2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienį, Kauno „Žalgirio“ arena sukvies visus į iškilmingą atidarymą.

Po jo susirinkusiųjų lauks įspūdinga Lietuvos bei Ispanijos krepšinio rinktinių kova. Žiūrovai galės ne tik pirmieji pabuvoti didžiausioje Baltijos šalyse arenoje, mėgautis įspūdingais atidarymo vaizdais, bet kartu su didžiule minia sirgti už Lietuvos rinktinės pergalę.

Pirmojoje renginio dalyje susipins magija, mitologija ir simboliai. Scenoje, kuria virs krepšinio aikštelė, mitinius vaizdus kurs ne tik video ir šviesos efektai, bet ir apie 150 įvairių hip-hop ir modernaus šokio atlikėjų.

Renginio kokybę užtikrins Lietuvoje tiek jau pripažinti, tiek ir mažiau žinomi, tačiau perspektyvūs ir itin kūrybingi savo srities specialistai:

teatro ir televizijos režisierius Kęstutis Bražiūnas, kompozitorius Vidmantas Bartulis, poetas Gintaras Patackas, scenografas Sergejus Bocullo, šiuo metu intensyvioms repeticijoms vadovaujanti choreografė Lina Puodžiukaitė. Šiam reginiui vadovauti pakviesta net 10-ies menininkų ir jų asistentų komanda, pasitelkti profesionaliausi Kauno muzikantų kolektyvai.

Pagrindiniu vakaro herojumi taps paprastas berniukas, kuris atidarymo renginio metu sukaups mitologines ir istorines galias savo svajonių įgyvendinimui. Tai vertybės, kurios mus stiprina ir vienija.

„Džiaugiamės, jog „Žalgirio“ arena sutiko įgyvendinti įspūdingą renginį kartu su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) sujungiant kultūrinį renginį su krepšinio varžybomis. Atveriant tokio svarbaus sporto objekto duris surengti vien iškilmingą koncertą nepakanka“, – sakė LKF prezidentas Vladas Garastas.

„Žalgirio“ arenos atidarymą vainikuos Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Vidmanto Bartulio ir poeto Gintaro Patacko sukurta oratorija „Tas kosminis krepšinio jausmas“, atliekama Kauno miesto simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir keturių solistų: sopranas Asmik Grigorian, tenoras Edgaras Montvidas, altas Kristina Jatautaitė, baritonas Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Diriguos Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis.

Po įspūdingo atidarymo šou bus paskelbta pertrauka, o po jos 21 val. prasidės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės ir Europos čempionės Ispanijos komandos dvikova.

2006 metų pasaulio, 2009 metų Europos čempionai ir 2008 metų olimpiniai vicečempionai ispanai nusiteikę susigrąžinti pernai Turkijoje prarastą šlovę, todėl į rinktinę šiemet surinko visus šiuo metu geriausius savo krepšininkus. Ispanijos ekipa dar nepamiršo, kaip buvo sutriuškinta Lietuvoje 2009-ųjų Europos čempionato išvakarėse, todėl sieks įrodyti, kad gali laimėti ir mūsų šalyje.

Organizatoriai visus smalsuolius kviečia į naująją areną ir ragina nevėluoti: arenos durys atveriamos jau 17.30 val., renginio pradžia 19 val. Numatoma tiesioginė TV3 transliacija.

Transporto informaciją „Žalgirio“ arenos atidarymo šventės žiūrovams galima rasti čia.

Zalgirioarena.lt informacija

2011 m. rugpjūčio 18 dieną 19.00 val. įvyks naujosios „Žalgirio“ arenos atidarymo šventė ir draugiškos krepšinio rungtynės tarp Lietuvos ir Ispanijos rinktinių.

Siekiant išvengti automobilių, vykstančių į renginį, spūsčių ir automobilių statymo problemų kviečiame naudotis Kauno viešojo transporto (KVT) paslaugomis.

Patogiai atvykti į „Žalgirio“ areną galite įprastais KVT maršrutais.

Atvykus į Kęstučio gatvėje esančias stotelės „Gedimino g.“, „S. Daukanto g.“ arba Vytauto prospekte esančią stotelę „Griunvaldo g.“ areną pėsčiomis pasieksite per 5-10 minučių.

2011 m. rugpjūčio 18 d. reguliarių KVT maršrutų autobusai ir troleibusai kursuos įprastu darbo dienų eismo tvarkaraščiu.

Po renginių galėsite pasinaudoti specialiais autobusų maršrutais, žymimais „ŽA“, skirtais suteikti viešojo transporto paslaugas „Žalgirio“ arenos lankytojams pasibaigus renginiams arenoje.

Keleiviai bus įlaipinami Karaliaus Mindaugo pr. ties „Žalgirio“ arena specialiai kiekvienam maršrutui įrengtose stotelėse.

Kiekvienam „ŽA“ maršrutui bus įrengta atskira stotelė, ant stotelės ženklo nurodant kokio maršruto autobusas išvyks iš minėtos stotelės.

Keleiviai išlaipinami maršruto trasoje esančiose stotelėse.

Atvykimas į „Žalgirio“ areną traukiniu iš Vilniaus

„Žalgirio“ arenos atidarymo šventės žiūrovams iš Vilniaus atvykti į Kauną yra numatyti specialūs geležinkelio keleivinių traukinių maršrutai.

2011 m. rugpjūčio 18 dieną 17.25 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties numatomas greitojo traukinio „Vilnius-Kaunas“ išvykimas, planuojamas atvykimas į Kauno geležinkelio stotį – 18.30 val.

Traukiniu iš Vilniaus atvykę žiūrovai iš Kauno geležinkelio stoties galinės stotelės į „Žalgirio“ areną galės nuvykti KVT specialaus „ŽA 1“ maršruto autobusais.

Po renginio tuo pačiu „ŽA 1“ KVT autobusų maršrutu keleiviai galės atvykti į Kauno geležinkelio stotį, kur jų lauks geležinkelio keleivinio maršruto „Vilnius – Kaunas“ traukinys.

KVT autobusų „ŽA“ maršrutų eismas po renginių „Žalgirio“ arenoje

Autobusų maršrutų „ŽA“ išvykimo laikas nėra nustatytas ir priklausys nuo renginių arenoje pabaigos. Suplanuoti septyni „ŽA“ autobusų maršrutai.

Autobusų maršrutai „ŽA“:

ŽA1 Žalgirio arena – Geležinkelio stotis

Autobusai važiuoja iš Žalgirio arenos į Geležinkelio stotį.

ŽA2 Žalgirio arena – Partizanų g.

Autobusai važiuoja Karaliaus Mindaugo pr., Kaunakiemio g., Karo Ligoninės g., Vytauto pr., Parodos g., K. Petrausko g., Vydūno al., Radvilėnų pl., A. Baranausko g., Birželio 23-iosios g., V. Krėvės prospektu.

ŽA3 Žalgirio arena-Europos pr. – 2-asis fortas

Autobusai važiuoja Karaliaus Mindaugo pr., Prietilčio g., Europos pr., Veiverių gatve.

ŽA4 Žalgirio arena – Panemunė

Autobusai važiuoja Karaliaus Mindaugo pr., A. Juozapavičiaus pr., Tilto g., Vaidoto gatve.

ŽA5 Žalgirio arena – 2-oji ligoninė

Autobusai važiuoja Karaliaus Mindaugo pr., Birštono g., Gimnazijos g., Šv. Gertrūdos g., Šauklių g., Linkuvos g., Varnių g., Baltų pr., Žiemgalių g., Baltijos g., Naujakurių gatve.

ŽA6 Žalgirio arena – Taikos pr. – Petrašiūnai

Autobusai važiuoja Karaliaus Mindaugo pr., Birštono g., Gimnazijos g., Šv. Gertrūdos g., Savanorių pr., Taikos pr., Kovo 11-osios g., R. Kalantos g., T. Masiulio gatve.

ŽA7 Žalgirio arena – Eiguliai-Kalniečiai

Autobusai važiuoja Karaliaus Mindaugo pr., Birštono g., Gimnazijos g., Šv. Gertrūdos g., Savanorių pr., Utenos g., Sukilėlių pr., Šiaurės pr., S. Žukausko g., P. Lukšio g., Savanorių prospektu.

Atvykimas į „Žalgirio“ areną automobiliu

Jei vis dėlto nusprendėte į renginius „Žalgirio“ arenoje atvykti automobilių, siūlomos automobilių statymo vietos yra Prekybos ir pramogų centro „Akropolis” automobilių stovėjimo aikštelėje ir Karaliaus Mindaugo prospektas.

Prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ automobilių stovėjimo aikštelė 4-tame aukšte bus rezervuota lankytojams, turintiems bilietus į „Žalgirio” arenos atidarymo šventę, todėl norint pastatyti automobilį šioje aikštelėje kontrolieriams reikės pateikti bilietus į „Žalgirio” arenos atidarymo šventę.

Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Karaliaus Mindaugo prospekto atkarpa ties „Žalgirio“ arena yra skirta viešojo transporto autobusams stovėti, todėl šioje vietoje automobilių statyti nebus galima.

Automobilių stovėjimo aikštelėje esančioje Nemuno saloje greta „Žalgirio“ arenos automobilių statyti galima nebus.

Kauno viešojo transporto organizavimo schema renginiu „Žalgirio“ arenoje metu.

Transporto organizavimo schema renginių „Žalgirio” arenoje metu.

Liūdesys – tai troškimas kažko…Ko trokšti yra, tik nėra žodžių tam apsakyti. (A.de Sent Egziuperi)

Dažnai žmogaus nuojauta žino daugiau negu protas. Jis jaučia, kad liūdėti kaip ir nėra dėl ko, bet kažkas vis šnabžda, kad šalia pradžių visada yra pabaigos. Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Lyg pabaigos pradžia. O štai rugpjūčio 4-ąją Kauno ryšių istorijos muziejuje įvyko jau ketvirtasis, priešpaskutinis, šio sezono Senamiesčio žiogo koncertas. Vis dėlto gerų emocijų ir šypsenų jame netrūko. Bet kokias mintis apie vasaros ir sezono pabaigą čia vijo Mykolas Jokubauskas, Zala ir Driukas, Gediminas Storpirštis su grupe bei grupė „Liūdni slibinai“.

Koncertą kaip įrasta pradėjo jaunasis atlikėjas. Šį kartą muzikantų puokštė buvo kaip niekad lygiavertė, o jauniausiojo atlikėjo rolę joje užėmė Mykolas Jokubauskas. Atlikėjas iškart perspėjo žiūrovus, kad jo kūrybą būtų labai sunku pavadinti dainuojamąja poezija ir prisipažino, kad bijojęs groti Kaune. Tačiau publika muzikantą priėmė labai šiltai ir pradžioje pasirodęs jaudulys iki pasirodymo pabaigos išnyko. Įvairiausiais amžiaus tarpsniais egzistencinius klausimus nagrinėjančią gana rimtą Mykolo kūrybą pakeitė geros nuotaikos nestokojantys Andrius Zalieska bei Aurimas Driukas. Paprastai gyvulių filosofijas nagrinėjantys ir Ežiuku bei Meškiuku virstantys atlikėjai šį kartą pasirinko žmogiškesnius dalykus – meilę, vienatvę, paslaptis. Tačiau į viską pro šypsnį žvelgiantys muzikantai nė akimirkos neleido liūdėti – kvietė su mylimu žmogumi kalbėti atvirai (tik perspėjo – vėliau gali tekti prisijungti prie jų bedainuojant apie vienatvę), kalbėjo apie pavydą vienišiems žmonėms, kurie dar gali „traukti mylimų ieškot“. Taip besidalinant mintimis apie likimą, koncertas nepastebimai įpusėjo, o sceną visiškai užpildė Gediminas Storpištis, į Kauną atsivežęs visą būrį puikių muzikantų: šio žanro mėgėjams puikiai pažįstamą multinstrumentualistą Saulių Petreikį (pučiamieji, vokalas), Daumantą Slipkų (klavišiniai, perkusija), Vytą Mikeliūną (smuikas), Vytį Nivinską (kontrabosas) bei Joną Krivicką (gitara). Tokia gausi palyda padovanojo neįprastus dainuojamajai poezijai garsus, supintus su pasaulio etnine muzika (world music). Nemažai dainų iš savo naujojo albumo „Taip“ atlikęs G.Storpištis sukūrė nepaprastai šiltą atmosferą, sulaukė gausių aplodismentų ir dar kartą galėjo įsitikinti, kokia yra Laikinosios sostinės publika yra lanksti.

Ramybę, tvyrojusią viename Senamiesčio kiemelių, greitai sudrumstė „neatpažintas mitologinis reiškinys muzikinėje erdvėje“ kitaip dar žinomas „Liūdnų slibinų“ pavadinimu. Šiaip aktorių grupelei nėra jokių ribų – jie nepabūgo mesti iššūkio legendinei grupei „The Beatles“ pateikdami vienos labai gerai žinomos dainos lietuvišką versiją, atlikdami edukacinį triptiką. Muzikantai pasiskirstė publiką (Vaidą Kublinską turėjo mėgti moterys, grupės moterį Aistę Lasytę – vyrai, o mažąjį grupės narį Dominyką Vaitiekūną – vaikai) taip paaiškindami, kodėl jie yra tokie populiarūs, t.y. į jų koncertus susirenka daugiau nei 20 žmonių, o savo pasirodymą užbaigė „vis labiau populiarėjančio žanro – sakytinės poezijos“ – daina „ArbaTa“. Vis dėlto žiūrovams neužteko to, ką pateikė muzikantai, ir po pasirodymo jiems teko sugroti žiūrovų prašomą beveik lietuvių liaudies dainą „Karvytis“.

Vakaro sutemoms nepastebimai apgaubus Kauno senamiestį, scenos žibintams išskiriant tik atlikėjus, o laikrodžio rodyklei pralenkus dešimtos valandos žymą, į pabaigą atėjo ir šis, priešpaskutinis, penktojo sezono koncertas. Rugpjūčio 18-ąją jau paskutinį kartą šiemet į koncertą kviesiantis Žiogas vėl pateiks ypatingų atlikėjų puokštę – čia lankysis jaunoji atlikėja Kristina Muravjova, teatro laboratorija „Atviras ratas“, Bjelle ir Peru bei po festivalio „TAI-AŠ“ Lietuvą pamilęs svečias iš Airijos Denis McLaughlin .

Vilmanto Ramono užfiksuotas akimirkas iš koncertą galima rasti čia.

Aš velniškai bijau atsisukti atgal ir pamatyti praleistas progas, kurios kvėpavo man į nugarą ir kvietė apkabinti, bet jas atstūmiau, bijau likti nesuprastas ir neišgirstas klausančių žmonių, suprasti, kad sekundę trukęs nepažįstamosios žvilgsnis buvo kvietimas prieiti, o tą akimirką buvau sulaužytom kojom, nors jos net nebuvo įkalintos gipse. Bijau prakeiktos vienatvės, kuri bandos visuomenėje gydoma beprasmiais idiotų susibūrimais, meldžiantis alkoholiui ir išdavystėms. Bijau pažvelgti Dievui į akis, už visas malones, už kurias nė kart nepadėkojau, o jos buvo suteiktos avansu ir dar. Ir dar. Ir dar kartą.

Bijau jaunystės, kuri trumpesnė už pirmas ir paskutines penkias minutes su mylimu žmogumi, bijau ir tų paskutinių minučių, o gal labiau nežinomybės, kada gi jos pradės tiksėti. Bijau savęs, nes kartais pavirstu keliais, kurie veda į skirtingas puses, o pažintiniai autobusai pernelyg brangūs laiko ir vidinės ramybės atžvilgiu. Bijau sudėtingų žodžių, kurie tokie spengūs paprastumo vienkiemio pripratintoms ausims, kaip ir žodžių, kurie skirti paveikti mano kūną, o ne sielą. Velniop juos. Tikrai. Bijau apsimetėlių žmonių, kurie nuolat šypsosi, o galvoje nešiojasi siaubingus planus, nes labiausiai žmogų žeidžia melas ir nepasitikėjimas. Bijau tapti kaip jie. Bet tik todėl, kad baimė yra vienintelis priešnuodis.

Nenoriu, kad mano vaikai augtų papuose paskendusio televizoriaus mėnesienos šviesoje, nenoriu, kad jų smegenyse veistųsi nepilnavertiškumo kandys, graužiančios besivystančią asmenybę. Nenoriu, kad norėdamas aplankyti savo anūkus turėčiau važiuoti į kažkokias anglijas, bijau, kad jų akyse galiu atrodyti tik vaikštantis ir kosėjantis testamentas.

Kita vertus, iki to laiko turiu daugybę progų pasimokyti iš savo klaidų, kai kurias baimes palikti užnugaryje, o kai kurioms spirti užpakalin, kad dar ir bėgtų priekyje manęs, juk nenoriu prarasti motyvacijos. Bet jos vis įgauna naujas formas, grįžta įlidusios į ėriuko kailinius, todėl reikia žirklių, kad pamatytum, gi po jais slepiasi…

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

„Viskas gerai? Žiogelis tikrai bus?“ – besimaišant žemei su dangumi ir likus maždaug valandai iki dar vieno puikaus vakaro pradžios tenka klausinėti organizatorių. „Bus, nebent labai stipriai lytų – tada kelsimės į vidų“ – tokį atsakymą buvo galima išgirsti iš savo telefono ragelio. Tad nieko nelaukusi dainuojamosios poezijos mėgėjų kariauna patraukė į Kauno ryšių istorijos muziejaus kiemelį, kuriame vyko trečiasis šios vasaros dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ koncertas. Jame debesis sklaidė ir kūryba dalijosi Gytis Ambrazevičius, Ieva Narkutė su Kęstučiu Pleita, Giedrius ir Agnė Arbačiauskai bei Andrius Kaniava ir grupė.

Lietui kiek aprimus, koncertas perkeltas nebuvo, o geros nuotaikos pasisemti susirinko pilnas Ryšių istorijos muziejaus kiemelis. Pirmasis į sceną kaip jau įprasta pakilo jaunasis atlikėjas. Šį kartą tai buvo Gytis Ambrazevičius. Vos jam užgrojus galėjai ir pasimesti, ar tik čia neatvyko vienas žinomiausių šio žanro atlikėjų Domantas Razauskas. Tačiau vos Gytis uždainavo, viskas vėl grįžo į savo vietas. Šio jaunojo atlikėjo pasirodyme netrūko sudėtingų tekstų, melodinių vingių, gitaros derinimų ir „razauskiškų“ akcentų. Vos prasidėjus koncertui – O stebukle! – lietus visiškai liovėsi, palikdamas skėčių jūra užmaršty ir leisdamas pasirodyti net žydro dangaus lopinėliams. Lūpinės armonikėlės ir gitaros garsus pakeitė švelnios pianino melodijos su alto griežimu. O Gytį Ambrazevičių scenoje pakeitė Ieva Narkutė ir altininkas Kęstutis Pleita. Duetas šio vakaro pasirodymą pavadino teminiu – „Nelaiminga meilė“. Daug ir labai nuoširdžiai apie žmonių tarpusavio jausmus dainuojančios Ievos tekstai kas kartą priverčia susimąstyti, įvertinti tai, ką turime. Na, arba ko neturime. Alto garsai tapo lyg širdies aidas apdainuojamos situacijos metu, o švelnus Ievos balsas uždarė į savas mintis, kuriose teko pervertinti visą savo gyvenimą.

Po pertraukos scenoje pasirodė Giedrius Arbačiauskas ir violončelininkė Agnė Arbačiauskienė. Savo pasirodymą pradėjęs eilėraščiu, Giedrius nuoširdžiai pasakojo apie kiekvienos dainos atsiradimą, o šie pasakojamai būdavo apipinti dvylikastygės gitaros melodijom bei viską dar labiau paryškinančiais violončelės garsais. Šį ramų ir šiltą duetą pakeitė Andrius Kaniava ir grupė: Aleksandras Tenas (gitara) ir Sigitas Mickis (klavišiniai). Artistiškos ir linksmos dainos apie gyvenimą ir supančius žmones neleido dingti šypsenoms. Šiltas bendravimas su publika susilaukė šios palankumo, o gera nuotaika buvo garantuota iki pat koncerto pabaigos. Nors likus vos porai dainų iki koncerto pabaigos, lietus sugrįžo, Andriui ištarus „Ai, koks skirtumas“, programa nebuvo trumpinama, o ir žiūrovai nežadėjo skirstytis. Šiltai aplodismentais išlydėjus atlikėjus, Žiogas nuliuoksėjo slėptis nuo lietaus kviesdamas jau rugpjūčio 4-ąją sugrįžti į tą patį Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelį, kuriame vėl skambės gerą nuotaiką ir šilumą nešančios dainos.

Vilmanto Ramono nuotraukas iš renginio galima rasi čia.

Paskutinę pirmojo vasaros mėnesio dieną Kaune, Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, muzika, primenanti dainuojamosios poezijos garsų įvairovę, privertė palaukti anksčiau laiko sumaniusius apsilankyti lietaus debesis. Čia vyko antrasis dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ penktojo sezono koncertas.

Pirmoji savo talentą ir sugebėjimą vyti lietų parodė šešiolikmetė Gintarė Ružinskaitė. Jau tradicija tapęs jaunųjų atlikėjų pasirodymas koncerto pradžioje ir vėl nenuvylė. Stiprus merginos balsas, įsimintini, vizitine kortele tapusios, pirmosios dainos tekstai bei gitaros garsai – visa tai sudarė solidaus pasirodymo įspūdį.

„Rodos lietus kaupiasi“ – pasakė vienas visiems gerai žinomas animacinio filmo personažas. Vytautas V. Lansbergis, scenoje pasirodęs antrasis, su minėto personažo kadaise televizijos ekranuose ištarta fraze šį vakarą sutikti negalėjo. Aktorius, režisierius ir knygų autorius nieko nelaukdamas ėmėsi svarbiausios vakaro misijos – lietaus atbaidymo. Jiems (kartu koncertavo ir kompozitorius Raimondas Rašpoliauskas) tai daryti sekėsi tikrai neblogai, o susirinkusieji stengėsi padėti: „išlaidžiau ožką miškan riešutaut..“. Istorija apie paskutinį bilduką ore susikaupusius vandens lašus privertė nejuokais išsigąsti, bet neatbaidė.

Kova su lietumi tęsėsi. Estafetę perėmė „Atika“ – geriausia Lietuvos bardų grupe tapusi muzikantų kompanija iš Klaipėdos. Kokybiška muzika nepaliko abejingų, o grupė padovanojo publikai ne vieną savo hitą. Pasirodymą „Atika“ baigė kartu su Domantu Razausku, kuris iš karto po dainos į sceną pasikvietė Paulių Ruką (bosinė gitara) ir Simą Butavičių (smuikas). Trijulė nuotaikingu ir melodingu pasirodymu atsiuntė žinią ir apie koncerto pabaigą. O lietus taip ir nepasirodė.

Ir tik koncertui pasibaigus ir nebelikus kam su lietaus debesimis kovoti, kelias namo prisipildė didelių ir mažų vandens telkinių, o rankose nešami saulės akiniai priminė, jog vasara dar nesibaigė. Kaip ir „Senamiesčio žiogo“ penktasis sezonas, kurio trečiasis koncertas numatytas liepos mėnesį klausytojams pristatys dar vieną dainuojamosios poezijos injekciją.

„Aš labai myliu Lietuvą!” – klyktelėjo blondinė, krūtimis plaudama partizanų mirties vietoje pastatytą kryžių.

„Aš labiau!“ – subliuvo už netoliese augančio beržo besišlapinantis vyrukas nuo Plungės, studijuojantis teisę. „KĄ? Taigi prispaudė.“.

Atėjus vakarui, visi susėdę bučiavo pačių išsiuvinėtą kažkurios Afrikos valstybės vėliavą, velniškai panašią į Lietuvos, o Stanislovui užgrojus lūpine armonikėle, Tomas pasinaudodamas visą dieną nuo kamerų besislėpusio Andrėjaus silpnumu (vis tik rūsyje naminę ragavo..) parodė, kaip Mindaugas nudėjo paskutinį vienytis nesutikusį kunigaikštį. Kelios merginos krykštavo lyg ančiukai, o operatorius paprašė padėjėjo padalinti joms po alaus butelį. „Puiki reklama išeis“ – garsiai samprotavo.
Prieš tai pasyviai laikęsis Martos, Gailiaus ir Sandros būrelis staiga pasileido Lenkijos pusėn – Marta dievagojosi, kad lyg kažkada istorijos pamokoje nugirdusi, jog Lietuva ir Lenkija anksčiau buvo viena valstybė..

Pyktelėję likusieji (laužą uždegti ir prižiūrėti mokėjo vienintelis Gailius), ilgai laiko veltui nešvaistė – greitai buvo surengtos keiksmų varžytuvės, lietuviškais tautosakos motyvais (Gintautės plaukai buvo supinti į kasas, o Augis avėjo medienos spalvos „kroksais“). Ech, norėčiau pamatyti jų veidus, kai sužinojo, jog visos pastangos galiausiai buvo „užpypintos“..

O namuose sėdintys žiūrovai, kad plaka pirštais išmaniuosius telefonus, kad balsuoja, juk Lietuvą myli ir jie ne ką mažiau.. „Va, Karoli, kodėl tu nėjai į atranką, būtum dabar visoj giminėj mylimas, o mus puikiais tėvais laikytų.“.

Išgirdę apie tokį laidos formatą, bemaž viso pasaulio šalių vadovai priverčia tokias laidas rodyti ir savo valstybėse, greitai įsigali visuotinė taika, o „Aš myliu Lietuvą“ prodiuseriai laimi Nobelio taikos premiją.
LNK nebeprivalo rodyti 70 proc. rusiškų serialų, o Jampolskis pagaliau išeina seniai užsitarnauton pensijon. Mūsų akys ilsisi.

Išaušta dar vienas nuostabus rytas. Šalia prodiuserio miegojusiai blondinei iš nosies pradeda bėgti silikonas, o tai ženklas, jog geriausius dalykus žmonės dažniausiai tik susapnuoja.. Sėkmės Tau.

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Dar praėjusį rudenį Kauno miesto savivaldybės ir Vidaus vandens kelių direkcijos iniciatyva parengta galimybių studija, kaip panaudoti Nemuną laivybai, tampa realybe.

Pristatydamas šį projektą, Gintautas Labanauskas lygino Kauną su pietiniame Paryžiuje įvykdytomis vandens kelio rekonstrukcijomis. Čia jau prieš kelis dešimtmečius pradėtas bendras projektas tarp vietinio verslo ir savivaldybės, atvėrė šią miesto dalį turizmui bei investicijomis.

„Bendra projekto vertė tikrai nemaža – apie 3,5 mln. litų, tačiau suprantame situaciją ir pradėsime viską nuo mažų žingsnelių, kurių pirmas būtų farvaterio sutvarkymas iki Žalgirio arenos.

Tam reikėtų išvalyti apie 80 tūkst. kg. grunto, pašalinti riedulius nuo upės dugno bei pagilinti grimzlę iki 115 cm., kad galėtų praplaukti privatūs laiveliai ar nedideli kateriai. Techniškai tai nėra sudėtingas darbas, o kartu su prieplaukos įrengimu saloje bendra darbų kaina siektų apie 100 tūkst. litų, numatoma navigacija Nemuno upėje siektų 230 dienų parų per metus “, – sakė direktorius.

Dabartinis Kauno miesto meras R. Mikaitis, praėjusioje kadencijoje aktyviai kuravęs šį projektą, džiaugėsi, kad šio projekto įgyvendinimas ne tik sudarytų galimybę priplaukti prie Nemuno salos bei „Žalgirio“ arenos, bet ir paskatintų privataus verslo, tokio, kaip vandens taksi, atsiradimą.

Šiuo metu Kauno savivaldybėje minėtos prieplaukos klausimas jau baigiamas spręsti. Lėšų, prieplaukos prie „Žalgirio“ arenos įrengimui, savivaldybė ketina skirti iš Administracijos direktoriaus rezervo fondo, taip pat kartu su arenos operatoriumi bus pasirašoma bendradarbiavimo sutartis dėl turizmo plėtros Kauno mieste.

Vandens turizmui Kaune ir Kauno raj. skiriama daug dėmesio

„Užpernai prie Vytauto bažnyčios įrengta pontoninė prieplauka mažiems laivams prisišvartuoti, pernai pasitvirtino su Kauno rajono savivaldybe inicijuotas maršrutas Nemunu iš Kauno į Kulautuvą. Reiktų prisiminti senąjį Kauną iki XVI a. , kai jis dar priklausė Hanzos pirklių lygai ir laivyba buvo neatsiejama miesto kasdieninio gyvenimo dalis. Ši prieplauka gali tapti galutiniu maršrutu užsienio svečiams, plaukiantiems iš Klaipėdos“, – sakė Kauno miesto meras Rimantas Mikaitis.

Šiemet kelionę iš Kauno į Kulautuvą „Vivatur“ parodos organizatoriai kartu su Valstybiniu turizmo departamentu pripažino įdomiausia „Vivatur 2011“ kelione Lietuvoje.

Vienas pagrindinių prieplaukos įrengimo tikslų – noras atgaivinti gerai visų prisimenamą maršrutą Nemunu plaukiant raketa. Prieplaukoje numatoma įrengti ir kuro kolonėlę – tai paskatintų čia švartuotis bei papildyti degalų atsargas ir smulkiuosius, privačius, vandens turizmu užsiimančius verslininkus.

„Kreipsimės ir į Klaipėdos, Nidos savivaldybes, Turizmo departamentą, nes norime išlaikyti šį vandens maršrutą Nemunu. Per visus Lietuvos nepriklausomybės metus šio maršruto išlaikymui, tobulinimui buvo skirta apie 300 mln. litų. Suprantame, kad bet koks keleivių pervežimas miestui nebus labai pelningas, tačiau nereikia tikėtis, kad Nemuno linija gali gyvuoti tik privačių verslininkų lėšomis, jų skirtomis dotacijomis. Miestas ras galimybių padėti išlaikyti šį maršrutą, suteikiantį Kauno miestui žavesio“, – pasitarime dėl „Žalgirio“ arenos prieplaukos kalbėjo mero pavaduotojas Kęstutis Kriščiūnas.

Šalia naujosios „Žalgirio“ arenos planuojama prieplauka jau yra brėžiniuose. Ji turėtų įsikurti prie akmenimis grįstos krantinės, jau neabejojame, kad tai bus mobili, pagal vandens lygį Nemune nusileidžianti arba pakylanti, prieplauka. Šioje vietoje yra visos sąlygos – elektros įvadas, bus tvarkoma nuotekų sistema“, – susitikime pas mero pavaduotoją sakė Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Šis skyrius ir rūpinsis prieplaukos įrengimu, pinigai bus skiriami iš Administracijos direktoriaus rezervo fondo.

Kauno rajone jau yra įrengtos keturios kilnojamosios prieplaukos: Vilkijoje, Kulautuvoje, Zapyškyje ir Raudondvaryje, Vilkijoje yra vienintelis Lietuvoje išlikęs upinis keltas.

Sekmadienį, birželio 12 d., 12 val. Kauno paveikslų galerijos terasoje bus galima pasiklausyti tekstų, muzikos bei apsilankyti blusų turguje.

Tekstai
Tekstus skaitys keturiolika suomių rašytojų iš seniausio Suomijoje susivienijimo „Nuori voima“ („Jaunoji jėga“). Remdamiesi senu hipių pavyzdžiu, rašytojai keliauja autobusu iš Talino į Berlyną, vienai dienai apsistodami pakelės miestus ir rengia skaitymus. Skaitymų pradžia – 16 val.

Muzika (dj+vinilai):
E-root (Groove Tribe)
Numba None (K.U.B./Groove Tribe)

Registruoti blusų turgaus dalyviai:
Enrikos mainų biblioteka – atsineškite atsibodusių knygų ir išmainykite jas į kitas, jus dominančias knygas,
Komoda vintage – vintažiniai rūbai – Dress for success,
Replique boutique – aksesuarai ir papuošalai,
Punk style fėja – papuošalai ir rankų darbo marškinėliai,
Tomas ir Mantas – tuština spintas,
ir dar daug neregistruotų dalyvių.

Jeigu norite pademonstruoti savo muzikinę fonoteką, atlikti muzikinį, aktorinį ar kitą pasirodymą, prekiauti blusų turguje, susisiekite su organizatoriais ir užsiregistruokite. Kontaktai: tel.nr. +37067636928 (Beta) arba rašykite laišką kavinekultura@gmail.com.

Šį kartą skaitytojams pristatome straipsnį apie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus įkūrėją, karo gydytoją, archeologą, brigados generolą Vladą Nagių Nagevičių (1881–1954 m.) ir jo veiklą Kaune.

Vladas Nagevičius gimė 1881 m. Kretingoje, 1902–1910 m. mokėsi Peterburge (1904 m. baigė Archeologijos institutą, 1910 m. – Karo medicinos akademiją), 1910–1918 m. tarnavo karo gydytoju Rusijos karo laivyne.

1918 m. grįžo į Tėvynę ir iš karto ėmėsi raginti jaunos valstybės kūrėjus kurti savo kariuomenę, akcentavo jos svarbą įtvirtinant nepriklausomybę nestabiliu ir permainingu pokario laikotarpiu. 1918 m. spalį tapo Apsaugos komisijos nariu (Krašto apsaugos ministerijos pirmtakas). Lietuvos kariuomenė buvo pradėta kurti 1918 m. lapkričio 23 d., tačiau iki 1919 m. pradžios dėl kareivių ir ginkluotės stygiaus buvo mažai veiksni.

Besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje V. Nagevičius pasižymėjo itin didele energija ir iniciatyvumu: 1919 m. jo pastangomis buvo įkurta Karo ligoninė, kuri veikė buvusio Karmelitų vienuolyno pastatuose (juose dar nuo 1836 m. veikė caro kariuomenės karo ligoninė), jis buvo vienas iš idėjos sukurti Vyčio kryžiaus ordiną (juo buvo apdovanojami pasižymėję kovotojai už Lietuvos laisvę) autorių, prisidėjo kuriant lietuvišką karių uniformą. 1920 m. gegužę jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis – būdamas 39 metų jis tapo jauniausiu tuometinio Lietuvos kariuomenės generaliteto nariu.

Vladui Nagevičiui priklauso Karo muziejaus kūrimo idėja, kuri jam kilo dar 1919 m., siekiant ateities kartoms palikti liudijimą apie Nepriklausomybės kovas bei kitus lietuvių praeities žygius už savo valstybę. Tačiau tuomet muziejaus kūrimo idėją užgožė Nepriklausomybės kovos ir muziejaus steigimas nusitęsė iki 1921 m., kada buvo įkurta Karo istorijos kolegija, kuriai ir vadovavo generolas V. Nagevičius. Jai buvo pavesta rašyti kariuomenės pulkų istoriją, organizuoti Karo muziejų ir archyvą. Karo muziejus, kuris buvo įsikūręs senoje medinėje cerkvėje bei buvusiame Dono kazokų manieže, buvo atidarytas 1921 m. vasario 16 d. Vladas Nagevičius 1921–1940 m. ir 1941–1944 m. buvo šio muziejaus viršininkas. Jo iniciatyva buvo kuriamos ekspozicijos, rūpintasi lietuvių tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę įamžinimu, priešais muziejų įrengtas memorialinis sodelis. 1930–1936 m. statant naująjį (dabartinį) Karo muziejaus pastatą (architektai Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis) V. Nagevičius taip pat skyrė daug dėmesio jo statyboms. Jo vadovaujamas Karo muziejus (1930 m. gavęs Vytauto Didžiojo vardą) tarpukariu tapo tarsi lietuvių tautos šventove, ugdęs ir puoselėjęs patriotines visuomenės nuostatas.

Daug dėmesio bei energijos V. Nagevičius skyrė savo profesinei sričiai – karo medicinai. 1919–1940 m. vadovavo Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybai. Tarpukariu buvo vienas iš autoritetingiausių karo medicinos ir sanitarijos specialistų. Savo profesines žinias nuolat plėtė ir gilino, dalyvavo tarptautiniuose karo medicinos kongresuose Madride (1933 m.), Briuselyje.

Kitoje straipsnio dalyje skaitykite apie visuomeninę bei archeologinę generolo V. Nagevičiaus veiklą.

„Buvo viena stebuklinga diena. Šoko žiogai motiejukų šile“

Birželio 4 dienos vakarą, motociklų gerbėjams ir fanatikams išsikrausčius iš miesto centro ir senamiesčio, jį užplūdo kita gerai nusiteikusių žmonių grupė. Šiltą vasaros vakarą Ryšių istorijos muziejaus kiemelis buvo prisipildęs įvairių vabzdžių, kurie ne tik skleidė muzikos garsus, bet ir svajingai, su šypsenomis veide bei aitvarais rankose klausėsi penktajame dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ sezono atidarymo koncerte skambančių melodijų, kurias dovanojo Rokų dainuojamosios poezijos grupė, Jonas Baltokas, „Saulės broliai“, Andrius Kulikauskas bei Kostas Smoriginas.

Jubiliejinį koncertą pradėjo ne visiems žinoma, bet ko gero visus nustebinusi Rokų dainuojamosios poezijos grupė. Solidus jaunų, ne tik, kaip patys teigė, įvairiausių profesijų (nuo bankininko iki studento…) atstovų, bet dar ir talentingų atlikėjų, pasirodymas koncerto kartelę pakėlė aukštyn.

Antrasis savo šmaikštumą ir gerą nuotaiką žiūrovams demonstravo jau etatinis Senamiesčio žiogo sezonų atidarymų ceremonijų dalyvis Jonas Baltokas. Smagių vaikiškų dainelių autorius, vienintelis Lietuvoje apdainavęs mažą mielą padarėlį – slieką, tarsi lengvas vasariškas vėjas praskriejo savo dainomis pro kiekvieną kiemelyje sėdintį klausytoją ir išnyko, palikdamas žiūrovų veiduose plačią šypseną. Už tai Jonas gavo krūvą balionų ir nuoširdų piešinį.

Pirmąją koncerto dalį griausmingai pradėjo ir pabaigė brolių Sauliaus ir Donato Petreikių bei jų draugų (Vyčio Vainilaičio (mušamieji), Tado Dešuko (smuikas ir bosinė gitara), Audriaus Paznioko (akordeonas ir klavišiniai) grupė „Saulės broliai“. Sauliaus įsijautimas į muziką, kuklesnio brolio Donato švelnus balsas ir valiūkiškas muzikos garsų žaismas scenoje išjudino ir žiūrovus. Dainuojamosios poezijos iš pirmo žvilgsnio neprimenančios dainos, ramios baladės, garso filmo takelį primenančios natų gamos, škotiški, airiški ir, žinoma, žemaitiški ritmai – visa tai ir daug daugiau nuskambėjo itin entuziastingai ir įkvėpė iš naujo pažinti paprastus dalykus ir pasidžiaugti jais su kartu esančiais žmonėmis.

Koncerto pirmos dalies pabaiga leido atsikvėpti prieš dar vieną tikros muzikos gūsį bei pasigrožėti  paroda, kurioje savo darbus eksponavo skulptoriai L. Šiupšinskas, G. Pašvenskas, D. Beniulis, L. Šėrytė, A. Žilinskas ir V. Ruskonytė bei fotografai D. Ščiuka, B. Stubraitė Bocullo ir A. Vaičaitytė. Apsilankę mobilioje kavinukėje klausytojai suskubo sugrįžti į savo vietas –  laikas antrajai koncerto daliai.

Purpurinę spalvą į juodą scenos spalvų paletę įnešęs Andrius Kulikauskas valdė tris instrumentus: klavišinius, akordeoną ir gitarą. Kompozitoriaus repertuare buvo galima atrasti netikėtų, naujų ir gerai žinomų kūrinių. Publika lingavo, liūdėjo, mąstė – muzikos įvairovė atskleidė autoriaus muzikinį įvairiapusiškumą.

Renginio desertui organizatoriai pasiūlė Kosto Smorigino pasirodymą. Vienas bardų judėjimo Lietuvoje pradininkų nuostabiu gitaros skambesiu, stipriu balsu bei puikiai pažįstamomis dainomis džiugino tiek jaunus, tiek senus. „Užtrauktukas“ privertė nusišypsoti, o „Paukščiai“ nejučia sugrąžino į  mokyklinį suolą, kuriame daugelis pirmą kartą išgirdo šią baladę.

Dainomis koncerte buvo pagerbti atlikėjams svarbūs žmonės. Jonas Baltokas klausytojams priminė, jog prieš kelias dienas mirė jo draugas, poetas bei vaikiškų dainelių autorius Rimantas Černiauskas, Andrius Kulikauskas nepamiršo savo bendražygio, šviesios atminties maestro Vytauto Kernagio, o Kostas Smoriginas vieną rusišką romansą Tėvo dienos išvakarėse skyrė savo tėčiui atminti.

Itin tinkama daina koncertą pabaigęs Kostas Smoriginas susilaukė audringų plojimų, o žiūrovai nenoriai išsiskirstė namo. Tačiau jie su nekantrumu lauks kito „Senamiesčio žiogo“ koncerto, kuris įvyks birželio 30 d. tame pačiame raudonais stogais ir žydru dangumi dvelkiančiame Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje.

Pristatydami žymiausius tarpukario kauniečius šį kartą duoklę atiduodame meno pasaulio atstovui – žymiam dailininkui peizažistui Antanui Žmuidzinavičiui.

Antanas Žmuidzinavičius gimė 1876 m. Seirijuose (dabar Lazdijų rajonas), 1894 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, 1898–1905 m. gyveno ir dirbo Varšuvoje, kur ir nutapė pirmuosius savo darbus (natiurmortus ir kt.), 1905–1906 m. tapybos studijas tęsė Paryžiuje, 1907–1915 m. buvo Lietuvių dailės draugijos pirmininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė siekiant iškovoti Lietuvos nepriklausomybę: pasirašė įvairius memorandumus, dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, buvo grupės, kuriai buvo pavesta sukurti Lietuvos vėliavą, narys.

Likimas Antaną Žmuidzinavičių į Kauną atbloškė permainingų Nepriklausomybės kovų 1918–1920 m. laikotarpiu. 1919 m. įsikūrus Šaulių sąjungai, jis buvo pirmųjų jos veikėjų gretose. 1920 m. vos liko gyvas po to, kai kaimo sodybą, kurioje jis lankė šaulius, užpuolė lenkų dalinys. Aprimus Nepriklausomybės kovoms A. Žmuidzinavičius galėjo atsidėti savo pašaukimui – meninei ir kūrybinei veiklai. Tais pačiais metais Kaune jis atgaivino Lietuvių dailės draugiją, rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Maskvą išvežtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų gražinimu į Lietuvą, prisidėjo rengiant lietuvių meno apžvalginę parodą. Jis buvo vienas iš iniciatorių kurti laikinąją M. K. Čiurlionio galeriją bei Meno mokyklą (abi pastatytos Ąžuolų kalne, Žaliakalnyje). 1921 m. prisidėjo kuriant Karo muziejų, buvo Karo istorijos kolegijos narys. 1922–1923 m. keliaudamas po JAV lietuvių kolonijas rinko aukas Šaulių sąjungai, skatino Amerikos lietuvius prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo ir plėtotės, neprarasti ryšių su Tėvyne.

Grįžęs į Kauną A. Žmuidzinavičius ir toliau buvo aktyviai įsitraukęs į visuomeninę veiklą. 1925 m. dalyvavo steigiant Vilniaus vadavimo sąjungą – organizaciją, kuri turėjo skleisti ir ugdyti visuomenėje Vilniaus susigrąžinimo iš Lenkijos troškimą, nesusitaikyti su sostinės praradimu. Prisidėjo kuriant Lietuvių–gudų (1925 m.) bei Lietuvių–švedų draugijas. 1929–1934 m. buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, kelerius metus redagavo Šaulių sąjungos leidinį „Trimitas“. 1934 m. buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu.

1926–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, aktyviai veikė atkurtojoje Lietuvių dailės draugijoje, buvo vienas aktyviausių 1935 m. įkurtos Lietuvos dailininkų sąjungos narių. Tačiau nepaisant itin intensyvaus visuomeninio darbo, rasdavo laiko ir savo gyvenimo aistrai – tapybai. Rengė autorines parodas Lietuvoje, demonstravo savo kūrybinį meistriškumą užsienyje rengtose dailės parodose. Įvertinant jo nuopelnus kraštui, 1936 m. visoje Lietuvoje buvo plačiai pažymimas jo 60-ies metų jubiliejus.

A. Žmuidzinavičiaus meninė veikla plėtojosi ir sovietmečiu. Nors sovietinė valdžia menininkams primetė socialistinio realizmo rėmus kūryboje, tačiau dailininkas stengėsi jų vengti ir siekė išlaikyti savo kūrybos dvasią. 1944–1951 m. jis dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vėliau – Kauno politechnikos institute. 1947 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Kitoje straipsnio dalyje skaitykite apie A. Žmuidzinavičiaus kolekcijos pagrindu įkurtą Velnių muziejų.