Pramoninės statybos projektavimo instituto pastatas Vienybės aikštėje (dabar „Pramprojektas“).
7 – 9 dešimtmečiai Kauno raidoje buvo vieni iš intensyviausių, miestas ženkliai prasiplėtė teritoriškai, vyko intensyvios industrializuotos statybos, kurių metu daugiausiai kilo standartizuoti ir unifikuoti pastatai ar jų kompleksai. Tačiau šiuo laikotarpiu iškilo ir ganėtinai vertingų ir savo laikmečio architektūrinę dvasią atspindinčių pastatų, kuriuos fragmentiškai šiame straipsnyje ir pristatysime.
1965 m. Vienybės aikštės rytinėje dalyje iškilo Pramoninės statybos projektavimo instituto pastatas (dabar „Pramprojektas“), kuris yra vienas pirmųjų aukštuminių pastatų Kaune. Jį projektavo architektai A. Sprindys ir V. Stauskas. Pastatą sudaro trys korpusai – kampinė bokštinė dalis, keturaukštis korpusas prie Vienybės aikštės bei dviejų aukštų korpusas prie K. Donelaičio g. Korpusų fasadai nevienodi, tačiau bene visuose dominuoja pastovūs langų ritmai, bokštinės dalies pagrindinis fasadas išryškintas tamsinto plastiko plokštėmis tarplangiuose bei tarpaukštinėse plokštumose. Šio pastato bokštinė dalis yra viena iš centrinės Naujamiesčio dalies dominančių.
Vienas iš architektūriškai ryškiausių švietimo paskirties objektų, iškilusių aptariamu laikotarpiu, tai – Politinio švietimo namai (dabar Vytauto Didžiojo universiteto centriniai rūmai) esantys Vienybės aikštės pietryčių kampe. 1974 m. iškilusius rūmus projektavo architektas B. Zabulionis. Pastato plano pagrindą sudaro du stačiakampio formos blokai, sujungti siauresniu korpusu. Rūmų fasade ryški vertikalių ir horizontalių darna, besikartojantis langų ritmas. Didžiosios salės korpuso (prie S. Daukanto g.) pirmąjį aukštą užima ištisa vitrininių langų eilė, pridengta kolonomis, o antrąjį aukštą sudaro aklina siena, išryškinta kolonų vertikalėmis. Pastato architektūra vykusiai priderinta prie Vienybės aikštės aplinkos, nedisonuoja su ja ir šiuo atžvilgiu pastatas yra itin pavykęs.
Sovietmečiu Kauno Naujamiestyje iškilo keli išraiškingi paveikslų galerijų pastatai. Pirmasis jų tai – 1978 m. K. Donelaičio ir Žemaičių g. kampe pastatyta galerija (dab. Kauno paveikslų galerija), projektuota architektų L. Gedgaudienės ir J. Navako. Pastatas pasižymi plačia terasa, iš kurios yra pagrindinis įėjimas, fasadui būdingas laužytų stačiakampių žaismas, pastato erdvinėje struktūroje ryškus laiptuotumas. Kitas ryškus meno galerijos pastatas – tai Mykolo Žilinsko dailės galerija, stovinti pietvakariniame Nepriklausomybės aikštės kampe. Pastatas pastatytas 1989 m. pagal architektų E. Miliūno, K. Kisieliaus ir S. Juškio projektą. Galerijai būdingas kelių pakopų laiptuotas stilobatas, kuriame stovi P. Mazūro skulptūra „Žmogus“. Pagrindinis galerijos įėjimas komponuojamas iš kampo, išryškintas stikline siena, dviem kolonomis iš šonų bei viršuje esančiu dvišlaičiu stogu, primenančiu frontoną. Pastato architektūra turi aliuzijų į antikinės architektūros manierą.
Vienas iš nedaugelio sovietmečio statinių, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, yra Laidotuvių rūmai Jonavos g. Šis 1978 m. iškilęs pastatas (architektas A. Paulauskas) pasižymi laužytos formos kampinės padėties planu, fasadui būdingi į viršų kylantys smailūs kampai, simbolizuojantys skausmą ir netektį. Prie pastato puikiai dera skulptūra „Liūdesys“, vaizduojanti dvi vėles su gobtuvais. Sovietmečiu tai buvo bene vienintelis specialiai laidotuvių reikmėms statytas pastatas Kaune. Rūmai pasižymi vėlyvojo modernizmo architektūra, originaliai išreiškiančia savo laikmečio architektūrinius pasiekimus. Deja, šiuo metu pastatas nenaudojamas ir apleistas.
Nūdieną daugelis 7-9 dešimtmečiuose statytų pastatų nepelnytai nuvertinami, galbūt tai siejasi su žūtbūtiniu noru atsikratyti bet kokiu sovietmečio palikimu, daugelis šio laikotarpio pastatų sparčiai praranda savo autentiškas interjero bei eksterjero detales ar yra tiesiog griaunami. Tačiau nereikia pamiršti, jog šie pastatai yra savo laikmečio estetinių bei architektūrinių vertybių atspindys bei išreiškia to meto architektų ir inžinierių kūrybines pastangas bei ieškojimus.
Mindaugas Balkus
