Užsienyje seniai įprastais tapę vadinamieji tinklaraščiai (angl. blog) jau apie dešimtį metų gyvuoja ir Lietuvoje. Pirmieji lietuviški įrašai buvo susiję su verslu ir informacinėmis technologijomis, tačiau dabar, kaip parodė anoniminė apklausa (41 respondentas), žmonės rašo ir skaito apie pačius įvairiausius dalykus: kultūrą (51 %), kasdienybę (41 %), religiją ir filosofiją (39 %), madą bei stilių (36 %), literatūrą ir kalbą (34 %), keliones (31 %), kulinariją (29 %) ir kita.
O mūsų laikais…
„Jau tas jaunimas, vis prie kompiuterio, net knygų nebereikia“, — tokią vyresniųjų nuostabą tikriausiai ne vienas esame palydėję atlaidžia šypsena: juk dabar nemažą dalį literatūros, mokslo ir kitų kultūrinių leidinių galima rasti ir skaityti internete, elektroniniu formatu, o panorėjus įsigyti „tikrąją“ — spausdintinę knygą, čia pat sužinome, ką geriausia pasirinkti. Tačiau skubėti juoktis iš senolių nederėtų. Patys nustebtume, kokią įtaką kultūriniams ir literatūriniams reiškiniams daro mums jau taip pat įprastais tapę tinklaraščiai.
Nors puslapiai, kuriuose rašoma apie literatūrą ir kalbą, yra vieni populiariausių (juos skaito 14 respondentų iš 41), dažnai pasigirsta nedrąsūs svarstymai, ar nederėtų įvesti naujų terminų, pvz., „elektroninė spauda“, „subjektyvi žurnalistika“, „metaliteratūra“, „metakritika“ ir pan., galinčių apibrėžti visus jų įkvėptus pokyčius. Tad ar nevertėtų dar kartą klausti, kas gi tie tinklaraščiai apie literatūrą: akivaizdus medijų perversmas, subjektyvi, bet taikli kritika, paprasčiausios apžvalgos ir niekam nesvarbūs pasvarstymai, efektyvi pirkimų skatinimo priemonė, įkyri reklama, o gal… naujas kultūrinės žurnalistikos reiškinys, apie kurį jau greitai sakysime, jog „mūsų laikais to nebuvo“ ?
Nes niekada meilės knygoms nebus per daug
„Visada mylėjau knygas, nuolat pasakodavau apie jas draugams ir pažįstamiems, paskui nusprendžiau, kad reikia „pakankinti“ daugiau žmonių, nes juk kenčianti meilė pati gražiausia, o meile reikia dalintis, kaip knygas — mylėti“, — į klausimą, kodėl pradėjo rašyti tinklaraštį apie literatūrą, atsako vienas iš respondentų. Knyga tokių asmeninių puslapių autoriams — ne tik materialinę išraišką turintis pomėgis, bet ir gyvenimo būdas, meilė, aistra, itin dažnai kelianti ne tik hedonistinį malonumą, tačiau ir kūrybines bei intelektualines kančias. Greičiausiai šių kančių paskatinti autoriai ir pradeda rašyti tinklaraščius — visi jie gimsta iš saviraiškos troškimo, noro išsakyti tai, kas naujo patiriama, sužinoma perskaičius vieną ar kitą knygą. Visai nesvarbu, ar ji tau patiko, ar ne, teigia respondentai, nes svarbiausia rašyti su entuziazmu, o neįdomi knyga „plėšo ir degina, kol neišlieji visko (elektroniniame) lape. Dėl to ir pradedi rašyti.“
Perkeltos į internetinę erdvę mintys apie literatūrą tampa nauju kultūriniu reiškiniu, nes jų paprastai negalima apibrėžti nei kaip asmeninio dienoraščio, nei kaip profesionalios kritikos (nors egzistuoja ir autorių-profesionalų), nei kaip kurio nors vieno iš medijų elementų: suvienydamos ir tekstą, ir vaizdą, ir hipertekstą (kartu tai ir yra hipertekstai), jos netelpa į jokias „lentynas“. Vadinasi, net naujų technologijų užvaldytame ir nuolat kintančiame bei vyresnius žmones kartais gąsdinančiame pasaulyje egzistuoja meilė knygoms, kurios išraiškos kol kas tik ieško tikslių apibrėžčių.
Subjektyvumas — ir privalumas, ir trūkumas
Noras kalbėti, būti išgirstam, pozityvus siekis dalintis literatūra ir jos pomėgiu kaip intelektualinio gyvenimo vertybe, skatinti meilę knygoms ir taip „prisidėti prie pasaulio šviesinimo“ — pagrindinės apklausoje išvardytos tinklaraščių apie literatūrą rašymo priežastys. Atrodytų, kam toks pozityvumas galėtų nepatikti? Visgi požiūris į „knyginius blogus“ skiriasi.
Anketos atsakymai parodė, kad nemažai respondentų (17 %), skaitančių tinklaraščius kitomis temomis, su tam tikru skepticizmu vertina kalbėjimą apie knygas, o dauguma apklausoje dalyvavusių žmonių juos skaito tik retkarčiais, ieškodami specifinės informacijos (39 %). Paklausti, kodėl nesidomi literatūriniais blogais, respondentai teigė, esą dėl laiko stokos vertingiau skaityti ir skirti daugiau dėmesio pačioms knygoms, o ne jų apžvalgoms ar recenzijoms, be to, tokius tinklaraščius dažnai būna sunku atrasti tarp daugybės kitų: „nemačiau tokių; kol kas neradau, neieškojau ir nežinau, ką man tai šiuo metu duotų“.
Nenoras šių puslapių ieškoti interneto platybėse rodo, kad jų vertė — labai reliatyvus ir subjektyvus dalykas. Tai, kas rašoma apie knygas, visada yra labai asmeniška, individualu ir dažnai ginčijama, o kartais netgi klaidinga (pasitaiko ir kalbos kultūros, stilistikos, gramatinių ar skyrybos klaidų). Tokiu atveju, anot skeptikų, geriau pasikliauti profesionalių kritikų nuomone, skaityti recenzijas ir anotacijas kultūrinėje spaudoje, tinklalapiuose ar pačių knygų viršeliuose.
Visgi 34 % respondentų, skaitančių tokius tinklaraščius, šį subjektyvumą įvardija kaip privalumą. Viena vertus, daug kam įdomios būtent itin asmeniškos, artimoje socialinėje aplinkoje gyvenančių žmonių nuomonės. Kita vertus, tokių tinklaraščių rašymas ir skaitymas vertinamas kaip galimybė tobulėti: autoriai puoselėja savo rašymo sugebėjimus, nuolat sulaukdami pastabų, kritikos ir patarimų („Kaip kitaip neprofesionalas tampa profesionalu, jei ne rašydamas?“ — retoriškai klausia vienas iš respondentų), o skaitytojai lavina kultūrinį bei estetinį suvokimą. Galų gale, subjektyvios nuomonės veikia ir kaip rinkodaros, reklamos priemonė: gerai bendraminčių ar bendraamžių vertinamą knygą įsigyja (arba iš bibliotekos pasiima) daugiau žmonių, o pasidalintos naujienos apie nuolaidas ar įdomius pasiūlymus skatina apsilankyti knygynuose.
Skirtingų nuomonių pažinimui
Kaip ir kiekvienas kultūrinis reiškinys, tinklaraščiai apie literatūrą (kaip matoma ir iš apklausos) vertinami skirtingai. Derėtų džiaugtis — priešingų nuomonių egzistavimas rodo, kad lietuviškiesiems „internautams“ būdingas kritinis mąstymas, atvirumas naujovėms ir gebėjimas jas vertinti objektyviai. Apklausoje dalyvavę pozityvistai priduria: ne tik diskusijos apie knygas, pradedamos tinklaraščiuose, bet ir pokalbiai apie pačių blogų vertę, skatina visuomenės tolerancijos ugdymą, parodo mūsų problemas, suuniversalina asmenines patirtis ir „ugdo norą būti piliečiais, tokiais, kaip knygose“. Juk „geriau skaityti nei neskaityti“, o neskaitant žinoti, kodėl.
