Kaunas, tapęs laikinąja Lietuvos respublikos sostine, išgyveno pakilius laikus. Dėl pasikeitusio miesto statuso žymiai padaugėjo statybų – 1918-1938 Kaune pastatyta virš 10 000 pastatų, o pats miesto plotas (prijungus priemiesčius) padidėjo 7 kartus. Per pirmuosius 10 metų Laikinoji sostinė pasikeitė kone neatpažįstamai.
Vienas kaunietis 1931 m. savo rašinyje teigė: „Mes patys, gyvendami Kaune, kasdien siekdami jo augimą, ne taip ryškiai matome tą milžinišką laikinosios sostinės statybos darbo stebuklą. Tai mums kartais tik primena užsieniečiai, arba tie, kas atvažiavę dešimtį metų Kauno nematę. Koks skirtumas net pažvelgus keletą metų atgal. Kaip pasikeitė ir sumodernino Kauno gatvių išvaizdą tas lygusis meksfaltas.“[1] Nors sostinės Vilniaus atgavimas buvo itin svarbus Lietuvos ateities siekis, tačiau net ir praradęs sostinės statusą Kaunas neturėjo nustoti augęs: išvijęs lauk konkę ir įsirengęs funikulierių jis turėjo tapti moderniu Europos miestu.
Kauno ateitis buvo įsivaizduojama ir planuojama įvairiai – diskutuota apie būsimas funikulierių vietas, Įgulos bažnyčios remonto klausimą, siūlyta didinti pastatų aukštingumą ir pastatyti šešiaaukščius „dangoraižius“[2] – vienas pirmųjų miesto „dangoraižių“ – šešiaaukštis gyvenamasis namas iškilo jau 1933-iaisiais (dab. Maironio g. 13) ir vedė Kauną į modernistinę ateitį. Greta ateities prognozių pasauliui, mėginta įsivaizduoti ir ateities Kauną. 1934 m. rugsėjo 23 d. „Diena“ išspausdino didžiulį E. Danto straipsnį „Kaunas po 50 metų“, kuriame pasidalinta vizijomis kaip Kaunas atrodys 1984-aisiais (ne, nieko bendro su G. Orwello romanu pasirinkta data neturi). Jomis ir pasidalinsime.
Linksmakalny, pačioj aukščiausioj vietoj, tuojau už Aleksoto, iš tolo matosi milžiniškas statinys. Ne gyvenamo trobesio tatai esama ir ne kokio fabriko, tai yra 200 metrų aukštumo bokštas, iš cemento ir plieno atliedintas. Ties jo viduriu matosi dvi kolosališkos bronzinės galvos, gi užpakaly jų bokštas stiepiasi į dangų.
Bokšte eina gyvenimas. Turistai, kurie lėktuvais atskrenda net iš Filipinų ar Havajų salų, dieną ir naktį lanko šitą bokštą. Apačioje įrengtas didžiulis baras, toliau eina kavinė, dar toliau atskiros stiklinės ložės. Tai – Dariaus ir Girėno bokštas. Išmirę šitų dviejų vyrų vienmečiai, tačiau kurie dar likę, pasakoja, kad 1933 metais juodu, skrisdami per Atlantą, tragingai žuvo Soldino laukuose.
Vakarais, kai tik sutemos apgaubia Kauną, kolosališkos bronzinės jų galvos yra apšviečiamos stipriais prožektoriais. Iš čia matosi visas Kaunas. Centre, nuo Nemuno ir Neries santakos iki Vytauto parko bei geležinkelio stoties tiesiasi į dangų aštuonių devynių aukštų pastatai.[3] Seniai jau iš šitų centrinių kvartalų išnyko dviejų trijų aukštų namukai, o 1934 m. inž. Navicko ir inž. Reisono nugriautų lūšnų liekanas tegalima pamatyti tik miesto muziejuje.
Anoj pusėj Neries, tarp Nemuno, Neries ir Nevėžio, kame prieš 20-30 metų buvo Vilijampolė, Raudondvaris bei paskiri kaimeliai, dabar išaugęs didžiulis fabrikų priemiestis. Tai darbininkų kvartalas. Čia gyvena apie 50 000 darbininkų, dirbančių ten pat esančiuose fabrikuose. O kokių čia tik fabrikų nesama! Milžiniškos odos apdirbimo dirbtuvės, geležies, automobilių, medžio, vatos, įvairių šilkų bei kitokios manufaktūros fabrikai.
Dar prieš trisdešimt metų vyriausybė padėjo visas pastangas, kad darbininkai čia galėtų patogiai įsikurti. Davė jiems mažus sklypelius, padėjo pasistatyti nedidelius namus, kurie yra mūriniai.
Šioj pusėj Neries, kur anksčiau buvo kažkokie fortai, už geležinių vartų iki buvusių Kalnicos[4] ir kitų kaimų, viešpatauja gili ramybė. Mat čia yra kaip ir ligoninių kvartalas. Šv. Luko ligoninė yra pati seniausia. Kas ją čia pastatė, rodos, 1930 metais, tai aplinkui ir bėgiojo daugybė kiškių, kuriuos medžiotojai šaudydavo. O dabar tose vietose stovi milžiniškas miesto ligoninės trobesys.[5] Seserų Kazimieriečių ligoninė, Daktaro Kuzmos vardo klinika ir daugybė kitų mažesnių. Aplink ligonines stovi gražūs sodeliai su pavėsiu viliojančiais medžiais, vandens fontanai trykšta.
Kino filmo “Metropolis” kadras
Bet grįžkim arčiau į Kauną. Šančiai! Ak gi kaip nepažįstami šitie Šančiai su buvusiom landynėm, siaurutėm gatvelėm ir visokių apašų landynėm! Dabar čia išaugęs milžiniškas su aukštais namais, medžiais bei nedideliais sodeliais Juozapavičiaus prospektas tiesiu šniūru nuo pat Žaliojo tilto eina iki Vilų priemiesčio arba, kaip anksčiau vadinosi, Aukštosios Panemunės tilto. Platus ir ilgas šitas Juozapavičiaus prospektas, iš šonų apsodintas jau išaugusiomis liepomis.
Už Nemuno, kur anksčiau buvo A. Panemunė, yra išaugęs didelis vilų priemiestis. Čia nėra jokių dirbtuvių, jokių fabrikų, jokių kitų įmonių, kaip tik vilos. Ties antruoju pliažu, iš visų pusių apsupta didelių pušų, stovi nepaprastai daili vila. Fazanai su povais vaikštinėja aplink ją, keletas stirnų rageliais žaidžia su gyvatvore. Tai – Valstybės Prezidento vila, kaip ir vasaros rezidencija. Čia Valstybės Prezidentas su savo šeima praleidžia dalį vasaros atostogų.
Fredoj pastatytas didžiulis lėktuvų fabrikas. Toliau, Aleksote, keletas stiklo fabrikų, karo aviacijos aerodromas.
Bet dabar grįžkim į Kauno centrą. Laisvės alėja. Ai, kaip ji pasikeitusi! Kokia ji buvo vargšė ir nuskurusi anais 1934 metų laikais ir kokia puošni dabar su savo didžiuliais namais, aukštais. Tik vienas Pienocentras[6] per visą penkiasdešimt metų išlaikė savo seną išvaizdą. Gaila šito vargšo Pienocentro. Prieš penkiasdešimt metų jis buvo Laisvės alėjos papuošalas, viso Kauno pasididžiavimas, o dabar koks jis menkas prieš šituos savo kaimynus dangoraižius, koks sukūdęs ir neturtingai atrodantis! Pamatęs jo aptrupėjusias ir pasigailėjimo vertas sienas, numirtų iš susigraužimo anais gražiais laikais buvęs Pienocentro valdytojas p. Glemža.
O kurgi visos ministerijos, kurgi Valstybės Prezidento rūmai? Seniai jau nebeliko tų įstaigų liekanų. Buvę Prezidento rūmai perstatyti į šešių aukštų statinį, kuriame dabar yra įsikūrusi Kauno gubernatoriaus įstaiga. Buvusios vidaus reikalų ministerijos rūmuose įrengta moderniškiausia miesto pirtis, kurioje miesčionys maudosi. Visos aukštosios įstaigos perkeltos į Vilnių, bet tai nekliudo Kaunui augti ir plėstis.
Tiesioginis Kauno ir visos Šiaurinės Lietuvos valdytojas yra Kauno gubernatoriaus, kurį skiria pats Prezidentas. Taip pat ir valstybinis teatras persikėlė į Vilnių, o Kaune liko Kipro Petrausko vardo teatras, kuris dabar yra įsikūręs Vytauto kalne naujuose moderniuose rūmuose.
O koks gi čia grandiozinis pastatas Nepriklausomybės aikštės vidury? Žmonės pasakoja seniau čia buvus kažkokią rusų cerkvę[7]. Vėliau, Lietuvai tapus nepriklausoma, toji cerkvė buvo paversta į Kauno įgulos katalikų bažnyčią. Bet vėliau atsirado užsispyrėlių, kurie būtinai nutarė išnaikinti žiaurios rusų priespaudos atsiminimą.
Po ginčių įgulos bažnyčią pagaliau buvo nutarta iš pagrindų perstatyti. Stogas su visais penkiais kupolais buvo nugriautas, pristatyta dar keletas aukštų ir dabar čia stovi monumentalus statinys net vienuolikos aukštų. Tai yra kultūrinė įstaiga. Šitie monumentalūs rūmai saugo rečiausias mokslo knygas, žymiųjų Lietuvos rašytojų kūrinius. Šitie rūmai saugo visas lietuvių tautos kultūros vertybes. Be to, juose įrengta didžiausia visoje Lietuvoje biblioteka, skaityklos, radio bei televizijos aparatai. Čia vyksta iš visų Lietuvos kampų jaunimas prisiminti anuos tolimus nepriklausomybės atgavimo laikus, pasižiūrėti nuo penketo-šešeto dešimčių metų išlikusių senosios ir pusėtinai užmirštos kultūros liekanų.
Pati Laisvės alėja – didžiausia ir gražiausia gatvė visoje Lietuvoje. Liepos, beveik šimtametės, praeiviui suteikia nepaprastai patogią paunksmę, gėlių kvapas skverbiasi iš didžiulių vazonų, o dailūs balti suoliukai poilsin vilioja. Nė vienas sunkvežimis čia jau seniai nėra sudrumstęs gyventojų ramybės, visi telegrafo, telefono bei elektros laidai sulindę į požemį[8]. Skersgatviuose nebestovi nė vienas vežikas, nes šita susisiekimo priemonė jau seniai panaikinta ir tik vieną improvizuotą vežiką su visu arkliu dabar galima pamatyti miesto muziejuje[9]. Gatvėse matosi tik pora policininkų, be ginklų, vien lazdelėmis, gi gatvių susikryžiavimuose judėjimą tvarko robotai.
Į stotį eina du požeminiai traukiniai. Vienas jungia fabrikų priemiestį ir eina po Neries dugnu, antrasis ateina iš Vilų priemiesčio arba buvusios A. Panemunės.
Nemuno ir Neries krantinės sutvirtintos betono bei mūro sienomis ir šlaitais. Pagal šių upių krantus eina plačios gatvės, susidedančios iš dviejų dalių: žemutinės, pagal patį upių krantą, skiriamos sunkiam ir pramonės susisiekimui ir viršutinės – bulvaro pavidalo gatvės, skirtos lengvam susisiekimui ir pasivaikščiojimui.
Prie Neries, iš abiejų pusių, aukščiau P. Vileišio tilpto, Nemuno ir Neries santakoje matosi parkas su dailiais pavilijonais. Nemuno saloje, priešais Daukanto ir Maironio gatves, taip pat įrengtas dailus parkas, betoniniais krantais, prie kurių prikabinėta daugybė lengvų valčių.
Didžiulis tiltas per Nemuną, gi prieš Utenos gatvę toks pat tiltas per Nerį. Prie Italijos[10] bei Ragučio gatvių žaliuoja trąšios pievos ir pavargusį pakeleivingą kaunietį vilioja poilsin.
Tunelis, kuris buvo prakastas 1936-7 metais iš Seimo[11] gatvės galo į P. Vileišio tiltą jau trupučiuką apgadintas ir dabar remontuojamas. Taip pat remontuojamas ir tiltas, jungiantis A. Šančius su Vaižganto gatve per geležinkelį.
Priešais Užšilių kaimą[12] per Nemuną padaryta didžiulė užtvanka. Tenai pastatyta didžiulė hidroelektros stotis,[13] kuri elektros energiją teikia ne tik visam Kaunui, bet ir žymiems krašto plotams.
Sako, kad 1934 metais kauniečiai didelį vargą vargdavo lipdami kažkokiais mediniais laiptais į Aleksotą ar Žaliakalnį. Dabar nebėra didelės bėdos. Už centą funikulieriu gali nuvažiuoti į Aleksotą, Vytauto parką arba Žaliakalnį.
Štai tokį 1984-ųjų Kauną 1934-aisiais „sapnavo“ miestiečiai. Dalis pranašysčių išsipildė, o kai kur straipsnio autorius prašovė pro šalį – pavyzdžiui, Įgulos bažnyčia tapo neatskiriama Kauno miesto įvaizdžio dalimi. Dariaus ir Girėno bokštas neiškilo nei po penkiasdešimt, nei po aštuoniasdešimt metų. Kas žino, galbūt kas dabar pasigaus šią idėją ir įgyvendins drauge su valtimis Nemuno saloje ir trečiuoju funikulieriumi, kylančiu į Vytauto parką?..
[1] Patys didmiestį sau statom. Diena, 1931 m. lapkričio 15 d.
[2] A. Vingėla. Kaip atrodys Kaunas. Diena, 1931 m. rugpjūčio 2 d.
[3] 1984-aisiais Kaunas turėjo tikrai ne vieną ir ne du devynaukščius. Ir ne tik devynaukščius, bet ir dvylikaaukščius gyvenamuosius namus. Visa laimė, kad ne Laisvės alėjoje.
[4] Kalniečiai.
[5] Tuo metu aktyviai vyko sklypo ligoninės kompleksui paieškos. Ir iš tiesų – būtent toje vietoje kaip aprašyta 1936 m. paskirtas sklypas būsimų Kauno Klinikų (tuomet – VDU klinikų) statyboms. 1937 m. prasidėjo statybų darbai, o klinikos pradėjo veikti 1940 m. vasarą.
[6] Laisvės al. 55/S. Daukanto g. 18, dab. KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas.
[7] Soborą.
[8] Ak, kad teksto autorius būtų nuspėjęs, kad net internetas į Laisvės alėjos požemius bus ateity sulindęs!
[9] Modernybe alsavę tarpukario kauniečiai „palaidojo“ ne tik konkę, bet ir vežėjus; kaip jie nuliūstų sužinoję, jog kažkam šovė į galvą mintis tą baisią atgyveną – konkę – grąžinti į Laisvės alėją!
[10] A. Mackevičiaus g.
[11] Dab. Gimnazijos g.
[12] Dab. Užšilių g. Aukštuosiuose Šančiuose.
[13] Idėjos apie hidroelektrinės statybą imtos kelti dar 1929-aisiais. Kauno hidroelektrinė statyti pradėta 1955 m., o 1959 m. užtvenkus Nemuną (tiesa, gerokai toliau nuo miesto), susiformavo Kauno marios.
