Niekada iki galo nesupratau teisininkų, teismų apskritai. Ar galima teisinga laikyti situaciją, kai turintis daugiau pinigų ar galios, pasamdęs geresnį juristą, padidins galimybes išgirsti sau palankų sprendimą? Ar teisti, ar ginti mafijos tėvą, pasitelkusį kokį nors kvalifikuotą kelių Europos valstybių teisės profesorių, ir laimėjusį teismą prieš Lietuvą. Ar reikia kovoti prieš tai, kad didesnė dalis kaltinamųjų tiesiog neturi pakankamai lėšų ir nesugeba įsigyti charizmatiško nuomonės formuotojo lakuotais batukais?
Panašiai ir su debatų klubais, kur bandai apginti ištrauktą iš kepurės nuomonę. Žaidimo esmė – laimi sumanesni, protingesni? O tada kurioje vietoje čia atsiduria tiesa ir teisingumas? O gal, jei reikia ginti kokią nors visiškai primityviai aiškią poziciją, laimės net dundukai? Ar ginčysime teiginį, kad nuomonė/teiginys apskritai negali būti teisingesnis už kitą – dėl to, pasitelkiant logikos žaismą, bent jau patiriame priartėjimo prie tiesos akimirką, išgyvename tris sekundes dangaus. Kol, aišku, kas nors nepasako ko nors protingesnio, ir viskas neapsiverčia vice versa.
Kol kas miglotai galime nujausti tik tiek, kad ginčytis vis tiek reikia, kad, galimai, nėra vienos tiesos, ir laimės argumentų dauguma? Arba galime iškelti pretenzingą tezę, kad protingesni žmonės labiau linkę priimti visuomenei reikalingesnius-sveikesnius sprendimus, atstovauti gerajai jėgai. Vis dėlto – tai ne daugiau nei nepamatuotos premisos.
Kokias turime alternatyvas, siekdami išvengti spekuliacijų ir, svarbiau, jomis remiamų susirėmimų viešame ar pusiau viešame eteryje, kur klaidingai sudaromas įspūdis, jog tos (paprastai internetinės) grumtynės mus prie kažko priartina? Galbūt vienas iš atsakymų (nemaišykite to su tiesos sakymu) galėtų skambėti taip: „mes per daug tuščiai diskutuojame“.
Ginant praeitos pastraipos siūlymą, pasitelkime iš pirmo žvilgsnio kuriozišką mintį: „kažkas įvyktų tik tada, jei būtų smūgiuojama į vienus vartus – visi su visais sutartų“. Čia laikome savaime suprantama tai, kad tie vienoje komandoje prieš kompiuterį (kompiuterį šioje vietoje pasitelkiame kaip blogąjį žiaurios ir negailestingos sistemos simbolį, maždaug kaip Kasparovas vs. Deep Blue) žaidžiantys ir bendrą interesą turintys intelektualinio turinio kūrėjai patys turėtų būti išmintingi ir teisingi. Tokiu atveju circle jerk‘as jau būtų ne circle jerk‘as, o masinė meditacinė ošo sueitis, paprastai pasižyminti laiminga pabaiga (ribą tarp ironijos ir rimtumo paskutiniuose sakiniuose nustatykite patys).
Kad ir kaip ten, grupinės laimingosios-teisingosios? meditacijos neleis atlikti save galbūt pernelyg gerbiantys alternatyvininkai, paprastai gal ir norintys pasinerti į visuotinį šėlą, bet savo pareiga laikantys demonstruoti kritiškumą ir atsiskyrimą nuo absoliučios daugumos kitų nuomonių pačiais įvairiausiais klausimais. Alternatyvininkų bėda (svarbiausia rašinio mintis) – jie galimai reiškia savo nuomonę ne dėl gilesnio tikėjimo ja, bet dėl bendro noro pasipriešinti/oponuoti grėsmingam „liaudies balsui“, „kvailių armijai“ ir pns. Dar blogiau, kai tai yra inspiruojama debatų klubo principų ar ambicingo teisininko žiūros, poziciją užimant net ne iš noro kam nors paprieštarauti, bet iš atsiradusių/nukritusių žaidimo taisyklių ar tiesiog darbinių interesų.
Kodėl taip akcentuoti alternatyvininkai? Dėl to, kad, jei negalima kliautis masmedija, politikais, ir masių intelektu, kuris, beje, grupėse – krinta (antausis ošo pavyzdžiui), tai juk taip norėtųsi pasitikėti kažkuo bekvapiu, atsiremti į patikimą petį, rasti užuovėją už tvirtesnės sienelės. Bet kaip gali kliautis žaidimu (debatų klubo pardadigma) ar specialistu (teisininko paradigma), kai kalba eina ne apie trumpalaikes linksmybes ar poreikį apginti konvertuotos buhalterinės duomenų bazės iš litinės į eurinę teisingumą prieš protestuojantį VMI atstovą, bet apie tai, kuo tau rytoj būti, su kuo žygiuoti: su kerzais ar su šlepkėm?
Gal tada tikrai vienas geresnių variantų – tapti hipiu, išvažiuoti kur nors į Ispanijos susivienijimą ir ramiai sau smaksoti hamake ar humuse iki paskutiniosios, užuot leidus laiką feisbuke ginčijantis ties klausimu, kuriam įtakos nei tu, nei tavo oponentai, nei tie patys alternatyvininkai.
Nes debatų klubo visuomenėje nėra teisių ar nugalėtojų, tik ne visi tai supranta.
