Tęsiame pasakojimą apie pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, vykusį 1935 m. rugpjūčio 11–17 dienomis Kaune.

Rugpjūčio 12 d. Kaune Kongreso proga buvo atidarytos keturios meno parodos. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje buvo surengta lietuvių meno apžvalginė paroda, kurioje dalyvavo 52 lietuviai menininkai, ekspozicijai paruošę 212 savo kūrinių. Taip pat M. K. Čiurlionio galerijoje buvo surengta dailininko A. Tamošaičio lietuviškais ornamentais išpuoštų kilimų paroda. Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose buvo surengta dr. A. Račkaus rinkinių paroda, kuri tapo vienu iš šio Kongreso dėmesio centrų. Per keliasdešimt metų A. Račkus surinko apie 50 tūkst. eksponatų, kuriuos sudarė Lietuvos numizmatikos rinkiniai bei JAV lietuvių buities eksponatai, kurie visapusiškai atspindėjo Lietuvių bendruomenės JAV istorijos momentus. Kita paroda, surengta VDU rūmuose, buvo skirta užsienio lietuvių spaudai. Joje eksponuota daug įvairių lietuvių išeivių organizacijų, atskirų veikėjų leidinių, fotografijų.

Rugpjūčio 14 d. Kaune Kongreso proga buvo surengtas baidarių paradas. Nuo Žaliojo tilto (tuomet taip vadintas geležinkelio tiltas) 115 baidarių, vadovaujamos prof. Stepono Kolupailos nuplaukė prie Kauno pilies, kur buvo sukurtas laužas ir svečiams pravesta įdomi programa.               Rugpjūčio 15 d. Kauno oro uoste Aleksote Kongreso dalyviams buvo surengtas kariuomenės ir šaulių pasirodymas. Renginyje galėjo dalyvauti visi norintys, tad paganyti akis susirinko apie 20 tūkst. smalsuolių. Jo metu pėstininkų kuopa parodė grupinę mankštą, ryšininkų šunų pasirodymą, artileristai pademonstravo figūrinį važinėjimą risčia ir šuoliais, husarai publiką nustebino parodę kirtimus, dūrimus bei įvairius raitelių žaidimus. Penki lėktuvai tuo metu raižė dangų, o vienas iš jų demonstravo aukštojo pilotažo figūras. Žiūrovai išvydo ir “oro traukinį” – lėktuvo tempiamą sklandytuvą.

Kongreso proga į Lietuvą atvyko ir visas būrys pajėgių užsienio lietuvių sportininkų. Rugpjūčio 14–17 dienomis vyko draugiškos rungtynės tarp užsienio lietuvių ir kauniečių. Jose JAV lietuviai pademonstravo aukštą sportinį meistriškumą, žaidynėse labai gausiai dalyvavo ir Latvijos lietuviai. Puikius rezultatus parodė JAV lietuvė Šemaitytė, 100 metrų plaukimo varžybose nušluoščiusi nosį net vyrams. Nuostabų pasirodymą krepšinio aikštelėje pademonstravo JAV lietuviai E. Kriaučiūnas, M. Lukas, P. Barskis, B. Budrikas, A. Lauraitis. Kūno kultūros rūmuose vykusiose varžybose JAV lietuviai krepšininkai kauniečius sutriuškino rezultatu 35:5, o Latvijos lietuvius – 49:2. Dalis JAV lietuvių kurį laiką liko Lietuvoje ir mokė vietinius lietuvius krepšinio meistriškumo paslapčių, o tai lietuviams labai pravertė kovojant dėl 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionato aukso.

Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas buvo vienas iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje žengtų žingsnių, siekiant suartinti po visą pasaulį pasklidusius lietuvius ir paskatinti juos išlaikyti lietuvybę ir prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Tačiau daugiausia demokratiniais idealais besivadovaujančių užsienio lietuvių veikla neramino A. Smetonos režimą, todėl jis, bijodamas iš užsienio lietuvių sklindančių demokratijos idėjų, kliudė įsteigti Pasaulio lietuvių sąjungą, tad daugelis šio Kongreso nutarimų liko neįgyvendinti.

Tęsdami straipsnių ciklą apie svarbiausius renginius tarpukario Kaune, šį kartą pristome pasakojimą apie pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, vykusį Kaune 1935 m. rugpjūčio 11–17 dienomis.

Emigracijos ir įvairių istorinių peripetijų metu daug lietuvių buvo išblaškyti po pasaulį, atsidūrė toli nuo Lietuvos.  Tarpukario Lietuvoje buvo populiarūs tautos vienybės ir tautinio susitelkimo šūkiai, buvo stengiamasi palaikyti glaudžius kontaktus su užsienio šalių lietuviais, skatinti, kad jie išsaugotų tautiškumo jausmą. Idėja rengti pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą kilo Draugijai užsienio lietuviams remti, kurios pirmininkas buvo advokatas Rapolas Skipitis. Jis 1935 m. kovą išvyko į JAV, siekdamas populiarinti šią kongreso idėją ir ragindamas JAV lietuvius jame dalyvauti.

Rugpjūčio 11-ąją, sekmadienį Kaune prasidėjo pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas. Miestas buvo papuoštas tautinėmis vėliavomis, kauniečiai džiugiai sveikino atvykusius užsienio lietuvius. 9 valandą ryto Kauno arkikatedroje bazilikoje prasidėjo iškilmingos Šv. Mišios, kurias aukojo iš Čikagos atvykęs prelatas Mykolas Krušas. Jose dalyvavo ir aukšti valdžios pareigūnai. 3 valandą po pietų Valstybės teatre vyko Kongreso atidarymas, jame kalbą pasakė Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, kuris buvo ir šio renginio globėjas. Po to orkestrui grojant buvo giedamas Valstybės himnas. Kongreso atidarymo renginyje dalyvavo daug žymių visuomenės veikėjų, politikų, tarp jų ir buvę Lietuvos prezidentai Aleksandras Stulginskis bei Kazys Grinius.

Pasibaigus Kongreso atidarymui Valstybės teatre, jo dalyviai, išsirikiavę paskui Draugijos užsienio lietuviams remti vėliavą, žygiavo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. K. Donelaičio gatvėje buvo išrikiuoti visų ginklo rūšių kariuomenės daliniai ir Šaulių sąjungos garbės kuopa. Karo muziejaus sodelyje žodį tarė tuometinis ministras pirmininkas Juozas Tūbelis bei “Draugo” redaktorius L. Šimutis. Po to Kongreso dalyvių vardu buvo padėtas vainikas prie Nežinomojo kareivio kapo. Iškilmės Karo muziejaus sodelyje buvo baigtos sugiedojus Valstybės himną.

Antroji Kongreso diena taip pat prasidėjo Valstybės teatre, kuriame buvo išrinktas pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso prezidiumas. Kongresui pirmininkauti buvo pavesta Rapolui Skipičiui. Iš viso Kongrese dalyvavo 105 delegatai, kurie atvyko iš JAV, Latvijos, Didžiosios Britanijos, Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Prancūzijos, Kanados bei dalis buvo vietiniai lietuviai (deleguoti Draugijos užsienio lietuviams remti). Į šį Kongresą iš JAV taip pat atvyko aštuoni lietuvių komunistai, kurie bandė užmegzti ryšius su vietiniais komunistais, siekiant išplėsti savo įtaką šalyje ir bandyti uzurpuoti valdžią. Tad tuometinis A. Smetonos režimas į šį Kongresą žiūrėjo rezervuotai, baimindamasis destruktyvaus dalies jo dalyvių poveikio visuomenei bei šalies politiniam stabilumui.

Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas ištisą savaitę rengė posėdžius, kuriuose svarstė įvairius bendradarbiavimo klausimus tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių. Kongresas priimdavo atitinkamas rezoliucijas, kuriose buvo išdėstomi tam tikri pageidavimai, kuriais viltasi remsis Lietuvos vyriausybė ir užsienio lietuvių organizacijos, plėtodamos tarpusavio bendradarbiavimą ateityje. Kongreso metu buvo nutarta įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą, kuri turėjo plėtoti kultūrinius ir ekonominius pasaulio lietuvių ryšius.

Kitoje straipsnio dalyje skaitykite, kokie renginiai vyko Kaune pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso metu.

Tęsiame pasakojimą apie pirmąjį Tautinį Eucharistinį kongresą, vykusį 1934 m. birželio 28 – liepos 1 d. Kaune.

Birželio 30 d. buvo paskelbta jaunimo diena. Aštuoniose Kauno bažnyčiose buvo rengiamos rytinės pamaldos, 10 valandą visi jaunieji maldininkai rinkosi į Petro Vileišio aikštę, kurioje Šv. Mišias aukojo vyskupas Mečislovas Reinys. Po iškilmingų pamaldų tikinčiojo jaunimo eilės Aukštaičių, Janonio (dab. K. Petrausko), Parodos, Donelaičio, Gedimino, Laisvės al., Prezidento (dabar Vilniaus g. dalis) ir Vilniaus gatvėmis pajudėjo Kauno arkikatedros bazilikos link. Jaunimo eisenoje buvo apie 10 tūkst. dalyvių, kiekviena žygyje dalyvavusi organizacija nešė savo vėliavą, plakatus. Tos dienos vakare Petro Vileišio aikštėje vyko naktinė Švč. Sakramento adoracija, jos metu žvakių šviesa apšviesta aikštė atrodė tarsi žiburių jūra. Po to vyko tylioji naktinė žvakių procesija į Arkikatedrą baziliką, kurią vedė vyskupas Teofilius Matulionis. Šioje procesijoje dalyvavo apie 21 tūkst. tikinčiųjų. Ankstų rytą, pasibaigus naktinei adoracijai, apeigose dalyvavę vyrai rinkosi į Arkikatedrą baziliką, kurioje buvo rengiamos specialiai vyrams skirtos pamaldos, kurias aukojo vyskupas Teofilius Matulionis.

Liepos 1-oji, sekmadienis buvo paskutinė Eucharistinio kongreso diena. Po rytinių pamaldų tikintieji vėl rinkosi į Petro Vileišio aikštę. Ten buvo aukojamos Šv. Mišios, kurias koncelebravo arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Tą dieną vyko svarbiausias šio Eucharistinio kongreso momentas – Lietuvių tautos pasiaukojimas Švč. Jėzaus Kristaus Širdžiai. Po šį pasiaukojimą liudijančiu aktu pasirašė prezidentas A. Smetona, arkivyskupas J. Skvireckas bei aukštieji dvasininkai, valstybės pareigūnai bei aktyvūs visuomenininkai. Pasiaukojimo aktas turėjo būti padėtas naujosios Prisikėlimo bažnyčios Šv. Jėzaus Širdies altoriuje. Eucharistinį kongresą užbaigė didžioji procesija, kuri buvo einama nuo Petro Vileišio aikštės iki Arkikatedros bazilikos. Dalį procesijos kelio taip pat ėjo ir prezidentas A. Smetona. Ši procesija buvo pati masiškiausia iš visų iki tol rengtų, nes joje dalyvavo apie 50 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos. Kauno arkikatedroje bazilikoje vyko baigiamosios šio Kongreso pamaldos, kurias koncelebravo arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas. Jose daugiausiai dalyvavo aukštoji dvasininkija, Eucharistinio kongreso rengėjai ir jų talkininkai.

1934 m. birželio 28 – liepos 1 d. Kaune vykusiame pirmajame tautiniame Eucharistiniame kongrese dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių. Kaip rodo eisenose ir procesijose neštų vėliavų skaičius, į Eucharistinį kongresą buvo atvykusios 357 bažnytinės bei 278 įvairios kitos organizacijos. Visgi šiame Eucharistiniame kongrese oficialiai nedalyvavo protautininkiškos organizacijos (Tautininkų sąjunga, Jaunoji Lietuva ir kt.), o tai rodė, jog konflikto židinys tarp autoritarinio A. Smetonos režimo ir Katalikų bažnyčios nebuvo visai užgesęs. Šiame keturias dienas vykusiame didžiausiame katalikiškame renginyje tarpukario Lietuvoje daugiausia dėmesio buvo skiriama jaunimui ir jo religinio gyvenimo žadinimui, siekiant atitraukti jaunuomenę nuo plintančio gyvenimo sekuliarėjimo.

Tęsdami straipsnių ciklą apie svarbiausius renginius Kaune tarpukariu, šį kartą pristatome pasakojimą apie pirmąjį tautinį Eucharistinį kongresą, kuris vyko Kaune 1934 m. birželio 28 – liepos 1 dienomis.

Europoje Eucharistiniai kongresai rengti nuo XIX a. II pusės (pirmasis surengtas 1881 m. Lilyje, Prancūzijoje), kurių tikslas buvo tikėjimo išpažinimas ir Švč. Sakramento pagarbinimas. Eucharistininkų judėjimas Lietuvoje plėtojosi per Ateitininkų organizaciją, o idėja surengti Eucharistinį kongresą 1924 m. buvo iškelta Vatikano atstovo Lietuvoje monsinjoro Luigi Fadutti. Šiam sumanymui karštai pritarė katalikiškos jaunimo organizacijos, ypač ateitininkai ir pavasarininkai. Katalikiško jaunimo iniciatyva 1926 m. birželį Kaune, Jėzuitų vienuolyno salėje buvo surengtas pirmasis Lietuvos jaunimo Eucharistinis suvažiavimas. Vėliau Eucharistiniai kongresai pradėti rengti įvairiose Lietuvos vyskupijose.

1933 m. rugsėjį vykusiame Katalikų Veikimo Centro Rajonų Vedėjų pasitarime nutarta pirmąjį visos Lietuvos Eucharistinį kongresą rengti 1934 m. Kaune. 1933 m. lapkritį jam organizuoti buvo sudarytas specialus komitetas, kurio pirmininkas buvo kan. P. Dogelis. Tarpukariu Lietuvos visuomenė buvo kur kas aktyvesnė religiniame gyvenime, tad šis Eucharistinis kongresas įgavo platų atgarsį visuomenėje, žinia apie jo rengimą skleista per spaudą, radiją, iš sakyklų bažnyčiose ir kt.  Šiam didžiam religiniam renginiui buvo ruošiamasi kone visuotinai, religine ir tautine simbolika buvo puošiamos gatvės, namai, aikštės, bažnyčios ir kt.

1934 m. birželio pabaigoje į Kauną plūdo minios žmonių iš provincijos, buvo atvykstančių net iš užsienio valstybių (Latvijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Vilniaus krašto). Birželio 28 dieną 16 valandų 50 minučių suskambo visų Kauno bažnyčių varpai, ženklinę pirmojo tautinio Eucharistinio kongreso pradžią. Pamaldose Kauno arkikatedroje bazilikoje be aukštųjų dvasininkų dalyvavo ir Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, ministrai, įvairių visuomeninių organizacijų vadovai bei gausios minios tikinčiųjų. 17 valandą nuo Jėzuitų vienuolyno pajudėjo vaikų procesija link statomos Prisikėlimo bažnyčios. Tos procesijos ašis buvo akmuo iš Jeruzalės Alyvų kalno, kuris buvo parvežtas į Lietuvą specialiai įmūryti į statomos Prisikėlimo bažnyčios pamatus.

Antroji Eucharistinio kongreso diena buvo pradėta pamaldomis. Po jų šventės akcentu tapo 10 valandą prasidėjęs renginys Petro Vileišio aikštėje, kurioje būriais su vėliavomis, plakatais rinkosi įvairios vaikų organizacijos. 11 valandą prasidėjo iškilmingos Šv. Mišios, kurias aukojo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Po pamaldų buvo pašventintas iš Šventosios Žemės Alyvų kalno pargabentas akmuo. Šiose apeigose dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, Vatikano atstovas Lietuvoje monsinjoras A. Arata, taip pat prezidentas A. Smetona ir kiti aukšti svečiai. Pro statomą Prisikėlimo bažnyčią praėjo vaikų paradas, kuriame dalyvavo netoli 4000 jaunųjų katalikų. Statomoji Prisikėlimo bažnyčia turėjo simbolizuoti padėką Dievui, kad lietuvių tauta nebuvo išblaškyta istorijos negandų sūkuriuose, bet jai pavyko išlikti ir atkurti savo nepriklausomą valstybę.

Likusią dalį pasakojimo apie pirmąjį tautinį Eucharistinį kongresą skaitykite kitoje straipsnio dalyje.

Tęsiame pasakojimą apie Tautos šventės tradicijos gimimą – 1930 m. rugsėjo 7–8 d. iškilmes Kaune.

Vytauto Didžiojo paveikslas iš Aleksoto lydimas gausingos minios buvo atgabentas į Kauno pilį, kurioje Vytautas Didysis ne kartą lankėsi. Galima paminėti, jog būtent 1930 m. ruošiantis šioms iškilmėms Kauno pilies prieigos buvo išvalytos nuo lūšnų ir kitų menkaverčių statinių, kurių buvo ten pridygę XIX a. antrojoje pusėje. Kauno pilis buvo papuošta vainikais bei apšviesta elektros lempučių girlendomis (tuomet tai buvo naujovė), greta pilies pastatyti šventiniai vartai. Bokšte buvo įrengtas iliuminuotas stiebas, ant kurio iškilo Vytauto Didžiojo vėliava.  Šventės dalyviams pakiliai žodį tarė švietimo ministras K. Šakenis. Po to sekė patrankų saliutai, buvo giedama Vytauto giesmė, iškilminga eisena patraukė į miesto centrą.

Paskutinė Vytauto Didžiojo paveikslo kelionės stotelė buvo Karo muziejus.  Šventės centras susitelkė ties Laisvės paminklu. Iškilmėse be aukštųjų valstybės pareigūnų dalyvavo ir diplomatinis korpusas bei specialiai pagerbiant Lietuvą šios šventės proga atvykę užsienio svečiai: trys aukšti Čekoslovakijos karininkai, Rygos bei Talino burmistrai. Iškilmingą kalbą tūkstantinės minios akivaizdoje pakiliai tarė Karo muziejaus viršininkas gen. Vladas Nagevičius. Po to sugaudus orkestrui, choras iškilmingai sugiedojo Lietuvos himną, suskambo Laisvės varpas. Kiek vėliau šventės veiksmas persikėlė prie Žuvusiųjų už laisvę paminklo, buvo atliekama vėliavų nuleidimo ceremonija, aukšti Čekoslovakijos karininkai padėjo vainiką prie paminklo. Paveikslas buvo iškilmingai įneštas į Karo muziejų. Tuo metu publikos dėmesį atkreipė neįprastas renginys – lėktuvas skraidė virš Kauno, kuriame matėsi šviečiantis Vytauto ženklas.

Rugsėjo 8 d. Tautos šventės iškilmės buvo tęsiamos. 7 valandą ryto Karo muziejaus sodelyje buvo iškelta Vytauto vėliava, buvo giedamas Valstybės himnas, suskambo Laisvės varpas. 10 valandą vyko iškilmingos pamaldos Kauno arkikatedroje bazilikoje, kurioje dalyvavo valstybės prezidentas A. Smetona ir kiti aukšti pareigūnai, diplomatai, studentai bei visuomeninės organizacijos su savo vėliavomis. 11 valandą Tautos šventės renginio pagrindinis vyksmas persikėlė į Petro Vileišio aikštę. Prezidentas A. Smetona pasakė iškilmingą kalbą, po kurios buvo atliekamas Valstybės himnas, Vytauto Didžiojo garbei saliutavo patrankos. Tuomet prasidėjo kariuomenės paradas, pirmoji pražygiavo Vytauto Didžiojo kuopa. Parado metu danguje ratus suko 15 karo lėktuvų.

Šią dieną Tautos šventė buvo pažymina ir Kauno rotušėje, kur vyko iškilmingas Miesto tarybos posėdis, kuriame dalyvavo garbūs svečiai – Rygos ir Talino burmistrai. 16 valandą susirinkus Uosto kranto gatvėje (dabar Karaliaus Mindaugo prospektas) į ką tik pastatytus Kauno ugniagesių rūmus buvo įmūrytos dvi proginių Vytauto Didžiojo medalių pusės. Netrukus buvo pašventintos dvi statomos pradinės mokyklos – žydų mokykla Uosto kranto gatvėje bei kita mokykla Aušros gatvėje (dabar Jono Jablonskio gimnazija).

Tautos šventė, buvusi gyvybinga XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje, atėjus sovietmečiui buvo numarinta, o po 1990-ųjų ją iš dalies pakeitė Liepos 6-oji.

Rugsėjo 8-oji daugeliui šių dienų lietuvių yra nieko nesakanti diena, tačiau kitaip buvo tarpukariu, kada šią dieną buvo švenčiama Tautos šventė. Tad kviečiame susipažinti su dabar jau nutrūkusios šventės gimimo istorija.

1918 m. atkūrusi nepriklausomybę Lietuva turėjo daug ką kurti iš naujo. Tarp jų ir tautines bei valstybines šventes bei jas lydėjusias tradicijas. 1926 m. į valdžią atėjus tautininkams (autoritarinis Antano Smetonos režimas, 1926–1940 m.) sustiprėjo bandymai konsoliduoti tautą kuriant atitinkamą ideologiją, kurią buvo svarbu pagrįsti istorija. Tuomet buvo atsigręžta į LDK valdovą Vytautą Didįjį, kurio valdymo metais (1392–1430 m.) Lietuvos valstybė buvo pasiekusi vieną iš savo klestėjimo epogėjų. Kaip žinia, Vytautui nedaug trūko, kad būtų karūnuotas Lietuvos karaliumi, tačiau nesutarimai su lenkais (jie užlaikė karūną) sutrukdė Vytauto karūnaciją, o po kelių mėnesių jis mirė (spalio 27 d.). Vytauto karūnacija turėjo įvykti 1430 m. rugsėjo 8 d. Tad 1930 m. sukako lygiai 500 metų nuo nesėkmingo Vytauto bandymo karūnuotis bei šio valdovo mirties. Siekiant pažymėti šį jubiliejų, 1930-ieji metai buvo pavadinti Vytauto Didžiojo metais, kuriuos lydėjo gausybė renginių visoje Lietuvoje, bet patys svarbiausi vyko laikinojoje sostinėje.

Kadangi 1930 m. rugsėjo 7–8 dienos sutapo su savaitgaliu, tad Tautos šventės iškilmės, nusitęsusios per dvi dienas, buvo išskirtinė šios šventės tradicijos pradžia. Nuo tada prasidėjo Tautos šventės istorija. Ši šventė turėjo simboliškai pratęsti Vytauto Didžiojo tikslus  ir išaukštinti lietuvių tautą bei pakylėti ją vieningai siekti naujų tikslų.

Šventiniam savaitgaliui laikinoji sostinė ypač ruošėsi. Miestas buvo puošiamas vėliavomis, gėlėmis, buvo statomi simboliniai vartai, mieste buvo gausu Vytauto Didžiojo bei tuometinio prezidento A. Smetonos atvaizdų. Rugsėjo 7 d. 13 valandą daugelyje miesto salių buvo surengtos paskaitos visuomenei apie Vytautą Didįjį, aiškinta būtinybė tęsti jo tikslus keliant valstybės prestižą ir gerbūvį. Po pietų 15 valandą dalyvaujant ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui ir kitiems aukštiems svečiams, Kauno miesto burmistrui Jonui Vileišiui tarus iškilmingą žodį buvo atidarytas rekonstruotas, praplatintas iki 15 metrų, su įrengtais plačiais šaligatviais, naujai išgrįstas Vytauto prospektas. Netrukus po to buvo iškilmingai pažymėtas Smėlio gatvės pavadinimo keitimas, suteikiant Griunvaldo vardą (siekiant įamžinti didžiausią Vytauto pergalę – 1410 m. Žalgirio mūšį). 17 valandą iškilmės buvo sukoncentruotos Kauno oro uoste, Aleksote. Jame buvo laukiama sugrįžtant Vytauto Didžiojo paveikslo, kuris jubiliejinių metų proga ištisus du mėnesius keliavo po Lietuvą (buvo nešamas pėsčiomis, vežamas traukiniu, automobiliu, plukdomas garlaiviu ir kt.) ir buvo iškilmingai pagerbiamas visoje šalyje. Paveikslas į Kauną buvo lėktuvu skraidinamas iš Garliavos. Jį iš lėktuvo išnešė karo aviacijos viršininkas pulk. S. Pundzevičius. Po to paveikslas buvo perduotas nešti Lietuvos aeroklubo pirmininkui prof. Z. Žemaičiui ir šio klubo nariams. Paveikslą lydėjo gausi minia, žygiavo įvairios organizacijos, nešinos savo vėliavomis.

Pasakojimą apie 1930-ųjų rugsėjo 7–8 d. Tautos šventę Kaune tęsime kitoje straipsnio dalyje.

Ruošiantis pirmajai Dainų šventei Petro Vileišio aikštėje (šiuo vardu pavadinta 1926 m., iki tol vadinosi Husarų aikšte, joje vyko kariuomenės paradai) buvo sukalta laiptuota estrada, turėjusi du stilizuotus pilies bokštus, tarp jų įrengtos didelės kanklės. Balta tribūna buvo paženklinta skaičiumi „I“. Estrada nuo žiūrovų aikštės buvo atskirta tvenkiniais, o per juos nutiestas tiltelis. Aikštėje įrengta suolų 10 tūkst. žiūrovų, o iš viso aikštėje galėjo tilpti iki 60 tūkst. žmonių.

1924 m. rugpjūtį į Kauną traukiniais ir garlaiviais iš visos Lietuvos traukė minios žmonių. Tuomet Kaune turėjo prasidėti pirmoji Dainų šventė, be to, tomis dienomis kauniečiai ir miesto svečiai galėjo įvertinti krašto žemės ūkio ir pramonės pasiekimus Parodos aikštėje vykusioje parodoje.

Nors buvo tikėtasi sulaukti per šimtą chorų, į Kauną atvyko 86 (daugiausia bažnytiniai arba bažnytinių organizacijų chorai). Jie savo dydžiu buvo labai nevienodi, štai Marijampolės ateitininkų chorą sudarė 169 nariai, o Mosėdžio chorą – tik 17. Visi chorai buvo mišrūs, nebuvo vaikų chorų. Rugpjūčio 22 d. 16 valandą įvyko bendro jungtinio choro repeticija. Kitą rytą chorai atliko generalinę repeticiją, o 14 valandą visi Dainų šventėje dalyvaujantys chorai stojo su savo vėliavomis Karo muziejaus sodelyje, po to būriu traukė į Husarų aikštę (Petro Vileišio). Aikštėje susirinko apie 60 tūkst. žiūrovų, estradoje išsirikiavo chorai, už jų stovėjo 125 žmonių orkestras. Priekyje stojo visų chorų dirigentai. Dainų šventę atidarė tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Dainos dienoje dalyvavo ir žymūs lietuvių tautos šviesuoliai – Jonas Basanavičius, Juozas Tumas–Vaižgantas, Jonas Mačiulis–Maironis, kurių pastangos prikėlė tautą naujam valstybiniam gyvenimui.

Po to iš estrados pakiliai nuskambėjo jungtinio choro atliekamos liaudies dainos („Oi žiba žiburėlis“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Motuš, motuše“, „Ant tėvelio dvaro“). J. Naujaliui diriguojant buvo atliktos jo paties harmonizuotos trys liaudies dainos. Po bendro choro pasirodymo dainavo įvairūs chorai. Kadangi tokio pobūdžio šventė šalyje buvo rengiama pirmą kartą, nepavyko išvengti ir nesklandumų. Chorai ne visada susidainuodavo, kartais nepavykdavo išgauti norimą rezonansą. Tačiau žiūrovai širdingai juos palaikė.

Antroji Dainų šventės diena buvo nelabai dėkinga – lijo lietus, aikštė buvo negrįsta, todėl gruntas ėmė virsti purvynu. Dalis šventės dalyvių nusivylę išvyko namo, tos dienos programa buvo perkelta į ateinančią dieną. Rugpjūčio 25 d. 3 valandą po pietų Dainų diena vėl buvo tęsiama. Jos metu puikiai pasirodė klaipėdiečių choras, diriguojamas A. Vaičiūno.

Per dvi dienas trukusią pirmąją Dainų šventę Husarų aikštėje nuskambėjo 22 harmonizuotos liaudies dainos bei 14 originalių kompozicijų. Nors organizuojant šią šventę nebuvo išvengta gana nemažų nesėkmių, daugelis chorų neturėjo koncertinės patirties, tačiau ši šventė skatino tobulėti muzikinę Lietuvos kultūrą bei rodė, jog daina gali tapti vienu iš lietuvius vienijančių atramų.

Pradedame straipsnių ciklą, skirtą žymiems renginiams, vykusiems tarpukariu Kaune. Pirmąjį pasakojimą skiriame pirmajai Dainų šventei, tapusiai bene pirmuoju tokio masto renginiu, surengtu Kaune.

Dainų švenčių tradicija gimė Europoje XIX a. Estai savo dainų šventę surengė dar 1869 m., o latviai – 1873 m. Pirmosios lietuvių dainų šventės ištakų galima iškoti nuo 1905 m., kada mažlietuviai ant Rambyno kalno surengė Mažosios Lietuvos (tuomet buvo Vokietijos sudėtyje) dainų šventę. Dar carinės okupacijos metais buvo planuojama surengti visos Lietuvos chorų suvažiavimą (1906 m.), tačiau kilę nesutarimai ir lėšų stoka šią bręstančią idėją sužlugdė.

Dainų šventės rengimo idėja atgimė Lietuvos muzikų galvose XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. 1921 m. Kipras Petrauskas buvo vienas iš šios idėjos puoselėtojų, taip pat šį sumanymą parėmė „Dainos“ draugijos pirmininkas Juozas Žilevičius, Kauno muzikos mokyklos direktorius V. Žadeika, kurie semdamiesi idėjų būsimajam renginiui organizuoti nuvyko į Latvijoje bei Estijoje rengtas dainų šventes. J. Žilevičius suregistravo apie šimtą chorų, pareiškusių norą dalyvauti būsimojoje šventėje. Šventės organizatorių būrelį svariai papildė iš JAV grįžęs Juozas Naujalis. Aktyviausia dainų šventės idėjos propaguotoja buvo „Dainos“ draugija, kuri ragino Švietimo ministeriją imtis veiksmų ją organizuoti. 1923 m. gruodį įvyko pirmasis pasitarimas, kuriame dalyvavo J. Naujalis, A. Kačanauskas, J. Štarka, J. Žilevičius ir kt. „Dainų dienai“ (taip tuomet vadinta Dainų šventė) organizuoti komitetas buvo išrinktas 1924 m. vasarį. Visuomenėje Dainų šventės rengimo idėja sulaukė entuziaztingo palaikymo, veiklūs, dainingi žmonės neraginami siūlėsi dalyvauti.

Šventę numatyta rengti 1924 m. rugpjūčio 23–24 dienomis, tuomet, kai Kaune turėjo vykti trečioji Žemės ūkio ir pramonės paroda, o taip pat šios šventės surengimas turėjo žymėti 20-ties metų spaudos atgavimo (1864–1904 m. buvo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas) sukaktį. Tuomet Dainų šventę ketinta organizuoti Vytauto parke, greta Ąžuolyno.

Dainų dienoje norą dalyvauti pareiškė 110 chorų (apie 3000 narių) iš visos Lietuvos. Deja, kaip neretai būna, gera iniciatyva vos neužbuksavo įvairių trukdžių liūne, ypač lėšų šventei organizuoti trūkume. 1924 m. balandį buvo surengti chorvedžių kursai, siekiant, kad Dainų šventėje dalyvausiantys chorvedžiai įgytų reikiamo meistriškumo. Juose dėstė J. Naujalis, J. Žilevičius, A. Kačanauskas ir kt.

Pagrindiniam Dainų šventės mišriam jungtiniam chorui buvo sudarytas repertuaras, kuriame buvo 22 harmonizuotos liaudies dainos bei 14 orginalių kūrinių. Šiam chorui turėjo diriguoti J. Naujalis, S. Šimkus ir J. Štarka. 1924 m. liepą S. Šimkus su J. Štarka keliavo po Lietuvą ir tikrino chorų pasirengimą, atrinkdami geriausiuosius. Dainų šventės rengėjai siekė, kad šioje šventėje dalyvautų visų pirma talentingiausi ir geriausiai organizuoti chorai. Daugumoje vietovių žmonės rodė susidomėjimą bei aktyviai ir nuoširdžiai ruošėsi šiai pirmajai Dainų šventei.

Kitoje straipsnio dalyje skaitykite kaip pirmojoje Dainų šventėje daina sudrebino visą Žaliakalnį.

1928 m. Kauno teniso klubas (KTK) surengė tarptautinį turnyrą. Jame sužibėjo jauna tenisininkė Verutė Ščiukauskaitė, įveikusi net patyrusius teniso žaidėjas iš užsienio. Tuomet KTK klubas buvo Lietuvos teniso lyderis. Iš pajėgiausių žaidėjų moterų grupėje paminėtinos V. Ščiukauskaitė, M. Langienė, vyrų – J. Smetona, A. Remeikis, V. Kačergis ir kt.

1928 m. Kauno teniso klubas gavo sklypą greta LFLS aikštės (Ąžuolyno prieigose). 1929 m. pagal iš Berlyno pakviesto architekto Demlerio projektą jame buvo įrengtos dvi teniso aikštelės (1930 m. dar dvi). Jų atidarymo proga buvo surengtas teniso turnyras, kuriame vyrų vienetų nugalėtoju tapo V. Kačergis, o moterų vienetų žaidime savo pranašumą įrodė V. Ščiukauskaitė.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Kauno ir visos Lietuvos teniso padangėje pajėgiausia tenisininkė buvo V. Ščiukauskaitė (vėliau į Lietuvos tenisą atėjo ir jos sesuo J. Ščiukauskaitė), o tarp vyrų stipriausias buvo A. Remeikis (abu priklausė Kauno teniso klubui). Taip pat Lietuvos tenise nemažų laimėjimų pasiekė tuometinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnus Julius Smetona. 1931 m. KTK pirmasis Lietuvoje pasisamdė profesionalų teniso trenerį iš Estijos.

1932 m. liepą Kaune vykusiose tarpvalstybinėse lauko teniso varžybose nugalėtojų laurai atiteko latviams. Lietuvos teniso rinktinę sudarė daugiausia kauniečiai: J. Smetona, V. Kačergis, A. Jakutis, A. Remeikis. 1933 m. birželį vykusių Kauno miesto teniso pirmenybių nugalėtoju vyrų vienetų žaidime tapo A. Jakutis, geriausiai moterų vienetų žaidime pasirodė V. Ščiukauskaitė.

1934 m. spalį duris atvėrė naujasis Kūno kultūros rūmų pastatas, jo didžioji salė puikiai tiko žaisti lauko tenisui, joje buvo įrengtos brangios korklinolejimo grindys. Tad lauko tenisą tapo įmanoma žaisti ir žiemą. 1934 m. rudenį įvyko Kauno teniso turnyras, kuriame dalyvavo kelios dešimtys vyrų ir tik dvi moterys (tai rodė, jog tarp moterų tenisas buvo apmiręs). Vyrų vienetų žaidime laimėjo A. Jakutis, moterų – V. Ščiukauskaitė.

1936 m. pavasarį Kaune buvo baigtas įrengti valstybinis stadionas (dabar S. Dariaus ir S. Girėno stadionas), greta jo buvo ir kelios tenisui pritaikytos aikštelės. 1936 m. gegužę vykusiose Kauno teniso klubo pirmenybėse stipriausia moterų vienetų žaidime tapo V. Ščiukauskaitė, vyrų vienetuose pranašiausias pasirodė Julius Smetona, o vyrų dvejetuose pergale džiaugėsi J. Smetona ir A. Jakutis.

1937 m. rugpjūtį Kaune vykusiose Lietuvos teniso pirmenybėse dalyvavo daugiau negu 30 žaidėjų. Vyrų vienetuose nugalėjo F. Giedrys. Moterų vienetų žaidime jau daugybę metų iš eilės nugalėtoja tapo V. Ščiukauskaitė. 1938 m. Kaune surengtoje Pirmojoje tautinėje olimpiadoje lauko teniso vyrų vienetų žaidime auksą pelnė Vytautas Gerulaitis (Vito Gerulaičio tėvas), o moterų vienetų nugalėtoja jau tradiciškai tapo V. Ščiukauskaitė.

Tarpukariu Kauno teniso klubas būrė stipriausius tenisininkus Lietuvoje, Kaune buvo bene geriausia teniso infrastruktūra (gerus teniso aikštynus turėjo ir Palanga).

Tęsdami sporto tematikos straipsnių ciklą šį kartą pristatome pasakojimą apie lauko tenisą – vieną iš aristokratiškiausių sporto šakų.

Lauko tenisas Lietuvą pasiekė per dvarų kultūrą. Pirmoji cementinė aikštelė tenisui žaisti įrengta grafui J. Tiškevičiui priklausiusiame Astravo dvare apie 1900 metus. Tačiau tuomet šis žaidimas plačiau nepaplito ir buvo prieinamas tik visuomenės elitui. Platesnė teniso sklaida prasidėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Pirmieji teniso entuziastų būreliai telkėsi ne kur kitur, o Kaune.  1919 m. gegužę Lietuvos sporto sąjunga (LSS) paskelbė, jog laukiami visi norintys žaisti tenisą (tuomet jis vadintas launtenisu) Vytauto parko aikštelėje. Šia sporto šaka greit susidomėjo ir didžiausia tuometinė sporto organizacija Lietuvoje – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), be to, pažaisti tenisą mėgo Kaune rezidavę užsienio šalių diplomatai. 1919 m. liepą įvyko pirmoji Lietuvos sporto sąjungos šventė, kurios metu be kitų sporto šakų atstovų rungtyniavo ir teniso entuziaztai. Pirmieji teniso treneriai Kaune buvo E. Kubiliūnaitė (moterims) bei K.Blažys (vyrams). 1920 m. Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga Vytauto parke įrengė antrą teniso aikštelę, nes augantis teniso žaidėjų būrys pirmojoje ėmė nebesutilpti. 1921 m. buvo įrengta jau trečioji teniso aikštelė – tai rodė, jog teniso populiarumas tarp kauniečių gana sparčiai augo.

1921 m. vasarą Kaune įvyko pirmasis Lietuvos teniso čempionatas. A. Kasperaitis nugalėjo vyrų vienetų žaidime, o K. Blažys ir V. Žadeikis šventė pergalę vyrų porų žaidime. Tenisas greitai išplaukė į tarptautinius vandenis – jau 1921 m. rugsėjį buvo surengtas pirmasis tarptautinis teniso turnyras, kurį organizuojant talkino Kaune rezidavę Didžiosios Britanijos, Danijos, Olandijos diplomatai. Lietuviai pasirodė puikiai – moterų vienetų žaidime netikėta sėkmė aplankė kaunietę A. Glinskienę, o vyrų vienetų žaidime pajėgumą įtvirtino A. Kasperaitis. Jaunimo turnyre pergalę šventė Stepas Garbačiauskas, finale nurungęs V. Baltušką. 1922 m. birželį įvyko jau antrasis tarptautinis teniso turnyras, kuriame dalyvavo 6 moterys ir 14 vyrų. Moterų vienetų žaidime pranašiausia pasirodė vokietė E. Maurach, o vyrų vienetų žaidime neįveikiamas buvo A. Kasperaitis. Įdomu pastebėti, jog tuomet teisėjų vietas užimdavo patys rungtynių dalyviai.

Pirmųjų teniso žingsnių Lietuvoje problemos buvo tos pačios kaip ir ankstesniuose straipsniuose aprašytų sporto šakų – trūko gerai įrengtų aikštelių, sportinio inventoriaus (patogių rakečių ir kt.), nebuvo profesionalių teisėjų, trūko metodinės literatūros lietuvių kalba. Tačiau visa tai teniso entuziastus tik dar labiau skatino veikti ir keisti padėtį į gerąją pusę.

1924 m. vasarį aktyvieji tenisininkai (K. Blažys, V. Žadeika, B. Navickienė ir kt.) palaikomi LFLS pirmininko Stepo Garbačiausko įkūrė Kauno teniso klubą (KTK). Tenisą ėmė pamėgti moterys, jį vis plačiau žaidė studentai. 1926 m. Kauno teniso klubas turėjo jau 70 narių.

Pasakojimą apie lauko tenisą tarpukario Kaune tęsime kitoje straipsnio dalyje.

Atidavę duoklę sporto banginiams – krepšiniui ir futbolui, šį kartą pristatome taip pat populiarios sporto šakos istorijos epizodus. Jūsų dėmesio laukia pasakojimas apie boksą.

Bokso ištakos siekia dar senovės Egiptą, tačiau modernusis boksas gimė XIX a. Į Lietuvą boksas kaip ir daugelis kitų sporto šakų atkeliavo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Bokso lopšiu Lietuvoje vėlgi laikoma laikinoji sostinė.

Bokso atsiradimas Lietuvoje sietinas su žymiu transatlantiniu lakūnu Steponu Dariumi. Pradėjęs Lietuvoje populiarinti krepšinį, futbolą, beisbolą, jis taip pat buvo neabejingas boksui. Savo aplinkoje (ypač tarp aviacijos karininkų, Karo mokyklos kursantų) jis skleidė bokso idėjas, demonstruodavo jiems bokso pirštines, mokė tam tikrų bokso judesių, aiškino šios sporto šakos taisykles. Jis mokė boksuotis daugelį žinomų tarpukario Lietuvos boksininkų: K. Markevičių, V. Dagilį, R. Kazoką, J. Kudirką, V. Tarvydą ir kitus. Jis taip pat treniravo savo svainį Algirdą Škėmą, kuris 1926 m. netgi tapo Lietuvos bokso čempionu.  Steponas Darius buvo ne vien bokso mokytojas ir treneris, bet jam teko būti ir bokso varžybų teisėjo vaidmenyje. Taip pat autoritetingi bokse (dažnai teisėjaudavę) buvo V. Byla, V. Gulmanas, J.Šulginas ir kt.

Nors bokso rungtynes bandyta surengti dar 1919 m., pirmosios oficialios bokso varžybos surengtos 1923 m. gruodį Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) pirmenybių metu. Ši organizacija buvo bokso pradininkė Lietuvoje, joje būrėsi pirmieji bokso entuziaztai. Pirmąsias bokso varžybas organizavo ne kas kitas, o Steponas Darius. Pirmasis oficialus bokso čempionatas įvyko 1925 m. kovą Kaune. Jame varžėsi dviejų svorio kategorijų boksininkai. Pirmuoju Lietuvos bokso čempionu tapo Vladas Byla. 1926 m. gruodį Kaune buvo surengtas pirmasis tarpvalstybinis bokso mačas. Jame sėkmė šypsojosi kaimynams latviams ir jie nugalėjo lietuvius rezultatu 3:1.

Kaune gana dažnai buvo rengiami tarpvalstybiai susitikimai, kuriuose kaimyninių šalių atstovai išbandydavo savo jėgas bokso ringe. 1927 metais į Kauną atvyko estai V. Palmas ir K.Gernas. V. Palmui pavyko įveikti K. Markevičių, tačiau K.Gerną bokso ringe sudorojo J.Vinča. Netrukus po to J. Vinčai ėmė stebėtinai sektis, kai jis Kaune įveikė Latvijos čempioną V. Freilidrą, o netrukus ir Rytprūsių (Vokietija) – P. Vroblevskį. 1928 m. J. Vinčai pavyko nukautuoti Latvijos bei Estijos bokso čempionus – A. Ramą bei H. Kuksmaną ir jis antrą kartą tapo stipriausiu Pabaltijo boksininku (tais pačiais metais jis dalyvavo Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, vėliau išvyko į JAV ir kovojo profesionalų ringe). S. Darius taip pat prisidėjo prie J. Vinčos žvaigždės kilimo, buvo vienas jo trenerių.

1928 m. Lietuvos bokso čempionate rungėsi jau 32 boksininkai visose aštuoniuose svorio kategorijose, tai rodė, jog kultivuojančių boksą entuziaztų būrys gausėjo. Kaunas buvo vienas iš Lietuvos bokso centrų, tačiau greta jo stovėjo ir Klaipėda, taip pat turėjusi puikių kovotojų ringe.

Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados dienos rytą Įgulos bažnyčioje buvo surengtos iškilmingos Šv. Mišios, kuriose dalyvavo ministras pirmininkas kun. Vladas Mironas, ministrai, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, sportininkai ir gausi minia kauniečių ir miesto svečių. Olimpiada buvo atidaryta 1938 m. liepos 13 d. 16 val. valstybiniame stadione Žaliakalnyje (dabartinio S. Dariaus ir S. Girėno stadiono teritorija).  Į atidarymo iškilmes susirinko daugiau kaip 10000 žiūrovų. Garbės tribūnose vietas užėmė ministrų kabinetas, Lietuvoje rezidavęs užsienio diplomatinis korpusas, žiniasklaidos atstovai. Stadione plevėsavo vėliavos bei liepsnojo aukuro ugnis. Išsirikiavę su vėliavomis stadione stovėjo sportininkų kolonos. Pirmąją tautinę olimpiadą atidarė prezidentas Antanas Smetona. Iš jo rankų olimpinę vėliavą perėmė žaidynių dalyvis Petras Jankevičius. Tuomet į dangų buvo paleista apie 1000 karvelių, kurių daugumą atnešė vaikai (vaikai, nešini karveliu, į olimpiadą buvo įleidžiami veltui), tada buvo iššautos patrankų salvės ir prie aukuro buvusiame stiebe iškilo olimpinė vėliava. Tuomet prie tribūnos priartėjo sportininkų grupės su vėliavomis. Olimpiados komendantui skaitant priesaikos tekstą, sportininkai iškėlę dešines rankas bei nusiėmę kepures kartojo priesaikos tekstą. Po to sekė sportininkų paradas, vėliau – tautinių šokių šokėjų (jų buvo apie 500) pasirodymas.

Trimito garsas pranešė apie olimpados pradžią. Ištisas dvi savaites vyko intensyvios varžybos aikštėse, vandenyje ir ore. Kai kurie olimpiados renginiai taip pat vyko ir Klaipėdoje. Varžytasi ne tik dėl už pirmas tris vietas skiriamų aukso, sidabro bei bronzos medalių, bet ir dėl Amerikos lietuvio advokato Borden–Bagdžiūno skirtų devynių prizų.

Į Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados programą buvo įtraukos šios sporto šakos: lengvoji atletika, plaukimas, sunkioji atletika, jojimas, dviračių lenktynės, aviacijos sportas (aviamodelizmas, sklandymas, skraidymas), šaudymas, krepšinis, tinklinis, futbolas, tenisas, stalo tenisas, būriavimas ir irklavimas (vyko Klaipėdoje). Tautinės olimpiados krepšinio varžybų nugalėtojais tapo Amerikos lietuvių krepšinio komanda, finale įveikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos komandą rezultatu 27:21. Olimpiniais futbolo čempionais tapo Klaipėdos KSS (Klaipėdos sporto sąjunga), kuri finale palaužė Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos komandą rezultatu 2:0.

1938 m. liepos 31 d. 16 dienų trukusi Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada buvo baigta. Į jos uždarymo iškilmes atvyko ministras pirmininkas Vladas Mironas, kuris savo kalboje pasidžiaugė gausiu dalyvių skaičiumi, įspūdingomis pergalėmis ir šį neeilinį sporto renginį uždarė. Po to vyko dalyvių paradas, buvo užgesintas aukuras bei nuleistos olimpinės vėliavos. Pirmajai Lietuvos tautinei olimpiadai pažymėti buvo išleisti keturi pašto ženklai.

Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada buvo svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės 20-čio minėjimo akcentas. Ši olimpiada parodė, jog pasaulio lietuvių jaunimas neprarado ryšių su Tėvyne. Kartu šios olimpinės žaidynės suteikė progą iš įvairių kraštų susirinkusiam lietuvių jaunimui išbandyti savo jėgas įvairiose sporto šakose. Deja, Tautinės olimpiados beužsimezganti tradicija nutrūko, nes 1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija bei Antrasis pasaulinis karas ją užgniaužė.