Maža to, kad Andrius Užkalnis neleidžia pamiršti varguolių temos, čia į anti-pašalpų chorą įsijungia ir Benas Gudelis, šiaip jau retokai dalinantis interviu. Manantys, kad pašalpos yra tik absoliutus gėris, galite toliau neskaityti, nes kalbėsime ne apie gėrį, o apie pinigų davimo įtaką elgsenai.
Taigi turime tėvų dilemą. Ar duoti vaikams kišenpinigių, o jeigu duoti, tai kiek? Šitam klausimui skirta ne viena knyga, ir kiekvienas gali rasti sau mėgstamiausią poziciją. Bet manęs nė vienas atsakymas netenkino, nes neatsakydavo į klausimą, o kam man apskritai kvaršinti galvą šiuo klausimu?
Prieš kelias dienas pro ausis praėjo knyga apie standartinius psichologinius triukus. Dabar knygas jau retai prisėdu paskaityti, dažniausiai išnaudoju laiką automobilyje klausydamas audio knygų. Taigi toje knygoje aptarinėjo stimulų klausimus. Pasirodo, stimulų klausimas yra labai svarbus, nes dažnai kardinaliai keičia žmogaus elgseną. Apie tai, kaip keičia, ir kiek reikia stimulo, buvo pateikta daug pavyzdžių, o daly jų šmėžavo pinigai.
Po ilgų tyrimų išaiškėjo, kad pats pinigų faktas stipriai nulemia, ar darbas bus atliktas. O dydis neturi tokios didelės įtakos darbo atlikimui (berods, suradau atsakymą Andriui Užkalniui, kodėl dauguma dirba už minimalų atlyginimą). Įdomu tai, kad pinigų dydis lemia, kaip žmogus vertina atliktą darbą. Dabar aišku, kodėl visi minimalaus atlyginimo gavėjai savo darbą laiko šūdinu (tiesa, jeigu paprašytumėte paaiškinti, kažin ar sugebėčiau, nes knygoje labai gerai suvartė, bet esmė aiški). Jeigu mažai moka, tai reiškia, kad ir darbas nevertingas, todėl ir šūdinas. O jeigu už šūdų valymą mokėtų daug, tai jau butum ne šūdvežys, o asenizatorius, kone sanitaras (assainissement -> sanitarija).
Kaip pats pinigų davimo faktas lemia žmogaus pasirinkimą kažką daryti arba nedaryti? Ekstramaliais atvejais tai gali būti keliasdešimties kartų skirtumas. Buvo pateiktas vienas įdomus pavyzdys. Parkai labai šiukšlini. Bandė agituoti, bausti, bet šiukšlių nemažėjo. Taigi padarė eksperimentą: įvažiuojantiems į parką dalino šiukšlių maišus, ir vėliau už kiekvieną pririnktą šiukšlių maišą mokėdavo po 10 JAV centų. Suma juokinga, bet šiukšlių sumažėjo perpus. Kadangi jų vis dar voliojosi, pasiūlė loteriją – galimybę laimėti 20 USD. Vėlgi pinigai nedideli, bet parkai sublizgėjo. Bombžai lenktyniaudavo, kas šiandien daugiausia laimėjimų išlošė. Beje, biudžetas parko valymui sumažėjo dvigubai. Čia, pasirodo, panaudojo du triukus vienoje vietoje – pinigus ir loteriją. Žmogaus azartas surizikuoti irgi yra svarbus motyvas.
Kitas pavyzdys privertė ne šypsotis, o susimąstyti. Buvo nagrinėjama pašalpų įtaka gimstamumui. Vėlgi pašalpų dydis neturėjo labai didelės ir tiesioginės įtakos, bet pats faktas turėjo aiškią koreliaciją. Tarkim, jeigu atsiranda pašalpos vienišoms mamoms, tai vienišų mamų padaugėja kelis kartus. Jeigu trečiam vaikui nemokama pašalpa, tai masiškai sumažėja šeimų, gimdančių trečią vaiką. Kai įvedė pašalpas nepilnametėms motinoms, gimdančiųjų skaičius šoktelėjo kartais. (Beje, jokios pašalpos negali padengti vaikų išlaikymo išlaidų. Vaikų auginimas yra tiesiog juodoji skylė šeimos biudžete, viską susiurbs.)
Lietuvoje vis dar diskutuojama apie pašalpų dydį bedarbiams. Tai blogas klausimas: reikia diskutuoti ne apie dydį, o apie tai, ar iš viso reikia mokėti. Nes bet koks mokėjimas tik skatina tokiam reiškinui atsirasti ir plisti.
Audio knygoje buvo išnagrinėtas dar vienas aspektas. Kaip žmonės vertina savo pajamų dydį? Pasirodo, nesvarbus absoliutus dydis, o svarbu, kad žmogus gautų daugiau nei kiti. Dabar visi minimalią algą lygina su pašalpomis. Nes gaunantys pašalpas jaučiasi turtingesni už gaunančius minimumą, o tai skatina kuo ilgiau prasitęsti bedarbystę.
Pasilyginimas veikia ir emigracijoje. Emigrantai gaunamas pajamas lygina su lietuviškomis ir labai dydžiuojasi, jeigu jos yra didesnės. Dėl to jaučiasi turtingesni nepaisant to, kad dirbdami Lietuvoje gaudavo vidutinį atlyginimą, o dirbant emigracijoje iki vidutinio atlyginimo jiems dar toli toli.
Išvada peršasi tokia: jeigu norime visi jaustis vienodai turtingi, reikia socializmo, kai visiems mokama po lygiai. Iš principo visos išsivysčiosios šalys link to ir linksta. O jeigu norime ką nors paskatinti, tai tiesiog reikia duoti pinigų, ir jau nelabai svarbu kiek.
Ir čia iškyla įdomi dilema politikams. Jeigu jie nori, kad Lietuvoje augtų pragyvenimo lygis, reikia kad visi dirbtų ir kurtų nors minimalią vertę. Bet dauguma jau nebenori tos vertės kurti ir todėl pasiuošę nuversti bet kurią valdžią, kuri vers dirbti. Todėl politikams yra kur kas ramiau mokėti otkatus pašalpų forma.
Tokia sistema suskaldo visuomenę. Yra žmonės kurie dirba, gauna minimuma ir jaučiasi biedni, bei mano, kad dirba šūdiną darbą. O kadangi iš minimumo neišgyvensi, tai koks čia gyvenimas, ir dėl savo sunkumų kalta valdžia. Akivaizdus sprendimas – didinti mimimalų atlyginimą (kažkur tai girdėta?). Tuo tarpu pašalpas gaunantys bedarbiai jaučiasi turtingi ir gyventi gali, todėl mūru stojas prieš bet kokius pakeitimus. Emigrantai puikuojasi, nes jie jaučiasi dar turtingesni negu lietuviški bedarbiai. Dirbdami tokį patį darbą emigrantai jaučiasi tiesiog nuostabiai, nes už jį gauna labai daug, kai palygina su lietuvių bedarbių pajamomis (o ne su vietinių tenykščių bedarbių).
O dabar pasakykite, ar jūs neemigruotumėte vien tam, kad pasijaustumėte turtingesni, ir kad dirbtumėte darbą, kuris jums netikėtai pradėtų patikti?
Ir pabaigai. Socialinis klausimas: kada buvo geriau gyventi – prie sovietų ar dabar? Senesnio amžiaus žmonės rinkdavosi CCCP laikus. Jaunimas nesuprasdavo klausimo. O, va, bomžas pagalvojęs atsakė, kad dabar. Kodėl? Juk seniau buvo darbas, butas, maisto nereikdavo ieškoti konteineriuose (na, jo net parduotuvėse nebūdavo, ką jau tenai konteineriuose)? Bomžas trumpai argumentavo: dabar dirbti nereikia, o gyventi gali.
Originalus įrašas tinklaraštyje Commonsense.lt
