– Jei nesusirandu normalaus darbo, varau atgal į Londoną, nes už centus tikrai nedirbsiu, – grįžusi iš Briuselio pasakiau ir užsiregistravau Kauno teritorinėje darbo biržoje, tarsi ten į kairę ir į dešinę dalintų normalių darbų pasiūlymus.
Kauno teritorinėje darbo biržoje su darbo ieškančiais elgiamasi, kaip su autizmu sergančiais vaikais. Darbuotojai vaikšto koridoriais nosimis braukydami lubas. Toks užsiėmimas reikalauja susitelkimo, bei praktikos, todėl išklausyti ir rasti tinkamą veiklą atsižvelgus į individualius gebėjimus – laiko nebelieka. O ir darbų spektras nuo administracijos iki žemės ūkio. Per tris mėnesius gavau vieną pasiūlymą, tą patį, kurį siūlė, kai buvau užsiregistravusi pirmą kartą.
– Radijo stotis Pūkas ieško žurnalisto, – kaip užsikirtusi kartojo konsultantė.
– Oho! – kas kartą suvaidindavau susidomėjimą.
Tada ji atspausdindavo pasiūlymą, aš pasirašydavau ir mudvi atsisveikindavome iki kito karto.
Privalomasis sveikatos draudimas buvo viena iš pagrindinių priežasčių neišsiregistruoti. Į polikliniką sykiu su kitais pensininkais eidavau atsakingai, taip lyg eičiau į darbą. Buvau išsiilgusi to nuoširdaus susirūpinimo, kurį gali suteikti tik šeimos gydytojas, išsiilgusi eilių prie kabineto durų ir tų, kurie visada užėję tik pasiklausti – lieka pusvalandžiui, galų gale pasiilgau kiek užsispyrusių poliklinikos rūbinių darbuotojų, kurios paėmusios paltą visad pasiskųs, kad nėra už ko pakabinti, pasiilgau tos įtampos, kuri atsiranda prieš vizito pabaigą, maždaug tuo metu, kai visi išsitraukia pinigines ir padėkoja gydytojai, kad atliko savo darbą.
Kauno Centro poliklinikoje – viskas apmokestinta. Stomatologo kabinete gali gulėti apsitaškęs kraujais, jei neatsinešei servetėlių – niekam nerūpės. O jei išdrįsi paprašysi gabalėlio lignino – kreivai pažiūrės, caktels ir nenoriai atplėš skiautelę, tarsi trauktų iš savo kišenės.
Londone NHS paslaugos nemokamos, nieks neparsidavinėja, bet nieks ir nepaglosto galvelės, neišrašo piliulės, kad pasijustum geriau, dažniausiai liepia nevarstyti durų. Kankintis hipochondrija Londone – nepalanku. Kartą nuėjau pasikalbėti apie galvos skausmą:
– Marija, – kreipėsi gydytojas, – kai sugenda automobilis dažniausiai kreipiesi į autoservisą, o neskambini NASA‘ai. Tai aš esu NASA. Išgerk Ibuprofen‘o. Šiaip nuo galvos skausmo nieks negydo, net jei žmogus ateina po avarijos, skundžiasi, kad vemia ir neteko sąmonės, mes vis tiek dar padvejojame ar daryti papildomus tyrimus.
Skriejo mėnesiai, visi įmanomi sveikatos tyrimai buvo padaryti, darbu net nekvepėjo. Tiesą sakant kažkuriuo metu pasidaviau, nes žinojau, kad nerasiu to, ko noriu. O norėjau saviraiškos laisvės, kad nereiktų mėnesio gale išsimušinėti pinigų ir taikstytis su reikalavimais neįtrauktais į darbo aprašą, kurie būtų pateikiami, kaip savaime suprantami ir savaime suprantama be užuominos apie didesnį atlyginimą.
Kur eidavau, ką bedarydavau- atsitrenkdavau į stiklą. Pradėjau suprasti, kad norėdama išgyventi šioje aplinkoje – turėsiu pažaboti savo charakterį, išmokti apeiti, nutylėti, gal net kartą kitą lyžtelti padus ar slystelti kam nors į užpakalį. Jei tos pastangos bent būtų žadėjusios vidinę ramybę ateinančią su profesiniu įvertinimu ir finansiniu pakylėjimu.
Po kelių metų praleistų atskirai – negandos pasimiršo užleisdamos vietą širdį glamonėjantiems prisiminimams, kurie ilgainiui, be abejonės, peraugo į fanatišką gėrėjimąsi viskuo, kas buvo susiję su Londonu.
Pavasarį pražystančios magnolijos, nesibaigiantys Londono parkai, V&A muziejus, taurė vyno Tate Modern gėrintis St. Paul Cathedral, pasivaikščiojimai palei Temzę iki Tower Hill, sunkiai pamirštamos naktys Shoreditch, fashionista’os ir jų medžiotojai, sarkazmas, angliškas akcentas, Chinatown, sekmadienio brunch‘ai, nukainotos knygos internetu, sale‘ai, perormance‘ai, pasirodymai Roundhouse, spektakliai Camden People‘s Theatre, blusturgiai ir galimybės, kuriomis, gal niekada ir nepasinaudosiu, bet bent jau ramiai gyvensiu žinodama, kad jos yra.
Po to, kai paskatinta nevilties apimtų tėvų nuėjau į darbo pokalbį neaiškioje kompanijoje, sprendimas emigruoti pats pradėjo krauti lagaminus, maždaug: kaip nori, bet aš čia neliksiu.
– Siūlome Jums darbą viešųjų ryšių srityje, Jums reikės skambinti esamiems klientams ir ieškoti naujų, kurie susidomėtų mūsų kompanijos teikiamomis paslaugomis.
– Tai čia telemarketingas, – nutraukiau, – nenoriu gaišti nei savo, nei Jūsų laiko – nieko nebus.
– O gal tada galiu Jums pasiūlyti mūsų teikiamas paslaugas?
– O Jūs išmanot savo darbą, – kiek išmušta iš vėžių pastebėjau, – ačiū, bet ne.
Susiradau gyvenamą vietą, nusipirkau bilietą į vieną pusę, susikroviau lagaminus, paskambinau vilkiko vairuotojui, kuris prieš trejus metus parkraustė mane į Kauną, atsibučiavau su savo brangiausiais ir išvykau antram dubliui.
Buvau tvirtai įsitikinusi, kad bent jau pardavėjos darbą su tiek diplomų ir studijų metais sukrauta patirtimi – tikrai gausiu. Tačiau pašto dėžutėje visi laiškai prasidėdavo tuo pačiu sakiniu: unfortunately your application was unsuccessful, balso pranešimai bylojo tą patį. Nepastebėjau, kaip praskriejo mėnuo. Įpusėjus antram klausimas, ar priėmiau teisingą sprendimą, pradėjo nerimastingai blaškyti visas, ir taip retai galvoje apsilankančias, pozityvias mintis, kol darbas susirado mane.
Paskambino ir pakvietė į interviu, sakė, kad rado aplikaciją vienoje svetainėje. Be abejo, tuo metu buvau užsiregistravusi visuose egzistuojančiuose darbo paieškos puslapiuose. Interviu susidėjo iš trijų etapų, jo pabaigoje turėjau nusipirkti septyniasdešimt svarų kainuojantį kostiumėlį ir tikėtis geriausio per lemiamąjį pokalbį vienoje prabangiausių universalinių parduotuvių Londone.
Keturios dienos ir keturi interviu, kad gaučiau pardavėjos darbą. Normalu? Šiaip esu nusiteikusi prieš keturiasdešimties darbo valandų savaitę, kuri sumoje sudaro maždaug dešimt metų žmogaus gyvenimo. Dabar įsivaizduokit, vieną rytą ateinat į savo darbą ir išeinat iš jo po dešimties metų. Mane asmeniškai sutąso, bet dabar ne apie tai.
Pradėjau dirbti kariuomenėje: kasdien turėdavau pasirodyti dešimt minučių anksčiau, preciziškai sušukuotais plaukais, spindinčia veido oda, paryškintomis blakstienomis, raudonai dažytomis lūpomis, sutvarkytais nagais, juodu kostiumėliu, prie kurio nekimba pūkeliai ir aukštakulniais, o tada dešimt valandų nešioti kitame pasaulyje gyvenančioms damoms rankinukus ir stebėti paaugles atsiskaitančias grynais už dešimt tūkstančių svarų kainuojantį clutch bag.
Vėluojanti, susivėlusi, kiek palamdytu kostiumėliu ir apdulkėjusiais batais – ištempiau tris mėnesius, tą pačią dieną, kai paskambino iš agentūros ir pagrasino, kad atleis, parduotuvės vadybininkė – pasiūlė pasilikti. Pasiūlymas pasilikti reiškė dar tris mėnesius įtampos: atrankos procesas sudarė komandinius žaidimus ir interviu su svarbiausiais parduotuvės asmenimis.
Nejuokinkit, – pagalvojau, o šiaip tai šypsojausi ir linksėjau galva iki pat tos dienos, kai gavau patvirtinimą dėl pozicijos ofise.
Jei šią skiltį skaito abiturientai arba pirmakursiai, siūlau tuoj pat susirasti praktiką darbovietėje, kurioje nebūtų parkė pasėdėti viršvalandžius. Nuo šios dienos, Jūs turite ne tik eiti į paskaitas, Jūs turite išmanyti jas taip, kad galėtumėte dėstyti. Jūsų laisvalaikis privalo sietis su Jūsų būsima profesija. Skaitykite tinkamą literatūrą. Prenumeruokite žurnalus. Susikurkite blog‘ą, nuo kurio nebūtų bloga. Išbraukite iš žodyno #YOLO ir #swag, Jums jų nebereikės, artimesnis pasidarys #fml. O geriausia būtų, jei spjautumėte į universitetą ir įkurtumėte savo kompaniją, kol Jums dar nereikia mokėti už nuomą ir mama pasirūpina, kad bent du kartus per dieną gautumėte šilto maisto.
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg
