9-16 savaitės (2012) kinoteatras

Paskelbė: Data: 2012-05-08 12:50

Spausdinti | Komentarai

INTOUCHABLES

DEŠIMTMEČIO FILMAS:
The Intouchables (Intouchables) (2011)
 – geriausias metų filmas. Iki ašarų privedantis meno kūrinys. Pusę filmo „praverkėm“ iš juoko. Tikriausiai dar nebuvo nei vieno filmo, kurio metu taip atvirai ir garsiai juokčiausi. Neskaitant nuolatinio malonaus krizenimo.

Kaip kažkas rašė, iš `tų šimtų šio filmo apžvalgų, tik tikras kinematografijos genijus gali iš tokio iki negalėjimo banalaus siužeto sukurti tokį fantastišką filmą. O dargi pats siužetas sukurtas pagal tikrų žmonių istoriją. Aišku, kiek tai tikra istorija, dar klausimas, nes dalis istorijos gali būti pagražinta dėlei meninės vertės. Tas gali trukdyti priekabesniam žiūrovui. Netgi žinau tokių, kuriems filmas nepatiko. Ir, atvirai pasakius, absoliučiai nesuprantu šių žmonių. Tikriausiai kaltę galima suversti blogai jų nuotaikai. Nes šis filmas yra absoliučiai nuostabus. Nuolatinis humoras filme – nenuvalkiotas ir drąsus. Jokios baimės pasijuokti iš nelaimės, iš savo bejėgiškumo. Filme atspindima draugystė ir jos priešistorė – tai lyg istorija iš pasakų knygų. Paprasčiausiai negali patikėti, kad taip būna.

Aj, bet ką čia pasakoti. Jei nepažiūrėsite šio filmo, nepamatysite vieno nuostabiausių šio dešimtmečio kūrinių. Nuostabi vaidyba, iki paskutinės sekundės. Istorija taip įtraukia, jog pasibaigus filmui, būna iš tiesų liūdna. Norisi, kad ta valanda ir 52 minutės būtų dešimtkart ilgesnės. Tai filmas, kurį galima žiūrėti penkis kartus iš eilės. Jeigu atsitiko taip, kad nematėte, viską meskite ir eikite žiūrėti. Kuo greičiau.

• •

SAVAIČIŲ DRAMA, MEILĖ, MUZIKA, VISKAS:
Cafe De Flore (2011)
 – tobulas filmas, jei norite ypatingai gero, rimto ir gražaus kino. Rekomenduoju iškart, net neskaitykite, tikrai verta. Jeigu vis tiek įdomu, ką noriu papezėti, galite toliau skaityti, esminio turinio neišduosiu.

Mamos ir vaiko linija – nuostabi. Banali, matyta, žinoma kiekvienam pasaulio žmogui, bet tuo pačiu ir nuostabi – savo papasakojimu, vaidyba, tikroviškumu. Sunku patikėti, kad būna tokių nepavargstančių ir taip atsidavusiai mylinčių žmonių. Gali pagalvoti, kad personažai perspausti – bet pats gyvai esu matęs tokį atsidavimą ir nuolatinį džiaugsmą. „Pavargti“ buvo galima tik tada, kai vaikai užmigdavo. Galbūt mamos ir vaiko istorija nepaveiks taip kiekvieno, bet kai esi matęs tokį pasiaukojimą gyvai, supranti, kaip tiksliai viskas nupasakota šiame filme.

Meilės linija – šioje linijoje privaloma išskirti muziką. Pradėjęs žiūrėti filmą puoliau keiksnoti, kas per berankis garso režisierius dirbo ir kas čia per garso takelis, kapojama tyla ir pan. Ir tada supratau garso prasmę šiame filme. Pats personažas apie ją papasakojo – apie muzikos kapojimą ir tylos akimirkos svarbumą. Ir tą garso režisierius, kartu su filmo režisieriumi, sukontroliavo tobulai. Net sunku apsakyti, kiek stiprumo netektų šis filmas, jei muzika būtų sudėliota kitaip. Tai filmas, kuriame kiekviena daina parinkta neatsitiktinai, kiekvienas nutraukimas priderintas tobulai. Ir dar tas visiems žinomo jausmo akcentavimas – kai konkreti daina priverčia tave sustoti, apsižvalgyti, pamatyti pasaulį kitomis spalvomis, prisiminti nuostabius dalykus. Kas įdomiausia – kiekvienam žmogui tai sukelia skirtinga muzika – vieniems, klasika, kitiems – elektronika, tretiems – metalas, o kažkam gal net nykus popsas. Visos muzikos galia yra neapibūdinamo dydžio, o šis filmas tai aiškiai pabrėžia. Čia puikiai atsispindi, kokį stiprumą prideda muzika tam tikroms scenoms – pavyzdžiui, vaikų pažinties ir anoniminių alkoholikų klubo pažinties scena, kurios be priskirtos Sigur Ros muzikos būtų visiškai neužkabinančios. Ir išdrįsiu pasakyti, jog tobuliausia filmo vieta yra šios scenos viduryje tėvo ir sūnaus atsisėdimas į automobilį. Su tuo minėtu muzikos kapojimu.

Tas atradimo džiaugsmas prieš pat baigiantis istorijai, suvokus siužeto vingius, sukėlė tokį pakylėjimą, jog šis filmas man negalėjo nepatikti. O pakylėjimas, matyt, labiausiai dėl istorijos, dėl pasiaukojimo, dėl tokio ypatingo skirtingų žmonių gyvenimo susiejimo. Man, asmeniškai, paskutinės 10 minučių buvo tobulas dalykas: scenų suliejimas – fantastiškas – vieną akimirką galvoji, jog tuoj įvyks toks poelgis, kitą akimirką viskas apsiverčia ir įvyksta kitaip. Tas skausmas, moters suvokimas, tos ašaros atrodė tokios natūralios.  Galbūt dėl to, jog tai buvo taip neįprasta ir neįsivaizduojama tikrame pasaulyje – bet kažkur giliai žinai, jog toks santykis yra įmanomas. Netgi mano paskutinį sakinį galima interpretuoti įvairiai – net keliomis kryptimis, žiūrint kaip supratai filmą. Toks yra ir šis filmas – rodos paprastas, aiškus, tačiau sukeliantis ne tik įvairiausių pamąstymų, bet ir priverčiantis painterpretuoti gyvenimą, atsidavimą kitam žmogui, savo santykius ir aplinką. Ir muziką. Nesu tikras, kodėl šis filmas paliko man tokį gilų įspūdį, bet Kino Pavasaris šiais metais supažindino su keliais tokiais puikiais, auginančiais kūriniais. O šis kūrinys ne tik augina, bet ir pakeičia. Absoliučiai rekomenduoju.

P.S.: ir dar koks sutapimas, kad filme apie Dauno sindromu sergantį vaiką, vienas iš esminių garso takelių yra Sigur Ros – Svefn-g-englar, kurio klipas su Dauno sindromu sergančiais žmonėmis yra vienintelis kada nors literally mane pravirkdęs vaizdo klipas :)

• •

Tinker Tailor Soldier Spy (2011) – jei žiūrėsite šį filmą, žiūrėkite jį įdėmiai nuo pat pirmos sekundės. O tai atsitiks kaip man, jog dalį filmo nesuprasite kas vyksta. Galbūt net verta apie šį filmą ir jame vykstančius įvykius pasiskaityti iš anksto. Sakysite, nesąmonė, kas čia per kvailas filmas, apie kurį reikia dar skaityti, kad jį suprastum? Ne, jis ne kvailas, jis labai stiprus ir geras detektyvinis trileris. Jei filmas turi stiprų ir išsamų pagrindą, tai nereiškia, kad pats filmas, neskaičiusiam to pagrindo, bus neįdomus. Mane istorija įtraukė nuo pat pradžių. Nors nesu didis detektyvų mėgėjas, bet šio filmo tema šiek tiek patrauklesnė, nei koks Puaro. Čia gi apie slaptąsias tarnybas, žvalgybą, šnipus. Filmo pagrindinė problema – išdavikas, kurmis, kuris perduoda informaciją priešams. Apie tai rutuliojasi visas veiksmas, žiūrovui nepaliaujamai susukama galva, kol sąmokslu pradedi kaltinti bene kiekvieną personažą. O labiausiai tenka iš išvaizdos į kurmį panašiausiam personažui, nes jo vaidmuo ne tik kad puikiai sustyguotas, bet ir aktorius parinktas filmo rebusams pagyvinti. Apskritai, aktorių kompanija – verta pagarbos. Kai kurie vaidmenys sukėlė didelį pasimėgavimą.

Šis filmas yra ypatingai rimtas, ir jokių čia pramogų nėra. Čia tik analizės, spėliojimai ir labai spartaus įvykių vystymosi stebėjimas. Jei praleidi kelias smulkmenas, pameti siužetą. Šį filmą bus sunkiau žiūrėti prasčiau kalbantiems angliškai – filme vystomi ilgi pokalbiai, o viskas vyksta tvirta britiška tarme ir žodynu. Juk kalba atitaikyta tam laikmečiui – kaip ir filmo atmosfera, scenos ir kiekviena daiktas aplinkoje. Verta pažiūrėti šį filmą, jei esate detektyvų mėgėjas. Sąmokslo teorijų – taip pat. Smulkmena po smulkmenos, punktas po punkto, viskas dėliojama nuosekliai ir visą filmą nepaleidžia nuo kabliuko, iki pat kulminacijos. Tai kuris gi tas išdavikas? Pamėginkite siužete tai įžvelgti patys. Gal ir pavyks.

• •

Barton Fink (1991) – kai filme tiek daug simbolių, suprantu, kad arba esu per daug pavargęs, kad juos visus suprasčiau, arba kūrėjai tikrai aukštai šaudo ir nepavyks iš pirmo karto suvokti visko, ką jie norėjo pasakyti. Taip ir atsitiko, jog filmo iki galo taip ir nesupratau – teks kada nors žiūrėti antrą kartą. Šis filmas, matyt, buvo užtvirtinimas, jog Joel Coen ir Ethan Coen ramybės žiūrovams neduos. Susuka smegeninę bene labiausiai iš visų jų filmų. Galima net spėti, kad scenarijų genijus,Charlie Kaufman, mokėsi iš tokių Coen’ų kūrinių, nes panašumo tarp šio filmo ir Kaufman’o scenarijų tikrai galima rasti.

Tai filmas apie rašytoją, kurį nusamdė Holivudo scenaristo darbui. Apsigyvenęs gan pigiame ir keistame viešbutyje personažas susipažįsta su dar keistesniu kaimynu. Žiūrint filmą atrodo, kad pasakojama istorija – sunkus scenaristo darbas – tai tik šalutiniai įvykiai. Kyla toks jausmas, jog kažkur giliau slypi svarbesnė veiksmų linija, kurios niekaip nepavyksta suprasti. Visi simboliai, užuominos ir keistas aplinkinių elgesys tą tik patvirtina. Nejučia pradedi nebesekti aiškiai rodomos siužeto linijos – pradedi ieškoti to dalyko, kas yra giliau. Ir taip tik dar labiau susipainioji ir įklimpsti. Net negaliu pasakyti, ar filmo pabaigoje pasidaro aiškiau. Faktas tas, kad filmas nuo pradžių iki pabaigos yra didelė klampynė.

Šis mindfuck kūrinys nuostabus tuo, kad jame palikta tiek daug vietos interpretacijoms – nejučia vaizduotė tiek atsiveria, jog pradedi matyti ne tik tai, ką norėjo parodyti režisierius ar scenaristas. Pavyzdžiui, kai pamatai Škėmos „Baltą drobulę“ – liftininką – supranti, kad filmas tikrai pasiekė savo. Visiems, kurie žiūrės šį filmą, linkėčiau atverti vaizduotę, nagrinėti simbolius ir pasiduoti nesuprantamam siužetui. Tada šis filmas bus vienas malonumas. Tačiau jei mėgstate veiksmą, aiškius poelgius ar šiaip nenorite „knistis giliau“, tuomet filmas galimai nepatiks. Intelektualus, stiprus, gilus filmas, priverčiantis gerai pasukti galvą. Rekomenduoju, tikrai verta.

• •

Another Earth (2011) – šis nepriklausomas, mažo biudžeto filmas užkabina vien savo trumpu aprašymu: vieną dieną atrandama, jog šalia mūsų planetos atsirado identiška antra Žemė. Tai stipriai sudomina, tačiau nereikėtų užsikabinti – šis įvykis filmo siužete gan svarbus, bet jis tik pagalbinis dalykas bendrame kontekste. Filmo siužetas koncentruojamas prie jaunos merginos gyvenimo, kuriame įvyko žiauri tragedija. Yra daugybė nelogiškų dalykėlių šiame filme (ryšio priemonių (ne)naudojimas, reakcijos laikas, ir visokie su kosminės erdvės stebėjimu susiję dalykėliai), tačiau įmanoma į juos nekreipti dėmesio dėl vienos priežasties – filmas ne apie tai. Ne apie kosmosą, kosminius laivus, kontaktavimą su ateiviais ar planetomis ir pan. Šis filmas – apie dviejų žmonių vieną tragediją, apie išgyvenimus, kaltės jausmą, galų gale – socialinę atskirtį. Brit Marling – pagrindinio vaidmens atlikėja, iki šiol nežinoma aktorė, nepasižymėjusi rimtesniu vaidmeniu – savo darbą atliko labai gerai ir užsitarnavo daug pliusų. Filmo visuma – nyki, liūdna, lyg priešaky nebūtų ateities. Žmonių tragedija perteikta visai neblogai – nepaisant vyro dirbtinų išgyvenimų ir vidutiniškos vaidybos, istorija visai įtikino. Šis filmas mane sužavėjo dar vienu esminiu dalyku – tai vieno žmogaus istorija bendrame didžiulių įvykių kontekste, t.y. visą žmoniją paveikiančio įvykio kontekste. Ir nepaisant to, kad didžiulis įvykis turėtų labiausiai traukti dėmesį, filmas koncentruojamas prie istorijos apie vieną iš milijardų.

Tokius filmus reikia skatinti. Visų pirma dėl drąsos išbandyti save su mažais biudžetais ir minimaliu kiekiu rėmėjų. Tai naujo režisieriaus Mike Cahill debiutas su ekstremaliai mažu filmo biudžetu – 200 tūkst. dolerių. Jeigu po debiuto ir toliau jo darbai judės šia linkme, rodos, turėsime naują puikų kūrėją kino padangėje. Jau nesulaukiu kito jo filmo. O šį – žiūrėkite. Reikia susipažinti ir su paprastesniu, neiščiustytu kinu. Tikrai geras filmas, ne tik įtraukia, bet ir priverčia susimąstyti, kaip elgtumeis pats ir ar iš tiesų norėtum sužinoti „kas gi ten?“. Aš iki šiol neapsisprendžiu.

• •

Moneyball (2011) – niekada gyvenime nesidomėjau beisbolu ir jis man atrodė toks juokingas sportas, jog daugumą filmų apie šį sportą tiesiog praleidžiu. Šįkart paviliojo Brad Pitt. Tačiau beisbolas vis tiek nepatiko. Šis sportas man atrodo kaip koks prekiavimas prostitutėmis Amsterdamo sekso kvartaluose. Visa žaidimo baigtis nulemiama tuo, kas turi daugiau pinigų, kas nusisamdo geriausiai išsilaikiusias prostitutes ir kas daugiausiai iš to uždirba. Prostitučių išstatymas vitrinose gali keistis labai greitai, vienas skambutis ir prostitutė jau kitame lange – nepriklausomai nuo to, kaip ji atrodo ar kaip dirba, nes viskas priklauso nuo trupučio derybų ir pinigų kiekio.  Šis filmas tokį procesą paaiškina ir vizualiai parodo bene tobulai. Jeigu norite ką nors sužinoti apie beisbolą, žiūrėkite – tai neišsemiamas vizualinių žinių lobynas, kuriam vadovauja ir toliau puikiai vaidinantis ir visą filmą į priekį vedantis Brad Pitt. Filmą tikrai pasižiūrėjau su malonumu – pagaliau supratau, kaip veikia beisbolas, kaip perkami žaidėjai, kas vyksta užkulisiuose ir netgi šiek tiek perpratau žaidimo taisykles. Labiau domėtis nepaskatino, bet tai nebūtinai yra filmo tikslas. Tai geras filmas su stipriais personažais, puikiu istorijos dėstymu, gražiomis ir pagražintomis gyvenimo istorijomis. Man buvo įdomu. Nors vieną kartą ir beisbolas buvo įdomu.

Margin Call (2011) – norite sužinoti, kodėl įvyko pasaulinė finansinė krizė? Patekote į reikiamą vietą. Tačiau jei nors šiek tiek neišmanote įvairiausių ekonominių niuansų ir ekonominės kalbos, filmo galite visiškai nesuprasti. Nepaisant to, filmą galėčiau nominuoti kaip puikiausią ekonomikos pamoką, ant kokio bullšito pastatytas visas pasaulis. Šiame filme pasakojama apie krizės išvakares – nuo ko viskas prasidėjo, kas tai sukėlė. Kiek tame tiesos, tikrai nežinau. Nors filmas nėra pastatytas pagal kažkokią tikrą istoriją, tačiau tam tikri personažai filme yra stipriai tapatinami su krizės „iniciatoriais“ – Lehman Brothers banku. Apskritai visi filme vykstantys veiksmai primena krizės pradžią sukėlusių institucijų veiklą ir priežastis. Taigi, jei norite pagaliau suprasti, kodėl gi įvyko krizė, kodėl žlugo ekonomika ir kas buvo tas išpūstas burbulas – šis filmas kaip tik jums. Tai iki šiol geriausias filmas apie maklerių biržas ir apskritai visą Wall Street’ą.

Filme šiek tiek užkabinama turtingųjų ir paprastųjų socialinė atskirtis – kol vieni žmonės galvoja, kaip čia jiems išgyvenus, kiti bėdavojasi dėl to, kiek tūkstančių jiems kainavo šuns gydymas. Pokalbis tualete – rimto direktoriaus ir paprasto darbuotojo – puikiai parodė, kaip paprastas varguolis nėra niekam įdomus. Ale, tai amžina diskusija – turtuolių ir varguolių pasaulio suvokimo skirtumai – neišsemiama tema. Tačiau šuo čia paminėtas ne be reikalo. Kaip vienas asmuo bando išgelbėti savo „dvesiantį šunį“, taip tas pats žmogus kitoje vietoje gali mėginti išgelbėti kitą dvesiantį šunį – didelę korporaciją arba net pasmerktą pasaulio ekonomiką. Jei norite sužinoti, kaip tampomas šis dvesiantis šuo – šis filmas jums kaip tik.

Kvaila šiame filme yra tai, kad čia kažikoks finansų skyrius pateikiamas labai lėkštai – daugybė, daugybė, daugybė visą parą įjungtų monitorių su daug mirgančių skritulinių diagramų ir lakstančių kreivių. Ir viskas taip spalvota, jog suteiktų džiaugsmą bet kokiam kūdikiui. Kažkaip neįtikimai. Buvo ir kitų prastai sugalvotų dalykų. Viską pataisydavo vaidyba. Skaičiau nuomonę, jog šio filmo vaidyba – sausa, neišraiški, nuobodi. Bet juk tokia ji ir turi būti! Kaip įsivaizduojate finansų maklerius, kai jiems dega užpakalis, o atsarginis išėjimas užblokuotas ir laukia krachas? Aš tai būtent taip – niūriais veidais, uždžiuvusiomis burnomis ir sunkiai surezgamais žodžiais. Būtent tai puikiai atliko visas aktorių kolektyvas. Kevin Spaceyapskritai ploju atsistojęs – seną, turtingą, viskuo užsiknisusį finansinį perdylą taip suvaidinti galėtų retas aktorius. Visas filmas labai profesionalus. Kiek galima išspausti iš tokios temos, tiek ir buvo išspausta. Šis filmas ne tik įdomus, bet ir apšviečiantis arba šiek tiek pagilinantis žinias tokiems paviršutiniškos informacijos rinkėjams, kaip aš. Todėl jei mėgstate filmus apie ekonomikos procesus, jei norite sužinoti kažką apie krizę, jei jums įdomi biurokratinė „suholivudinta“ veikla – žiūrėkite. Puikus analitinis filmas.

Ir, aišku, simbolinė pabaiga. Ech, ta simbolinė pabaiga…

• •

A Single Man (2009) – filmas apie santykius, seksą, potraukį kūnui, liūdesį, galų gale – meilę. Apie skausmą netekus mylimo žmogaus, apie tuštumą ir vienišumą, sekantį po to. Bandymas įšokti į kitą traukinį, nei užrašyta tavo biliete. Cha, kaip metaforiškai pasakiau. Filmo pavadinimas – Vienišas Vyras – simbolizuoja ne tik jo vienišumą savo namuose, likimą be mylimo žmogaus. Toks pavadinimas labiau parodo jo padėtį visuomenėje, netgi tada, kai tai visuomenei įtikti jis bando lipdamas per save ir elgdamasis taip, kaip jam nepatrauklu. Dalis žmonių šio filmo visiškai nesupras dėl to, jog nežino, kas yra empatija – tiesiog nesugeba įsijausti į kito žmogaus jausmus, nemoka pastatyti savęs į jų vietą. Man tą padaryti visiškai nesunku. Šis filmas pastatytas taip puikiai, jog su kiekviena scena išgyveni personažo gyvenimą, net jei tavo gyvenimas visiškai skiriasi nuo tavojo. Žinau, kad šio filmo daug kas nesupras. Daug kas nepajaus jo dėl savo požiūrio, įsitikinimų. Tačiau kad ir kokia būtų jūsų pozicija, bet negalite nuvertinti Colin Firth darbo, kuris įtikina 99%, palikdamas tą 1% bučinio scenai, kuri visgi buvo labai dirbtina. Jei mėgstate gerą kiną, šiame filme jį tikrai rasite – nuosekli ir įtraukianti istorija, liūdnas ir tvirtas siužetas, puiki vaidyba. Ko gi daugiau reikia?

Beginners (2010) – labai gražiai ir savotišku būdu pasakojama kelių žmonių istorija – persipynusi atsiminimais, prikimšta gražių dabarties vaizdų, palydima liūdesiu. Istorija apie sūnų, kurio tėvas serga, kuriam sunku tai pakelti. Filmo pavadinimas – Beginners, Pradedantieji, arba tiksliau – Pradedantys iš naujo. Šis pavadinimas labai tiksliai apibūdina tiek sūnų, tiek patį jo tėvą. Kiekvienas iš jų, įvykus krizei gyvenime, pradėjo viską iš naujo, sutiko naują antrą pusę, pradėjo dėlioti gyvenimą kitaip. Kiekvienas savaip, tačiau ir labai panašiai – komplikuotai, lyg nerdami į neištyrinėtas gilumas ir bandydami daryti tai, kas jiems patinka. Laisvai, nepriklausomai nuo bet kokių aplinkybių. Filme tvyrantys jausmai turėtų būti daug kam pažįstami – tiek džiaugsmas, tiek „pradedančiųjų“ malonus jausmas, tiek susižavėjimas ir meilė. Lygiai taip pat pažįstami ir sunkūs jausmai – liūdesys, pyktis, nesusikalbėjimas. Matyt dėl to šis filmas taip maloniai ir žiūrėjosi – buvo galima ne tik stebėti kelių žmonių įvairiapusiškas gyvenimo istorijas, bet ir lyginti jas su savomis. Tokių filmų, kur išgyvenimus ir jausmus gali palyginti su savais, yra daug. Tačiau šis yra vienas iš tų labiau įsimenančių dėl paprasto dalyko: kitokios, artimesnės, natūralesnės vaidybos. Kai profesionalūs aktoriai vaidina profesionalią meilę, tuomet ir matai ne tik šiek tiek pažįstamus, apytikrius elgesio bruožus (vyrai daro taip, moterys taip, pykčiai būna tokie, bla bla), bet ir gali tiksliai sutapatinti save su personažo savijauta tam tikrose scenose. Tas ir užkabina. Filmas – labai ramus, lėtas. Gražus santykiai, istorija dėstoma labai lengvai ir maloniai. Rekomenduoju ramiam, romantiškam vakarui.

Little Manhattan (2005) – graži ir kupina seilių tikra holivudinė miailės istorija – tik šįkart apie vaikus, o ne suaugusius. Kai toks filmas apie vaikus – tai viskas OK, gi galima pakęsti tokius kvailus poelgius, vaikišką elgesį; bet kai tą patį daro ir taip pat ekrane elgiasi suaugusieji… Tuomet ir nenustembi, kodėl daug Holivudo romantinių komedijų atrodo kaip nevispročių šou :) Šis filmas apie du vienuolikmečius ir jų pirmąją meilę. Filmas, aišku, lėkštas, netikroviškas ir perdėtai  romantiškas. Jame daug visokių situacijų, kurių tikrame gyvenime nebūna arba jos įvyksta kaip nors kitaip, daug paprasčiau. Tačiau tai netrukdo vienam dalykui, kurį filmas grąžina – prisiminimams :) Ir nostalgijai. Pirmoji meilė, visgi, yra kažkas awesome - kiek prisimenu, tuo metu atrodžiau kaip visiškas kvailys, bet jausmas, kad ir kaip bežiūrėtum, buvo nerealus :) O ką jau kalbėti apie pirmą bučinį!! Tik mūsų gyvenimas buvo šiek tiek kitoks. Šie vaikai be tėvų niekur pajudėti negali, kai nepasirodo pusdienį – tėvai kviečia policiją, kai nori eiti į pasimatymą – turi eiti su tėvais. Pamenu, jog mano atveju, kaip išeidavau, taip ir grįždavau tik vakarop… Ir eidavau į pasimatymą kokiam makdonalde ar jaunimo parkelyje – dar net už rankų būdavo nedrąsu laikytis! Tai štai tokius dalykus šis filmas ir primena. Ir tai jo stiprioji pusė. Visa kita – labai paprasta ir standartiška. Toks statistinis Holivudo gaminys. Bet pažiūrėti visai smagu. Vien tam, kad prisimintumėte pirmąją meilę. Ir, aišku, pirmąjį skausmą, širdies kančias ir nusivylimą :))

Stand by Me (1986) – senas filmas apie senus laikus. Prisiminimai, vaikystė, draugai, žygiai. Turiu ir aš tokių prisiminimų, kurie sukelia neaprėpiamą „senų laikų nostalgiją“, kurios negali niekaip atsikratyti. Tiesiog ilgiesi tų laikų ir viskas, nors blaiviu protu supranti, kad ir dabar ne ką prasčiau gyveni. Filmas apie 4 draugus, kurie išėjo į tam tikrą žygį. Kartu keliavo, kalbėjosi, pykosi, patyrė nuotykių. Galima sakyti, jog filmas skirtas vaikams, gal paaugliams. Ne visiems suaugusiems bus įdomu žiūrėti lėtą ir labai ramų filmą apie keturis vaikus, erzinančius šunis ar pasakojančius vienas kitam istorijas apie vėmalus. Bet visi žinome, kad augti kartais buvo labai sunku. Atrasti pasaulį – dar sunkiau. Apie tai šis filmas. Galima pažiūrėti, juk šiek tiek nostalgijos dar niekam nepakenkė.

Čeburekų pardavėjai (2011) – galima šį filmą pavadinti pusiau dokumentika, pusiau humoristiniu filmu. Čia parodoma, kaip juokingai papasakoti tam tikros, gan mažos srities aktualijas. Paplūdimio čeburekų pardavėjus paskutinį kartą mačiau prieš kokius 10 metų. Apskritai nežinojau, jog jie dar egzistuoja. Šis filmas – trumpa istorija apie jų gyvenimą, apie suėmimus, gamybą, praeitį. Žiūrėjau šį filmą „ant bajerio“, bet atsitiko taip, kad jis mane įtraukė, o praleistas laikas buvo tikrai ne tuščiai. Kasdienybės reikalai, kai jie vyksta savam krašte, visuomet sudomina. Ypač, jei jie nėra kažkokie tradiciniai pasibėdavojimai ar pasakojimai iš kokio mažo Lietuvos kaimo, kaip ten karves melžia ir už kiek dabar mišką perka. Čia viskas truputį kitaip, kaip ir minėjau, su humoru. Aktoriai parinkti puikiai, būtent tokius čeburekų pardavėjus ir įsivaizduoju. O pažiūrėjęs filmą užsinorėjau didelio riebaus čebureko ir beliašo. Kad po to skrandis ilgai gurgtų ir raugėčiau pigia mėsa :) Filmą galima pažiūrėti čia.

The Descendants (2011) – neįtikino. Istorija nepapirko. O kai istorija nepaperka, tada ir filmą pradedi vertinti skeptiškai. Per ramiai vyras taikstėsi su nelaime. Per lėtai mergaitė susivokė, kas yra jos mamai. Per greitai dukros vaikinas suminkštėjo ir tapo protingesnis. Per paprastai ir nuobodžiai nuspėjamai vyras laviravo žemės dokumentais. Bet buvo ir gerų dalykų. Palengva atskleidžiamas dukros santykis su mama, tos pačios mamos išvaizda – nepagrąžinta, baisi. Puikus dukros vaikino pristatymas – lepšis kaip reta :) Tvirtas Clooney vaidmuo. Tik gaila, kad nuobodokas ir nepriverčiantis jo parodyti visus savo sugebėjimus. Toks per paprastas.

Nežinau, kaip vertinti. Filmas labai vidutiniškas. Per rami istorija, realiai jokio stipriai užkabinančio siužeto posūkio – istorija paprasta, eilinė, reiktų stebuklo, kad būtų įdomi ir įsimenanti. Filmas gražus – vaizdai, žmonės, santykiai – viskam galima uždėti pliusą. Bet tai tik išorinis grožis, nes vidinio daug nerasta. Ramiam vakarui tinka pasižiūrėti, kai nesinori daug mąstyti ar gvildenti rimtų temų. Tai ir žiūrėkite su mintimi, kad nieko stebuklingo neišvysite. Bet ir nieko blogo, tik šiek tiek nesubrandinto.

• •

John Carter (2012) – pasirodžius šiam filmui visur skambėjo jo lyginimai su garsiuoju Avatar. Taip, šis filmas tikrai panašus į Avatar – jis lygiai toks pat vidutinis filmas, kurį visai be reikalo labai išaukštino. Lyg viskas būtų ir neblogai – gerai supažindinama su personažu, pasakojimas nuoseklus, viskas gražu ir akimirksniu įtraukia. Bet… Bet kažko trūksta. To netgi neatsveria keletas visai neblogų juokelių ar šiaip linksmesnių scenų. Trūksta, tikriausiai, originalesnio turinio, kurio tikėtumeis iš taip giriamo filmo. O iš tiesų gauni tik nė kiek neišskirtinį ateivių filmą, kuriame svetimos kalbos išmokstamos labai jau kvailais būdais, o meilė-seilė – lygiai tokia pati, kaip bet kokioje nevykusioje romantinėje komedijoje. Blogiukai – nykūs, nebaisūs, matant juos nė kiek neabejoji, jog jie bus gan paprastai ir „didvyriškai“ nugalėti. Filmą žiūrėti buvo visai smagu – gražūs efektai, įtraukiantis veiksmas. Dargi „šuniukas“ – tai buvo bene puikiausias dalykas filme. Bet visgi kūrėjams pritrūko originalumo, kad iškiltų aukščiau vidutiniško fantastinio filmo. Liko kažkur žemiau, nei bet koks MIB ar netgi Independence Day. Galiu pagirti už pabaigą – ji tikrai buvo įdomi ir neblogai vainikavo filmą. Jei visas filmas būtų tokio įdomumo, tai turėtume puikų kūrinį. Deja, dabar neturime. Tik vidutiniškas, gan gražus, bet per paprastas filmas.

Atsisveikinimas (2010) (imdb) – lietuviški filmai dažnai pasižymi tuo, jog personažai elgiasi taip nelogiškai, jog net nervas ima. Jei žmonės taip pasielgtų realybėje, aplinkiniai tik pasukiotų pirštą prie smilkinio ir išvadintų durniais. Bet… lietuviško kino kūrėjai mano, kad toks elgesys tinka meniniam kūriniui. Ir jie labai klysta. Jei keistas elgesys tinka teatrui, knygoms, tai dar nereiškia, kad filme tai atrodys normalu. Ypač kai filmas apie paprastą žmogų, o jo gyvenimą bandoma atvaizduoti kaip visiškai normalų, įprasto žmogaus egzistavimą. Tai kam tada tas nelogiškas elgesys? Buvo šiame filme epizodų, kurių metu galvojau, jog juokčiausi gyvai pamatęs tokią asmenybę. Filmas – labai lėtas. Tikriausiai režisierius norėjo, jog žiūrovai įsigilintų į personažus ir jų gyvenimą. Filmas toks lėtas, kad įsigilini tiek, jog pradeda erzinti. Operatoriaus darbas gražus – kampai keičiasi, esminiai momentai užfiksuoti, o filmavimo vietų įvairovė – super. Bet vis tiek, kad ir kokie gražūs būtų vaizdai, jie neatperka filmo nuobodumo, neįdomaus siužeto. Kažkokia keista istorija, ir tiek. Dar vienas pilkas taškas Lietuvos kino istorijoje.

P.S.: šį filmą lydėjo labai įdomios situacijos, kai jis buvo pristatytas Lietuvoje. Tuo metu daugybė lietuvių „kino kritikų“ kalbėjo, koks tai puikus filmas ir kaip viskas tobula. Tuo tarpu dauguma žmonių, pažiūrėję šį filmą, nesuprato už ką ji girti ir tik nervindavosi, kai visokie „kritikai“ imdavo jį girti. Taip iki šiol ir nesupratau – ar lietuviai kritikai bijo keikti lietuviškus produktus, ar tiesiog yra labai lengvai nuperkami pakvietimais į kiną ir buteliu šampano. Bet tokia jau ta žiauri realybė: neturim nei tvirto kino pagrindo, nei tvirtų kritikų, kurie nebijotų kapoti filmų nepriklausomai nuo jų kilmės šalies. Duotų man kas jų žodinius sugebėjimus ir kino žinias, tikrai padoriau išnaudočiau…

• •

The Breakfast Club (1985) – praeitame amžiuje toks filmas negalėjo nepatikti – ypač jaunesnio amžiaus žiūrovams. Filmas apie maištaujančius paauglius, nepaklūstančius jokioms taisyklėms – kas gi gali būti geriau. Tada žiūrovai dar nebuvo pripratę prie begalės tokių vaizdų ekrane. Nebuvo pripratę prie maištautojų išaukštinimo, tokio elgesio sureikšminimo, tokių paauglių pavertimo į pavyzdžius. Aš, iš tiesų, nesuprantu, kaip tokie personažai gali būti pavyzdys vaikams. Šis filmas buvo populiarus tuo, jog daugybė vaikų norėjo būti tokiais, kaip personažai. Gal tai skirtingų epochų problema, tačiau visi personažai man atrodė tiesiog kvaili. Ir neabejoju, kad dar kvailesni atrodė bet kuriam suaugusiajam. Galima į filmą žiūrėti kaip į jaunimo problemas ir psichologiją gvildenantį dalyką. Tačiau kokios čia problemos? Gal nuo pat gimimo patogiai ir aprūpintai gyvenantiems žmonėms tokie nuskriausti ar nelaimingi personažai ir sudaro kažkokį įspūdį, tačiau mus tokie žmonės supa nuolat. Nelaimingos šeimos, spaudimas iš tėvų, giminių ir pan. Tai tokia kasdienybė, jog ji negali būti kažkuo išskirtinė.

Du dalykai filme yra geri. Pirma, tai pabrėžimas vieno svarbaus aspekto: visos vaikų ar paauglių problemos ateina iš šeimos. Jei vaikas turi psichologinių problemų, 99% tai bus dėl tėvų ar, kartais, kitų giminės narių. Tam, rodos, niekas neprieštarauja, tik visada pamiršta pabrėžti. Antras dalykas, tai valytojas. Visame filme jis buvo protingiausias ir normaliausias žmogus, visa galva lenkiantis direktorių. Tai, tikiuosi, turėjo to meto paauglius pamokyti, jog valytojai nėra tie asmenys, kuriuos galima laikyti antrarūšiais.

Filmas lyg ir turi gero parako, tačiau jis tikrai ne mūsų laikmečiui. Personažai per daug lėkšti. Jų problemos nesvetimos niekam, todėl nepaveiks taip, kaip turėtų. Ir šiaip, net neabejoju, jog dalis tų problemų yra labai juokingos daugelio šiuolaikinių vaikų ir paauglių akimis. Taigi, filmas nėra pats geriausias. Dėl bendro išprusimo gal ir verta pažiūrėti, bet nieko įspūdingo nesitikėkite. Per viduriuką.

• •

30 Minutes or Less (2011) – kai sužinojau, kad Zombieland režisierius (Ruben Fleischer) stato naują filmą, labai apsidžiaugiau – netradicinio humoro su veiksmo filmo užuomazgom reikia, labai reikia. Ir tada atsitinka, kad tai ko tikiesi, pavirsta nuobodžia susižavėjimo istorija, kvailu dviejų nevykėlių bandymu „nusikalsti“, banaliu „pikto tėvo“ personažu, nuobodulį keliančiomis muštynėmis tarp draugų, ir pasilakstymais tarp kelių nusikaltėlių gaujų. Meh. Buvo stipriai nuobodu. Jesse Eisenberg buvo visiškai neįdomus ir netinkantis šiam vaidmeniui. Bandyta pavaizduoti lyg ir nevykėlį, moksliuką, bet gavosi nei šis nei tas. Siužetas neįdomus tuo, jog daugybėje Holivudo komedijų jį jau galėjai matyti, vienu ar kitu formatu. Pastatymas niekuo neišsiskiriantis iš paprastų komedijų, gerai nors tiek, kad ne tų, kur visi juokeliai apie antrą galą arba papus. Tai jei dar nepasibaidėte, galite žiūrėti. Toks paprastas penktadienio filmas. Greit užmirštamas, neįdomus, vietomis juokingas, bet tik tiek.

Cowboys & Aliens (2011) – Džeimsas Bondas persikelia į Laukinius Vakarus ir pradeda kovoti prieš ateivius. Tik bėda, kad Laukiniai Vakarai labiau panašūs į atrakcionų parko aktorių pasirodymą, o ateiviai ne tik kad baisiai nuobodūs, bet dar ir kažkokie neveiksnūs ir neparodantys savo aukšto intelektinio išsivystymo. Ateiviai atrodo taip, lyg pastatytum tris raumeningus kalėjimo budulius, padėtum šalia novatorišką plazminį ginklą ir sakytum, kad čia jie jį išrado ir sukūrė. Nuobooooduuu!

Kine kremtant popkornus, kai salėje penki žmonės kalba telefonu, o kažkur girtas nepilnavertis šūkauja koks jis kietas, gal toks filmas ir visai nieko. Paprasti, bet gražūs efektai, debiliškas scenarijus, blogiukas-herojus, graži moteris šalia jo ir dar nykūs nykūs nykūs personažai, kuriuos šiek tiek gelbėja juos vaidinantys profesionalūs ir geri aktoriai (kai kurie; juk galva niekaip neapsiverčia Daniel Craig laikyti geru aktoriumi :) ). Bet jei galva reikalauja kokio rimtesnio filmo – prasmingo, įdomaus, įtraukiančio ne tik pasilakstymų scenomis – tikrai verta rinktis kažką kito. Šis filmas per daug kičinis. Tik ir matai, kad pastatytas dirbtinai sukurtame mieste, kur kolonas nušlifavo uolūs Holivudo juodadarbiai, o po smėliuku tėra suplūktas betonas. Tep-lep ir turim filmą, kurio normaliam žiūrovui tikrai nevertėtų žiūrėti.

• •

Amaya (2010) (nuorodos į filmo svetainę nededu, nes ten groja automatiškai pasileidžianti muzika, kas yra fakin blogiausias išradimas interneto istorijoje ir kurį naudoja tik durniai) – imdb.com pamačiau, jog šis Lietuvos ir Hong Kongo bendras filmas pavadintas „Hong Kong Confidential“. Skamba neapsakomai pigiai, bet ko gi tikėtis iš latvių režisieriaus Maris Martinsons, pastačiusio vieną didžiausių lietuviškų tragedijų „Nereikalingi žmonės“. Apie pastarąjį rašiau, kad jis mano veidą iškreipdavo į labai liūdną išraišką. Apie šį filmą to paties negaliu pasakyti, nes šis filmas buvo vienas ilgas ir didelis nekantrus nusivylimas su nuolatine būsena „nu bleeee, kiek galima…“. Šis filmas būtų nors kiek įdomus vienu atveju: išmetus iš jo kelis dalykus. Tie dalykai tai būtų Mamontovo meilės istorija, kartu su jauna masažuotoja ir europietiška blondine. Tada reiktų išmest pabaigą ir masažo salono kvailas scenas. Liktų tik senos šeimos linija, iš kurios galbūt galima išspausti kažką įdomaus.

Sunku kalbėti apie filmą, kurį vainikuoja tragiška pabaiga, kur Mamontovas dėsto kažkokius briedus apie gyvenimą ir kosmosus. Apskritai, Martinsons’as kažikodėl yra įsimylėjęs Mamontovą – gal matė jo Hamletą ir susižavėjo? Bėda tik ta, kad kine Mamontovas yra baisus dalykas. Labai baisus. Bet norisi jį apginti, jog filmo baisumas galbūt nepriklauso nuo jo – visgi Martinsons’as, o ne Mamontovas, pasižymi kaip beverčių filmų kūrėjas. Parašiau jau beveik dvi pastraipas, bet nieko konkretaus. Kitaip nepavyksta. Nenoriu konkretinti, kad neišduočiau turinio. Šis filmas yra toks tuščias, jog jo niekaip negali interpretuoti ar apsakyti perkeltinėmis prasmėmis. Jame nieko nėra. Lėkšti įvykiai, nuobodūs santykiai, ypatingai banalūs pasisakymai ir monologai. Šį dalyką, manau, reikia pabrėžti – monologai šiame filme, matyt, buvo sukurti tam, kad suteiktų veiksmui dramatiškumo, padarytų filmą jausmingesnį. Tas gal ir veiktų 12-os metų paauglei, pirmą sykį patyrusiai nelaimingą meilę, bet normaliam, suaugusiam žiūrovui?.. Būtų keista, jei paveiktų.

Pabaigai galiu tik pasakyti tiek – džiaugiuosi, kad Maris Martinsons yra ne lietuvis. Nors tiek apsisaugome nuo gėdos. Gaila, kad filmas kišamas po lietuviška etikete, bet ką jau padarysi. Turime pasiruošti ir naujai gėdai, nes jis kuria naują filmą, apie Kalėdas. Jau įsivaizduoju, kaip tai bus blogai… Galime gintis, kad režisierius visgi latvis. O gintis reikia, nes dar nemačiau nei vieno lietuvių režisieriaus, kuris taip aklai pasitikėtų savo produktu ir taip bandytų prakišti jį visur, kur įmanoma. Tiek „Nereikalingus žmones“, tiek šį filmą Martinsons’as bando nuolat prakišti į Oskarus ir į kitus apdovanojimus. Blogiausia, kad tokių pastangų dėka apie filmą sužino vis daugiau žmonių. Jeigu taip ir toliau, po kokio 10-mečio būsim pagarsėję kaip beviltiškų filmų kūrėjai – „Anarchija Žirmūnuose“ visokiuose festivaliuose, dabar dar šis… Blogai, labai blogai. Tyra gėda.

• •

5 Dienų Avantiūra (2008) (imdb) – Žeraldas Povilaitis, skambiai pasivadinęs Gerry Pavloff, žinomas lietuvių kompozitorius, aranžuotojas ir šiaip muzikantas, nusprendė išbandyti savo kine. Ir geriau būtų nebandęs. Šis jo debiutas yra toks blogas, jog žiūrint jį nuolat ėmė gailestis. Gailestis aktoriams, kad jiems reikia patirti tokią gėdą, gailestis filmavimo komandai, kad prie jų pavardžių bus prirašytas tokia tragedija. Gailestis pačiam režisieriui, nes netikiu, jog talentingas vienos meno rūšies atstovas nesugeba pasverti ir įvertinti kitos meno rūšies – todėl žino, kokios vertės yra jo filmas. Viskas šiame filme blogai nuo pat pradžių. Nuo pirmų pasisakymų prieš kamerą, nuo garsenybės pasirodymo – garsaus graikų prodiuserio, atvykusio į Lietuvą ieškoti muzikos žvaigždelių. Tai šou biznio lygio filmas apie šou biznį, o kaip žinome, šou biznis retai kada turi išliekamąją vertę. Viskas šiame filme blogai, vaidyba, veiksmas, pateikimas. Siužetas yra absoliuti tragedija, kalbama apie dalykus, kurie ne tik kad nuobodūs, bet ir nebeaktualūs.

Beje, keliose vietose perskaičiau įdomų dalyką: kino pasaulyje įprasta filmą pirmiausia pristatyti žiniasklaidai, rėmėjams, kritikams ir t.t. Tai padaroma rodant išankstinį seansą. Šiam filmui tai nebuvo taikoma. Pirmiausia jį rodė mažesnių miestų auditorijai, o tik vėliau filmas atkeliavo iki kritikų ir žurnalistų. Žmonės kalba, jog taip yra dėl to, kad kūrėjai nenorėjo iškart sulaukti neigiamos kritikos, kuri daro tiesioginę įtaką žiūrovų skaičiui. Ir kol daugybė „kritikų“, bandydami ginti šį filmą sako, jog jis mėgino atvaizduoti Holivudo filmų sėkmės schemas ir buvo kuriamas pagal tam tikrą stilių, aš tegaliu pasakyti, kad ir pagal ką buvo kuriamas, bet vis tiek jis yra nieko vertas šlamštas.

Vėlgi, tik du geri dalykai filme: taksistas, turintis „gražei dainūojančę dūkrą Aksaną, pas kurę ylgy švėsūs plaukaj, ylgos kojos“, ir metalistų grupė. Tikrai prajuokino taksistas – su savo „Ginekologiniu giminės medžiu“; ir metalistai – „Vyrai! Paimam gitaras ir padarom revoliuciją!“. Už šituos du tikrai dešimt balų.

• •

The Fourth Kind (2009) – pseudo-dokumentinių laidų stiliumi pastatytas filmas. Žinote, per visokius pigius kanalus rodo visokias laidas, kur žmonės pasakoja, kaip juos pagrobė ateiviai ar kaip jie išgyveno kokią kataklizmą, o viskas atvaizduojama interviu su jais perpinant viską su realių įvykių atkartojimu, kuriuos suvaidina aktoriai? Tai šis filmas būtent toks. Pripažinsiu, sulipdyta viskas gerai – atrodo kaip tikras pasakojimas, aktoriai „dokumentiką“ suvaidina puikiai. Todėl nė kiek nenuostabu, jog daugybė žiūrovų patikėjo, jog tai tikras filmas apie tikrą istoriją :) Tačiau visa kita šiame filme – šlamštas. Nuobodoka. Nors tema visai gera, bet išpildymas nekoks. O ir tas ateivių apsilankymas pateikiamas tokiu stiliumi lyg koks egzorcizmas. Kiekvieno reikalas, kiek tikėti visokiais egzorcizmais ir kitomis religinėmis apraiškomis – juk tikėjimas ateiviais yra tas pats kas tikėjimas bet kokiu dievu – atrodo jis privalo egzistuoti, bet įrodymų iki šiol nėra. Tai kiekvienas ir pasirenka savo. Tik, manau, apie tai nereiktų statyti filmų; o jei jau pradedi statyti, turi labai pasverti, ar tau pavyks. Šįkart tikrai nepavyko.

Human Centipede II (Full Sequence) (2011) – juokingiausia čia yra tai, kad pažiūrėjau šitą filmą. Aišku, jei greitą prasukimą laikysime pažiūrėjimu. Bet režisierius-iškrypėlis savo pasiekė – po pirmos dalies pamatymo ir pasišlykštėjimo ja, visgi pasižiūrėjau ir šį pratęsimą. Čia tas filmas, kur psichas susiuva žmones vieną prie kito (burną su išange) ir pirmąjį labai maitina, kol tas prikakoja kitam ir t.t. Taip taip, ta šlykštynė. Šiaip nesuprantu žmonių, kurie specialiai žiūrėtų šį filmą tik dėl savo malonumo, tuo labiau – eitų į kino teatrą. Prilyginčiau tai žiūrėjimui gyvai į prie nužudyto gyvūno besimasturbuojantį iškrypėlį. Bet visokių iškrypėlių būna… Vieną tašką šiam filmui galiu duoti už pagrindinį aktorių. Toks tikrai baisokas iškrypėlis, gatvėj pamatęs atsitraukčiau. Bet tik vieną tašką, tai dabar filmas turi tik ‘minus 999′.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Buržujaus rašinėliai

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su „Buržujaus rašinėliai“.