame.

Ko jus išmokė ši kelionė?

Tikiuosi, kad visiems kelionės dalyviams pasidarė aišku, kad pasaulis nėra jau toks didelis. Ir jį galima apkeliauti. Tokios kelionės yra pats geriausias komandinio darbo išbandymas, ką visi labai aiškiai pajutome ir pamatėme. Taip pat supratome, kad visur iš esmės žmonės panašūs. Kur bekeliautum, kokius žmones besutiktum – visiems reikia draugystės, šilumos ir atviro, nuoširdaus bendravimo…

KaunoZinios.lt tęsia pasakojimų ciklą apie 7 keliautojus iš Lietuvos pasiryžusius įveikti 16 000 kilometrų ir sėkmingai grįžti į Lietuvą aplankius tolimąją Mongoliją.

***

Paskutinioji vasaros ir 29-oji nuotykio diena prasideda ramiu, šiltu rytu. Išriedėjus į kelią iki Hovdo atvažiuota be nuotykių. Pats miestas – labai malonus akiai ir įsirėžė į atmintį kaip labai tvarkingas, nudažytas ryškiomis spalvos, o iš jų išsiskiria ryškiausiai nudažytas teatras. Kiek atsipūtę šioje vietoje, keliautojai juda Olgij link. Tiesa, jo kryptimi pataikoma tik iš antro karto. Kelias – nuobodus. Bet tik tol, kol prasideda kalnai. Čia juk nuobodu niekada nebūna! Važiuojama palei kalnų upelį, prie kurio ir sustojama nakvynėj. Didelį įspūdį paliko labai šaltas ir skaidrus upelio vanduo… Tačiau kalnai pasižymi ne tik upeliais ir vaizdais, bet ir temperatūros kitimu kylant aukštyn. Todėl sutvarkius vieno visureigio nuleistas padangas, ilgai nevakarojama ir patraukiama į palapines.

Tuo metu, kai mokiniai bei studentai susitiko senus draugus, klausė įvairiausių oficialių kalbų, 7 keliautojai nuo pat ankstyvo ryto toliau traukė namų link. Dviejų kilometrų aukštyje tekantis upelis dar kartą primena, kad šaltinio vanduo yra išties šaltas. Misijos dalyviai pasakojo, kad net nusiplauti rankų jame neįmanoma, mat jos iš karto sustyra. Pasigrožėjus snieguotomis kalnų viršūnėmis, prieš akis – vėl kelias. Ir noras pasiekti Mongolijos-Rusijos sieną.
Olgij paliko štai tokį įspūdį: „Miestelis labai jau prorusiškas – stovi Leninas ir pagrindinėje aikštėje paminklas su tarybine žvaigžde. (…) Beje, mergaitės pasipuošusios rugsėjo 1-ajai kaip senais laikais – dideli balti arba ryškiai rožiniai kaspinai, baltos kojinės iki kelių ir uniforma.“ Čia lietuvaičiai neužsibūna ir rieda toliau. Vieno Nissan‘ų sankaba vis grasina pabaigti savo gyvenimėlį, o kiek pavažiavus už miesto – nepataisomai sudraskoma viena padanga. Už dar mažiau nei 10 kilometrų – nuleidžia dar vieną padangą ir ją tenka skolintis iš kito ekipažo. Netgi atsirado dvejonių, ar pavyks pasiekti sieną. Visgi 17:45 pasiektas pasienio postas.. nebedirba ir šiandien teks nakvoti Mongolijos pusėje. Tenka apsisukti ir važiuoti atgal ieškoti nakvynės. Tačiau čia – dar viena kliūtis. Atgal nepraleidžia draudimus išrašinėjantis pareigūnas. Justinui padavus dokumentus – nebegalima jų atgauti. Prasideda diskusijos vos neprivedusios prie muštynių. Po ilgų kivirčų ir net grasinimų policija pagaliau pavyksta atgauti dokumentus ir leistis į vietos nakčiai paieškas.
Šį kartą keliautojus priima jurtoje įsikūręs viešbutis. Valgyti gaminama čia pat. Nuklojus staltiesę, prisukama senokai valyta mėsmalė ir sumala aviena. Nuo stalo nugramdžius likučius, mėsa minkoma puode ant žemės, o verdama specialiame puode ant garų. Nepaisant gamybos metodų, mantai (koldūnai su aviena) gavosi nepaprastai skanūs. Pati jurta be jokio apšildymo, tačiau gerai prikūrenus ir uždarius „stoglangį“ viduje smarkiai prišyla. Jurtos kaina žmogui – 100 rublių nakčiai. Vis bediskutuojant apie jurtų ir mongoliško maisto gamybos verslą Lietuvoje, keliautojus įveikia nuovargis.

31-osios dienos rytas pasitaiko labai šaltas. Pusryčiams – vėl mantai. Mongolų dosnumo pavyzdys – tiek vakare, tiek ryte mantų buvo atnešta daugiau nei užsakyta. Iš tiesų malonu. Atsisveikinus vėl bandoma kirsti Mongolijos-Rusijos sieną. Belaukdami kol atsidarys pasienio postas, keliautojai išgirsta keletą linksmai nenuteikiančių istorijų – sulūžo taip pat su džipu keliaujančių rusų automobilio lingė, o pasienyje nakvojusius motociklininkus Altajuje jau apiplėšė vaikai. Apie 9:30 pagaliau savo darbo dieną pradėjo pasienio postas. Be nesklandumų kirsta siena ir iki namų – 4500km. Tiesa, belaukiant kol bus sutvarkyti dokumentai, prieina pagyvenęs vyriškis ir pasisveikina lietuviškai! Pasirodo, jaunystėje jis dirbęs Šilko fabrike Kaune, o dabar organizuoja turistines keliones po Altajaus kraštą.
Altajus pasitinka asfaltu ir nepaprasto grožio rudenėjančiais įvairiaspalviais kalnais. Visų nuotaika puiki, o priekyje – navigacijoje pažymėta pirtis: „Pirtelė kartu su kempingu puikioje vietoje tarp kalnų, šalia šaltinėlio. Einame iki ežeriuko mėlynu dugnu. Panašus į mūsų velnio akį – visas kunkuliuoja. Labai gražu ir įdomu. Ir dar tas mėlynas dugnas, tikrai įspūdinga.“ Keli užėjimai į pirtį ir išvargę keliautojai griūva miegoti.

Trisdešimtosios dienos rytas pasitaiko gana šiltas gražus, dvigubai gimtadieniškas, tačiau paaiškėja, kad buvo prarastas viena „įgulos narys“ – samtis. Nubraukus praradimo liūdesį vėl laidžiamasi į kelią. Oras puikus, vaizdai fantastiški. Bet viskas, kas gerai, greitai baigiasi. Vieno visureigių sankaba, jau anksčiau grasinusi baigti savo darbą, taip ir padaro. Laimei, yra kitas ekipažas, kuris gali tempti, tad kurį laiką ekipažus sujungia vilktis. Iki artimiausio miesto, kuriame būtų galima sutvarkyti automobilį – 250 km. Ir tai tikrai būtų galima padaryti, jeigu kita diena nebūtų sekmadienis… Tad tenka riedėti tokiu būdu. Svarbiausia – į priekį. Ilgą laiką keliautojus lydėjusi upė susijungia su Katune ir toliau iš vienos pusės lygi ši turkio spalvos upė, bei aukštos uolos. Vakarėjant sustojama nusipirkti suvenyrų iš kedro, gimtadienio torto ir ieškoma vietos nakvynei.

Vakare buvo nuspręsta nesukti Bijsko kryptimi, o traukti Gorno-Altajisko link. 33-iąją dieną taip ir padaroma. Vienas prie Mongolijos-Rusijos sienos sutikto rusų ekipažo narys Artiomas vis teiraujasi, kaip sekasi keliauti. Malonu. Paaiškėja, kad Gorno-Altajiske sutvarkyti visureigio neįmanoma. Meistrai rekomenduoja patiems važiuoti į Barnaulo miestą, mat detales reikėtų siųsti iš ten – nereikėtų laukti. Iki šios vietos – 270 km. Pasiryžtama nutempti automobilį iki Barnaulo. Ir ši mažutė misija pavyksta. Tačiau laukti teks iki kitos dienos pietų. Tad automobilis paliekamas, o keliautojai patraukia ieškoti viešbučio bei susipažinti su miesteliu. Nebelabai kas prisimenama apie jaukią mongolišką jurtą: „Daugiabučio pirmame aukšte padarytas „viešbutis“: dušas ir tualetas bendri, virtuvės nėra, „numeriai“ 5. Gauname prirūkytą 4 lovų kambarį už 1600 rublių. Bet patalynė išskalbta, net televizorius šiek tiek rodo. Iškeliaujame pasižvalgyti po miestą. Maršrutinis taksi nepastebimai praveža pro centrą ir tenka eiti pėstute atgal. Centro kaip ir nėra, o apie senamiestį galima tik pasvajoti. Vienas gražus pastatas, kuris figūruoja ant visų suvenyrų.“ – tokie vakaro įspūdžiai. Kita vertus, ne turistauti čia ir atvažiuota…

34-ąją dieną visi pabunda geros nuotaikos. Nukulniavus iki autoserviso pranešama, kad laukti reikės dar porą valandų, tad keliautojai pasivaikšto po automobilių dalių turgų: „Panašus kaip mūsų Aleksoto, tik viskas po stogu. Yra visokių grožybių“. Pasiėmus automobilį – prieš akis vėl kelias. Šiandienos tikslas – Novosibirskas ir susitikimas su Artiomu. Tačiau iki malonių akimirkų dar žūva ir keletas nervų ląstelių. Pakeliui į Novosibirską pasigirsta keistas garsas ką tik suremontuotame automobilyje. Atrandama, kad prie galinio tilto iš greičių dėžės varva tepalas per riebokšlį (salnikėlį). Paskambinus Artiomui, šis paklausia tik variklio numerio ir po keliolikos minučių praneša džiugią naujieną – salnikėlis nupirktas. Pasiekus Novosibirską ir susitikus šį geradarį, dalis keliauja į garažą tvarkyti visureigio, o likusieji – į namus. Ten visi susipažįsta su Artiomo žmona Tania bei draugu Andriejumi. Šaunus vakaras besidalijant kelionių įspūdžiais. Vėliau Andriejus palydi lietuvius į vietą nakvynei – prie Obės upės ant aukšto skardžio šalia tilto…

Trisdešimt penktąją dieną būtų galima vadinti ta, nuo kurios įrašai kelionės dienoraštyje belieka tik „kelias kelias kelias“. Šia dieną nuriedėta 780 kilometrų, šonu pravažiuotas Omskas, grožimasi rudenėjančiais Sibiro miškais bei važiuojama važiuojama važiuojama. Iki sutemų.

Trisdešimt šeštąją dieną prieš akis – tik kelias. Ruduo palieka vis mažiau laiko keliavimui dienos šviesoje – saulė pasirodo tik apie 7 ryto, o 18 valandą jau visiškai tamsu. Per tiek laiko spėjama nuvažiuoti 640 km.

Trisdešimt septintąją dieną – pasikeitimai viename ekipažų ir prie vairo sėda moteris. Juk kiek neįprasta matyti dailiosios lyties atstovę prie didžiulio pilnutėlio visureigio vairo… Šią dieną slėpėsi ir vienas pavojingiausių kelionės namo ruožų: „Sutemus įvažiuojame į remontuojamo kelio atkarpą, o ten nei ženklų, nei juostų, nieko. Asfaltas juodas kaip naktis, nieko nesimato, nei kur kraštai, nei kur šalia esantys grioviai. Staiga vidury kelio atsiranda betoninai blokai. Visi metasi dešinėn, o čia – ant žemės guli ženklas, kad sukti kairėn. Dalis mašinų nulekia tiesiai, kur labai greitai griovy pasibaigia kelias. Na, o mes išlaviruojame teisingai. Tačiau naujo asfalto klojimo ypatumai nesužavėjo.“ Tuo ir pasibaigia diena, nusinešusi visus savo nuotykius ir 670 km kelio.

Trisdešimt aštuntoji – dar viena diena kelyje, „ant asfalto“. Tiesa, viename visureigių pasibaigė kuras, o mažame miestelyje šypsenas kėlė pakelėje pardavinėjamos spalvotos kempinės prausimuisi. Diena, pasiglemžusi dar 970 km.

Trisdešimt devintosios dienos planuose – nieko naujo. Kelias. Maskva. Lietuva. Pamaskvyje užsukama į buvusį Algimanto sodą, kuriame stojama pavalgyti, o pats Algimantas turi puikią progą sutikti seniai matytus kaimynus. Na, o keliautojai priartėja prie Lietuvos dar 630 km.

Keturiasdešimtoji diena. Nuo pat ryto pajudama į kelią – namų ilgesys daro savo. Išvengta problemų, nuotykių ir visko, kas lėtina kelionę. 16 valandą misijos dalyviai pasiekė Rusijos-Latvijos pasienį, o 18 val jau buvo Latvijoje. Iki tikslo – 250 kilometrų.

Kelionės pabaiga – ten pat, kur ir pradžia. Šveicarijos kaime, kur jau laukia artimiausi keliautojams žmonės, naminis pyragas bei šampanas. Lyg po pergalės.

„Gyvenimas gražus! Ir pasaulis atrodo toks mažas…“ – vienbalsiai sako tie, kurie įrodė, kad misija tikrai įmanoma.
***
Plačiau apie ekspediciją galima paskaityti čia.
Tai buvo paskutinis pasakojamojo pobūdžio tekstas apie šią misija. Sekite KaunoZinios.lt naujienas ir laukite interviu su ekspedicijos dalyvių įspūdžiais.

KaunoZinios.lt tęsia pasakojimų ciklą apie 7 keliautojus iš Lietuvos pasiryžusius įveikti 16 000 kilometrų ir sėkmingai grįžti į Lietuvą aplankius tolimąją Mongoliją.
***

Penkioliktoji kelionės diena pasitiko pasakišku saulėtu rytu, rūku kalnų papėdėse ir šiek tiek gimtuosius kraštus primenančiu čiobrelių kvapu. Vėl išriedėjus į kelią, kas 50 kilometrų tenka stoti mokėjimo už kelius punktuose. Kelių mokestis – 500 arba 1000 Mongolijos tugrikų (1LTL≈483MNT). Viename tokių postų vietinė mergina paprašo ją pavežti iki miestelio. Vienas ekipažų ją priima ir bevažiuojant kyla idėja pakalbinti šią mergina planuotai foto sesijai. Nors mongolė labai silpnai kalba angliškai – sutinka. Atvykus pas merginos mamą vieni pradeda ruoštis foto sesijai, kiti – patraukia žvejoti. Kol buvo padaryta šukuosena ir makiažas, lauke pradėjo temti. Nušovus vos kelis kadrus – visiškai sutemo. Tad foto sesija buvo atidėta kitai dienai, o keliautojus priglaudė jų modelio namų prieigos.

Šešioliktąją dieną buvo iškart imtasi nepabaigtų darbų. Foto sesija praėjo puikiai, fotografai paliko puikų įspūdį merginai ir jos šeimai. „Žmonės geranoriški, neįkyrus, viską stebi iš tolo. Namai paprasti ir tvarkingi, dažniausiai – virtuvė ir vienas kambarys, visur kilimai.“ – apie vietinius mongolus pasakojo keliautojai. Atsigaivinus upėje – vėl į kelią. Staiga vienam ekipažų dingsta penkta, o vėliau ir trečią pavaros. Nuspręsta nerizikuoti ir ieškoti nakvynės vietos ir tik ryte vykti į Mongolijos sostinę Ulan Batorą ieškoti serviso. Nusipirkus airago (rauginto kumelės pieno) ir jo produktų, kurie naudojami vietoj saulėgrąžų, užkandos ar kramtomosios gumos, beragaujant netradicinį maistą baigiasi ir šešioliktoji diena.

Septynioliktoji diena, galima sakyti, prasidėjo jau įprastai. Šaltokas, bet saulėtas rytas, pro palapinę vis pražygiuojant karvių, ožkų ir arklių bandoms. Tačiau vieno ekipažo narių širdys neramios: jei gedimas rimtas – jų kelionė baigiasi. Ūkanotasis Ulan Batoras pasitiko kiek neįprasta važiavimo kultūra – pirmumą kelyje turi tas, kuris pirmas panaudoja garsinį signalą. Rastoje Subaru atstovybėje buvo gautos nuorodos, kaip pasiekti Nissan autoservisą. Pasiekus Nissan atstovybę, lietuvių automobilis buvo priimtas ir apžiūrėtas be eilės. Atstovybės darbuotojai kitame autoservise rado panaudotą greičių dėžę, susitarė dėl pakeitimo ir net palydėjo iki vietos. Kiek pasiderėjus galutinė kaina gali šokiruoti – 150 000 tugrikų už darbą ir 1 000 000 tugrikų už greičių dėžę. Šioje šalyje iš tiesų galima pasijusti milijonieriumi. Visureigį buvo pažadėta suremontuoti per 5 valandas, tad vakaras buvo praleistas besižvalgant po Mongolijos sostinę.

Aštuonioliktąją dieną keliautojai toliau tyrinėjo Ulan Batorą. Niekas nepatikėjo, kad 8 valandą ryto gali nedirbti turgus (taip buvo pasakyta Nissan centre), todėl reikėjo tai patikrinti. Iš tiesų – čia įpročiai kitokie ir turgus dar uždarytas. Tad buvo nuspręsta aplankyti budistų vienuolyną ir Budos sodus. Pasitvirtino pasakojimai apie budistinę ramybę: „Grįžome prie vienuolyno, o ten – tikra ramybė. Vaikšto pavieniai vienuoliai: kas meldžiasi, kas degina smilkalus.“ Palikus vienuolyną bei apsipirkus turgelyje – vėl į kelią. Ekipažai traukia į Tirelji nacionalinį parką. Tai populiariausia turistinė ir trečia labiausiai saugoma vieta visoje Mongolijoje. Įspūdingi vaizdai ir aktyvus poilsis masina turistus. Misijos dalyviai keliavo į ten turėjusių vykti tradicinių sporto šakų (tokių kaip imtynės, lenktynės su žirgais ir šaudymas iš lanko) šventę. Nakvynės vieta buvo rasta… automobiliu perplaukus per upę.

Devynioliktąją dieną visų nusiteikusių pamatyti tikrą mongolišką šventę, laukė nusivylimas. Informacinis bukletas pasirodė esąs klaidinantis ir iš tikrųjų jokios šventės nebuvo. Tad besigrožint sklandančiais ereliais, labai gražiu kalnuotu kraštovaizdžiu ir kupranugariais, toliau leistasi į kelią. Tačiau viskas ne taip paprasta. Ulan Batoras niekaip nenori išleisti keliautojų. Beklajojant po Ulan Batorą, vėl įvažiuojama į tą patį nacionalinį parką. Sutiktų žmonių paklausus ar įmanoma pravažiuoti, ranka buvo parodyta, kad taip. Tačiau privažiavus užkardą, apsauginis parodė, kad važiuoti toliau negalima. Nors ne.. vis dėlto galima, bet tiesiai net nemėginant kur nors sukti. Keliautojai laikėsi nurodymų tol, kol pamatė tunelį po geležinkeliu, pro kurį pralįsti nėra jokių šansų. Atvažiavęs lengvasis automobilis užsilenkė veidrodėlius ir be jokių problemų pralindo. Tačiau misijos visureigiai taip nemoka, tad vėl teko suktis ieškoti kito kelio. Nesilaikant nurodymų šniukštinėjama po visą vietovę, kuri, atrodo, yra buvusi karinė bazė. Čia ir randamas prieglobstis išvargusiems keliautojams.

Dvidešimtąją dieną pažadinti varnų sparnų plasnojimų lietuviai vėl bando ištrūkti iš Ulan Batoro. Sostinėje labai daug policijos, kaip paaiškino vienas policininkų, dėl JAV prezidento vizito. Pasukus ne ta kryptimi, apie 100 kilometrų važiuojama stepe. Kelias – nuo kalnuoto ir stataus iki plokščio, visai neblogo. Šią dieną teko pavažiuoti ir asfaltu. Tiesa, jis baigėsi greičiau nei spėjo nusibosti. Kažkur stepėje buvo galima pamatyti net degalinę: „Stovi vidurį laukų kelios jurtos ir padaryta degalinė.“ – įspūdžiais dalijosi keliautojai. Dar kiek pavažiavus – jau stojama nakvynei, mat saulė leidžiasi tikrai anksti – 19:55.

Anksti pabaigę savo 20-ąją dieną, keliautojai anksti pradeda ir 21-ąją. Dar prieš septintą valandą ryto du visureigiai jau rieda Mongolijos stepe. Pavažiavus 40 kilometrų, prasideda neseniai nutiestas asfaltas, o prieš pat Mondalgovi miestelį – betoninė kelio danga. Šis ruožas – jau senokai šiems automobiliams nematyta prabanga. Delne telpantis miestelis turi tris bankus ir labai daug statulų. Pasinaudojama banko paslaugomis, įsipilama benzino, nusiperkama maisto ir toliau leidžiamasi į kelią. Paaiškėja, kad vienam automobilių reikėtų apsilankyti autoservise. Tačiau tikimasi, kad važiuojant ramesniu keliu per stepę, daugiau traumų nebus ir jau kitą dieną pavyks viską sutvarkyti. Pavažiavus kiek mažiau nei 200 km stepe akmenuotą dangą keičia rausvas smėlis – artėjama prie Gobio dykumos. Ši dykuma, skirtingai nuo Sacharos, nepasižymi didelėm smėlio kopon – čia galima rasti žvyro lygumų ir kartkartėmis pasirodančių uolingų atodangų. Kritulių šioje zonoje – mažiau nei 100 mm per metus, o kai kuriuose rajonuose lyja tik kartą per 2-3 metus. Stiprūs (iki 140 km/h) vėjai kelia pavojų keliaujantiems pavasarį ir rudenį.

Apniukusi dvidešimt antroji diena pasitinka skubėjimu. Norima kuo greičiau pasiekti Dalandzadgadą, kur tikimasi sutvarkyti visureigį. Kelias, priešingai nei prie Mondalgovi, vis prastėja: „Algis vis sako – protu nesuvokiama kaip gali taip būti, kad matosi miesto daugiaaukščiai, o privažiuoti net su Uralu būtų sudėtinga.“ Mieste randamas autoservisas, kuriame gana greitai sutvarko visureigio traumas ir kelionė tęsiasi. Važiuojama Flaming cliffs (liepsnojančios uolos) regiono Gobio dykumoje, kuriame buvo padaryta labai svarbių kasinėjimų, pirmą kartą rastas dinozaurų kiaušinis ir Velociraptoriaus dinozauro liekanos. Regionas gavo pavadinimą dėl uolų, kurios saulėje nusidažo oranžine spalva. Likus 15 km iki objekto, vaizdas vis dar nesikeičia – lygi stepė. Atsirado minčių, ar tik nebus taip, kaip su sporto švente. Tačiau dar už kelių kilometrų atsivėrė nedidelio gražaus kanjono vaizdas. Pasigrožėjus, užfiksavus vaizdus ir dar kiek pavažiavus sustojimas. Šįkart – jau paskutinis šią dieną.

Dvidešimt trečiąją dieną lietuvaičius pasitiko bundanti saulė, giedras ir labai gražus rytas. Dienos tikslas – didžiausios Gobio dykumos smėlio kopos. Už nugaros palikus bekraštę stepę, prieš akis – smėlio kalnai. Tačiau didžiausia kopa nenustebino, nes…smėlio čia tiesiog nėra. Kaitinant 38 laipsnių karščiui keliautojai išėjo pasivaikščioti. Diena taip ir praleidžiama beklaidžiojant ir beieškant pagal kryptį einančio kelio. Tačiau kelio nėra. Žmonių – taip pat. Randamas kitas džiaugsmas – susikristalizavę akmenys, kuriuos bebandant skaldyti buvo praleista didelė dienos dalis. Pravažiuojama įvairiausiais keliais – nuo molio, smėlio, akmenų iki normalių vieškelių, vedančių į oazes. Vienoje jų prisisemiama vandens ir patraukiama ieškoti vietos nakvynei.

Šiltas dvidešimt ketvirtosios dienos rytas tyli apie šiandien laukiančius išbandymus. Nesėkmingai bandoma laikytis Bayaling krypties. Sutikti vietiniai rodo, kad važiuojama teisingai, tačiau miestas kaip nesirodo taip nesirodo. Pasimeta vienas ekipažų. Kito ekipažo vadas Algimantas, svilinant 52 laipsnių karščiui, išeina jo ieškoti. Po pusvalandžio sunerimęs ekipažas patraukia ieškoti vado. Algimantas rastas pavargęs, paladine besisaugodamas nuo saulės, tačiau neradęs kito ekipažo. Dykumoje be vandens, kaitinant tokiai Saulei galima išgyventi daugiausiai 1,5 valandos. Tačiau – o Fortūna! – dingusieji randami belaukiantys ant kelio. Toliau važiuojama nė kiek neartėjant prie Bayaling. Sparčiai mažėja kuras. Štai tada prieš akis viduryje dykumos atsiranda naujutėlis Hammer markės visureigis. Ir tai ne miražas! Pabandžius susikalbėti mongoliškai, vėl ieškoma kelio. Deja, vėl nesėkmingai. Kaip rodyklė, rodanti kuro lygį bake, krenta ir keliaujančiųjų nuotaika. Nusprendžiama rizikuoti ir kirsti dykumą skersai, visiška bekele. Viename visureigių, kuris buvo laikomas rezerviniu, baigiasi kuras, o prieš akis iškyla elektros stulpai – civilizacija. „Užsipylę kuro visi jautėmės kaip patys atsigėrę“ – teigė keliautojai. Už miestelio – ir paskutinė šiandienos pavargusių keliautojų stotelė. Po tokių potyrių prasideda ir atvirumo valandėlės, apie kurias pirmajame interviu buvo užsiminęs Algimantas.

Ramų dvidešimt penktosios dienos rytą baigiasi dujos – priemonė, padėjusi valgio ruošoje. Bet kelionė dar toli gražu nesibaigia. Važiuojama kalnų tarpekliu – nuostabių vaizdų kupina vieta. Bandoma kirsti du mažus miestelius ir pasiekti Bayanhongorą. Nepaisant to, kad kelias dėl kalnuotų vietovių ištęsė nuo 100 iki 200 kilometrų, tikslas pasiektas. Mieste vėl ieškoma detalių visureigiams. Paieškos truko dvi valandas, mat draugiškas mongolas lietuvius vedžiojo po visas parduotuves, kuriose būtų galima ką nors rasti. Pasibaigus paieškoms, baigėsi ir dar viena kelionės diena.

Dvidešimt šeštoji diena prasidėjo vakar rastų detalių keitimu, kuro pildymu ir – vėl į kelią. Prieš akis – Altajaus kalnynas. Pasukus ir pavažiavus vienu iš dviejų išsišakojančių kelių pamatomas eismą draudžiantis ženklas ir kažkokia stovykla. Nors mongolas gestais liepia važiuoti atgal, bandoma nueit pakalbėti su ten šmėžuojančiais europiečiais. Išaiškėja, kad jie – vokiečiai, o čia… aukso kasykla. Mergina pasirodo studijuojanti geologiją ir šiose kasyklose rašanti savo magistro baigiamąjį darbą. Ji nurodo, kad pagal vandens vamzdžius galima kirsti upę – nereikės važiuoti aplink. Tačiau vandens, pasirodo, yra daugiau nei įmanoma pervažiuoti. Sukama aplink, pravažiuojamas miestelis, kuriame randama vieta vakarienei ir priartėja jau dvidešimt šeštasis kelionės vakaras.

Dvidešimt septintąją dieną prieš akis tik kelias. Bandoma pasiekti Altajaus kalnyną. Vienintelė bėda – GPS navigacijos ir žmonių rodomos kryptys kardinaliai skiriasi. Pasikliaunant žmonėmis ir vis gerėjančiu keliu pasiekiamas Altajaus kalnynas. Pakeliui pamatomi trys maži Mongol Rally 2011 automobiliukai ir automobilių serivse stovintis greitosios medicinos pagalbos automobilis, kuriam… nulūžo visas galas. Kad taip neatsitiktų ir lietuvaičiams, virinamas vienas visureigis. Apsisaugojus nuo tokios bėdos, abiems ekipažams nuleidžia po ratą. Sustojus nakvynei, lauke siaučia galingas vėjas, laužą vis gesina lietus, o lauko temperatūra taip pat nedžiugina.

Mėnesį nuo ekspedicijos pradžios skelbianti dvidešimt aštuntoji diena prasidėjo lyjant lietui, pučiant stipriam vėjui, o termometro stulpeliui nepakylant virš „šilta“ ribos. Tačiau kelias jau senokai buvo toks geras – galima sau leisti važiuoti 70 km/h greičiu. Vis dėlto viskas, kas gerai, baigiasi labai greitai, ir viename miestelyje mongolės nurodyta kryptis vedė kalnų keliukais, kuriame važiavimas labai sudėtingas ir lėtas. Aukštis – 2500 metrų. Toliau važiuojama pievomis, kuriose dar matosi neseniai čia buvusių mongolų klajoklių pėdsakai. Tik pavažiavus tokiomis sąlygomis galima suprasti, kaip sunku keliauti iš vietos į vietą tokiais keliais. Pasiekus kalno viršūnę, suvokiama, kad toliau važiuoti neįmanoma. Apsisukus važiuojama atgal, randamas naujas kelias, o prietemoje prieš akis išnyra ežeras. Prie jo ir sustojama. Tačiau jo prieigos – tikras šabakštynas. Belakstančių arklių kompanijoje čia nakčiai pasilieka ir misijos dalyviai.
***
Apie kitus Mongolija.Misija įmanoma. dalyvių nuotykius ir toliau sekite KaunoZinios.lt portale.
Plačiau apie ekspediciją galima paskaityti čia.

KaunoZinios.lt tęsia pasakojimų ciklą apie 7 keliautojus iš Lietuvos pasiryžusius įveikti 16 000 kilometrų ir sėkmingai grįžti į Lietuvą aplankius tolimąją Mongoliją.

***

Išaušus septintajai kelionės dienai keliautojus pasitiko žinojimas, kad kelias ateinančias dienas juos lydės tik kelias. Nuo pat ryto pradėjusius savo ne ypatingai įdomią kelionę Omsko link, keliautojų laukė malonus sutapimas. Po dienos nelepinančios ar net avarinės kelio būklės ruožais, viename kamštyje buvo sutikti keliautojai iš Didžiosios Britanijos, kurie prisidėjo prie lietuvaičių ir nusprendė kartu keliauti Omsko link. Tad varginanti diena kelyje buvo palydėta pašnekesiais iki ryto besidalinant kelionės įspūdžiais.

Anksti prasidėjusią aštuntąją dieną buvo pasiektas Omskas. Miestas, apie 2600km nutolęs nuo Maskvos, yra milžiniškas įvairių transporto priemonių mazgas (Trans-Siberia geležinkelio linija, čia susikerta daugelis federalinių kelių, yra vandens bei oro uostai), išlaikomas mašinų gamybos, metalurgijos, naftos ir chemijos industrijų. Šiame pramoniniame mieste keliautojai neužsibuvo ir, išsiskyrę su kelionės bičiuliais iš Didžiosios Britanijos, patraukė Novosibirsko kryptimi. Vėlai vakare buvo pasiektas Sibiras. Didžiulė Rusijos sritis, užimanti daugiau kaip pusę šios šalies, didesnė nei Jungtinės Amerikos Valstijos ar Kinija. Ne vienam lietuviui ši sritis asocijuojasi su liūdna šalies istorija, mintyse iškyla mirtino šalčio ir sniego vaizdai. Visgi šioje srityje gyvena daugiau kaip 25 milijonai žmonių, tai svarbus Rusijos naudingųjų iškasenų šaltinis. Šį kartą ši vietovė nakvynei priėmė ir „Misija įmanoma“ ekipažus.

Devintoji diena nežadėjo nieko naujo. Prieš akis – kelias Baikalo ežero link. Na, visgi šis tas naujo buvo. 8 dienas trukusi sausra baigėsi ir keliautojus užklupo lietus, įvairiais tarpais pliaupęs visą dieną. Po visos dienos automobiliuose ekipažai pasiekė Krasnojarską, Rytų Sibiro ekonomikos ir kultūros sostinę, miestą, įsikūrusį abiejuose Jenisiejaus upės krantuose.

Dešimtoji diena prasidėjo nuo Krasnojarskije Stolby aplankymo. Krasnojarskije Stolby – tai natūraliai susiformavę daugiau kaip 80 metrų aukščio uolų stulpai. 9 kilometrų maršrutas mišku stačiais kalnais ir siaurais miško takeliais. Daugumos uolų negalima aplankyti dėl to, kad jos yra meškų vaikščiojimo zonose. Po 5 valandų paturistavimo ši diena buvo vainikuota iki šiol ekstremaliausia. Patyrę Krasnojarsko kamščių ypatumus, ekipažai rieda Irkutsko link. Atsiranda viena nemenka problema – vieno visureigių kairės pusės stabdžiai leidžia skystį. Ją tikimąsi išspręsti per kelias artimiausias dienas.

Vienuoliktoji diena vėl be didesnių pertraukų praleidžiama kelyje. Kelionės monotonijai prablaškyti ekipažai pasitelkia įvairiausius pokštus, nori nenori spaudžiančius šypsenas keliaujantiems. Kelias Irkutsko link – ne pačios geriausios būklės: asfalto nėra, tuo tarpu duobių – daugiau negu reikia. Vidutinis greitis tokiame kelyje – 20 km/h. Nakvynės vietoje buvo sutiktas žmogus, prisimenantis tarnavęs armijoje Kaune ir dar norintis sugrįžti į Lietuvą. Apsikeitus kontaktais, palikus lietuviškų lauktuvių, baigėsi ir ši diena.
Dvyliktąją dieną pagaliau pasiektas vienas iš kelionės tikslų – Baikalo ežeras. Tai didžiausias (plotas – 31 500 kv. m) gėlavandenis Azijos ir giliausias (gylis – 760 m) Žemės ežeras. „Pavadinti jį ežeru būtų mažų mažiausia neteisinga ir įžeidu. Tai greičiau gėlo vandens jūra. Įspūdis nerealus, visi laimingi ir išsišiepę.“ – savo džiaugsmu dalijosi keliautojai. Prisipirkus tik šiame ežere plaukiojančios žuvies omulės gaminių, įsikūrus prie upelio, įtekančio į Baikalą bei pasidžiaugus lediniu ežero vandeniu laimingų keliautojų diena baigiasi.

Tryliktoji diena pasitiko nesibaigiančiu lietumi. Įdienojus tenka atsisveikinti su Baikalu, be abejonės, palikusiu pėdsaką kiekvieno keliautojo širdyje. Beieškant vietos dar kartą atsisveikinti su ežeru, ekipažų laukė rimti išbandymai. Vienas kelias vedė tiesiai į purvą, kuriame įstrigo vienas visureigis. Čia pat buvę draugai ištiesia pagalbos ranką ir kelionė tęsiama. Kitas keliukas buvo pavadintas „bekelės mėgėjų rojumi“. Čia vienas ekipažų vos neapvirsta, nepraleidžiama proga išbandyti Rusijos medžių tvirtumo. Tačiau kiek paėjėjus keliautojai aptiko puikią stovyklavietę, kurioje ir praleido visą dieną ir tik gerokai vakarėjant pajudėjo Ulan Ude link.

Dvi savaites nuo ekspedicijos pradžios skelbianti keturioliktoji diena prasidėjo apsilankymu autoservise už Ulan Ude. Stabilizatoriaus traukės suvirinimas (5 cm kampuočio privirinimas) truko keturias valandas – čia niekas neskuba. Jau gerokai įdienojus pagaliau pasiekiamas Kyakhta miestelis, esantis beveik 4500km nuo Maskvos. Šio miestelio pasiekimas – visiškas priartėjimas prie Mongolijos. Tačiau norint ją pasiekti dar teko paklaidžioti šiame pasienio miestelyje beieškant muitinės – navigacija nerodė sienos kirtimo, tad teko vadovautis ženklais. Prie Rusijos-Mongolijos sienos buvo paimti du rusų tranzuotojai. Vienas jų tranzuoja per Mongoliją ir grįš namo į Maskvą, o kitas nori pasiekti Kiniją. O ką darys toliau – sugalvos, kai pasieks šią šalį. Sienos kirtimas truko šešias valandas, mongolų muitininkai pasirodė draugiški, juodoku humoro jausmu, tačiau daiktai purtyti nebuvo ir siena kirsta be problemų. Palikę pakeleivius Sukhbatare (Mongolijos pasienio miestelyje), lietuvaičiai patraukė į Mongolijos stepę, kuri, kaip teigė patys keliautojai, kvepia čiobreliais ir dvelkia ramuma. Prieš akis – pasiruošimas bandymai įgyvendinti kitus kelionės tikslus – foto sesija bei Mongolijos pažinimas.

***

Plačiau apie ekspediciją galima paskaityti čia.

KaunoZinios.lt tęsia pasakojimų ciklą apie 7 keliautojus iš Lietuvos pasiryžusius įveikti 16 000 kilometrų ir sėkmingai grįžti į Lietuvą aplankius tolimąją Mongoliją.

Kelionėse dažnai ne viskas vyksta pagal planą. Ne išimtis ir ši misija. Keliautojai, planavę išvykti 5 valandą ryto, su plačiom šypsenom ir neramiom širdim iš Jonavos išvyko apie 15 valandą. Rusija taip pat nepasitiko svetingai – Latvijos-Rusijos pasienyje buvo praleistos 7 valandos. Tačiau 5 valandą ryto du visureigiai jau riedėjo rusiškais keliais Maskvos link.

Vakarop atvykus į Maskvą, vairuotojams įspūdį paliko Rusijos sostinės eismas. Tiesa, vertėtų nepamiršti, kad įspūdžiai ne visada būna šviesūs ir teigiami. Pasiekus vieno keliautojų draugo namus, išvargę lietuviai galėjo pasidžiaugti tokiais žemiškais malonumais kaip dušas ir, besidalindami įspūdžiais, kaupti jėgas naujų įspūdžių bangai.

Vienas pagrindinių trečiosios kelionės dienos tikslų – Mongolijos viza. Sunkiai, vadovaujantis dviem navigacijom, buvo rasta Mongolijos ambasada, esanti Rusijos sostinėje. Čia – netikėtai greitai buvo sutvarkyti dokumentai ir išduotos vizos. Su mielu noru apie savo šalį papasakojo ir didelės sėkmės palinkėjo Mongolijos konsulas Sanjaagiin Bayar.

Išnaudodami likusį gabalėlį laisvo laiko, kaip tikri turistai, būrys patraukė apžiūrinėti Maskvos. Buvo pasinaudota proga pamatyti įstabiuosius Kremlių, šv.Vasilijaus soborą, bei kitas miesto įžymybes.

Pajutę, kuo alsuoja Rusijos sostinė, keliautojai vėl sulipo į savo keturrates transporto priemones ir išvyko Čeliabinsko kryptimi.
Nuo Maskvos atitrūkus kiek daugiau nei tūkstantį kilometrų, vieno džipų salone po prietaisų skydeliu pradėjo lašėti tepalas. Tačiau toks gedimas nesustabdė ekspedicijos dalyvių ir kelionė buvo tęsiama.

Rusija suskirstyta į kelias atskiras respublikas. Čia keliautojų laukė dar viena staigmena: „Visiems atradimas, kad skirtingose Rusijos respublikose – Čiuvašijoje, Tatarstane – gyventojai kalba ir rašo savo kalba, o ne rusų..“ – savo pažinties su Rusija patirtimi dalijosi tautiečiai. Rusijos federacinė respublika suskirstyta į 83 skirtingus federacinius subjektus: 21 respubliką, 9 kraštus, 46 sritis, 2 miestus, 1 autonominę sritį ir 4 autonomines apygardas. Šie subjektai yra lygiateisiai tuo, kad siunčia po du atstovus į Rusijos Federacijos Tarybą, tačiau, priklausomai nuo statuso, subjektai turi skirtingus autonomijos laipsnius.

Praplėtę savo akiratį naujomis žiniomis apie Rusiją, ankstų rugpjūčio 6-osios rytą visureigiai jau judėjo Kazanės link. Papietavę ant Volgos upės kranto, pasigrožėję šia upe ir net joje išsimaudę (tiesa, ne visi ryžosi šiai avantiūrai), keliautojai visą dieną praleido automobiliuose. Kiekvienas su savo mintimis, įspūdžiais ir jausmais.

Kitą dieną atvykus į Kazanę, keliautojų laukė dar viena staigmena. Miestas pasirodė žymiai gražesnis nei apie jį buvo manyta, tad čia, vietoje planuotų poros valandų, buvo praleistas visas pusdienis. Daugiau nei tūkstančio metų Tatarstano respublikos sostinė sužavėjo įspūdingu UNESCO paveldo sąraše esančiu Kremliumi bei ne ką mažiau įspūdinga Senamiesčio architektūra. Kazanėje ekspedicijos dalyviai rado ne tik itin gražų miestą, bet ir prancūzų turistus, taip pat traukiančius į Mongoliją. Maloniai pabendravus, pasidalijus patirtimi bei įspūdžiais, visureigiai išriedėjo Ufos link.

Palyginus su Kazane, Ufa nepasirodė įdomus miestas. Baškirijos sostinė yra labiau pramoninė nei turistinė vieta, todėl Ufoje keliautojai neužsibuvo ir tęsė kelionę Čeliabinsko kryptimi. Pravažiavus Ufą, pasikeitė ir kraštovaizdis. Iki šiol lydėjusias lygumas ir laukus pakeitė Uralo kalnai, skiriantys Europą nuo Azijos. Čia visureigių laukė pravažumo testas, kurį automobiliai sėkmingai įveikė, o keliautojai paliko Europą judėdami Kurgano ir Išimo link.

***

Apie kitus Mission possible.Mongolia dalyvių nuotykius ir toliau sekite KaunoZinios.lt portale.
Plačiau apie ekspediciją galima paskaityti čia.

Liūdesys – tai troškimas kažko…Ko trokšti yra, tik nėra žodžių tam apsakyti. (A.de Sent Egziuperi)

Dažnai žmogaus nuojauta žino daugiau negu protas. Jis jaučia, kad liūdėti kaip ir nėra dėl ko, bet kažkas vis šnabžda, kad šalia pradžių visada yra pabaigos. Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Lyg pabaigos pradžia. O štai rugpjūčio 4-ąją Kauno ryšių istorijos muziejuje įvyko jau ketvirtasis, priešpaskutinis, šio sezono Senamiesčio žiogo koncertas. Vis dėlto gerų emocijų ir šypsenų jame netrūko. Bet kokias mintis apie vasaros ir sezono pabaigą čia vijo Mykolas Jokubauskas, Zala ir Driukas, Gediminas Storpirštis su grupe bei grupė „Liūdni slibinai“.

Koncertą kaip įrasta pradėjo jaunasis atlikėjas. Šį kartą muzikantų puokštė buvo kaip niekad lygiavertė, o jauniausiojo atlikėjo rolę joje užėmė Mykolas Jokubauskas. Atlikėjas iškart perspėjo žiūrovus, kad jo kūrybą būtų labai sunku pavadinti dainuojamąja poezija ir prisipažino, kad bijojęs groti Kaune. Tačiau publika muzikantą priėmė labai šiltai ir pradžioje pasirodęs jaudulys iki pasirodymo pabaigos išnyko. Įvairiausiais amžiaus tarpsniais egzistencinius klausimus nagrinėjančią gana rimtą Mykolo kūrybą pakeitė geros nuotaikos nestokojantys Andrius Zalieska bei Aurimas Driukas. Paprastai gyvulių filosofijas nagrinėjantys ir Ežiuku bei Meškiuku virstantys atlikėjai šį kartą pasirinko žmogiškesnius dalykus – meilę, vienatvę, paslaptis. Tačiau į viską pro šypsnį žvelgiantys muzikantai nė akimirkos neleido liūdėti – kvietė su mylimu žmogumi kalbėti atvirai (tik perspėjo – vėliau gali tekti prisijungti prie jų bedainuojant apie vienatvę), kalbėjo apie pavydą vienišiems žmonėms, kurie dar gali „traukti mylimų ieškot“. Taip besidalinant mintimis apie likimą, koncertas nepastebimai įpusėjo, o sceną visiškai užpildė Gediminas Storpištis, į Kauną atsivežęs visą būrį puikių muzikantų: šio žanro mėgėjams puikiai pažįstamą multinstrumentualistą Saulių Petreikį (pučiamieji, vokalas), Daumantą Slipkų (klavišiniai, perkusija), Vytą Mikeliūną (smuikas), Vytį Nivinską (kontrabosas) bei Joną Krivicką (gitara). Tokia gausi palyda padovanojo neįprastus dainuojamajai poezijai garsus, supintus su pasaulio etnine muzika (world music). Nemažai dainų iš savo naujojo albumo „Taip“ atlikęs G.Storpištis sukūrė nepaprastai šiltą atmosferą, sulaukė gausių aplodismentų ir dar kartą galėjo įsitikinti, kokia yra Laikinosios sostinės publika yra lanksti.

Ramybę, tvyrojusią viename Senamiesčio kiemelių, greitai sudrumstė „neatpažintas mitologinis reiškinys muzikinėje erdvėje“ kitaip dar žinomas „Liūdnų slibinų“ pavadinimu. Šiaip aktorių grupelei nėra jokių ribų – jie nepabūgo mesti iššūkio legendinei grupei „The Beatles“ pateikdami vienos labai gerai žinomos dainos lietuvišką versiją, atlikdami edukacinį triptiką. Muzikantai pasiskirstė publiką (Vaidą Kublinską turėjo mėgti moterys, grupės moterį Aistę Lasytę – vyrai, o mažąjį grupės narį Dominyką Vaitiekūną – vaikai) taip paaiškindami, kodėl jie yra tokie populiarūs, t.y. į jų koncertus susirenka daugiau nei 20 žmonių, o savo pasirodymą užbaigė „vis labiau populiarėjančio žanro – sakytinės poezijos“ – daina „ArbaTa“. Vis dėlto žiūrovams neužteko to, ką pateikė muzikantai, ir po pasirodymo jiems teko sugroti žiūrovų prašomą beveik lietuvių liaudies dainą „Karvytis“.

Vakaro sutemoms nepastebimai apgaubus Kauno senamiestį, scenos žibintams išskiriant tik atlikėjus, o laikrodžio rodyklei pralenkus dešimtos valandos žymą, į pabaigą atėjo ir šis, priešpaskutinis, penktojo sezono koncertas. Rugpjūčio 18-ąją jau paskutinį kartą šiemet į koncertą kviesiantis Žiogas vėl pateiks ypatingų atlikėjų puokštę – čia lankysis jaunoji atlikėja Kristina Muravjova, teatro laboratorija „Atviras ratas“, Bjelle ir Peru bei po festivalio „TAI-AŠ“ Lietuvą pamilęs svečias iš Airijos Denis McLaughlin .

Vilmanto Ramono užfiksuotas akimirkas iš koncertą galima rasti čia.

Ne vienam žmogui atostogos ir kelionės asocijuojasi su įspūdingais vaizdais, poilsiu prie jūros, visišku atsipalaidavimu. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie paaukoja paplūdimį, jūrą ir linksmybes vardan to, kad atrastų kažką tikro. Kažką sau. Du visureigiai. Septyni žmonės. Algimantas Stankevičius (33), Vytautė Stankevičienė (34), Ada Stankevičiūtė (8), Dalia Ramelytė (32), Justinas Lekavičius (23), Karolis Gustas (23) ir Artūras Smarlovkis (24) pasiryžo įveikti 16 tūkstančių kilometrų tam, kad galėtų parsivežti visą gyvenimą išliekančius potyrius. Likus vos porai dienų iki kelionės, mintimis apie ją pasidalinti sutiko vienas idėjos autorių ir vieno iš ekipažų vadas Algis Stankevičius bei kito ekipažo vadas Justinas Lekavičius.

Daug kam tokios kelionės mintis gali pasirodyti beprotiška. Kaip ji kilo?

Algimantas: Praeitais metais su žmona keliavome į Kazachstaną. Tiesiog pamatėme tuos kraštus, laukinę gamtą ir ramybę, vyraujančią stepėj. Grįžus kilo mintis, kad vienos tokios kelionės negana. Galima sakyti, kad mintis apie Mongoliją kilo mano žmonai. Šis kraštas mažiau paliestas civilizacijos. Nors šalies plotas gana didelis, apie 1,6 mln. kvadratinių kilometrų, gyventojų skaičius nesiekia net 3 milijonų. Idėjai – beveik metai. Supratome, kad reikia antro ekipažo, nes vienu ekipažu labai sudėtinga važiuoti. Turi tik vieną mašiną ir jei kas nors atsitinka tokiose vietovėse, kur nėra žmonių, nėra ir kaip susirasti pagalbos. Nesvarbu, kad turi palydovinį telefoną, ką jis gali padėti tokioje situacijoje… Paskambinti į Lietuvą? Atstumas iki jos, grubiai skaičiuojant, 6000-7000 kilometrų – niekas neatvažiuos tavęs ištraukt (šypteli). Tad teko ieškoti antro ekipažo… Susitikome su Justu, kuris papasakojo, kad universiteto baigimo proga nori pakeliauti po Europą. Pradėjome kalbėtis, kad kelionė po Europą yra..nuobodu. Čia visi miestai panašūs: vienas šiek tiek gražesnis, kitas truputį senesnis, bet iš esmės matai tą pačią architektūrą ir gyvenimą. Be to, kelionės po Europą yra pakankamai brangios, tad už tuos pinigus, kuriuos išleisi keliaudamas po Europą, gali keliauti giliau į Rusiją ar Mongoliją, kur kelionė tikrai bus žymiai įdomesnė. Taip mes juos ir perkalbėjome bei susiradome antrą ekipažą. Vėliau atsirado rėmėjų, firmų, kurios geranoriškai suteikė paramą, padovanojo įvairiausių daiktų, praversiančų kelionėje, iš automobilių techninės pusės daug padėjo Justo tėtis…

Justinas: Na, o aš tąkart kaip tik buvau su klasioku Karoliu. Su juo ir planavom kelionę po Europą. Prie mūsų buvo prisijungusi dar viena grupiokė, bet ji vėliau atkrito ir tik prieš savaitę netikėtai susiradome trečią ekipažo narį Artūrą.

Algimantas: O mes tuo tarpu prisikalbinome dar vieną merginą Dalią. Su ja pernai kartu skridome į Maroką. Ji irgi yra toks žmogus, kuris neturi kažkokių ypatingų pageidavimų. Tokioje kelionėje turi atsisakyti tokių patogumų kaip viešbutis, dušas, „teisingas“ tualetas ir panašiai. Tai tikrai nėra kelionė „all included“, kai viskas įskaičiuota ir suplanuota už tave. Čia visada gali būti kažkokių nenumatytų nesklandumų. Žmogus turi būti pasiruošęs miegoti kad ir ant šaligatvio, be jokių ypatingų sąlygų. Taigi – į misiją vyksta 6 suaugę žmonės ir mūsų dukra, kuri po praeitos kelionės, kai tėvų nematė mėnesį laiko, pasakė – tėveliai aš jūsų daugiau niekur neišleisiu, nebent vešitės kartu ir mane. Neliko kitos išeities (šypteli).

Kaip buvo planuojamas maršrutas?

Algimantas: Ne kiek aktualus tikslas, kiek pati kelionė. Maršrutą pradėjome planuoti taip, kad tikslu tapo tiesiog Mongolija. Kaip taškas. Iš pradžių net Ulan Batoro nebuvome įtraukę, bet vėliau pagalvojome, kad visgi į sostinę reiktų nuvažiuoti. Vienas iš numatytų maršrutų yra Sibiro pietuose su Kazachstanu, Kinija ir Mongolija besiribojantis Altajaus kalnynas. Ten, sako, atsiveria nepaprastas Mongolijos grožis, yra budistų šventyklų, kurias norime aplankyti. Na… aš noriu aplankyti (šypteli).

Justinas: Aš irgi!

Algimantas: O kitu maršrutu ketiname nusileist iki Gobio dykumos. Pasirinksime vieną iš šių dviejų variantų, tada, kai nuvažiuosime į pačią Mongoliją. Pasirinkimas priklausys nuo kelių veiksnių: automobilių techninės būklės, mūsų fizinių galimybių – kiek sugebėsim dar įveikti. Per Rusiją taip pat numatyti du maršrutai. Vietomis jie šiek tiek dubliuojasi, bet stengsimės nevažiuoti tuo pačiu keliu.

Ar turit kokį konkretų kelionės tikslą?

Algimantas: Na, vaikinų svajonė išsimaudyti Baikale išsipildys. (šypteli)

Justinas: Kaipgi galima praleisti tokią progą..?

Algimantas: Kiekvienas turime savo svajonę, dėl ko važiuojame. Kiekvienas savo tikslą. Dukra pasakė, kad jai svarbu keliauti. Nesvarbu, kur, svarbu keliauti. Justas su Vytaute ir Dalia nori padaryti foto sesiją Mongolijoje.

Justinas: Bandysime ją padaryti kiek įmanoma profesionalesnę. Turime audinių, vešimės makiažo reikmenis, darys šukuosenas, kiek sąlygos leis. Modelių bandysime ieškoti jau nuvykę į pačią Mongoliją. Foto sesijos esmė – nufotografuoti mongolę, papuoštą lietuviškais motyvais – taip tarsi sujungiant šias dvi šalis.

Algimantas: Mes bandėme ieškoti bendro tikslo… vizijos. Pagrindinės idėjos, kuri vežtų visus. Vis dėlto likome prie foto sesijos. Po šio darbo jie pradės bendrą profesionalią veiklą. Dar galvojome, kad reikėtų kelionės šūkio. Viena iš idėjų buvo susieti šią kelionę su šūkiu „Varom už Lietuvą“, bet tai labai supanašėjo su krepšiniu, tad šios minties atsisakėme.

O kas sunkiausia planuojant tokias keliones? Juk tai ne Vakarai, kur informacijos apstu..

Algimantas: Sunkiausia suplanuoti maršrutą. Rusijoje yra ženklai, kurių pagalba galima susigaudyt, išvažiuoti iš bet kur. Mongolijos žemėlapiai ir numatyti keliai taip pat yra, bet jeigu žemėlapyje yra kelias, tai dar nereiškia, kad atvažiavęs į vietą tą kelią tikrai rasi. Gali būti taip, kad jis numatytas žemėlapyje, bet iš tikrųjų jo nėra. Arba ten yra tik vėžės. Mongolijoje kelius tiesia tauta. Kas kur nori tas ten ir važiuoja. Pagrindinis klausimas ir yra, kaip atrasti tą teisingą kryptį.. Pagal žemėlapį mes nusistatome koordinates, vedam jas į GPS navigaciją, kurią naudosime tokią, kokia naudojama lėktuvuose. O kitas sudėtingumas yra mašinų paruošimas. Vis dėlto, visa kelionės sėkmė priklauso ne tik nuo visureigių techninės būklės, bet ir nuo keliautojų psichinės ir fizinės sveikatos bei paprasčiausios sėkmės.

Justinas: Pavyzdžiui, mūsų automobilis yra nupirktas Šalčininkų rajone. Jį parsivarėm tik su vienu stabdančiu ratu, visi ratai buvo kreivi, smarkiai mėtė po kelią – važiuoti buvo praktiškai neįmanoma. Tačiau bet kokiu atveju, ar pirksi geresnės būklės ir brangesnį automobilį, ar blogesnės būklės senesnį, jį vis tiek reikės visą perrinkti. Nuo-iki. Mes pakeitėme visą važiuoklę, traukes, netgi sėdynes… Žinoma, tepalų ir filtrų keitimas… Visą saloną išardėme, kad galėtume pasižiūrėti, kokia kėbulo būklė – teko virinti, taisyti skyles sparnuose. Pavažinėjus Lietuvoje 700 km išlindo greičių dėžės problema – pradėjo bėgti tepalas.

Algimantas: Justas automobilį nusipirko geresnės būklės nei prieš važiuodami į Kazachstaną tai padarėme mes. Mūsų grindys judėjo atskirai nuo mašinos, buvo visiškas chaosas. Pamačius mašina ir sužinojus, kad būtent su ja teks važiuoti, žmoną ištiko šokas. Tačiau visureigis kelionę atlaikė, tikiu, atlaikys ir šią.

Ar dėl neplanuotų gedimų nenukentėjo išvykimo planai?

Algimantas: Vienai dienai kelionė jau buvo atidėta. Nukėlimas vyksta po parą laiko. Turime išvažiuoti labai anksti ryte tam, kad kitą rytą būtume Maskvoje. Mūsų tikslas šiame mieste – gauti Mongolijos vizą. Lietuvoje Mongolijos atstovybės nėra – artimiausia tik Varšuvoje. Galvojome, gal ten važiuoti, bet šios minties atsisakėme, nes Maskva pakeliui. Vizas padarys per kelias valandas, o mes tuo tarpu pasivaikščiosime po miestą.

Turėtų būti nelengva daugiau nei mėnesį 24 valandas praleisti su tais pačiais žmonėmis..

Algimantas: Jau Maskvoje turėsime vieną nakvynę ir, manau, po 1000 km bus aptarimas visų santykių ir visko.

Justinas: Tarsi raudonų ir geltonų kortelių rodymas (šypteli).

Algimantas: Bus labai sudėtinga, nes kelias ilgas, visą laiką matai tuos pačius žmones, o kiekvienas su savo įpročiais – turės įvykti apsišlifavimas. Po pirmo tūkstančio kilometrų žmogus dar galės pasakyti: „Ne, aš nenoriu, pasiduodu ir išvažiuoju“. Maskvoje dar galėsime įsodint jį į traukinį ir jis išvažiuos atgal. Po Maskvos – viskas. Kelio atgal nebebus.

Automobiliai išgražinti tikrai įspūdingai. Kodėl tai darėte ir kieno tai sumanymas?

Algimantas: Apie mašinų dizainą idėja kilo jau pernai – į Kazachstaną vykome apklijuotu automobiliu. Mums patarė, kad toks išskirtinis dizainas padeda šiek tiek lengviau kirsti sienas, visi žiūri galvodami, gal čia televizija, gal dar kažkas. O kita priežastis – saugumas. Tokios mašinos nelabai vogs, nes dėl išpaišymo ją žymiai sudėtingiau paslėpti.

Kur žadate apsistoti?

Algimantas: Kaip bus, pamatysime vietoj. Manau, kad visą Rusiją pravažiuosime nakvodami mašinose. Nebent nuspręstume ieškoti kempingo. Šiaip ar taip – praktiškai visą laiką praleidi mašinoje, tik vakare atvažiuoji į vietą. O tuose kraštuose vis dėlto pavojinga. Yra kelių piratų, banditizmo… Saugiausia miegoti mokamose aikštelėse. Palapinei ten vietos nėra, tad žadame miegoti tiesiog mašinose.

Ar buvo tokių akimirkų, kai jau galvojote, kad vis dėlto nepavyks išvažiuoti?

Algimantas: Visada galima rasti priežastį, dėl ko nevažiuoti. Likus penkiom dienom iki kelionės, teko išimti mano automobilio kuro baką, nes nuo praeitos kelionės lašėjo kuras. O Justo automobilio greičių dėžės gedimas yra labai rimtas. Iš tikrųjų, būtų galima atsisakyti ir sakyti: „Ne ne, su tokia mašina mes nevažiuosim.“

Justinas: Bet kadangi dar yra laiko ir, svarbiausia, noro – išvažiuosim.

***

Preliminarus kelionės maršrutas: 2011 m. rugpjūčio 3 05:00 Kaunas – LATVIJA – RUSIJA (Moskva – Nizniy Novgorod – Kazan – Ufa – Chelyabinsk – Omsk – Novosibirsk – Krasnoyarsk – Irkutsk – Ulan Ude) – MONGOLIJA (Ulaanbaatar – Moron – Khovsgol Lake – Ulaangom – Tsambagarav Uul) – RUSIJA – LATVIJA – 2011 m. Rugsėjis LIETUVA.
KaunoZinios.lt redakcija informuos kauniečius ir visus portalo skaitytojus apie kelionės eigą, nuotykius, pateiks nuotraukas bei trumpai aprašys vietoves, kuriomis keliaus ekspedicijos dalyviai.

Ekspedicijos puslapis FaceBook portale – čia.

„Viskas gerai? Žiogelis tikrai bus?“ – besimaišant žemei su dangumi ir likus maždaug valandai iki dar vieno puikaus vakaro pradžios tenka klausinėti organizatorių. „Bus, nebent labai stipriai lytų – tada kelsimės į vidų“ – tokį atsakymą buvo galima išgirsti iš savo telefono ragelio. Tad nieko nelaukusi dainuojamosios poezijos mėgėjų kariauna patraukė į Kauno ryšių istorijos muziejaus kiemelį, kuriame vyko trečiasis šios vasaros dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ koncertas. Jame debesis sklaidė ir kūryba dalijosi Gytis Ambrazevičius, Ieva Narkutė su Kęstučiu Pleita, Giedrius ir Agnė Arbačiauskai bei Andrius Kaniava ir grupė.

Lietui kiek aprimus, koncertas perkeltas nebuvo, o geros nuotaikos pasisemti susirinko pilnas Ryšių istorijos muziejaus kiemelis. Pirmasis į sceną kaip jau įprasta pakilo jaunasis atlikėjas. Šį kartą tai buvo Gytis Ambrazevičius. Vos jam užgrojus galėjai ir pasimesti, ar tik čia neatvyko vienas žinomiausių šio žanro atlikėjų Domantas Razauskas. Tačiau vos Gytis uždainavo, viskas vėl grįžo į savo vietas. Šio jaunojo atlikėjo pasirodyme netrūko sudėtingų tekstų, melodinių vingių, gitaros derinimų ir „razauskiškų“ akcentų. Vos prasidėjus koncertui – O stebukle! – lietus visiškai liovėsi, palikdamas skėčių jūra užmaršty ir leisdamas pasirodyti net žydro dangaus lopinėliams. Lūpinės armonikėlės ir gitaros garsus pakeitė švelnios pianino melodijos su alto griežimu. O Gytį Ambrazevičių scenoje pakeitė Ieva Narkutė ir altininkas Kęstutis Pleita. Duetas šio vakaro pasirodymą pavadino teminiu – „Nelaiminga meilė“. Daug ir labai nuoširdžiai apie žmonių tarpusavio jausmus dainuojančios Ievos tekstai kas kartą priverčia susimąstyti, įvertinti tai, ką turime. Na, arba ko neturime. Alto garsai tapo lyg širdies aidas apdainuojamos situacijos metu, o švelnus Ievos balsas uždarė į savas mintis, kuriose teko pervertinti visą savo gyvenimą.

Po pertraukos scenoje pasirodė Giedrius Arbačiauskas ir violončelininkė Agnė Arbačiauskienė. Savo pasirodymą pradėjęs eilėraščiu, Giedrius nuoširdžiai pasakojo apie kiekvienos dainos atsiradimą, o šie pasakojamai būdavo apipinti dvylikastygės gitaros melodijom bei viską dar labiau paryškinančiais violončelės garsais. Šį ramų ir šiltą duetą pakeitė Andrius Kaniava ir grupė: Aleksandras Tenas (gitara) ir Sigitas Mickis (klavišiniai). Artistiškos ir linksmos dainos apie gyvenimą ir supančius žmones neleido dingti šypsenoms. Šiltas bendravimas su publika susilaukė šios palankumo, o gera nuotaika buvo garantuota iki pat koncerto pabaigos. Nors likus vos porai dainų iki koncerto pabaigos, lietus sugrįžo, Andriui ištarus „Ai, koks skirtumas“, programa nebuvo trumpinama, o ir žiūrovai nežadėjo skirstytis. Šiltai aplodismentais išlydėjus atlikėjus, Žiogas nuliuoksėjo slėptis nuo lietaus kviesdamas jau rugpjūčio 4-ąją sugrįžti į tą patį Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelį, kuriame vėl skambės gerą nuotaiką ir šilumą nešančios dainos.

Vilmanto Ramono nuotraukas iš renginio galima rasi čia.

„Senamiesčio žiogas“ – tai didžiausias Kaune vasaros metu rengiamas dainuojamosios poezijos festivalis, kuris šiemet švenčia 5 metų gimtadienį. Liepos 21 d. 19 val. festivalis visus geros muzikos mylėtojus kviečia prisijungti prie gražios vakarojimo po atviru dangumi tradicijos ir atvykti jau į trečiąjį V-ojo sezono koncertą.

Savo dainomis ir gitarų skambesiu šį kartą žiūrovus džiugins:

- ANDRIUS KANIAVA ir grupė;
- GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS;
- IEVA NARKUTĖ ir KĘSTUTIS PLEITA;
- GYTIS AMBRAZEVIČIUS.

Pilną jaukių pokalbių, Ryšių istorijos muziejaus kiemelį dar labiau pagrąžins menininkų fotografijos darbų paroda. O mažieji bus kviečiami į labirinto statymo dirbtuves.

Kviečiame visus kartu praleisti šiltą vidurvasario vakarą su nuoširdžia muzika ir pakiliomis nuotaikomis!

Laikas: 2011 m. liepos mėn. 21 d., 19.00 val.
Vieta: Ryšių istorijos muziejaus kiemelis, Rotušės a. 19, Kaunas
Kaina: 20 Lt, 25 Lt, 30 Lt (nuolaidos: senjorams, studentams, neįgaliesiems ir su ISIC bei Laisvalaikio kortelėmis).
Bilietai platinami BILIETAI.LT kasose ir internetu: http://www.bilietai.lt/lt/event/9515
Daugiau informacijos: www.idejugarazas.lt.

Lietuvos Laikinoji sostinė, Kaunas bei jo rajonas, juosiamas trijų didelių Lietuvos upių – Nemuno, Neries ir Nevėžio. Vis dėlto viešumoje ne kartą kalbėta, kad vandens transporto, poilsio ir pramogų ištekliai nėra išnaudojami iki galo. Tiesa, Nemune atnaujintas Kaunas-Kulautuva-Kaunas maršrutas, galima išvysti plaukiojančius keleivinius laivus, vis daugiau dėmesio skiriama Nemuno ir Neries santakai. Visgi pagaliau atsigręžta ir į Nevėžį. Birželio 10-ąją buvo pristatyti artimiausiu metu iš Raudondvario mažųjų laivelių prieplaukos plauksiantys du „Vilkijos valtinės“ aštuonviečiai mediniai laivai.

Susirinkusiuosius savo dainomis pasveikino Algirdas Svidinskas, sukurdamas jaukią atmosferą. Šios kelionės metu plaukiama prieš srovę, todėl daina „Žemyn upe“, greitai buvo perkurta į „Aukštyn upe“, atlikėjas nevengė įpinti ir lietuvių liaudies, šienapjūtės dainų.

„Užvakar (birželio 8-ąją – aut. past.) pirmąkart išbandėm šiuos laivelius ir pirmąkart plaukiau Nevėžiu. Praplaukęs visą maršrutą, likau apakęs šios upės grožio“ – teigė vienos iš valčių kapitonas Algirdas Unikauskas (vyresnysis). Iš tiesų, visos kelionės metu lydėjo natūralūs, nesudarkyti Nevėžio krantai, medžiojantys gandrai, virš galvos skraidantys parasparniai ir sutiktos pavienės valtelės, kurios tik ir šnibždėjo apie puikų laiką, kurį galima praleisti su draugais ar šeima ramybėje. Ramybėje, kuri tęsiasi apie 20 kilometrų – kelias valandas.

Beplaukiant galima aplankyti ir keletą muziejų. Išlipus prie Kačiūniškės dvaro (Biliūnų kaimas) arklių traukiamu vežimu galima pasiekti J.Naujalio muziejaus filialą, Juozapo Liekio sodybą, kuri čia pradėjo dygti 2002-aisiais, kai J.Liekis pravėrė Kauno rajono savivaldybės duris su idėja čia įsteigti muziejų. Jame jau eksponuojama kelių dešimčių ar net šimto metų žemės ūkio technika, automobiliai, karo technika, įvairūs varikliai. Kai kuriuos jų sodybos šeimininkui pavyko net užkurti. Taip pat buvo pristatytas kalvės bei dar vieno paviljono projektas, kurio statybos darbai turėtų prasidėti jau liepos mėnesį. Šiame paviljone bus patalpinti gamtos išdaigoms negalintys pasipriešinti mediniai eksponatai, o būsimoje kalvėje veiks edukacinės programos.

Šventinio plaukimo ir ekskursijos pabaigoje Kauno rajono meras Valerijus Makūnas dėkojo savo komandai, Juozapui Liekiui, Algirdui Unisauskui ir visiems prisidedantiems prie to, kad Kauno rajonas atgytų, pritrauktų kuo daugiau turistų ir taptų nuo miesto šurmulio susiruošusių pailsėti miestiečių traukos centru.

(Aut. past.: tekste viskas išgalvota, išskyrus tikrai įvykusį koncertą su visais jame dalyvavusiais atlikėjais birželio 2 dieną Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje.)

Birželio 2 dieną Kauno oro uoste Karmėlavoje nusileido lėktuvas, išlaipinęs ispaną Balthasar iš Čilės. Pagrindinis jo apsilankymo tikslas mūsų šalyje – susipažinti su atskirų Šiaurės Europos šalių nacionaliniu charakteriu. Taigi šiuokart svečias pasirinko Baltijos Lietuvą. Nuo ankstaus rytmečio Balthasar‘as laipiojo Žaliakalnį puošiančiais laiptais, vaikštinėjo Laisvės alėja, sėdėjo kavinėse ir dairėsi į žmones, kol vakarop sumanė aplankyti senąją miesto dalį. Pasiekęs Vilniaus gatvę ir sugėręs daugybę vaizdų ir akimirksnių, kurių didžioji dalis, greičiausiai jau kitą savaitę išbluks iš atminties, netikėtai pasuko į gretimą L.Zamenhofo gatvę. Pastaroji garsėja ne tik vokiškos kilmės pavadinimu, bet ir čia randamu Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejumi. Pažymėtina tai, kad kad mūsų herojus per visą dieną nepabuvojo jokiame Kauno muziejuje ar galerijoje, todėl, užtikęs suvenyrinį pastatų kompleksą, pasitinkantį dailiai išdrožinėtu frontonu virš paradinių durų–vartelių, susigundė ir įėjo vidun. Balthasar‘as pateko į uždarą muziejaus kiemelį, kuriame rinkosi, pliauškė, tauškė, kalbėjosi ir tylėjo žmonės. Susimokėjęs už bilietą, kurio paprašė miela mergina, mūsų turistas susirado vietą ir atsisėdo. Suprato Balthasar‘as, kad čia tuojau kažkas koncertuos. Taip ir buvo. Publika susirinko paklausyti dešimtąjį gimtadienį švenčiančiai grupei „Arbata“ skirto koncerto. Balthasar‘ą kol kas palikime ramybėje, pasakydami tik tiek, kad kelias šilto vakaro valandas ispanas sėdėjo ir gėrėjosi atliekama muzika, o scenoje vykę pasirodymai verti išsamesnio aprašymo.

Koncertinę programą pradėjo Darius Žvirblis iš grupės „Atika“. Lyriški ir kiek melancholiški dainuojamojo išsipasakojimo kūriniai mestelėjo mintį, kad gimtadienius dera pradėti švęsti ramiai, kad vėliau, sutemus ir į sceną išėjus/išsiliejus „Arbatai“, būtų kuro visuotinai suprantamam šventimui. Be to, viename D. Žvirblio kūrinyje leitmotyvu skambėjusius žodžius „Į gyvenimą iš geto…“ reiktų priimti labai rimtai: ateina žmonės iš institucinių/akademinių getų į sodelį, kur išgirsta daug nuostabių, linksmų ir liūdnų dalykų apie vienintelį ir vis neįkandamą – gyvenimą.

Kitas dainingasis pasakotojas – Domas Razauskas – pūstelėjo šiek tiek pipiriuko, įnešė dinamikos, tačiau ir vėl dominante išliko stiprioji lyrika. D.Razauskas daugeliui dainuojamosios poezijos gerbėjų (labai) patinka. Dažnai paminėjus jo pavardę išgirsi simpatiškąjį „ach…“. Tenka pripažinti, kad atlikėjas kuria puikius tekstus, gerai juos atlieka ir suranda taiklių žodžių tada, kai nedainuoja arba kai ateina laikas paflirtuoti su publika. Nesu tikra, ar tai, ką atlieka ir kas sudaro D.Razausko (o taip pat ir D.Žvirblio) repertuarą, yra dainuojamoji poezija, bet sakytinio dainavimo terminas, manau, yra gana pagrįstas ir savo reikšme jis nė kiek nenusileidžia dainuojamajai poezijai. Juk svarbiausia – išsisakyti, išleisti klausytojams savo mintis ir dalį savo vidinio pasaulio. Kadangi egzistuoja nuomonė, kad kiekvienas žmogus filosofuoja, jeigu tik necituoja ar perpasakoja kitų minčių, tai kodėl gi nepavadinus šios neformalios muzikos „dainuojamąja filosofija“?

Trečiu numeriu ant scenos užlipo oksimoronu nusprendusi pasivadinti grupė „Solo ansamblis“. Šie „ATVIRO RATO“ vyrai D.Razausko įpūstą pipiriuką papildė visa pipirine, įmaišė arbatinį šaukštą vaidybinio aliejaus, pakaitino ant normalios humoro ugnies ir patiekė klausytojams kaip sočius, ankstyvus naktipiečius. Ši grupė savo charakteriu, sceniniu būdu šiek tiek primena ansamblį „Stipriai kitaip“: muzikiniai kūriniai yra papildomi vaidybiniais intarpais, lengvomis, nuotaikingomis mizanscenomis, o sceninė laisvė, profesionalus instrumentų valdymas „Solo ansamblį“ pristato kaip šaunią aktorių ir muzikantų chebrą, kuri ilgainiui pritrauks vis didesnę tokią pat pakvaišusią ir gryną savo auditoriją.

Jubiliejinė „Arbata“ klausytojams buvo patiekta vėlyviausia, karščiausia, basiausia (grupės lyderis Andrius Zalieska nusprendė, kad batų nereikia) ir, žinoma, šokliausia. Muzikantai atliko populiariausius, žymiausius savo kūrinius, A.Zalieska–Zala siautėjo, šoko ir už save, ir už likusius grupės narius taip lyg įrodydamas, kad muzikos grupė, priešingai nei kad žmogus, sulaukęs gimtadienio, ne rimtėja, o laisvėja ir vis labiau tiki tuo, ką padarė per dešimt metų ir ką dar padarys. Domo Razausko ir vieno Atviro ratininko užvesti „Ilgiausi metai“ „Arbatai“ linkėjo garuoti, šildyti ir maloninti klausytojus kaip geras, sodrus, raudonas išlaikytas vynas. Po septintos valandos prasidėjęs renginys buvo pavadintas „koncertu“, o prieš dešimtą pasibaigęs savaime tapo švente, kuria džiaugėsi ir dalyviai, ir klausytojai, ir mūsų turistas Balthasar‘as. Atvykęs į Lietuvą pažinti mūsų nacionalinio charakterio, puikiai pajautė jį šiame dainuojamosios poezijos vakare, kur nei susikalbėjimų žodynėlis, nei garsieji cepelinai nebūtini, kad užčiuoptum nors mažą mažą dalelę lietuviško skonio.

Rasa Biveinytė

Geugužės 13-ąją, toje vietoje, kur nuo pat ryto zuja įvairūs scenos darbininkai bei į persirengimo kambarius gabenama kelios dešimtys pakabų su kostiumais, tebuvo galima pamatyti dešimtį solistų, jų dainavimo mokytoją, pianistę ir, žinoma, orkestrą. Jokių tviskančių kostiumų, nukeliančių keletą amžių į praeitį, jokio šokėjo ar choristo. Mat gegužės 13-ąją čia buvo rodomas ne vieną iš kelių dešimčių spektaklių, o “Iškilmingas koncertas: nuo populiariausių romansų iki rečiausių operų arijų su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu.”

Įėjus į salę žiūrovus pasitiko ne tradicinė teatro užuolaida su rūtos šakele ant jos, o šviestuvas ir fortepijonas. Vėliau sceną papildė koncerto vedėjas profesorius Vladimiras Prudnikovas bei vienas kitą keičiantys solistai.

Profesorius Vladimiras Prudnikovas savo atsakingą pedagogo darbą dirba, kaip pats sakė: „33 metus ir 12 mėnesių“, o jo mokiniai išsibarstę po visą pasaulį ir savo talentu džiugina žmones prestižiškiausiuose teatruose. Jau trečius metus teatre veikia jo studija, kurioje solistai gali nuolat tobulėti. Šį vakarą klasikinės muzikos gerbėjai galėjo išgirsti būtent Kauno teatro solistų, V.Prudnikovo mokinių, darbo vaisius. Vakarą pradėjęs profesorius ilgai nelaukęs ėmė pasakoti apie šį vakarą pasirodysiančius savo mokinius.

Pirmoji į sceną užlipo Žermena Buliauskaitė, kuri visai neseniai pradėjo savo karjerą Muzikiniame teatre, o jau kitą sezoną turėtų dainuoti operoje „Karmen“. Jauna artistė atliko Richardo Štrauso „Dedikaciją“. „Dedikacija jums. Su didele meile už tai, kad jūs esate ir už tai, kad mylite meną ir muziką,“ – teigė V.Prudnikovas. Ją pakeitė ne vieną vaidmenį sukūrusi Ieva Vaznelytė, kurios repertuare – įvairiausių stilių – tiek operos, tiek operetės tiek miuziklo žanrų kūriniai. Tai žmogus, kuris „tvirtai stovi ant kojų visada nori dirbti, tobulėti ir augti“. Po Volfgango Amadėjaus Mocarto „Vakarinių svajų“, atėjo laikas ir lietuviškam kūriniui. Juozo Tallat-Kelpšos baladę „Už aukštųjų kalvelių“ atliko žmogus, „turintis iki 20 spektaklių per mėnesį – beveik kasdien“- Raimondas Baranauskas. Jo lengvas balsas sugebėjo pakelti ir iš teatro salės išnešti kiekvieno panorėjusio sielą.

„Šeimos tradicija atrodo labai gaji Kaune ir tuo naudojasi artistai – buriasi, kuria šeimas.“ – tokia buvo įžanga į pasakojimą apie kitą solistę. Visgi nebuvo pamiršta vieno šį vakarą turėjusio pasirodyti šeimyninio dueto puselė – Greta Baranauskienė, kuri susirgo ir negalėjo prisijungti prie kolegų. Tačiau scenoje išvydome kito šeimos dueto atstovę – Živilę Lamauskienę. Tai jau senokai teatre dirbanti solistė, sukūrusi apie dvylika įvairiausių žanrų vaidmenų, neseniai sudainavusi net Traviatą. Kaip teigė profesorius, tai nuolat besimokanti ir tobulėjanti artistė, mananti, jog tas, kuris sustoja gyvenime, turbūt ir miršta. Į priekį. Tik į priekį. O teatro gerbėjai tikrai galėjo įsitikinti, jog tas sunkus darbas nenueina perniek – solistė sugebėjo pademonstruoti savo platų diapazoną atlikdama itin sudėtingą G.F.Handelio kūrinį „Linksmieji keliautojai“. Po šios solistės V.Prudnikovas užsiminė, kad gal laikas statyti baroko operas, kurios yra labai retai rodomos teatruose dėl kompozitorių užmačių parašyti kūrinius pajėgiems balsams. O Kauno valstybinis muzikinis teatras įrodė, kad tokių balsų turi.

Živilę Lamauskienę pakeitė jau daug metų teatre dirbanti Rūta Zaikauskaitė. Žmogus, kuris yra dainavęs labai daug ir operų, ir operečių, ir miuziklų kūrinių. Profesorius užsiminė, kad ir iš šios solistės kitąmet galima laukti staigmenų. Po R.Zaikauskaitės į scena pakilo jau daugiau nei dešimtmetį teatre dirbanti Kristina Siurbytė. Tai solistė, kuri „nuo mažens vaikščiojo į teatrą, sėdėjo salėje kur nors ir džiaugėsi pamačius savo mylimus artistus.“ O štai dabar ji jau pati sėkmingai dainuoja toje pačioje scenoje, kurią anksčiau tik stebėdavo, ir kasmet papildo savo repertuarą 2-3 partijomis.

Teatras ypatingai rūpinasi jaunais atlikėjais – tai nekartą akcentavo ir teatro vadovas Benjaminas Želvys. Ir šį vakarą žiūrovai turėjo galimybę išgirsti žmogų, kuris dar visai neseniai dainavo perklausoje į teatrą, tačiau sugebėjo padaryti įspūdį ir jau yra beveik įrašyta į teatro solisčių gretas. „Man atrodo, jei jūs ją priimsit, daug plosit, tai viskas bus gerai ir teatro vadovybė neturės kito pasirinkimo kaip tik ją priimti.“ Inga Gudavičienė įrodė, kad ne veltui padarė gerą įspūdį vadovybei bei dirigentams, o po žiūrovų reakcijos galėjo būti užtikrinta, kad visi keliai į šio teatro sceną jai atviri. Jaunąją atlikėją scenoje pakeitė jau daug metų čia dirbantis, vienintelio šį vakarą šeimos dueto „galva“ Jonas Lamauskas. O po jo į sceną užlipo puikiai žinoma solistė Raminta Vaicekauskaitė. „Ir ji sustot negali. Gerai dainuoja, tai ne, jai reikia kiekvieną dieną ateiti, repetuoti, augti. Ateina kiekvieną pamoką su video kamerom… O tai labai rimta.“ – taip savo mokinę apibūdino profesorius. Ją šviesų apsuptyje pakeitė itin jausmingas Kristinos Siurbyės ir Rūtos Zaikauskaitė duetas. Po jų žiūrovai išgirdo viena įspūdingiausių vakaro pasirodymų – Roberto Bernso „Maršafto kaltė“. Tado Girininko atlikta daina nepaliko abejingų ir artistas buvo palydėtas griausmingų plojimų.

Pirmojoje vakaro dalyje buvo atlikta kamerinė muzika – „Sunku operos solistui išeiti ir dainuoti kamerinę muziką, tam reikia kitokios balso emisijos. Čia tenka labai save tramdyt, tačiau be šios muzikos nebus gero dainininko.“ – teigė V.Prudnikovas. Prie jaukios kamerinės atmosferos kūrimo taip pat prisidėjo ir meistriškai fortepijonu akompanavusi Giedrė Spečkauskaitė.

O štai antrojoje dalyje žiūrovai išvydo ir teatro orkestrą (vyr. dirigentas Julius Geniušas), kurį šį vakarą valdė net trys dirigentai – Julius Geniušas, Jonas Janulevičius ir Virgilijus Visockis. Buvo atliktos ištraukos iš anksčiau kai kuriose šalyse uždraustos operos „Thaïs“ (Jules Massenet), taip pat kiekvienam operos mylėtojui žinomos arijos iš operų „Sevilijos kirpėjas“ (Gioacchino Rossini), „Karmen“ (Georges Bizet) bei kiti rečiau skambantys, bet itin sudėtingi kūriniai. O vakarą užbaigė W.A.Mozart operos „Užburtoji fleita“ ištrauka, atlikta Živilės ir Jono Lamauskų. Po kūrinio iškart prisijungė ir likę artistai, o salė prapliupo ilgais nepertraukiamais aplodismentais.

Nors vakaro metu buvo dainuota keliomis kalbomis – lietuvių, rusų, prancūzų, ispanų, italų, – tačiau yra toks žodis, skambantis visose kalbose vienodai – „Bravo“. Ne kartą šis, ypatingas įvertinimo galią turintis žodis, sklido iš žiūrovų vietų. „Puota dūšiai“ – taip šį vakarą apibūdino pats renginio vedėjas profesorius Vladimiras Prudnikovas. Iš tiesų, ypatingą talentą turintys žmonės šį vakarą dar kartą įrodė, kad muzika turi didelę galią ir gali nunešti ten, kur tik kiekvienas klausantis ir, žinoma, tą muziką atliekantis nori būtent tą akimirką.