Jau mokyklos suole, pakėlęs ranką ir išreiškęs savo nuomonę, ar nepritaręs tam tikram literatūriniam tekstui (O Viešpatėliau, kaip gi galima kritikuoti klasikos kūrinį?) moksleivis pasmerktas sudeginimui ant laužo arba sulaukti atsakymo – “Tokia jau ta švietimo ministerijos programa”, kas yra dar baisiau nei degti ant laužo..

Ką jau kalbėti apie samprotaujamuosius rašinius ar teksto suvokimus, kuriuose dominuoja “vienos tiesos” modelis, mat samprotauti galima tik taip, kaip paliepta, o teksto suvokimas taip pat turi būti “suvoktas” pagal griežtas taisykles (ech, kaip norėtųsi išvysti jas kūrusių genijų veidus). Bėda ta, jog šių taisyklių niekur nerasite. Netgi dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti ant lentelės, o čia.. Dažnai paaiškėja, kad analizuojamų kūrinių autoriai patys neteisingai suprato savo rašytus tekstus. Ot kvaileliai!

Apskritai nuo jaunų dienų visi kerpami lyg avelės, kelios, garsiau subliovusios, gauna peilį po kaklu – mokamas aukštojo mokslo vietas (O taip, jis tų pinigų tikrai vertas!). Svarbiausia, jog ir čia egzistuoja nerašyti įsakymai, kurių nevalia laužyti. Studentams geriau iškalti mintinai dėstomo dalyko skaidres, bet šiukštu nemėginti paviešinti to, kas dedasi pačių puodynėse (Juk jos tuščios, juk jie dar jauni geltonsnapiai, po velnių). Teko girdėti netgi tokią akademinės visuomenės atstovo citatą – “Bakalauras suteikia žinias atsirinkti informaciją”. O aš maniau to mus išmoko Google..

“Baigę mokslus” studentai, pildydami CV, asmeninių savybių skiltyje didelėmis raidėmis rašo: ORIGINALUMAS, KŪRYBIŠKUMAS, NETRADICINIS MĄSTYMAS. Darbdaviai, žinoma, džiaugiasi (ir tuo pačiu be galo bijo) tokia šaunia, puikiai paruošta jauna medžiaga. Tik va iškyla klausimas, iš kur gi tos asmeninės savybės, jei galvos buvo plaunamos nuo pat mažų dienų? Gal kažkur giliai pogrindyje, visai kaip carinės cenzūros laikais, ant verpimo ratelio pasisodinusios vaikus, visos mamos moko vaikus būti išskirtiniais ir neleidžia savo atžalų į valstybines mokyklas..

Paradoksas tas, jog nuo nuo darželinio amžiaus vaikams kalama į galvas, neišsišokti, daryti, taip kaip liepta, mąstyti taip, kaip priimta mąstyti, tačiau po daugelio metų žmonės kraipo galvas, kur naujos idėjos, kur šviežias oras? Galbūt geriausias atsakymas – niekam jo ir nereikia?
Sunkiausia įsivaizduoti, kaip grįžusiam iš mokyklos vaikui, paaiškinti, jog jo mintys neteisingos, netinkamos sistemai ir nustatytoms normoms, kaip nukirsti jaunus kitokio požiūrio į pasaulį daigus, kuriuos reikia puoselėti, o ne gėdytis ir mindyti.

P.S. Viena aukštoji mokykla turi sprendimą šiai problemai – Lyderystės studijų programą. Pasirodo, iš kiekvieno galima lyderį padaryti.

Originalus Įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Kartais aš žiūriu senus kino filmus. Keistas kameros šokinėjimas, įvairūs traškesiai, seksuali ir velniškai maloni ausiai prancūzų kalba. Arba anglų. Kai žmonės dar nežinojo, kas yra mobilieji telefonai, brangus benzinas ar vairo stiprintuvas. Jie vairuodavo nuostabaus grožio automobilius, kurių sėdynės traškėdavo į jas atsisėdus, o dar senesnius kino filmus žiūrėdavo po atviru dangumi. Ir jiems nereikėjo susirašinėti Facebook‘e ar sms žinutėmis, kad rastų vienas kitą. Jie bendraudavo. Kitaip nei dabar bendrauja žmonės. Nesigirdavo kvailais dalykais. Kaip aš jiems pavydžiu..

Tada pagalvoju, kad dabar šie žmonės mirę. Arba susenę. Prastai mato ar girdi. Gal pamiršti savo vaikų, kurie tik draugams pasigiria apie senelius – kino žvaigždes, net Kalėdų proga neaplankydami jų senelių namuose.. O gal jie turi galimybę stebėti save ekranuose jaunus, o bežiūrint, akių kampučiuose kaupiasi ašaros, tik nežinia, ar liūdesio, ar tuo metu jausto begalinio džiaugsmo.. O kaip mes jausimės, kai žvelgsime į savo nuotraukas, kai būsime gyvenimo saulėlydžio nušviesti?

Man taip pat patinka ir senuose filmuose skambanti muzika.. Tokia tikra, tyra ir apsinuoginusi. Dabar žmonės dainuodami žodžius „meilė“, „amžinai“, taria tik suknistos komercijos tikslais. Arba prievartaujami visų išprievartauto rimo. Tada taip nebūdavo. Šie žodžiai būdavo tariami taip įtikinamai, taip giliai, jog regis, bet ką atiduotum už galimybę pagyventi tuo laikotarpiu. Nors nebuvo nešiojamų grotuvų. Ar idiotiškų muzikinių įrenginių, sugebančių žviegiančią nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamą garbėtrošką paversti minias valdančia lėle. Tada muzika buvo gyva. Ir traškėdavo.

Kartais žiūrėdamas senus kino filmus aš nusikeliu ten. Mintimis. Šoku kartu su merginomis, raudonu lūpdažiu pasidažiusiomis lūpas. Jų suknelės kur kas gražesnės nei dabartiniai skarmalai siųnami Indijoje keturmečių berniukų. Jos kvepia gundančiais kvepalais, o ne dabartinių kvepalų reklamų veidais. Jos šoka taip, kaip šoka laisvas žmogus, o ne MTV kartos suluošinto proto valdomas jaunas kūnas. Aš gyvenu ten. Ir nenoriu grįžti atgal.

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Ryte vos nepaspringau kava, kai pamačiau naujieną, apie dingusį Rimvydą Valatką. “Nejau išties išsipildė daugelio komentatorių prognozės ir grasinimai?”, – pagalvojau. O gal rankas prikišo kedofilai ar valdžios dėdės, ant kurių lrytas.lt vyr. redaktorius pildavo dvokiantį (bet dažniausiai labai teisingą) purvą? Žinoma, šie įtarimai ir netikėtumo faktoriaus sukelti pamąstymai išblėso, vos peržiūrėjus filmuotą medžiagą. “Labai profesionalus” “netyčia” vaizdą dar prieš užpuolimą fiksuoti pradėjusio operatoriaus darbas, o kur dar nusiklatimo liudininko juokas, kurį bent jau buvo galima užtušuoti..

Nepraėjus nė pusvalandžiui, paaiškėjo, jog tai tebuvo LINKSMAS D. Ibelbhautaitės pokštas. Režisierė sugalvojo tokią provokaciją, norėdama atkreipti dėmesį į žmonių tamsumą, neva mums rūpi tik bulvarinės naujienos. Nė kiek nesiginčiju, iš tiesų naujienų portaluose titulinės naujienos dažniausiai susijusios su kriminalais arba “kas su kuo permiegojo”, tačiau ar ne patys skaitytojai to nori? Ir apskritai, ar buvo pasirinktas teisingas būdas kovoti su šia problema? Nė velnio. Man tai panašiau į bandymą padaryti didelių lėšų nereikalaujančią reklamą arba kažkas stipriai užsikrėtęs nepilnavertiškumo kompleksu..

Šioje istorijoje labiausiai nusivyliau R. Valatka, kuris iki šiandien atrodė vienas iš nedaugelio vis dar nebijančių kitaip mąstyti ir kalbėti žurnalistų bei visuomenės veikėjų. Ar jis dabar turės moralinę ir profesinę teisę kritikuoti susidirbusius politikus? Labai tuo abejoju. Antras mane nuvylęs aspektas – dar kartą apnuogintas pseudo menininkų tikrasis veidas. Koks save gerbiantis režisierius, galėtų išmąstyti tokią vaikišką ir visas žemiausio lygio “piaro” taisykles lenkiančią tragikomediją? Sakytume R. Skaisgirys, bet pastarasis bent jau nesiskelbia esąs didelis profesionalas (aišku, kas belieka, kai tavo kuriamas serialas “Moterys meluoja geriau”..) ir tyliai dirba savo darbą. Tad kyla klausimas, koks Lietuvos “kultūros” atstovas gali moralizuoti visuomenės aklumą, jei dauguma jų patys akli lyg tiką gimę šunyčiai? Keisčiausias nusistovėjęs požiūris, jog meno mokyklas ar profesijas baigę asmenys visuomenėje pripažįstami lyg hemingvėjai ar tolstojai (ką daugiau manyti, jei gyvenimo būdo žurnaluose, po nuotraukomis, pirmo kurso meno krypties studentas tampa dailininku arba žymiu skulptoriumi).
Gėda. Toks žodis geriausiai atspindi šią apverktiną situaciją (nebandykite įsivaizduoti būrelio pensininkų, palaikančių Paleckių ir šūkaujančių “gėda”). Na, bet jei jau tokia kova prieš bulvarą “tinkamiausia”, siūlau keletą antraščių, padėsiančių kovoti su šia piktžole:

“Bunkė tapo Zvonkiene, tačiau kalbos apie galimą nėštumą gali būti neišgalvota pasaka”.
“Zuokas vogė. ((Įrodymai straipsnyje) straipsnyje galite nerasti įrodymų))”.
“Sprogo IAE (nuolat atnaujinama). Galimai tai tebuvo šūviai”.
“Dešimt patarimų lovoje”. Taip, to tikrai pakanka!
“Kraupi avarija sukelta girto policininko.” Straipsnyje paaiškėja, jog automobilis kliudė garažo duris.
“Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo Makedonijai”. Senas straipsnis, tačiau vis tiek pritrauks skaitytojų.

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Kartą lyg kažko laukdamas (sakytum šv. Kalėdos dar toli, pavasariu juo labiau nekvepia..), stovėjau prie modernaus pastato, stiklinėmis sienomis. Staiga išgirdau bamptelėjimą – į stiklą atsitrenkė paukštis.

Matyt pats nesuvokdamas kas nutiko, net nespėjo pasimėgauti laisvu kritimu. Trinktelėjo ant rudų plytelių. Mėgino skristi, tačiau greičiausiai susižeidė sparną ir tą akimirką suvokiau jo beviltiškumo jausmą. Priėjau, bet pastarasis spėjo palįsti po kažkieno pastatyta lenta, atremta į nuorūkoms skirtą dėžę. Velniai žino, kokia šio vargšelio rūšis (nors tikrai buvau ištikimas „Lango į gamtą“ žiūrėtojas!), bet jis buvo mažytis. Tilptų delnan. Pasilenkiau ir ištraukiau paukštelį, su tankiai besikilnojančia krūtine.

Jis pravėrė snapelį, kuris turėjo įvaryti man baimę, tačiau sukėlė neįtikėtiną liūdesį. Paglosčiau jo mažytę nugarą. Jis nesipriešino. O ar galėtų? Tada smegenyse suvokiau, jog dažnai ir mes atsiduriame tokiose situacijose.. Mes taip pat skraidome, svajojame, puoselėjame įvairias viltis, kol neatsitrenkiame į realybės stiklą, gaubiantį mūsų lūkesčius. Skaudžiai kūnų pabučiuojame žemę, dažnai padengtą asfalto sluoksniu, mėginame keltis, vėl pakliti, tačiau kažkas trukdo. Baimė dar kartą atsitrenkti? O gal jaučiamės be galo sugniuždyti ir kūnas atmeta skrydžių valdymo bokštelio įsakymus?

Svarbiausia laiku susiprasti, kad kitos išeities nėra. Juk pasislėpusius už lentos, mus anksčiau ar vėliau ras kaimynių šeriamos laukinės katės. O tikėtis, kad kažkas priglaus, maitins ir sergės, kol pasveiksime ir būsime pasiruošę vėl kilti.. Ar patys paimtumėte tą paukščiuką?

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Ketvirtadienio vakarą Kaunas turėjo net dvi progas švęsti – pagaliau įvyko oficialus “Žalgirio” arenos atidarymas, o jį vainikavo įspūdinga Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalė prieš Ispanijos komandą.

Atidarymo ceremonija prasidėjo Lietuvos mitologiniais motyvais, kuriuos pagrindinis renginio veikėjas berniukas, pasitelkė savo svajonių įgyvendinimui. Apskritai šį įspūdingą šokių ir vaizdo reginį kūrė daugiau nei 150 šokėjų.

Nenuskriausti liko ir operos mėgėjai – Kauno miesto simfoninis orkestras bei solistai – Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Kristina Jatautaitė ir Gabrielius Liaudanskas-Svaras atliko oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas“.
Vėliau žodį tarė Kauno miesto meras Rimantas Mikaitis, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Vladimiras Romanovas, o arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino naująjį statinį.

Po neilgos pertraukos, ant „Žalgirio“ arenos parketo žengė tikrieji jo šeimininkai – krepšininkai. Po pralaimėjimo praėjusį šeštadienį Ispanijoje, lietuviai jautė ne tik norą atsirevanšuoti, bet ir pareigą dar labiau pakelti šventinę sausakimšos salės nuotaiką.

Nuo pat pirmosios minutės išsiveržusi į priekį, Lietuvos rinktinė nepaleido žaidimo vadžių, o vienu metu pirmavo netgi 20-ties taškų persvara, ir nors ispanai rungtynių pabaigoje dar mėgino vytis, galingai sužaidęs ketvirtąjį kėlinį Jonas Valančiūnas bei svarbų tritaškį pataikęs Šarūnas Jasikevičius įkvėpė komandą pergalingam finišui. Tiesa, pergalę šiek tiek apkartino rinktinės kapitono Roberto Javtoko trauma.

Rungtynių statistika: Lietuva – Ispanija 88:76 (25:19, 25:14, 15:25, 23:18)

Lietuva: M.Kalnietis – (6 rez. perd.) – 16, S.Jasaitis – 13, J.Valančiūnas (5 atk. kam.) – 11, Š.Jasikevičius (5 rez. perd.) – 9, M.Petravičius ir R.Javtokas – po 8, M.Pocius – 6, P.Jankūnas – 5, D.Lavrinovičius ir D.Songaila – po 4, R.Kaukėnas, Tomas Delininkaitis ir M.Lukauskis – po 2, K. Lavrinovičius – neregistruotas.

Ispanija: P.Gasolis (12 atk. kam.) – 18, M.Gasolis (8 atk. kam.) – 17, R.Fernandezas – 10, J.C.Navarro – 9, R.Rubio (5 rez. perd.), S.Llullas – po 6, S.Ibaka – 4, J.M.Calderonas ir F.Reyesas – po 2.

Aš velniškai bijau atsisukti atgal ir pamatyti praleistas progas, kurios kvėpavo man į nugarą ir kvietė apkabinti, bet jas atstūmiau, bijau likti nesuprastas ir neišgirstas klausančių žmonių, suprasti, kad sekundę trukęs nepažįstamosios žvilgsnis buvo kvietimas prieiti, o tą akimirką buvau sulaužytom kojom, nors jos net nebuvo įkalintos gipse. Bijau prakeiktos vienatvės, kuri bandos visuomenėje gydoma beprasmiais idiotų susibūrimais, meldžiantis alkoholiui ir išdavystėms. Bijau pažvelgti Dievui į akis, už visas malones, už kurias nė kart nepadėkojau, o jos buvo suteiktos avansu ir dar. Ir dar. Ir dar kartą.

Bijau jaunystės, kuri trumpesnė už pirmas ir paskutines penkias minutes su mylimu žmogumi, bijau ir tų paskutinių minučių, o gal labiau nežinomybės, kada gi jos pradės tiksėti. Bijau savęs, nes kartais pavirstu keliais, kurie veda į skirtingas puses, o pažintiniai autobusai pernelyg brangūs laiko ir vidinės ramybės atžvilgiu. Bijau sudėtingų žodžių, kurie tokie spengūs paprastumo vienkiemio pripratintoms ausims, kaip ir žodžių, kurie skirti paveikti mano kūną, o ne sielą. Velniop juos. Tikrai. Bijau apsimetėlių žmonių, kurie nuolat šypsosi, o galvoje nešiojasi siaubingus planus, nes labiausiai žmogų žeidžia melas ir nepasitikėjimas. Bijau tapti kaip jie. Bet tik todėl, kad baimė yra vienintelis priešnuodis.

Nenoriu, kad mano vaikai augtų papuose paskendusio televizoriaus mėnesienos šviesoje, nenoriu, kad jų smegenyse veistųsi nepilnavertiškumo kandys, graužiančios besivystančią asmenybę. Nenoriu, kad norėdamas aplankyti savo anūkus turėčiau važiuoti į kažkokias anglijas, bijau, kad jų akyse galiu atrodyti tik vaikštantis ir kosėjantis testamentas.

Kita vertus, iki to laiko turiu daugybę progų pasimokyti iš savo klaidų, kai kurias baimes palikti užnugaryje, o kai kurioms spirti užpakalin, kad dar ir bėgtų priekyje manęs, juk nenoriu prarasti motyvacijos. Bet jos vis įgauna naujas formas, grįžta įlidusios į ėriuko kailinius, todėl reikia žirklių, kad pamatytum, gi po jais slepiasi…

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Berniukas su akordeonu suko antrą ratą pro kavines ir restoranus, nemokėdamas lietuviškai, ženklais prašė aukos. Jo grojama muzika kvepėjo liūdesiu ir sentimentais. Visi prieš mesdami monetas į jo vaikišką delną akimirkai susimąstydavo apie ką nors tikra.

Gal kaulų čiulpuose besislepiančią kasdienybę, gal apie skausmingą vienatvę, apsuptą daugybės žmonių kūnų. Berniukas toliau grojo, o aš širdyje verkiau ir niekaip negalėjau sustoti. Raudojau dėl savo savanaudiškumo, šlykštaus garbės troškulio, noro būti geresniu. Būti geresniu už kitus, o ne būti geresniu žmogumi.. Tai taip kvaila, juk kas gali pamatuoti gėrį?

Vaikas ir jo muzika po truputėlį tolo. Visi vėl grįžo į apgaulingą realybę, ar realią saviapgaulę, ir vėl šypsojosi hypermarketuose pirktomis šypsenomis, vartė nuobodžius pokalbių puslapius, užmesdami akį tik į paveikslėlius su nuogybėmis, juokėsi garsiau vienas už kitą, nors viduje tik ką raudojo, kaip ir aš.

Berniukas su akordeonu grįš namo, girtam tėvui atiduos visą dienos uždirbį, galbūt šį kartą jo niekas net gi nemuš. Jis net nedrįs skųstis dėl neveikiančio televizoriaus. Dėl atsibodusių grikių vakarienei. Dėl nudriskusių raudonų džinsų, kurie jau tampa šortais. Jis žinos, kad net ir neturėdamas nieko, bent trumpam sustabdo laiką ir žmonių galvose pasėti bent akimirką nemodifikuoto jausmo.

Nuo pat mažens nemėgau rusų. Žinoma, jokiu būdu ne visų milžiniškoje šalyje įkalintų, dvasiškai vargstančių žmonių, o tų, kurie vis dar svajoja apie komunizmo pergalę, iš kartos į kartą perduoda sovietinius genus, dvokia pasididžiavimu niekšiškais praeities poelgiais ir neapykanta žmogiškoms vertybėms.

Ne ką mažiau prie antipatijos šiai žmonių kategorijai prisideda ir Lietuvos piliečiai (mano tautiečiai!), kurie dar tebesapnuoja tuos neįtikėtinai smagius laikus, kai galėdavo vogti (kas gi čia tokio?) mėsą, kiaušinius, būti miestelio „rūpintojėliu“ (slapta veždavo džinsus ar japoniškus magnetofonus). Dabar jų laikas praėjo.. Jiems nereikėjo religijos, moralinės laisvės, garbės ar sąžiningumo. Nereikia ir dabar. Paskaitykite interneto komentarus, pavažiuokite porą stotelių viešuoju transportu, pastovėkite eilėse per išpardavimą skalbimo milteliams – įsitikinsite patys. Visi verkia. Kūkčiodami vartoja tuos pačius argumentus, kuriuos išgirdo iš kaimyno Stasio. „Visi turėjo darbus!“. Palaukite.. Kiek iš dabartinių bedarbių iš tiesų nori dirbti??

Apskritai, kaip galima aukštinti kažkokią supuvusią sistemą, kuri traiškė visuomenės smegenis milžiniškais propagandos kočėlais? Kaip DRĮSTATE tildyti stojančius ginti Lietuvos garbės dėl to, kad Hitlerio tėvynė paleido Mūsų vaikų ir tėvų žmogžudį? Nejau dėl šiltesnės žiemos, ar pigesnio lašo kuro galime parsiduoti lyg pigiausios prostitutės? Rodos, nemaža dalis gali. Ir būtent todėl mes nesame vieningi, bijome tarti griežtesnį žodį, turime menkavertiškumo kompleksą, kurio neišgydys joks psichiatras. Juk pinigus skiriame tik sportui arba…?

Kita vertus, kaip galime pykti ant kitos valstybės, jei mūsų pačių šalyje laisvai gatvėmis vaikšto bespjaudantys ant bokšto gynėjų, Baltijos kelyje rankas laikiusių ir apie laisvę svajojusių žmonių (vienas veikėjas vis dar laiko delnuose tą Stalino saulę, kurią parvežė jo didžiai gerbiamas senelis). Kai buvę raudonskverniai laidojami kartu su Lietuvos vėliava, kurią anksčiau vadino skuduru. Juk tada ir visas pasaulis sovietinio režimo negali prilyginti nacizmui.

Šalių vadovai sustoję šypsosi stebėdami tankų ir milžiniškos armijos paradą, kuri kažkada (tik kitu pavadinimu) vežė Mūsų senelius, tėvus, prosenelius į amžino įšalo žemę, Sibiro platybes, žudė Mūsų brolius, besislėpusius miškuose.. Tie žudikai stovi šalia Prezidentų, Ministrų Pirmininkų, apkabinėti garbės medaliais, nors jų vardai tiktų kaip tinkamiausias antonimas žodžiui garbė.

Man velniškai skaudu, kad ne tik pasaulis „nepastebi“, „pamiršta“, „susitaiko“, jog po antrojo Pasaulinio karo ant mūsų krito sunki, smirdinti ir išsigimusio komunizmo priespauda, bet pamirštame ir mes patys, sakydami, jog neverta sukiotis atgal, juk reikia žiūrėti priekin. Tai kodėl vis dar kalbame apie „Williams“, „Mažeikių naftą“, Ilgauską?

Vis dėl to, be galo džiugu, kad Lietuvoje dar yra keletas drąsių žmonių, nebijančių pasakyti tiesos į akis net ir žymiai didesniems už mus. Mes lietuviai, visada buvome ir būsime neįveikiami, jei stovime kartu. Nepabijojome tankų, automatų (tuščiais šoviniais, juk..), todėl nebijokime ir dabar, tegu bijo Mūsų vienybės ir aukštai pakeltų galvų. Ir aš be galo didžiuojuosi, kad gimiau čia, tam nebeturi reikšmės maži atlyginimai ar korumpuoti valdininkai, nes tai niekis, lyginant ką iškentėjo mūsų Tėvai, Seneliai ir Proseneliai.

P.S. Štai kur slypi didžiausia mūsų problema.

Pavydziu jums tautieciai,
2011 07 19 11:34

Visi akymirksniu tapot vieningi ir laimingi. isterija padare jus sociais,problemos dingo,visi galintys isgyvent. Net nesumoketi atlyginimai ir kruopos kasdienines pavirto skanestais!
Tikrai nuosirdziai pavydziu. nes man visas sitas balaganas nesuveike!
As pavargau nuo viso sito kasdieninio idijotizmo.
Pavargau kariaut!
Noriu gyvent. is savo darbo nors karta nuvaziuot ir pamatyt piramides. Noriu kad mano vaikai issimokslintu. Noriu augint anukus,nenoriu su niekuom pyktis,noriu kad mano salis klestetu,noriu sulaukt senatves, ir numirt tevu zemej!
As ka? Labai daug noriu?
Kaip jus man visi daedet! Lauciai. Kovotojai.Seimo …astai! Tinginiai prisidenge tautinem spalvom ir reksniai,sliauziojantys aplink kryzius,kirsinantys liaudi ir su zibanciom akim ir tystanciom seilem belaukentys rentu,spec.penciju,ismoku….. Visi sitie pseudopatriotai,drimbanciais protezais… VISI!

Originalus įrašas Mantvydo Leknicko bloge

Hitleriui pasisekė. Kai ateina mūsų gimtadieniai, Facebook’o siena tampa užgulta sveikinimais, o štai jo “garbei” prie sinagogos Kaune netgi suplevėsavo žydus smerkiantis plakatas. Laimingas šunsnukis. Kita vertus, jei būtų gyvas, jau seniai būtų pasiuntęs dujų kameron tą plakatą kabinusių avigalvių senelius. Nepagalvojot?

Na, bet tokie išpuoliai manęs nė kiek nebestebina. Nebent kelia visus užknisantį klausimą, reikalaujantį apmąstymų – kodėl?

Ar žydas pavogė jūsų vaiką? Ar persižiūrėjot Zeitgeist?

Kažkas giliai kužda (jums taip nebūna?), jog socialiniame tinkle sukūrus grupę “nekenčiu žydų”, joje gerbėjų būtų daugiau nei “Myliu Lietuvą”, o seimo rinkimuose turėčiau nemažą ištikimų rinkėjų ratą. Kodėl?
Gal todėl, kad jaunimo tarpe itin gajūs juokeliai (?) apie Dievo tautą, bet juk krosnyse degė ir lietuviai, juk ne tik Sruoga ten sėdėjo, o kas nesudegė, šalo Sibire.. Nebejuokinga?

Kur dingo, o gal tiksliau, kodėl niekaip neišsivysto tolerancija? Internete itin paklausūs juodaodžius pašiepiantys paveikslėliai, o po jais komentarai nusidažo juodžiausiais keiksmažodžiais, ar LABAI juokingais sąmojais apie pavogtus dviračius. Tik įdomu, kas juokiasi? Ar tik ne vištų mėsą nuo kaulų visą dieną atskyrinėjantys arba žvynus valantys intelektualai?

Juodas humoras nėra blogis. Blogis yra atsakomybės trūkumas. Atsakomybės už save, už savo mintis, žodžius.
Juden raus, džekičenai lauk, juodaodžiai grąžinkit dviračius (hm..Ar Lietuvoje galima kur nors palikti nerakintą dviratį?..)

Ir kas tada? O tada sėdim Marijos žemėj su lenkiškais gatvių pavadinimais, amžiaus vidurkiu 67. Ir toliau vasaromis valom sandėlius Anglijoj, o grįžę juokiamės. Tik ar nereiktų ašarą braukti?

Man buvo dvylika. Kišenės pilnos digimonų kortelių, šieno kupeta ant galvos, o galvoje švilpavo vėjai. Tačiau vieną dieną pamačiau šviesius plaukus, kurių nenorėjau tampyti – jie buvo pernelyg gražūs, pernelyg blizgėjo tamsiuose mokyklos koridoriuose. Rašydavau laiškus, kurių nedrįsdavau jai paduoti, bet man pakakdavo ir svajonių.

Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta nuvogtais automobiliais. Tada išmečiau laiškus.

Man buvo aštuoniolika. Jos šviesūs plaukai tebešvietė vakarėliuose, kuriose ją sutikdavau. Norėdavau su ja nuvažiuoti prie jūros, su tėčio automobiliu, tačiau ji turėdavo vaikinus, kuriems nebereikėdavo skolintis keturių ratų. Kartais ir dviejų.

Man yra dvidešimt dveji. Nors nebematau jos, bet mano košmarus visad nugali tie šviesūs plaukai. Nė negalvoju apie rimtus dalykus, tačiau prisiminus ją, staiga suaugu, nebebijau atsakomybės. Visur matydamas šviesius plaukus, giliai viduje tikiuosi, jog tai ji. Bet nė velnio. Tai tik mano vaizduotė.
Man trisdešimt. Kraustydamas į naują namą, senoje dėžėje randu laišką. Nenoriu pamiršti, nenoriu prisiminti. Vestuvių dieną tikėjausi, jog ji įbėgs ir sustabdys ceremoniją. Taip, romantiniai filmai išties daro neišgydomą žalą.

Man septyniasdešimt. Regėjimas kiek pasilpęs, tačiau vis dar tinkamas prižiūrėti anūkus, lenktyniaujančius paspirtukais, kol geriu kavą.
Kažkur tolumoje sušvito balti plaukai. Cholesterolio užkimštose kraujagyslėse, viršydamas greitį, lakstė kraujas. Aš bėgu. Jos plaukai buvo tobulai žili.

-Visą jaunystę, jei taip galima vadinti gyvenimą, praleidau galvodamas apie tave.
-Aš taip pat. Bet tu nieko man nesakei, nerašei, neskambinai, o tik nusišypsodavai lyg idiotas.

Tokiais atvejais geriau nieko nebesakyti.. Nes telieka pripažinti, jog tas jausmas tikrai egzistuoja. Vadinamas jis.. Meile?

„Aš labai myliu Lietuvą!” – klyktelėjo blondinė, krūtimis plaudama partizanų mirties vietoje pastatytą kryžių.

„Aš labiau!“ – subliuvo už netoliese augančio beržo besišlapinantis vyrukas nuo Plungės, studijuojantis teisę. „KĄ? Taigi prispaudė.“.

Atėjus vakarui, visi susėdę bučiavo pačių išsiuvinėtą kažkurios Afrikos valstybės vėliavą, velniškai panašią į Lietuvos, o Stanislovui užgrojus lūpine armonikėle, Tomas pasinaudodamas visą dieną nuo kamerų besislėpusio Andrėjaus silpnumu (vis tik rūsyje naminę ragavo..) parodė, kaip Mindaugas nudėjo paskutinį vienytis nesutikusį kunigaikštį. Kelios merginos krykštavo lyg ančiukai, o operatorius paprašė padėjėjo padalinti joms po alaus butelį. „Puiki reklama išeis“ – garsiai samprotavo.
Prieš tai pasyviai laikęsis Martos, Gailiaus ir Sandros būrelis staiga pasileido Lenkijos pusėn – Marta dievagojosi, kad lyg kažkada istorijos pamokoje nugirdusi, jog Lietuva ir Lenkija anksčiau buvo viena valstybė..

Pyktelėję likusieji (laužą uždegti ir prižiūrėti mokėjo vienintelis Gailius), ilgai laiko veltui nešvaistė – greitai buvo surengtos keiksmų varžytuvės, lietuviškais tautosakos motyvais (Gintautės plaukai buvo supinti į kasas, o Augis avėjo medienos spalvos „kroksais“). Ech, norėčiau pamatyti jų veidus, kai sužinojo, jog visos pastangos galiausiai buvo „užpypintos“..

O namuose sėdintys žiūrovai, kad plaka pirštais išmaniuosius telefonus, kad balsuoja, juk Lietuvą myli ir jie ne ką mažiau.. „Va, Karoli, kodėl tu nėjai į atranką, būtum dabar visoj giminėj mylimas, o mus puikiais tėvais laikytų.“.

Išgirdę apie tokį laidos formatą, bemaž viso pasaulio šalių vadovai priverčia tokias laidas rodyti ir savo valstybėse, greitai įsigali visuotinė taika, o „Aš myliu Lietuvą“ prodiuseriai laimi Nobelio taikos premiją.
LNK nebeprivalo rodyti 70 proc. rusiškų serialų, o Jampolskis pagaliau išeina seniai užsitarnauton pensijon. Mūsų akys ilsisi.

Išaušta dar vienas nuostabus rytas. Šalia prodiuserio miegojusiai blondinei iš nosies pradeda bėgti silikonas, o tai ženklas, jog geriausius dalykus žmonės dažniausiai tik susapnuoja.. Sėkmės Tau.

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Man patinka naktis, kuri kvepia tamsa, o ypač, kai matau akis. Tavo. Nuotraukas žiūriu facebook‘e.
Tiek laikų, aniek laikų, o mano šuo iš uodegos formos panašus į laiką.

Vėliau aš užmiegu, tiksliau užsimerkiu ir galvoju, tiksliau apie tave, kaip važiuoju, bet yra bėda – kur tu gyveni?

Todėl nė velnio nevažiuoju, o ryte atsikėlęs nieko negalvoju. Jei galvočiau, galėčiau vadintis apsėstuoju. O tai man nepatinka. Kaip ir nepatinka, kai mane autobuse apsėda vaikėzai. Ir klauso Šopen‘ą arba sutartines.

Šiaip tu išties šauni, gal einam į kiną? O gal išvestum mano šunį?
Į kiną tu neini, juk tu žvaigždė. Bet ne Patrikas. Nė kiek nepanaši..

Dar man patinka pavasaris. Daug moterų gražiais akiniais prisidengiančių vienodus veidus. Bet kas šiais laikais skaito veidą?

Aš tau paskambinčiau, sėdėdamas ant suoliuko ir godžiai rydamas jas, bet nepamenu tavo balso. Iš kur galiu žinoti, kad kalbėčiau ne su tavo vonią remontuojančiu santechniku? Ei, tikiuosi jis su marškinėliais????

Pfff.. Prakiuro padanga – teks segvėjų neštis. Tai štai ką jis jaučia.. Dažniau reikia susimąstyti apie kitų jausmus!

Tai ką gi tu po velnių veiki? Krauniesi daiktus? Gyvensim pas mane? Ei, aš tam dar nepasiruošęs – pažiūrėk į mane. Į nuotrauką facebook‘e. Palaikink, jei nepatiks.