Viršelio dailininkė Asta Puikienė / "Tyto alba" archyvo nuotr.

Iš anglų kalbos vertė Teresa Aidukienė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 304 p. 

Daktarė Sue Johnson (Sju Džonson) – klinikinė psichologė, JAV San Diego ir Kanados Otavos universitetų profesorė, pelniusi tarptautinį pripažinimą kaip geriausia porų santykių psichologė. Dirbdama su problemų turinčiomis poromis Sue Johnson išplėtojo Emocijų terapijos metodą, kuris davė puikių rezultatų ir daugeliui porų neleido iširti.

Emocijų terapijos metodas orientuotas į emocinio ryšio tarp partnerių kūrimą ir stiprinimą. Emocinis ryšys stiprinamas atpažįstant ir keičiant esminius bendravimo dalykus – mes turime būti atviri  ir jautrūs, derintis vienas prie kito, nes nuo to priklauso meilės tvarumas.

Pamirškite, kad jus mokė atkakliai ginčytis, analizuoti ankstyvos vaikystės patirtį,  nesistenkite stebinti aplinkinių didingais romantiškais poelgiais, ieškokite ne vien naujų sekso pozų. Verčiau pripažinkite, kad esate emociškai prisirišę ir priklausomi nuo partnerio, panašiai kaip kūdikis priklauso nuo tėvų, kurie jį maitina, guodžia ir saugo. Suaugusiųjų prieraišumas galbūt labiau abipusis ir mažiau orientuotas į fizinį kontaktą, bet pagrindas tas pats.

Knyga „Laikyk mane tvirtai“ skiriama visoms poroms – jauniems ir vyresniems, susituokusiems ir susižadėjusiems, tiesiog gyvenantiems kartu, laimingiems ir kenčiantiems, tradicinės orientacijos ir homoseksualiems, trumpai tariant, visiems partneriams, siekiantiems neblėstančios meilės. Moterims ir vyrams. Visų profesijų, socialinių sluoksnių ir kultūrų žmonėms, nes mes visi šioje planetoje patiriame tokį patį esminį bendravimo poreikį.

Kur pradingo mūsų meilė?
Ryšio praradimas

„Niekad nebūname labiau pažeidžiami
nei tuomet, kai esame įsimylėję.“

Sigmund Freud 

„Didžiausia bėda ta, kad Sali tiesiog nieko neišmano apie pinigus, – pareiškia Džėjus. – Ji labai emocinga, jai sunku pasikliauti manimi ir tiesiog leisti man tvarkyti mūsų finansus.“ Sali pratrūksta: „Taip, kurgi ne! Kaip visada – visos bėdos dėl manęs. Tarsi tu pats išmanytum ką apie pinigus! Mes nuėjome ir nupirkome tą kvailą automobilį, kurio taip užsimanei. Automobilį, kurio mums visai nereikia ir kuris mums ne pagal kišenę. Tu tiesiog darai tai, ką nori. Ko man reikia, tau niekada nerūpi. Tiesą pasakius, tu man irgi nerūpi, jau kuris laikas.“

Krisas yra „negailestingas, nelankstus, nerūpestingas tėvas“, kaltina vyrą Džeinė. „Supranti, vaikais reikia rūpintis. Jiems reikia tavo dėmesio, ne tik tavo taisyklių!“ Krisas nusisuka. Jis ramiai kalba apie tai, kad vaikams reikia disciplinos, ir kaltina Džeinę negebėjimu nustatyti jiems elgesio ribų. Jie ginčijasi. Galiausiai Džeinė užsidengia veidą ir pasigirsta aimana: „Aš tavęs nebepažįstu. Tu kaip svetimas.“ Ir Krisas vėl nusisuka.

Natas ir Kerė sėdi užsispyrusiai tylėdami. Galiausiai Kerė palūžta ir ima garsiai raudoti išsakydama, kaip ją šokiravo Nato romanas, kokia ji jaučiasi išduota. Natas, aiškiai susinervinęs, beria priežastis, paskatinusias būti neištikimą. „Sakiau tau daugybę kartų, kodėl taip įvyko. Aš švarus. Ir, Dieve, tai buvo prieš dvejus metus! Tai jau praeity! Ar ne laikas tau šitai pamiršti ir man atleisti?“ – „Tu nežinai, ką reiškia būti švariam“, – šniurkščioja Kerė. Jos balsas prityla, ji pašnibždom taria: „Aš tau nerūpiu, tau tas pat, kad man skaudu. Tu tiesiog nori, kad viskas būtų kaip buvę.“ Ji ima raudoti, jis žiūri į grindis.

Kiekvienos poros klausiu, kokia, jų nuomone, didžiausia jų santykių problema ir kaip ją būtų galima išspręsti. Kiek pasvarstę jie siūlo savo idėjas. Sali sako, kad Džėjus per daug nori viską kontroliuoti, jis turėtų mokytis galia dalytis teisingiau. Anot Kriso, jis ir Džeinė – tokios skirtingos asmenybės, kad susitarti dėl vaikų auklėjimo tiesiog neįmanoma. Jie galėtų pamėginti spręsti problemą pradėdami lankyti „specialistų“ vedamus kursus tėvams. Natas įsitikinęs, kad Kerė pamiršo, kas yra seksas. Galbūt jiems reikėtų apsilankyti pas seksopatologą, kad jų intymus gyvenimas vėl taptų laimingas.

Šios poros labai stengiasi suvokti, kodėl išgyvena tokią įtampą, tačiau nesugeba apie tai kalbėti. Daugelis specialistų pasakytų, kad porų paaiškinimai užčiuopia tik ledkalnio viršūnę, didžiulio sunkumų kalno paviršių. Tai kokia tikroji problema, glūdinti po tuo, kas matoma?

Jei paklausčiau specialistų, daugelis pasakytų, kad šios poros įsivėlusios į destrukcinę kovą dėl galios arba sarkastiškus ginčus. Dar pridurtų – poros turėtų išmokti derėtis ir patobulinti savo bendravimo įgūdžius. Bet taip sakydami konsultantai taip pat neįžiūri dalyko esmės – jie nusileidžia tik iki ledkalnio vaterlinijos.

Norėdami atrasti tikrąją problemą turėtume panerti giliau: nutrūko šių porų emocinis ryšys, būdami drauge jie nesijaučia esą saugūs. Poros ir psichoterapeutai pernelyg dažnai nesupranta, kad ginčai iš tikrųjų yra protestai prieš šį emocinį atotrūkį. Išgyvenama įtampa slepia partnerių klausimus vienas kitam: Ar galiu tavimi pasikliauti, priklausyti nuo tavęs? Ar tu čia dėl manęs? Ar sulauksiu tavo pagalbos, kai man šito reikės, kai aš paprašysiu? Ar aš tau rūpiu? Ar tu mane priimi ir vertini? Ar tau manęs reikia, ar kliaujies manimi? Pyktis, kritika, reikalavimai iš tiesų tėra šauksmas, skirtas mylimiesiems, maldavimas atverti širdį, susigrąžinti partnerį emociškai ir atkurti saugų ryšį.

Pirminė panika

Anot prieraišumo teorijos, mylimasis – tai prieglobstis, kuriame mes gyvename. Kai šis asmuo tampa emociškai nepasiekiamas ar neišreiškia šiltų jausmų, mes jaučiamės esą šaltyje, vieniši ir bejėgiai. Tada mus užvaldo pyktis, liūdesys, nuoskauda ir stipriausia iš visų emocijų – baimė. Nenustembame prisiminę, kad baimė – mūsų įgimtos reagavimo į pavojų sistemos dalis, o ji pradeda veikti vos pajutusi grėsmę mūsų išlikimui. O juk ryšio su mylimuoju praradimas kelia pavojų kaip tik mūsų saugumui. Pavojaus signalas pasklinda iš smegenyse esančio migdolinio kūno, arba baimės centro, kaip jį praminė Josephas LeDoux, Niujorko universiteto Neurologijos mokslo centro mokslininkas. Ši vidurinėse smegenyse esanti ir forma primenanti migdolą sritis sukelia automatinę reakciją. Mes nemąstome – mes jaučiame, mes veikiame.

Kiekvienas pajuntame tam tikrą baimę, kai nesutariame ar ginčijamės su savo partneriais. Bet tie, kurių ryšiai saugūs, tai pajunta kaip momentinį signalą. Baimė greitai atslūgsta patiems suvokus, kad tikro pavojaus nėra, arba partneriui įtikinus, jog klydome. Tačiau tuos, kurių ryšiai silpni arba išblėsę, baimė gali tiesiog užvaldyti. Mus, anot Vašingtono valstijos universiteto mokslininko neurologo Jaako Pankseppo, užvaldo „pirminė panika“. Tada dažniausiai arba tampame reiklūs ir dedame pastangas komfortui susigrąžinti siekdami, kad partneris išsklaidytų abejones, arba atsiribojame ir atitolstame siekdami sušvelninti skausmą ir apsisaugoti. Nesvarbu, kokius žodžius tariame, iš tikrųjų tokiose situacijose sakome štai ką: „Pastebėk mane. Būk su manimi. Man tavęs reikia.“ Arba: „Neleisiu tau manęs žeisti. Atvėsiu, pasistengsiu susivaldyti.“

Šios strategijos, kilus baimei prarasti ryšį, nesąmoningos, ir bent jau iš pradžių jos veikia. Bet jeigu sielvarto apimti partneriai jų griebiasi vis dažniau, jie įsuka šėtonišką nesaugumo spiralę, stumiančią juos pirmyn ir tolinančią vieną nuo kito. Atsiranda vis daugiau situacijų, kai nė vienas iš partnerių nesijaučia saugus, abu puola gintis ir kiekvienas apie kitą ir apie savo ryšį galvoja blogiausia.

Jei mylime savo partnerį, tai kodėl negirdime jo prašančio mūsų dėmesio, patikinimo, kad ryšys tebėra, tiesiog rūpinimosi? Juk dažniausiai neįsiklausome į savo partnerį. Būname išsiblaškę arba paskendę darbuose. Nemokame kalbėti kalba, kuri rodytų prieraišumą, nesiunčiame aiškių signalų partneriui, ko norime patys ar kaip jis mums rūpi. Dažnai kalbame dvejodami, nes savo pačių poreikius vertiname prieštaringai. Arba savo prieraišumo poreikį išreiškiame su pykčio atspalviu ir frustracija, nes nepasikliaujame savo ryšio tvirtumu, abejojame, ar jis gali suteikti mums saugumą. Mes supykstame ir, užuot paprašę, imame reikalauti, paskui dažniausiai eina „jėgų išmėginimas“, o ne apsikabinimai. Kai kurie iš mūsų, stengdamiesi sumažinti natūralų emocinio artimumo ilgesį, sutelkia dėmesį į veiklą, kuri tik maža dalimi atliepia šį poreikį. Dažniausiai tai būna seksas. Užmaskuoti ir iškreipti signalai, kuriuos siunčiame, padeda neapnuoginti tikrojo ilgesio, bet dėl to mylimiesiems tik sunkiau atsiliepti.

Šėtoniški dialogai

Kuo ilgiau partneriai jaučiasi praradę ryšį, tuo negatyvesnis jų bendravimas. Tyrėjai išskyrė keletą žeidžiančio elgesio modelių, jie vadinami įvairiai. Tris iš jų, kuriuos manau esant svarbiausius, vadinu šėtoniškais dialogais: „Surask blogiuką“, „Protesto polka“ ir „Sustink ir išnyk“ (apie juos sužinosite 1-ame pokalbyje).

Pagal pasikartojimo dažnumą iš šios trijulės labiausiai išsiskiria „Protesto polka“. Prasidėjus šio tipo dialogui vienas iš partnerių tampa kritiškas ir agresyvus, kitas ginasi ir yra „nepramušamas“. Vašingtono universiteto Siatle psichologas Johnas Gottmanas teigia, kad poros, kurios „įstringa“ tokio bendravimo modelyje per kelerius pirmus santuokos metus, turi daugiau nei 80 proc. tikimybę išsiskirti per ateinančius ketverius ar penkerius metus.

Pažvelkime į vieną porą. Kerol ir Džimas jau ilgą laiką kivirčijasi dėl jo nuolatinio vėlavimo. Per seansą mano kabinete Kerol niurzgėdama primena Džimui paskutinį prasižengimą: jis laiku neatvyko, nors jie buvo susitarę eiti į vakarinį kino seansą. „Kodėl tu amžinai vėluoji? – klausia ji. – Tau nesvarbu, kad esame paskyrę pasimatymą, kad aš laukiu, kad tu visuomet mane užgauni?“ Džimas reaguoja ramiai: „Mane užlaikė. Bet jei ketini ir vėl kabinėtis, galbūt mums vertėtų tiesiog grįžti namo ir pamiršti tą pasimatymą.“ Kerol atsilygina išvardydama visus kartus, kai Džimas vėlavo. Šis pradeda ginčytis dėl jos pateikto „sąrašo“, neatlaiko ir užsisklendžia – daugiau netaria nė žodžio.

Ginčas be pabaigos – Džimas ir Kerol yra pakliuvę į nuolatinės kovos spąstus. Kada buvo tas paskutinis kartas, kai Džimas pavėlavo? Ar tai buvo praėjusią savaitę ar prieš kelis mėnesius? Jie stengiasi kapstytis iš aklavietės – „kas iš tiesų atsitiko“ – ieškodami atsakymo, kurio pasakojimas „tikslesnis“, o kuris „kalčiausias“. Jie įsitikinę, kad problema – arba jo neatsakingumas, arba jos priekabumas.

O iš tiesų visai nesvarbu, dėl ko jie ginčijasi. Kitą kartą mano kabinete ši pora pradeda bartis dėl Džimo nenoro kalbėti apie jų tarpusavio ryšį. Anot Džimo, „kalbėjimasis apie tokius dalykus tiesiog sukelia barnį“: „Kokia nauda iš tokių pokalbių? Vis tas pats per tą patį. Tai nervina. Kad ir kaip būtų, galiausiai viskas baigiasi kalbomis apie mano „trūkumus“. Aš jaučiuosi artimesnis, kai mylimės.“ Kerol purto galvą: „Aš nenoriu sekso, kai mes netgi nesišnekame!“

Kas gi čia vyksta? Kerol ir Džimo „vėlavimo“ reikalas, sprendžiamas puolimo ir atsitraukimo būdu, peraugo į dar dvi problemas: „mes nesikalbame“ ir „mes nesimylime“. Jie įtraukti į siaubingą ratą: kiekviena reakcija sukelia daugiau negatyvių reakcijų ir emocijų. Kuo labiau Kerol kaltina Džimą, tuo labiau jis atsitraukia ir užsisklendžia. Ir kuo labiau jis atsitraukia, tuo piktesnės ir kandesnės jos atakos.

Galiausiai tai, dėl ko baramasi, visai nebetenka prasmės. Kai poros pasiekia šią stadiją, jų ryšį paženklina apmaudas, atsargumas ir nutolimas. Kiekvieną skirtybę, kiekvieną nesutarimą jie mato per negatyvo filtrą. Jie klausosi nuostabių žodžių, o girdi grasinimą. Jie mato neaiškiai elgiantis ir tikisi blogiausia. Jie užvaldyti katastrofiškų baimių ir abejonių, nuolat budrūs ir pasirengę gintis. Netgi norėdami suartėti nebegali. Džimo patirtis gali būti puikiai apibūdinta grupės Notorious Cherry Bombs atliekamos dainos pavadinimu „Sunku bučiuoti naktį lūpas, kurios visą dieną tau skaudžiai kando“.

Retkarčiais partneriai patys gali pastebėti ir įvardyti šėtoniškų dialogų, į kurių spąstus jie pakliuvo, apraiškas. Džimas man pasako, kad jis „žinąs“, ką jam teksią išgirsti apie tai, kaip jis nuvylęs Kerol, dar jai burnos nepravėrus, todėl jis atsitveriąs „siena“ norėdamas nepakliūti į „ugnies zoną“, tačiau šis bendravimo būdas jiems toks įprastas ir savaime suprantamas, kad jau nebegali kitaip. Tačiau dauguma porų nesuvokia, kokiu bendravimo šablonu pagrįsti jų santykiai.

Pikti ir nusivylę partneriai ieško paaiškinimo. Jie nusprendžia, kad jų mylimasis ar mylimoji yra bejausmis ar žiaurus. Kaltę dėl to prisiima sau. „Gal aš esu bloga, – Kerol sako man. – Kaip sakydavo mano mama, mane tiesiog per sunku mylėti.“ Jie nusprendžia, kad nė vienas iš jų nevertas pasitikėjimo, o meilė – melas.

Mintis, kad šios puolimo–atsitraukimo spiralės yra pirminės panikos dėl emocinio ryšio praradimo apraiškos, daugeliui psichologų ir konsultantų vis dar atrodo naujovė. Dauguma pas mane profesinės kvalifikacijos tobulinti ateinančių kolegų buvo mokomi konfliktą traktuoti kaip konfliktą, o porų „kovas“ – kaip pagrindines jų tarpusavio santykių problemas. Todėl jie labiausiai stengdavosi, kad poros įgytų derybų ir bendravimo įgūdžių konfliktui suvaldyti. Tačiau taip reaguojama į ligos požymius, o pati liga lieka negydoma. Taigi žmonės, įsitraukę į nesibaigiantį nevilties ir tolinimosi šokį, tarsi turėtų pasirinkti kitokius šokio žingsnius, nors iš tiesų jie turėtų pakeisti muziką, pagal kurią šoka. „Nustok man sakiusi, ką turiu daryti“, – įsako Džimas. Prieš piktai atsikirsdama Kerol vos sekundę svarsto, ką išgirdusi: „Kai aš nesakau, tu nedarai nieko ir mes abu esame niekur!“

Esama daugybės būdų, kuriais siekiama padėti poroms mažinti įvairias įtampos apraiškas, tačiau kol nesuprasime, kokiais esminiais principais grindžiami meilės ryšiai, tol neįstengsime suprasti su meile susijusių problemų ar poroms pasiūlyti tvirtos pagalbos. Šis puolimo–atsitraukimo būdas nėra tiesiog blogas įprotis, jis atspindi tikrovę, glūdinčią giliau: šios poros emociškai badauja. Jos praranda emocinės „mitybos“ šaltinį. Jaučiasi nuskurdusios. Ir desperatiškai siekia vėl būti puoselėjamos.

Kol nepatenkinsime esminio emocinio ryšio poreikio ir nepažabosime baimės šį ryšį prarasti, jokie įprasti būdai, kaip antai: problemų sprendimo ar bendravimo įgūdžių gerinimas, vaikystės nuoskaudų nagrinėjimas ar pertraukos, – nebus tinkami ir veiksmingi. Gottmanas įrodė, kad laimingos poros nesikalba kaip nors „kvalifikuočiau“ ar „įžvalgiau“, palyginti su nelaimingomis. Taip pat ne visuomet empatiškai įsiklauso vienas į kitą ar suvokia, kaip praeitis gali sukelti problemiškų lūkesčių. Ir savo kabinete aš matau didžiulės įtampos apimtas poras, kurios stulbinamai aiškiai įvardija ir pademonstruoja nepaprastas savo pačių elgesio įžvalgas, bet negali suprantamai kalbėti su savo partneriais tada, kai užlieja emocijų cunamis. Klientė Sali man sako: „Žinote, esu gana iškalbinga. Turiu daugybę draugų. Esu užsispyrusi ir moku klausytis. Bet kai mus ištinka tie siaubingi ilgo tylėjimo periodai, mėginimas prisiminti rekomendacijas, girdėtas per besirengiančiųjų tuoktis mokymų savaitę, primena pastangas skaityti praktinį vadovą „kaip išskleisti parašiutą“, kai jau krinti žemyn.“

Standartinės priemonės tikrai nesustiprina emocinio ryšio ir nesumažina grėsmės šio ryšio saugumui. Poros nesužino, kaip atkurti šį ryšį ar kaip jį išlaikyti. Būdai, kurių poros mokosi, gali padėti sustabdyti barnį, bet kaina – baisi. Dažnai tai dar labiau padidina emocinį atotrūkį tarp partnerių ir sustiprina baimę būti atstumtam ir paliktam, nors iš tiesų šios poros norėtų viena – iš naujo sutvirtinti ryšį.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: