Marija Djačenko © soupdemots photography nuotr.

Viešnagė Kaune sutapo su mokyklos šimtmečiu, o tuo pačiu ir laidos susitikimu. Supraskit: didelė šventė, plius beveik dešimt metų, reikia susitikt.

Susitikom. Nemeluosiu, ėjau vien iš smalsumo, beveik rimtai, sakydama, kad noriu išsiaiškinti, kas ir kaip susimovė.

Entuziastų buvo mažoka, sėdėjom per dešimtmetį gerokai pasikeitusiame Miesto sode. Pokalbį palaikyti buvo sunku, pašnekovų žvilgsniai riešutavo tarsi ieškodami išėjimo. Priėmiau tai asmeniškai.

Po kelių taurių visi atsipalaidavo ir pamažu pradėjo dalintis prisiminimais, patirtimis, pasiekimais, nuopuoliais ir vaikų nuotraukomis.

Ilgai likti neplanavau, o ir vakarėlis apie vienuoliktą valandą vis dar nebuvo įsisukęs, tad be ilgų ceremonijų susiradusi kelias bendramintes (nes mums pakeliui) tariau: einam. Ir pradėjau ieškot piniginės.

Beskaičiuojant euro centus prie manęs prisėdo penktos klasės meilė. Pamenu, kaip per matematiką negalėjau nulaikyti parkerio slystančio iš šlapių delniukų. Girdėjau gandus, kad dabar jis turi savo įmonę ir vaiką. Pakalbėjome gan trumpai, pagrinde kalbėjo jis. Mandagiai linksėjau ir galvojau, kad, jei dabar būtume penktoj klasėj, ant kelių jam tikrai nebesėdėčiau.

– O ką veiki tu, girdėjau rašai?

– Aha. Gyvenau Londone, Amsterdame, tada Vilniuj, Briuselyje, tada Kaune, o dabar – kaip kažkada sakė draugas Justinas – grįžau namo, į Londoną. Darbas – gerai, namai – gerai, meilė – gerai. Zajebys.

– Ir patinka tau taip? – pauzė, – Plaukt pasroviui? Aš tai negalėčiau taip…

– ?

Nutylėjau, pagavo nepasirengusią, buvau šventai įsitikinusi, kad, jei kada ir plaukiau, tai tikrai ne pasroviui. Per dešimt metų buvo vien bangos, cunamiai.  Vėl palinksėjau galva ir atsisveikinusi išėjau. Jei būčiau likusi, gal būtume išsiaiškinę? Gal vienas kitą ne taip supratome?

O gal ir nuplaukiau pasroviui: nelikau, nekovojau, nesitaiksčiau? Pasitaikė proga ir sprukau. O štai jis liko ir nepasidavė, įrodė, kad vertas, dabar gerai gyvena, eurų neskaičiuoja.

O aš skaičiuoju, skaičiavau anuomet litus, tada svarus sterlingus ir eurų esu paskaičiavusi dar prieš jų įvedimą į Lietuvą.

Ar gailiuosi? Ne. Atsirado proga ir tuo metu atrodė gera mintis ja pasinaudoti. Taip iš Lietuvos emigravo tūkstančiai. Kai kurie grįžo. Natūralu.

Girdėjau, kad kiti pyksta, maždaug: išvažiavo, neprisidėjo prie tėvynės gerovės, o dabar grįžta, ko?

Neprisidėjo – prisidės dabar. O ar neprisidėjo dar ginčytinas klausimas. Kas siųsdamas pinigus tėviškėj likusiai šeimai, kas leisdamas juos Lietuvos kurortuose, kas garsindamas Lietuvos vardą gerais darbais, kas blogais, kas parskraidindamas į tėviškę kosmopolitus draugus pasigrožėti Nidos kopomis.

Tad pykti neverta, daug maloniau pažinti, domėtis vienas kitu ir nepavydėti. Kiekvienas turime pasirinkimą. Ir mano pasirinkimas buvo – išvykti.

Pamenu dar nuėjau į Vilniaus Universiteto Kauno Fakultetą, susileidau dozę išgrynintos akademijos ir supratau, kad keturi metai humanitarinių mokslų teorijos padarys neatitaisomą žalą kūnui ir sielai.

Išvažiavau autobusu. Ties Vokietija pradėjo lengvėti: ketvirtą valandą ryto sėdėjau benzokolonėlėje, valgiau Haribo guminukus ir supratau, kad jau nebe namie, kad jau – Vakarai.

Net dabar prisiminus apima tokia, butelis Jack Daniel‘s rankoj stoviu prie lango ir žiūriu, kaip lauke lyja klausydamasi Johnny Cash Hurt, nuotaika. Veikiausiai dėl to, kad važiuodama autobusu išjaučiau visą atstumą (pagalvokit, kas butų buvę, jei būčiau iki Londono ėjusi pėstute?). Skrendant daug lengviau, širdį sopa tik pakilus, tas fizinis atsiplėšimas nuo gimtosios žemės tarsi alegorija į motinos ir kūdikio santykį.

Pirma pažintis su Londonu buvo pakankamai trumpa, pravažiavome miegamuosius rajonus šeštoje zonoje ir išvykom į Lutoną, kur tuo metu Kalba jau buvo suvežusi pusę Kauno abiturientų.

© Marijos Djačenko nuotr.

Priprasti prie kultūrinių skirtumų nebuvo pernelyg sunku, instinktyviai susibūriavome į grupes. Pirmaisiais metais angliškai kalbėjau tik per atsiskaitymus universitete. Ir tai turbūt bendratimi.

Buitis trikdė kur kas labiau: trišakė rozetė, atskiri čiaupai karštam ir šiltam vandeniui, šiukšlių rūšiavimas ir be abejonės angliško stiliaus namukai.

Sakiau sau, kad baigsiu mokslus ir pustysiu padus atgal.

Lutonas, kad ir širdžiai nemielas miestas, buvo nebloga tarpinė stotelė. Mažesniame mieste buvo lengviau apsiprasti su žmonių įvairove, perprasti anglišką akcentą, pramokti kalbos, susipažinti su šalies taisyklėmis. O ir oro uostas buvo po ranka.

Po metų pradėjau kontempliuoti Londoną. Persikrausčiau po dviejų, nes neapdairiai įsimylėjau. Sakau neapdairiai, nes per savo apsiseilėjimą nepastebėjau, kad aistrų objektas labiau domisi vyrais, nei manimi.

Supraskit: Lietuvoje homoseksualų tuo metu dar nebuvo. Pamenu kiek sutrikau, galvojau: išsidirbinėja, ne rimtai gi. Vėliau paaiškėjo, kad labai rimtai. Išvažiavau ramia širdimi. Šiandien iš to juokiamės, primenu jam istoriją, sakau: per tave nebepasitikiu vyrais, širdį sudaužei.

Visa laimė, kad išsiaiškinom laiku. Būtų kur kas sunkiau santuokoje pragyvenus dešimt metų ir išleidus krūvas pinigų šeimų ir porų konsultacijoms.

Į Londoną atvažiavau visapusiškai pasiruošusi, apsigyvenau su draugais dideliame name, Seven Sisters rajone, netoli Tottenham, kur 2011-aisias prasidėjo garsiosios riaušės.

Gyvenom penkiolika minučių nuo metro stoties. Į namus vedė du keliai: per aplinkui ir per juodaodžių gatvę, kurioje visą parą veikdavo Barber shop‘ai ir kvepėjo žole. Turėjom pažįstamus Off License pardavėjus, kurie matė mus visais paros laikais, visokių stadijų ir kurie, tikiu vis dar iš po prekystalio pardavinėja iš Lenkijos vežtas Marlboro Gold.

Išsikraustėm 2011-aisiais, buvo gaila, beveik taip pat gaila, kaip palikti namus. Paskaičiavome, kad per tuose metus registruotų nuomininkų buvo apie dvidešimt, svečių ir laikinų gyventojų – daugiau nei šimtas. Kitchener Road name svečiavosi ir Lietuvos garsenybės, Lietuvos išeivija iš tolimesnių kraštų, kai kurie jų niekad nebuvę Lietuvoj, kalbantys lietuviškai, svetur puoselėjantys iš kartos į kartą perteiktas tradicijas. Tokioje Lietuvoje – kokią savo galvose susikūrę jie – norėjau gyventi ir aš.

Tačiau gyvenau Londone, traukiniu važiuodavau į paskaitas Lutone ir tą pačią dieną grįždavau atgal į darbą Oxford Circus, kur už pusę etato stumdžiau pakabas moteriškų drabužių parduotuvėje, o laisvadieniais netoli Bond Street esančiame bendruomenės centre atlikdavau praktiką fringe teatro veikale.

Tuo metu taip gyvenom visi: mokslai, darbas, vakarėliai, kelionės. Pigių skrydžių kompanija Ryanair tuo metu bilietus dalino praktiškai už dyką, vienas svaras plius mokesčiai, už dešimt svarų kažkada nuskridom į Briuselį atšvęsti Naujųjų.

Po bakalauro studijų įsidarbinau korporacijoje, pabuvau ten aštuonis mėnesius ir supratau, kad dar ne laikas nine till five rutinai.

2011-aisiais rugpjūtį Shoreditch rajone prie vietinio pub‘o stovėjome nejaukioje tyloje su draugu, pas kurį buvau apsistojusi prieš kelionę į Amsterdamą. Virš galvos sukosi sraigtasparniai. Buvo praėjusios kelios dienos po Totteham‘e įsiplieskusių riaušių. Neramumai pasklido po Hackney, Brixton, Walthamstow, Peckham, Enfield ir kitus rajonus. Keistas jausmas, kai nežinai, kas gali nutikti. Tuščios gatvės, uždarytos parduotuvės, išmušti vitrinų stiklai, kaukiančios sirenos.

Gyvenau be televizoriaus, neskaičiau Metro, tad per daug nepanikavau. Dariau tai, ką ir visada ir ėjau ten, kur reikėjo. Net neabejojau: žiniasklaida patirštino spalvas. Kaskart galvodama apie šios šalies ketvirtąją valdžią nevalingai prisimenu paveiksliuką, kuriame berniukas stovi prie nuspirtos šiukšliadėžės, o užrašas rėkia – Anarchy in the UK! Kita vertus, kaip kitaip suvaldyti tokias mases?

Išskirdau riaušėms aprimus, pasergėjau salą, kad įsitikinčiau, jog susitvarkys ir be manęs. Ir, jei kada nuspręsčiau grįžti, viską rasiu taip, kaip palikau.

Tačiau.

(Bus daugiau…)

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Marija Djačenko „Malonės Pilnoji” (N-18)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: