Ką jau kalbėti apie samprotaujamuosius rašinius ar teksto suvokimus, kuriuose dominuoja “vienos tiesos” modelis, mat samprotauti galima tik taip, kaip paliepta, o teksto suvokimas taip pat turi būti “suvoktas” pagal griežtas taisykles (ech, kaip norėtųsi išvysti jas kūrusių genijų veidus). Bėda ta, jog šių taisyklių niekur nerasite. Netgi dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti ant lentelės, o čia.. Dažnai paaiškėja, kad analizuojamų kūrinių autoriai patys neteisingai suprato savo rašytus tekstus. Ot kvaileliai!

Apskritai nuo jaunų dienų visi kerpami lyg avelės, kelios, garsiau subliovusios, gauna peilį po kaklu – mokamas aukštojo mokslo vietas (O taip, jis tų pinigų tikrai vertas!). Svarbiausia, jog ir čia egzistuoja nerašyti įsakymai, kurių nevalia laužyti. Studentams geriau iškalti mintinai dėstomo dalyko skaidres, bet šiukštu nemėginti paviešinti to, kas dedasi pačių puodynėse (Juk jos tuščios, juk jie dar jauni geltonsnapiai, po velnių). Teko girdėti netgi tokią akademinės visuomenės atstovo citatą – “Bakalauras suteikia žinias atsirinkti informaciją”. O aš maniau to mus išmoko Google..

“Baigę mokslus” studentai, pildydami CV, asmeninių savybių skiltyje didelėmis raidėmis rašo: ORIGINALUMAS, KŪRYBIŠKUMAS, NETRADICINIS MĄSTYMAS. Darbdaviai, žinoma, džiaugiasi (ir tuo pačiu be galo bijo) tokia šaunia, puikiai paruošta jauna medžiaga. Tik va iškyla klausimas, iš kur gi tos asmeninės savybės, jei galvos buvo plaunamos nuo pat mažų dienų? Gal kažkur giliai pogrindyje, visai kaip carinės cenzūros laikais, ant verpimo ratelio pasisodinusios vaikus, visos mamos moko vaikus būti išskirtiniais ir neleidžia savo atžalų į valstybines mokyklas..

Paradoksas tas, jog nuo nuo darželinio amžiaus vaikams kalama į galvas, neišsišokti, daryti, taip kaip liepta, mąstyti taip, kaip priimta mąstyti, tačiau po daugelio metų žmonės kraipo galvas, kur naujos idėjos, kur šviežias oras? Galbūt geriausias atsakymas – niekam jo ir nereikia?
Sunkiausia įsivaizduoti, kaip grįžusiam iš mokyklos vaikui, paaiškinti, jog jo mintys neteisingos, netinkamos sistemai ir nustatytoms normoms, kaip nukirsti jaunus kitokio požiūrio į pasaulį daigus, kuriuos reikia puoselėti, o ne gėdytis ir mindyti.

P.S. Viena aukštoji mokykla turi sprendimą šiai problemai – Lyderystės studijų programą. Pasirodo, iš kiekvieno galima lyderį padaryti.

Originalus Įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Tada pagalvoju, kad dabar šie žmonės mirę. Arba susenę. Prastai mato ar girdi. Gal pamiršti savo vaikų, kurie tik draugams pasigiria apie senelius – kino žvaigždes, net Kalėdų proga neaplankydami jų senelių namuose.. O gal jie turi galimybę stebėti save ekranuose jaunus, o bežiūrint, akių kampučiuose kaupiasi ašaros, tik nežinia, ar liūdesio, ar tuo metu jausto begalinio džiaugsmo.. O kaip mes jausimės, kai žvelgsime į savo nuotraukas, kai būsime gyvenimo saulėlydžio nušviesti?

Man taip pat patinka ir senuose filmuose skambanti muzika.. Tokia tikra, tyra ir apsinuoginusi. Dabar žmonės dainuodami žodžius „meilė“, „amžinai“, taria tik suknistos komercijos tikslais. Arba prievartaujami visų išprievartauto rimo. Tada taip nebūdavo. Šie žodžiai būdavo tariami taip įtikinamai, taip giliai, jog regis, bet ką atiduotum už galimybę pagyventi tuo laikotarpiu. Nors nebuvo nešiojamų grotuvų. Ar idiotiškų muzikinių įrenginių, sugebančių žviegiančią nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamą garbėtrošką paversti minias valdančia lėle. Tada muzika buvo gyva. Ir traškėdavo.

Kartais žiūrėdamas senus kino filmus aš nusikeliu ten. Mintimis. Šoku kartu su merginomis, raudonu lūpdažiu pasidažiusiomis lūpas. Jų suknelės kur kas gražesnės nei dabartiniai skarmalai siųnami Indijoje keturmečių berniukų. Jos kvepia gundančiais kvepalais, o ne dabartinių kvepalų reklamų veidais. Jos šoka taip, kaip šoka laisvas žmogus, o ne MTV kartos suluošinto proto valdomas jaunas kūnas. Aš gyvenu ten. Ir nenoriu grįžti atgal.

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Nepraėjus nė pusvalandžiui, paaiškėjo, jog tai tebuvo LINKSMAS D. Ibelbhautaitės pokštas. Režisierė sugalvojo tokią provokaciją, norėdama atkreipti dėmesį į žmonių tamsumą, neva mums rūpi tik bulvarinės naujienos. Nė kiek nesiginčiju, iš tiesų naujienų portaluose titulinės naujienos dažniausiai susijusios su kriminalais arba “kas su kuo permiegojo”, tačiau ar ne patys skaitytojai to nori? Ir apskritai, ar buvo pasirinktas teisingas būdas kovoti su šia problema? Nė velnio. Man tai panašiau į bandymą padaryti didelių lėšų nereikalaujančią reklamą arba kažkas stipriai užsikrėtęs nepilnavertiškumo kompleksu..

Šioje istorijoje labiausiai nusivyliau R. Valatka, kuris iki šiandien atrodė vienas iš nedaugelio vis dar nebijančių kitaip mąstyti ir kalbėti žurnalistų bei visuomenės veikėjų. Ar jis dabar turės moralinę ir profesinę teisę kritikuoti susidirbusius politikus? Labai tuo abejoju. Antras mane nuvylęs aspektas – dar kartą apnuogintas pseudo menininkų tikrasis veidas. Koks save gerbiantis režisierius, galėtų išmąstyti tokią vaikišką ir visas žemiausio lygio “piaro” taisykles lenkiančią tragikomediją? Sakytume R. Skaisgirys, bet pastarasis bent jau nesiskelbia esąs didelis profesionalas (aišku, kas belieka, kai tavo kuriamas serialas “Moterys meluoja geriau”..) ir tyliai dirba savo darbą. Tad kyla klausimas, koks Lietuvos “kultūros” atstovas gali moralizuoti visuomenės aklumą, jei dauguma jų patys akli lyg tiką gimę šunyčiai? Keisčiausias nusistovėjęs požiūris, jog meno mokyklas ar profesijas baigę asmenys visuomenėje pripažįstami lyg hemingvėjai ar tolstojai (ką daugiau manyti, jei gyvenimo būdo žurnaluose, po nuotraukomis, pirmo kurso meno krypties studentas tampa dailininku arba žymiu skulptoriumi).
Gėda. Toks žodis geriausiai atspindi šią apverktiną situaciją (nebandykite įsivaizduoti būrelio pensininkų, palaikančių Paleckių ir šūkaujančių “gėda”). Na, bet jei jau tokia kova prieš bulvarą “tinkamiausia”, siūlau keletą antraščių, padėsiančių kovoti su šia piktžole:

“Bunkė tapo Zvonkiene, tačiau kalbos apie galimą nėštumą gali būti neišgalvota pasaka”.
“Zuokas vogė. ((Įrodymai straipsnyje) straipsnyje galite nerasti įrodymų))”.
“Sprogo IAE (nuolat atnaujinama). Galimai tai tebuvo šūviai”.
“Dešimt patarimų lovoje”. Taip, to tikrai pakanka!
“Kraupi avarija sukelta girto policininko.” Straipsnyje paaiškėja, jog automobilis kliudė garažo duris.
“Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo Makedonijai”. Senas straipsnis, tačiau vis tiek pritrauks skaitytojų.

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Matyt pats nesuvokdamas kas nutiko, net nespėjo pasimėgauti laisvu kritimu. Trinktelėjo ant rudų plytelių. Mėgino skristi, tačiau greičiausiai susižeidė sparną ir tą akimirką suvokiau jo beviltiškumo jausmą. Priėjau, bet pastarasis spėjo palįsti po kažkieno pastatyta lenta, atremta į nuorūkoms skirtą dėžę. Velniai žino, kokia šio vargšelio rūšis (nors tikrai buvau ištikimas „Lango į gamtą“ žiūrėtojas!), bet jis buvo mažytis. Tilptų delnan. Pasilenkiau ir ištraukiau paukštelį, su tankiai besikilnojančia krūtine.

Jis pravėrė snapelį, kuris turėjo įvaryti man baimę, tačiau sukėlė neįtikėtiną liūdesį. Paglosčiau jo mažytę nugarą. Jis nesipriešino. O ar galėtų? Tada smegenyse suvokiau, jog dažnai ir mes atsiduriame tokiose situacijose.. Mes taip pat skraidome, svajojame, puoselėjame įvairias viltis, kol neatsitrenkiame į realybės stiklą, gaubiantį mūsų lūkesčius. Skaudžiai kūnų pabučiuojame žemę, dažnai padengtą asfalto sluoksniu, mėginame keltis, vėl pakliti, tačiau kažkas trukdo. Baimė dar kartą atsitrenkti? O gal jaučiamės be galo sugniuždyti ir kūnas atmeta skrydžių valdymo bokštelio įsakymus?

Svarbiausia laiku susiprasti, kad kitos išeities nėra. Juk pasislėpusius už lentos, mus anksčiau ar vėliau ras kaimynių šeriamos laukinės katės. O tikėtis, kad kažkas priglaus, maitins ir sergės, kol pasveiksime ir būsime pasiruošę vėl kilti.. Ar patys paimtumėte tą paukščiuką?

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Atidarymo ceremonija prasidėjo Lietuvos mitologiniais motyvais, kuriuos pagrindinis renginio veikėjas berniukas, pasitelkė savo svajonių įgyvendinimui. Apskritai šį įspūdingą šokių ir vaizdo reginį kūrė daugiau nei 150 šokėjų.

Nenuskriausti liko ir operos mėgėjai – Kauno miesto simfoninis orkestras bei solistai – Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Kristina Jatautaitė ir Gabrielius Liaudanskas-Svaras atliko oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas“.
Vėliau žodį tarė Kauno miesto meras Rimantas Mikaitis, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Vladimiras Romanovas, o arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino naująjį statinį.

Po neilgos pertraukos, ant „Žalgirio“ arenos parketo žengė tikrieji jo šeimininkai – krepšininkai. Po pralaimėjimo praėjusį šeštadienį Ispanijoje, lietuviai jautė ne tik norą atsirevanšuoti, bet ir pareigą dar labiau pakelti šventinę sausakimšos salės nuotaiką.

Nuo pat pirmosios minutės išsiveržusi į priekį, Lietuvos rinktinė nepaleido žaidimo vadžių, o vienu metu pirmavo netgi 20-ties taškų persvara, ir nors ispanai rungtynių pabaigoje dar mėgino vytis, galingai sužaidęs ketvirtąjį kėlinį Jonas Valančiūnas bei svarbų tritaškį pataikęs Šarūnas Jasikevičius įkvėpė komandą pergalingam finišui. Tiesa, pergalę šiek tiek apkartino rinktinės kapitono Roberto Javtoko trauma.

Rungtynių statistika: Lietuva – Ispanija 88:76 (25:19, 25:14, 15:25, 23:18)

Lietuva: M.Kalnietis – (6 rez. perd.) – 16, S.Jasaitis – 13, J.Valančiūnas (5 atk. kam.) – 11, Š.Jasikevičius (5 rez. perd.) – 9, M.Petravičius ir R.Javtokas – po 8, M.Pocius – 6, P.Jankūnas – 5, D.Lavrinovičius ir D.Songaila – po 4, R.Kaukėnas, Tomas Delininkaitis ir M.Lukauskis – po 2, K. Lavrinovičius – neregistruotas.

Ispanija: P.Gasolis (12 atk. kam.) – 18, M.Gasolis (8 atk. kam.) – 17, R.Fernandezas – 10, J.C.Navarro – 9, R.Rubio (5 rez. perd.), S.Llullas – po 6, S.Ibaka – 4, J.M.Calderonas ir F.Reyesas – po 2.

Bijau jaunystės, kuri trumpesnė už pirmas ir paskutines penkias minutes su mylimu žmogumi, bijau ir tų paskutinių minučių, o gal labiau nežinomybės, kada gi jos pradės tiksėti. Bijau savęs, nes kartais pavirstu keliais, kurie veda į skirtingas puses, o pažintiniai autobusai pernelyg brangūs laiko ir vidinės ramybės atžvilgiu. Bijau sudėtingų žodžių, kurie tokie spengūs paprastumo vienkiemio pripratintoms ausims, kaip ir žodžių, kurie skirti paveikti mano kūną, o ne sielą. Velniop juos. Tikrai. Bijau apsimetėlių žmonių, kurie nuolat šypsosi, o galvoje nešiojasi siaubingus planus, nes labiausiai žmogų žeidžia melas ir nepasitikėjimas. Bijau tapti kaip jie. Bet tik todėl, kad baimė yra vienintelis priešnuodis.

Nenoriu, kad mano vaikai augtų papuose paskendusio televizoriaus mėnesienos šviesoje, nenoriu, kad jų smegenyse veistųsi nepilnavertiškumo kandys, graužiančios besivystančią asmenybę. Nenoriu, kad norėdamas aplankyti savo anūkus turėčiau važiuoti į kažkokias anglijas, bijau, kad jų akyse galiu atrodyti tik vaikštantis ir kosėjantis testamentas.

Kita vertus, iki to laiko turiu daugybę progų pasimokyti iš savo klaidų, kai kurias baimes palikti užnugaryje, o kai kurioms spirti užpakalin, kad dar ir bėgtų priekyje manęs, juk nenoriu prarasti motyvacijos. Bet jos vis įgauna naujas formas, grįžta įlidusios į ėriuko kailinius, todėl reikia žirklių, kad pamatytum, gi po jais slepiasi…

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Gal kaulų čiulpuose besislepiančią kasdienybę, gal apie skausmingą vienatvę, apsuptą daugybės žmonių kūnų. Berniukas toliau grojo, o aš širdyje verkiau ir niekaip negalėjau sustoti. Raudojau dėl savo savanaudiškumo, šlykštaus garbės troškulio, noro būti geresniu. Būti geresniu už kitus, o ne būti geresniu žmogumi.. Tai taip kvaila, juk kas gali pamatuoti gėrį?

Vaikas ir jo muzika po truputėlį tolo. Visi vėl grįžo į apgaulingą realybę, ar realią saviapgaulę, ir vėl šypsojosi hypermarketuose pirktomis šypsenomis, vartė nuobodžius pokalbių puslapius, užmesdami akį tik į paveikslėlius su nuogybėmis, juokėsi garsiau vienas už kitą, nors viduje tik ką raudojo, kaip ir aš.

Berniukas su akordeonu grįš namo, girtam tėvui atiduos visą dienos uždirbį, galbūt šį kartą jo niekas net gi nemuš. Jis net nedrįs skųstis dėl neveikiančio televizoriaus. Dėl atsibodusių grikių vakarienei. Dėl nudriskusių raudonų džinsų, kurie jau tampa šortais. Jis žinos, kad net ir neturėdamas nieko, bent trumpam sustabdo laiką ir žmonių galvose pasėti bent akimirką nemodifikuoto jausmo.

Ne ką mažiau prie antipatijos šiai žmonių kategorijai prisideda ir Lietuvos piliečiai (mano tautiečiai!), kurie dar tebesapnuoja tuos neįtikėtinai smagius laikus, kai galėdavo vogti (kas gi čia tokio?) mėsą, kiaušinius, būti miestelio „rūpintojėliu“ (slapta veždavo džinsus ar japoniškus magnetofonus). Dabar jų laikas praėjo.. Jiems nereikėjo religijos, moralinės laisvės, garbės ar sąžiningumo. Nereikia ir dabar. Paskaitykite interneto komentarus, pavažiuokite porą stotelių viešuoju transportu, pastovėkite eilėse per išpardavimą skalbimo milteliams – įsitikinsite patys. Visi verkia. Kūkčiodami vartoja tuos pačius argumentus, kuriuos išgirdo iš kaimyno Stasio. „Visi turėjo darbus!“. Palaukite.. Kiek iš dabartinių bedarbių iš tiesų nori dirbti??

Apskritai, kaip galima aukštinti kažkokią supuvusią sistemą, kuri traiškė visuomenės smegenis milžiniškais propagandos kočėlais? Kaip DRĮSTATE tildyti stojančius ginti Lietuvos garbės dėl to, kad Hitlerio tėvynė paleido Mūsų vaikų ir tėvų žmogžudį? Nejau dėl šiltesnės žiemos, ar pigesnio lašo kuro galime parsiduoti lyg pigiausios prostitutės? Rodos, nemaža dalis gali. Ir būtent todėl mes nesame vieningi, bijome tarti griežtesnį žodį, turime menkavertiškumo kompleksą, kurio neišgydys joks psichiatras. Juk pinigus skiriame tik sportui arba…?

Kita vertus, kaip galime pykti ant kitos valstybės, jei mūsų pačių šalyje laisvai gatvėmis vaikšto bespjaudantys ant bokšto gynėjų, Baltijos kelyje rankas laikiusių ir apie laisvę svajojusių žmonių (vienas veikėjas vis dar laiko delnuose tą Stalino saulę, kurią parvežė jo didžiai gerbiamas senelis). Kai buvę raudonskverniai laidojami kartu su Lietuvos vėliava, kurią anksčiau vadino skuduru. Juk tada ir visas pasaulis sovietinio režimo negali prilyginti nacizmui.

Šalių vadovai sustoję šypsosi stebėdami tankų ir milžiniškos armijos paradą, kuri kažkada (tik kitu pavadinimu) vežė Mūsų senelius, tėvus, prosenelius į amžino įšalo žemę, Sibiro platybes, žudė Mūsų brolius, besislėpusius miškuose.. Tie žudikai stovi šalia Prezidentų, Ministrų Pirmininkų, apkabinėti garbės medaliais, nors jų vardai tiktų kaip tinkamiausias antonimas žodžiui garbė.

Man velniškai skaudu, kad ne tik pasaulis „nepastebi“, „pamiršta“, „susitaiko“, jog po antrojo Pasaulinio karo ant mūsų krito sunki, smirdinti ir išsigimusio komunizmo priespauda, bet pamirštame ir mes patys, sakydami, jog neverta sukiotis atgal, juk reikia žiūrėti priekin. Tai kodėl vis dar kalbame apie „Williams“, „Mažeikių naftą“, Ilgauską?

Vis dėl to, be galo džiugu, kad Lietuvoje dar yra keletas drąsių žmonių, nebijančių pasakyti tiesos į akis net ir žymiai didesniems už mus. Mes lietuviai, visada buvome ir būsime neįveikiami, jei stovime kartu. Nepabijojome tankų, automatų (tuščiais šoviniais, juk..), todėl nebijokime ir dabar, tegu bijo Mūsų vienybės ir aukštai pakeltų galvų. Ir aš be galo didžiuojuosi, kad gimiau čia, tam nebeturi reikšmės maži atlyginimai ar korumpuoti valdininkai, nes tai niekis, lyginant ką iškentėjo mūsų Tėvai, Seneliai ir Proseneliai.

P.S. Štai kur slypi didžiausia mūsų problema.

Pavydziu jums tautieciai,
2011 07 19 11:34

Visi akymirksniu tapot vieningi ir laimingi. isterija padare jus sociais,problemos dingo,visi galintys isgyvent. Net nesumoketi atlyginimai ir kruopos kasdienines pavirto skanestais!
Tikrai nuosirdziai pavydziu. nes man visas sitas balaganas nesuveike!
As pavargau nuo viso sito kasdieninio idijotizmo.
Pavargau kariaut!
Noriu gyvent. is savo darbo nors karta nuvaziuot ir pamatyt piramides. Noriu kad mano vaikai issimokslintu. Noriu augint anukus,nenoriu su niekuom pyktis,noriu kad mano salis klestetu,noriu sulaukt senatves, ir numirt tevu zemej!
As ka? Labai daug noriu?
Kaip jus man visi daedet! Lauciai. Kovotojai.Seimo …astai! Tinginiai prisidenge tautinem spalvom ir reksniai,sliauziojantys aplink kryzius,kirsinantys liaudi ir su zibanciom akim ir tystanciom seilem belaukentys rentu,spec.penciju,ismoku….. Visi sitie pseudopatriotai,drimbanciais protezais… VISI!

Originalus įrašas Mantvydo Leknicko bloge

Na, bet tokie išpuoliai manęs nė kiek nebestebina. Nebent kelia visus užknisantį klausimą, reikalaujantį apmąstymų – kodėl?

Ar žydas pavogė jūsų vaiką? Ar persižiūrėjot Zeitgeist?

Kažkas giliai kužda (jums taip nebūna?), jog socialiniame tinkle sukūrus grupę “nekenčiu žydų”, joje gerbėjų būtų daugiau nei “Myliu Lietuvą”, o seimo rinkimuose turėčiau nemažą ištikimų rinkėjų ratą. Kodėl?
Gal todėl, kad jaunimo tarpe itin gajūs juokeliai (?) apie Dievo tautą, bet juk krosnyse degė ir lietuviai, juk ne tik Sruoga ten sėdėjo, o kas nesudegė, šalo Sibire.. Nebejuokinga?

Kur dingo, o gal tiksliau, kodėl niekaip neišsivysto tolerancija? Internete itin paklausūs juodaodžius pašiepiantys paveikslėliai, o po jais komentarai nusidažo juodžiausiais keiksmažodžiais, ar LABAI juokingais sąmojais apie pavogtus dviračius. Tik įdomu, kas juokiasi? Ar tik ne vištų mėsą nuo kaulų visą dieną atskyrinėjantys arba žvynus valantys intelektualai?

Juodas humoras nėra blogis. Blogis yra atsakomybės trūkumas. Atsakomybės už save, už savo mintis, žodžius.
Juden raus, džekičenai lauk, juodaodžiai grąžinkit dviračius (hm..Ar Lietuvoje galima kur nors palikti nerakintą dviratį?..)

Ir kas tada? O tada sėdim Marijos žemėj su lenkiškais gatvių pavadinimais, amžiaus vidurkiu 67. Ir toliau vasaromis valom sandėlius Anglijoj, o grįžę juokiamės. Tik ar nereiktų ašarą braukti?

Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta nuvogtais automobiliais. Tada išmečiau laiškus.

Man buvo aštuoniolika. Jos šviesūs plaukai tebešvietė vakarėliuose, kuriose ją sutikdavau. Norėdavau su ja nuvažiuoti prie jūros, su tėčio automobiliu, tačiau ji turėdavo vaikinus, kuriems nebereikėdavo skolintis keturių ratų. Kartais ir dviejų.

Man yra dvidešimt dveji. Nors nebematau jos, bet mano košmarus visad nugali tie šviesūs plaukai. Nė negalvoju apie rimtus dalykus, tačiau prisiminus ją, staiga suaugu, nebebijau atsakomybės. Visur matydamas šviesius plaukus, giliai viduje tikiuosi, jog tai ji. Bet nė velnio. Tai tik mano vaizduotė.
Man trisdešimt. Kraustydamas į naują namą, senoje dėžėje randu laišką. Nenoriu pamiršti, nenoriu prisiminti. Vestuvių dieną tikėjausi, jog ji įbėgs ir sustabdys ceremoniją. Taip, romantiniai filmai išties daro neišgydomą žalą.

Man septyniasdešimt. Regėjimas kiek pasilpęs, tačiau vis dar tinkamas prižiūrėti anūkus, lenktyniaujančius paspirtukais, kol geriu kavą.
Kažkur tolumoje sušvito balti plaukai. Cholesterolio užkimštose kraujagyslėse, viršydamas greitį, lakstė kraujas. Aš bėgu. Jos plaukai buvo tobulai žili.

-Visą jaunystę, jei taip galima vadinti gyvenimą, praleidau galvodamas apie tave.
-Aš taip pat. Bet tu nieko man nesakei, nerašei, neskambinai, o tik nusišypsodavai lyg idiotas.

Tokiais atvejais geriau nieko nebesakyti.. Nes telieka pripažinti, jog tas jausmas tikrai egzistuoja. Vadinamas jis.. Meile?

„Aš labiau!“ – subliuvo už netoliese augančio beržo besišlapinantis vyrukas nuo Plungės, studijuojantis teisę. „KĄ? Taigi prispaudė.“.

Atėjus vakarui, visi susėdę bučiavo pačių išsiuvinėtą kažkurios Afrikos valstybės vėliavą, velniškai panašią į Lietuvos, o Stanislovui užgrojus lūpine armonikėle, Tomas pasinaudodamas visą dieną nuo kamerų besislėpusio Andrėjaus silpnumu (vis tik rūsyje naminę ragavo..) parodė, kaip Mindaugas nudėjo paskutinį vienytis nesutikusį kunigaikštį. Kelios merginos krykštavo lyg ančiukai, o operatorius paprašė padėjėjo padalinti joms po alaus butelį. „Puiki reklama išeis“ – garsiai samprotavo.
Prieš tai pasyviai laikęsis Martos, Gailiaus ir Sandros būrelis staiga pasileido Lenkijos pusėn – Marta dievagojosi, kad lyg kažkada istorijos pamokoje nugirdusi, jog Lietuva ir Lenkija anksčiau buvo viena valstybė..

Pyktelėję likusieji (laužą uždegti ir prižiūrėti mokėjo vienintelis Gailius), ilgai laiko veltui nešvaistė – greitai buvo surengtos keiksmų varžytuvės, lietuviškais tautosakos motyvais (Gintautės plaukai buvo supinti į kasas, o Augis avėjo medienos spalvos „kroksais“). Ech, norėčiau pamatyti jų veidus, kai sužinojo, jog visos pastangos galiausiai buvo „užpypintos“..

O namuose sėdintys žiūrovai, kad plaka pirštais išmaniuosius telefonus, kad balsuoja, juk Lietuvą myli ir jie ne ką mažiau.. „Va, Karoli, kodėl tu nėjai į atranką, būtum dabar visoj giminėj mylimas, o mus puikiais tėvais laikytų.“.

Išgirdę apie tokį laidos formatą, bemaž viso pasaulio šalių vadovai priverčia tokias laidas rodyti ir savo valstybėse, greitai įsigali visuotinė taika, o „Aš myliu Lietuvą“ prodiuseriai laimi Nobelio taikos premiją.
LNK nebeprivalo rodyti 70 proc. rusiškų serialų, o Jampolskis pagaliau išeina seniai užsitarnauton pensijon. Mūsų akys ilsisi.

Išaušta dar vienas nuostabus rytas. Šalia prodiuserio miegojusiai blondinei iš nosies pradeda bėgti silikonas, o tai ženklas, jog geriausius dalykus žmonės dažniausiai tik susapnuoja.. Sėkmės Tau.

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Vėliau aš užmiegu, tiksliau užsimerkiu ir galvoju, tiksliau apie tave, kaip važiuoju, bet yra bėda – kur tu gyveni?

Todėl nė velnio nevažiuoju, o ryte atsikėlęs nieko negalvoju. Jei galvočiau, galėčiau vadintis apsėstuoju. O tai man nepatinka. Kaip ir nepatinka, kai mane autobuse apsėda vaikėzai. Ir klauso Šopen‘ą arba sutartines.

Šiaip tu išties šauni, gal einam į kiną? O gal išvestum mano šunį?
Į kiną tu neini, juk tu žvaigždė. Bet ne Patrikas. Nė kiek nepanaši..

Dar man patinka pavasaris. Daug moterų gražiais akiniais prisidengiančių vienodus veidus. Bet kas šiais laikais skaito veidą?

Aš tau paskambinčiau, sėdėdamas ant suoliuko ir godžiai rydamas jas, bet nepamenu tavo balso. Iš kur galiu žinoti, kad kalbėčiau ne su tavo vonią remontuojančiu santechniku? Ei, tikiuosi jis su marškinėliais????

Pfff.. Prakiuro padanga – teks segvėjų neštis. Tai štai ką jis jaučia.. Dažniau reikia susimąstyti apie kitų jausmus!

Tai ką gi tu po velnių veiki? Krauniesi daiktus? Gyvensim pas mane? Ei, aš tam dar nepasiruošęs – pažiūrėk į mane. Į nuotrauką facebook‘e. Palaikink, jei nepatiks.

Turiu ir baimės jausmą, kad išsigąsčiau pats savęs, drąsą – kad pripažinčiau visas klaidas, ilgesį – suprasti, kas man svarbu, meilę – kad iš vieno būtų du. Sapnus, kaip įrodymą, jog egzistuoja ir vidus, svajones, kad limitas būtų tik dangus.

Nesvetimas pavydo jausmas, varantis iš proto, užsispyrimas, netramdomas Černobylio plieninio sarkofago stogo. Mėgini su tuo kovoti, nė akmirkai nepasiduoti, bet žinai, kad tavo bandymai seniai jau suskaičiuoti.

Velniop juos, velniop neviltį ir jos draugus, ateinančius nė nekviestus į žmonių namus, besivaišinančius kava, degtine ir duona. Bei turinčius priežasčių pasilikt ilgam daugiau nei milijoną.

Prisimenu nerūpestingą vaikystę, realybės nesužalotas svajonių galūnes, kurios dabar nebeturi pirštų. Joms sunku groti pianinu, ką jau kalbėti apie taikos ženklo rodymą. Svajonės tapo beribėmis, godžiomis, aukštesnėmis už kalnų viršukalnes, į kurias žmonės vedami ne ko kito, o savų svajonių.

Vienas. Du. Trys. Rytai, kurie atneša dar daugiau apmąstymų, prisidengdami kažkieno išgalvotu posakiu „rytas protingesnis už vakarą“. OK.

Ryte pasaulis nubunda, jei nebūtų miręs. Viskas pataisoma, bet juk žmonija netiki prisikėlusiais.

Vienas. Du. Trys. Keturiasdešimt.. Žmonės, kuriuos sutinku, bet jie neturi veidų, o jei ir turi, patys juos nusiplėšia kaukdami iš skausmo, bet iš dideliausios baimės tapti nepripažintais, gydytojai tai įvardija kaip apsigimimą..

Vietoje to, kad būtume skirtingi, dedame visas pastangas būti vienodais, nors juokiamės iš skruzdėlių, kurias suminame (tyčia/netyčia) – velniop, juk jų tiek daug.

Vienas. Du. Trys. Metai, kai supranti, jog protas ir vidiniai impulsai, prieštaraujantys logikos taisyklėms, vis dėl to egzistuoja, nors nėra paaiškinti mokslo. Nesusipratimas. Bet net ir operacinės sistemos neapseina be klaidų. Bėda, kad mūsų klaidos nepataisomos. O gal netaisomos?

Viena. Dvi. Trys. Minutės, kurios sparčiai dauginasi iš laiko, praleisto veltui, bei dalijasi iš nuostabių akimirkų.

Santykis – 1:begalybė.

Laukia daug darbo, bet juk mes skruzdėlės.

Tokia moteris žino, ko nori – jai negalioja frazė „moterų niekas nesupras, nes jos pačios nesupranta savęs“. Visi pasaulio vyrai, besukantys kairėn ar dešinėn, o pauzių metu rašantys beprasmiškas ir bejausmes sms žinutes savosioms moterims, įsivaizduoją ją, kad gautų apgavikišką įkvėpimą. Todėl jos niekas nemėgsta. Jai pavydi. Pavydi net šiltų rankų, nes kaip gi gali kažką šildyti, jei pats esi šaltas?

Ji nesivaiko madų, nes nepaklūsta taisyklėms, jai nereikia kvėpintis metaliniuose kubiluose verdamais skysčiais, kad kvepėtų nepasiekiamumu. Nes ji pasiekiama – tereikia turėti raktą, išminties ir atvirumo, antraip ir tavasis kirtiklis gali nusprūsti. Krisdami prisimina kiekvieną jos lūpos virptelėjimą, regis, vos bitės sparnų mostelėjimą trunkantį, išsiduodantį silpnumą, ir nusivylimą, kuris verčia moteris nekęsti vyrų, o vyrus skaudinti moteris.

Krentantys žemyn, jaus amžinybę truksiantį liūdesį, mėgins kuprinėje ieškotis gertuvės su deginančiu gerklę gėrimu, tačiau taip tik dar labiau įžiebs atgailos troškimą, kuris niekada nebus patenkintas. Jie vis galvos, kad tai buvo ta moteris, kuri ne veltui atsidūrė jų gyvenime.

Ne veltui jos lengvas mostas užmeta nematomą kilpą ir verčia kopti į kalnus. Ne veltui dauguma net gi pamiršta pasiimti įrangą. Ne veltui net užkopęs negali jaustis užkariautoju, nes tu čia nesprendi nieko, tikėkis, kad vėjas palankus.

G8 lyderių teigimu, ypatingai didelę neigiamą įtaką tam turi aukštos prekių kainos ir itin didelis jų kintamumas, nurodo naujienų agentūra Reuters.

Todėl stipriausių pasaulio ekonomikų vadovai sutarė kiek įmanoma labiau padidinti viešųjų finansų nuoseklumą, sustiprinti atsigavimą ir paskatinti nedarbo mažinimą, pasitelkdami struktūrines reformas ir sumažindami įvairaus pobūdžio riziką bei užtikrindami stiprų, nuoseklų ir subalansuotą augimą.

Šių metų festivalyje dalyvavo per 60 svečių iš užsienio, 290 dalyvių iš Kauno miesto ir rajono, dar 110 – iš kitų Lietuvos rajonų: Utenos, Kazlų Rūdos, Kėdainių, Skriaudžių, Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Punsko. Lamzdžių garsas prikvietė svečių iš Indijos, Gruzijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos.

Į festivalį atvyko unikalios kultūros estų folkloro ansamblis Kihnu Pillilapsed, nuotaikingi latvių „Maskačkos muzikantai”, šauni Mazovijos kapela iš Ostaszewo (Lenkija), geras senas festivalio draugas – folkloro ansamblis „Gimtinė” iš Punsko. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė indų tradicinio šokio atlikėja Suparna Banerjee ir gruzinas Irakli Koiava, kurie parodė savo krašto senąsias muzikines tradicijas ir savos kūrybos interpretacijas.

Folkloro kolektyvai koncertavo Laisvės alėjoje, Vilniaus gatvėje, Rotušės aikštėje, M.Valančiaus gatvės sodelyje, Ryšių istorijos muziejuje. Po ketverių metų vėl buvo surengta folkloro ansamblių eisena nuo nuo Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios į Rotušės aikštę. Šeštadienį vidurdienį vyko spalvinga meninė akcija ,,Lietuviški ženklai”, kurioje dalyvavo Kauno kolegijos, Taikomosios dailės mokyklos, J.Grušo meno, VšĮ J. Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos, Kauno tautinės kultūros centro menininkai.

Linksmybių netrūko vakaronėse, kūrybinėse dirbtuvėse, baigiamajame uždarymo koncerte ,,Linksmi būkim” Ryšių istorijos muziejuje.

Tradicinis festivalis ,,Atataria lamzdžiai“, gerai žinomas nuo 1984 metų, turi savo ištikimą klausytoją, kuris jau laukia kitų metų, kad vėl galėtų čia susitikti, šokti ir dūkti iki paryčių, o svarbiausia – išgirsti prosenelių dainų ir sutartinių.

Festivalio organizatoriai puoselėja viltį, kad tradicinis menas dar ilgai gyvuos ir išliks modernėjančioje visuomenėje. Nuoširdžiai dėkoja visiems festivalio partneriams ir rėmėjams.

Kauno tautinės kultūros centro informacija

Grupė „Arbata“ susikūrė Vilniuje 2001 – aisiais, nors jos užuomazgos pastebimos jau 1996 metais, kai buvo įkurta grupė įmantriu pavadinimu – „Princesė Diana“, su lyderiu Andrium Zalieska – Zala priešakyje. Lyderio vaidmens Zala neapleidžia ir „Arbatoje“, kuri klausytojus džiugina nuotaikinga ir užvedančia muzika su roko prieskoniais. Anot pačio Andriaus, per visą grupės gyvavimo laikotarpį teko aplankyti daugybę „takelių ir kampelių“, groti su pačiais įvairiausiais ir puikiausiais žmonėmis bei patirti gerų, bei dar geresnių akimirkų, kurios neišvengiamai paliko pėdsaką ir „Arbatos“ muzikoje.

Gimtadienio proga pats laikas tas akimirkas prisiminti ir susitikti su per dešimtmetį sutiktais draugais: scenoje taip pat pasirodys „Atviro rato“ aktoriai „Solo ansamblis“, Darius Žvirblis iš „Atikos“, Domantas Razauskas.

„Arbatos“ gimtadienio proga klausytojų lauks ir dovana – trečiojo studijinio grupės albumo „SOS“ pristatymas, prie kurio įrašymo prisidėjo muzikantai: Tadas Dešukas, Saulius Petreikis, Germanas Skoris.

Kada: birželio 2 d. 19 val.
Kur: P. Stulgos lietuviškų tautinių instrumentų muziejaus kiemas (Zamenhofo g. 12), Kaunas.
Bilietai visose TIKETA kasose.

Dažnai išeinu į lietų su basutėmis ir kojinėmis – gerinu Lietuvos įvaizdį, į kalbą įpindamas rusiškus keiksmažodžius. Esu tikintis – visada tikiuosi, jog bus geriau, esu protingas, nes dažnai protiškai tingiu. Na, ir kūnas neatsilieka.

Štai anadien dvi paras gulėjau lovoje, grojau gitara, galvodamas apie meilę ir kitą šlamštą. Iš jos išsiridenti privertė tik noras pažvelgti giliau.. Ar sakiau, kad kieme turime šulinį?

Jame gyvendavo vandenis. Aloyzas. Bet pastarasis išsikraustė į kaimynų šulinį. Dirba jie muitinėj.
O aš niekur.. Iš dulkės į dulkę, viskas taip laikina.. Todėl nieko ir nedarau. Juk prasidėtų visokie PVM, lengvatų paieška, gyvybės draudimai. Kaip gi galiu apdrausti savo gyvybę, jei ryt planuoju šokt be parašiuto nuo šaligatvio bordiūro?

Taip. Aš mėgstu riziką. Dažnai kalbinu nepažįstamas merginas. Sakau, jog esu išsiskyręs. Iš visos apylinkės. Išsiskiriu tuo, jog nestatau automobilio ant žolės. Statau po medžiais. Ir pavėsis, ir vaikams į medį įlipti lengviau.. Juk visi kažko siekia.

Lipa, vienas per kitą, kad gautų geresnę užpakalio vietą bučiuoti. Svajonių nuotaka, o šydas – triusikai. Jėga. Ir džiaugsme, ir varge.

Žinoma, juk taip svarbu užsitikrinti ateitį. Užsitarnauti statusą, tapti žinomu, ar bent jau giminės
susitikimuose didžiai gerbiamu ir sektinu biču.

“Va, Anuprai, lygiuokis į dėdę”.
“Bet tėti, aš nenoriu bučiuoti užpakalių :(”
“Reikia, sūnau, yra žodis reikia.”

O ko dar žmonėms reikia? Gyventi į viską numojant ranka. Štai neseniai skaičiau, jog grožio klinikose pradėtos smegenų nusiurbimo procedūros. Šalia puikavosi statistika, jog net 79% norinčių teko nusivilti nepavykus operacijai, šnipštas – nebuvo ką siurbti..

Čia ir kilo mano verslo idėja. Jiems į galvas įdėti rutuliukus ir, krepšinio čempionato metu, kiekvienas turistas galėtų turėti nuosavą vaikščiojantį talismaną – barškutį.

Beliko tik klausimas, ar tas barškėjimas neužknistų labiau nei vuvuzelos?

Aš laimingas, jei laimė yra didelis tuščias namas, vakarais prisipildantis dar tuštesnių žmonių. Aš turiu viską, jei viskas yra įkūnijamas daiktais, o ilgesys yra niekas palyginus su begaliniu liūdesiu, kaip kad mano senatvė neturi nieko bendra su amžiumi.

Aš nugyvenau savo gyvenimą linksmai, bet ar prasmingai?

Kiek žmonių priverčiau šypsotis, ne todėl, kad jie noretų man įtikti, o todėl, kad jie norėtų man padovanoti savo šypsenas? Lygiai nulį.

Tad ką reiškia septyni nuliai mano banko sąskaitoje? Ką reiškia šeši nuliai ant mano automobilio numerių? Ką reiškia 0 apklausoje, kai klausiama, kiek turiu vaikų?

Vaikų verta turėti vien tam, kad galėtum kažką išmokinti nekartoti tavo klaidų, o klaidas verta daryti tam, kad kažkas iš jų mokytųsi. Bet gal aš jų padariau per daug?

O gal būt senatvė tam ir skirta, kad dar kartą pereitum savo gyvenimo autostrados pakraščiu, pradėtum vaikščioti į bažnyčią, o paklūpojęs ir pakilęs nesivalytum kelių? Gal tam, kad užrašytum visą savo turtą kažkokiai sektai?

Laimei, mano plaukai dar nėra žili – net nepradėjo retėti. Banko sąskaitoje žiba nulis, o automobilio numerio ženklai neturi sąryšio su kažkokiu kompleksu, dažniausiai dydžio..

Bet tada kokio velnio galvoju apie tokius dalykus? Kodėl mane kartais apima senatvės jausmas?

Gal todėl, kad laikas bėga pasiutusiai greitai.. O gal todėl, kad taip noris kažką priversti šypsotis?

Rengiant kvalifikuotus darbininkus labai svarbus yra praktinis mokymas, todėl tiek pirminio, tiek tęstinio profesinio mokymo programose 60-70 % profesijai įgyti numatyto laiko skiriama praktiniam mokymui. Lietuvoje vyrauja mokyklinis profesinio mokymo modelis, kai ne tik teorinis, bet ir didžioji dalis praktinio mokymo vykdoma mokykloje. Praktinio mokymo kokybei užtikrinti reikia, kad mokyklose bei įmonėse, kuriose mokiniai atlieka gamybinę praktiką, esanti praktinio mokymo bazė atitiktų nustatytus reikalavimams, o praktikoms vadovautų aukštos kvalifikacijos praktikos vadovai. Įmonės finansiškai neskatinamos kurti praktikos vietas, o mokyklos neturi pakankamai lėšų praktikų bazės modernizavimui. Lietuvos profesinio rengimo tikslas sukurti sąlygas, kuriose žmogus galėtų įgyti kvalifikacijas, laiduojančias jo kaip asmenybės tobulėjimą, profesinį mobilumą bei atitiktų nuolat besikeičiančios informacinės visuomenės poreikius. Darbo rinkos reikalavimai yra svarbiausias rodiklis vykdant profesinio mokymo programas. Tam, kad būtų pilniau atsižvelgta į darbo rinkos poreikius, Kauno ryšininkų mokykla rengė šį projektą.

Renardas Gruodis, kompiuterio ir organizacinės technikos operatoriaus specialybės moksleivis, džiaugėsi, kad praktikos vietoje jam tekdavo išbandyti vis ką nors naujo. Jis buvo įdarbintas nedidelėje Anglijos įmonėje, prekiaujančia kompiuterių technine įranga. „Stažuotė davė labai didelės naudos – sako Renardas. – Pamačiau kaip užsienyje išvystyta kompiuterinė technika, pritaikiau ir įtvirtinau savo turimas žinias. Taip pat likau sužavėtas anglų mandagumu – žmonės visada sako „sorry“, nors aš būnu kaltas, nepažįstamieji sveikinasi gatvėje. Pasak Vytauto Pilipavičiaus, darbo metu buvo situacijų kada teko pasitikėti tik savimi. Taip patobulino ne tik profesinius, bet ir asmeninius įgūdžius. Praktikos laikotarpiu kai kurie iš moksleivių gyveno šeimose, o tai padėjo geriau pažinti vietos gyvenimą. Nors už praktiką įmonė pinigų moksleiviams nemokėjo, visos kelionės, pragyvenimo, kalbinio ir kultūrinio parengimo išlaidos buvo finansuotos iš Leonardo da Vinci programos lėšų.

Sugrįžusių moksleivių įspūdžiai ir entuziazmas tęsti studijas džiugina mokyklas ir skatina toliau vykdyti projektus pagal profesinės praktikos programas.

Finansų ministerijos duomenimis, balandžio mėnesį Japonijos prekybos deficitas buvo 463,7 mlrd. jenų. Japonijos eksportas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, susitraukė 12,5 proc., tai didžiausias nuosmukis nuo 2009 m. spalio, o importas išaugo 8,9 proc.

Ekonomistai prognozavo didesnį – 703,7 mlrd. jenų balandžio mėnesio prekybos deficitą.

1. Dėl kelio ženklų, draudžiančių transporto priemonių stovėjimą nuo 20 val. iki 8 val., įrengimo Kauno IX forto muziejaus teritorijoje.
2. Kauno Rokų bendruomenės centro prašymas dėl Kauno miesto mirusiųjų laidojimo procesijos nukreipimo keliu Rokeliai – Vainatrakis.
3. Kauno Jėzuitų gimnazijos administracijos ir 16-osios butų savininkų bendrijos pirmininko prašymas įrengti greitį mažinančius kalnelius T. Daugirdo g. ir Prieplaukos krantinėje.
4. Dėl Nemuno krantinės kelio dangos sutvarkymo, šaligatvio įrengimo ir transporto priemonių eismo apribojimo.
5. Dėl parkavimo vietų atstatymo E. Ožeškienės g. prie namų Nr. 4 ir Nr. 6.
6. Įmonių prašymas įrengti papildomą lentelę, galiojančią darbo dienomis nuo 7 val. iki 9 val. ir nuo 16 val. iki 19 val., po kelio ženklu Nr. 401 „Važiuoti tiesiai“ A. Juozapavičiaus pr. ir Vokiečių g. sankryžoje.
7. Eugenijaus Stepo Klimo prašymas dėl apylankų nuorodų dydžių ir jų aiškesnio įrenginėjimo Dviračių maratono metu.
8. Dėl riboto greičio zonos įvedimo Bivylių g.
9. Dėl Karaliaus Mindaugo pr. valymo pirmadienio ir ketvirtadienio nakties metu.
10. Užnerio gyventojų prašymas leisti savo lėšomis įsirengti kelio ženklus, ribojančius transporto priemonių greitį iki 40 km/h nuo Užnerio g. iki Tekmės g. ir nuo Tekmės g. iki Baltupio g.

Paminklą šventins ir Eucharistijos liturgijai vadovauja Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ. Giedos Kauno kamerinis choras „Te Deum” (vad. A. Petrauskas), Kauno mišrus choras „Diemedis” (vad. A. Petrauskas), Juozo Gruodžio konservatorijos ir Kauno kolegijos choras (vad. R. Navickienė). Po šv. Mišių dokumentinių filmų apie palaimintąjį popiežių peržiūra.

21 val. miuziklas „Karolis. Pašaukė mane”. (aut. S. Di Stefano, D. Cologgi, R. Nicolai, rež. N. Petrokas).

Maloniai kviečiame dalyvauti, dėkoti Viešpačiui už palaimintąjį popiežių Joną Paulių II, jo gyvenimo ir šventumo pavyzdį.

Bet niekas neduoda mikrofono, nes klauso tik rėkiančių, neklauso prašančių, nekenčia rašančių, klausia kelio nematančių. Ir visa beprasmybė pasimato alkoholio pardavimuose, idiotų auginimo klojimuose – galo nematyt, o sėt reikia. Jų niekada nebus per daug.

O per mažai audros, kuri nuplautų purvą, visi kurmiai sulįstų atgal į savo urvą. Jie nebebijo šviesos, sukrovė kalną skatikų ir nusipirko baimę varančios tamsos. O kiek sveria tamsa?

Na va, jau per vėlu, kas dabar bus? Nieko, juk ir po tamsiausios nakties ateina rytas.. Bet jei jis pagiringas, o lengviau vėl išgerti? Nes žmonės geria vienas kito nesėkmes, o sėkmę pamatę nusigręžia, ji juos akina, dažniausiai taip ir nesutinka savosios. Tada ji beldžia į duris, bet neįsileidžia, galvoja, kad tai surašinėtoja..

Bet kas iš tos sėkmės – kiek gi mes čia trinam savus padus į žemę? O dar kai mėtome stiklus kairėn dešinėn.. Kiti dar klausia – kada ateis mesijas? Kaip gi jis vaikščios basas? Nejau duosi „kroksus“ savo?

Man prakaitavo delnai, net nepagalvojau apie ją, net nepasiūliau priklaupęs tapti mano žmona – vietoj to tariau, kad šiuolaikinė medicina pasirūpins šia problema..

Gal tu kvailas? Gal pamiršai tas naktis, kai sakei man, kad įveiksime visas kliūtis? Juk gyvybė manyje, meilės sukurta, ir nė velnio nekalta, dėl tavo baimės, durys atviros, susitvarkysiu ir viena. Jis turės tavo akis, bet niekas nesakys, kad jos tėvo, nes tėvas buvo sušiktas bailys. Apskritai, dabar matau, koks tu esi, sakei padarysi dėl manęs viską, bet tu toks kaip visi, visas tavo vyriškumas čia ir pasibaigia, tau pačiam po mamos sijonu dar gyventi reikia. Nors pasaulis baisus, vaikas tam ir turi tėvus, kurie kas dieną, tampa neperšaunama siena, ei, bet tu gali sėst į traukinį ir pradingt kažkur toli, aš užaugau be tėvo, jo plaukai dabar kaip sniego patalai balti,o eidamas gatve, jis žvelgia į mane ir nė nenumano.. Kad esu jo dukra. Taigi. Lieki, ar ate?

Po galais. Ką aš sau galvoju? Nejau melavau, kad kiekvieną akimirką apie ją svajoju? Ar melavau, kai sakiau, kad nesu toks kaip kiti, kad ji man svarbiausia, gyvenanti širdį, ar melas tai, kai kuždėjau, jog kiekviena dalelė jos graži? Tai ką jau kalbėti apie naują gyvybę jos viduje.. Kas aš, Dievas, kad drįsčiau atimti ją?

Šventėje pasirodė Neringos meno mokyklos choreografijos skyriaus ir Vandžiogalos kultūros centro bei Vandžiogalos vidurinės mokyklos šokių kolektyvai.

Pagrindinis šios šventės organizatorius Vandžiogalos kultūros centro tautinių šokių kolektyvo „Verpetukas“ meno vadovas Edgaras Šnipaitis.

Šventės metu buvo galima išvysti įvairiausius šokių pasirodymus. Šventę pradėjo Vandžiogalos vidurinės mokyklos jaunučių kolektyvas. Vandžiogalos Jaunimo šokių grupė pristatė gatvės šokį. Jiems šis pasirodymas buvo debiutinis, sulaukęs gausybės aplodismentų. Labai temperamentingi buvo Neringos meno mokyklos choreografijos skyriaus čigoniškas šokis ir „Flamenko“. Šokių šventės šeimininkai Vandžiogalos kultūros centro tautinių šokių kolektyvai pristatė publiką sužavėjusius tautinius šokius. Vadovas Edgaras Šnipaitis akcentuodamas kolektyvų draugystę, savo bendru šokiu kartu su svečiais iš Neringos, pateikė staigmeną salės žiūrovams, pristatę bendrą projektą „Lenciūgėlis“.

Daug organizatorių padėkos žodžių buvo skiriama visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo. Daug gerų žodžių buvo skiriama Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondui, kurio paramos dėka Vandžiogalos kultūros centro tautinių šokių kolektyvas įsigijo naujus tautinius rūbus.

Nors regionas šiemet turi tris iš dešimties geriausiai pasirodžiusių valiutų ir penkis iš dešimties akcijų indeksus, kurie kilo labiausiai, 76 proc. regiono bankų rinkos yra kontroliuojami Vakarų Europos skolintojų, kuriems grėsmę vis dar kelia skolų krizė.

Capital Economics analitiko Neilo Shearingo teigimu, galima tikėtis, kad Graikijos problemos šiuo metu turės didesnę įtaką besivystančiai Europai ir galima įtarti, kad šiuo metu gali būti tik tyla prieš audrą.

Penktadienį Kaune, Nacionalinėje futbolo akademijoje apsilankė Europos futbolo asociacijos sąjungos (UEFA) delegacija su prezidentu Micheliu Platini priešakyje.

Spaudos konferencijoje kartu su Lietuvos futbolo federacijos (LFF), Kūno ir Kultūros sporto departamento (KKSD) vadovais UEFA vadovas išreiškė paramą futbolo vystymo projektams Lietuvoje ir paskelbė apie skirtą finansinę pagalbą LFF stadiono rekonstrukcijai. Vėliau M.Platini taip pat dalyvavo Lietuvos seniūnijų mokyklų futbolo žaidynių “Ežiogolas” ir „UEFA Grassroots day. Švęskime futbolą“ projekto atidaryme.

Spaudos konferencijos dalyvių komentarai:

Michelis Platini, UEFA prezidentas:
„Labai džiaugiuosi turėdamas galimybę atvykti į Lietuvą. Priešpaskutinio mano vizito metu buvau Nacionalinės futbolo akademijos atidaryme. Galiu pasakyti, kad per tą laiką daug kas pasikeitė. Vien ką sako dešimt kartų išaugęs žaidžiančių vaikų skaičius. Taip pat išaugo ir futbolo akademijos bazė. Tai yra svarbiausi dalykai. LFF prezidentas puikiai atliko savo darbą, tiek UEFA komitetuose, tiek Lietuvoje. Linkiu ir toliau taip vystyti masinį futbolą. Prancūzijoje viskas vyksta ne taip gerai.

Atvykau į Lietuvą tam, kad išreikščiau savo paramą futbolo projektams. Laukia daug darbų. Lietuva turi apie 20 nacionalinio čempionato reikalavimus atitinkančių stadionų, tačiau yra viena iš nedaugelio šalių, kuri neturėjo nacionalinio stadiono rinktinės rungtynėms. Tikiuosi, kad vyriausybė priims tam tikrus sprendimus, kurie padės pastatyti tokį stadioną. FIFA ir UEFA gali padėti, tačiau infrastruktūros vystymas priklauso nuo valdžios. Manau, kad Lietuvai turėtų būti nemalonu, kai į šalį atvykę pasaulio čempionai nenori žaisti nekokybiškoje aikštėje ir stadione.“

Liutauras Varanavičius, LFF prezidentas:
„Malonu matyti UEFA prezidentą Lietuvoje. Šis vizitas yra labai trumpas, daug laiko susipažinti su visomis problemomis nėra. Todėl nusprendėme susitikti Kaune, kur šiandien vyksta masinio futbolo renginiai. Simboliška kad susitinkame čia, nes M.Platini akcentuoja, kad masiškumas ir vaikų futbolas yra svarbiausias.

Tuo pačiu esu dėkingas dėl UEFA dėmesio Lietuvos reikalams. Šiandien buvo priimtas svarbus mums sprendimas – UEFA patvirtino 2,3 milijonų eurų vertės paramą LFF stadiono Vilniuje rekonstrukcijai. Manau, kad tai pakankamai rimta pagalba. Ji leis šį stadioną sutvarkyti iki UEFA trečiosios kategorijos, kuri oficialiai leidžia rengti nacionalinių rinktinių rungtynes. Pirmajame etape bus įrengta dirbtinės dangos aikštė, apdengiamos tribūnos, rekonstruotas pastatas ir pagerinamos sąlygos žiūrovams, žiniasklaidai, VIP svečiams. Toliau numatoma maniežo statyba ir kiti darbai.“

Kęstutis Rimšelis, KKSD direktorius:
„Noriu padėkoti UEFA prezidentu už apsilankymą Lietuvoje. Mūsų prioritetai buvo orientuoti į šiemet vyksiantį krepšinio čempionato finalinį etapą. Tačiau šiuos metus galima vertinti kaip lūžo metus, nes daugiau bus skiriama ir kitoms sporto šakoms. Nėra gerai, kad Lietuva neturi reprezentacinio stadiono. Tačiau tikiuosi, kad ateityje turės ne vieną. Jau vyko kalba dėl Kauno S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro stadiono renovavimo, taip pat diskutuojama dėl esamų stadionų sutvarkymo Vilniaus mieste, sprendžiamas klausimas dėl stadiono Vilniaus Šeškinėje likimo.“

Rimantas Mikaitis, Kauno miesto meras:
„Noriu pasveikinti futbolo legendą su atvykimu į Kauną. Tai džiugus ir svarbus įvykis. Manau, kad pats laikas spręsti esamas problemas ir realiausia būtų investuoti į S.Dariaus ir S.Girėno stadioną Kaune. Šį žingsnį reikėjo žengti jau anksčiau. Tikiu, kad naujosios miesto valdžios bei LFF bendradarbiavimas bus sėkmingas ir turėsime gerų rezultatų.“

Gintautas Babravičius, LFF viceprezidentas:
„Teko garbė ne kartą sutikti UEFA prezidentą. Džiugu, kad jis vėl apsilankė Lietuvoje. Toks dėmesys skatina LFF ir futbolo bendruomenę dirbti dar sunkiau. Reikia pažymėti, kad stadionų statyba nėra pagrindinė LFF misija, tam turėtų būti didesnis valstybės dėmesys.

Gera žinia tai, kad jau yra iš principo priimtas politinis sprendimas skirti 10 mln. litų Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadiono sutvarkymui. Tai būtų paprastas sprendimas siekiant turėti tarptautinius reikalavimus atitinkantį stadioną. Šis klausimas bus svarstomas Vyriausybėje. Taip pat reiktų paminėti, kad Vilniaus miestas futbolo akademijos projekto Naujojoje Vilnioje skyrė 400 tūkst. litų, o KKSD projektavimo darbams – 600 tūkst. litų. Tai pozityvus žingsnis į priekį.“

LFF informacija

Pastaba. Kilus neaiškumams dėl UAB “Kauno vandenys” atliekamų darbų, skambinti į Avarinę tarnybą. Tel. 31 35 92.
Pagal 2008 m. spalio 20 d. rangos sutartį, dangų atstatymo darbus atlieka UAB „Kelių remonto grupė”. Darbai perduodami kitą dieną po atlikto žemės kasimo. Vasarą važiuojamosios dalies asfaltbetonio dangos atstatymo darbai turi būti atlikti per 3 paras, žiemą – per 5 paras, neįskaitant išeiginių ir švenčių dienų. Telefonas pasiteirauti – 34 53 14.