Miesto pokalbiai: Baltijos cirko direktorius Petras Variakojis

Paskelbė: Data: 2012-09-06 08:51

Spausdinti | Komentarai

Petras Variakojis (c) Filip Butkin nuotr.

Visai neseniai, prieš pat rugsėjo 1 –ją su šeima teko pabuvoti „Baltijos cirko“ pasirodyme. Reginys tiesiog užbūrė, visiškai nesitikėjome tokio profesionalaus atlikimo ir išpildymo.

Prisipažinsiu, su žmona galvojome, jog tiesiog atliksime būtiną pareigą vaikui ir viskas tuo pasibaigs. Tačiau, talentingi akrobatai, lietuviai žonglieriai broliai Kundrotai, žirgų pasirodymas ir tiesiog neįtikėtinas papūgų šou pavergė ne tik dukros, bet ir mūsų surambėjusias širdis, o mane paveikė taip smarkiai, kad trūks plyš panorau apie cirką pasikalbėti su jo įkūrėju, direktoriumi Petru Variakoju. Susitikome kitą dieną, tikrame mažutėliame cirko vagonėlyje.

– Sveiki, direktoriau, „Kauno Žiniose“ turime rubriką „Miesto pokalbiai“, kurioje kalbinam įvairius su kultūros sritimi susijusius žmones, tad nusiteikite, kad pokalbis bus netrumpas.

– Tai pradžiai, ačiū labai, kad Jūs pasakėte susijusius su kultūra, nes kultūros ministerijoje (nenoriu minėti tų žmonių pavardžių) manęs paklausė: „tai cirkas yra menas ar ne?“. Tuomet aš jiems atsakiau paprastai: „Ponai, yra parašyta labai daug knygų, jūs paskaitykite, ten viskas yra parašyta, apie tai, kas yra cirkas“. Užduoti klausimą – cirkas yra  menas ar ne – yra absurdiška, visiškas nesuvokimas kas yra cirko specifika. Tai labai skaudus dalykas. Mes jiems atrodom eilinė viešoji įstaiga. Jiems tarsi viskas aišku, kad tai kažkas panašaus į šunų kirpyklą, ar kokią nors skalbyklą, saviveiklinį kolektyvą ir panašiai. Kaip gali egzistuoti toks mąstymas, kuomet esame vienintelė Lietuvoje organizacija priimta į „Europos Cirkų Asociaciją“. Tai yra profesionalių cirkų asociacija, ir bet kas ten tikrai nepatenka. Buvo įvykdyti reikalavimai, siunčiami dokumentai apie tai, kaip mes dirbame, su kokiais atlikėjais ir t.t. Programoje nėra artistų neprofesionalų. Vėlgi, aš nenoriu sakyti pavadinimų, nes tai jiems bus reklama, bet yra žmonių, kurie gyvena skandalais, savotiška antireklama. Jūs puikiai žinote, kad vienus „artistus“ pastoviai rodo per televiziją, kur jie viešai plauna savo purvinus skudurus prieš visą visuomenę ir nesigėdydami naudoja cirko vardą. Paskui žmonės ir sako, ach tie cirkininkai, atsiprašau, bet aš ne cirkininkas. Esu diplomuotas cirko artistas. Bėda ta, kad Lietuvoje nėra supratimo kas yra kas. Iš esmės netgi vengiu lankytis kultūros ministerijoje. Net rusai už Lietuvoje įkurtą profesionalų cirką man suteikė Rusijos cirko meno akademijos akademiko vardą, europiečiai taip pat įvertino priimdami į savo asociaciją. Kaip manote kodėl kultūros ministerija nenori žiūrėti į mus kaip į profesionalią organizaciją? Atsakymas paprastas. Todėl, kad tuomet teks prileisti mus prie to paties lovio.

– Gerai. Gal galėtumėte papasakoti kaip klostėsi cirko istorija Lietuvoje? Kokias turime šaknis ir tradicijas?

– Lietuva yra viena iš šalių, kuriose labai gilios cirko tradicijos. Yra rašytiniai duomenys, kad Lietuvoje buvo lokių mokykla, kurioje buvo ruošiami lokiai visai Europai. Buvo tokie laikai, kuomet Lukiškių aikštėje, kur dabar stovi statula Džonui Lenonui, o prieš tai stovėjo Lenino paminklas, dar anksčiau stovėjo stacionarus medinis cirkas. Stacionaraus cirko dabar labai trūksta Lietuvoje. Yra duomenų, kad tame cirke buvo ruošiamos vandens fejerijos. Tai tokios programos, kuomet pasirodymų cirke ašis buvo vanduo –  muzikiniai šviesos ir vandens fontanai, įvairūs akrobatiniai pasirodymai vandenyje. Ir kas įdomiausia – vanduo po tų fejerijų buvo toks švarus, kad jį buvo galima naudoti maisto gamybai. Grįžtant prie cirko ištakų, mes atsimename dresuotoją Praną Gudauską, legendinį Joną Ramanauską lietuviško cirko „Vilnius“ kūrėją, kuris susipažinęs su mano teta Jadvyga Stankute bei mano mama Vladislava Variakojiene – Stankute, įtraukė jas į šį gerą reikalą, vardu cirkas, kuris vėliau atsirado ir mano gyvenime.

Cirkas yra komandinis darbas. Tarkime, akrobatai – vienas suklys, kažko nepadarys – iš karto trauma. Žmonės išmoksta atsakingumo, tvarkingai vykdyti pareigas, darbą atlikti maksimaliai gerai. Žiūrovai dažnai sako: kažkaip pirmoji pasirodymo dalis greitai prabėgo, tokia trumpa programa. Tai tiesiog nuostabu, kuomet yra pasirodymo ritmas, numeris veja numerį, viską suriša klounas, tuomet programa žiūrisi lengvai ir įdomiai. Cirkas yra daugelio menų sintezė, čia neišsiversi be šokio, aktorinio meistriškumo. Tai yra gyvas menas, nes jeigu tu nepadarai dvigubo Salto Mortale, tai pagal fonogramą tu jo neatliksi.

– Kaip žiūrite į vis labiau populiarėjantį naująjį cirką? Pasirodymus, kuriems reikalingi du – trys artistai, dažniausiai žonglieriai ar akrobatai?

– Klasikinį cirką sudaro grožis, estetika, žmogaus sugebėjimai. Naująjį cirką dažnai kuria tie, kurie nebuvo priimti į profesionalus, kuriems pasakė, kad su jų duomenimis galima būti nebent komišku artistu. Ne visi turi gerus fizinius duomenis, tarkim trumpos kojos, ilgos rankos ir nieko čia nepadarysi. Yra ir naujajame cirke numerių, kurie režisieriškai pastatyti, kuriems parašyta muzika, kuriuose ne sudraskyti džinsai ir purvini marškinėliai, bet net jei ir džinsai, tai sceniniai. Man festivaliuose teko matyti daug gerų pasirodymų. Tarkim, pernai pirmininkavau Rygos „Auksinio Karlo“ festivalyje, kur jaunuolis iš Prancūzijos atliko labai įdomų numerį apie sapną, kuriame važiuoja traukinyje atsirėmęs į turėklą, ir netikėtai jis pradeda „dirbti“ ant to turėklo. Puiki mintis ir meninė išraiška.

Supraskite mane teisingai, aš – prieš neprofesionalų cirką. Lygiai taip pat, kaip teatre yra profesionalios trupės ir mėgėjiškos trupės. O kažkodėl cirką visi suplaka į vieną. Taip, jie yra artistai, tik jie pamiršta pridėti žodį mėgėjai. O mes atstovaujame didįjį  cirką, tą, kuris vykdavo arenoje. Tarkim, vaikas mėto tris kamuoliukus. Tame nėra nieko ypatingo, tiesiog vaikas aprengtas gražiais blizgučiais. Vadovai dažnai gadina vaikus ankstyvame amžiuje darydami juos žvaigždėmis. Stojant į cirko mokyklą penki kamuoliukai yra privalomas dalykas, ir tai dar tik ruošiantis mokytis. Ten dar neaišku priims tave ar nepriims. Tad taip ir gaunasi, kad mes šalies mastu užsiimame didele saviveikla. Cirkas yra pasaulinis kultūrinis paveldas įtrauktas į UNESCO programas. Pasaulyje švenčiama Pasaulinė cirko diena. Baltijos cirkas „Europos cirkų asociacijos“ narys, pernai buvome pakviesti į Monte Carlo. Daugeliui ten sukėlė nuostabą, kad Maksimas Nikulinas Maskvos cirko direktorius mus žino, ir jis sako: „Variakojis dirbo pas mano tėvą.“ Iš istorijos to neišmesi.

Masenia

– Ką manote apie tendenciją cirko pasirodymuose atsisakyti gyvūnų? Ar yra skirtumas tarp šunų, žirgų, paukščių ir egzotinių laukinių gyvūnų, tokių kaip liūtai, beždžionės, drambliai naudojimo pasirodymuose?

– Europos cirkų asociacijos įstatuose atskira raudona eilute įrašyta – „gyvūnų gerovė“. Visuose mūsų sudaromuose kontraktuose su atvažiuojančiais atlikėjais įrašytas deramo elgesio su gyvūnais punktas. Mes to reikalaujame. Reikalaujame deramos gyvūnų priežiūros. Tačiau, jau tūkstantį kartų apie tai esu kalbėjęs, jog, labai atsiprašau, gerbiamieji, aš negaliu atsakyti už Mongolijos cirką, nors Mongolijoje nuostabus stacionarus cirkas Ulnan Batore stovi, ir man su žmona teko ten dirbti. Tiesiog nuostabus cirkas.  Tegul supranta mane žmonės teisingai, yra dramblys, kuris bėgioja Afrikoje, safari ir yra drambliai, kurie naudojami žemės ūkyje, miško kirtimuose. Jie tuose šalyse yra tarsi naminiai gyvūnai. Jei pavyzdžiui lama pas mus traktuojama kaip kokia egzotika, tai Pietų Amerikoje ji – naminis gyvūnas, lygiai taip pat kupranugaris ar jakas. Mūsų cirkas laikė kiaules, tai žmonės taip nėra lepinami, kaip gražiai buvo elgiamasi su tomis kiaulėmis. Jos nugyveno puikų gyvenimą. Šiandien mūsų cirke šventė, sakau tai šiek tiek su humoru, nes mūsų beždžionytė, vardu Masenia, šiandien tapo Lietuvos piliete, Kaune gavo veterinarijos pasą. Ji gimė prieš du mėnesius, tai yra didelis įvykis, įrodantis, kad gyvūnams gera čia gyventi, nes blogomis sąlygomis jie nesidaugina. Realybėje dresūros žanras yra ne gyvūno išnaudojimas, o parodymas – kiek bendromis pastangomis galima pakelti jo intelektą.  Jūs gi matėte mūsų programoje tuos šunis, papūgas, žirgus. Ar galima pasakyti, kad jie prastai atrodo, yra neprižiūrimi? Jie puikiai jaučiasi ir atrodo, to nenuslėpsi. Užpraeitame amžiuje vyravo gyvūnų tramdymas, žmogus ėjo į liūto narvą. Dabar tai yra menas. Cirkas taip pat progresuoja, kaip ir visas likęs pasaulis.

– O kaip jūs vertinate suaugusiai publikai skirtus cirko pasirodymus, kaip tai, tarkim, daro Cirque de Soleil?

– Na, pirmiausia turiu pasakyti, ir tai cirko pasaulyje yra žinomas dalykas, Cirque de Soleil yra ne cirkas, o šou, su cirko elementais. Nes cirkas pirmiausia turi atitikti tam tikrus reikalavimus: jame yra gyvūnų pasirodymai, klounai ir t.t. Mes tikrai ne prieš Cirque de Soleil, tačiau jis prieš mus, t.y. klasikinį cirką. Tai ne paslaptis, vyksta karas tarp tradicinio ir naujojo cirko, karas dėl rinkos. Vakaruose kyla tikrai agresyvūs susirėmimai, vyksta žiūrovų dalyba. Bandoma įteigti, kad išsilavinusiai, inteligentiškai publikai nedera eiti į tradicinio cirko pasirodymus. Mes galėtume egzistuoti drauge, tik kažkodėl jie to nenori. Nors oficialiai, žinoma, tai nėra deklaruojama. Cirque de Soleil netgi yra oficialus „Europos cirkų asociacijos“ narys.

– Baltijos cirkas turi Kaune repeticinę bazę. Gal galite detaliau nusakyti cirko ryšį su mūsų miestu?

– Tiek aš, tiek daugelis dar senojo cirko „Vilnius“ artistų esame gimę Kaune, kai kurie čia ir gyvena. Po ilgalaikių klajonių po svetimus kraštus 1995 m. grįžau į Kauną, kur cirkas ir įsisteigė, jam čia skirti pastatai, taip vadinama cirko bazė. Suderinę su miesto valdžia čia planuojame įkurti „Kauno cirko meno akademiją“. Beje, atranka skelbiama rugsėjo 11 -12 dienomis 18 val. pas mus Drobės gatvėje. Tai nebus būrelis. Bus kuriami tikri numeriai, ruošiami artistai. Mūsų visa įranga repeticinėje bazėje Kaune žiemos metu ruošiama naujam sezonui. Čia esame sukaupę didžiulę virš dviejų tūkstančių klounų kolekciją. Tikiuosi, kada nors galėsime parodyti ją žiūrovams. Kaune yra netgi visos Lietuvos cirko artistų kapinės. Egulių kapinėse yra įkurtas, kaip mes vadinam, panteonas, amžinas bendrabutis. Juose yra palaidoti ne tik Lietuvos artistai, bet ir pasaulinio masto cirko veikėjai, tokie kaip italai Feroni ir Truci. Tai buvo cirkų direktoriai, kurie mirė čia, Lietuvoje. Man teko bendrauti su italais, išgirdę šį faktą jie labai nustebo, nes abi šios garsios šeimos –  tiek Feroni, tiek Truci tęsia cirko veiklą Italijoje ir yra plačiai žinomos.

Jei manęs kas paklaustų apie likimą, pasakyčiau, kad pasirinkčiau tą patį, nes gimiau šventėje, ir nuo mažų dienų, kada tik pradėjau vaikščioti ir kažką suvokti, supo stebuklas. Prieš šventinius pasirodymus man mažam sakė: „būsi Nauji metai“. Yra nuotraukos, kur aš 1961 m. stoviu Tbilisio cirke su Seneliu Šalčiu, aprengtas kaip Naujieji metai. Ir man tuomet mažam sakė: „Petreli, vienintelis dalykas kurio tavęs prašom – po programos atnešim tau šokoladukų, apelsinų, mandarinų, tu tik nerink nuo arenos.“ Nes tais laikais jei patikdavo šventinis vaidinimas, kuris būdavo rodomas cirkuose, į areną visi mesdavo šokoladukus, saldainius, apelsinus, mandarinus, kurie tuose kraštuose augo. Krūvom tiesiog. Ir aš, būdamas vaikas, nežiūrint, kad mano vaidmuo Naujieji metai – labai rimtas, nors ir trumpas pasirodymas, galvodavau: „gerai, jie man pasakė, kad duos, o jeigu apgaus?!“ Tuomet spjaudavau ant visko ir vis tiek puldavau ant keturių ir rinkdavau tas begalines gėrybes. Kalbant rimtai, cirkas – tai didelė šeima, jei kas nors atsitinka… Štai dabar audros užėjo šiais metais, Klaipėdoje medžius rovė su šaknimis. Cirkas atlaikė, užtat, kad mes, žmonės – stovėjom kaip paminklai, laikėm visi strypus, kad nenutrūktų. Praeiviai piktdžiugiškai sakė, tuoj bus tikras „cirkas“, bet jiems nepasisekė, mes išstovėjom, atsilaikėme.

– Dėkoju už pokalbį.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt