© Neilo Dainiaus Babono / KaunoZinios.lt nuotr

Kai Klaipėdos miesto tyruose neseniai valdžiukė susiruošė griauti nelegaliai suręstą benamių lūšnyną, iškart pasimatė, į paviršių išlindo įdomūs šių pašiūrių gyventojai, spalvingiausieji personažai, štai gal net labai panašiai kaip pradėtų čirpsėti iškišęs snapą pasipiktinęs, kuodą pašiaušęs paukštukas, jeigu kas nors užsimanytų ardyti jo lizdą.

Taip jau yra, kad Vakarų mokslas pažįsta tik tai, ką sugeba išardyti į sudėtines dalis ( E.Frommo žodžiais tariant, ieškodama tiesos, žudo visa, kas gyvą), tačiau šįkart vis tik buvo truputėlį kitaip, t. y. paprastai vengiančius viešumos ir visuomenės atjautos žmones ( jie gi –  ASOCIALAI) iškilusio pavojaus akivaizdoje pakalbino ir aprašė  žurnalistas. http://www.lrytas.lt/-14128909511411580130-britas-rauda-vejamas-i%C5%A1-l%C5%AB%C5%A1nyno-lietuvoje.htm

Toks reportažas iš įvykio vietos neabejotinai yra  vertingas dalykas siekiant pažinti visuomenę labiau įvairiapusiškai, nes sociologinių tyrimų, kokių nors apibendrinimų apie Lietuvos žmones, gyvenančius anapus socialinės skalės ribų, kažkaip nusileidusius dar žemiau nei fiksuotas socialinis dugnas, taigi koegzistuojančius kažkur šalia, bet drauge tarsi ir kitoje galaktikoje, beveik neturime. Tiesą sakant, tuos žmones matome kiekvieną dieną miesto gatvėse, dažnai regime tupinėjančius apie šiukšliadėžes, bet stengiamės kiek įmanoma nepastebėti.

Jau vien dėl to, kad nuotaika nuo pat pradžių nepasiektų aukščiausiojo verksmingumo laipsnio, kad nepradėtumėte be laiko kūkčioti, dar leiskite paskubomis tarstelėti keletą gerų žodžių apie mūsų laikų šiukšliadėžės simbolinę ir ne tik simbolinė vertę, –  tiesą sakant, dar kiek anksčiau esu parašęs straipsnelį visiškai aiškiu pavadinimu „Jos didenybė – šiukšlė“. http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/gyvenimo-valdovu-tampa-jos-didenybe-siuksle.htm

Ne juokais  kalbant, šiukšliadėžė yra dar talpesnis vartotojų visuomenės simbolis nei didieji prekybos tinklai ar dar kas nors iš laikmečio didžiųjų herojų. Būtent šiukšliadėžės dinamika, kai žmonės vis dažniau ir dažniau išmeta morališkai pasenusius, pabodusius, sezono madą atgyvenusius daiktus, o ištaigingi restoranai išverčia maisto produktus su priartėjusia galiojimo laiko pabaiga, tokia štai spartėjanti šiukšliadėžės pulsacija rodo vartotojiškos industrijos ir, jeigu būtų galima taip pasakyti, ideologijos gyvastingumą dar labiau nei didėjantys „maximų“ pelnai.. Todėl sovietijos idealizuotojai, labai dažnai prašauna pro šalį fokusuodami dėmesį į padidėjusį šurmulį aplink šiukšliadėžes mūsų laikais, nežiūrint sukeltų nemalonių vaizdinių ir uoslės asociacijų mums ir sau patiems.

Iš tiesų, šiukšlynų žmonės“ yra maža garbė, ypač kai jų skaičius išauga, socialinei sanglaudai, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti (nors ir skambės paradoksaliai), kad mūsų laikų šiukšliadėžė neretai yra žymiai turtingesnė nei anų laikų parduotuvė. Taip, anais laikais niekas nesirausė šiukšliadėžėse, išskyrus KGB vyrukus, ieškančius įkalčių prieš politinius oponentus, nes dėl skurdaus asortimento badavo net po šiukšlynus šmirinėjančios žiurkės. Žinoma, niekam nelinkime, apsaugok Viešpatie, patirti tokius išbandymus, kai   tikrai ne iš gero gyvenimo verčiamasi renkant butelius, metalo atliekas, perrenkant šiukšles, tačiau yra taip, kaip yra. Kaip atrodo,  pradžiai svarbu būtų bent daugiau kažką sužinoti, kaip  iš tiesų yra tame  pasaulyje, kurio paprastai stengiamės nepastebėti.

Kaip galima spręsti iš reportažo, kurį jau minėjau, didžiausia  Klaipėdos benamių egzotika yra Lietuvoje pasiklydęs ir nerandantis kelio namo Didžiosios Britanijos pilietis. Tai, be visa ko kito atvirkštine tvarka byloja, kad skirtingai nei daugelyje Europos šalių, mūsuose vadinamojo užklasio atsiradimą mažai įtakoja nelegalūs imigrantai (išimtis tik patvirtina taisyklę), taigi jo sudėtis yra beveik absoliučiai lietuviška tautine ir pilietine prasme. Nežinau ar dėl to reikėtų labai didžiuotis, bet naujosios Lietuvos užklasis, regis, yra ne mažiau grynas tautiškumo linkme reiškinys nei kadaise „Žalgiris“ kovose su CASKA.

Dideli sukrėtimai kartais  net ir nenoromis verčia sugrįžti prie šaknų. Čia dabar galvoje turiu chrestomatinį paaiškinimą, kad žemdirbių kultūra kilo iš pirmykščio augalų rinkimo, o gyvulininkystė –  iš medžioklės, prisijaukinant ir puoselėjant, kaip sakoma, verslo objektą.  Dar sakoma, kad lietuvių pirmykštis etnosas formavosi senąją žemdirbių kultūrą užkariavus karingiems nomadams, nuotykių ieškotojams, moterų medžiotojams. Dabar, regis, medžiotojai grįžo atgal į savo „londonus“, o kitai archetipo daliai atstovaujantys „žemdirbiai“ pasiliko viską rinkti ir perrinkti iš eilės: atkreipkite dėmesį su kokiu maniakišku nusiteikimu renkame grybus, surenkame metalo iš pašalių  didesnius kiekius nei kiti pasigamina turėdami rūdos kasyklas,  skrupulingai perrenkame šiukšles, viską perfiltruodami savo kūnu ir siela, taipogi  patirdami neapsakomą orgazmą išrenkame niekam neprilygstamus Seimo narius.  Visi mums galėtų to pavydėti!

Toks šio eilučių autoriaus paporinimas pabaigoje, žinoma, yra tik pokštas, siekiant padrąsinti tuos, kurie šia tema ruošiasi kalbėti ir byloti daug rimčiau.

P.S.

Neabejoju, kad mielas skaitytojas vietoj žodžio „užklasis“ nevalingai norėjo skaityti –  Užkalnis. Pareiškiu, kad nieko bendro tarp šių nuorodų nėra, išskyrus nebent tik tai, kad patikinimą, jog šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje viskas tik dar labiau gerės leidžiu sau įvardyti kaip Voltaire‘o – A.Užkalnio dėsnį.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: