„Snoro“ istorija: nelinksmi asmeniniai pasirinkimai*

Paskelbė: Data: 2011-12-01 01:02

Spausdinti | Komentarai

Snoras

Žinia, kad valstybė perima „Snoro” banką, trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Po šio įvykio pasipylė gausybė komentarų, kad dangus nebuvo jau toks giedras ir banko klientai grėsmes galėjo įžvelgti gerokai ankščiau. Lietuvos banko atstovai ėmė aiškinti, kad visokių įspėjimų ir banko priežiūros veiksmų ėmėsi ne kartą.

Galbūt. Bet pažiūrėkime iš eilinio piliečio pozicijų. Įdėmiai sekti finansinę informaciją žmogui, kuris nėra finansininkas ir darbuojasi aštuonias valandas per dieną kokiose nors statybose, kažin ar įmanoma. Vis dėlto Lietuvos banko ir paties „Snoro” pranešimus peržvelgti nesunku, ypač „post factum”, kai naudojiesi jau įvykusio fakto išmintimi ir žinai, ko ieškoti.

Peržvelgiau. „Snoro” tinklapyje neradau nieko, kas verstų sunerimti. O Lietuvos banke – vieną 2011 m. vasario 18 d. žinutę, kurioje teigiama: „Banko SNORAS administracijos vadovas įpareigotas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo šio nutarimo gavimo dienos atvykti į Lietuvos banką ir paaiškinti, kaip bankas SNORAS numato šalinti nustatytus banko veiklos trūkumus ir vykdyti Lietuvos banko valdybos duotus įpareigojimus, o suėjus šių nurodymų įvykdymo terminui paaiškinti, kaip juos įvykdė.“

Dar ten sakoma „Valdybos posėdyje pažymėta, kad bankas SNORAS nepašalino dalies ankstesnio inspektavimo metu nustatytų teisės aktų pažeidimų ir veiklos trūkumų. Atsižvelgdama į tai Lietuvos banko valdyba įpareigojo Kredito įstaigų priežiūros departamento pareigūnus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl banko SNORAS administracijos vadovo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nurodyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1724 straipsnyje (dėl Lietuvos banko valdybos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 194 duoto raštiško nurodymo pašalinti inspektavimo ataskaitoje nurodytus teisės aktų pažeidimus ir banko veiklos trūkumus nevykdymo).“

Jokio kito Lietuvos banko pranešimo nėra, tiksliau – nebuvo iki pat tol, kol valstybė neperėmė banką… Lietuvos bankas, turėdamas karčios patirtis, turėjo patikrinti, kaip „Snoras” vykdo jo nutarimus. Ar tikrai tą padarė? Dabar abejoju. Joks Lietuvos gyventojas, įskaitant ir mane, pats tikrai neturėjo jokių galimybių to kontroliuoti.

Štai tokiomis aplinkybėmis pakliuvau tarp tų keliasdešimties tūkstančių žmonių, kurių pinigai užkliuvo šiame banke ir kuriuos visažiniai komentatoriai jau spėjo išvadinti žiopliais. Tiek to, tegul vadina. Jei visažiniai mano, kad esu žioplas – tegul taip mano toliau, nematau reikalo su jais ginčytis.

Šia proga pasidalinsiu asmeniniais įspūdžiais. „Snoro” banke pinigų turėjau nedaug – buvo likęs tik vienas poros tūkstančių indėlis. Uždirbau šiuos pinigus gal prieš penkerius metus.

Prisimenu, kad šį pavasarį indėlį pratęsiau. Banko berniukas, pasmailinęs liežuvį, tada siūlė imti obligacijų – viliojo didesnėmis palūkanomis. Man tai nebuvo staigmena. Žinojau, kad jos neapdraustos indėlių draudimu, ir pasakiau jam tiesiai – palūkanos per mažos, kad atpirktų kylančią riziką. Truputį pasiginčijome. Jis man įsūdė „Snoro” kortelę ir internetinę bankininkystę – du dalykus, kurių labai nenorėjau, nes jie reikalauja dėmesio, o santykių su banku plėsti neplanavau. Tačiau buvau pavargęs po darbo dienos, tad nusileidau. Banko kortelė netgi pravertė. Indėlis baigėsi kaip tik penktadienį, kai banką „visuomeninėms reikmėms“ jau buvo perėmusi valstybė. Jei būčiau neturėjęs kortelės – pinigus būčiau atgavęs kur kas vėliau.

Spėjau išbandyti akcijos „Kelionė dėl 500 Lt“ privalumus. Arčiausiai namų esantis bankomatas neveikė nė vieną valstybinio valdymo dieną, nuolat tekdavo keliauti į miesto centrą ir mokėti 1,8 Lt autobuso bilietui į vieną pusę. Paaiškėjo, kokį išgryninimo mokestį man įkirto visuomenės poreikiais besirūpinanti valstybė. Keturios kelionės – 15 Lt su centais…

Šiek tiek priskaičiavo palūkanų, kurių, beje, nepasiėmiau. Sąskaitoje liko daugiau nei dvidešimt litų, o bankomatuose nė karto nebuvo mažesnių nei 50 Lt nominalo kupiūrų. Sutikau ne vieną žmogų, norėjusi atsiimti mažesnę nei penkiasdešimt litų sumą. Atrodo, naujiems banko valdytojams bėdžių problemos neįeina į visuomenės poreikius.

Žmonės prie bankomatų tomis dienomis buvo įvairūs. Beveik visi buvo kritiškai nusiteikę valdžios atžvilgiu ir susirūpinę savo pinigų saugumu. Tiesa, sutikau ir kiek kitokių piliečių. Dvi moterytės, esu jas matęs ir ankščiau. Megztosios Šiaulių beretės. Labai keikė „Snoro” savininkus ir gyrė Kubiliaus įžvalgumą… „Leninas – partija – komjaunimas“, – ta proga prisiminiau keliasdešimties metų skanduotę, o joms tiesiai pasakiau, kad buvusiems banko šeimininkams pretenzijų neturiu – jie su manimi visada atsiskaitydavo. Deja, kaip bus toliau, nežinau nei aš, nei jie.

Kaip atrodė gyvos eilės prie vieną dieną Šiauliuose veikusio skyriaus – nemačiau. Spėju, kad žmonės jautėsi klaikiai. Beveik savaitę laukę savų pinigų, jie turėjo stumdytis eilėje. Man keistai atrodė rašiusieji prašymus nutraukti terminuotus indėlius. Pinigų taigi negavo, o nutraukta sutartis galėjo reikšti tik viena – jie atsisako susikaupusių palūkanų. Be to, žinios iš valstybės perimto banko vis blogėjo ir krypo bankroto link. Man toks banką valdančios valstybės elgesys atrodė panašus į patyčias ir naudojimąsi žmonių neišprusimu.

Tuo asmeninius įspūdžius būtų galima ir baigti, bet pinigus šeimoje tvarkau ne aš vienas. O kitiems sekėsi ne taip gerai. „Snore” užstrigo beveik septintadalis šeimos santaupų. Taigi reikia atsakyti į klausimą, kodėl pasirinkome Snorą. Atsakymas gana paprastas – jo filialų tinklas plačiausias, dirbant nelabai yra laiko lakstyti paskui pinigus, juo labiau, kad jie nedideli. Todėl laikai banke, nes iki šiol taip daryti buvo saugiau. Laikai „Snore”, nes jis kiek arčiau visų kitų, ka dir kur belėktum. Šiauliuose jų gera desėtka. Kiti bankai turi vieną, kartais du ar tris. Jei pinigus laikei ne viename banke – „Snoro” išvengti nelabai galėjai.

Apie „Snoro” bankroto pasekmes paprastam žmogui jau turbūt visi girdėjo. Apdraustus indėlius gražins vyriausybės pasirinktas SEB bankas (akivaizdus labai konkretaus ir Lietuvos bankininkystėje dominuojančio verslo protegavimas). Turėję obligacijų greičiausiai neatgaus nieko.

Dėl obligacijų. Snoras vykdė agresyvią jų platinimo kampaniją. Ji sutapo su palūkanų už terminuotus indėlius mažėjimu. Pasibaigę metiniai terminuotieji indėliai tuo metu buvo panašių palūkanų, kaip siūlomos obligacijos, o nauji terminuotieji indėliai buvo priimami su gerokai mažesnėmis palūkanomis. Manau, dėl to dalis žmonių ir leidosi įkalbami šiai rizikai. Dabar jiems „visuomenės poreikiais“neva besirūpinanti valstybė tarsi sako – patys žiopliai, kad prisiėmėte riziką. O man būtų idomiau išgirsti, kokią atsakomybę prisiims „Snorą” turėjęs kontroliuoti Lietuvos bankas…

Dar iki Naujųjų, per patį šventinį įkarštį, pinigus turėtų atgauti apdraustų indėlių savininkai. Jie šioje istorijoje atsipirks tam tikrais nepatogumais ir išgasčiu. Akivaizdu, kad prasidėjusi kitais metais vyksiančių seimo rinkimų kampanija verčia politikus būti kuo dėmesingesniais šiai grupei. Politikai giriasi savo operatyvumu ir bando užtušuoti savaitę besitęsusios banko perėmimo epopėjos nesklandumus. Kaip savo nuopelną jie pateikia indėlių draudimą, leidžianti gana greitai grąžinti apdraustas sumas.

Dėl indėlių draudimo mano nuomonė paprasta. Tai buvo Europos Sąjungos sąlyga, kad Lietuva galėtų įstoti į šį darinį. Lietuvos partijų – tiek valdančių, tiek opozicinių – nuopelnas tik tas, kad nesipriešino šiam Europos reikalavimui. Beje, reikiamos sumos indėlių draudimo fonde kol kas nėra. Atrodo, bus lendama į mokesčių mokėtojų kišenę. Kitaip tariant, už šio banko bankrotą turės sumokėti visi – ir banko indėlininkai, ir neturėję jame pinigų. Klausimas – kiek?

Kiek sumokėsime mes visi, priklauso nuo to, kiek bus išmokėta kitiems banko kreditoriams. Ekspertai skelbia, kad kiti kreditoriai gaus nuo 0 iki 20 procentų turėtų lėšų. Nesu tuo tikras.

Lietuvos bankų įstatymo 87 straipsnis numato kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę. Atidžiai jį perskaičius kyla labai daug klausimų. Pirmasis – koks bankas bankrutavo? Privačių akcininkų (Antonovo su Baranausku), ar valstybės valdomas? Sąmoningai nenoriu veltis į aiškinimąsi, kas dėl to bankroto kaltas. Neturiu pakankamai informacijos. Nepaisant to, kad ši tema buvo eskaluojama kelias savaites, oficialios patikrinamos informacijos apie banko padėtį nebuvo. Taigi, kol kas nesuku sau dėl to galvos. Apsiriboju svarstymu kas pakliūna į šeštąja eilę. Tai „banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai.“

Jei bankrutavo valstybės valdomas bankas, vadinasi, į tą šeštą eilę turėtų pakliūti valstybė su visomis savo įstaigomis, o galbūt ir su įmonėmis, kurių vienintelė sąvininkė ji ir yra. Į šią eilę turėtų stoti ir itin brangus administratorius nelietuviška pavarde, kuris visą savaitę bandė skaičiuoti „Snoro” turtą.

Eiliškumą lyg ir paaiškina minėto bankų įstatymo 28 straipsnis „Banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams”: „Jeigu nustatoma, kad paimamų banko akcijų vertė lygi nuliui, nuosavybės teisė į paimamas akcijas pereina valstybei nuo sprendimo paimti akcijas visuomenės poreikiams priėmimo momento. Kitais atvejais nuosavybės teisė į paimamas akcijas pereina nuo atsiskaitymo su akcijų savininku momento.“

Nesu naivus, todėl nesu tikras, kad Kubiliaus ir Grybauskaitės valdoma Lietuva pasielgs būtent taip, kaip sako įstatymas. Padorumo šių žmonių veiduose neįžvelgiu nė šešėlio. Labai greitai sužinosime, kaip bus iš tiesų – ar bus atsiskaitoma ir kaip bus atsiskaitoma su ponu S. Freakley. Įstatymas lyg ir numato, kad jam tenka laukti proceso pabaigos. Nemanau, kad toks patyręs specialistas nežinojo apie tokią riziką, kai sutiko imtis šio darbo. Bet gal gavo iš jį samdžiusių kokių nors garantijų?

Kitas klausimas – kiek valstybės pinigų užstrigo šiame banke? Oficialaus vyriausybės pranešimo matyti irgi neteko. Spėju, kad nemažai, nes vien uždaroma Ignalinos atominė šiame banke turėjo apie 86 milijonus litų. Lietuvoje reziduojantys bankrutavusio banko kreditoriai gal ir pernelyg aštriai nespaus valstybės palaidoti savo pinigus šeštoje eilėje, tačiau iš Lietuvos per saugų atstumą pasitraukę kreditoriai nebus tokie nuolaidūs. Kokiai sumai gali būti pareikštos pretenzijos? Kol kas nežinau, bet nenustebsiu, jei ir vėl bus minimas milijardas. Užkeiktas skaitvardis… Jį girdžiu nuo pat mielo A. Kubiliaus įžengimo valdžion ir jo nuolat trūksta…

Kitų nuostolių, valstybės ir verslo požiūriu, irgi yra. Pabrango skolinimasis. Viename aukcione valstybei jau nepavyko pasiskolinti nė cento, o pinigų trūksta net būtiniausioms reikmėms. Smuko pasitikėjimas bankais ir t.t. „Snoro” bankroto pasekmės labai įvairios, bet paminėsiu dar vieną. „Sodros” skyriams vis sunkiau įkalbėti pensininkus imti pensijas banke. Galbūt labai šviesios galvos Šimonytė pasakys, kad visuomenei tai nieko nekainuos, tačiau tikiu, kad senų žmonių namuose daugės grynų pinigų, dėl to dažnės plėšikavimas ir smurtinės mirtys. Galbūt šis spartėjimas strartuos jau 2012 m. sausio mėnesį… Žiauru, bet turiu tą pasakyti, nes žmonių gyvybės kur kas svarbesnės už bet kokius pinigus.

Taigi Lietuva tampa šalimi, kurioje nesaugu gyventi. Manau, po šio banko perėmimo į šalis, kuriose duonos randa daugybė ekonominių pabėgelių, ims keltis ir saugumo ieškantys žmonės. Pirmiausia – savo kapitalus bandantys apsaugoti turčiai. Jie patrauks nuo savo valdžios bėgusių rusų oligarchų pramintais keliais. Arčiau vaikų pasuks ir tie, kurių atžalos jau senai duoną pelno užsienyje. Lietuvos valdžia darosi panaši į Putino „valdžios vertikalę“ – vis rūstesnė ir vis mažiau prognozuojama.

Išvykti kol kas neplanuoju. Visa ši istorija verčia daryti asmenines išvadas. Nors valdžia tikina priešingai, manau, kad po „Snoro” perėmimo ir bankroto saugių bankų nebeliko. Bet kurį iš lietuviškų bankų bet kurią akimirką Lietuvos valdžia gali perimti kaip „Snorą”. Tiesa, laikyti pinigus namie – dar pavojingiau. Lietuvos vagišiai ir plėšikai ne mažiau išradingi už bankininkus ar valdžią. Taigi vilčių išsaugoti savo pinigus turiu nedaug. Valdžia lyg ir rodo į skandinaviško kapitalo bankus, bet man jie pasitikėjimo nekelia. Apie bet kurį iš jų esu girdėjęs neramių istorijų ir matęs panikos priepuolių.

Vis dėlto negaliu pamiršti, kad esu bedarbis, todėl man svarbus kiekvienas centas. Vos prasidėjus „Snoro” istorijai, apėjau Šiauliuose veikiančias kredito unijas. Privalumų yra. Palūkanas už apdraustus indėlius unijos moka didesnes nei bankai. Neima mokesčių mokant už komunalines paslaugas, galima truputį sutaupyti. Jos nėra saugesnės už bankus, bet juk nebesaugu visur. Kredito unijos arčiau žmonių, jų indėlininkai kartu ir unijos pajininkai. Tai kooperatinė įmonė, o kooperatyvai kaip tik ir buvo sugalvoti gintis nuo stambiųjų plėšikų. Tad pabandysiu dalį pinigų„slėpti“ tarp tų žmonių.

Gaila, bet nemanau, kad atsiras daug panašiai manančių. Paskelbus apie „Snoro” bankrotą, spaudoje pamačiau pranešimą apie teisėtvarkos pareikštus įtarimus kontrabanda vienai iš kredito unijų – „Sostinės kreditui”. Nelabai suvokiu, kaip finansinė įstaiga galėtų užsiimti prekių gabenimu, bet šauta taikliai ir gana apgalvotai, Taikinys – ne kontrabanda, o nepasitikėjimas kredito unijomis kaip didžiųjų bankų konkurentėmis.

Nusprendusi perimti „Snorą”, valdžia greičiausiai viską suskaičiavo. Dėl šios istorijos padaugės žmonių, priklausančių nuo valdžios sprendimų. Iki šios istorijos maniau, kas pono Kubiliaus galimybės išlikti valdžioje – nulinės, dabar matau, kad jis tokių galimybių turi. Džiaugsiuos, jei jis nepasinaudos bent tomis, kurios trenkia krauju. Kita vertus, nesu tuo tikras. Taikiai šis ponas iš valdžios nepasitrauks.

 

* Šis tekstas – “Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai” straipsnių ciklo dalis.

Originalus įrašasAnarchija.lt

anarchija_lt

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Anarchija.lt