Šios dienos „Miesto pokalbių“ svečias yra pasakęs: „Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas.“ Žvelgdamas į stebuklo paliestas drobes tikrai negali suvaldyti šypsenos, nes tai – tyrą širdį turinčio kūrėjo darbai.

- Laimonai, ar galėtum save pavadinti šimtaprocentiniu miestiečiu, kurio nors miesto patriotu, o gal geriausiai jautiesi gamtoje arba kelionėse po užsienį? Kaip tavo akimis turėtų atrodyti idealus miestas?

- Na, gal ir taip. Nes daugelį metų gyvenu Utenoje ir iš jos niekur neišvažiuoju. Net ir sodyboje praleidus kelias dienas, mane kažkas vis tiek traukia grįžti į miestą. Aš be jo negaliu. Negalėčiau gyventi kažkur kaime, vienkiemyje. Man reikia veiksmo, žmonių. Ir nesvarbu, kad kaime įsivestum visas modernias technologijas, žmonių tai neatstos. Kaip kartais sakau, man reikia nors pereit gatve, pažiūrėti praeivius. Idealių miestų manau nėra. Tačiau mes stengiamės rasti tokius – artimus savo poreikiams. Pavyzdžiui, man, matyt, artimas yra Utena. Aš čia visai gerai jaučiuosi, čia man viskas sava. Čia užaugau, čia sukūriau šeimą. O idealus miestas, manau, yra tas, kuris man leidžia atsiskleisti kaip kūrėjui, padeda, o netrukdo. Jis turi būti nedidelis, kad neužimtu daug laiko kažkur nusigauti nuo taško A iki taško B. Kad viskas būtu po ranka – ir parduotuvės, ir mokykla vaikams, ir namai. Tai labai optimizuoja dienotvarkę. Man, kuriančiam, tai labai svarbu. Didesnę dienos dalį galiu susitelkti ties kūryba.

- Kaip manai, ko reikėtų miestui, kad jo gyventojai galėtų jaustis bendruomene, savo rajono, gatvės fanais ir šeimininkais? Ar tai išvis įmanoma didžiuosiuose miestuose, kur susvetimėjimas tarsi užprogramuotas?

- Čia sudėtingesnis klausimas. Manau, tai praktiškai neįmanoma. Nežinau kas turėtų įvykti, kad žmones galėtų jaustis bendruomene. Manau, dideli sukrėtimai, katastrofos mus tik šiek tiek suvienija. Žmonės per skubėjimą, per darbus pamiršta savo vaikus, kurie auga, kaip jiems šauna į galvą. Ką jau kalbėti apie aplinkinius. Manau, jei sulėtėtų tempas, nebereikėtų niekur skubėti, nebereikėtų stengtis „užkalti“ kuo daugiau pinigų, mes atsigręžtumėme į tikrąsias vertybes. Prisimintumėme kas mums yra svarbu, artima.

- Esi nuolatinis meno rinkos dalyvis. Kiek man žinoma, tavo darbai graibstyte graibstomi. Kaip galėtum apibūdinti tipišką savo kūrybos gerbėją? Ar su laiku keičiasi pirkėjų skonis, požiūris į konkrečius darbus?

- Na gal per stipriai pasakyta, bet glosto savimeilę. Šiaip, netgi negalėčiau įvardinti tipiško savo kūrybos gerbėjo. Stengiuosi, kad darbas pirmiausia patiktų man pačiam. Nenoriu apgaudinėti žmonių, kažkokiu „pseudo“ gėriu. Specialiai nepiešiu „kičinių“ angelų, kad juos pirktų. Stengiuosi, kad darbas neštų kažkokią idėją ar nuotaiką. Kuo stipresnė idėja ar emocija gaunasi, tuo greičiau darbas suranda namus, kuriuose apsigyvena. Silpnesni darbai dulka stelažuose. O pirkėjų skoniai manau keičiasi. Nepriklausomybės pradžioje, stipriai atsivėrė durys bet kokiam menui. Ir jis, „visoks“ buvo perkamas. Žmonės statė namus, pirko butus. Reikėjo juos puošti, dekoruoti paveikslais. Daugelis, manau, nesigilino ką perka. Dabar tai praėjo. Pirkėjai jau atsirenka, ką norėtų matyti ant savo sienos. Pasiūla didžiulė, o paklausa nebe tokia kaip buvo. Taigi žmonės ir renkasi…

- Kaip tavo kūrybos dėmesio centre atsirado vaikai?

- Čia sunku paaiškinti. Gal paprasčiausiai, vieną dieną eksperimentuodamas, supratau, kad tam tikroms temoms išgvildenti, suaugęs personažas jau nebetinka. Iš pradžių juokaudamas stengiausi parodyti vaiką suaugusiųjų pasaulyje. Kūdikis atlikinėjo suaugusiųjų darbus, veiksmus. Mane patį tai linksmino. Fantazijos nešė vis tolyn. Paskui taip įsivažiavau, kad po šiai dienai vis dar randu galvoje temų, kurias noriu įgyvendinti. Ir mano mažasis personažas, vis dar tebegyvena mano fantazijose.

- Kaip vertintum naujų, pradedančių kūrėjų galimybes įsiveržti į viešąją Lietuvos meno erdvę?

- Manau svarbiausia išskirtinumas, nuoširdumas ir amato išmanymas. Aišku, neužmirškim darbo. Kuo tu daugiau dirbsi, tuo „Dievulis“ tau daugiau atseikės. Žmonės dabar išprusę, jie tikrai atrenka „grūdus nuo pelų“. Aišku, kaip sakoma, talentams reikia padėti, nes daugeliu atveju, vidutinybės pralenda kur kas toliau. Bet, manau, amato išmanymas ir protingas jo panaudojimas atneš reikiamų rezultatų. 

- Pakalbėkim apie dabarčiai aktualius klausimus. Ar atsiradus galimybei talpinti kūrinius internete, asmeninėse svetainėse, virtualiuose galerijų ir dailininkų bendruomenių tinklapiuose paveikslo vertė išliko ta pati? Kas šiandien sprendžia kiek yra vertas konkretus meno kūrinys?

- Šis klausimas ir man neduoda ramybės. Dėl tos priežasties iš daugelio interneto svetainių ėmiau trauktis. Nes pradėjau pastebėti, kad daugelis jų nebekreipia dėmesio į turinį. Suplaka į vieną krūvą nesuderinamus dalykus. Primaišo pradedančių, mėgėjų, tautodailininkų ir profesionalų, su patirtimi į vieną katilą. Ir žiūrovui kyla bereikalingų klausimų: kuris čia „tikresnis“ menas, kodėl jo tokia kaina, o jo kitokia. O svarbiausia, nukenčia dailininko prestižas. Tas, kuris atidavė visą savo gyvenimą menui, paieškom, naujom meninėm išraiškom, atsiduria šalia savamokslio profano. Aš, dievaži, ne prieš savamokslius, tačiau turi būti riba tarp profesionalaus meno ir mėgėjiško.

O kainą apsprendžia daugelis faktorių. Tavo įdirbis, žinomumas, palankios recenzijos, paklausa. Savaime aišku, jei nebespėji tapyti paveikslų už tokia kainą, tu ją pakeli. O šiaip, Lietuvoje, kol kas, dar labai maža rinka, mes tik mokomės. Nėra daug stiprių galerijų, stiprių meno mecenatų, kolekcionierių, meno vadybininkų. Čia dažnai kainą apsprendžia prilindimas prie „lovio“. Kažkas įlenda į populiarų žurnalą, kažkas į televiziją, kažkas trinasi aukštuomenės vakarėliuose. Automatiškai jų kaina kyla. Tačiau tai laikinas reiškinys. Žmonės nekvaili ir puikiausiai atsirenka kas kiek vertas. Aišku, aš neturiu omenyje mūsų grandų, mūsų tautos palikimo. Tai jau istorijos dalis, ir, be abejo, ji turi kainuoti…

- Kuria kryptimi, ir kaip, tavo nuomone, šiuolaikinio žmogaus būtį keičia technologijos ir internetas?

- Manau, kas kaip atsirenka. Naujos technologijos, labai padeda. Aš už jas. Nes tikrai tokio kiekio informacijos nerasi niekur kitur, tik internete. Aišku reikia atsirinkti, kas tau yra svarbu, naudinga. Nuolat peržvelgiu visas meno naujoves, tendencijas, kas man aktualu. Interneto pagalba galima susipažinti su daugelio menininkų kūryba, taip pat pristatyti savąją.

- Ką manai apie žmonės, šiandienos „vartojimo rojuje“ nuolat įžvelgiančius kokias nors grėsmes? Kiek jie teisūs?

- Grėsmių daug. Tačiau mes nuo jų nepabėgsim. Reikia tik truputį domėtis, atsirinkinėti ką perki. Mažinti vartotojiškumo sindromą. Tikiu, kad į mūsų šalį patenka ne pačios geriausios prekės. Bet ką dabar padarysi, negi pabėgsi iš Lietuvos. Pirmiausia valdžia turėtų užkirsti kelią įvežamam šlamštui.

- Ar galėtum įsivaizduoti tokią ateitį, kurioje mūsų miestai taptų jaukiais, maksimaliai gyventojų patogumui pritaikytais gyvenamaisiais centrais, su ekologiškos statybos pastatais, saulės energijos panaudojimu, atsakingais ir sąmoningais miestiečiais?

- Šiaip, kol kas, tikrai ne. Pas mus, tik pavienės iniciatyvos po truputį skverbiasi. Yra keli entuziastai, kurie stato šiaudinius, molinius namukus, kuria bendruomenes. Bet jų labai mažai. Manau, kaip toj reklamoj, kai litras benzino kainuos 100 litų, nustosim važinėti, skubėti ir t.t… Kol kas, tai – tik vizija.

Kalbant apie gerą literatūrą kultūringas žmogus visuomet bus itin atsargus vardindamas savo mėgstamiausias knygas ar dievinamus rašytojus. Pokalbyje neišvengiamai slypi grėsmė sužinoti, kad pašnekovas yra gerokai labiau apsiskaitęs asmuo nei tu, o visi tavo išvardinti autoriai ir knygos sukelia tik atlaidžią, kandžiu estetiniu pasibjaurėjimu persmelktą šypseną, su aiškia užuomina į tai, kad esi pigaus literatūrinio popso gerbėjas ir nieko nerauki apie Pinterį, ar Llosa bei visą DIDŽIĄJĄ LITERATŪRĄ apskritai. Atvirkštinis variantas taip pat pakankamai nemalonus, nes ir tau gali tekti tramdyti tą pačią piktybišką šypseną, išgirdus pašnekovą aistringai linksniuojant Brauną, Koeljo ar kurį kitą tavo ne itin vertinamą rašeivą. Taigi, norėdamas suteikti progą kandžiai nusišypsoti, o gal tiesiog atverdamas pasauliui dalelę savęs dalinuosi trumpu knygų sąrašu, kuriame puikuojasi su didžiausiu malonumu per visą netrumpą mano gyvenimo laikotarpį lig šiol perskaitytos knygos:

1. John Irving „Pasaulis pagal Garpą”

Kuomet buvau keturiolikos metų vaikėzas, atkreipti dėmesį į knygą ir ją įsigyti privertė nuoga melsvaodė moteris, rankoje laikanti keistą, vaginą primenančią kriauklę. Tai tikriausiai nemažai pasako apie tuometinį mano literatūrinį supratimą. Šiandien parduodamos knygos viršelis atrodo visai kitaip – blankiai neutraliai. Išties gaila, nes visai gali būti, kad naujasis viršelis kaip tik šiuo metu atbaido kurį nors jauną, drovų, sapnuose nuolat ejekuliuojantį paauglį nuo tikrai geros literatūros. Neįtikėtinas „Pasaulis pagal Garpą“ knibždėte knibžda kontroversijos nestokojančių transeksualių amerikietiškojo futbolo žaidėjų, pakvaišusių feminisčių, prostitučių, nuo aklų nesąmoningų mirštančiųjų pastojančių motinų, kitų visokeriopai sutrikusių moterų, o taip pat gausiu būriu prievartautojų, pedofilų, cirko meškų ant dviračio ir daugeliu kitų keisčiausių personažų. Paties T.S. Garpo veikėjas pateiktas taip įspūdingai, kad vien prisiminus šį vardą atmintyje iš kart iškyla gausybė bruožų, poelgių, nepatogių situacijų į kurias jis autoriaus valia buvo pakliuvęs. Ko verta vien Garpo sūnaus žūties scena, kuomet jo žmona siaubingos avarijos metu nukanda meilužiui… taip jūs teisingai atspėjote. Šią knygą su dideliu malonumu skaičiau ne mažiau kaip penkis kartus ir jei Dievas duos mielai perskaitysiu dar kartą.

2. Umberto Eco „Fuko švytuoklė”

Būtų itin banalu paminėti, kad Umberto Eco laikomas intelektualiausiu pasaulio rašytoju. Be to greičiausiai kur nors atsiras gudročių, kurie bandys užginčyti šį teiginį. Tad tarkim, kad aš to nepaminėjau. Taip pat visai nebūtina minėti, kad blankus šios knygos atspindys, nevertas net taikomo termino plagiatas, yra mums visiems skersai išilgai ausis išūžęs Deno Brauno „Davinčio kodas“. Šiaip ar taip Eco vienas mano mėgiamiausių autorių, o „Fuko švytuoklė“ neabejotinas protinių sugebėjimų ir lakios vaizduotės šedevras, skatinantis skaitytoją leistis į pašėlusią avantiūrą knygos puslapiuose ir motyvuotai įspėjantis to nedaryti realiame gyvenime. Tai pasakojimas apie grupelę žmonių, sukūrusių įmantrią sąmokslo teoriją, kurios virtimas realybe pražudo pačius teorijos kūrėjus. Tikra, virtuoziškai sukonstruota literatūra, nuo kurios rimtas knygų mylėtojas patirs jei ne orgazmą, tai bent solidžią erekciją. Taip pat itin rekomenduoju kitą U.Eco kūrinį „Rožės vardas“. Šis romanas laikomas autoriaus kūrybos, viršūne, nors mano nuomone „Fuko švytuoklė“ jam nei kiek nenusileidžia.

3. Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“

Ant šios knygos viršelio turėtų puikuotis užrašas: „Skirta turintiems širdį“. Iš tikro, tai mes visi, net ir patys didžiausi šunsnukiai ir šikniai, ją turime, o jei kas šį faktą pamiršo, tai knyga – puikus būdas vėl prisiminti. Kažkada vaikystėje skaičiau apsakymą iš kurio jo autorius garsus psichologas Daniel Keyes išvystė vieną puikiausių visų laikų romanų, istoriją apie protinių sutrikimų kamuojamą vyriškį, kuris kartu su mokslinės laboratorijos peliuku Aldžernonu tampa sudėtingo eksperimento dalyviais. Kartu su pagrindiniu knygos herojumi leidžiamės į pavojingą kelionę po proto užkaborius, kad pajustumėm ką reiškia menkam, niekingam šios žemės vabalui užkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę ir būti negailestingai nutrenktam į dugną. Jei mirsite taip ir neperskaitę šios knygos, tikriausiai jūsų gyvenimas turės mažiau prasmės nei galėtų.

4. Saulius Tomas Kondrotas „Žalčio žvilgsnis”

Jei kartais reiktų išrinkti vieną lietuvių autoriaus kurinį, o visus kitus amžiams įmesti į liepsnojančią pragaro irštvą, mano rankose liktų S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Nenoriu daug išsiplėsti, bet jei tu, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (-e), jos neskaitei, tai kelk savo nutirpusią sėdimąją nuo kompiuterio ir žirgliuok į knygyną, biblioteką arba pasiskolink iš draugo, kuris turi šimtą kartų geresnį literatūrinį skonį nei tu. Ai, veltui aušinu burną, tavęs jau niekas neišgelbės…

5. Kevin Kesey „Skrydis virš Gegutės lizdo”

Greičiausiai matėte arba bent jau girdėjote apie filmą tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga. Žinovai teigia, kad tai vienas geriausių kada nors pasaulį išvydusių kinematografijos darbų. Romanas, pagal kurį jis sukurtas, nusipelno ne mažesnių pagyrų. Etaloninė psichiatrijos klinikoje įvykusio maišto istoriją su be reikalo ten pakliuvusiu nuteistuoju McMurphy ir Hitlerio kraujo turinčia medicinos seserimi Ratched, papasakota indėnų milžino lūpomis. Despotija, neteisybė, pasipriešinimas – verta, prasminga, įsimintina.

6. Eduard Limonov „Tai aš, Edička”

„Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas…” – taip verkšlena Edička, tikras ar išgalvotas rašytojo alter ego. Ši knyga tikrai ne iš tų kuri patiktų kiekvienam. Bet jei kartais norėtumėte daugiau sužinoti apie homoseksualius seksualinius nuotykius su juodaodžiais, žmonų smaugimą, vyrų dulkinimą plastikiniais falais ir revoliuciją ši knyga kaip tik jums. Parašyta aiškiai ir ne dviprasmiškai: Nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę – “Čia tavo problema”.

7. Vanda Juknaitė „Tariamas iš tamsos“

Atrodytų nieko nepaprasto, Vanda Juknaitė kalbina sudėtingo likimo vaikus: neregius, daugiavaikėse šeimose gyvenančius mažamečius, pataisos kolonijose leidžiančius laiką nuteistuosius. Prieš akis atsiveria begaliniai pasauliai, neišmatuojamo gilumo asmenybės, mažieji žmonės, savo išmintimi visokeriopai pranokstantys skaitytoją. Net nepastebi, kaip akyse keičiasi tavo paties požiūris į vertybes, artimuosius, į visą tai kas svarbu. Tikrų tikriausia odė gėriui žmogaus viduje, neįkainuojama mūsų literatūros vertybė.

8. Mika Waltari „Sinuhė Egiptietis”

Prisipažinsiu, knygą skaičiau seniai, po to prarijau daugybę Mika Waltari romanų, tačiau nei vienas neprilygo magiškam senovės Egipto pasauliui, kurio klaidžiais labirintas klajojau kartu su faraono gydytoju Sinuhe patirdamas moteris, nuotykius, draugystę, intrigas ir išdavystes vykusias amžinųjų piramidžių šešėlyje. Knygos veiksmas skaitytoją nukelia į įsimintiną Egipto religinės reformos laikotarpį, kuomet faraono Echnatono įgeidžiu visuotinai garbinamas dievas Amonas pakeičiamas Atonu. Refomai nepasisekus įvyksta maištas atveriantis galimybę sostą užimti Ramziui.

9. Vladimir Nabokov „Lolita“

Tikriausiai kontraversiškiausias kūrinys visoje literatūros istorijoje. Skaičiau daugybę gerokai nešvankesnių ar „piktesnių“ savo turiniu knygų, tačiau niekas savo įspūdžiu neprilygo „Lolitai“. Siužeto esmė paprasta – nelaimingo atsitiktinumo dėka dvylikametė mergaitė patenka į niekingo pedofilo rankas, tačiau viskas papasakota taip poetiškai ir įtaigiai, kad skaitant nugara eina šiurpas, o pats nevalingai imi jausti simpatiją ir gailestį ne aukai, o piktadariui…

10. Dorota Maslowska „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“

Nieko rimto, tiesiog puiki turistinė galimybė patekti į skustagalvio budulio smegenis ir pasivaikščioti idiotiška neapykanta rusams persmelkto Lenkijos miestelio gatvėmis, patiriant daugybę nuotykių ir nesusipratimų. Jei norite sužinoti kodėl merginos vemia akmenimis, kas yra Stiprusis ir ar išties rusai tokie siaubingai blogi būtinai paskaitykite…

Originalus įrašas tinklaraštyje sauliusrimkus.lt

Kaip manote ar galima Lietuvoje ramiai ir blaiviai padiskutuoti prostitucijos legalizavimo klausimu? Ar prostitucija yra tabu, kurio pats paminėjimas sukelia siaubingas neatšaukiamas pasekmes ar vis tik visuomenė turi svarstyti tokius savo pūlinius kaip nuo perdozavimo romų tabore mirštantys jaunuoliai, atviras neofašistinių bei antisemitinių nuotaikų augimas ar prekyba žmonėmis ir kūnais. Asmeniškai neturiu konkrečiai apibrėžtos aiškios pozicijos prostitucijos klausimu, daugybę metų pasisakiau prieš legalizavimą, tačiau šiandien mano požiūris ne toks tvirtas. Moralinius aspektus galima palikti spręsti kiekvienam asmeniškai, tai daugiau senesnių laikų terminai, tačiau mūsų valstybėje egzistuoja akivaizdi išnaudojimo, prekybos žmonėmis problema. Negalima vienareikšmiškai atsakyti ar teisės laisvai disponuoti nuosavu kūnu legalizavimas panaikins pogrindinę prostitucijos rinką, nes čia egzistuoja ekonomikoje dažnai veikiantis dėsnis – pasiūla didina paklausą. Panaikinus tabu, nemaža dalis lig šiol nesinaudojusių prostitučių paslaugomis todėl, kad tai bendruomenės akyse yra smerktinas, nelegalus dalykas, slaptą nuolatinį ar periodinį pornografijos vartojimą, t.y, masturbaciją pakeistų vizitais į viešnamius.

Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija – lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.

Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.

Argumentu „už“ galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.

Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis “nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau” politika.

Kiekvieno miesto gyvenime yra dalykas svarbesnis už gatvių lygumą, bendruomeninių švenčių gausą, naktinį miesto apšvietimą ar mašinų parkavimo galimybes. To dalyko negali nupirkti svetur, nusižiūrėti nuo kitų miestų, neįmanoma apsimesti, kad galima sėkmingai gyventi be jo, nes miestas tuojau pat subyrės arba išsivaikščios, geriausiu atveju likdamas vieta, kur kiekvienas asmuo lindi savo narvelyje, jaučiasi svetimas, užmirštas, niekam nereikalingas. Kalbu apie miesto ir miestiečio dvasią, kurią sudaro daugelis svarbių ingredientų, tokių kaip meilė savo aplinkai, prisijaukintiems parkams ir skverams, siaurutėms senamiesčio gatvelėms, o gal centrinei miesto gatvei ar aikštei. Miesto dvasią dažnai formuoja kvapai sklindantys iš nedidučių kepyklėlių, jaukūs pasisėdėjimai lauko kavinėse, skulptūros prie kurių fotografavaisi būdamas vaikas, nuoširdi gatvės prekybininkės šypsena, policininkas, pas kurį drąsiai galima paklausti kelio. Daugybė reikšmingų sudedamųjų dalių, visų ir neišvardinsi, tačiau jos visos netenka prasmės, atėmus iš miestiečio būtiniausiąją – tikėjimą miesto ateitimi.

Pastaruosius keletą metų stebint kino teatro „Romuva“ likimą, kuris tam tikra prasme siejasi su pačio Kauno, kaip išsilavinusiam žmogui patrauklaus gyventi miesto, klausimu, mane apima begalinis liūdesys. Seniausias Kauno kino teatras dūsta vieno žmogaus godumo ir miesto valdžios abejingumo gniaužtuose. Įsižiebęs akcininkų konfliktas ne vienerius metus užkerta kelią miestiečių norui žiūrėti kiną pačioje Kauno širdyje. Kauniečiai išsiilgo spragėsiais ir koka kola nedvokiančios kino salės, kurioje galima būtų išvysti europietiško, nekomercinio, autorinio kino darbų. Pagaliau įgytumėme erdvę, kurioje subrendęs žiūrovas galėtų išvysti pasaulinio lygio dokumentiką, o vaikai ir jaunimas sužinotų, kad egzistuoja ir ne holivudinio tipo, sintetiniais saldikliais nepersmelkta animacija. Galų gale didelės sėkmės sulaukęs „Kauno kino festivalis“ įgytų tikrus namus, žiūrovai galėtų susitikti su filmų autoriais ir kino kritikais.

Miesto valdžiai ėmusis ryžtingesnių veiksmų atrodė, kad ilgametis konfliktas galutinai išspręstas, ir kad atėjus 71–jam „Romuvos“ gimtadieniui galėsime įžengti pro naujai atvertas kino teatro duris. Bet vėl nauji teismai, kino teatro sąskaitų areštas skaudžiai smogia miestui į paširdžius. Kiekvienas miestietis turėtų išgyventi šį skausmą, pajusti nuoskaudą dėl to, kas galėtų mieste būti kitaip. Nebegalime likti abejingi, apsimesti, kad nieko nevyksta. Burkimės draugėn, junkimės per socialinius tinklus, visuomenines organizacijas, visokeriopai spauskime miesto valdžią imtis ryžtingų veiksmų. Čia mūsų miestas, mūsų visų kino teatras, mūsų savigarba ir tikėjimas Kauno rytdiena. Privalome atgauti savo „Romuvą“. Jei to nepadarysime mes, niekas kitas už mus tikrai nepadarys!

Kuomet Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Davidui Cameronui buvo užduotas klausimas, ką jis žino apie Lietuvą, šis atsakė: „Lietuvoje yra geriausiai išvystyta interneto infrastruktūra Europoje, ir ji užima antrą vietą pasaulyje mobilių aplikacijų sektoriuje“. Kas yra mobilios aplikacijos ir kokia nauda iš jų pritaikymo bei daugelį kitų įdomių dalykų buvo galima sužinoti kovo 17 – 18 dienomis sostinės „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje didžiausioje interneto tendencijų konferencijoje Baltijos šalyse „Login 2011“. Ne pirmus metus vykstantis renginys interneto ir technologijų entuziastus šiemet stebino ypatinga žinomų užsienio ir Lietuvos pranešėjų gausa bei įtraukiančiomis interaktyvių pramogų erdvėmis. Renginyje pranešėjai kalbėjo apie interneto mobilumą, saugumą, socialumą ir inovacijas. Per abi konferencijos dienas 40 pranešėjų vizijas interneto ateičiai išgirdo daugiau nei 2500 lankytojų.

Įdomių susitikimų scenoje buvo galima sužinoti, kaip per metus išauginti pasaulinį mobilų socialinį tinklą. Lietuviško kapitalo socialinio tinko eskimi.com atstovo Povilo Skrebutėno teigimu, Lietuvoje vykdyti pasaulinius interneto projektus kainuoja keturis kartus pigiau nei vakaruose. Tam yra palankios tiek darbuotojų rinkos, tiek techninių galimybių sąlygos. Dieną prieš konferencijos pradžią eskimi.com vartotojų skaičius įveikė 1 milijono ribą. Didžiausia socialinio tinklo vartotojų dalis gyvena Afrikos žemyne bei Azijoje, kur laidinio interneto tinklų išvystymo lygis labai žemas. Tačiau ten yra šimtai milijonų vartotojų, naršančių internetą pigiais, Kinijoje pagamintais „NOKLA“ tipo telefonais, žymių prekių ženklų kopijomis, kuriems išleidžiami beprotiški kiekiai pinigų. Namuose galima apsieiti be durų ar maisto, bet ne be mobilaus telefono. Netikėtai augantis regiono gyventojų aktyvumas atveria naujas iki tol nežinomas rinkas. Pasak pranešėjo, vien mokestis už interneto reklamos skydelių paspaudimus per pastarąjį pusmetį minėtuose kraštuose šoktelėjo devynis kartus. Vystant veiklą svetimuose, mažai pažįstamuose kraštuose, būtina pažinti šalies specifiką. Tyrimas, kuriame buvo tiriama apsikeitimas virtualiomis dovanomis, skirtomis pamaloninti socialinio tinklo draugus, parodė, kad azijiečiai itin noriai perka ir dovanoja virtualius pliušinius žaislus, tuo tarpu Afrikoje populiariausi virtualūs aukso dirbiniai: žiedai, apyrankės medalionai. Taip pat kai kuriuose regionuose vietoj užrašo „rekomenduoja draugai“ geriau rašyti „šis daiktas jums tinka pagal horoskopą“.

„The Telegraph” technologijų skilties autorius Milo Yiannopoulos įspėjo apie internetinės priklausomybės pavojų lygindamas vartotojų prieraišumą pornografiniams puslapiams bei socialiniams tinklams. Internetinę priklausomybę įgiję žmonės jos pasekmes skaudžiai patiria ir realiame gyvenime. Prarandami tikri, realūs santykiai su draugais ir artimais žmonėmis. Pasak pranešėjo, gyvename amžiuje, kuomet įvairūs prietaisai kovoja dėl mūsų dėmesio. Šiuos prietaisus kuriančios įmonės nori užvaldyti vartotoją, atitraukti jį nuo dalykų, kurie tikrai svarbūs ir iš to uždirbti milijonus.

Keista, bet labiausiai konferencijoje nuvylė itin reklamuotas ir lauktas „The Pirate Bay“ įkūrėjo Peterio Sunde pranešimas. Sunku pasakyti kas buvo ne taip, gal pavedė rusenantis skandinaviškas kraujas, gal pranešėjo komercinių pristatymų patirties trūkumas, bet kitų pasirodymų kontekste piratų škunos kapitonas atrodė išties blankiai. Greičiausiai Peteris Sunde neįvertino lietuviškos publikos informuotumo ir išmanymo piratavimo klausimais, o galbūt nebuvo informuotas, kokį dėmesį tam skiria lietuviška blogosfera, internetiniai forumai, visa viešoji erdvė apskritai. Galima drąsiai daryti išvadą, kad ir kokio garsumo pranešėjas bebūtų, jam vis tiek būtina pasidomėti būsimos auditorijos sudėtimi, o taip pat bet kuriame valandos trukmės viešajame pasisakyme, jei tik tai nėra iškilminga valstybės vadovo laidotuvių ceremonija, būtina dozuotai naudoti skanius sveiko humoro intarpus. Pastabų taip pat galėtų sulaukti Euroblogo organizuota diskusija. Susidarė įspūdis, kad vienišas energingas pranešėjas dėmesį prikausto labiau nei grupelė ramių kultūringąją Leonido Donskio laidą „Be pykčio“ primenančių dalyvių. Galbūt kalta prieštaringumo ar kontroversijos stokojanti diskusijos tema, arba diskusijos moderatoriai labiau turėjo priminti ginkluotus, aštriadančius, arkliena mintančius pokalbio vedėjus, nes dėl nuobodžiaujančios publikos šurmulio susikaupus klausytis diskusijos buvo neįmanoma. Puiki proga vienoje scenoje suspindėti Iljai Laursui, Domui Mituzui, Dr. Kastyčiui Gečui liko neišnaudota.

Kalbant apie gerus dalykus, maloniai nustebino antrame parodų rūmų aukšte veikusi kompanijos „Apple“ atstovybė, kuri iPad2 nebuvimą ekspozicijoje kompensavo įmonės atstovų paslaugumu bei begaline kantrybe konsultuojant visus susidomėjusius. Pagrindinį „Login 2011“ apdovanojimą siūlyčiau įteikti konferencijos dalyviams – porai tūkstančių jaunų, besidominčių, optimistiškai nusiteikusių žmonių, nepagailėjusių nemažų pinigų už galimybę susiburti ir pasidalinti naudingomis žiniomis. Nepraleiskite progos išvysti tai savo akimis kitais metais!

Šiomis dienomis Tunise, Egipte ir Jemene minioms protestuotojų verčiant ilgamečius diktatoriškus režimus kyla natūralus klausimas apie Artimųjų Rytų likimą po netikėtos pilietinių revoliucijų bangos. Norisi žinoti ne tik tai, ar protestuotojų sėkmė įkvėps žmones Jordanijoje bei Sudane naujoms protestų bangoms, bet ir ar arabų valstybėse islamo fundamentalistams paėmus valdžią neims formuotis nauja karinga, savo esme imperinė valstybių sąjunga, ideologiniu pagrindu pasitelkianti radikaliai interpretuojamą islamo mokymą? Kokia gali būti ta naujoji islamo valstybių sąjunga? Ar ji bus pakankamai vieninga? Kaip į tai reaguos sekuliarios arabų valstybės, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Turkija? Kaip pasikeis jėgų išsidėstymas pasaulinės politikos arenoje? Ar galima būtų konstatuoti galutinę JAV dominavimo pabaigą? Koks likimas ištiks Izraelį atsidūrus visiškoje apsuptyje?

Bet kokios politinės ideologijos mirtį gali nulemti tik bandymas ją pritaikyti praktiškai, nes kol ji egzistuoja tik žmonių galvose įtikinti ideologijos tikinčiuosius kokiais nors jai prieštaraujančiais argumentais praktiškai neįmanoma. Labai galimas daiktas, kad netgi įtvirtinus islamistų vyriausybes ir šariato įstatymus šalys nesugebės rasti deramo tarpusavio sutarimo dėl priešingų ar per nelyg savanaudiškų naujųjų valdančiųjų interesų. Nepavykus susivienyti, arba paskendus betvarkėje ir korupcijoje žmonės gali nusivilti reformatoriais, kurių žodžiai ir darbai skiriasi.

Be to, nemažą aptariamų šalių bendro vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš turizmo, kurios po riaušių šalyse ir padėties nestabilumo smuks drastiškai ir atsigaus labai ne greitai. Žinant, kad viena pagrindinių nepasitenkinimo valdžia priežasčių tapo sunki ekonominė padėtis, smukus BVP pajamoms naujiesiems vadovams bus sunku įtikinti piliečius jų valdymo efektyvumu. Žinoma, visuomet liks galimybė suversti kaltę „supuvusiems vakarams“ ir jų priešiškai politikai, tačiau tai tūkstančius kartų girdėtas argumentas ir juo visų burnų neužkiši.

Bėda tame, kad dažnai revoliucijų patirtis rodo, jog visuomenės būna sukaupusios tam tikrą energijos kiekį, kuris išsiveržia perversmų laikotarpiu, o įvykus dideliems neramumams, kurie pareikalauja aukų, sukelia ilgalaikę įtampą, žmonės natūraliai nori ramybės net gi tuo atveju, kai porevoliucinio laikotarpio sąlygos yra prastesnės už buvusias. Todėl turi praeiti nemažai laiko kol piliečiai vėl susikaups protestui. Dažniausiai tą periodą demokratiniuose rinkimuose vėliau nedalyvaujančios valdančiosios jėgos panaudoja vienokiu ar kitokiu būdu pašalinti bet kokius žmonių palaikymo galinčius sulaukti opozicijos lyderius.

Taip pat labai svarbi tokių diktatūrų kaip tarkim Iranas, ar Šiaurės Korėja sunededamoji dalis įtikinamo išorinio priešo portreto sukūrimas. Šiuo konkrečiu atveju priešo toli neieškoma, nes jis dažniausiai yra universalus tinkantis visiems kritiniams atvejams. JAV ir visi Vakarai įvardijami šėtono irštva ir tokio „kilnaus“ tikslo, kaip islamo įtvirtinimas visame pasaulyje, pretekstu skelbiamas Džihadas, šventasis karas prieš netikėlius.

Buvimo priešų apsuptyje nauda akivaizdi – visuomenė mobilizuojama, o jos kritiškas žvilgsnis nuo realių bėdų nukreipiamas į menamas. Be to, „kenkėjų“ buvimu galima ne tik pridengti bet kokius nevykusio vadovavimo trūkumus, bet ir ieškant kaltų naikinti neįtinkančius oponentus šalies viduje. Režimui neparankių asmenų persekiojimas yra privaloma diktatūrų išsilaikymo sąlyga. Užčiaupus kritiką, problemų skaičius šalyje akivaizdžiai sumažėja.

Tikimybė, kad naujoji arabų valstybių sąjunga savo ginkluote ar kariniu pajėgumu net ir tolimoje perspektyvoje prilygs vakarų valstybėms nėra didelė. Tačiau tai ne priežastis konfliktų nebuvimui. Labai galimas daiktas, kad terorizmas, kurio pavienius išpuolius regėjome Madride, Londone ir Niujorke neilgai trukus taps masinio vartojimo preke. Ne paslaptis, kad valdžios šiuo metu vidinių konfliktų apimtuose regionuose siekianti „Brolių musulmonų“ organizacija buvo viena iš Osamos bin Ladeno ir palestiniečių „Hamas“ įkvėpėjų.

Turint omenyje didelį skaičių islamą išpažįstančių musulmonų, taip ir nesugebėjusių pritapti JAV, o ypač ES šalyse, bei atkakliai bet kokius karinius veiksmus stabdančias vakarietiškas žmogaus teisių gynimo organizacijas, priešprieša islamo fundamentalistams bus įgyvendinama itin sunkiai. Tikėtina, jog visame pasaulyje brangstant ir mažėjant energijos bei maisto ištekliams mūsų laukia neramūs laikai.

Šiandien „Miesto pokalbių“ krėsle patogiai įsitaisė ir valandėlei, kas jam visai nebūdinga, nurimo skandalistas ir triukšmadarys, maištininkas liepsnojančiu protu, žmogus, kuriam tikrai ne vis vien, – rašytojas ir publicistas Vilis Normanas.

- Vili, kaip tavo jauno, kuriančio žmogaus akimis atrodo šiandienos miestai? Ar regi juose vietos kūrybai, asmenybės tobulėjimui, o gal būt viskas paremta „pirk – parduok“ principu?

- Šiandienos miestai nėra visiškai kolaboruoti laukinio kapitalizmo. Juose galima aptikti išties įdomių žmonių draugijų, kur dar gyva visiškai finansiškai neangažuota kūryba. Žinau tokių žmonių grupių ir Kaune, ir Vilniuje. Tačiau vis ryškiau galima įžvelgti tendenciją, kad tai tampa „draugų būrelio“ užsiėmimu. Pati savaime, be finansinių injekcijų, asmeninė kūryba virsta folkloru. Kuris, nors turim visagalį Internetą, dažnai neišlieka. Miestams, kaip ir apskritai visai Lietuvai, reikėtų glaudesnio menininkų bendradarbiavimo kovoje su bendru priešu – visą kūrybą norinčiu paversti elementaria preke Leidėju.

- Daugybė tavo straipsnių įvairiomis aštriai kontraversiškomis temomis publikuota ne tik periodinėje Lietuvos spaudoje, bet ir anarchistų leidiniuose. Kiek tau kaip kūrėjui yra svarbu būti radikaliam? Ar laikai save anarchistu?

- Radikalumas yra mano prekinis ženklas. Keiksmažodžiais, įžeidimais, pasityčiojimais, niekinimais ir atvira neapykanta persunkti mano tekstai yra antipodas visai nuasmenintai, dviveidiškai objektyvizuotai, meniškai išsigimusiai, komerciškai tvarkingai publicistikai, kuri užima 99 procentus visos rinkos. Man šlykštu, kad iš žmonių atimamas jų individualumas, kad visi verčiami rašyti-mąstyti-kalbėti vienodai. Tarsi būtume klonuoti „Puikaus naujo pasaulio“ veikėjai. Nekenčiu vienmačių žmonių ir niekuo neišsiskiriančių tekstų. Aš nelaikau savęs anarchistu. Nors man būdinga daugelis šios ideologijos bruožų.

- Žmogaus polinkis maištauti, revoliucijos, permainų troškimas daugiau jaunystės ar ryškios asmenybės bruožas? Ar visuomet maištas turi prasmę?

- Maištauti geba tik labai stiprūs ir ryškūs žmonės. Didieji revoliucionieriai yra legendos, kurių pasaulis niekada neužmirš. Su viskuo susitaikantys, viskam paklūstantys, dėl savo apgailėtinų gyvenimų drebantys žmogeliai yra niekas. Kiekvienas galime maištauti, bet kur kas lengviau ir paprasčiau yra tiesiog pasiduoti išorinių aplinkybių įtakai. Būtent todėl, kad maištauti yra sudėtingiau, daug sudėtingiau nei nemaištauti, tai yra ryškių asmenybių bruožas. O į maišto prasmės klausimą už mane jau atsakė garsi mokslininkė Julia Kristeva savo knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“: „Laimė pasiekiama tik maištaujant“.

- Vis dažniau pasigirsta kalbų, kvestionuojančių meno ir menininko svarbą visuomenei. Esą menas kaip produktas tarnauja turtingų žmonių sluoksniui, tenkina išimtinai jų interesus, rodydamas atskirtį nuo meno nesuvokiančių ar negalinčių jo „vartoti“ vargšų. Kokios pozicijos laikaisi šiuo klausimu?

- Meno suvokimas ar pajautimas remiasi ne finansine padėtimi, todėl nesutinku, kad menas – turtingųjų privilegija. Apskritai, tikras menas reikalingas tik labai mažai daliai visuomenės piliečių, kurie geba savo intelektu pasisemti iš jo dvasinės energijos. Šia prasme, menas išgyvena apokalipsę, nes pop kultūra ir naujausios technologijos taip stipriai bukina žmonių protus, kad jie nesugeba suvokti kažko daugiau už muilo operas. Menas vis labiau stumiamas į užribį, bet šia prasme esu optimistas ir manau, kad labai greitai pasaulis persisotins šlamštu ir bus grįžtama prie unikalių patirčių, kurias gali sukelti tik nuostabūs meno kūriniai.

- Kaip, tavo manymu, reikėtų suvokti laisvę? Ar kūrėjo ir bet kurio kito žmogaus laisvės yra tapačios?

- Laisvė yra dviejų rūšių – vidinė ir išorinė. Žmogaus viduje esanti laisvė yra jo proto kūrinys, išorinė laisvė yra materialinių galimybių pasekmė. Tobula, kai žmogus yra laisvas abejomis prasmėmis, bet dažniausiai, deja, taip nebūna. Tarkim, kūrėjas dažniausiai viduje yra visiškai laisvas, bet jį labai stipriai riboja išorinė nelaisvė, ir atvirkščiai – paprastas žmogus turi daugiau išorinės laisvės, bet viduje yra vergas.

- Koks tavo požiūris į lygiateisiškumą, toleranciją, žmogaus teises Lietuvoje? Ar istorijų su nepilnamečių apsaugos įstatymu ar gėjų etinėmis Vilniuje baigtys leidžia daryti kokias nors pozityvesnes išvadas?

- Čia galima pritaikyti tą pačią vidinės-išorinės laisvės formulę. Nors išoriškai mes vaidiname, kad laisvių Lietuvoje vis daugėja, bet viduje viskas dvokia sovietmečiu ir absoliučia netolerancija. Aš neįsivaizduoju lietuvių tautos laisvos vidinės laisvės prasme, nes laisvė yra nulemta mąstymo. O visa mūsų švietimo sistema, kultūra, žiniasklaida ir net akademinis pasaulis yra dar tokie tamsuoliški, kad šviesaus rytojaus nematyti net tunelio gale.

- Pasikalbėkime apie literatūrą. Internete teko skaityti tavo paskelbtą „Rašytojų manifestą“, kuriame išsakei daugybę priekaištų mūsų šalies literatūros kūrėjams ir leidėjams. Kaltini juos parsidavinėjimu laisvajai rinkai, absoliučiai neteisinga kūrinių atranka. Nejau išties viskas taip blogai?

- Ne, viskas dar blogiau! Ten išsakiau tik mažą dalį to, ką iš tiesų manau apie Lietuvos, pavadinkim, leidybinį ir kūrybinį pasaulį. Lietuvoje beveik neliko leidyklų, kurios dar rizikuotų išleisti originalų, išskirtinį, įvykiu galintį tapti kūrinį. Leidėjai teisina tai komercija, bet aš žinau, kad iš tiesų jie tik nenori nemalonumų su maištingais autoriais ir pretenzingais kūriniais. Jiems lengviau dirbti su vidutinybėmis, su visokio plauko bukas meilės istorijas rašančiomis šiukšlėmis. Knygų leidyba Lietuvoje išgyvena didžiausią krizę nuo Nepriklausomybės laikų, nes beveik visi leidėjai tapo pragmatiškais ir ciniškais niekšais. Savo ruožtu kūrėjai, kurie nori įtikti šitiems šliužams, rašo vis nykesnius, vis pigesnius, vis labiau laisvalaikiui orientuotus kūrinius. Taip žudoma unikali ir prasminga kūryba. Ir man labai gaila, kad niekas be manęs nedrįsta to pasakyti garsiai.

- Galbūt galėtum įvardinti kelis lietuvių ar užsienio autorius, kurių kūryba pastaruoju metu tau atrodo itin reikšminga? Kokią knygą neabejodamas galėtum rekomenduoti perskaityti kiekvienam?

- Toks sąrašas užimtų mažiausiai kelis puslapius, nes, nenorėdamas nuskriausti nė vieno autoriaus, kurį mėgstu, turėčiau išvardyti juos visus, o tai vargu ar įmanoma. Todėl rekomenduosiu perskaityti mano naujausią romaną „Pavojingas protas“. Tai dažniausiai mano skaityta knyga pastaruoju metu.

– Dalis tavo knygų parašytos su bendraautoriu Raimondu J. Nabusu. Ką galėtum pasakyti apie darbą poroje? Kokios kūrybinės temos tau pačiam, kaip rašytojui, yra artimos?

- Darbas su Raimiu buvo vienas iš nuostabiausių įvykių mano gyvenime. Labai sunku būtų trumpai nupasakoti kaip beprotiškai ir linksmai mes dirbom. Kaip degėm idėja parašyti „Nostradamo kapą“, kuris vėliau pasirodė ir JAV. Tai buvo nuotykis, kuriuo niekada nepamiršiu. Ir nors milijono neuždirbom, bet visam gyvenimui tapom broliais, kurie supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Kalbant apie kūrybines temas, nuo pirmųjų kūrinių kito tik jų forma, tačiau turinys nuolatos balansavo ant to paties (nors ir komerciškai nesėkmingo) gyvenimo prasmės ir žmogaus vietos pasaulyje lyno. Kitaip sakant, tai egzistenciniai romanai, su skirtingomis perspektyvomis ir požiūrio taškais.

- Netrukus turėtų pasirodyti tavo nauja knyga „Pavojingas protas“. Galbūt galėtum šiek tiek plačiau papasakoti, apie ką ji?

- Tai sudėtingas romanas. Jame susipina kelios ryškios temos: šiandieninės visuomenės bandoma įpiršti laimės ideologija ir bandymas jai priešintis; meilės, kaip vienintelės dar nežlugusios vertybės, žlugimas; išsivaduoti iš bet kokios nelaisvės trokštančio žmogaus tragedija ir galiausiai – kaip toli gali mus nuvesti protas, jeigu mes visiškai pamiršime jausmus. Ne veltui romanas vadinasi „Pavojingas protas“ – jame bandoma pažvelgti į protą ne kaip į pažangos įrankį, ne kaip į gerovę garantuojantį instrumentą, bet kaip į tai, kas gali viską sugriauti ir nieko nepastatyti. Nors tematine prasme galima būtų pasakyti ir daugiau, bet svarbiausia romane yra ne iškelti kokius nors klausimus ir į juos atsakyti, o sukurti interaktyvų skaitytojo ir teksto ryšį. Šis romanas unikalus tuo, kad privers kiekvieną skaitytoją – nori jis to ar nenori – visiškai naujai pažvelgti į pačius svarbiausius egzistencinius klausimus. Ir dar – šis romanas iki didžiausio kraštutinumo tyčiosis iš kiekvieno, kuris mėgins jį perskaityti. Tai beprotiškas, neįmanomas, nesuprantamas, absoliučiai originalus ir niekam, išskyrus autorių, nepatikęs kūrinys.

Seniai visiems žinomas posakis, kad „nemokamas sūris būna tik pelėkautuose“ gali prarasti savo reikšmingumą. XXI a. pradžioje pasaulis ne tik kovoja su stulbinančio masto ekonomikos bei vertybių krize, bet ir įgauna naujas galimybes, viena iš kurių apibrėžiama nauju „dykonomikos“ terminu. Pagrindine dykonomikos (gavimo už dyką) atsiradimo priežastimi galima būtų įvardinti įspūdingą informacinių technologijų plėtrą, visiškai užvaldžiusią vakarų pasaulį ir palaipsniui plačiai įsitvirtinančią rytuose, Lotynų Amerikoje ir netgi Afrikos žemyne. Skaitmeninių produktų atsiradimas sudarė galimybes juos kopijuoti ir platinti interneto pagalba praktiškai nepatiriant jokių papildomų dauginimo išlaidų. Pirmiausiai šis reiškinys palietė muzikos įrašų rinką, vėliau jo įtaką pajuto kino, televizijos laidų, programinės įrangos kūrėjai. Nors šio reiškinio pradžia didžiąja savo dalimi buvo nelegali, ji iš esmės paveikė rinką, nulėmė pokyčius, kurių ištakas galime stebėti šiandien, tačiau galutinius padarinius išvysime geriausiu atveju tik po keletos dešimtmečių.

Jau kurį laiką internete su autorių sutikimu nemokamai publikuojamos knygos, dokumentiniai ir meniniai filmai, fotografijos, antivirusinė ir kitokia programinė įranga, galima gauti nemokamus kvalifikuotų teisininkų, finansininkų, psichologų patarimus. Niekas šiandien nesistebi galimybe nemokamai skaityti populiariausius šalies dienraščius, stebėti televizijos laidų archyvus, klausytis tūkstančių internetinių radijo stočių, naudotis įvairių virtuvės šefų receptais. Keista, bet dauguma atveju dykonomika nemokamos produkcijos platintojams ne tik neneša finansinių nuostolių, bet dažnai priešingai – uždirba nemenką pelną. Galimybe internete nemokamai skelbti savo kūrinius naudojasi ne tik jauni, nepripažinti kūrėjai ar mažai žinomos verslo kompanijos. Kaip rodo amerikiečių pop muzikos atlikėjos Lady Gaga pavyzdys, ši strategija gali būti itin veiksminga. Skirtingai nuo kitų muzikinės industrijos kolegų Lady Gaga sąmoningai leido savo muzikinius video klipus nemokamai publikuoti virtualioje erdvėje. Laukiama, kad jau šį mėnesį vien portale Youtube.com Lady Gagos pasirodymų peržiūrų skaičius turėtų viršyti milijardą kartų. Tai neabejotinas pasaulio rekordas, nekalbant apie papildomus atlikėjos muzikinių albumų ir pavienių dainų pardavimus, padidėjusį koncertinį honorarą ir t.t.

Galimybė neribotai, be papildomų kaštų internete platinti intelektualinius produktus pašalino tarpininko tarp kūrėjo ir kūrinio vartotojo būtinybę. Tarpininko nebuvimas automatiškai sumažina prekės kainą. Nors ir pakankamai sunkiai pasaulyje ima įsitvirtinti nauja idėja, kad kūrinio vartotojas gali pats spręsti, kiek pinigų vertas jo vartojamas produktas. Spalio 1 d. Vilniuje menų fabrike „Loftas“ į Alinos Orlovos albumo „Mutabor“ pristatymo koncertą susirinkę klausytojai patys galėjo nustatyti kiek jų nuomone yra verta mokėti už bilietą. Nors Lietuvoje toks reiškinys kol kas tik pavienė kregždė, daug kur pasaulyje galima aptikti muzikantų, rašytojų, kitų meno kūrėjų asmenines svetaines, kuriuose yra įdiegta galimybė parsisiųsti kūrinius ir savo nuožiūra sumokėti autoriui vartotojo nuomone tinkamą sumą.

Dar vienas iš būdų pirkėjams sumažinti savo išlaidas yra vienijimasis siekiant to paties norimo rezultato, sukuriant tam tikrus sąveikos mechanizmus. Ir tai jau galioja ne tik skaitmeninėms ar intelektualinėms prekėms, bet apskritai viskam. Veikimo principas čia gana paprastas – sukuriama internetinė svetainė, kurioje žmonės registruojasi pagal tai, kokias konkrečias nuolaidas (drabužių, maisto, kelionių ir t.t.) nori gauti. Surinkus būtiną kritinę pirkėjų masę ženkliai pigiau įsigyjamos norimos prekės. Puikus tokio reiškinio pavyzdys Lietuvoje galėtų būti interneto svetainė linksmu pavadinimu Grupinis.lt. Šį mėnesį jos lankytojai galėjo su 50 proc. nuolaida įsigyti bilietus į šokių muzikos grupės „Faithless“ pasirodymą Vilniuje. Ten pat galima įsigyti pigiau kuponą pietums picerijoje, pramogas nuotykių parke, ar padangų keitimą.

Taigi, nors dar anksti minėtus pokyčius vadinti „naująja revoliucija“, tendencijos pamažu aiškėja. Labai galimas daiktas, kad kaip tik šiuo metu žmonija įgauna dar vieną istorinį šansą padidinti intelektualinį produktą kuriančių asmenų skaičių bei ženkliai sumažinti savo išlaidas.

„Mūsų šalyje sakoma, kad meilę gali sutikti už kiekvieno kampo. Kolumbijoje labai daug prostitučių.“ Šią juokingą frazę mums dovanoja amerikietiško serialo „Moderni šeima“ herojė. Šiais metais „Emi“ apdovanojimą pelnęs serialas skirtas visai šeimai, tačiau jame gausu „riebių“ juokelių, neretai gerokai svilinančių jautresnio klausytojo ausis. Per du pastaruosius dešimtmečius, o ypač naujojo tūkstantmečio pradžioje, televizinio humoro galimybių ribos plėtėsi neįtikėtinu greičiu. Juodasis humoras, po pasaulį aktyviai platinamas JAV kabelinės televizijos kanalų, tapo masinio vartojimo preke. Atsiradus tokiems animaciniams serialams kaip „Futurama“, „Šeimos bičas“ ar „Amerikietis tėtušis“, savoka „tabu“ tiesiog nustojo egzistuoti. Gana greitai tapo aišku, kad šaipytis galima praktiškai iš visko. Anksčiau viešojoje erdvėje neįsivaizduojami pokštai neįgalumo, rasizmo, išprievartavimo, pedofilijos temomis pasirodė ganėtinai vykę, su sąlyga, kad juos kuria aukšto lygio komedijos profesionalai, o ne primityvūs gatvinių anekdotų pasakotojai.

Netgi sąlyginai į vaikus ir jaunesniąją publiką orientuotas animacinis serialas „Simpsonai“ žaibuoja neįtikėtina gausa šeimos vertybes (arba greičiau jų nebuvimą), draugystę bei religiją pašiepiančių pokštų. Ko verta vien scena su mišių metu perregimu bažnyčios stogu čiuožiančiu nuogu Homeriu, kuris po sekso su žmona Mardže miniatiūriniame golfo aikštyno malūne pakibo ant nevaldomo oro baliono lyno. Naujasis komedijos tipas ne tik pašiepia visuomenės ydas ir trūkumus bet ir suteikia žiūrovams „indulgenciją“, savotišką nuodėmių atleidimą. Tarsi mes ne tokie blogi, nevykę ar ištvirkę kaip mūsų mėgstami televizijos personažai, todėl vertindami savo pačių gyvenimą galime jaustis geriau, esame mažiau griaužiami kaltės ar abejonių. Iš kitos pusės, naujoji televizijos srovė padeda išgyventi jausmus, kurių trūkumą smarkiai jaučiame realiame gyvenime. Tarkime serialo „Daktaras Hausas“ herojai ne tik vykusiai gelbėja ligoninės pacientus, žarstosi kandžiu, pašiepiančiu humoru, bet ir aktyviai kišasi į savo kolegų gyvenimus, nurodinėja, sako pastabas, padeda vienas kitam gelbėtis iš sudėtingiausių situacijų. Realiame gyvenime žmonės vis labiau jaučia didėjantį tarpusavio susvetimėjimą, galbūt todėl taip smagu stebėti „Nusivylusių namų šeimininkių“ aistras, kur kaimynai ne tik yra tarpusavyje pažįstami, palaiko artimus nuoširdžius santykius, bet ir žino vienas kito paslaptis, bendrauja tarpusavyje tarsi seniai prarasta kaimo ar mažo miestelio bendruomenė.

Interneto bei naujųjų technologijų suteikta prieiga prie neribotų pornografijos klodų iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į jausmus, seksualumą, erotiką. Net jei tai nėra pripažįstama viešai, televizijos žanras neabejotinai į tai atsižvelgia. 2010 – tais metais pradėtas rodyti istorinis serialas „Spartakas: kraujas ir smėlis“ stebina žiūrovą ne tik įspūdingomis gladiatorių kovomis, ryškiais įsimenančiais personažais, bet ir stulbinančiai atviromis sekso scenomis, kuriose visiškai apnuoginti aktorių kūnai filmuojami stambiu planu. Kiekvienoje šio 13 dalių istorinio epo serijoje regime dvi – tris pukiai surežisuotas lytinio akto scenas, kurių naudojimas scenarijuje yra siužetiškai pagrįstas ir motyvuotas. Pasigėrėjimo verti aktorių kūnai nė kiek neužgožia vaidybos, tarsi paneigdami anksčiau abejonių kėlusį nesuderinamumą. Tuo tarpu daugiausiai „Emi“ apdovanojimų šiemet susižėrusiuose „Pamišėliuose“ su neįtikėtinu istoriko preciziškumu kuriama šeštojo dešimtmečio atmosfera, kurioje greta požiūrio į moterų teises, patriarchalinį visuomenės modelį, rasizmą, vartotojiškumą pagrindiniu smuiku griežia neištikimybes anatomijos studijos.

Naujoji televizinių pramogų kryptis neabejotinai iškelia du pagrindinius klausimus: ar šis visuotinis juodojo humoro ir seksualumo šėlsmas televizijoje nėra akivaizdus pūvančio dekadanso laikmečio požymis, liudijantis vykstančia visuomenės degradaciją, neišvengiamą visuotinės gerovės laikų pabaigą bei su tuo susijusius kataklizmus? Ir kas bus toliau, peržengus visas įmanomas ribas, pasiekus įmanomą galimybių dugną? Atsakymą mums greičiausiai pateiks tik laikas…

Šiuolaikinis miestas itin tampriai susijęs su technologijomis ir inovacijomis. Miesto bendruomenės gyvenimą geriausiai galima suvokti stebint tendencijas ir pokyčius internete. Šioms temoms aptarti pokalbiui pasikvietėme technologijų ir interneto ekspertą, vieno seniausių ir skaitomiausių lietuviškų tinklaraščių nežinau.lt autorių Džiugą Paršonį.

- Džiugai, remiantis tavo ekspertine nuomone, per paskutiniuosius šimtą metų labiau pakito technologijos ar visuomenė?

- Nuo pramoninės revoliucijos pradžios technologijos ir visuomenė yra neatsiejamos ir nuolat veikia viena kitą. Nors visi žmogaus produktai „su idėja“ veikia siauresnį ar platesnį visuomenės sluoksnį, technologijos yra ypatingos tuo, kad jų poveikis ne vien tenkina žmogaus poreikius, bet ir sukuria naujus. Naujų technologijų kūrimas yra nepigus dalykas, bet jų vis tiek atsiranda daugiau, nei visuomenė sugeba priimti. Žinoma, ne visos visuomenės yra vienodai atviros technologijoms.

- Neseniai bendrovė „Amazon“ pranešė, kad šioje internetinės prekybos sistemoje JAV elektroninių knygų pardavimai pirmą kartą pralenkė popierinių knygų pardavimus. Per pastaruosius tris mėnesius JAV parduotoms 100 paprastų knygų teko net 143 elektroninės knygos. Kas galėjo nulemti tokius pirkėjų elgsenos pokyčius?

- Skaitmeninė knyga visais atžvilgiais pranašesnė už popierinę. Ji nieko nesveria ir neužima vietos. Ji yra kartu visur, kur turi bet kokį mobilų prietaisą su ekranu. Ji paaiškina sudėtingesnius žodžius, ji įsimena skaitytą vietą, ji gali būti susieta su papildoma informacija internete, iliustruota ne tik piešiniais, bet ir animacija, „gyvomis“ diagramomis. O be to ji dažnai dar būna ir pigesnė.
Kaip minėjau – ne visi vienodai atviri progresui. Jungtinėse Valstijose skaitmeninė knyga tapo įprasta. Lietuvoje jų dar tenka ieškoti su žiburiu.

- Jau seniai internete galima rasti žaidimus, kino filmus, muziką, fotografiją, knygas, enciklopedinę informaciją, socialinius ir komercinius santykius. Galbūt galima spėti, kas technologijų evoliucijos dėka artimiausiu metu nužengs į praeitį ir kokios kitos mūsų gyvenimo sritys galėtų persikelti į internetinę erdvę?

- Iš tiesų internete kol kas turime tik pačius paprasčiausius dalykus. Lietuvoje turime gal du dėmesio vertus: mokėjimo sistemą per bankus (nelabai patogią, bet būtiną, kad vyktų elektroninė komercija) ir elektronines deklaracijas (kurios patenkinamai veikia tik tuomet, jei visi duomenys stebuklingai sutampa su VMI. Jei ne – biurokratijos lygis lieka nepakitęs). Gal prie šių dviejų dar galima pridėti komunalinius ir kitus mokesčius per e-banką. E-valdžios projektai neturi vieningos sąsajos ir nėra pakankamai gausūs bei patogūs, kad jais imtų naudotis šalies piliečiai. Žiniasklaida internete menkai tesiskiria nuo importuotos prieš 10 metų. Socialiniai tinklai virto nešvankybių ir infantilumo atspindžiais. Nenuostabu, kad didžioji dauguma naudojamų interneto tarnybų ir kitų resursų yra užsieniniai.

Man atrodo, kad didžiausią perspektyvą turi trys sritys:

1) e-demokratija – projektai, siekiantys virtualioje erdvėje labiau įtraukti piliečius į Europos, valstybės, savivaldybės, seniūnijos reikalus.

2) e-darbas – leidžiantis atlikti vis daugiau su fizine dirbančiojo buvimo vieta nesusijusių darbų. Virtualios darbovietės būtų daug paslankesnės už „betonines“: joms nereikėtų nuomoti patalpų, prarasti darbo laiką dėl spūsčių gatvėse ir pan. Jose galėtų dirbti patys tinkamiausi specialistai, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste ar kaime (o gal ir šalyje) jie gyvena.

3) E-bendruomenės. Nors psichologai mums patartų daugiau bendrauti gyvai, jei jau tokiu būdu bendruomenės nesusikuria (Lietuvoje itin prasta bendruomeniškumo tradicija), tai bent internete galime burtis į grupes bendraminčių kokiems nors tikslams siekti. Čia puikiai tinka socialiniai tinklai. Jie jau dabar ne vien pramogai naudojami, ypač „Facebook“.

- Ar toks žmonijos gyvenimo būdo virtualėjimas nėra susijęs su tam tikra rizika bei pavojais?

- Nemanau, kad virtualėjimas yra blogas dalykas. Juk iš esmės (pagal M. McLuhaną) virtualūs įrankiai yra realijų plėtiniai. Mes galime kalbėtis sėdėdami šalia, bet su technologijomis mes tai galime daryti ir nutolę. Puiku, kad dabar galime ne tik kalbėtis, bet ir projektuoti, kurti, organizuoti. Gali būti, kad labiausiai bijantys to virtualėjimo jo bijo tik dėl to, kad patys jaučia nesugebėsiantys prisitaikyti prie didelio technologijų tempo. Žmonės bijo atsilikti, todėl rėkia mašinistui stabdyti traukinį. Bet jis tikriausiai nebesustabdomas…

- Kaip būtų galima vertinti technologijos sklaidos, inovacinio imlumo, kompiuterinio išprusimo lygį Lietuvoje? Ar stipriai šioje srityje atsiliekame nuo vakarų valstybių?

- Skirtingai nuo kai kurių kitų Europos šalių – Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Suomijos, Slovėnijos, gal ir Estijos – mes nesame technologijų kūrėjai. Gal kai kurių pramoninių, bet ne vartotojo, ne komunikacinių, kurios dabar yra dėmesio centre. Todėl ir mūsų entuziazmas nėra toks didelis. Bet mes turime labai gerų jaunų specialistų, ir jų, keičiantis dirbančiųjų kartoms, turėtų daugėti, jei tik visi neemigruos. Šiandien Lietuvoje turime tris sąlygines kartas. Vyriausiajai bet koks už televizorių protingesnis prietaisas yra „velnio išmislas“; vidurinioji, „automobilininkų“ karta kompiuteriais naudojasi „pinigų darymui“, o štai jaunoji jau yra tikri technologijų „čiabuviai“, užsienyje taip ir vadinami – „digital natives“. Visos viltys į ją ir dedamos…

- Stebint situaciją Lietuvoje neatrodo, kad mūsų šalį būtų apėmusi kompanijos „Apple“ produkcijos karštligė. Gatvės neknibžda žmonėmis apsiginklavusiais iPhone, iPod ar iPad prietaisais. Kaip manai, kokios priežastys tai įtakoja?

- Lietuvis yra ūkiškas žmogus, visada funkciją vertinantis labiau už idėją. Net jei nori daugiau nei pragmatiškų dalykų.
Ar tūlas tautietis, norintis greito ir manevringo automobilio taupo „Porsche“ (kad ir nenaujam)? Ne, jis nusiperka „Golfuką“ ir lipdo prie jo „pelekus“. Taip jis neišsiskiria iš kitų pirkdamas automobilį ir kartu realizuoja savo kūrybinį polėkį.
Kitas dalykas, kad daugybę daiktų, įskaitant kompiuterius bei telefonus, mes vis dar perkame ne pagal jų vertę, o pagal kainą.

- Žvelgiant specialisto akimis, šiandieninis tinklaraščių populiarumas atrodo labiau laikina tendencija ar ilgalaikis, perspektyvus reiškinys? Kokie tinklaraščiai susilaukia didžiausio skaitytojų susidomėjimo?

- Sakyčiau taip – interneto sukurta galimybė žmonių saviraiškai bus populiari ir naudojama tol, kol bus internetas. Ar ta saviraiška bus tinklaraščių pavidalu, ar kokiu kitu – sunku pasakyti. Tinklaraštis įpareigoja prieš skaitytoją, todėl mažiau motyvuoti žmonės renkasi trumpesnes žinutes socialiniuose tinkluose. Vertinantys gilesnę diskusiją liks su tinklaraščiais, kurie ateityje gal būt susidės iš margesnio medijų audinio – daugiau vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų. Nors skaitytojams iš mėgiamo tinklaraščio tereikia dviejų dalykų: reguliariai skelbiamų autoriaus minčių ir bendravimo su autoriumi. Antraip greitai ištirpsta ir populiariausių tinklaraščių auditorija.

- Ką manai apie kolektyvinių tinklaraščių rašymo perspektyvą Lietuvoje? Ar tokie tinklaraščiai galėtų sudaryti alternatyvą komerciniams interneto naujienų portalams?

- Kolektyvinis tinklaraštis Lietuvoje ir užsienyje gyvuoja dėl skirtingų priežasčių. Ir ten, ir čia jie prasideda nuo bendraminčių grupės, tačiau jei užsienyje toks bendras darbas turi ekonominį, uždarbio motyvą, tai Lietuvoje bendras tinklaraštis iš esmės tegali būti varomas tik bendrų idealų. Kitaip jis labai greitai subyra.

Apie kolektyvinius tinklaraščius kaip tik diskutavome kasmetiniame tinklaraščių autorių susitikime Palangoje „BlogOut“. Trumpa išvada tokia: jei nėra uždarbio, tai kolektyvinis rašymas įmanomas tik tų bendraminčių, kuriuos labai stipriai vienija koks nors tikslas ar idėja. Žodis „stipriai“ čia svarbiausias. Kažkas tą stiprumą turi užtikrinti ir išlaikyti.

- Ir pabaigai, tikriausiai amžinas klausimas apie autorines teises: ar įmanoma autorinių teisių gynėjams ir priešininkams kada nors susitarti? Kaip turėtų atrodyti abi puses tenkinantis konflikto sprendimas?

- Dabar galiojantys ir naujai kuriami autorių teisių aktai bando „užtvenkti“ internetą. Manau, kad pigiau ir paprasčiau būtų nuskristi akmenų tvoros statybai į Mėnulį.

Neaptikau atvejo, kad demokratinėje visuomenėje žmonės būtų atsisakę kokios nors esminės laisvės mainais į didesnę ekonominę naudą kuriai vienai jų grupei. Laisvė nevaržomai keistis skaitmenine informacija internete jau yra esminė laisvė, kai kur pripažinta ir įstatymuose.

Tai nereiškia, kad autorių teisių organizacijų ir skaitmeninio turinio vartotojų tikslai yra nesuderinami. Tiesiog senas nuostatas reikia mesti lauk ir priderinti įrašų platinimo verslo modelius interneto amžiui. Vakaruose jau yra sėkmingų pavyzdžių, iš jų galima mokytis.

Jei nepavyks suderinti interesų, gali būti, kad didelė dalis kūrinių virs šienu, saugomu didelio pikto šuns. O naujoji karta pasirinks naujosios kartos kūrinius su „Creative Commons“ ar kitomis liberaliomis licencijomis. Kaip manote, kodėl JAV įrašų asociacija ASCAP pradėjo piktą propagandinę kampaniją prieš „Creative Commons“ ir GPL („GNU Public Licence“), o „Google“ skyrė 5 milijonus dolerių naujos kartos vaizdo kūrinių autoriams? Kad ir kaip norėčiau, kad susitartų senoji ir naujoji „tvarka“, šiandien takoskyra vis gilėja…