Čečėnijos aikštė bei trys šešiolikaaukščiai.
Šį kartą skaitytojus supažindiname su Kalniečiais, Kauno miesto rajonu, esančiu miesto šiaurinėje dalyje, į vakarus nuo Savanorių prospekto (buv. Raudonosios Armijos). Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinių Kalniečių teritorijoje plytėjo „Kalnicų“ (Kalniečių) kaimas (dab. Purienų g. apylinkės), priklausęs Turžėnų valsčiui (nuo 1932 m. Pažaislio valsčiui). Kalniečiai prie Kauno buvo prijungti septintajame dešimtmetyje. Kalniečių rajonas, užstatytas daugiabučiais namais, teritoriškai ne visai atitinka senojo Kalniečių kaimo ribas, nes šiaurrytinė (link Šiaurės pr. ir Savanorių pr. sankryžos) dabartinių Kalniečių dalis užima buvusio Muravos kaimo teritoriją.
Kalniečių rajonas pradėtas vystyti 1973-1974 m., kai intensyvios daugiabučių statybos ėmė persikelti iš Dainavos į Kalniečius. 1974 m. juose buvo pradėti statyti vadinamieji 120-K (Kauno) serijos daugiabučiai, kurie pasižymėjo geresniu vidaus išplanavimu, didesnėmis virtuvėmis, geresne garso izoliacija, visi kambariai buvo nepereinami, fasadai pasižymėjo įvairesnėmis faktūromis. Nauja buvo ir tai, jog ant Kalniečių namų sienų gatvių pavadinimai bei namų numeriai pradėti žymėti stambiu šriftu. 1984 m. netoli dabartinės Čečėnijos aikštės iškilo vieni pirmųjų Kaune 16 aukštų daugiabučiai (archit. E. Andrašius), statyti pagal tuomet novatorišką perdangų pakėlimo metodą. 1986 m. greta jų buvo įrengta 5 ha aikštė (archit. V. Juozaitis) su įspūdingais, spalvotais fontanais (jie šiemet galutinai demontuoti). Iki 1983 metų, kada iš esmės baigti pagrindiniai rajono statybos darbai, Kalniečiuose buvo pastatyti 3 daugiabučių mikrorajonai. I mikrorajoną suprojektavo archit. G. Miškinienė, II-ąjį – archit. A. Krasilnikova, o III-ąjį – archit. A. Steponavičius. Antrasis mikrorajonas (esantis tarp Lukšio (buv. A. Šiaučiūnaitės), Pakraščio gatvių bei Kalniečių parko) buvo užstatytas senesnio tipo daugiabučiais, o I ir III-asis mikrorajonai užstatyti minėtos 120-K serijos 5, 9 ir 12 aukštų stambiaplokščiais daugiabučiais namais.
Kalniečių rajono projektuotojai, nors ir ribojami unifikuojančių normų ir taisyklių, sugebėjo sukurti gana išbaigtą gyvenamąjį rajoną, priderinti jį prie aplinkos (lygumų reljefas) ir sukurti darnią bei higienišką urbanistinę visumą. Ypač III-asis mikrorajonas (arčiausiai Savanorių pr.) pasižymi jaukesne vidine kvartalų erdve, jame sudarytos geros sąlygos pasivaikščiojimui, sukurtos pėsčiųjų gatvelės-kiemai, aplink kuriuos pastatyti namai, stengtasi apriboti triukšmo židinius, riboti eismą mikrorajono viduje. Kalniečių projektuotojų ir statybininkų darbas neliko nepastebėtas ir jie už Kalniečių projekto paruošimą ir realizavimą 1983 m. gavo TSRS Ministrų Tarybos premiją.
Kalniečiuose buvo neblogai išvystyta infrastruktūra, nutiesta troleibusų linija, rajono pietvakarinėje dalyje buvo suformuotas 15 ha parkas su vienu didžiausių Kauno parkuose esančiu tvenkiniu. Kalniečiuose įsikūrė 4 vidurinės mokyklos: 1975 m. – 35-oji vidurinė (dab. Vydūno pagrindinė m-kla), 1978 m. – 38-oji vidurinė (dab. M. Mažvydo vidurinė m-kla), 1979 m. – 41-oji vidurinė (dab. „Rasos“ gimnazija), 1986 m. – 48-oji vidurinė (dab. A. Smetonos gimnazija). Greta Lukšio g. iškilo prekybos centras „Vitebskas“, prie Šiaurės pr. – parduotuvė „Šiaurinė“ bei 1981-1988 m. pastatytas didžiausias to meto Kaune prekybos centras „Kalniečiai“, šalia Savanorių pr. devintojo dešimtmečio pabaigoje iškilo Kalniečių poliklinika.
Kalniečiai buvo antrasis stambus daugiabučių namų rajonas, išvystytas sovietmečiu. Jis dydžiu ženkliai nusileido Dainavos rajonui, tačiau išplanavimo ir infrastruktūros prasme buvo kiek labiau pavykęs. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vakariniame Kalniečių pakraštyje ėmė kilti Eigulių rajonas, bet apie jį skaitykite jau kitame straipsnyje.
Mindaugas Balkus
