Asmeninio archyvo nuotr.

Temperamentingasis Fabrizio gyvenimą Kaune atrado visai netikėtai. Tačiau šiandien žavingasis italas Lietuvai atiduoda ne tik savo širdį, bet ir laiką – knygos „Italijos linksmybės, arba Teks priprasti!“ autorius bendrataučius pažindina su Baltijos šalimis ir lietuvių kultūra bei moko kauniečius savo gimtosios kalbos.

Šiame pokalbyje Fabrizio Mazzella pasakoja apie lietuviškas Kūčias ir dvylika Baltos mišrainės patiekalų, Italijos pensininkus ir striptizo šokėjas bei lietuvių šypsenas ir atvirumą.

Kiek metų gyvenate Lietuvoje? Kas privertė Jus čia pasilikti?

– Kiek metų? Gal per daug (juokiasi). Ne, juokauju – man atrodo, kad jau lygiai 10 metų šiemet suėjo. Bet nesakyčiau, kad kažkas privertė mane pasilikti – tai buvo mano sprendimas. Pirmą kartą Lietuvoje buvau atvykęs pagal Erasmus programą, antrą kartą – pagal kitą mainų programą. O paskui tiesiog pasilikau. Aplinkybės lėmė mano likimą pasilikti čia, Lietuvoje.

Ar turėjote kokių nors lūkesčių ar baimių, prieš atvykdamas į Lietuvą?

– Prieš atvykdamas čia pirmą kartą – tikrai taip. Tai buvo seniai, prieš 15 metų, kai dar mokiausi universitete. Tuo metu aš labai mažai žinojau apie Lietuvą, o iš mano universiteto čia dar niekas nebuvo vykęs – niekas negalėjo pasidalinti savo išgyvenimais, suteikti kokios nors informacijos… Tada Lietuva man asociavosi su gilia rytų Europa, todėl turiu pripažinti, kad teko rimtai apsvarstyti, ar verta išvykti iš Italijos. Bet šiaip negaliu pasakyti, kad bijojau kažko konkretaus. Tik nežinojau, kas manęs čia lauks, tai šiek tiek nerimo tikrai buvo.

O ar teko susidurti su kokiais nors sunkumais, pradedant naują gyvenimo tarpsnį Lietuvoje?

– Na, aišku, galbūt kalbos barjeras sudarė šiokių tokių sunkumų… Nors buvau patenkintas, kai čia atvykau, nes tuomet Lietuvoje jau daug jaunų žmonių pakankamai lengvai kalbėjo angliškai. Tačiau buvo mažokai užsieniečių, o ypatingai Kaune. Tad prireikė kažkiek laiko, kol susikūriau artimų draugų, pažįstamųjų ratą. Praėjo bent keli mėnesiai, kol pradėjau integruotis.

Prisimenu, kad man iš karto patiko Lietuvos Kaunas. Man kaip tik viskas atrodė pakankamai lengva. Tuomet biurokratijos buvo mažiau, labai lengva buvo išsinuomoti butą. Pas mus net tokiam dalykui reikia didelio popierizmo.

Kodėl gyvenate Kaune? Kodėl nepasirinkote gyvenimo sostinėje ar kitame Lietuvos mieste?

– Šiaip nemėgstu didelių miestų, nors Kaunas irgi nėra mažas. Nuo pat pradžios Lietuva man reiškė Kauną, nes pirmą kartą atvykau mokytis būtent čia. Tad visi mano kontaktai, darbo ryšiai užsimezgė Kaune. Tai čia ir pasilikau. Tarp kitko, darbo atžvilgiu Kaunas yra potencialus miestas – čia yra mažiau užsieniečių, tad mažesnė ir konkurencija. Dėl to Kaunas man pasirodė gera darbo niša.

Kokius tautų skirtumus ir panašumus galėtumėte išskirti, lyginant lietuvius su italais?

– Dažnai man užduoda tokį klausimą, tačiau į jį atsakyti nėra taip paprasta. Aš manau, kad tikrai yra pasaulyje tautų ir žmonių, kurie yra daug skirtingesni bei tolimesni nuo mūsų, italų. Nepaisant visko, lietuviai yra taip pat katalikai (bent ant popieriaus), esame bendroje politinėje erdvėje… Tik, aišku, kas yra susiję su mityba, kasdieniais įpročiais, tai taip, tada tam tikri skirtumai yra. Bet gal dėl to, kad čia esu jau gana ilgą laiką, jų tiesiog nebejaučiu. Kaip tik, kai tenka grįšti į Italiją, dabar labiau trukdo ir erzina tam tikras itališkas gyvenimo būdas – lėtumas, sudėtingumas, netvarka… Italija yra labai graži, bet netvarkinga šalis. Manau, kad nesu tinkamas žmogus apibrėžti skirtumus tarp italų ir lietuvių. Būčiau tendencingas ir pasisakyčiau už lietuvius. (Juokiasi)

Kaip vertinate lietuvių kultūrą? Galbūt švenčiate lietuvių šventes?

– Taip, švenčiame. Lietuvių kultūra yra tūkstantmetinė, gili… Dažnai man apie ją tenka pasakoti savo tautiečiams, dirbant gidu, kelionių vadovu. Jaučiuosi pakankamai įsigilinęs į lietuvių kultūrą, tad apie tai būtų galima kalbėti labai ilgai. Bet taip, gyvenu pagal lietuvišką gyvenimo būdą ir švenčiu lietuviškas šventes. Gal ne visos šventės man yra tokios svarbios – iš dalies ir dėl savo darbo. Pavyzdžiui, per Jonines ar Žolines būna turistų antplūdis, tad per jas tenka dirbti. Tą patį galiu pasakyti ir apie Mindaugines – kai visi švenčia ir atostogauja, man tenka vaikščioti po Vilniaus senamiestį su žmonėmis. Tad švenčiu šias šventes tada, kada galiu. Galbūt Kūčias švenčiame šiek tiek kitaip – aš labai nemėgstu žuvies. Žuvies patiekalai man yra prakeikimas (juokiasi). Valgau tik Baltą mišrainę. Vieną kartą teko švęsti lietuviškai, tai valgiau tik ją.

Tai buvo 12 Baltos mišrainės patiekalų..?

– Panašiai (juokiasi). Tuo metu draugavau su lietuvaite ir šventėm Kalėdų išvakares kartu. Buvo 12 patiekalų su žuvimi ir didelis dubuo su Balta mišraine. Tai pusę jo suvalgiau aš. Ir duoną valgiau. Daugiau nieko. Buvo įdomi šventė, man paliko labai didelį įspūdį. Mano šeima yra šimtaprocentiškai itališka, nes žmona yra italė, tačiau tos Kalėdos išliko atmintyje. Jaučiau tam tikrą apeiginį, kultūrinį jausmą. Molto bello. Labai gražu.

Jūs įkūrėte mokymo centrą „Ciao Italia“, kuriame dėstote italų kalbą. Ką sunkiausiai sekasi suprasti lietuviams, stengiantis išmokti kalbėti šia kalba?

– Artikėliai, artikėliai, artikėliai. Jie kitakalbiams yra tikras prakeikimas (juokiasi). Ir, deja, jiems iš karto tenka su jais susidurti, nes tai yra pagrindinis kalbos elementas. Jis yra vienas iš sudėtingiausių, kalbant apie gramatiką. Bet šiaip lietuvių ir italų kalbos, nors priklauso skirtingoms kalbų šeimoms, turi pakankamai daug bendrų elementų ir visada stengiuosi akcentuoti būtent juos, kad kiekvienam studentui nekiltų ypatingų sunkumų. Bet lietuviai yra labai gabūs kalboms. Galbūt dėl to, kad lietuvių kalba neturi labai didelės kalbėtojų apimties – tik apie 3 milijonus – ir todėl, mano manymu, jie iš prigimties yra gabūs kalboms. Dauguma žmonių, kuriuos pažįstu, moka kalbėti daugiau nei dvejomis kalbomis, plius savo gimtąja kalba. Na, čia vidutiniškai, sakyčiau.

O kaip susidomėjimas italų kalba – jis didėja, mažėja ar mažai kinta?

– Iš tikrųjų jis yra gana didelis. Ir išlieka didelis. Nors dabar jau kelerius metus jaučiame, jog ispanų kalba tampa vis populiaresne ir konkuruoja su italų kalba. Ir, deja, kartais ją aplenkia. Bet tai yra normalu – jos vartosena pasaulyje yra milžiniška.

Kelionių vadovu dirbate jau ne vienerius metus. Kaip nusprendėte juo tapti?

– Iš dalies atsitiktinai, iš dalies – dėl poreikio. Kadangi gyventi vien iš dėstymo yra pakankamai sunku, tai teko pradėti dirbti gidu. Tai darau su didžiuliu malonumu – aš dievinu savo darbą, nes jis man suteikia galimybę su savo bendrataučiais pasidalinti lietuviška patirtimi, žiniomis ir savo meile Lietuvai. Bet noriu pažymėti, kad dirbu gidu ir dėl poreikio. Nes nė vienas žmogus negali gyventi vien iš dėstytojavimo Lietuvoje, mano manymu. Kas tai daro, deja, turi ir kitus pajamų šaltinius. Kitaip neįmanoma. Čia yra faktas.

Esate ir turizmo įmonės „Litintour“ direktorius, kuri organizuoja keliones užsieniečiams Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kas yra pagrindiniai Jūsų klientai? Kas jiems įdomiausia Baltijos šalyse?

– Didžioji dalis mūsų klientų yra pasiturintys Italijos pensininkai, kurie gyvena gražiai ir laimingai dėka viešosios Italijos skolos. 90 procentų mūsų klientų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, pokyčių tame beveik nėra. Pokyčių yra nebent jų skaičiuje, kadangi laikui bėgant jų vis mažėja, pencijos taip pat, na, o jaunesniosios kartos gyvenimas senatvėje irgi nebebus toks laimingas, tad… Tokie pokyčiai ir yra.

Kuo jie domisi… Dažniausiai jie jau yra apkeliavę visą Europą ir jiems lieka tik šis Europos kampelis (juokiasi). Šie Italijos pensininkai dažniausiai yra aukšto išsilavinimo, geros materialinės padėties, pakankamai suprantingi, tad su jais dirbti yra malonu. Nors mūsų darbas kartu yra ir labai varginantis, nes mums reikia juos nuolatos prižiūrėti. Mes dirbame beveik 20 valandų – atsikeliame labai anksti ir būname su jais iki vėlyvo vakaro.

Tad jie keliauja į Baltijos šalis tik dėl to, kad daugiau nebeliko ką aplankyti Europoje?

– Ne, ne (juokiasi). Praeitą žiemą aš nerimavau dėl rinkos Pabaltyje – dėl dabartinės politinės padėties, dėl Ukrainos krizės… Bet susidomėjimas kaip tik buvo didelis, nes pasaulyje yra vietų, kur darosi tikrai nesaugu. Tad žmonės nusprendė pasilikti Europoje ir aplankyti sostines. Ne, negaliu pasakyti, kad jie čia atvyksta, nes nebeliko, ką daugiau pamatyti… Baltijos šalys italams vasaros metu reiškia vėsias vietoves, kur nėra taip karšta, kaip pas mus, vietas, kuriose galima pasigrožėti gamta… Štai koks didžiulis pokytis įvyko – italų visuomenės požiūryje Baltijos šalys vaizduotėje tampa ne tiek rytų, o šiaurės šalimis. Ir dėl to vasarą žmonės čia atvažiuoja – vėsu, gražu ir ne taip brangu, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Nors, deja, čia taip pat viskas brangsta dideliu greičiu.

O kaip manote, kodėl į Lietuvą pradėta žiūrėti labiau kaip į šiaurės valstybę, o ne rytų?

– Tiesiog visi tie, kurie aplankė Pabaltįjį anksčiau, pastebėjo, kad šios šalys yra labiau išsivysčiusios ir pažengusios – Estija ypatingai pasižymėjo IT srityje – italai iki dabar žino, kad Skype buvo sukurtas čia, žino, kad Lietuvoje yra ypatingai spartus internetas… Vienas iš mano draugų, kuris anksčiau dirbo Italijoje, čia, Lietuvoje, įsteigė savo įmonę, nes čia internetas yra vienas tarp greičiausių Europoje. Tad tokie dalykai, kuriuos žmonės dabar žino, atspindi tam tikrą geresnę padėtį…

Koks įsimintiniausias Jūsų organizuotos kelionės nutikimas?

– Atsimenu, vienas senukas italas, atvykęs čia, įsimylėjo striptizo šokėją iš Vilniaus. Paskui ji išvažiavo dirbti į Rygą. Na, Ryga yra pagarsėjusi kaip šiaurės Amsterdamas. Ten yra labai daug naktinių klubų, naktinių pramogų… Ir jis mane pakvietė, kad jį palydėčiau į Rygą, kadangi jis nemokėjo kalbėti angliškai ir norėjo, kad aš jam pavertėjaučiau klube, kalbant su šia mergaite. Nuvykau ir padėjau, ką padarysi (juokiasi). Ir juokingiausia, kad iš to nemažai užsidirbau. Padėjau žmogui, liko patenkintas. Buvo susitikę dar vieną kartą, bet nieko neišėjo.

Viename interviu esate minėjęs, kad dažnai lietuviai gidai mėgsta pasakoti tik neigiamus faktus apie Lietuvą. Gal prisimenate kokių nors pavyzdžių? Kaip manote, kodėl taip yra?

– Deja, yra tokių kolegų. Baltijos šalys, kaip ir minėjau, yra pasiekusios šiokį tokį lygį Europoje. Nors, kalbant apie bendrą vidaus produktą, skaičiai nėra superiniai, tačiau galiu drąsiai sakyti, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje nėra jau toks tolimas nuo, sakykime, vidutinio jaunų žmonių atlyginimo Italijoje. O kartais lietuviai gidai pasakoja, kad čia vidutinis atlyginimas yra 300 eurų. Tai yra netiesa. Aišku, jeigu dirbi paprastu pardavėju Šilainių batų parduotuvėje, tada galbūt tiek ir gausi. Bet nereikia pamiršti, kad jaunimas su išsilavinimu Lietuvoje turi gerų perspektyvų. Ir vidutinis atlyginimas kyla bei dažnai siekia net 600 eurų. Tai nėra toks menkas skaičius. Tad mane pykdo, kai žmonės apibūdina Lietuvą, kaip vargingą rytų Europos šalį, nes taip absoliučiai nėra. Aš mėgstu apibūdinti Lietuvą kaip „įdomi realybė tarp Skandinavijos, šiaurės Europos, ir rytų, slavų, pasaulio“. O lietuviai gidai mėgsta niūriai apibūdinti Lietuvą – sako, kad mes ir mažai užsidirbam, ir žmonės yra pikti ar nemandagūs… Ne visi gidai taip kalba, aišku. Bet yra, kas taip daro. Galbūt dėl to, kad yra nemažai vyresnio amžiaus gidų, kurių darbą tikrai gerbiu, bet, mano manymu, žmogus, dirbantis su turistais, turi turėti jėgų, entuziazmo ir šiek tiek optimizmo.

Kaip kuriate maršrutus, organizuodami kelionę po šalį? Kokie maršrutai yra paklausiausi?

– Noriu pabrėžti, kad dabar pradėjome dirbti ne tik Baltijos šalyse, bet ir Skandinavijoje – pastaruoju metu atsirado daugiau maršrutų. Kadaise buvo labai populiaru atvažiuoti į Pabaltįjį ir keliauti taip vadinamu „Baltijos sostinių turu“ – Vilnius, Ryga, Talinas. Dabar tendencijos keičiasi. Yra žmonių, kurie plaukia iš Stokholmo į Rygą, tada į Taliną ir Helsinkį. Yra žmonių, kurie užsuka į Lietuvą, keliaudami po Lenkiją. Tad tendencijos yra šiek tiek kitokios, įvairesnės nei tada, kada pradėjau dirbti. O kai pradėjau dirbti, t.y. prieš 10 metų, paklausiausi buvo turai po Baltijos sostines. Iš tikrųjų, ir dabar jie yra vieni iš populiariausių turų, tačiau ne vieninteliai. Atsiradusi galimybė skristi lėktuvu pigiau visiškai pakeitė keliavimo būdą. Ir mes turėjome prisitaikyti prie šių atskridimo/išskridimo punktų, derindami maršrutus. Anksčiau žmonės atskrisdavo į Vilnių ir išskrisdavo iš Talino. Arba atvirkščiai. Dabar žmonės gali atvykti į Kauną, pakeliauti po šalį ir išvyksti iš Kauno. O Kaunui tapus „Ryanair“ baze bei atsiradus skrydžiams į Italiją – visiškai pasiteisino mano sprendimas įsteigti įmonę Kaune. Tai buvo labai geras sprendimas. Ir, tarp kitko, labai dažnai tenka dirbti su Italijos pietumis, nors Italijos šiaurė yra turtingiausia dalis, bet atsiradus reisams į Kauną iš Sardinijos ir Sicilijos, labai dažnai dirbame su pietiečiais. Kas yra šiek tiek sudėtinga, bet paklausa šiuo metu yra tikrai didelė. Turbūt ir Italijos pietūs šiek tiek vėliau atrado Pabaltįjį ir dabar keliauja būtent čia.

Kaip Jūs manote, kuo labiausiai skiriasi Baltijos šalys?

– Aš kartais mėgstu sakyti savo turistams, kad Lietuva yra šiaurės pietūs arba šiaurės Europos Sicilija. Lietuviai daugiau šypsosi ir yra atviresni už savo pusbrolius latvius ar estus. Taip pat jie lankstesni, su jais lengviau surasti kompromisą. Gal latviai ir estai yra šiek tiek panašesni tarpusavyje ir, be abejo, ypač estai ir suomiai. Estai turi poreikį daryti viską, ką daro suomiai, vien dėl to, kad jie yra vyresni broliai. Deja, Lietuva tam tikrais atžvilgiais yra šiek tiek aršesnė už Latviją ar Estiją. Bet tai yra dėl geografinės padėties – estai turi Suomiją ir Švediją šalia, o mes Kaliningradą ir Baltarusiją. Ir Vilnius nėra uostamiestis. Aš juokauju apie kolegas iš Rygos, Talino, Helsinkio bei Stokholmo, kad jie yra milijonieriai. Dėl to, kad jie turi kruizinius laivus – tai yra labai svarbus reiškinys turizme. O į Klaipėdą kruizai atvyksta pakankamai retai ir, atvykus, ne visi turistai išlipa iš laivo. Taip yra dėl to, kad jie jau pasivaikčiojo po Rygą, po Sankt Peterburgą, po Taliną, po Stokholmą, po Helsinkį, Kopenhagą… Ir, kai laivas atvyksta į Klaipėdą, ne visi išlipa iš laivo, o miega jame. Neturėti kruizinių laivų yra didžiulis minusas.

Ar tolimesnę savo ateitį taip pat siejate su Lietuva?

– Taip, tolimesni planai kol kas yra susiję, be abejo, su Lietuva. Vien dėl to, kad kitur gyventi nemokėčiau ir visą savo gyvenimą susikūriau čia, Lietuvoje. Mano vaikas jau yra dvikalbis, laiko Lietuvą savo namais. Jeigu viskas išliks taip, kaip buvo iki šiol… Kartoju – neramumai rytų Europoje man nepatiko ir mūsų darbas yra labai jautrus tokiems dalykams. Tad, jeigu padėtis išliks stabili, tai būsime čia ir kursime čia. Bet reikia ruoštis ir atsarginiam planui – ką ir šiuo metu darome bei svarstome su žmona. Turizmas yra tai, nuo ko mes priklausome, nes mūsų įmonės apyvarta sudaroma, sakyčiau, bent 80 procentų nuo turizmo. Ir tai yra labai nestabili sritis.

Taip pat skaitykite: Miesto pokalbiai: gatvės menininkas Morfai

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: