Dažniausiai jis tik galėtume sakyti, fenomenologiškai „aprašomas“, nesistengiant psichoanalitine ar dekonstrukcine maniera paklausti, kas yra po šiuo išoriniu tekstu, kas yra anapus šios traumos? Ar ten tikrai nieko nėra apie ką galėtume ir turėtume kalbėti? Ką ši reprezentacija – kaip tikrovės pačios savaime reinkarnacija – mums sako apie savo Realų (réel) lakaniškąja prasme tikrovės registrą?

Iškalbingas yra ant Andrew Fowlerio knygos „Pavojingiausias žmogus pasaulyje“ pasirodęs tuometinio Rusijos premjero Vladimiro Putino pareiškimas: „Jei tai demokratija, ji turi būti visapusiška. Kodėl ponas Juliano Assange‘as kalinamas? Ar tai demokratija?“. Kaip nutiko, kad autoritaras turi pagrindą tokiam klausimui ir ko bijo JAV – kad bus atskleista visuotinė disneilendišos iliuzijos beprasmybė?

Ši labai taikli Putino implikacija leidžia tiek „WikiLeaks“, tiek Assange‘o asmenį pirmiausia sieti ne su skandalu, kuris apnuogino tam tikrus polinius kuluarus, bet užduoti klausimą: ką naujo politine ir socialine prasme apie tikrovę mums papasakojo šis hipertikrovės įsiveržimas į mūsų gyvenamuosius pasaulius? Klausimo tęsinys galėtų būti Audronės Žukauskaitės teiginys klausimo forma, ar:  „Demokratija ar teisingumas turi tą pačią neregimybės formą, kaip ir atsakomybė: vos tik šie reiškiniai pasirodo kaip tokie, jie neišvengiamai įgyja totalitarines formas. Iš esmės tą patį galima pasakyti apie psichoanalize grindžiamą politinę teoriją (Ernesto Laclau, Chantot Mouffe, Slavoj Žižek), kuri organizuojama aplink tam tikrą trauminę neįmanomybę, simbolizuojamą plyšį, kitaip tariant – tikrovę?“ (Žukauskaitė, 2005; 24). Kitaip tariant, ar turėtume sutikti, kad „WikiLeaks“ – kaip demokratijos pasirodymas – yra totalitarinė forma, kuri geriausiai įkūnija trauminę demokratijos neįmanomybę?

Šie klausimai, kurie į vieną gali susieti tiek etinius, tiek politinius, tiek socialinius akivaizdžiai daugiabriaunės problemos kampus, nepaisant savo įvairiapusiškumo, negali apsieiti be esminės „tikrovės“ problematikos, ir to, kaip pati „tikrovė“ kinta priklausomai nuo vieno ar kito politinio ar socialinio fenomeno. Negalime niekaip apeiti teiginio, kad „Tikrovė yra tai, ko neįmanoma simbolizuoti; tačiau ir simbolizacijos procesas niekuomet negali būti sėkmingai užbaigtas, nes tam trukdo tikrovė, kaip vidinė simbolizacijos proceso riba“ (Žukauskaitė 2005;  65).

David Leigh, Luke Harding knyga „WikiLeaks: atskleidžiant Juliano Assange‘o karą su slaptumu“ buvo vienas iš pirmųjų bandymų kalbėti apie neįmanomą „WikiLeaks“ simbolizaciją: autoriai gerai žinojo ne tik istorijos užkulisius, bet ir patys prisidėjo prie jos atsiradimo. Jie suprato, kad „Visa ši „WikiLeaks“ istorija buvo jųdviejų darinys: tradicinės žurnalistikos ir technologijų galia, pasitelkta neįtikėtinai istorijai papasakoti. Ateityje duomenų žurnalistika nebeatrodys tokia stulbinama ir nauja kaip dabar. Pasaulis pasikeitė, o pakeitė jį būtent duomenys“ (Leight, Harding 2011; 110 – 111). Tai, ką du „The Guardian“ žurnalistai pavadino „duomenimis“, mes galėtume vadinti hipertikrove, kurios sampratą dar XX amžiaus pabaigoje išplėtojo prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas, gana pesimistiškai hipertikrovėje įžvelgęs tikrovės mirtį, ar net mirties negalimybę, Tikrovės dykumą:

„Pereidama į erdvę, kuri nebepalenkiama nei tikrovei, nei tiesai, simuliacijos era pirmiausia panaikina bet kokį referentiškumą – dar blogiau, ji dirbtinai prikelia jį ženklų ir sistemų pavidalu, o ženklai – už prasmę tąsesnė medžiaga, nes tinkama visoms lygybių sistemoms, visoms binarinėms priešybėms, visai kombinacinei algebrai. Tai jau ne imitacija, ne susidvejinimas ir net ne parodija. Dabar tikrovės ženklai atstoja tikrovę, kitaip sakant, bet kokį realų procesą atgraso jo operacionalus antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaištingai veikianti mašina, tiekianti visus tikrovės ženklus ir į uždarą grandinę sujungianti visas jos peripetijas. Tikrovė niekada nebeturės progos rastis – štai kokią gyvybinę funkciją atlieka modelis sistemoje, kurią valdo mirtis, arba, tikriau, nesavalaikis prisikėlimas, nebepaliekantis jokios galimybės pačiam mirties įvykiui (Baudrillard, 2002, 8 – 9).

Iš tiesų, kaip pripažino ne vienas ekspertas, „WikiLeaks“ yra vienintelė erdvė, kurios negalima cenzūruoti, kuri technologiškai apsaugota nuo mirties įvykio, todėl jos turinys yra praktiškai nemirtinga medžiaga. Bet vien technologinė, bodriariška hipertikrovės versija niekaip nepaaiškintų, kodėl „WikiLeaks“ skelbiami duomenys sukėlė tokį milžinišką visuomenės susidomėjimą, kodėl po to radosi tokios programišių grupės kaip „LulzSec“ ar „Anonymous“, sukėlusios grėsmę didžiausioms ir galingiausioms pasaulinėms organizacijoms, o karas su terorizmu staiga net pačioje Amerikoje įgavo priešingą – kaip Amerikos hegemonijos vykdymo, ne kaip „gynybos ir kovos už demokratiją“ veidą. Masiškai ėmė plisti kino juostos, kuriose Amerika pradėta rodyti kaip teroristus kurianti valstybė (paminėti garsiausi šio žanro filmai – „Žalia zona“ (2010 m.), „Neįmanomas“ (2010m.). Pasaulis iš tiesų pasikeitė, nes buvo suabejota pamatiniu jo postulatu, jam gyvybiškai būtina aksioma, jo gyvybę palaikančia medžiaga – tikroviškumu. Galima sakyti, kad „WikiLeaks“ a posteriori įgyvendino tai, ką aprašė Baudrillardas: tikrovė tapo neįmanoma, nes nebeliko jokio Įstatymo, jokio tabu, kuris būtų galėjęs susiūti išsklidusius tikrovės siūlus „WikiLeaks“ nenulaužiamo puslapio dokumentų raizgalynėje.

Pati šio puslapio ir jo kūrėjo, J. Assange‘o, istorija jau tapo praktiškai anti-tikroviškai atrodančiu mitu: paprastas australas, visą gyvenimą buvęs pogrindžio programišius, iš JAV kareivio Bradlio Manningo gauna šokiruojančią medžiagą apie slaptus JAV diplomatijos, karo su terorizmu, karų Afganistane ir Irake, Gvantanamo kalėjimo Kuboje faktus ir pasitelkęs kelis didžiausius pasaulyje dienraščius išplatina tai, ko negalima rodyti, visam pasauliui. Per vieną dieną tai tampa sensacija, kuriai neprilygsta net Rugsėjio 11 – oji, kai buvo aišku, kad įvyko teroristinis aktas, ir tebuvo laiko klausimas, kada bus galima pradėti keršyti. Tada klausimas buvo chronologinis.

„WikiLeaks“ kėlė klausimą ne tik apie tai, kas yra priešas, kas tiesa ir kas melas, bet apie tai, kas yra tikra? Štai čia ir išryškėjo didžioji problema – atsakymo variantai buvo absoliučiai priešingi: vieni, kritikai, teigė, „kad paviešinta informacija atskleidė ir taip visiems žinomus dalykus, kad ji tėra diplomatų banaliai intymūs pokalbiai prieš miegą ir pridėjo, kad dokumentai dėsningai surežisuoti Amerikos kritika, vengiant jos priešų kritikos. Šių žmonių teigimu, visi paviešinti faktai buvo žinomi, tik viešai neįvardijami, bet kiti, „WikiLeaks“ šalininkai, turėjo kur kas rimtesnę argumentaciją, pagrįsti faktui, kad ši tikrovės versija nėra tikroviška ir atsikirsdami dėl menkos svarbos, teigė, jog „kur kas svarbiau, kad jie iškelia tokius dalykus, kuriuos turi teisę žinoti kiekvienas eilinis pilietis. Ir ne tik amerikietis. Dokumentuose atskleidžiami žmogaus teisių pažeidimai, korupcija, įtartini Didžiojo aštuoneto“ lyderių finansiniai ryšiai“ (Leight, Harding 2011; 207).

Staiga kilęs milžiniškas susidomėjimas pajudino jau praktiškai visiškai įsigalėjusią versiją, kad Vakarai yra demokratijos pavyzdys ir „istorijos pabaiga“ jau ne už kalnų, tereikia tokios pačios demokratijos išmokyti Rytus. „WikiLeaks“ puikiai iliustravo Jacqueso Lacano suformuluotą tikrovės kaip traumos sampratą: „vienintelis būdas konceptualizuoti „tikrovę“ psichoanalizėje įgyvendinamas pasitelkus traumos sąvoką – trauma ne tik nurodo „pirminę tikrovę“ kaip savo priežastį, bet ir pats „tikrovės“ suvokimas visuomet yra trauminis, t.y. iš anksto kalkuliuojantis šio suvokimo nesėkmę (Žukauskaitė, 2001;  23).

Trauma nėra tai, kas froidiškos psichoanalizės kontekste tebuvo neįsisąmoninto praeities įvykio pasekmė – Lacanas atsieja traumą nuo priežasties sąvokos ir kalba apie atsitiktinumą (tuche) ir savaimingumo (to automaton) terminus, tuo norėdamas parodyti, kad trauma tik retroaktyviai atrodo paaiškinama praeities įvykiu, nors „atsitinka“ be priežasties. Jei paklaustume: tai kaip tada įprasminama trauma, galima būtų pasinaudoti Žižeko atsakymu: „kažkas, kas iš pradžių buvo  suvoktas kaip beprasmis, neutralus įvykis, reatroaktyviai keičiasi dėl naujo simbolinio tinklo sukūrimo… į traumą, kuri negali būti šio tinklo integruota“ (Žižek, 1991; 222). „WikiLeaks“ puikiai iliustruoja šią teorinę mintį: tai, kas buvo neutralu (nors galėjo būti ir žinoma) staiga tapo nauju simboliniu tinklu, kuriame kiekvienas paprastas pilietis galėjo išsakyti savo nuomonę. Šis fenomenas ypatingas tuo, kad politika tapo ne politikų, o paprastų žmonių, viso pasaulio, viso sociumo reikalu. Politika virto socialiniu reiškiniu. Kiekvienas žmogus buvo įtrauktas į klausimą – ką jis gali žinoti ir kiek jis gali spręsti apie savo ir kitų gyvenimą?

Žinoma, D. Leigh ir L. Harding knyga „WikiLeaks: atskleidžiant Juliano Assange‘o karą su slaptumu“ nepretenduoja į gilius politinius ir filosofinius pjūvius. Čia nekeliamas klausimas, ką reiškia „WikiLeaks“: tai istorija, „kaip viskas vyko“. Žurnalistai dirba savo – aprašomąjį, darbą, taip kaip Assange‘as vykdo žmogaus teisių gynimo misiją: jis nori į svarbiausius politinius sprendimus įtraukti visą pasaulį.

Pasinaudodamas savo, kaip genialaus programišiaus įgūdžiais, jis kuria „kitą“ tikrovę šalia tos, kuri yra arba hipertikrovė, arba tikrovė. Jis kuria WikiLeaks tikrovę, kuri neatskleidžia naujo turinio, bet labai postmoderniai – sukuria naują požiūrio kampą į „tą patį“ turinį. O įgalinti kalbėti apie demokratijos ribas, mes jau galime kurti ir kitus klausimus, pavyzdžiui, ar ji netapo savo išvirkščiu variantu: kai prisidengiant demokratija imamas kurti tik dar vienas totalitarizmas? Kai už frazės „karas su terorizmu“ paslepiamas visai kitas, daug baisesnis faktas: niekas nežino, kaip sustabdyti chaosą, vadinamą tarptautine politika. Kai niekas nebežino, kas ir už ką atsakingas. Kai valdžia ir galia nebekontroliuojamos, kaip trauma.

Koks nors naujo įstatymo projektas dažniausiai miršta politinėje arenoje ir nepasiekia visuomenės. O visuomenės, atrodo, linkusi sutikti, kad nenori būti atsakinga už savo gyvenimą: jai vis dar norisi, kad kažkas kitas spręstų jos likimą.

Visada kalta aplinka

Šį rašinį pradėsiu nuo „Facebook“ puslapyje aptiktos minties, kuri man yra geriausias Lietuvos visuomenės veidrodis: „Aš noriu ledų ir viskas! Ką jūs man padarysit?“. Iš pirmo žvilgsnio, tai kūdikio šauksmas, kad jis nori pieno – skirtumas toks, kad kūdikiui pienas gyvybiškai būtinas, o ledai yra kaprizas. Bet troškimo schema vienoda: noriu ir manęs nuo to niekas nesustabdys.

Psichoanalitikai seniai pastebėjo, kad motina ir jos vaidmuo labiausiai daro įtaką visam žmogaus gyvenimui. Motina tampa pirmu geismo objektu, kurį vėliau pakeičia kiti. Nors motinos įvaizdis lieka giliai pasąmonėje, jo apraiškos nesunkiai aptinkamos pabandžius analizuoti nelogiškus troškimus, kurie pačiam subjektui atrodo būtini, nors juose nėra jokio paslėpto priežastingumo.

Kai nepavyksta įrodyti, kad geismas būtinas, dažniausiai teigiama, kad dėl jo demaskavimo yra kalta aplinka. O tie, kas sokratiškai uždavinėja klausimą: kodėl? – a priori yra priešai ir linki tik blogo. Vaikai nemoka kitaip gintis nuo bandymo juos suprasti, kaip tik apeliuodami į esensialistinį „kas ant kito sako, ant savęs pasisako“. Tarsi sakydamas – „štai, medis“, aš įvardiju save.

Internetinėse diskusijose, į kurias dažniausiai įsiveliu tame pačiame „Facebook“, geriausias būdas išspręsti visus ginčus yra diskusijos racionalizavimas, stipri argumentacija ir nepasidavimas nė mažiausiam emociniam nukrypimui. Taip galima stipriai įžeisti – bet kartais tai yra vienintelis būdas priversti žmones mąstyti. Kai kas nors man nė iš šio, nei iš to mesteli komentarą, kad Lietuvą puola lenkai, dažnai paklausiu: kur fronto linija? Ką lenkai jau užpuolė ir sunaikino? Kur ruoštis naujam mūšiui?

Klausiu rimtai, todėl atsakyti ironiškai į mano klausimus neišeina. Pradedama aiškinti, kad lenkai yra blogi žmonės. Tada klausiu: kiek jų teko pažinti? Viskas baigiasi tuo, kad į mano klausimus nelieka nelogiškų atsakymų, o logiškas atsakymas įrodytų, kad nebuvo jokios lenkų grėsmės. Joks faktas nerodo, kad lenkai kaip nors trukdytų lietuvybei. Net priešingai – matydami kitą kalbą ir kultūrą mes galim ją palyginti su savąją ir pasidžiaugti, kad turime išskirtinumą, kurio šiaip net nepastebėtume.

Panašiai yra su visais mažumų konfliktais. Kai kas nors tėškia, kad žydai yra apsukrūs apgavikai, prašau pateikti nors vieną tokio apsukrumo įrodymą, tikrą atvejį. Ir viskas tuo baigiasi. Kai homoseksualai kaltinami, kad dėl jų išnyks žmonija, klausiu, ar žmonėms, kurie negali susilaukti vaikų arba nenori jų susilaukti irgi turėtų būti uždrausta tuoktis ar auginti vaikus? Ir prasideda…

Prasideda godos dėl visko, kas eiliniam lietuviui atrodo nepriimtina šiame pasaulyje. Nors, kaip pamatysite iš šio rašinio, vienintelis dalykas, kuris tikrai viską gadina, yra ne aplinka, o vidinis kiekvieno lietuvio atsakomybės ir liberalizmo trūkumas.

Sovietų Sąjungos ilgesys

Kartą universitete turėjau atlikti darbą, kurio esmė: nustatyti, koks yra dabartinių Lietuvos gyventojų požiūris į bendrumą Sovietų Sąjungoje ir dabartinėje Lietuvoje. Buvau šokiruotas, kai visi respondentai tiesiogiai ar netiesiogiai įrodė, kad ilgisi laikų, kai už juos viską sprendė kiti. Maniau, kad negali būti taip baisu, nes apklausinėjau pasiturinčius, tikrai ekonomiškai ir socialiai gerai gyvenančius žmones. Koks buvo jų argumentas? „Tada nors viskas buvo aišku, o dabar tai, kas ką nori, tas tą daro“. Baisi neteisybė – žmonės neturėtų būti laisvi spręsti, kaip jiems gyventi.

Ir tai nėra ironija – dauguma lietuvių iš tiesų ilgisi laikų, kai nereikėjo dirbti, stengtis, nereikėjo mokytis, kuo nors domėtis. Sovietų Sąjunga buvo nemąstančių individų inkubatorius, terpė, kurioje veisėsi lojalūs blato parazitai. Tuomet reikėjo tik vieno dalyko, kad gerai gyventum – būti vidutinybe. Deja, dauguma žmonių ir dabar norėtų to paties: nekonkurencingos, lojalumu, ne darbo kokybe, paremtos nomenklatūrinės rinkos, kur viskas dalinama veltui, kur visi nieko nedaro. Didžiausias kapitalizmo privalumas ir yra tas, kad jis kiekvienam duoda pagal jo galimybes, bet priešingai nei veltėdžius auginęs sovietinis socializmas, jis nekreipia dėmesio, kiek porcijų ledų jūs norite. Ir jeigu kapitalizme nebūtų tokios ryškios šešėlinės, lobistinės, monopolistinės įtakos, ši sistema pati judėtų link didesnio nelygybės mažinimo ir laisvės skatinimo. Visa tai seniai įrodė racionalaus pasirinkimo teorijos kūrėjai.

Teorijos esmė – žmogus geriausiai ir našiausiai dirba ne tada, kai yra verčiamas (kaip SSRS laikais), o tada – kai yra motyvuotas, kai stengiasi. Laisvė, paremta atsakomybe, yra geriausias progreso ir gerovės variklis. Turbūt nė vienoje ekonomiškai stiprioje valstybėje nėra prievartinio darbo. Net Kinijoje darbo rinka nėra autoritarinė. Kol kas viskas atrodo natūralu ir suprantama, ar ne? Klausimams: tai kodėl tada lietuviai ilgisi vergovės?
Impotencija ir nekompetencija

Ką į klausimą dėl Sovietų Sąjungos atsakytų tikras lietuvis? Atsakytų: tada visi turėjo darbą, žmonės gerbė vieni kitus, buvo tvarka, buvo įstatymai ir teisingumas, nebuvo pedofilų, gėjų ir kitokių baisybių. Atrodo, kad argumentai rimti. Arba jie tokie gali pasirodyti, jei nekils nepadorūs klausimai: ar jūs neturite darbo? Ar jūsų kas nors negerbia? Kur jums trūksta tvarkos? Ar jus neteisingai nuteisė? Ar jūsų vaikus išnaudojo? Kodėl jums rūpi gėjai? Atsakymai neturi būti paremti žiniasklaidos pranešimais – jie turi būti iš patirties, iš kasdienio gyvenimo.

Čia lietuvis sutriks. Bet greitai prisimins, kaip tokiose situacijose jį mokė kalbėti eilinis klounas, vadinantis save politiku: viskas – propaganda! Mus puola Rusija ir Briuselis. Ir lenkai. Visi nori – kažin, kodėl? – sunaikinti tris milijonus ir kelis hektarus nederlingos žemės, kur net ir naftos nėra.

Tokios įsivaizduojamos, su realybe nieko bendro neturinčios grėsmes, yra suprantamos ir paprastai paaiškinamos: politikams, kurie jas eskaluoja, tai yra buvimo politikoje garantas, žmonėms, kurie pritaria šioms idėjoms, tai būdas parodyti, kad jie turi bent vieną privalumą laisvoje rinkoje, kur jų niekas nevertina. Dėl paprastos priežasties – nes jie nieko ypatingo nesugeba.

Kai „Facebook” kas nors sako, kad ES žlugdo Lietuvą ir paprašau faktų, gaunu tik tuos skaičius, kiek Lietuva sumoka į ES biudžetą. Niekas nepateikia duomenų, kiek Lietuva gauna iš ES. Bet faktais negalima patikrinti, neva, Briuselio skleidžiamos „tolerancijos“ propagandos. Aišku, negalima. Bet kodėl jums atrodo, kad Holivudo filmai neskleidžia propagandos arba jos neskleidžia rusiškos televizijos? Ten viskas yra propaganda. Kodėl nekovojat su Holivudo filmais ir rusiškom televizijom? Briuselis niekada nesugebėtų pumpuoti tiek daug laisvamanybės, kiek kartais tikrai perdėti Holivudo filmai ir serialai. Ir jau tikrai Briuselis nesugebėtų nusiristi iki rusiškų televizijų kvailumo ir smegenų plovimo.

Taigi, diskusija ties tuo greičiausiai ir baigtųsi, nes propaganda yra neišvengiama socialinės inžinerijos dalis, kuri liečia visus. Kiekviena organizacija, sąjunga, šalis turi teisę skleisti propagandą ir kovoti už savo tiesas. Tokia yra demokratijos esmė. Jeigu imsime riboti laisvą spaudą – prieš mus greitai prasivers Aušvico durys ir eisime tiesiai į dar vieną totalitarinį pragarą. Manote, tai įtikinama priežastis kovoti dėl laisvės? Gal – kažkur kitur pasaulyje, bet tik ne Lietuvoje.

Įstatymai – tik drausti

Nors daug laisvės priešininkų nuolat akcentuoja, kad siekia visuomenės gerovės, šios kalbos gali įtikinti nebent nepilno proto asmenis. Laisvam žmogui nemalonu matyti kito vergiją, nemalonu matyti kito kančią ir dar nemaloniau – jei negali niekuo kitam padėti. Kai sakote, kad nesidomite politika ir nebalsuojate, jūs apgaudinėjate tik patys save. Esamoje politinėje realybėje, kai nebalsuojate – už jus nusprendžia kiti. Ir žinote, ką? Ne tie, kas balsuoja yra įtakingiausia dalis, o jūs – tie, kurie nebalsuojate, esate esamos padėties kaltininkai. Tai – statistika. Ne nuomonė.

Neseniai Liberalų sąjūdis pasiūlė liberalizuoti vaistų pardavimą. Kas nutiko? Konservatoriai, socdemai ir darbiečiai pareiškė, kad nereceptinių vaistų įsigijimas pigiau ir arčiau namų, bus mirtinai pavojingas. Kodėl? Nes Lietuvos Respublikos piliečiai, jų nuomone, nėra tokie sąmoningi, kaip vakariečiai ir ims ryti vaistus, apsinuodys ir t.t. Ar jūs imsite pirkti daugiau vaistų? Ar reikėtų uždrausti ir maisto parduotuvėms dirbti visą parą ir šalia namų, kad žmonės neapsivalgytų? Nes dažniausiai mirštama būtent nuo širdies ir kraujagyslių ligų, kurias sukelia persivalgymas. Ar apskritai, reikėtų uždrausti viskuo prekiauti šalia namų ir visą parą, nes žmonės yra kažkokie nesąmoningi gyvuliai?

Tokia yra daugumos politikų ir Lietuvos žmonių nuomonė. Nuomonė, gimusi iš sovietinės traumos, kai kažkas visada nuspręsdavo, ką ir kaip daryti. Kai nereikėjo jausti atsakomybės už savo gyvenimą. Kai reikėjo tik vegetuoti nemąstant.

Prisiminkime (…) R. Dagio ir (…) M. Adomėno norus šeimą apibrėžti per biurokratinės procedūros prizmę. Jų supratimu, vyras ir moteris, kurių nepalaimina valstybė, yra ne šeima, o bambaliai. Tokia logika remiantis, visi turėtume atsiklausti ponios Valstybės ir ją valdančių politikierių: tai kas mes esame? Ar mes žmonės, jei tarkim, nesame Lietuvos Respublikos piliečiai? O jei nesame krikštyti? Gal irgi ne žmonės? Kodėl valstybė turi reguliuoti tokį intymų asmeninį dalyką, kaip šeima? „Dėl visuomenės gerovės!“, – užriks R. Dagys. Tik pamirš, kad didesnė visuomenės dalis net nėjo į rinkimus, ir jo partija į Seimą pateko dėl tokios mažos visuomenės dalies, kad jam apskritai reikėtų patylėti visais klausimais.

Sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis net nusprendė, kad konkurencija medicinos srityje, yra ne sveikintina iniciatyva, o korumpuota veikla. Kodėl – neklauskite. Tai neatsakoma, nes pati išvada – visiškai nelogiška. Valstybinės gydymo įstaigos yra paskendusios korupcijoje ir to neslepia niekas, bet vis tiek norima joms suteikti dar geresnės sąlygas didinti korupciją. Seniai nesilankau valstybinėse gydymo įstaigose ir neketinu ten grįžti. Gal Leninas ir atėjo visiems laikams, bet V. Andriukaitis – tik laikinas nesusipratimas.

Nepradedant kalbos apie eutanazijos, prostitucijos ar lengvųjų narkotikų legalizavimą, a priori aišku, kad lietuviai tam nepritartų. Kas nors tai argumentuotų tuo, kad Biblijoje ne taip parašyta (pamirštant, kad krikščionybė buvo atnešta žudant mūsų protėvius), kas nors surastų dar kokią nors moralinę ar dorovinę priežastį. Niekas nekalbėtų, kad žmogus ir tik žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Tiesa banali, bet dėl to ne mažiau teisinga. Tie, kas inicijuoja draudimus ir tie, kas jiems pritaria, yra nelaimingi žmonės, kurie pavydi tiems, kas dirba ir stengiasi, jų turimos gerovės. Tai – nevykėlių kasta, kurios atstovai siekia visus paversti šudromis.

Pagrindinis liberalizmo principas: „Aš esu laisvas, kol mano laisvė nepažeidžia kito laisvės“ Lietuvoje iš principo negalioja. Kiekvienas patriotas – potencialus nusikaltėlis, nes užuot gyvenęs ir džiaugęsis gyvenimu, jis nori man kažką liepti: tai gerbti kalbą, tai mylėti tėvynę, tai dar kokių Žemaitės moralų papasakoja. Kaip kalbėti ir ką mylėti, mieli patriotai, – mano asmeninis reikalas. Aš jums neliepiu nieko, nors norėčiau patarti gydytis. Bet tai – tik rekomendacija, į kurią galite nekreipti dėmesio ir toliau haliucinuoti.

Tačiau čia, visi patriotai, choru sušuks, kad ir aš jiems aiškinu, ką daryti. Taip, nes ginu net ir patriotų teisę į laisvę pasirinkti, kaip nugyventi šį gyvenimą. Paradoksaliai, net gindamas laisvę, turi būti „prieš“ kažką. Taip ir yra – esu prieš, kad kas nors už ką nors spręstų, ką daryti. Čia ne visai tinka I. Berlino dviejų laisvės sąvokų teorija, kai negatyvi laisvė yra Laisvė nuo, o pozityvi – Laisvė kam. Manyčiau, kad nereikėtų išskirti negatyvios ir pozityvios laisvės – greičiau abi alternatyvas reikėtų mąstyti kartu. Nes tai tos pačios monetos dvi pusės: jei savo laisvę skiriu laisvam pasirinkimui, tai esu nuo „patriotinių paistalų“. Lietuva netaps geresnė, jei čia visi fanatiškai skelbs Žemaitės idėjas, jai visi kartos „Myliu Lietuvą“ ir t.t.

Bet Lietuvai praverstų laisvi ir kūrybingi žmonės, kurie džiaugdamiesi gyvenimu, nerašinėtų kvailų interneto komentarų, o dirbtų – sau ir kitiems.
Ir žinodamas, kad rašinys bus apkaltintas kokia nors propaganda, nesiteisindamas papasakosiu vieną istoriją iš savo gyvenimo. Taigi, kažkada, seniai seniai, kai dar mokiausi mokykloje, mane bandė išmokyti rusų kalbos. Savaime tai nieko blogo. Blogai buvo tai, kad kitos užsienio kalbos aš negalėjau rinktis. Vienintelis pasirinkimas buvo tarp „mokytis rusų kalbą“ ir „jos nesimokyti“. Kadangi vienintelis mano sprendžiamas balsas lėmė antrąjį variantą, aš jį ir pasirinkau, tiksliau, rinkausi laisvę rinktis. Ir jokios mokytojų pastangos aštuonis metus man kalti tą kalbą nieko negelbėjo. Kad ir visą gyvenimą man galima transliuoti rusišką televiziją – neišmoksiu mėgti ko nors kito, išskyrus rusų literatūros klasiką.

Arba, kaip tikrai įtaigiai parodė S. Žižekas: žmogus gina tik tas vertybes, dėl kurių jis nėra tikras, kai jis bijo ir pavydi kitiems. Tokie yra visi islamistinių pažiūrų teroristai: slapta mylintys JAV, bet žinantys, kad ten niekada nebus pripažinti.

Tokie, deja, yra lietuviai, kurie nenori būti atsakingi už save, savo šalį, savo artimuosius ir kitus Lietuvos Respublikos piliečius. Jiems norisi aiškaus ir konkretaus draudimo, įstatymo, kuris baustų. Jie nesupranta, kad bausmė sukuria nusikaltimą. Kad daugybė žmonių visame pasaulyje sėdi kalėjime dėl to, kad yra tokių, kaip lietuviški homo sovieticus, dabar, tiesa, dažniausiai vadinami patriotais.

„Nebūna nedramatiškos laisvės“, – kaip sako filosofijos profesorius G. Mažeikis. Jos drama ta, kad vieni renkasi atsakyti už savo poelgius, o kiti bėga nuo atsakomybės ir nori drausti kitiems būti atsakingiems.

Pirmiausia, teiginys, kad homoseksualumas yra nukrypimas nuo normos, visiškai nerodo, kad tai reikia drausti, nesuteikti teisės homoseksualams sudaryti partnerystės sutarties ir taip toliau. Ir aukštas intelekto koeficientas yra nukrypimas nuo normos. Ar dėl to kas nors nekenčia protingų žmonių? Ne.

Sergantieji vėžiu ar diabetu irgi nėra neapykantos taikiniai. Galima sugalvoti daugybę tokių pavyzdžių. Ir vis tiek išvada bus ta pati. Net jei mokslininkams kada nors ir pavyktų įrodyti šio reiškinio „nenormalumą“, tai žmonės, kurie nekenčia homoseksualų, nejaučia neapykantos visiems žmonėms, „neatitinkantiems normos“. Vadinasi, šis argumentas yra nediskutuotinas. Žvelgiant iš socialinių mokslų perspektyvos: klausimas apie normalumą pats savaime yra nenormalus. Nes jei visi žmonės taptų vienodi, jie nebūtų žmonės.

Toliau: dažnai kalbama, kad jeigu homoseksualumas bus pripažįstamas, jeigu visuomenė priims šiuos žmones, kaip pilnaverčius savo narius, tai bent jau ypač modernioje Lietuvoje įvyks pasaulio pabaiga. Tam pasitelkiami keli praktiški argumentai: „Gender Loops“ programa ir tai, kad homoseksualumo propaganda visus paverčia tokiais pačiais. Neva, pasaka apie du princus, visus vaikus privers keisti orientaciją.

Keista, o gal graudu, kad lietuviai dažniausiai net nestebi, kas vyksta pasaulyje: net sunku įsivaizduoti amerikietišką serialą be homoseksualumo konteksto. Amerikiečiai tai rodo gausiai ir dar neteko girdėti, jog tai būtų išnaikinę jų šalį. Be to, nėra jokių mokslininkų išvadų, kad bandymas suprasti du princus, gali sužaloti vaikus. Bet turint omeny, kad šią argumentaciją mano manymu naudoja tik visiški buki žmonės, net neverta daugiau to aptarinėti.

Patarčiau nueiti pas kurį nors psichoanalitiką ir paklausti, ar tai realu. Kai ištisai per visus galus transliuojama pedofilijos byla – ar tai pavojus, kad padaugės pedofilų?

Tarp kritikos esama ir kur kas absurdiškesnių teiginių. Pavyzdžiui, kad žmonės išnyks, nes niekas nesidaugins, o Lietuva negali sau leisti išnykti. Kad iš Lietuvos emigravo milijonas žmonių – mažai kam rūpi. Reikėtų labai daug homoseksualų, kad taip išnaikintų tautą. Kita vertus, gali būti, kad emigravo nemažai homoseksualų, supratę, kad neapykanta jiems artimiausiu metu tikrai nesumažės. Tik drąsūs žmonės geba ginti silpnesniuosius, nors tai visada buvo bent jau intelektualų garbės kodas – neginti jokių valstybių, jokių tautų, jokių ideologijų ar imperijų, o ginti tuos, kurie labiausiai puolami.

Įdomu, kaip logiškai eilinis lietuvis suveda tokias prieštaras „laisvė“ ir „būtinybė daugintis“? Gal reikėtų ir visas heteroseksualias poras, kurios neturi vaikų, laikyti tautos ir valstybės naikintojomis? Bet nelaikome. Todėl ir ši kritika – absurdiška.

Dar esama primityvaus įrodinėjimo, kad homoseksualai tarpusavyje bendrauja vien dėl sekso, kad jie mylisi iškrypusiais būdais. Tai ypač juokinga – tarsi heteroseksualios poros neužsiima nei oraliniu, nei analiniu seksu. O jeigu užsiima, ar jų kas nors nekenčia? Ne. Šita kritika, aišku, įmanoma tik Lietuvoje. Vis dar sunkiai lipančiai iš sovietinio totalitarizmo geldos. Kritikos gali būti ir daugiau – kuo jos daugiau, tuo ji naivesnė. Visi teiginiai, kuriais bandoma parodyti savo skurdžius protinius gabumus, paneigiami be didesnio vargo.

Tačiau norėčiau akcentuoti ne vien tai, kad kritiką galima paneigti. Klausimas juk: kodėl nekenčiama? Čia galimi keli atsakymai, kurie dažniausiai eina pramašiui ir papildo vienas kitą.

Lietuvoje vis dar absoliučiai nepopuliarios liberalizmo idėjos. Lietuviai labiau suinteresuoti ką nors konservatoriškai pamokyti, būtinai spręsti, kas ir kaip turi gyventi, kištis į Kitų gyvenimą, jį reguliuoti, rašyti komentarus, smerkti, niekinti. Taip elgiasi nelaimingi žmonės, kurių gyvenimas nuobodus ir beprasmis. Būtent tokie žmonės yra didžiausi mokytojai.

Kad Kitas gali pats pasirinkti, kaip gyventi – ši žinia Lietuvos dar nepasiekė. Prisidengimas tautos ir valstybės išsaugojimu – perdėm juokingas. Nes jei šios tautos ir valstybės tikslas atspindėti nacistinę Vokietiją, tai gal geriau jos išvis nebūtų. Jei neapykanta čia yra ne „nukrypimas nuo normos“, o „normalus“ dalykas, tai apie kokią tautą ir valstybę jūs čia kalbat?

Išgryninti arijų rasę buvo A.Hitlerio didysis tikslas. Jam atrodė, kad tai yra Aukščiausiasis Gėris. Ir tai miniu ne dėl noro ką nors sutirštinti. Kažkada lietuviai, pasinaudoję šio politinio veikėjo pagalba, galėjo nevaržomai žudyti žydus. Ir kai kurie labai tuo džiaugėsi – nes visada jų nekentė.

Kodėl? Dėl daugybės nelogiškų ir kvailų argumentų. Jiems vaidenosi, kad dėl jų nelaimių kalti žydai. Kaip dabar dėl visų Lietuvos nelaimių kalti homoseksualai. Tačiau jei tada žudė paprasti žmonės, tai dabar, manau, net garsūs intelektualai pasirodo kaip paskutiniai kvailiai ir ima teigti, kad valstybės ir tautos idėjos yra aukščiau už žmogaus laisvę. Neva, žmogus turi kentėti, kad būtų tauta ir valstybė. Todėl aš puikiai suprantu emigravusius draugus ir drauges, kurie čia grįžę tiesiog nežino, kaip elgtis.

Mano manymu, Lietuva neauga jokia prasme – nei ekonomine, nei kultūrine, nei intelektualine. Neseniai matytas nejuokingas karnavalas Seime, kur buvo panaikintas N. Venckienės imunitetas, dar kartą liudija: gyvename labai sudėtingais laikais, kai žmogžudyste įtariamas, neva, atradęs netikėtų įrodymų, kad jo dukra buvo prievartaujama, tampa tautos didvyriu. Nors pats turėjo intymių santykių jos motiną (kuri tuo metu buvo nepilnametė) ir liepė pasidaryti abortą. Štai kas Lietuvoje yra normalu.

Be to, tenka matyti ir tokių interneto gudruolių, kurie homoseksualams priskiria vaikų tvirkinimą, kas seniai visame pasaulyje yra paneigta. Daugiausia vaikų išprievartaujama vaikų namuose, asocialiose šeimose. Ar kas nors jaučia jiems neapykantą? Na, aišku, kad ne. Juk svarbu, kad Lietuvai jie padovanojo naujų piliečių. Gal kuris nors prievartautojas ims žudyti ir taps tautos didvyriu.

Vieni autoriai tvirtina, kad kritikos vieta bet kuriuo atveju turi likti tuščia, kiti teigia, kad ideologijos kritikos (kritinės ideologijos) galimybes riboja pasąmonės ir fantazijos paslėptys, kurios sąlygoja negalimybę aiškiai identifikuoti pačią ideologiją, todėl ir galimybių prieiti „prie jos kritikos“ nėra. Straipsnyje kvestionuojamas toks kritinės ideologijos suvokimas ir bandoma ieškoti būdų, kaip būtų įmanoma nagrinėti tiek pasąmonę, tiek fantazijas, taip bandant dekonstruuoti pačią ideologiją. Dar nuo L. Althusserio laikų ideologija yra laikoma nekritikuojama, nes tik per ją mes pažįstame pasaulį, bet čia ir kyla mintis: ar tikrai bet kokia ideologija yra mistifikacija ar nėra taip, jog tai, ką mes linkę vadinti ideologija nėra jokia mistifikacija ir mums nereikia suprasti jos senąją – klasikine – apgaulės prasme? Galbūt būtent ideologija yra pati didžiausia tiesa? Fikcija, kurioje įmanoma rasti „tiesą“?

Reikšminiai žodžiai: ideologija, Louisas Althuseris, Slavojus Žižekas, pasąmonė, fantazija.

Prieš pradedant kalbėti apie kritinės ideologijos kritiką, pradžioje reikia pasakyti, kad kontekstas, kurio struktūriniuose rėmuose imamasi klausti, ar yra įmanoma ir kas yra kritinės ideologijos kritika, neišvengiamai bus kalbama apie postmodernizmą, nebandant aprėpti visos ideologijos istorijos, – toks mėginimas reikalautų daug išsamesnio tyrimo ir kitaip formuluojamų ideologijos sąsajų su pasąmone ir fantazija.

Klasikine Karlo Marxo prasme „beveik visa ideologija tėra arba iškreiptas šios (žmonių, – aut. past.) istorijos supratimas arba visiškas abstrahavimasis nuo jos. Pati ideologija tėra viena iš šios istorijos pusių“[i]. Kitaip sakant, tai „švietimo projekte suformuota ideologijos samprata, kuri pripažįsta ir įtvirtina metafizinį „tikrovės“ ir reprezentacijos dualizmą“[ii]. Ši ideologijos ir neišvengiamai – jos kritikos samprata yra tarsi išvirkščias postmodernios ideologijos kritikos variantas, nes „postmoderni“ ideologijos kritikos versija siekia ne atskleisti, kokia realybė yra „iš tikrųjų“, bet parodyti, jog realybė negali produkuoti savęs be vadinamųjų ideologinių mistifikacijų<…>Pamatinį ideologijos sluoksnį sudaro ne iliuzijos, maskuojančios „tikrovę“, bet pasąmonės fantazijos, struktūruojančios išsklidusią socialinę realybę“[iii].

Taigi, kalbant apie šiandienos ideologijos kritiką, mes turime tarti, kad ideologija yra ne tai, kas slepia tiesą, bet tai, kas ją atskleidžia. Tuomet didžioji ideologijos kritikų užduotis ir sunkiausias klausimas – kaip kritikuoti tai, kas jau nebėra „melaginga sąmonė“, o „akiniai, kurie leidžia matyti“? Analizuodama Slavojaus Žižeko filosofiją, Audronė Žukauskaitė prieina išvadą: „Nors aiški skiriamoji riba tarp realybės ir ideologijos nėra įmanoma, nors visa, ką suvokiame kaip realybę, jau yra infekuota šmėkliško papildymo, vis dėlto turime stengtis išlaikyti kritinę distanciją, kuri ir sudaro sąlygas ideologijos kritikai. Paradoksaliu būdu ideologijos kritikos vieta turi nuolat likti tuščia, jos negali užimti jokia pozityviai apibrėžta realybė“[iv].

Klausimas – ar tokia „tuščia vieta“ nėra ideologija par excellence? Užuot mėginus atgręžti žvilgsnį į save, raginama užsimerkti ir ištuštini sąmonę. Ir tai vadinama postmodernia ideologijos kritika, kuri tik nekritikuodama savęs gali likti kritiška. Čia verta prisiminti K. Marxo ir Frydricho Engelso knygą „Šventoji šeima arba kritinės kritikos kritika“ ir pačią kūrinio pradžią: „Kritinė kritika, kad ir kaip aukštai ji įsivaizduotų esanti pakilusi virš masės, vis dėlto jaučia tai masei begalinį gailestį. Ir štai kritika taip pamilo masę, jog pasiuntė į žemę savo vienatinį sūnų, norėdama, kad visi jį tikintieji nežūtų, o pelnytų kritinį gyvenimą. Kritika pati tampa mase ir gyvena tarpe mūsų, ir mes matome jos didybę kaip dangiškojo tėvo vienatinio sūnaus didybę“[v]. Atrodytų, kad klasikinė ir postmoderni kritika negali susitikti, bet jos susitinka „nuliniame taške“ – nesugebėjime kritikuoti savęs.

LOIUSAS ALTHUSSERIS IR PASĄMONĖ 

Savo garsiausioje esė „Ideologija ir ideologiniai Valstybės Aparatai“ Louisas Althusseris iš esmės pakeitė ideologijos sampratą ir tai galima laikyti postmodernios ideologijos pradžia. Pirmiausia jis grįžo prie K. Marxo „Vokiečių ideologijos“ ir frazės, kad „ideologija neturi istorijos“, bet interpretavo ją visiškai kitaip: „Viena vertus, aš manau, kad įmanoma, jog ideologija turėtų savo pačios istoriją (nors ji determinuota paskutinės klasių kovos instancijos); ir kita vertus, aš manau, kad įmanoma, jog ideologija iš esmės neturi istorijos, ne neigiama prasme (jos istorija jai yra amžina), bet absoliučiai teigiama prasme“[vi]. Kalbėdamas apie amžiną ideologijos istoriją, jis tai susiejo su Sigmundo Freudo pasąmonės, kaip belaikės ir amžinos struktūros koncepcija. Ideologija neturi istorijos reiškia, kad ji yra pirmesnė už subjektą, kad ji kuria subjekto istoriją, bet pati niekuomet netampa subjekto istorija. Ir interpeliacijos teorija, kurią vėliau išdėstė L. Althusseris, paaiškina, kaip ideologija gali neturėti istorijos: „Klasikinis Althusserio pavyzdys yra šis: policininkui gatvėje sušukus: „Ei, tu!”, kiekvienas praeivis nesąmoningai reaguoja į kreipimąsi ir „atpažįsta“ jį kaip adresuotą jam. Būtent tokiu principu veikia kiekviena ideologija: ji kreipiasi į subjektus, ragindama „atpažinti“ jiems skirtą kreipinį; net jei šis atpažinimas yra klaidingas, jis jau konstituoja ideologinę subjekto identifikaciją ir – savo ruožtu – pačią ideologiją“[vii].

Ideologinė subjekto konstituacija įvyksta kaip „atsitiktinis“ veiksmas, be abejo, čia turime atmesti specialiai konstruojamas ideologijas, kuriomis siekiama sukurti tam tikrą subjektą. „Ideologija reprezentuoja įsivaizduojamą individų santykį su konkrečiomis egzistavimo sąlygomis“[viii], tai reiškia, kad L. Althusseris neatmeta klasikinės ideologijos kaip „įsivaizduojamos“ pasaulio reprezentacijos sampratos, bet teigia, kad tai ir pasaulio pažinimo forma, todėl negalima ideologijos laikyti tik tuo, kas „nerealu“, kas yra iliuzija ar apgaule. Tuomet kyla klausimas: kam reikia įsivaizduojamo santykio su tuo, kas realu?  Ar neįmanoma išsiversti be jo? Painiavą čia sudaro tai, kad neišvengiamai reikia aptarti ir tris pagrindinius Jacqueso Lacano psichikos registrus – Įsivaizduojamą (pranc. imaginaire) Simbolinį (prac. symbolique) ir Realų (pranc. réel), kurie ir padėjo L. Althusseriui sukurti savąją ideologijos teoriją. Įsivaizduojamas registras, savo ruožtu, kilo iš J. Lacano „Veidrodžio pakopos“ teorijos, kuri teigia, kad kūdikis pažįsta pasaulį per įsivaizduojamą santykį su motina, kuri yra tarsi veidrodis, kuriame kūdikis mato save. Simbolinis registras reiškia priklausymą Didžiajam Kitam (pranc. Autrui), apibendrintai galime tarti, socialiai angažuotai kalbai, tuo tarpu Realus yra registras, apie kurį sužinome tik iš traumų, sapnų ar simptomų. Visa ši paini teorija iš esmės buvo pastanga sukurti paaiškinimą pasąmonei, kaip teigė J. Lacanas: „pasąmonė yra Kito diskursas“[ix].

Taip galime aiškiau suprasti, kam buvo kuriamos tokios painios teorijos: „Per kalbą Įsivaizduojamos plotmės subjektas (moi) yra socializuojamas, jis išsilaisvina nuo infantilios priklausomybės savo vaizdinio atžvilgiu ir įsitvirtina per komunikaciją su sociumu. Kita vertus, subjektas nusavinamas bei pajungiamas Kito priklausomybei, nes kalba ne tik yra nukreipta į Kitą, bet Kitas visuomet jau  kalba ja ir joje“[x].

Nors galima įžvelgti tam tikrų neatitikimų tarp L. Althusserio ir J. Lacano teorijų, bet iš principo jos abi kalba apie tą patį, apie Kitą, kuris sukuria subjektą ir  jį valdo. Vienam tai ideologija, kitam pasąmonė. Pirmajam ideologija yra materiali ir reiškiasi per praktikas, o antrajam – taip pat per praktikas, bet per kalbos praktikas. Šie nedideli neatitikimai, greičiau yra papildantys vienas kitą, nes iš principo čia tinka visa tai apibendrinantis žodis „diskursas“ – pokalbis, kalbėjimo praktika.

Nepaisant to, kad L. Althusseris neįžvelgė Ideologiniuose Valstybės Aparatuose gilios Simbolinio registro įtakos, jis pabrėžė Įstatymo kaip ideologinės praktikos pagrindo svarbą[xi]. Tuo tarpu J. Lacanas puikiai suvokė, kad pasąmonė veikia per Simbolinį registrą, kuris, čia jo ir L. Althusserio mintys sutampa – taip pat grindžiamas įstatymu: „Įstatymas sutampa su kalbos tvarka. Čia kalba ir kalbos struktūra nurodo viena į kitą. Svarbu pabrėžti, kad Simbolinis registras ir yra įstatymas“[xii].

Taigi, analizuojant postmodernią ideologiją ir jos kritiką, kuri sakosi negalinti kritikuoti to, kas ji pati yra, – šiuo atveju galime daryti išvadą, kad Įstatymas negali kritikuoti pats savęs.  Mes negalime atskirti ideologijos nuo savęs, nes esame jos kūrinys ir jos palaikomi subjektai.

DIDINGA ŽIŽEKO KRITINĖS IDEOLOGIJOS KRITIKA

Savo pirmoje angliškoje knygoje „Didingasis ideologijos objektas“, S. Žižekas kiek kitaip nei L. Althusseris interpretuoja ideologiją, jo nuomone: „Ciniškas subjektas visiškai suvokia atstumą tarp ideologinės kaukės ir socialinės realybės, tačiau nepaisydamas to, vis tiek pasirenka kaukę“[xiii]. Taip slovėnų filosofas tarsi atmeta ir J. Lacano pasiūlytą Simbolinį registrą, kurio neįmanoma atskirti ir išlaikyti „atstumą“ nuo jo. Tačiau tai tik viena iš šio mąstytojo pasiūlytų ideologijos versijų. Kita, pasinaudojant garsiąja K. Markso fraze: „Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro“, skamba visai kitaip: ideologinę apgaulę jis regi ne žinojime, o veikloje:

„Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro“: iliuzija yra ne žinojimo pusėje, ji yra pačios realybės, to, ką žmonės daro, pusėje. Tačiau jie nežino, kad pati socialinė realybė, jų veikla vadovaujasi iliuzija, fetišistiniu apvertimu. Jie nepastebi, neatpažįsta ne realybės, bet iliuzijos, kuri struktūruoja jų realybę, jų realią socialinę veiklą. Jie labai gerai žino, kaip yra iš tikrųjų, bet vis tiek elgiasi taip, lyg nežinotų. Taigi iliuzija yra dviguba: ją sudaro nematymas iliuzijos, kuri struktūruoja mūsų realų, tikrą santykį su realybe. Ši nepastebėta, pasąmoninė iliuzija yra tai, ką galime pavadinti ideologine fantazija.

Jei mūsų ideologijos samprata vis dar yra klasikinė, numatanti, jog iliuzija glūdi žinojime, šiandienos visuomenė turėtų būti laikoma postideologine: čia dominuojanti ideologija yra cinizmas; žmonės jau netiki ideologine tiesa; jie nepriima ideologinių teiginių rimtai.  Tačiau pamatinis ideologijos lygmuo nėra iliuzija, maskuojantį tikrą dalykų padėtį, bet (pasąmoninė) fantazija, struktūruojanti mūsų socialinę realybę. Šis lygmuo atskleidžia, jog esame labai toli nuo postideologinės visuomenės. Ciniška distancija yra tik vienas būdas – vienas iš daugelio – nematyti struktūruojančios ideologinės fantazijos galios: net jei netraktuojame tikrovės rimtai, net jei išlaikome ironišką distanciją, mes vis tiek joje dalyvaujame.[xiv]

S. Žižekas apverčia K. Markso ideologijos sampratą ir pritaiko jai L. Althusserio ideologijos variantą. Apgaulės „nėra“, nes žmonės mano, kad žino, jog yra apgaudinėjami, nors iš tiesų jie apgaudinėjami dėl to, kad mano, jog žino, kad yra apgaudinėjami. Apgaulė jau ne šalia realybės, apgaulė realybėje. S. Žižekas tarsi ir norėtų pasakyti, kad ideologija struktūruoja tikrovę, tačiau marksistiškai laiko tai apgaule. Nelabai aišku, kur yra ta apgaulė. Dažniausiai jo pateikiami politiniai pavyzdžiai yra liberalioji demokratija, kapitalizmas, žmogaus teisės, Laisvės idėjos, Teisė. Jis teigia, kad žmonės suvokia, jog „Laisvės idėja maskuoja tam tikrą išnaudojimo formą, bet vis tiek laikosi šios Laisvės idėjos“[xv] arba „Vertė pati savaime neegzistuoja, esama tik individualių daiktų, kurie, be kitų savybių, turi vertę“[xvi], bet ar iš to seka logiška išvada, kad žmonės yra apgaudinėjami neišvengiamos ideologijos? Altiuseriška prasme tai net nebūtų ideologija, S. Žižekas sąmoningai supainiojo K. Markso ir L. Althusserio ideologijų sampratas, kad galiausiai būtų sunku suprasti, kas yra ideologija? Jis pats atsako: „Ideologija gali reikšti bet ką – nuo kontempliatyvaus požiūrio, kurio laikantis nesuvokiama priklausomybė nuo socialinės realybės, iki įsitikinimų, skatinančių veikti, nuo nepakeičiamos terpės, kurioje individai realizuoja savo priklausymą socialinei struktūrai, iki klaidingų idėjų, įteisinančių dominuojančią politinę galią“[xvii].

Apskritai, S. Žižeko unikalumą ir didžiausią atskirtį nuo L. Alhusserio žymi būtent tai, kad jis kitaip, nei jo pirmtakas, ideologiją suvokia kur kas plačiau. Jis visiškai sutinka, kad – kaip teigia L. Althusseris – ideologiją „pakviečia“ subjektą, tik papildo tai mintimi, kad ideologija iš anksto sukuria mums gyvenimo formą, kaukę, kuri leidžia mums matyti pasaulį, o mūsų ideologinė fantazija, kad ir kokia asmeniška atrodo, yra tik ideologijos atspindys mumyse. Kitaip sakant, S. Žižekas ideologijai suteikia dar daugiau vietos, jis ją regi kone visur ir jam nereikia būtino L. Althusseriui praktinio veikimo, kad ideologija būtinai priklausytų Ideologiniams Valstybės Aparatams.

Čia vėl susiduriame su paradoksu – S. Žižekas nekalba apie veikimą, jis kalba apie žinojimą. Galiausiai, jis ir pats susipainioja, pridėdamas J. Lacano geismo teoriją, „jog ideologinė fantazija struktūruoja pačią realybę“[xviii]. Pasak S. Žižeko  Tikrovė yra tai, su kuo susiduriame tik sapne, tai ką mes galėtume vadinti neideologizuota realybe[xix]. Vadinasi, žinodami, kas yra mūsų geismo Tikrovė, galėtume kritikuoti pačią kritinę ideologiją, kuri atsisako pretenzijų į kritiką. Dar J. Lacanas teigė, kad „geismas yra žmogaus esmė“[xx]. Geismas yra ideologijos pagrindas, nes būtent jis produkuoja subjekto poreikius. Ir neišvengiamai yra geidžiama Didžiojo Kito.

Geismas taip pat yra santykis su Simbolinės plotmės Didžiuoju Kitu (Autrui). <…> Geidžiama ne tik to, ko nori Kitas, bet geidžiama tuo pačiu būdu; žmogus išmoksta geisti kaip kitas, lyg jis būtų kitas asmuo. Šis Kitas negali būti suvoktas nei kaip konkretus individas, nei bendrai kaip subjektas; veikiau jis apibrėžiamas kaip socialumo, intersubjektyvumo sfera, kurioje subjektas suvokiamas skirtingumo pagrindu. Didysis Kitas yra simbolinės identifikacijos konstrukto dalis, žyminti žvilgsnį, su kuriuo subjektas susitapatina ir žvelgia į save tarsi kito akimis. Taigi čia susiduriame su egzistencijos filosofijoje aprašytu „susvetimėjimo“ fenomenu, kuris psichoanalizės teorijoje įgauna ne „moralinę“, bet veikiau struktūrinę reikšmę: tai, jog subjektas suvokia save iš kito perspektyvos, panaikina sau tapataus ir sąmoningo subjekto sampratą ir jo vietą rezervuoja, „perbraukto subjekto“ sąvoką, kuri nurodo subjekto nesutapimą su savimi pačiu. Šitas atstumas arba neatitikimas tarp „tikro“ subjekto ir Simbolinės plotmės „perbraukto subjekto“ ir yra geismo judėjimo sąlyga. Kitas įsiteigia kaip tai, kas pradeda geismą, tačiau kieno dėka geismas niekada nepasiekia galutinio tikslo.[xxi]

Čia neminimas žodis ideologija, bet iš esmės kalba yra apie socialinės realybės konstravimą, taigi, apie ideologiją. S. Žižekas nėra toks „švarus“ ir dažniausiai suplaka daugybę dalykų į vieną, taip tapdamas mistiškesniu, bet mažiau patraukliu autoriumi. Ir jo kritinės išeities taškas iš esmės skamba mistiškai: „Vienas iš būdų suvokti Lacano teiginį, jog tiesa turi fikcijos struktūrą: per tuos sujauktus perėjimo iš „realiai egzistuojančio socializmo“ į kapitalizmą mėnesius „trečiojo kelio“ fikcija buvo vienintelė vieta, kuri neištrynė socialinio antagonizmo. Būtent tai ir yra vienas svarbiausių „postmodernios“ kritikos uždavinių: egzistuojančių socialinėje tvarkoje reikia išskirti elementus, kurie – nepaisant „fikcijos“, t. y. „utopinių“ naratyvų apie galimas, bet neišsipildžiusias istorines alternatyvas – nurodo antagonistinį sistemos pobūdį ir taip mus „atitolina“ nuo šios sistemos sukurtos tapatybės savaiminio suprantamumo“[xxii]. Kitaip sakant, siūlymas „apmąstyti kritiškai“. Atsitraukti nuo konkretaus sprendimo priėmimo. Paliekant tuščią erdvę.

FANTAZIŠKAS KRITINĖS IDEOLOGIJOS KRITIKOS DEKONSTRAVIMAS, ARBA VIETOJ POST SCRIPTUM

Nepaisant, kad daugelyje knygų, kad ir garsiojoje „Didingasis ideologijos subjektas“ S. Žižekas ideologijos kritikos vietą palieką tuščią, jis visgi nepalieka mūsų ties tuščia praraja, kai mes negalime kritikuoti pačios kritinės ideologijos. S. Žižeko kritinės ideologijos tyrinėtojas Robertas Porteris pažymi, kad viena išeitis šioje aklavietėje vis dėl to yra – tai fantazija (pranc. fantasme)[xxiii]. Sekdamas J. Lacanu, kuris teigė, kad „Realumas palaiko fantaziją, fantazija sukuria Realumą“[xxiv], S. Žižekas teigia, kad mūsų ideologijos kritikos vietą maskuoja fantazija[xxv]. Mes negalime „žinoti“, kur prasideda ir baigiasi ideologija, nes ji yra nuo pradžios iki pabaigos fantazminė, tai yra, ji yra tarpe tarp Realumo ir Įsivaizduojamo registrų  -  būtent tai užkerta kelią „išvalyti“ mūsų protą ir sąmonę nuo ideologijos, būtent dėl to tai yra akiniai, per kuriuos mes regime pasaulį[xxvi]. Savo knygoje „Fanatazijų maras“ S. Žižekas daugiausiai ir kalba apie tai, kad mes esame per daug infekuoti fantazijos, visas mūsų ryšys su pasauliui remiasi fantazija.

„Fantazija neleidžia mums kaip socialiniams aktoriams represuoti ar pašalinti dalykų iš mūsų požiūrio taško; ji taip pat neleidžia matyti dalykų tokių, kokie jie yra.“[xxvii]

S. Žižeko siūlymas, aiškus ir paprastas – tai identifikuoti fantaziją ir taip išvalyti protą nuo jos įtakos, bet ar tai viskas?

Ar nėra įmanoma pripažinti, kad Realumas, apie kurį kalba J. Lacanas ir kurį jis priešina fantazijai, nėra pati realybė? Ar nėra taip, kad visos politinės ir socialinės ideologijos neatpažįstamos būtent dėl baimės, kad yra manipuliacinės ir laikantis senos marksistinės doktrinos tariama, kad yra apgaulė? O gal apgaulė slypi kaip tik čia, kad mes manome, jog tai apgaulė, nors jokios apgaulės nėra? Jeigu fantazija palaiko Realumą, vadinasi, visa, kas realu ir yra fantazija. Todėl kritinės ideologijos kritika turėtų būti tokia, kuri bando įžvelgti fantazijoje ne apgaulę bet patį realumą. Gal būtent ideologijos matymas kaip fantazmiškos yra ideologija par excellence?

Politikoje jau seniai nėra ideologijų, tėra pragmatiniai troškimai[xxviii], kurie ideologizuojami kaip tam tikras „sąmokslas“, o iš tiesų tėra paprasti pragmatiniai sprendimai, kuriems suteikiamas ideologinis – fantazinis „demonizavimas“. Pati ideologijos kritika tampa ideologija, nes žūt būt bandomas pamatyti sąmokslas, kurio arba nėra, arba jis visai ne ideologinės. Taigi, kritinės ideologijos kritika gali remtis mintimi, kad mes a priori įžvelgiame sąmokslą ir norime to ar ne, praleidžiame tai, kas galbūt nėra jokia ideologija. Kitaip sakant, nustoti įsivaizduoti save kaip neišvengiamai ideologizuotą, reikštų ne bėgimą nuo ideologijos, o savo ideologinės fantazijos kontroliavimo pradžią. Ir būtent tai leistų brėžti ribą tarp ideologijos ir jos kritikos – kuomet mes tariame, kad realybė ir jos subjektai yra ideologijos konstruktai, bet jie gali veikti „anapus“ ideologijos esančiame lauke – atpažintose ideologijose, kurios būtent dėl to, kad yra atpažintos, negali „naudoti“ prievartinio paklusimo joms t.y., mes galime mąstyti ir apie ideologijos kritiką,  bet  tam, pirmiausia, turime suvokti ideologiją kaip „tarp“, kuris sujungia pasąmonę ir fantaziją. Ir šiame tarp ieškoti ideologijos logikos: tik taip galime ją kritikuoti ir išsilaisvinti nuo jos absoliučios hegemonijos.

The critique of the critical ideology: in between the unconsciousness and fantasy

In the article it is analyzed how it is possible, and overall, whether the critique of the critical ideology is possible in the context of post-modernism. Some authors claim that the place of criticism in any case must remain vacant, the others argue that the potentiality of the critique of ideology (critical ideology) is being limited by the latents of the subconsciousness and fantasy, that determine the impossibility of clearly identifying ideology itself, therefore there are no possibilities of getting to „its criticism“. In the article such perception of the critical ideology is questioned and there are attempts to find ways in which it would be possible to examine the subconsciousness as well as fantasies, in this way attempting to deconstruct the ideology itself. From the times of L. Althusser ideology has been considered non-criticisable since it is only through it that we recognize the world, however here the thought springs up: is really every ideology a mystification, or isn‘t it that what we are used to call ideology is no mystification and we do not need to understand it in its old – classical – sense of deception? Perhaps precisely ideology is the real truth? A fiction where it is possible to find the „truth“?

Keywords: ideology, Louis Althusser, Slavoj Zizek, unconsciousness, fantasy

Vis daugiau žmonių išvyksta ieškoti laimės į svečias šalis, o vadinti save lietuviais tik mažai daliai tautiečių yra garbė. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ne vienas praeityje garsus žmogus,kaip ir ne viena šiandieninė garsenybė, turi lietuviško kraujo. Vieni tai pripažįsta, kiti neprisimena, bet faktai tokie.

Didžiausi revoliucionieriai

Paskutinės proto revoliucijos autorius Imanuelis Kantas manė, kad jo protėviai kilę iš Škotijos, tačiau tyrinėtojai nustatė, kad filosofo prosenelis Richardas Kantas – baltų kraujo, atkilėlis nuo  Priekulės, kuri yra dabartinėje Lietuvoje.

Prosenelis apskritai nemokėjo vokiečių kalbos, o jo sūnus įsikūrė Klaipėdoje (Memelyje). Jis buvo pentinų dirbėjas ir perdavė savo profesiją sūnui, Imanuelio Kanto tėvui Johanui Georgui, kuris persikėlė į Karaliaučių. Taigi Priekulėje ir Klaipėdoje turėtų stovėti vieno iškiliausių visų laikų filosofo paminklai, liudijantys lietuvišką jo kilmę.

Seksualumo revoliucijos autorius Sigmundas Freudas savo trumpoje autobiografijoje 1925 m. rašė, kad jo tėvo šeima po ilgų persekiojimo metų migravo iš Lietuvos per Galiciją į vokiškąją Austriją. Tai patvirtino ir psichoanalizės tėvo draugas biografas Ernestas Jonesas, knygoje „The Life and Work of Sigmund Freud”.

Neneigiantis savo lietuviškų šaknų Sigmundas Freudas dalyvavo įkuriant Pasaulio Žydų Mokslo institutą Vilniuje, atidarytą 1925 metais.

Mąstytojas ir dailininkas

Lietuvoje, Kaune, 1906 m. sausio 12 dieną gimė ir čia užaugo vienas iškiliausių XX a. mąstytojų, filosofas Emmanuelis Levinas. Nors per Antrąjį pasaulinį karą jam ir jo šeimai teko bėgti iš mūsų krašto, filosofas nepamiršo savo gimtinės, tyrinėjo litvakų kultūrą ir net pasiliko lietuvišką pavardės galūnę.

2006 m. gegužės 2-ąją ant namo, kuriame gyveno filosofas (Karaliaus Mindaugo pr. 37), minint 100-ąsias jo gimimo metines, buvo atidengta memorialinė lenta, skirta šio mąstytojo atminimui.

Dailininkas Isakas Levitanas gimė 1861 metais Kybartuose. Tai dar vienas iškilus išeivis iš Lietuvos, savo darbais sužavėjęs ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio meno mylėtojus. Nors Isakas Levitanas dažniausiai vadinamas rusų dailininku, vis dėlto jis turi ir lietuviško kraujo.

Dvasiniai vadovai

Dar vienas pasaulyje garsus žmogus, gyvenęs Lietuvoje, o šiuo metu mokantis kabalos tokias žvaigždes kaip Madonna, Demi Moore bei Paris Hilton – Michaelis Laitmanas – pasaulinio Kabalos studijų centro vadovas, 22 knygų apie kabalą autorius, gyvenęs Vilniuje, vėliau emigravęs į Artimuosius Rytus.

Jo tiesiogines paskaitas apie kabalą visame pasaulyje stebi milijonai žmonių, būtent šis vyras yra vienas iš įtakingiausių mokytojų ir dvasinių vadovų po Romos popiežiaus ir Dalai Lamos.

Buvusio popiežiaus Jono Pauliaus II šaknys taip pat Lietuvoje. Jo motina – Emilia Kaczorowska – Wojtyła turėjo lietuviško kraujo.

Ryškiausios muzikos žvaigždės

Garsi dainininkė Pink (Alecia Moore), dažniausiai neužsimena, kad jos mamos Judy Moore proseneliai yra kilę iš Lietuvos. Nors šios dainininkės kraujas toks maišytas, kad vargu ar apskritai galima kalbėti apie kokią nors tautybę, tačiau paneigti akivaizdžių faktų irgi negalima.

Visai kitaip nei Pink elgiasi ne ką mažiau garsios grupės „The Calling” lyderis Alexas Maxas Bandas. Kalbėdamas apie savo kilmę viename interviu jis pasakė: „Manyje susimaišę tiek skirtingo kraujo, kad sunku jums viską trumpai paaiškinti. Mano proseneliai gimė Paryžiuje. Tėvo šeima yra iš mažos šalies – Lietuvos (kurį laiką tėtis čia augo, o vėliau persikėlė į Romą)”.

Taigi šis vaikinas net turėdamas kelių tautybių kraujo mišinį nepamiršta paminėti Lietuvos. Grupės „Red Hot Chili Peppers” lyderio Anthony Josepho Kiedžio prosenelis Antonas Kiedis taip pat buvo lietuvis. Šis faktas yra gerai žinomas, pats atlikėjas noriai apie tai kalba.

Tarp tikrovės ir pramano

Jeigu moksliškai būtų įmanoma iš kiekvieno žmogaus kraujo nustatyti kokių tautybių priemaišų jis turi, greičiausiai lietuviais galėtume vadinti nemažą dalį pasaulio gyventojų. O kur dar tik spėjamų ryšių su Lietuva garsenybių sąrašas – Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus, išgalvotas Hanibalas Lekteris…

Kažkada Lietuva buvo didelė valstybė, kažkada visi žmonės buvo viena šeima, kažkada mūsų apskritai nebuvo. Nors dabar esame tik trys milijonai ir mums gresia visiškas išnykimas, vargu ar kol gyvuos žmonija išnyks lietuviškas kraujas, jisteka milijonų žmonių venose, nors jie patys kartais to ir nežino.

„Tai aš, Edička“ – šedevras, kurį būčiau mielai skaitęs mokykloje. Bet ne – skaitėm kažkokius bubnius, katiliškius, buvau taip traumuotas šitų nevykėlių, kad skaityti knygas pradėjau tik gerokai po mokyklos. Gerai, kad prieš tai perskaičiau didžią dalį pasaulinės klasikos. Nesupratau, kodėl lietuviai tokie lochai ir vieni rašo šūdus, kiti verčia juos skaityti. Lietuvių literatūros klasika – visiška mėšlo krūva. Gal kažkam įdomus Vincas Mykolaitis-Putinas ir jo klaikiai nuobodus „Altorių šešėly“ (niekada jo iki galo neperskaičiau) ar Balio Sruogos „Dievų miškas“, o man tai trečiarūšiai grafomanijos pavyzdžiai.

Ir štai ateina Edička, na chuj jus visus, kaip jis pasakytų. Jis veržlus, gyvas, jis, priešingai nei visi lietuvių anti-autoriai, turi ką papasakoti.

Man neįdomu kunigystė, koncentracijos stovyklos. Tai nuvalkiota ir galima rasti daug geresnių knygų šiomis man neįdomiomis temomis.

E. Limonovas pats nesuprasdamas pavertė literatūra išgyvenamu dalyku. Vėliau Dalia Jazukevičiūtė parašė „Anarchistės išpažintį“ ir tik dievo minėjimas ten buvo ne vietoje, visa kita – gyva ir svarbiausia stipriai paveiku.

Nesuprantu žmonių, skaitančių ulisus, žmones be savybių, žaidžiame klases, – tai tragiškai nuobodu, beprasmiška ir kvaila.

Nors dabar Rusijoje karaliauja Viktoras Pelevinas – palyginus su E. Limonovu, jis šūdų šūdas. Kažkas panašaus į lietuvišką Sigitą Parulskį, savo neturėjimu ką pasakyti darantį milžinišką poveikį kvailiams.

„Tai aš, Edička“ – ir meilės istorija, ir visų civilizacijų kritika, ir kartu – paprasto piliečio išpažintis. Stilius – neatkartojamas. Net nemėginkit. Reikia stipraus įsiučio ir geležinės ironijos.

Kai tekstas toks paveikus, jam atleidi visus trūkumus (o ir jų ten nedaug). Viena Lietuvos grafomanė – A.F. – net sugalvojo kritikuoti E. Limonovą, neva, jam buvo gerai nieko neveikti ir rašyti. Kvaila mergaitė nesupranta, kokia padėtis privertė jį rašyti.

Kad Lietuva neįvertino Edičkos – normalu. Dar nežinau geros knygos, kuri čia būtų įvertinta. Čia – tautiškas kraštas. Mylimi visokie lochai, kurių neminėsiu. Niekas vis tiek jų neskaito, tik rašytnamis leidžia tomų tomus. Mirk iš juoko – leidžia Kazį Borutą, o antrų rankų knygyne jo rašliavas dalija nemokamai. Arba po litą. Tikrai verta leisti ir Maironį. Man jis antrų rankų knygyne – jau kokie trys litai.

Toks neadekvatumas – tautinio nepilnavertiškumo išvada, intelekto trūkumas, nesupratimas, nei kas ta literatūra, nei kam ji reikalinga.

Žmonės skaito Paulo Coelho ir jie nesuvokia, kad jis tuščias kaip vakuumas. Bevertis melagis, kuris visur pasakoja tą patį – Jobo dramą. Pagrindinis veikėjas kenčia, kol supranta, kad turi dvasią. Paulo Coelho tuo tarpu linksminasi Kanų mados savaitėje. Ir tiki, kad geri rūbai – itin svarbu gerai sielai.

Jei kas nors atsidurtų E. Limonovo vietoje, nebūtų kada svaigti apie dvasias ir demonus – o tik apie tai, kaip rasti maisto, ištverti meilės kančias, rasti su kuo pasimylėti, net jei tai juodukas gatvėje.

Slėpkit tuos bestselerius, nes gėda į juos žiūrėti. Tiek jie, tiek jų autoriai – apgailėtini.

Reikia pasakyti, kad ir pačioje Prancūzijoje jis nėra labai populiarus. Jo knygose – jokių skandalų, dirbtinų sadomazochizmo scenų, vampyrų, burtininkų, dendžių, – visko, kas perkama ir populiaru. Tai ne Sandra Brown, ne Nora Robers, ne Aleksandra Marinina ir ne Paulo Coelho. Tai priešingybė viskam, ko labiausiai nekenčiu: jis tikras rašytojas.

Paskutinė jo parašyta ir jau lietuviškai išversta knyga, „Trumpų amžinų meilių knyga“, – tai aštuonios trumpos istorijos, kuriose daug žiauraus realizmo ir, žinoma, visa gelbstinčios meilės.

Prisipažinsiu: kelios istorijos buvo puikios, tačiau kelios – viena ir ta pati istorija: našlaičių namų auklėtinis įsimyli ir tai nuskaidrina jo būtį. Įtikina? Taip. Bet užtektų vienos tokios istorijos, juolab, kad romanuose tai irgi kartojasi.

Jausmai be mylėjimosi (o šiuolaikine prasme, tai iš viso „ne meilė“), jausmai, kurie gali pakeisti tokį skurdų našlaičio gyvenimą, kokio joks šiuolaikinis skaitytojas negyvena, dvelkia pelėsiais. Bet autorius akivaizdžiai nepataikauja skaitytojui. Jis ir pats turbūt žino, kad jo knygų nepirks namų šeimininkės, jos skirtos literatūros gurmanams, kuriuos tokios frazės privers sulėtinti kvėpavimą: „Turėjom tiek mažai ir taip trumpai, kad visas pasaulis buvo atviras mūsų svajonėms“. Jeigu jums atrodo, kad taip parašyti paprasta – jūs nesate literatūros gurmanas ir skaitykite apie vampyrus.

Kai kurios istorijos, tokios, kaip „Moteris, kuri matė Leniną“, yra pasityčiojimas iš Sovietų Sąjungos, nors autorius nuolatos tą daro kiekviename romane. Bet čia jis toks realistiškas ir juokingas, kad galima pasakoti kaip patį geriausią anekdotą. Nes ir ta Sąjunga buvo anekdotas. Tik nejuokingas.

Ir nepaisant visko, ką parašiau, iš A. Makine norisi daugiau. Jis pats sau užkėlė kartelę, kai tokios knygos, kaip ši, „per paprastos“. Jis, aišku, visada liks nesuprastas ir nevertintas, kol bus gyvas, – tai normalu, bet tokiomis istorijomis sukurti gilesnes prasmes tiesiog neįmanoma. O iš jo norisi giliausių prasminių klodų.

Tačiau A. Makine turi labai didelį potencialą Lietuvoje: nes čia žmonės dar prisimena Sovietų Sąjungą. Jeigu prancūzams tai iš viso nesuvokiama, tai mums – labai gera žinoma. Šleikštulys ja niekur nedingo.

Kodėl nekalbu apie knygą? Nes nenoriu išpasakoti visų istorijų, kurios tokios trumpos, kad gali būti vienu dviem sakiniais nupasakotos.

Lietuvos leidėjams patarčiau labai atidžiai patyrinėti, kur yra A. Makine slapti koziriai. Galbūt, net paklausti jo paties. Nes jis apie literatūrą išmano puikiai. Nereikėtų atmesti ir prieš „Prancūzišką testamentą“ parašytų knygų. Tai, kad jos nesulaukė sėkmės, greičiau rodo jų vertę, nei bevertiškumą. Reikėtų pažvelgti ir į tai, ką jis parašė Gabriel Osmonde slapyvardžiu. Prisiminkime Romain Gary, kurį Emilio Ajaro slapyvardis įkvėpė „Gyvenimui dar prieš akis“. O tai buvo geniali knyga, gavusi Gonkūrų premiją.

Ir čia, jau parašius recenziją, lyg tarp kitko, vienas prancūzų rašytojas užsiminė, kad tik šių metų sausį pasirodęs A. Makine romanas „Une femme aimée“  – yra, jo žodžiais sakant, „great“. Taigi, reikėtų būtinai atkreipti į jį dėmesį.

Apibendrinant, A. Makine norisi siūlyti skaityti visiems, norisi, kad jis būtų verčiamas, ir kad publika, kuri renkasi šlamštą, atrastų šį perlą, tarp plačios srūtų jūros, vadinamos šiuolaikine literatūra.

Skirtumas tarp jos ir kitų, panašių į ją, kurios sakosi esančios pasaulio pilietėmis, tik toks, kad ji iliuzijas paverčia realybe: štai praėjusią savaitę didžiausia Lietuvos leidykla „Alma Littera“ išleido jau antrą jaunos autorės knygą „Kostiumų drama“. Ta proga – interviu su autore, kuri dabar Indijoje.

Vaiva, parašei jau antrą, šį kartą – daug storesnį, nei pirmas, romaną ir nuo lietuviškų aktualijų perėjai prie emigrantiškų. Bet tokių romanų dabar daug, jie visi persunkti neviltimi, kuo tavasis išskirtinis, kuo tavo pačios emigrantiška patirtis kitokia?

- Mano kūryboje aktualijos ne emigrantiškos ar lietuviškos, o bendražmogiškos. Ir apskritai pats žodis „emigrantas“ man labai nemielas. Iš karto kyla kriminalinių kronikų skilties vaizdinys, iš serijos „kaip lietuviai vėl užsienyje apsišiukšlino“. Sakai, tie romanai persunkti neviltimi? O gal tai – ilgesys? „Kostiumų dramoje“ nevilties nėra, priešingai – herojai drąsiai svajoja ir vaikosi savo sėkmę. Ir iš kur pas jaunus žmones gali būti neviltis? Juk viskas dar prieš akis, viskas dar tik bus. Reikia gyventi atmerktom akim, netingėti.

Pati savęs nelaikau emigrante, veikiau pasaulio piliete. O tai, kad šiuo metu mano lagaminai „gyvena“ Londone, dar nereiškia, jog Lietuvą palikau visam laikui. Aš tiesiog semiuosi patirties, ragauju gyvenimo, kas reiškia ir svečių šalių virtuvę bei svetimas kalbas. Dabar rašau iš Indijos, kitą savaitę jau būsiu Londone, dar kitą – Lietuvoje, o po to velniai žino kur. Namai man yra ten, kur neatsiklaususi pati galiu pasidaryti kavos. Tai ir ta emigracija geografiškai neapibrėžta. Manau tradicinė emigranto sąvoka apibūdina žmogų, kuris nešiojasi vieną tėvynę kaip namų sąvoką širdyje, galbūt jos ilgisi, o gyvena kažkur kitur. Aš širdy namų dar neradau. Bet tokių kaip aš daug, tad nesijaučiu kitokia.

Pirmasis romanas „Plaštakių sindromas“ buvo sodrus skandalingų temų, ar čia irgi jų bus, ar sieki autentikos, ar sieki atspindėti tai, kas svarbiausia?

- Taip ir nesuprantu, kas Lietuvoje vadinama „skandalingu“? Meilės aktai? Priklausomybės nuo svaigalų? Na, gal ir būtų skandalas, jei šiais dalykais miesto aikštėje užsiimtų koks garsus politikas… Bet mene? Kine ir literatūroje tai jau vadinama banalybėmis. Skandalai galėjo kilti praeito amžiaus pradžioje, 1928 metais pasirodžius G. Bataille‘o „Akies istorijai“, ar bent jau kokiais šešiasdešimtaisiais… Kelia šypseną tas postsovietinis lietuviškas kompleksas „pas mus sekso nėra“. O jeigu yra, tai jau – skandalas? Man atrodo, kad apie intymias akimirkas reikia rašyti ir kalbėti, juk šitaip galime priartėti prie kito patirties, prie jo jausmų autentikos ir situacijos perspektyvos. Skandalų tikrai nesivaikau. Mano antroji knyga, kaip ir pirma, yra apie jauno žmogaus savęs paieškas ir (ne)teisingus pasirinkimus. Niekas nėra gerai ar blogai – viskas labai asmeniška. Tačiau esant per daug pasirinkimo variantų labai lengva pasiklysti, nebegirdėti savo „aš“ balso. Tai ir rašau apie tuos klaidžiojimus, šį kartą –po Londoną. Bet tai, kas nutinka mano herojams, gali nutikti bet kur.

Papasakok truputį apie savo rašymo būdą – kada rašai, kas tave įkvepia, kas tau yra rašymas, ir kodėl pradėjai rašyti ir tai tęsi?

- Vis dar mokausi disciplinos. Mano gyvenime nėra jokios rutinos, todėl dažnai sunku užbaigti pradėtus darbus. Bet šiaip nesivaikau įkvėpimo – rašau kiekvieną dieną, dažniausiai – kavinėse. Sėdėdama prie kompiuterio namuose jaučiuosi, tarsi dirbdama pražiopsočiau kažką labai svarbaus. O va atsisėdu, užsisakau kavos ir atrodo, kad visas pasaulis mano akyse „vyksta“. Smagu stebėti žmones, jaustis jų dienos dalimi. Išmokau susikaupti triukšme. Padavėjai mane jau pažįsta ir Londone, ir Mumbajuje. Smagu, kai po pusės metų atsimena, šūkteli „Madam, o jūs ir vėl čia!”

Rašymas man – patirčių atspindys. Gal tai dėl mano polinkio į fenomenologiją nuo bakalauro studijų laikų? Man atrodo, kad gyvenime svarbiau už asmeninę patirtį yra pažinti ir suprasti kitą. Tik palyginę, pamėginę suprasti aplinkinius galime geriau įsigilinti, analizuoti save. O aplink tiek daug visko vyksta… Nepažįstami žmonės labai dažnai prisėda ir prisipažįsta man „kaip viskas iš tiesų buvo“. Kartais galvoju, žinotų jie kur jų istorijos atsidurs… Nespėju užsirašinėt. Bet į rašymą žiūriu atsakingai. Noriu, kad kiekviena istorija, kiekvienas knygos ar esė veikėjas būtų žinios nešėjas. Rašau, nes noriu papasakoti kitus. O gal tuo pačiu ir pasakoju save? Netikiu, kai menininkai teigia, kad jų kūriniai neturi jokio ryšio su pačių biografijomis. Juk neįmanoma sukurti kažko iš nieko. Kūryba yra tik savos aplinkos perkūrimas, visada kūrimas kažko iš kažko. O autobuse sutiktas pakeleivis kažkuria prasme juk irgi yra autobiografijos dalyvis. Tačiau erzina ir kitas kraštutinumas – kuomet skaitytojas kūrinį priima kaip „dievo žodį‘, manydamas kad tai autoriaus istorija tiesiogine prasme. Literatūra, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, yra realybės interpretacija. Man pasisekė gyventi labai įdomioj aplinkoj, o tą aplinką perkurti rašyme – didžiulis malonumas ir patirties įprasminimas. Gal ir egocentriška iš savo patirčių daržo pasauliui rėkti „esu!!!“. Bet noras po savęs kažką palikti, juk labai senas ir stiprus instinktas…

Tavo rašymas – sklandus, žodžiai skrieja kaip strėlės, ir tai visiškai svetima nuobodžiai lietuviškai prozai. Kas tave „įkvėpė“ ar mokė taip rašyti?

- Tai dabar turėčiau rėžti padėkos žodį mamai, seneliui ir savo lietuvių kalbos mokytojai Irutei. Rimtai. Vaikystėje augau prieš miegą klausydamasi pasakų. Iš pradžių norėjau pati būti jų heroje, vėliau – jas kurti ir jomis gyventi. Mėgstamiausia pamoka buvo lietuvių kalba. Net gramatika patiko. Gal todėl, jog mano mama atsidavusi lietuvių kalbos mokytoja? Nors nedrįsčiau sakyti, kad moku rašyti. Mėgstu… O mokymasis, tai niekad nesibaigiantis procesas. Mano vaikystės namuose niekada netrūko knygų. Bet jos negulėjo lentynose, keliavo pas kaimynus, gimines, iš jų skolindavomės kitas. Iki šiol vienas didžiausių malonumų man yra paskambinti seneliui ir aptarti skaitytas knygas. Jo nuomonė man svarbiausia, nesvarbu ką sakytų kiti.

Ką pati skaitai – kokie mėgstami autoriai, knygos?

- Praėjusių metų atradimas – Jaroslavas Melnikas. Skaičiau jo apsakymus per naktis. Taip pat patinka S. Parulskio, J. Ivanauskaitės kūryba. Gaila, tačiau paskutiniu metu beveik visai nebeskaitau lietuviškai – pasaulio knygynų lentynose lietuvių literatūros nėra, tad į rankas papuola užsienio autoriai. Nors retai kada apsistoju ties vienu. Šiuo metu jaučiu, jog man vieno autoriaus knyga yra pakankama įžvalga į jo pasaulėjautą, o tada nekantriai jau norisi judėti toliau, prie kitų. Gal per daug skubu? Paskutinis rašytojas, kurio net penkias knygas perskaičiau – H. Murakami. Bet šitaip nutinka retai. O mylimiausią knygą tai pati sau renku kasmet, vis kitą. Pernai tai buvo „Šantaramas“, šiuos metus pradėjau skaitydama „The Dice Man“… bet grįžusi į Lietuvą prisipirksiu kalną lietuvių autorių knygų. Jaučiu, kad skaitant angliškai skursta mano pačios lietuvių kalba.

Pirmas romanas baigiasi tarsi „visišku Lietuvos išsėmimu“, tarsi pagrindinė veikėja Lietuvoje jau būtų viską pamačiusi ir išgyvenusi visus įmanomus kraštutinumus. Ar įmanoma iki dugno išgerti ir emigrantišką taurę?

- Ar įmanoma pasaulyje viską patirti? Sutinku, kad išvykus svetur patirtys tampa intensyvesnės, ypač sustiprėja išlikimo instinktas, kyla daug identiteto klausimų… Tačiau nemanau, kad egzistuoja toks dalykas, kaip visiškas gyvenimo išragavimas – nesvarbu, gimtinėje ar egzotiškame krašte, visada gali atsirasti naujų įžvalgų ir patirčių. Kiekvieno sotumo jausmas kitoks. O jei žmogus sakosi patirties taurę iki dugno išgėręs, tai kas tada? Belieka numirti?

Pasakyk tiesiai: kodėl žmonės turėtų skaityti tavo naują knygą „Kostiumų drama“?

- Knygoje norėjau perduoti dvilypę žinią – visų pirma, parodyti skaitytojui, jog iš tiesų egzistuoja daugybė gyvenimo alternatyvų. Ypač tiems, kurie nuolat keikia sistemą, politiką ir maisto kainas… Tačiau tuo pat metu atskleidžiau ir ironišką hipiško gyvenimo pusę – pasaulį pakeisti trokštame tik kol jauni, kol draugystė ir idėjos yra pirmoje vietoje. Tačiau mažai yra tokių idėjų ir herojų, kurie nepaslystų ant didelės pinigų sumos ar patogaus gyvenimo pažado…

Ar jau turi galvoje kito romano idėją, ką nors rašai?

- Rašau kiekvieną dieną. Esė, laiškus, rašinius, blogą. O romano kūrimas – tai rimtas projektas, kuris užima daug laiko ir reikalauja disciplinos. Mano galvoje jau gyvena dar du romanai. Stumdosi, konkuruoja. Nežinau, kuris išlįs pirmas.

Jei taptum garsia rašytoja, tai…

- Tai aš maniau, jau garsi are ne? Nežinau, apie kokį garsumą kalbi? Apie tą buvimą, tikru genijumi, kurio niekas nesupranta, išskyrus siaurą ratą kitų nesuprastų genijų? Ar apie buvimą bestselerių sąrašo viršuje? Jei iš rašymo uždirbčiau daug pinigų, toliau rašyčiau… Pripirkčiau visiems giminaičiams vilų prie ežerų, įsivaikinčiau daug vaikų iš prieglaudos, išsikraustyčiau į kokį nors Italijos kaimelį kur skani kava ir įkurčiau fondą jauniems rašytojams paremti. Juk rašymui reikia laiko, to, kurį paprastai leidžiame dirbdami kitus darbus…

Kokia ji? „Tu pasiliksi hiena ir t.t! – sušunka velnias, apvainikavęs man galvą tokiomis maloniomis aguonomis. – Keliauki į mirtį su visais savo geismais ir savo egoizmu, ir visomis didžiosiomis nuodėmėmis.

Ak! Užsikroviau per daug sunkią naštą: – Bet, brangusis Šėtone, maldauju jus, šiek tiek mažiau įniršio vyzdžiuose! Ir kol reikia laukti kelių smulkių niekšybių, laiku nesuspėjusių, jums, mėgstančiam, kad rašytojas neturėtų pasakotojo ar pamokslininko gabumų, jums aš išplėšiu šiuos kelis bjaurius lapus iš savo paties, pasmerktojo, užrašų knygutę“ („Sezonas pragare“).

Jis – Arthuras Rimbaud – niekada nepatyrė savo motinos švelnumo ir meilės. Ji buvo lyg pats Šėtonas, savo sūnų norėjusi matyti padoriai dirbantį paprastą darbą. Jis – pamišimo ir meilės menui vergas – puolė į patį dekadentizmo sūkurį. Jis gėrė ir puotavo. Pasibaigus meilės romanui su kitu poetu jis staiga pajunta, kad prasidėjo sezonas pragare.

Dar vėliau – viskas nušvinta. Išvaikščiojęs Afrikos platybes, jis grįžta namo. Ir jau grįždamas žino: grįžo numirti.

Philippe‘as Bessonas subtiliai perteikia tą įniršį ir pyktį, kurie buvo apgaubę dar visai jauno A.Rimbaud veidą ir liko iki paskutiniųjų jo dienų. Jis visada buvo arogantiškas ir piktas.

„Jis niekada nemėgo romantizmo. Ir nekenčia tos „vienadienės literatūros“, kurią užmiršti, vos perskaitęs. Jis mano, kad Istorija išsaugo tik rimtumą, neviltį ir melancholiją“.

Iš gyvenimo likus tik kelioms trapioms dienoms, galima apmąstyti viską, kas jame buvo. Tačiau A.Rimbaud išpažintys tokios skaudžios ir gilios, kad sesuo nepajėgia įsivaizduoti, kokia kančia visą gyvenimą slėgė jos brolį. Ji – niekuomet nepatyrusi motinos meilės – Arthuro žvilgsnyje išskaito jo mintis: „Žodžiai – tai gyvenimas, štai ką jis galvojo“.

Paskendęs žodžiuose, silpnai plakant paskutiniesiems širdies akordams, Arthuras Rimbaud romane „Trapios dienos“ iš žmogaus legendos, virsta paprastu mirtinguoju, kuris nori gyventi dar. Bet tas „dar“ – neduotas.

Maištingas, piktas ir įniršęs, su paslaptimis, kurias sudėjo į savo poeziją ir savo gyvenimo paslaptimis, kurias reikia iššifruoti.

Šis romanas kviečia pereiti trumpą kančios istoriją, – vieno geriausių visų laikų poeto trapių dienų ir viso gyvenimo svarbiausius istorijos momentus.

Tai vienas iš geriausių Phillipe‘o Bessono kūrinių. Apie asmenybę, kuri paaukojo viską dėl žodžių. Rimtų, be vilties, melancholiškų žodžių. Amžinų žodžių.

E.Robleso premija už šį romaną. Pagal antrąjį romaną „Jo brolis“ P.Chereau pastatė filmą, kurį žiūrėdamas verkė pats knygos autorius. Filmas Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu. Trečiasis romanas „Rudenėjant“ apdovanotas didžiuoju RTL skaitytojų prizu.

Tačiau nepaisant visų pasiekimų, Philippe‘as mielai bendrauja su skaitytojais, jis visiškai neturi prancūzų rašytojams taip būdingos arogancijos ir mielai atskleidžia savo unikalaus ir su niekuo nesupainiojamo rašymo paslaptis: kaip parašyti, kad žodžiai pavirstų jausmais.

- Esate vienas iš nedaugelio rašytojų, kurie nepasiduoda madai rašyti skandalingai ir iššaukiančiai, bet jūsų knygos vis tiek karaliauja perkamiausių knygų topuose. Ar neįžvelgiate šiame keistame reiškinyje skaitytojų norą grįžti prie pamatinių literatūros vertybių, kurių nesugeba paneigti net ir labai madinga postmoderni literatūra?

- Skandalai manęs nežavi. Taip pat man nepatinka begėdiška literatūra, kuriai nereikia daug vaizduotės. Man patinka kurti istorijas. Aš manau, kad žmonės perka romanus būtent dėl to, kad skaitytų istorijas. Šitai reikėtų visuomet prisiminti. Knygos neturėtų tenkinti pačių žemiausių žmogiškų instinktų ar vojaristinių poreikių.

- Netyla diskusijos, ar (ir kam) reikalinga nekomercinė literatūra. Jums tai negresia, bet ar komercinė sėkmė gali būti literatūros vertinimo matas, ir ką daryti tiems, kurie rašo geras knygas, bet yra neperkami ir neskaitomi?

- Literatūros kokybė ir sėkmė ne visuomet eina kartu. Tačiau nusivilti nereikėtų: yra puikių knygų, kurios yra labai sėkmingos. Mąstau, pavyzdžiui, apie paskutinę Emmanuel Carrère knygą „D’autres vies que la mienne“. Taip pat yra ir daug blogų knygų, kurių niekas neskaito, tokių rinkodaros triukų, bet kartais jais nusiviliama. Bet kuriuo atveju, knygos sėkmė ar nesėkmė nebūtinai priklauso nuo jos vertės.

- Žinau, kad esate palyginti kritiškas prancūzų literatūros superžvaigždžių F.Beigbederio ir M.Houellebecqo atžvilgiu, tačiau kaip paaiškintumėte jų knygų perkamumo faktą?

- Jie yra viešieji asmenys, vadinamieji „people“. Jie nebūtinai tiki tais dalykais, apie kuriuos rašo. Jie yra tinkami žmonėms, stengiasi patenkinti tuos, kurie skaito tik jų knygas. Jų pasaulis manęs nedomina, man nepatinka nei Houellebecqo niūrus pasitenkinimas savimi, nei Beigbederio apsimestinis žavesys.

- Ar sutiktumėte, kad perkamiausi yra autobiografiniai romanai?

- Ne, nebūtinai. Prancūzijoje Laurent’as Gaudé ar Philippe’as Claudelis yra populiarūs rašytojai, tačiau jie niekuomet nėra rašę jokių autobiografinių darbų.

- Teigiate, kad išgalvojate istorijas, kuriose įpinate savo patirčių ir tam tikrų išgyvenimų. Ar kada nors išdrįsite parašyti knygą apie savo gyvenimą?

- Ne, nerašysiu knygos apie savo gyvenimą. Tai nebūtų įdomu. Kita vertus, į savo romanus įdedu kai kurių savo privataus gyvenimo detalių. Aš naudojuosi savo prisiminimais. Tačiau visa tai nuskęsta knygoje, ir aš vienintelis galiu atskirti, kas yra tiesa, o kas ne. Tiesa, ir tai ne visuomet…

- Skaitant straipsnius apie jus, taip pat akivaizdu, kad bandote apsaugoti savo asmeninį gyvenimą. Ar tai darote norėdamas ką nors nuslėpti?

- Mano asmeninis gyvenimas domina tik mane ir mano artimuosius. Aš neturiu ko slėpti, tačiau neturiu ir ką rodyti. Be to, man nelabai patinka šviesa. Daug maloniau yra būti šešėlyje. Palieku šviesą literatūriniams Paris Hilton.

- Esate garsus, talentingas, pasisekimą turintis autorius, ko dar trokštate iš gyvenimo?

- Jaučiuosi patenkintas savo gyvenimu. Šiandien man malonumą teikia kelionės. Be to, kurį laiką mąstau apsigyventi Kalifornijoje. Toli, labai toli nuo Prancūzijos. Norėčiau patirti laiko skirtumą, vartoti ne savo kalbą ir pamatyti naujus veidus.

- Ar vaikystėje svajojote tapti rašytoju?

- Ne. Apskritai, vaikystėje daug nesvajodavau. Būdamas vaikas buvau laimingas, paprasčiausiai norėjau, kad tai truktų, kaip galima, ilgiau.

- Daugelis rašytojų skundžiasi, kad neįmanoma pragyventi iš rašymo. Ar jums pakanka pinigų, gautų iš knygų rašymo?

- Taip, turiu galimybę pragyventi iš rašytojo plunksnos. Tačiau tai yra privilegija. Kiekvieną dieną dėkoju savo skaitytojams. Tai jie man suteikia tokią neįtikėtiną prabangą.

- Ar rašytumėte knygas, jei už tai negautumėte jokio finansinio atlygio?

- Taip, žinoma. Kai rašai, paprasčiausiai negali savęs nuo to sulaikyti. Tai yra būtinas, reikalingas ir gyvybiškai svarbus dalykas. Neįmanoma sustoti. Antraip mirštama. Net jei mano knygų niekas nepirktų, aš nesiliaučiau rašęs.

- Vis dėlto, kodėl galėdami užsiimti daug komerciškai sėkmingesne veikla, žmonės ją iškeičia į rašymą. Kokia jūsų nuomonė?

- Rašymas laikomas kilniu dalyku. Rašytojas turi tam tikrą statusą, tam tikrą aurą. Kai kas pradeda rašyti norėdami įgyti šį statusą. Kai kada rašoma tiesiog dėl tuštybės.

- Žiūrėdamas filmą, sukurtą pagal jūsų paties romaną „Jo brolis“, pravirkote. Kuri vieta tame filme jus labiausiai emociškai paveikė?

- Vienišas brolis, filmo pabaigoje, name. Vyresnysis brolis miręs, o jaunesnysis tvarko sode kėdes. Tai – širdį draskanti akimirka. Čia tampa aišku, kad nebuvimas yra konkretus dalykas.

- Esate sakęs, kad romano tikslas – emocinis. Ar taip pat galvojate ir apie gyvenimą? Ir kaip gi tada idėjos?

- Svarbu, kad tai, ką jaučiame, turi būti įrodoma. Aš esu sentimentalus. Visą mano gyvenimą valdo jausmai.

- Gal prasitarsite: apie ką dabar rašote knygą?

- Taip, rašau, tačiau nieko daugiau nesakysiu! Negaliu kalbėti apie knygą, kol ją rašau. O taip pat esu šiek tiek prietaringas…

- Ar dar galime antrą kartą tikėtis jus pamatyti Lietuvoje?

- Jei būsiu pakviestas, su malonumu sugrįšiu. Iš pirmojo mano vizito Lietuvoje man liko tik patys geriausi prisiminimai. Nepaisant to, kad kai kuriais vakarais teko šiek tiek per daug išgerti.

Ištrauka iš romano „Kai nėra vyrų“. Į anglų kalbą vertė: Frank Wynne.

„The moment is lingering, slow, tranquil. Almost nothing happens, only this silent embrace. And this almost nothing is everything. It is vast. It is life itself. It is your return to the land f the living. It is my baptism. What has happend feels somehow sacred, somehow miraculous. We stand there, unmoving, for a long time. We are standing in the middle of my bedroom, at the centre of the world. We are motionless and alive. We are at the essence of life itself.“