1569 m. Lenkijai ir LDK sudarius Liublino uniją susikuria jungtinė valstybė – federacinė Abiejų Tautų Respublika. Valstybės centru tampa Krokuva, tačiau Kaunas, esantis upių santakoje, ilgą laiką savo reikšmės neprarado. Tuometinis Kauno miesto gyvenimas istoriografijoje įvardijamas kaip „Kauno respublika“ – kitaip tariant, tuometinis miestas buvo sektinu pavyzdžiu kitiems šalies miestams ir miesteliams, mat buvo stiprus tiek savo savivalda, tiek pačių gyventojų dalyvavimu savo gyvenvietės viešajame gyvenime.
Žvelgiant bendrais bruožais į ATR gyvenimą reikėtų paminėti, kad XVI a. plėtėsi prekyba, tai sudarė palankias sąlygas Lietuvos miestų augimui. XV–XVII a. viduryje Kaunas galėjo girtis klestinčiu ūkiu, stipria miestiečių bendruomene, plačia ekonomine, administracine bei teisine savivalda, raiškia ir savita architektūra. Vis dėlto XVII–XVIII a. turėjo ir skaudžių pasekmių miestui: ištisus miestų rajonus sunaikinusi 1655 m. rusų okupacija, miestas taip pat nukentėjo Šiaurės karo metu, miesto neaplenkė maro ir bado epidemijos, o XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje siautę gaisrai taip pat miestui padarė daug žalos. Šių įvykių metu miestas nukentėjo visomis prasmėmis: smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius (tuo metu valstiečiai visiškai priklausė nuo bajorų, privačių miestelių gyventojai – iš dalies, todėl gyventojų migracija tarp miestų ir kaimų nebuvo didelė), sugriauti pastatai ir patirta daug kitų nuostolių.
Dėl šių įvykių pasikeitė ir miesto savivalda. Jeigu iki XVII a. magistratui priklausė tik burmistrai ir tarėjai, tai vėliau oficialiais magistrato nariais tapo ir suolininkai (teismo pareigūnai). XVII a. patirtos okupacijos bei karai miesto savivaldoje sukėlė sumaištį ir aiškiai parodė, kad valdžioje reikia daugiau kvalifikuotų asmenų, kadangi pasidarė sunku išlaikyti valdžią savo rankose bei apsiginti nuo asmenų, siekusių patekti į tuometinio elito gretas. Žinoma, karjera valstybės tarnyboje prasidėdavo nuo mažiausio laiptelio iki pakilimo ant aukščiausio, tačiau tokie žmonės kaip eiliniai amatininkai vis tiek neturėjo šansų papulti į magistratą, o elitu tapdavo tik gerai „atsijoti“ ir mieste įsitvirtinę asmenys. Galima sakyti, jog miestui vadovaudavo visapusiškai aktyvūs žmonės, nors atlyginimas už darbą magistrate nebuvo itin didelis, todėl pagrindiniu pajamų šaltiniu valdininkams išliko prekyba. Nors XVI a. viduryje buvo uždrausta kartu dirbti tėvui, sūnui bei tikriems broliams, atsirasdavo tokių, kurie vis tiek mėgino kurti atskiras socialines grupes. Nepaisant giminystės ryšių uždraudimo, žmones valdžioje vienijo kiti bendri interesai, bet labiau už visa tai ryšius stiprino ilgalaikis darbas kartu – XVII-XVIII a. elitinė bendruomenė buvo pakankamai uždara, todėl tarpusavio bendradarbiavimas trukdavo ne vieną dešimtmetį. Taigi, tokia situacija mieste formavo daugiau mažiau svetimą kauniečiui visuomenės grupę.
© Rasos Pupelytės nuotr. / fb.com/RasaPupelytePhotography
Kalbant apie miesto gyventojus, įdomu panagrinėti miesto gyvenimą per žydų tautos įsikūrimą. Istorikas Zigmantas Kiaupa pastebi, kad iki XVI a. vidurio miestas buvo monolitiška katalikų bendruomenė, kurioje dominavo liuteroniškas pažiūras pripažįstantys dvasininkai, o labiausiai jiems pritarė vokiečių kilmės kauniečiai, tačiau tai nekliudė mieste pamažu įsitvirtinti žydų bendruomenei.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmieji žydai įvardijami tik XV a. (lyginant su kitais LDK miestais Kaune žydai pradėjo kurtis pakankamai vėlai), tačiau stipri miesto pirklių bendruomenė ilgai į savo gretas neįsileido šios tautos atstovų, todėl šių žmonių vaidmuo Kauno gyvenime tik epizodiškas išlieka iki pat XVII amžiaus. Kas be ko, pirmųjų nuolatinių Kauno gyventojų žydų gyvenimas mieste buvo neatsiejamas nuo sinagogų atsiradimo ir atskirų žydų kapinių įkūrimo, nors šiems veiksmams reikėjo žemės savininko suteiktos privilegijos (kas iš tiesų sunkino žydų kūrimąsi LDK). R. Urbaitytė Kauno istorijos metraštyje mini, kad dar XVIII amžiaus pradžioje žydai Kaune jau turėjos maldos namus, o Vilijampolėje buvo įrengtos jų tautiečiams skirtos kapinės, nors pačios bendruomenės atsiradimas nėra tiksliai aprašytas. Nėra tiksliai žinoma, kiek XVII a. pabaigoje Kaune galėjo būti žydų, XVIII a. pirmoji pusė taip pat neaiški.
Žydai Kaune kurį laiką gyveno pakankamai saugiai, tačiau XVII-XVIII a. sandūra nebuvo itin rami. Vietiniai miesto gyventojai pradeda skųstis dėl žydų, o skundai imami patenkinti. Šiaurės karo metu nukentėjęs miestas kurį laiką nusileido žydų teikiamiems siūlymams dėl jų gyvenimo ir prekybos vystymo mieste (įvairius siūlymus iniciavo patys žydai), kadangi miestas buvo nukentėjęs tiek ekonomiškai, tiek demografiškai. Šiek tiek pagerėję santykiai palaipsniui ėmė blogėti, kol 1753 m. byloje teismas priėmė miestui palankų sprendimą, kuris nurodė, jog žydams iš miesto reikia išsikraustyti. Vėliau kilo dar keletas ginčų tarp vietinių Kauno gyventojų ir žydų tautybės asmenų, tačiau sulaukus palankumo iš Kauno seniūno Mykolo Paco ir žydams gavus žemės palaipsniui žydai vėl sugrįžo į miesto kultūrinį ir ekonominį gyvenimą ir niekas šio proceso negalėjo sustabdyti. Jei XVIII–XIX a. sandūroje Kauno gyventojai sutartinai nepardavinėjo nekilnojamojo turto žydams (tai darė tik bajorai), tai vėliau požiūris į žydų tautybės asmenis keitėsi ir į gerąją, ir į blogąją pusę, o tarpukaris Kaune gyvenantiems žydams buvo tarsi aukso amžius.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Kalbant apie tai, kur pradėjo ir vėliau kūrėsi žydų bendruomenės Abiejų Taurų Respublikos gyvavimo laikais, žinoma, pirmiausia reikia paminėti Vilijampolę, kuri buvo tankiausiai apgyvendinta žydų, nors pats rajonas prie miesto teritorijos buvo prijungtas tik XX a. trečiame dešimtmetyje. Kauno metraštyje teigiama, kad XVIII a. viduryje Vilijampolė nebuvo didelė, ji net nebuvo laikoma miesteliu, greičiau įvardijama kaip kaimas, o štai jau XVIII a. Vilijampolės miestelio žydai turėjo bendruomenę su visomis instancijomis: kapinėmis, sinagoga, labdaros draugijomis, taip pat miestelis įvardijamas kaip rimtas konkurentas Kaunui prekybos ir amatų srityse. XVIII a. žydų vystoma prekyba persikelia į bažnyčių, vienuolynų valdas. Svarbu paminėti tai, kad žydų dėka gyvavo keltas per Nerį, jungęs Vilijampolę ir Kauną. XVIII-XIX a. turtingesni žydai namus statėsi visuose miesto rajonuose, ypač mėgo Senamiestį, taip pat mielai kūrėsi Nikolajaus prospekte (Laisvės alėjoje), nors darbininkai ir toliau plėtė savo valdas Vilijampolėje. Prasidėjus ATR padalinimams buvo nuspręsta, kad žydai gali gyventi tik Pilies jurzdikoje (miesto dalyje, kurioje gyveno neturtingieji), o vėliau dabartinė Jonavos gatvė žemėlapiuose žymima kaip žydų gyvenamasis rajonas. Nepastovus žydų gyvenimas tęsėsi dar ne vieną amžių.
Taigi, ATR sudėtyje kurį laiką buvęs Kaunas išgyveno nemažai skaudžių įvykių, tačiau pokyčiai miestui atnešė nemažai naudos, o žydų tautos veikla Kaune padėjo miestui atsistatyti po sugriovimų ir nuosmukių. 1791 m. prasideda visos Abiejų Tautų Respublikos žlugimas, panaikinęs ATR kaip valstybę ir kuriam laikui ištrynęs Lietuvą iš žemėlapio. Kaunas Rusijos imperijos sudėtyje pamažu ėmė prarasti savo svarbą ir tapo Rusijos provincijos dalimi, o vykstant padalijimams kai kurie rajonai (pvz., Freda, Panemunė, Aleksotas) atiteko tuometinės Prūsijos karalystės žinion.
