Lietuvoje nusivylimui savo išrinkta valdžia vis siekiant (ir bent artimiausiu metu tikriausiai tebesieksiant) rekordines aukštumas, pravartu pakalbėti apie tai, kaip jis atsiranda ir kodėl visiškas pasitenkinimas netgi nėra įmanomas.

Iš savo išrinktųjų galima tikėtis keleriopo efektyvumo: instrumentinio (taigi kompetentingumo, racionalumo, efektyvumo), kurio pavyzdys galėtų būti ekonomikos skatinimas, nusikalstamumo pažabojimas, bei moralinio, tarkime, teisingumo, sąžiningumo, lygių galimybių užtikrinimo. Vis dėlto stipriausią pasitikėjimą nurodo globos laukimas, kuomet tikimasi interesų atstovavimo, medicinos pagalbos teikimo, darbo vietų kūrimo ir pan. Natūralu, kad kuo aukštesni reikalavimai keliami, tuo didesnis nusivylimas išrinktiesiems jų neįgyvendinus. Žinoma, čia nereikėtų pamiršti ir subjektyvumo aspekto, tad galutinei rinkėjų elgsenai nėra taip svarbu, ar jie atstovaujami – svarbu, ką jie patys jaučia. Dabartinės Lietuvos Vyriausybės ekonominės politikos pavyzdys čia labai tinkamas – nors daroma tai, kas užtikrintų rinkėjų interesų įgyvendinimą ilguoju laikotarpiu, tačiau trumpuoju laikotarpiu jaučiamas pablogėjimas, vadinasi, Vyriausybė ir parlamentas laikomi neatliekančiais jiems pavestų pareigų. Čia glūdi bet kurių „nepopuliarų sprendimų“, kaip jie paprastai įvardijami, ironija: daroma tai, ko reikia norint atstovauti rinkėjų interesus, bet rinkėjai elgiasi taip, tarsi interesai nebūtų atstovaujami. Kuomet pojūtis, kad jų interesai nėra atstovaujami tarp rinkėjų tampa itin gajus ir plačiai išplitęs, prasideda egzistuojančių mechanizmų atmetimas pasireiškiantis arba nebalsavimu, arba balsų atidavimu už partijas ar kandidatus, kurie prisistato kaip esantys už tradicinės politikos ribų (arba kaip išvis ne politikai – taip didžiuodamasis savo partiečius yra pristatęs vienas vis dar populiarus lyderis).

Taip pat esama dar vieno aspekto. Svarbu tai, kad per rinkimus nebalsuojame už visą partijos programą iš karto (žinoma, su sąlyga, jog apskritai renkamės pagal programą, o ne pagal kokius pašalinius aspektus), o už vieną ar du klausimus, kurie mums tą minutę atrodo svarbūs. Jie gali būti mums svarbūs savaime (tarkime, susieti su kokia nors mūsų labai stipria nuostata) arba politikų bei žiniasklaidos padaryti svarbiais juos nuolat eskaluojant (žinoma, turint savų paskatų). Taigi rinkimuose balsuojame pagal tam tikrą kriterijų – ekonomiką, socialinę, užsienio politiką ir pan., kitus kriterijus trumpam atidėdami į šoną. Atrodo, tai labai palengvina pasirinkimą ir prideda aiškumo visam politiniam procesui. Tačiau įspūdis apgaulingas. Problema iškyla todėl, kad laimėjusio aktoriaus ar aktorių politika neapsiriboja tuo vienu klausimu, dėl kurio balsuota rinkimuose ir buvo pareikšta bent sąlyginė valia.

Suprantama, rinkimų laimėtojas (ar jų koalicija) ima įgyvendinti visą politinių priemonių komplektą ir elgiasi taip, tarsi būtų gavęs mandatą joms visoms. Tarkime, rinkimuose buvo balsuota pagal ekonominį kriterijų, tačiau kartu įgyvendinama užsienio, socialinė, švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. politika, dėl kurios valia nebūtinai buvo pareikšta ir rinkėjų nuomonė nebūtinai sutampa su laimėjusio aktoriaus pozicija. Tad pasakymas, jog, tarkime, aš sutinku su konservatorių ekonomine politika, tačiau kategoriškai prieštarauju jų socialinei politikai nė kiek nėra prasilenkiantis su logika. Ir jei ekonomika man svarbiau už socialinius klausimus, tikėtina, kad aš netgi už juos balsuosiu kituose rinkimuose (čia tik pavyzdys, nereikia priimti pažodžiui…). Tačiau šis nuomonių nesutapimas, nors ir dalinis, vis tiek veda į nepasitenkinimą ir, blogiausia, yra beveik neišvengiamas, nes išskyrus visiškus fanatikus, mąstymas griežtai pagal partinę liniją ar vieną ideologiją, nėra būdingas reiškinys.

Atitinkamai politinio aktoriaus pozicija gali nesutapti netgi su jį parėmusios interesų grupės pozicija, nes parama taip pat dažniausiai būna konkrečiam klausimui. Tai veda į sąlyginę politinių aktorių autonomiją, galimybę veikti savo nuožiūra klausimais, dėl kurių nebuvo balsuojama. Tiesa, ši autonomija yra būtent sąlyginė, o ne absoliuti dėl rizikos supykdyti tuos visuomenės sluoksnius, nuo kurių priklauso perrinkimas. Kitaip tariant, jei susikaups pakankamas kiekis netenkinančių sprendimų mažiau svarbiose srityse, jie gali pradėti nusverti pasiekimus svarbiausioje. Tad politiniams aktoriams būtina šio balanso pajauta. Ir čia atsiranda erdvė piliečiams. Pastarieji gali prisidėti prie balanso signalizuodami apie savo nepasitenkinimą, pasiryžimą mobilizuotis ir kolektyviai nebalsuoti už tam tikrą politinį aktorių. Suprantama, tai šioks toks blefas, bet būtent tokiu blefu ir remiasi daugelis protesto akcijų. O jei blefuojama sėkmingai, tai gali duoti ir apčiuopiamų rezultatų.

Ne, šis straipsnis ne apie neabejotinai puikų brolių Cohen‘ų filmą. Deja. Bet ginklo (ar, mūsų atveju, labiau diržo) teisė, aiškiai matoma tame filme, svarbų vaidmenį atlieka ir aptariamoje situacijoje. Mėginsiu pratęsti mūsų moralinės vaizduotės ribų problemą ir atsakomybės nusikratymo būdus, tiesa, kitaip nei mūsų vyriausiasis redaktorius, be zoologinių motyvų.

Pirmoji priežastis yra Seimo sprendimas atmesti pasiūlymą teisiškai uždrausti smurtą prieš vaikus šeimoje. Esą šeima yra autonomiškas subjektas ir į jos reikalus negalima kištis. Tačiau vieno sutuoktinio smurtas prieš kitą kažkodėl draudžiamas, tiesa? Netgi už šeimos augintinių skriaudimą atsakomybė numatyta. Tai kas tokiu atveju yra vaikas – nepilnavertis šeimos narys, nepilnavertis žmogus ar netgi nepilnavertis gyvūnas? Sekant Seimo narių (tiksliau, TS-LKD, „tvarkiečių“ (beje, ne pirmą kartą tampančių didžiausiais ideologiniais draugais), „darbiečių“ ir „krikščionių“) mąstymu – taip. O jei vaiką galima šeimoje mušti, tai galbūt galima ir seksualiai išnaudoti, svarbu tik „neskolinti“ kitiems? Juk tai taip pat šeimos vidaus reikalas (kita vertus, sprendimas „skolinti“ – taip pat šeimos reikalas). Arba kodėl tuomet teisiamos motinos, atsikračiusios vos gimusių kūdikių? Juk tai – šeimos vidaus reikalas. O šeima yra autonomiškas subjektas. Negalima kištis. Ką tėvai nori, tą ir daro.

Įdomu yra tai, kad sprendimas, jog šeimoje galimas smurtas prieš vaikus priimtas tuo metu, kai vėl suintensyvėję diskusijos apie smurtą mokyklose. Daug ir garsiai kalbama apie būtinybę užtikrinti saugią ir draugišką aplinką, tokią reikalingą sėkmingam vaiko vystymuisi. O šis sprendimas panašias kalbas nubraukia. Nubraukia, nes mėgindami gerinti viešąją aplinką, mėgindami užtikrinti, kad vaikas gerai jaustųsi tarp bendraamžių, Seimo nariai sako, kad viskas gerai, jei jis jaučiasi nesaugus bei patiria fizinį smurtą pačioje artimiausioje, intymiausioje aplinkoje – šeimoje. Kitaip nei dvigubais standartais to nepavadinsi. Dar daugiau – kaip yra ketinama ugdyti normalius santykius tarp vaikų ir paauglių, jei legalizuojamas smurto kaip problemų sprendimo mokymas šeimoje? Jei vaikas išmoksta, kad teisus tas, kurio rankoje diržas, menkai tikėtina, kad jo tarpasmeninis bendravimas bus paremtas pagarba kitam. O netgi Biblijos pasitelkimas smurto šeimoje legalizavimui, kaip daro į moralinio autoriteto statusą akivaizdžiai bandantis pretenduoti P.Gražulis, siekiantis įteisinti jo normas paraidžiui, kelia ir religinio fundamentalizmo klausimą. Jei nepritariame islamiškajam fundamentalizmui, kodėl turėtume praktikuoti krikščioniškąjį?

Kitas dalykas, kurį galima aptarti šiame kontekste – nepilnamečių seksualumas. Neseniai paskelbtais duomenimis bene ketvirtadalis paauglių lytinį gyvenimą pradeda apie 14-15 metų amžiaus. Bet, kaip paaiškėjo, galimybė gauti specialisto konsultaciją nepilnamečiams yra ribota – reikia tėvų sutikimo. Kitaip medikui gresia atsakomybė. Logiška? Kai kuriais atvejais. Pavyzdžiui, aborto. Visais kitais atvejais manyčiau, kad net ir paauglys privalo turėti teisę į privatumą. O profesionali pagalba lytiškumo klausimais būtina. Tik ji gali padėti išvengti lytiniu keliu plintančių ligų, nepageidaujamų nėštumų ir, tikėtina, abortų. Tačiau ji negalima, nes pagal oficialią valstybės politiką paauglių lytinis gyvenimas neegzistuoja (nors įstatymiškai yra legalus). Nes pagal neseniai pataisytus teisės aktus asmuo vaiku laikomas iki pat 18 metų. O kaip ką tik pamatėme, vaikas yra šeimos nuosavybė. Kaip koks daiktas. Ir lytiniai santykiai tarp daiktų, tarkime, tarp batų dėžių, sunkiai įsivaizduojami.

Reziumuokime. Ką visa tai sako apie požiūrį į vaikus? Pirmiausia tai reiškia, kad vaikai nėra asmenybės. Asmenybė yra tai, kas mistiškai atsiranda žmoguje per jo 18-ąjį gimtadienį. Tada jis pradeda veikti, mąstyti ir jausti. Iki tol tai kažkokia inertiška kaulų ir raumenų masė. Antra, valstybei reikalingi piliečiai, kurie geba tik robotiškai paklusti. Kurie nekelia klausimo „kodėl“, kurie nėra kūrybiški. Nes žino, kad tiesiog yra taip, kaip yra, taip, kaip nieko neaiškindamas nustatė kas nors, turintis didelį diržą. O skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

www.sparnai.com

Visiems žinomas vadovėlinis teiginys, kad tikroji tiesioginė demokratija buvo įmanoma tik graikų polyje, nes tik tokiame, šiuolaikiniais standartais, nedideliame darinyje, buvo galima surinkti visus piliečius į vieną vietą bendru ir balsavimu priimti sprendimus. Tačiau galbūt naujos technologijos galėtų padėti išspręsti šią problemą, įgalindamos tautą tiesiogiai įgyvendinti savo suverenitetą? Tokiu būdu iš esmės liktų dvi valdžios šakos: vykdomoji ir teisminė, o įstatymų leidžiamosios valdžios statusą prisiimtų visi piliečiai, tarkime, balsuodami už įstatymą internetu. Štai jums ir interaktyvi valstybė. Tokia koncepcija turėtų būti itin patraukli mūsų šalyje laikotarpiu, kuomet parlamentas yra itin nepopuliarus, o tautos išrinktieji traktuojami kaip tos pačios tautos priešai. Tačiau ar tai įmanoma ir, jeigu taip, ar tikslinga?

Dėl įmanomumo didelių abejonių nekyla, tik, be abejonės, tai dar ne keleto artimiausių metų projektas. Tam, kad jis būtų efektyvus, pirmiausia interneto skvarba turi pasiekti jei ir ne 100%, tai bent artimą tam vertę, o viešosios prieigos taškai išdėstyti taip, kad net ir negalintys dalyvauti įstatymų leidyboje namuose, lengvai galėtų tai padaryti kitose vietose. Be to, visi piliečiai privalo turėti tiek objektyvias (įranga), tiek subjektyvias (gebėjimai) priemones naudotis internetu – tai dar sudėtingesnis ir ilgesnis procesas. Kita problema, kurią būtina išspręsti – saugumas. Esmingai svarbu užtikrinti, kad internetine įstatymų leidybos sistema nebūtų įmanoma manipuliuoti, paveikti priimamus sprendimus.

Kol plataus masto programos yra geriausiu atveju tik numanomos, mažiau ambicingi projektai jau įgyvendinami. Estija pirmoji pasaulyje įteisino visuotinį balsavimą internetu. Australijoje įsikūrė partija, kuri, užuot apsibrėžusi savo ideologiją ir sukūrusi programą, paskelbė, kad jos atstovai, jei bus išrinkti, balsuos taip, kaip ir jos internetinės svetainės lankytojai. Pastarasis atvejis itin įdomus, nes siūlo itin aiškų rinkėjų atstovavimą bei pažodinį principo, kad tauta savo valią įgyvendina per išrinktus atstovus, įgyvendinimą. Atrodo, tiesiog idealu. Tačiau esama mažiausiai penkių problemų, kurios komplikuoja šį įvaizdį.

Pirmasis privalumas, kurį turi fiksuotai kadencijai išrinkti, tam tikromis socialinėmis, ekonominėmis ir teisinėmis garantijomis aprūpinti atstovai, yra galimybė priimti nebūtinai populiarius, tačiau objektyviai būtinus sprendimus. Retas pilietis yra pajėgus priimti sprendimą, kuris nėra tiesiogiai naudingas jam (o gal net yra subjektyviai suvokiamas kaip žalingas) vardan numanomos naudos kitiems arba būsimos naudos ateityje. Puikus to pavyzdys yra dabartinė Lietuvos situacija, kuomet parlamentui tenka nuolat priiminėti itin nepopuliarius sprendimus, pavyzdžiui, susijusius su mokesčių didinimu, išmokų, atlyginimų mažinimu – visu tuo, kas objektyviai reikalinga valstybei nuo dar didesnių problemų gelbėti, tačiau subjektyviai nemalonu gyventojams. Šis nepopuliarumas rodo, kad tauta, priiminėdama sprendimus pati, vargiai gebėtų žvelgti plačiau ir vadovautis būtent valstybės, o ne savo interesais.

Antra, tie, kurių tiesioginis darbas nuolat susijęs su sprendimų priėmimu, įgyja didesnes ar mažesnes ekspertines galias, geba dėlioti faktus platesnėje perspektyvoje ir planuoti daugiau nei vieną žingsnį į priekį (ar bent kiekvienoje solidesnėje politinėje jėgoje yra tokių asmenų ir jie sugeba nukreipti reikiama kryptimi savo kolegas). Todėl jie yra mažiau paveikiami tuščių emocinių „argumentų“ ar manipuliacijų. Toks kontrastas tarp politinių jėgų ir tautos aiškiai pasimatė Šveicarijos referendume dėl minaretų uždraudimo.

Trečia, yra informacijos kiekio problema. Profesionalus politikas, šiai veiklai skiriantis visą savo laiką, be to, turintis patarėjų komandą, gali apdoroti nepalyginamai didesnį kiekį įvairiapusiškesnės informacijos nei paprastas pilietis, galintis tam skirti tik dalį savo laiko, galima sakyti, laisvalaikį. Toks valstybės valdymo, kaip laisvalaikio užsiėmimo, traktavimas kartu gali sukelti ir vertinimo bei prioritetų kėlimo problemų. Be to, politiniai klausimai apima itin platų problemų ir sričių spektrą, tad be ekspertinės komandos gali būti tiesiog neįmanoma deramai suvokti svarstomo klausimo esmės. Kartu pažymėtina, kad neretai eilinis pilietis ne tik kad neturi laiko gilintis į informaciją konkrečiu klausimu, bet neturi ir noro bei motyvacijos tai daryti, o veikia tik savo įsitikinimų, stereotipų bei išankstinių nuomonių pagrindu, kas racionalų procesą daro tiesiog neįmanomą.

Ketvirta, parlamente daugumą turinti partija ar koalicija paprastai turi aiškią ir nuoseklią programą bei viziją, kurią žingsnis po žingsnio įgyvendina, jos priimami sprendimai yra vienas su kitu suderinti ir nesukelia kolizijų. Tokio pavojaus esama masiniame balsavime – čia labai tikėtina priimamų sprendimų eklektika.

Galiausiai egzistuoja atsakomybės problema. Tautos atstovas yra atsakingas prieš rinkėjus ir, jo veiksmams nepasiteisinus, pasibaigus kadencijai praranda savo pareigas, o veiksmams pasiteisinus (čia pabrėžtina, kad net ir pradžioje nepopuliarus sprendimas, priimtas prieš tautos valią, ilgajame ar vidutiniame laikotarpyje išryškėjus jo privalumams, gali atnešti politinių dividendų), įgyja galimybę toliau tęsti aktyvią politinę veiklą. Tokios atsakomybės eilinis pilietis, dalyvaujantis procese vien pagal prigimtinę teisę, neturi. Kartu, esant itin ribotam tiesiogiai sprendimus priimančių asmenų skaičiui, padidėja kiekvieno balso vertė ir atsakomybės už vieno ar kito sprendimo (ne)palaikymą pajauta. Tuo tarpu esant masiniam balsavimui, toks pojūtis išnyksta ir padidėja neatsakingo, atsitiktinio balsavimo tikimybė. Neatsakingų balsuotojų skaičiui pasiekus kritinę masę, nestabilumas tampa neišvengiamas.

Žinoma, reikia pripažinti, kad aptariama ideali atstovaujamoji partinė demokratija. Kiekvienoje valstybėje ši sistema turi vienokių ar kitokių deviacijų ir nuokrypių, komplikuojančių jos veikimą. Vis dėlto yra įmanomas tokios sistemos tobulinimo procesas. Tuo tarpu aiškiai matyti, jog tiesioginė demokratija turi mažiausiai penkis iš esmės neištaisomus trūkumus, kas daro ją mažiau pageidautina valdymo forma.