Apie socialines klases ir demokratiją

Paskelbė: Data: 2012-05-27 11:18

Spausdinti | Komentarai

Egidijus Nasevičius

Šiek tiek tenka praplėsti temą “Apie demokratiją“ platesniam konteksto suvokimui, kilus diskusijai G+, turime mažiau ar iš tiesų daugiau demokratijos dabar (tarkime, lyginant su “demokratijos lopšiu“ antikiniais laikais)?

Aš manau, kad jos nėra per mažai, ir iš tiesų jos yra tiek, kad nepavežam!

Gal kam tai ir nepatiks, bet tiesioginė demokratija veikia tik vieno socialinio sluoksnio (gali būti – dviejų klasių) ribose. Po to tenka kurti atstovaujamą demokratiją (respubliką). Elitas (viršutinis sluoksnis) nuleidęs dabar demokratiją žemyn iki vidurinio ir (formaliai dar) žemiausiojo sluoksnių. Nors sąlyginai dar visai neseniai to ir nebuvo net apie “laimėjusios darbo žmonių revoliucijos šalį“ nešnekant.

Tarkime, JAV Konstitucija iš pradžių (faktiškai, net iki 20-tojo amžiaus!) irgi ribojo balsavimo teisę turinčių JAV piliečių kategorijas: už ribų buvo suaugę “švieži imigrantai“ (dabar tas cenzas yra penkeri metai iki gauni piliečio teises po žalios kortos gavimo), negrai (afroamerikiečiai, jei ne lietuviškai, kurie laikyti “live stock“), moterys (iš esmės, “household“ dalis, arba kaip mes sakydavom – “šeimynykščiai“, kai namų ūkio negrai buvo tiesiog “gyvasis inventorius“), o ir į čiabuvius (indėnus) žiūrėta vos ne į kaip “laukinius gyvūnus“ (wild stock).

Ir jei visų kitų teisės dabar sulygintus su baltųjų (“negras“ palaipsniui per pilietinių teisių kovas šešiasdešimtaisiais tapo įžeidžiančiu ir draudžiamu žodžiu JAV, tačiau Lietuvos Respublikos teismas pripažino visai neseniai šią sąvoką tinkamą vartoti lietuvių kalboje kaip neįžeidžią) vyrų amerikiečių, tai indėnai, tarp kitko, ir dabar turi savas teises, ir yra laikomi suvereniomis tautomis (Sovereign Nations) JAV viduje, gyvenantys ir pagal savus įstatymus.

Galop, ir prie Smetonos irgi buvo ne tik amžiaus ir sėslumo cenzas fiksuojamas, bet, kartais teigiama, ir savotiškas netgi turto cenzas (paradoksalu, tačiau moterų teisės buvo sulygintos su vyrų balsavime jau nuo pačių pirmųjų Lietuvos Respublikos sukūrimo dienų, gerokai tuo lenkiant pažengusias Vakarų visuomenes). Kita vertus, kiek tos demokratijos tebuvo pas mus nuo 1926-ųjų?… Ir tikrai manote, kad visi tie varguoliai iš žemiausių sluoksnių, prie komisarų ir sovietų įgiję platesnes teises, taip ir per prievartą buvo varu suvaryti rinkti Liaudies Seimą?…

Bet grįžkim prie temos, prieš tai stabtelėję prie sociologijos.

* * *

Kada kalbama apie “elitą“ ar “runkelius“, dar retkarčiais įsispraudžia ir “vidurinioji klasė“, kategoriškuose disputuose paprastai pamirštama ir ignoruojama. O kai prasideda virkavimai apie ekonomiką ir socialines problemas, tada jau prisimenama, bet kažkaip išskydusiai ir apibendrintai tos klasės reikalai yra iškeliami.

Tačiau ši klasė yra pati gausiausia bet kurioje visuomenėje!

Vidurinioji klasė (iš islandbreath.blogspot.com)

Taip, gali vidurinės klasės atstovas vienoje šalyje (ir netgi ekonominėje formacijoje) skirtis nuo kitos šalies: tarkime, darbininkas JAV ir Kinijoje ženkliai skiriasi ne tik pragyvenimo lygiu, bet ir pajamomis bei galimybėmis disponuoti laisvu laiku ir turimais uždarbiais. Netgi sovietai, formaliai panaikinę klases, turėjo skirtingus proletarus: darbininkus (šia klase labiausiai rėmėsi bolševikai, skirdami tik jiems proletaro vardą), valstiečius (kolūkiečius) ir tarnautojus (nei prie staklių aria, nei laukus akėja, todėl “visi kiti“, įskaitant “inteligentus“).

Tačiau kad ir kaip jie stengėsi nutylėti, bet darbininkų būta ne vienodo kvalifikacinio (ir netgi socializme – apmokėjimo) lygio, o žmonės greitai dar vieną “tarnautojų“ klasę įvardino paprastai – nomenklatūra. Kaip ir viešumoje netrūko fetišizavimo kokios nors “kūrybinės inteligentijos“ – kaip atskiros klasės. Maža to, tam tikromis privilegijomis naudojosi ir kariškiai bei kitų represinių struktūrų atstovai, o medikai ar didmeninės prekybos tarnautojai palaipsniui iš viso įgijo soc.buržua statusą.

Tad socialinės klasės yra visur, kad ir kaip “beklasę“ visuomenę bandytum sukurti (net prie Pol Poto buvo bent dvi klasės: khmerai ir gyvi mirusieji).

O iš tiesų, taip labai supaprastintai žiūrint, yra trys socialiniai sluoksniai, kurie savo ruožtu skirstomi į kelias klases – ir ne vien pagal pajamas, nors šios su socialine padėtimi ir yra tampriai susiję. Tačiau pajamos ir pragyvenimo lygis yra veikiau išdava, o ne veiksnys.

* * *

Aukščiausiame (juos pas mus praminė elitu) yra dvi klasės: aristokratija ir nuvorišai (prakutėliai).

Sakysite, pas mus nėra aristokratų (taip net formaliai – Vasario 16-tos aktas panaikino ir luominę santvarką Lietuvoje nuo 1918 metų), o prakutėliai ne visi yra iš elito. Tačiau ne tiek svarbu pavadinimas, kiek esmė: “aristokratai“ – tai valstybės (ne šiaip visuomenės) elitas, kurie savo socialinę padėtį iš esmės paveldėjo dėka savo bent jau tėvų. Į šią klasę patenkama pagal gimimą ir ne savo nuopelnus, o protėvių, kurie deda pastangas, kad jų atžalos perimtų visas sociumo taisykles ir, aišku, ryšius, kaip ir įgytų tinkamą išsilavinimą (lotynų kalba čia gali reikšti daugiau už inžinerinį diplomą).

Valstybės elitas gali būti nustumtas nuo valdžios kokios nors išorinės priešiškos jėgos, kuri labai greitai iš koloborantų ima kurti sau atsidavusį paralelinį ir jau matomą ryškiau elitą, tačiau senąjį ir visą netgi fiziškai retai kam (nei prancūzams, nei rusams) istorijoje iš tiesų yra pavykę visiškai išnaikinti: šie arba emigruoja, arba gražiai patampa formaliais komformistais (ryškiausias čia pavyzdys būtų prof. V. Landsbergis – šunauja siunta, kad tas buvo “prisitaikėlis“, bet Sąjūdžio lyderiu, kovojant dėl Nepriklausomybės, gi buvo ne nomenklatūros elito lyderis A.M. Brazauskas). Sovietmečiu, tarkime, kad ir fizika Lietuvoje buvo viena iš tokių priebėgų nekristi į akis priešiškai valdžiai, puoselėjant ryšius formaliai neužsiimti jokia draudžiama politika.

O tai reiškia, kad būtent šitas elitas, kuris šią valstybę kūrė, ją ir valdė. Ir dabar jau atkurtą Respubliką vis dar valdo, tačiau ne taip tiesiogiai. Nes jų ne tiek ir daug, kad jie galėtų rungtis su gausesnėmis žemesnėmis klasėmis demokratiškuose tiesioginiuose rinkimuose. Tačiau tarpusavyje šioje klasėje – kuo puikiausiai veikianti tiesioginė demokratija (lygūs tarp lygių).

Antroji aukščiausia klasė matoma aiškiau – fabrikantai, stambūs kapitalistai, žemvaldžiai (aristokratai paprastai yra stambiausi žemvaldžiai išlikusiose monarchijose, tačiau respublikose pats savaime žemės turėjimas nedaro “aristokratu“). Apie juos dažnai pasakoma – oligarchai. Į šį sluoksnį patenkama savo gebėjimų ir… itin didelių turtų dėka. Vietą čia gali nusipirkti (ilgainiui – ir paveldėti, jei tėvas kapitalą perleidžia), nes už pinigus perki įtaką ir ryšius, kas neša dar daugiau pinigų ir ryšių.

Šie žmonės net nebalsuoja (nebent “ant bajerio“) – jie ciniškai perka partijas. Tai elitui (ne vien “oligarchams“) paprastai šios partijos ir dirba. Tiesa, norėdamos būti išrinktos demokratijoje, partijos priverstos pataikauti ir žemesniems sluoksniams.

Kai visuomenė šykšti partijas išlaikyti iš savo mokesčių, tai partijas išlaiko va šitos dvi turčių ir valstybininkų elito klasės. Ir jei visuomenei reikia, kad partijos labiau atstovautų jų viešąjį (turčių paprastai yra privatus) interesą, tai jos privalo ne tik skaidrinti partijų finansavimo šaltinius, bet ir duoti joms ne pašalpas, o pilnavertį išlaikymą.

Demokratija kainuoja, brangieji, tad nesiskųskite oligarchais, jei jums ir Seimo nario alga yra “per didelė“, o tas kaip koks varguolis privertas prisidurti pajamas iš kanceliarinės išlaidoms skirtų lėšų…

Mėlynas kraujas (iš cartoonstock.com)

Ar mes turime abi elito klases?

Taip. Kai kurie iš “aristokratų“ gali net neturėti savo latifundijų ir didelių žemės sklypų. Jie ar jų vaikai gali dirbti valstybės tarnyboje nelabai formaliai ženkliose vietose (ministerijos sekretorius, departamento vadovas, pavaduotojas ar skyriaus vadovas, ir pan.). Šitiems žmonėms netgi pinigai nėra jokia vertybe – jiems vertybė yra valstybė, kurioje gyvena ir visi kiti. Ir tai ne šiaip gatvinis patriotizmas, o… rūpinimasis savo nuosavybe ar savo kūriniu, jei taip norite.

Tai jų protėviai ir giminės dar visai neseniai kūrė ir mūsų Lietuvos Respubliką. Viešumoje jie labai nešmėžuos irgi – gi jie ne viešojo intereso politikai… Tikrai, ne visus išvežė į Sibirą, ne visus sušaudė, ne visi dipukais tapo. Bet jų tarpe yra ir tokių. Bėda, kad šioje klasėje yra ir tų, kurie dar vakar vadinosi “nomenklatūra“.

Ar šios klasės ribose “buržuazinės Lietuvos“ ir “komunistinės Lietuvos“ aristokratai sugyvena?

O mes NATO ir ES, ar esame “neutrali tautinė valstybė“? – štai ir atsakymas į šį klausimą, kiek jie geba visai demokratiškai bendradarbiauti, iškeldami tautos (ir jūsų tame tarpe dabar) ir valstybės interesus aukščiau savų ambicijų. Bet labai sunku tikėtis, kad vienos ir kitos pusės vaikai gerins santykius santuoka, tarkime.

Kas dėl “oligarchų“, tai juos visi puikiausiai žinote, o “Veidas“ kasmet publikuoja jų elitinį dvidešimtuką. Kada koks nors Mockus iš tos klasės pradeda dievagotis, kad jis neužsiima politika, tai iš dalies teisus – jis ne viešasis politikas, tikrai neužsiima. Bet tai nereiškia, kad tą viešąjį interesą savo privataus intereso labui jis nenuperka.

Beje, juos net ir išbuožinus, labai greitai jie savo statusą visuomenėje atgauna – ryšiai ir įgūdžiai gi niekur nedingsta. Ir jie tikrai naudingi elitui – paprastai šie žmonės finansuoja valstybės valdymą, kurio reikia “aristokratams“ (ir kuo mažiau mokesčių skiriama politinėms viešosioms priemonėms, kuo yra partijos, tuo daugiau šito yra neviešo finansavimo!), tad čia kalba eina ne apie viešuosius finansus ar tik partijų “nupirkimą“. Aukščiausiame sluoksnyje “aristokratai“ be “oligarchų“ dabar gyventi vieni, kaip ir tie be kitų, nebegali. Jie seniai yra pora.

Ir jų abiejų interesas buvo savo klasės tiesioginę demokratiją praplėsti žemyn, lig viduriniojo sluoksnio – ne vien pastarojo noras gauti daugiau teisių į valstybės valdymą.

* * *

Vidurinioji klasė iš tiesų yra irgi iš dviejų klasių: aukštesnės ir žemesnės.

Aukštesnei priklauso ne tik visa inteligentija ar kvalifikuoti specialistai, bet ir aukštos kvalifikacijos inžinieriai ar net darbininkai, taip pat ir verslininkai, žemesnio už oligarchus rango, bei samdyti vadovai. Čia išsilavinimas svarbus tampa nuolatinei kvalifikacijai kelti ir šiame sluoksnyje būti, nes kitaip neturėsi profesinės sėkmės. Todėl šiai klasei gali priklausyti ir sąlyginai nedideles pajamas gaunantys itin išsilavinę (pvz., docentai), ir didesnius uždarbius turintys, bet net neturintys kokio specialybės diplomo (gabūs verslininkai, sukūrę sėkmingą verslą ir jame besisukantys iki šiol).

Svarbu, koks esi savo srities specialistas – priklausomai nuo srities reikalavimų (verslumas moksle ne itin svarbu, o diplomas ne itin svarbus komercijoje, tarkime), yra ir tam tikras kvalifikacinių reikalavimų komplektas. Tad man šypseną kelia, kai universiteto dėstytojas laiko save aukščiau už bemokslį (jo požiūriu) viarslinyką, kai tas šaiposi iš išsilavinusių alumni, tinkamų jam, neva, tik dešras kimšti. Socialinė klasė tai ta pati.

Paskolos šviesiai ateičiai (iš imperfectandclumsy.com)

Žemesnėje klasėje čia spiečiasi tie, kurie yra paprastai “vidutiniokai“ ir savo srityje neprasimušė, nepaisant turimo diplomo.

Daugeliui jų norisi priklausyti aukštesnei vidurinei, tačiau gyvenimo lygis pagal pajamas juos negailestingai stumia arčiau “varguolių“. Dažnai dabar gelbsti (?) kreditai ir gyvenimas skolon. Bet bumbėjimas apie žemą pragyvenimo lygį ir svajojimas “oraus egzistavimo“, matyt, tiksliau apibūdina priklausymą šiai klasei, nors politkorektiškumo labui juos ir aukščiau prakutusius vadina bendru “vidurinės klasės“ vardu.

Nes aukštesnioji jau tą gerbūvį, kurio šie nori, susikūrė (ilgu ir sunkiu darbu arba kitąkart gal ir sėkme, kurios nepraleido), o šitie tik svajoja, skolinasi ir pyksta, kad neišgali.

Ir visai nesvarbu, ar pirks plazminį televizorių, bet važinės dešimties metų senumo nuolat paremontuojamu automobiliu, varomu dujomis (geriausias automobilis, aišku, yra “valdiškas“), ar pirks lizingu naujesnį automobilį prieš kaimynus pasirodyti, tačiau taupys maistui, aprangai ir… nuosavų vaikų gerbūviui. Esmė ta pati – “viešoji pusė“ arba “privačioji erdvė“ yra nuskriaudžiama kitos labui.

* * *

Varguoliai arba žemiausioji visuomenės grupė irgi susideda iš dviejų klasių.

Aukštesnėje paprastai yra tie, kurie dažnai mano, kad jie yra vidurinės klasės atstovai, nes… jie vis tik dirba! Dažniausiai laikinus, nereguliarius, menkai apmokamus, nekvalifikuotus arba mažai kvalifikacijos reikalaujančius darbus. Tačiau pajamos yra nepakankamos, todėl jiems neberūpi pasirodyti prieš kaimynus (o ir paskolos jiems bankas neduos), kiek svarbu “suvesti galus“. Neretai, deja, jie gauna visokias lengvatas ir socialines išmokas, nes savo asmeninių finansų net ne subjektyviai, o objektyviai susitvarkyti patys neišgali.

Iš šitos klasės labai nesunkiai galima nukristi žemiau, ir ne vien sunkmečiu – iš beviltiškumo. Ir tapti vien pašalpų vartojimo ir išsikaulinimo specialistu.

Pakilti iki žemesnės vidurinės klasės (o tai reiškia – iškilti į aukštesnį socialinį sluoksnį!) yra nepalyginamai sunkiau: reikia ne vien daug darbo ir pastangų, o ir siekio mokytis bei įgyti kvalifikaciją. Štai todėl vaikus dera stumti į mokslus, nori jie to ar nenori! Jei visuomenė nori mažinti socialinę atskirtį, tai ne pašalpomis ar “teisingesniu“ pajamų perskirstymu derėtų labiau rūpintis, o vilties per išsimokslinimą ir sunkų darbą suteikimu (deja, bet kai kas apsiriboja tik diplomo gavimu ir tikisi stebuklo, o kai viltis žlunga – eina studijuoti dar vieno diplomo labui, geriausiu atveju, tad sėkmingi prasimuša tik į vidurinį žemesnįjį sluoksnį ir klasę).

JAV yra American Dream, kurios esmė tokia ir yra – geresnis gyvenimo siekis per sunkų ir atkaklų darbą bei išsimokslinimą, suteikiantį pranašumą. Pas mus gi yra bėdavonės arba priekaištai – todėl nei viena, nei kita strategija nepadės daugiau gyvenime pasiekti! O JAV ir toliau bus patrauklia šalimi imigruoti. Nes suteikia viltį, nepasaint to, kad socialinių programų gali būti ir santykinai mažiau.

Amerikietiškos svajonės link (iš bbfinance.blogspot.com)

Pats žemiausias sluoksnis yra iš esmės valkatos, kuriuos vadina bomžais, o iš esmės – tai visiškai asocialūs asmenys. Jiems ar duosi pašalpas, ar neduosi – jokio skirtumo, nes negaudami vis tiek pramis ir be to (nors ir iš atliekų, kad ir kaip nepatiktų cinizmas).

Tiesą sakant, jie seniai neturi jokio turtelio, ir seniai jie jokių pajamų negauna ir pašalpų net nesitiki (retas kuris ir asmens dokumentus turi). Vienintelis gerumas jiems iš visuomenės – pilnesni šiukšlių konteineriai, mažiau ekologijos ir rūšiavimo, mažiau elektroninės bankininkystės centukų iškaulinimui ir gal dar nemokama pirmoji medicininė pagalba, nes ligoninėje gali iš bėdos prisiglausti, kur nupraus ir sušildys.

Tokių žmonių yra ir prie geriausiai išsivysčiusios visuomenės, ir nepriklausomai nuo ekonominės-socialinės formacijos. Prie komunistų juos “auklėjo“ prievartiniu būdu, bausdami už “veltėdžiavimą“ ir priverstinai įdarbindami. Dabar kartais draudžia elgetauti, nors iš esmės kovoti jau nustota kaip su reiškiniu. Net jei duotų jiems darbą šiukšlių rūšiavimo gamykloje, ko jie nesipurto daryti savo labui – retas kuris pasirinktų darbą vietoje savo tos turimos “laisvės“. Kai kurios tautinės mažumos ar jaunimo subkultūra visiškai atvirai gali pasirinkti būtent tokį gyvenimo ir egzistavimo būdą.

Kaip ir visur, čia irgi yra per nesėkmes gyvenime papuolusių, ir tikrai ne visi beviltiški. Bet mes jų dažniausiai irgi “nematom“.

* * *

Demokratiją formaliai nuleido žemyn – iki viduriniojo ir žemesnio sluoksnių (priežastis paprasta – establišmentas užtikrina socialinį stabilumą ir valstybės gerovę).

Bet žemiausias nebalsuoja (jie niekur neregistruoti, asmens dokumentų neturi, o ir “ponų“ žaidimai jiems neįdomūs). O žemesnijąją klasę paprastai paperka visokie politiniai marginalai bei avantiūristai – pasirūpina jų gerove už butelį ar pažadus, netgi atveža dažniausiai prie urnų balsuoti. Taip, mes šiuos vadiname “runkeliais“, nes jiems visos valdžios blogos, o parduoti savo balsą yra šaunaus verslumo pavyzdys.

Labai dažnai runkelizmu užsikrečia ir žemesnioji vidurinė klasė – lūkesčiai gyventi kaip aukštesnėje yra dideli (o TV ir spauda tą nuolat primena, kaip ir prakutęs kaimynas savo gerove erzina), o galimybės ribotos ir iš esmės, jų požiūriu, netgi beviltiškos, ko įspūdis itin sustiprėja sunkmečiu. Todėl jie yra neretai aktyvūs lošėjai rinkimuose – balsuos už didžiausius pažadukus arba prieš ką nors. Jie ne rinkėjai, pabrėžiu, o lošėjai. Tai jiems vis kažkas “ne tuos“ išrenka, tai jiems visi valdžioje – vagys.

O ta “elitinė“ vidurinioji klasė, dėl kurios rūpesčio retorikos ir yra daugiausiai, paprastai balsuoja gana vangiai, kaip nebūtų keista. Biurgeris savo esme iš viso yra apolitiškas. Nes ir čia yra dviejų tipų balsuojantys: rinkėjai, kurie stabiliai vaikšto į rinkimus ir balsuoja už “savo“ partiją nesiblaškydami, ir “nusivylusieji“, kuriuos tik runkelizmo retorika gal dar ir gali paskatinti pabūti rinkimuose lošėjais, tačiau paprastai jie iš tiesų “neturi laiko“, kadangi jaučia pareigą prieš tai įsigilinti į partijų programas (be šių, daugiau programų niekas ir neskaito).

Bet taktine prasme, tai avantiūristų partijai yra paprasčiau nusipirkti tikruosius “runkelius“ iš “varguolių“ klasės – tuos žemesnės ir net apatinės klasės rinkėjus, nei skirti dėmesį šių vangių biurgerių įtraukimui, vargstant prie partijos programos ir patrauklių pažadų. Būdami išsilavinę, aukštesnės vidurinės klasės atstovai paprastai gali iškvailinti bet kurį politiką, pričiupę už liežuvio – tai kam rizikuoti?

O pats elitas, kaip sakiau, yra per menkas skaičiumi, kad lemtų, už ką jie balsuos prie urnos. Va jie ir šypteli, kad nesvarbu, kas ir kaip balsuoja, o svarbiau, kas ir kaip balsus suskaičiuoja. Jau sakiau, vieni valstybės valdymu strategiškai užimti ne per demokratijos viešuosius instrumentus, o kiti perka tuos instrumentus. Tai kam jiems balsuoti? Demokratija dabar tapo viduriniojo socialinio sluoksnio pramoga – kalbant apie pilietinę visuomenę, paprastai siekiama į šį procesą vidurinę klasę ir įtraukti, nes elitui politika iš esmės yra ne sportas, o gyvenimo būdas.

Akiplėšiškiausias pavyzdys, kaip galima manipuliuoti demokratija, buvo net ne Adamkaus pergalė prieš Paulauską antruose Prezidento rinkimuose (jei kas dar pamena, Lietuvoje pirmavusį Paulauską nugalėjo Adamkus, suskaičiavus vėlavusius išeivių, sic!, balsus – alio?), o va kaip tik pastarasis Grybauskaitės prakišimas į LR prezidentes – sustrateguota taip begėdiškai “nėra daugiau už ką“, kad net nebuvo svarbu, už ką atiduosi balsą, jei nenori jos išrinkimo (deja, žurnalistas Rytas Staselis balsavusiųjų prieš suskaičiavo viso labo tik ne patį didžiausią vieną stadioną).

O dabar man suraskite tris skirtumus tarp balsavusių už ją ir lemingų?…

Argi jums nepatinka ryžtingi vadovai? (iš skydancingblog.com)

Nors sutinku, kad varguolį gali guosti mintis, kad jo balsas rinkimuose tiek pat vertas, kiek kokio Pinigavičiaus balsas. Bet varguolis dėl savo šykštumo neskirti mokesčių partijoms išlaikyti gauna tik rinkiminę retoriką vietoje savų interesų atstovavimo, kai Pinigavičius gauna “nacionalinius susitarimus“, “bendrapartinį interesą“ bei kokią nors Trišalę tarybą.

* * *

Spręsdami iš savo, viduriniojo sluoksnio (ar kartais vadinamos “vidurinės klasės“, nors šios yra dvi), mes įsitikinę, kad referendumais (tiesiogine demokratija) galime efektyviau valdyti, nei respublikos būdu.

Jei vidurinė klasė yra skaitlinga ir stipri, tai viskas ir bus tik pagal ją, kas paprastai tai reiškia žemas socialines garantijas “valkatoms“ (nepainioti su socdemiška retorika, siekiančia įdarbinti visus) ir, be abejo, ženklų kapitalo nutekėjimą (išskyrus Šveicariją, kuri sudėliojo savo demokratiją ir respubliką taip, kad kapitalas tekėtų pas juos, o “valkatas“ žiauriai integravo ir socializavo – tai ne išimtis, o taisyklė, kurią jie suvokė ir pritaikė praktiškai, nepalikdami savieigai).

Jei mes norime šveicarijos, tai prireiks kelių kartų (generacijų) ir jokio nesiblaškymo į šalis tą modelį kuriant (Europa paprasčiausiai nepaliko šveicarams kitos galimybės, o mums yra, todėl abejoju, ar užteks net vienai kartai kantrybės).

Finale turėtume absoliučią daugumą vidurinėje klasėje, menkus marginalus “varguolius“ (kurie nebalsuos, nes ir taip nieko nelems) ir privilegijuotą elitą, kuris mainais už valdymo netekimą gauna visuomenės išlaikymą (pavyzdys yra Anglijos karalius, kurį išlaikyti apsiėmė aristokratija mainais už Magna Charta, “laisvių chartą“ – tame tarpe, ir savo tiesioginę demokratiją, nes laisves ir šitas teises gavo tuomet anaiptol ne visi britai).

O dabar ir be referendumo apklauskite, ką apie tokią perspektyvą mano visi “runkeliai“ bei “varguoliai“? Ne kad jiems išlaikymą didinsime, bet mes, kaip visuomenė ir vidurinioji klasė(s), apsiimsime išlaikyti savo sąskaita visus tuos turčius, kapitalistus bei “aristokratus“ – mainais už teisę kniautis tarpusavyje demokratiškuose rinkimuose.

Daug randate pritariančių šitam pasiūlymui?… Bet kad ir entuziazmo jūsų veiduose nematau.

Anarchija – tvarkos motina (iš pentaxforums.com)

Kitaip tariant, tiesioginę demokratiją iš valstybės elito (ne apie balerinas ir profesorius, dar kartą primenu, kalba eina!) sluoksnio nuleisdami iki vidurinės klasės, atstovaujamąją demokratiją (respubliką) panaikindami ir įvesdami ne diktatūrą (!), bet tiesioginę siaurą demokratiją tik savo sluoksniui, atėmę iš tų, kurie šitą valstybę kūrė iki 1918 metų, ir ne tik 1988-1992 metais, kuria dabar ir dar toliau ją kurs bei puoselės, kad mes, gerbiamieji vidurinės klasės atstovai, mestume savo rūpesčius pragyvenimu, profesija, šeimomis… ir taptume kuo tuomet?

Tad va ir kalbos apie “tiesioginės demokratijos“ įvedimą yra pati tikriausia utopija ir naivumas, ignoruojant socialines klases.

Juolab, kad nėra tam ypatingų šiltnamio sąlygų ir susikūrimo prielaidų, ir net būti negali, ir net jei būtų – ir jūsų anūkai vargu bau rezultato sulauktų.

Originalus įrašas tinklaraštyje Keverzonės kreida ant grindinio

Egidijus Avatar

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Egidijumi Nasevičiumi.