Kauno menininkų namuose vykusiame susitikime dalyvavo miesto meras Andrius Kupčinskas, Tarybos Kultūros ir meno komiteto pirmininkas Aušrys Kriščiūnas, komiteto narės Ona Nijolė Rudgalvienė ir Antanina Medviedevienė.

Vienuolika mieste veikiančių menininkų sąjungų vienijančios Kauno meno kūrėjų asociacijos atstovai domėjosi, kaip jų veiklai atsilieps šių metų gegužės mėnesį planuojamas Savivaldybės Kultūros bei Miesto įvaizdžio ir turizmo skyrių sujungimas. Menininkai taip pat teiravosi, kiek lėšų šių metų biudžete planuojama skirti kultūrai.

Miesto meras A. Kupčinskas menininkus patikino, jog tiek kultūros įstaigų, tiek ir kultūros renginių bei projektų finansavimas šiais metais mažės minimaliai. 2011 m. Savivaldybės biudžete miesto kultūros įstaigoms finansuoti buvo skirta 14 mln. Lt.

Šiuo metu rengiamame 2012 m. miesto biudžete šioms reikmėms planuojama numatyti 13,8 mln. Lt. Kultūros renginiams ir projektams finansuoti pernai buvo numatyta 4 mln. Lt, tuo tarpu 2012 m. biudžeto projekto juodraštyje numatytas 2,5 mln. Lt dydžio finansavimas.

„Todėl neatsakingi, ribotos politinės atsakomybės pareiškimai esą Kauno kultūrai bus 60 proc. mažinamas finansavimas neturi pagrindo, – pabrėžė A. Kupčinskas. – Noriu atkreipti dėmesį, kad pernai Kaune vyko Europos vyrų krepšinio čempionato finalinis etapas ir tarptautinės Hanzos dienos.

Joms buvo skirta 1,3 mln. Lt, o krepšinio čempionato metu vykę kultūriniai renginiai atsiėjo daugiau nei 200 tūkst. Lt. Tad realiai kultūros renginių ir projektų finansavimas nenukentės nedaug“.

„Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji“, – tokiais žodžiais prasideda Algio Kuzmicko dokumentinis filmas „Nežinomi didvyriai“.

„Šį filmą pradėjome kurti nuo nulio. Neturėjome nieko, kas yra būtina filmo kūrimui: nei scenarijaus, nei biudžeto. Regis, laiminga ranka mus lydėjo visą kūrybinį procesą: sutikome arba mus pačius surado reikalingi žmonės, atsidurdavome tokiose situacijose, kurias tiesiog reikėjo įamžinti ir tam nesipriešinti. Džiaugiuosi, jog filmas nenugulė stalčiuose. Jis yra gyvas ir turi savo žiūrovą“, – premjeros metu mintimis dalinosi scenarijaus autorius ir režisierius A. Kuzmickas.

Filmo pristatymo metu kalbėjęs miesto meras Andrius Kupčinskas dėkojo filmo kūrėjams, nepabūgusiems kurti tokia sudėtinga tema ir šitaip savo darbu prisidedantiems prie atsiminimo išsaugojimo apie tuos, kurie tragiškomis dienomis gynė Lietuvos laisvę ir dėl jos paaukojo gyvybes.

„1991 metų įvykiai – amžini mūsų širdyse, mūsų gyvenime. Sausio 13-oji yra tragiškas, tačiau garbingas mūsų istorijos puslapis. Šie įvykiai dar neįvertinti istorikų, nors reikėtų paskubėti, kol yra šios istorijos liudininkų. Filmas „Nežinomi didvyriai“ yra vienas iš reikšmingų darbų, atspindinčių mūsų šalies kovą už laisvę. Jaunoji karta, kuri užaugo po nepriklausomybės paskelbimo, turi visa tai žinoti ir branginti“, – premjeros metu kalbėjo A. Kupčinskas.

Pagrindiniai filmo herojai – Sausio 13-osios įvykių liudininkai, budėję ir kovęsi už Lietuvos laisvę prie TV bokšto ir televizijos, tačiau filmas „Nežinomi didvyriai“ skirtas visiems: ir tų dienų liudininkams, dalyviams, ir tiems, kurie jau gimė bei auga laisvoje Lietuvoje.

Filmą pristatė viešoji įstaiga „E2K“, kurianti istorinius dokumentinius filmus apie svarbiausius Lietuvos istorijos faktus ir įvykius.

Tomis dienomis operatyviai dirbę ryšininkai apgailestauja, kad dėl darbo specifikos negalėjo dokumentuoti ir fotografuoti savo veiklos. Tačiau parodoje pateikiama nemažai iki šiol neviešintos informacijos apie tai, kaip veikė ryšių sistema dramatišku šaliai laikotarpiu.

„Ši paroda atgaivina atminty tai, kas vyko tą sausį, prieš dvidešimt vienerius metus, primena, kokios buvo sudėtingos Lietuvai dienos, ir kaip sunku buvo atsilaikyti. Jei ne ryšininkų darbas, vargu ar pasaulis būtų sužinojęs arba per vėlai sužinojęs apie Sausio 13-ąją. Todėl ši paroda turėtų sulaukti ir jaunosios kartos dėmesio, nes per du nepriklausomybės dešimtmečius išaugusi karta turi apie tai žinoti”, – parodos atidarymo metu kalbėjo Kauno meras Andrius Kupčinskas, dėkodamas į muziejų gausiai susirinkusiems istorinių įvykių liudininkams.

Ryšių ir komunikacijų specialistai jau prasidėjus Sąjūdžio mitingams pradėjo kurti nepriklausomą nuo Rusijos ryšių tinklą. Buvo parengti būdai, kaip, iškilus pavojui, susisiekti su pasauliu apie nežinant Maskvai. Liudininkų teigimu, viskam buvo pasiruošta taip gerai, kad Sausio 13-osios naktį tyla radijo eteryje truko vos 40 sekundžių.

Tomis dienomis prie radijo imtuvų visame pasaulyje nuolat budėjo apie 50 radijo mėgėjų. Ir nors lietuvių ryšininkų veiksmai nebuvo koordinuoti, žmonių pastangos buvo efektyvios. Užėmus televizijos bokštą Vilniuje, svarbiu ryšių centru tapo Kaunas. Sitkūnų radijo stoties, Juragių televizijos stoties, Kauno televizijos studijos darbuotojai nedelsdami į savo rankas perėmė kolegų iš sostinės darbą.

Gražiu parodos akcentu tapo tekstilės juostos, kuriose matomi 1991 m. itin svarbiais tapusių ryšių objektų bei svarbių to laikmečio akimirkų vaizdai. Paroda Ryšių istorijos muziejuje Kaune veiks iki sausio 27 d., o vėliau keliaus į kitus šalies miestus.

Šias metais jau 46-ąjį kartą vyko Kauno miesto kalėdinių kompozicijų „Sveika gyva, Kalėdų viešnia“ paroda – konkursas. Sovietmečiu šis konkursas buvo vadinamas Žiemos puokščių paroda.

Konkurse dalyvavo 54 miesto ugdymo įstaigos. Pirmasis turas vyko mokyklose, o į antrąjį turą pateko tie grožio meistrų (mokinių ir mokytojų) darbai, kuriuos komisija pripažino gražiausiais. Mokytojų kvalifikacijos centre, Vytauto pr. 44, gruodžio 17 d. startavusi paroda veiks iki sausio 9 d.

„Keitėsi laikmečiai, dalyvių skaičius, amžius, kartos, kompozicijoms naudojamos medžiagos, tačiau parodose eksponuojami darbai išliko nepakartojami.

Žiūrovus jie kasmet stebina naujomis išraiškos priemonėmis, idėjomis, fantazija, išradingumu ir originalumu. Mes dėkojame miesto vadovams, kurie skiria apdovanojimus mokiniams ir mokytojams už kalėdinių puokščių kūrimą, mokyklų interjero puošimą“, – sakė Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus Neformaliojo švietimo poskyrio vedėja Vida Kučiauskienė.

Parodą – konkursą organizuoja Švietimo ir ugdymo skyrius, Kauno moksleivių aplinkotyros centras ir Kauno dailės mokytojų metodinis būrelis.

Kauno miesto savivaldybė šį rudenį buvo paskelbusi Bernardo Brazdžionio literatūros premijos konkursą Bernardo Brazdžionio premijai gauti. Pasak Kultūros ir meno komiteto pirmininko pavaduotojos Onos Nijolės Rudgalvienės, buvo įvertinta premijos skyrimo komisijos nuomonė, jai pritarta ir apdovanojimas atiteko tam autoriui, kuris labiausiai atitiko šiai premijai gauti skirtus kriterijus.

„Apdovanojimas buvo skirtas lietuvybės, gimtosios kalbos, pilietiškumo tradicijas tęsiančiam Lietuvos autoriui už naują pastarųjų dvejų metų aukšto profesinio lygio knygą“, – teigė O. N. Rudgalvienė.

Premijos skyrimo komisija, sudaryta iš penkių asmenų, susipažino su paraiškomis, pateiktais kūriniais ir nusprendė, jog B. Brazdžionio literatūros premijos skyrimo nuostatus labiausiai atitinka rašytojo P. Palilionio parengta knyga „Tautos šauklio balsai“.

Knygoje surinkta išsami medžiaga apie lietuvių klasiko B.Brazdžionio gyvenimą emigracijoje, kūrybą, ryšius su Lietuva ir viešnages gimtinėje.

B. Brazdžionio literatūros premiją šiais metais pretendavo gauti iš viso 3 autoriai. Be P. Palikonio konkurse taip pat dalyvavo Algirdas Patackas (knyga „Pastogės Lietuva: pogrindžio, Sąjūdžio ir laisvės metų kronika“) ir Donaldas Kajokas („Kurčiam asiliukui“).

P. Palilionis, poetas, eseistas, vertėjas, gimė 1940 m. rugsėjo 6 d. Pabuojuose (Pasvalio r.).
Šiuo metu P. Palilionis yra Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas. 2009 m. rašytojas buvo apdovanotas Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už reikšmingą veiklą literatūros srityje. 2010 m. už ilgametę ir reikšmingą kultūrinę veiklą menininkas buvo apdovanotas Kauno apskrities viršininko Garbės ženklu.

Režisierė Lina Žekonienė pagal A. de Sant-Exupery filosofinę pasaką sukūrė nuostabų spektaklį, kuriame dalyvavo visi vaikų ir jaunimo kultūros centro kolektyvai. Jaunimo dramos studijos „Išgelbėti“ aktoriai pasakojo Mažojo Princo istoriją, dalijosi jo išmintimi apie ištikimybę, draugystę, amžinybę.

Tarp mizanscenų pasirodydavo jaunieji atlikėjai, kurių kultūros centre labai daug. Patys mažiausi dailės studijos dailininkai (vad. R. Skučienė) scenoje ant molbertų tapė Mažojo Princo simbolį – rožę. Dainos teatro dainininkai (vad. I. Papečkytė) su žibintais rankose ieškojo kalėdinės pasakos. Jiems padėjo jaunimo kamerinis choras „Adagio“ (vad. A. Bagočienė). Labai gausus buvo šokėjų būrys.

Net trys šiuolaikinių šokių kolektyvo „Aukštyn“ (vad. J. Zizienė) grupės kūrė gerą nuotaiką. Kalėdines dainas atliko jaunieji bardai (vad. A. Svidinskas). Teatralizuotą koncertą linksmai užbaigė tautinio šokio kolektyvo „Vėjo malūnėlis“ (vad. J. Zizienė) jaunuolių ir jaunučių grupės.

Kaip ir kiekvienais metais buvo paskelbti ir apdovanoti labiausiai šiemet Raudondvario kultūros labui pasidarbavę žmonės. Tradicinę Raudondvario meškutę (autorė keramikė L. Paulauskienė) kultūros centro direktorė V. Visockienė ir kultūros tarybos pirmininkė G. Urbonienė įteikė Viktorui Trofimišinui. Jo žurnalistiniai straipsniai apie žymius raudondvariečius publikuojami įvairiuose spaudos leidiniuose, be to, V. Trofimišinas yra aktyvus kultūros centro choro „Svajonė“ narys.

Tradiciniu gerumo angelu buvo apdovanotas ir jaunimo atstovas – ilgametis šokių kolektyvo „Vėjo malūnėlis“ šokėjas Julius Janušauskas. Jis ne tik geras šokėjas, bet ir aktyvus įvairių jaunimo renginių organizatorius.

Šiais metais Raudondvario parapija ir „Carito“ organizacija organizavo konkursą „Piešiame Kalėdas“, kuriame galėjo dalyvauti kiekvienas raudondvarietis. Kalėdinio koncerto metu buvo paskelbti ir apdovanoti nugalėtojai, o piešiniais iki Trijų Karalių galima bus pasigrožėti Raudondvario bažnyčioje.

Ceremoniją stebėjo Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojas Vytautas Vasilenko.

Per aštuonias dienas trunkančią Chanuką žydai linksminasi, dainuoja tradicines dainas, kepa bulves ir pyragėlius. Šias tradicijas atgaivino ir Kauno žydų bendruomenė, susibūrusi centrinėje miesto gatvėje.

Per ketvirtį amžiaus rašytojas Jurgis GIMBERIS išleido 14 linksmų knygų ir – smagu pakartoti jo žodžius – tebetiki, „kad juokas, net šypsena, gali padaryti žmogų laimingą“. Visai nesvarbu, kad ta laimė tetrunka akimirką, jeigu „pilko molio Motiejui“, taip susiraukėlį pavadino Antanas Gustaitis, bent trumpam pasitaiso nuotaika. Visi žinome, kaip nelengva alsuoti nustekentiems ekonominių, socialinių, psichologinių, politinių ir visų kitų skersvėjų, tad tedžiūgauja piliečiai, atsidūrę „gimberiškojo humoro magijos valdose“, kaip taikliai pastebėjo Aleksas Dabulskis.

Tačiau patys humoristai nevaikšto plačiai išsišiepę, džiugūs, apsikaišę laurais, vieši pagyrimai jų atsargiai privengia. Jurgis bene dvidešimt metų nepailsdamas rašė, vertė iš rusų kalbos, kol kolegos paskyrė žaismingai pavadintą Vieno lito (1999) premiją, kuri įteikiama už geriausią kauniečio rašytojo metų knygą, humoristą pastebėjo Kauno meno kūrėjų asociacija (2005), Kauno savivaldybė paskyrė Kultūros ir meno premiją (2008).

Įdomu, kad Jurgis Gimberis jau buvo pasiūlytas Įsimintiniausio Kauno menininko nominacijai, tačiau kartą pats bičiuliškai pasitraukė, taip pasveikindamas menininką jubiliatą, o bene prieš dvejus metus nežinia kas kištelėjo koją…
Tad prisiminkime liaudies išmintį: trečias kartas – nemeluoja. O liaudis žodžiais veltui nesišvaisto, liaudies išmintis taip įsikerta į atmintį, kad ją ištrintume nebent drauge su smegenų vingiais.

Iškilminga „Įsimintiniausio Kauno menininko 2011“ pagerbimo ceremonija įvyks 2012 m. sausio 10 d. 18 val. Kauno menininkų namuose. Kviečiame stebėti tiesioginę transliaciją internetu – www.kmn.lt.

Kauno menininkų namų informacija

1889 m. baigtame statyti ir įdomią istorinę praeitį turinčiame forte kitais metais tikimasi pristatyti karo technikos ekspoziciją.

Artimiausiu metu prasidės forto teritorijos sutvarkymo darbai – bus išvežtos šiukšles ir atliekos, sutvarkyti želdynai. Beveik du dešimtmečius išminuotojų darbą dirbantys kariškiai tvirtina, kad šis fortas nėra labai pavojingas, tačiau pažadėjo, kad drauge su VšĮ „Karo paveldo centras“ specialistais surengs civilinės saugos mokymus teritoriją tvarkysiančios įmonės darbuotojams. Tol, kol bus tvarkoma forto teritorija, išminuotojai stebės darbus.

„Karo technikos ekspozicijos įkūrimas VI forte – tai prioritetinis projektas. Apie jį kalbama jau ilgai, todėl nėra reikalo delsti. Kitų metų savivaldybės biudžete turėtų atsirasti atskira eilutė šiam projektui“, – teigė Kauno miesto mero pavaduotojas Kęstutis Kriščiūnas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dabar palankus laikas pradėti parengiamuosius darbus, tačiau fortas yra padidintos rizikos zona, todėl būtina užtikrinti čia dirbsiančių žmonių saugumą.

Karo technikos ekspoziciją planuojama pirmiausia įrengti lauke. Todėl išvalius aplinką, bus žvyruojami takai, kad lankytojai galėtų prieiti ir iš arti apžiūrėti eksponatus. Taip pat bus įrengtas apšvietimas.

Šiuo metu rengiami žemės sklypo dokumentai, o numačius lėšų 2012 m. savivaldybės biudžete, bus rengiami projektiniai pasiūlymai, pagal kuriuos vyks forto statinių, inžinerinės infrastruktūros tvarkymas. Krašto apsaugos ministerija ir Vytauto Didžiojo karo muziejus savo ruožtu pateiks bei įgyvendins muziejaus koncepciją, prižiūrės eksponatus, skirs lėšų darbuotojų išlaikymui.

Karo technikos muziejaus steigimo VI forte darbo grupėje dalyvaujantys istorikai atkreipė miesto vadovų dėmesį į tai, kad tvarkant fortą nereikėtų pamiršti jo vaidmens tarpukariu. „Kol kas dar nėra atlikti šio laikotarpio istoriniai tyrimai VI forte. Tuo metu jame veikė karo kalėjimas, buvo tardomi politiniai kaliniai, tarp kurių buvo politikų, ir visuomenės veikėjų, kariškių. Čia yra daug medžiagos, liudijančios valstybės politikos tarpukariu istoriją. Reikėtų pagalvoti, kaip būtų galima šį istorijos segmentą pristatyti visuomenei“, – teigė Archyvų tarybos pirmininkas Jonas Vaičenonis.

Gruodžio 16 dieną Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) vykusioje dailininko atminimo popietėje susirinkusieji dalijosi mintimis apie J. Vienožinskio indėlį į Lietuvos kultūrą. J.Vienožinskis – dailininkas, pedagogas, dailės kritikas, Lietuvos kultūroje palikęs gilų pėdsaką.

Dailininko indėlis itin reikšmingas Kauno miestui – pasak tyrinėtojos D. Ramonienės, Kauno meno mokykla, įkurta 1922 metais, atsirado „dėl J. Vienožinskio kruvino prakaito“. Nuo 1920 metų vadovavęs piešimo kursams J.Vienožinskis keletą metų mynė įvairių institucijų slenksčius, kad ant Pelėdų kalno atsirastų naujas pastatas.

Kaip pastebėjo D. Ramonienė, kai dėl didelių pastangų mokyklą pavyko atidaryti, J. Vienožinskis stengėsi perkelti Krokuvos imperatoriškosios dailės akademijos laisvės dvasią, kurioje dailininkui teko studijuoti. J. Vienožinskis iš reformas perėmusios Lenkijos aukštosios mokyklos atsinešė naujais vėjais dvelkiantį požiūrį, kai atsisakyta romantizavimo, perimta impresionizmo, ekspresionizmo ar postimpresionizmo tapymo maniera.

Kaip teigė pats kūrėjas, menas, kaipo įvairių meno elementų santvarka, yra abstraktus. Jis nepamėgdžioja tikrovės formų, reiškinių, išgyvenimų. Intuicijos ir sąmonės veiklos dėka jis skverbiasi į vaizduojamų kūnų ar išgyvenimų esmę ir kuria formas, kurių šioji esmė, siela ar jos idėja, yra reikalingi. Kiek toji abstrakcija yra tolima tikrovės formoms, tiek ji pareina nuo menininko dvasios kultūrinio laipsnio, uždavinių, galimumų ir visos aplinkos.

„Lietuva mini garbingas sukaktis – 100-ąsias M.K. Čiurlionio mirties metines, Č.Milošo 100-ąsias gimimo metines, todėl J. Vienožinskio asmenybė paminėta kukliau, tačiau norėtųsi, kad šio žmogaus indėlis į mūsų savimonę įsiaustų labai stipriai,“ – akcentavo tyrėja.

Popietės pabaigoje, kurią muzikos ritmais praturtino Kauno pirmosios muzikos mokyklos auklėtiniai, atidengta J. Vienožinskio memorialinė lentelė, pažymėjusi jo dirbtuvių vietą. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas iškilaus dailininko sukaktį mini visus 2011 metus – fakulteto dėstytojai ir studentai vasarą organizavo keramikos simpoziumą, taip pat netoli dailininko gimtinės esančioje vietovėje organizuotas tapybos pleneras. Per plenerą sukurtus jaunųjų menininkų darbus galima apžiūrėti fakulteto kamerinėje salėje.

„Tikiuosi, kad į šį kalną ir toliau lips bei kūrybos paslapčių semsis jauni kūrėjai,“ – popietėjė palinkėjo Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto dekanė dr. Sigita Saulėnienė.

Kauno kolegijos informacija

Nemuno Šančiai patruklūs savo artumu miesto centrui. Intervalas, skiriantis abi Kauno teritorijas, traukia pakeleivingais aptrupėjusiais fabrikais, medinėmis trobelėmis, industriniu Žaliuoju geležinkelio tiltu, išraityta grafitine siena kitapus Volfo Engelmano daryklos, kampiniais, geležinkelio stotį atidarančiais purvinais ir „iki kaulų“ apleistais pastatais. Visa likusi Žemųjų Šančių visuma šiek tiek primena bokso, muštynių ir bailiai pasislėpusio, tikro žmoniškumo miesto knygos puslapį. Šiame miesto lape nieko neparašyta apie dažnai imituojamą ar suvaidinamą mandagumą, manieringumą, pižoniškumą ir, juo labiau, snobų „lialiavimus“.

Žemuosiuose daug senosios industrijos, medžio ir keistų žmonių. Fabrikai šiaip ne taip čia stovi dar nuo XX amžiaus pradžios. O medis savo šiltomis sienomis gaubia didžiosios daugumos Žemųjų Šančių gyventojų namus. Medinės trobelytės kaimiškos, žemos, jaukios, šiltos, desertinės mūsų pavargusioms akims.  Aukštesni – dviaukščiai, triaukščiai daugiabučiai mediniai namai primena miesčioniškąjį laikotarpį tarp dviejų karų. (Jaunesnį  pastarųjų pastatų amžių byloja ir vėlyvesnės statymo datos). Erdvūs viduje ir paprasti, kuklūs išorėje. Ypatingai patrauklus Kranto gatvelių tinklas. Šis netaisyklingas gatvių mezginys, sudarytas iš nelygių – tai platesnių, tai siauresnių gatvelių, suteikia vietovei tokios egzotikos, tokios gražios netvarkos bruožų, jog pamilsti šį Nemuno „uostą“. Arba pasibaisėjęs leki į švaresnes Lietuvos miestus, kur galima užuosti tvarkinguosius Vakarus ir šaltą sterilumą.

Žemuosiuose Šančiuose žmonės kalba, bendrauja ir klausinėja, jeigu kas neaišku. Žinoma, aktyviai dalyvauja ir mums gerai žinoma „besikabinančiųjų“ grupė, bet pastarieji savo elgesiu dėmesio nenusipelnė. Čia gyvena ir trobelėse, mūriniuose arba daugiabučiuose šiurena šeimos, senjorai, čerkutės bajorai ir čigonai. Jeigu troleibuse, vežančiame į Žemųjų gilumą, vešies kada lietuviškų pasakų knygą ir, ruošiantis tau išlipti, išgirsi pašonėj klausimą, kokią knygą skaitai, parodyk. Pasakyk, kad tai pasakos. Jeigu šiltą dieną būsi nemažai prisirengusi (-ęs) ir tau stovint stotelėje, balsas šalia pasiteiraus, ar tau nekaršta, taip pat nuoširdžiai ir atsakyk. Jeigu tau žingsniuojant Žemųjų gatve, praeis moteris, stumdama vežimėlį su vaiku, o už jos sėlins čigonės juodais tviskančiais apdarais ir atkišusios smakrus, įdėmiai žiūrės į vaikutį, nenustebk. Kai kurios tradicijos ir papročiai dar gyvi. O Žemieji Šančiai jiems laikytis ir konservuotis yra drėgniausia dirva.

Buvo siekiama, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis būtų toks, koks buvo tarpukariu.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais žmonės degte degė noru atkurti tai, kas jiems miela ir brangu, todėl darbai vyko labai sparčiai.

Prieš 20 metų drauge susibūrę žymūs medžio drožėjai sukūrė ir pastatė 10 kryžių, stogastulpių bei koplytstulpių. Po sodelio rekonstrukcijos liko septyni. Vienas iš jų, labiausiai nukentėjęs nuo gamtos poveikio, šiais metais buvo restauruotas. Konkursą laimėjo UAB „Restauracija“. Šios įmonės Medžio ir metalo cecho darbuotojai (vadovas Raimundas Bridikis) puikiai atliko darbus, kryžius vėl gražiai atrodo.

Gruodžio 14 dieną jis buvo pastatytas buvusioje vietoje. Ateinančiais metais bus restauruoti ir kiti šiame sodelyje esantys kryžiai bei koplytstulpiai ir stogastulpiai. Jų išvaizda bei likimu rūpinasi Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyrius.

Į čia vykstančius koncertus plūsta ne tik vietos, Kauno rajono ir miesto gyventojai, bet ir muzikos mėgėjai iš įvairių šalies kampelių. Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno ir Kauno filharmonijos vadovo Justino Krėpštos nuomonės sutampa – kultūra kaimo žmogui yra labai svarbi.

Norint mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, reikia organizuoti išvažiuojamuosius koncertus, sudaryti palankias sąlygas žmonėms atvykti į Filharmoniją. Šie ketinimai įprasminti ir patvirtinti parašais – Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas ir Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta pasirašė bendradarbiavimo susitarimą ir kartu įgyvendins edukacines programas, bendradarbiaus organizuojant projektus, ugdys gabius vaikus, sieks plėtoti meniškai išprususios ir besimokančios visuomenės kūrimo procesus Kauno rajone.

Savivaldybė įsipareigojo sudaryti sąlygas Filharmonijai reklamuoti jos organizuojamus meninius renginius Kauno rajono formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigose, teikti informaciją apie įvairaus pobūdžio vadybinius meninius renginius Kauno rajono formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigose, bendrai vykdyti įvairias edukacines programas.

Filharmonija esant galimybei suteiks nemokamai Filharmonijos didžiąją salę Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus organizuojamiems nekomerciniams renginiams Kauno rajono visuomenei, bendradarbiaus organizuojant konkursus.

Sudarys sąlygas Kauno rajono formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigų mokiniams ir mokytojams įsigyti bilietus į Filharmonijos organizuojamus renginius su 30 proc. nuolaida. Be to, 2012 metais parengs ne mažiau kaip 10 edukacinių programų, skirtų Kauno rajono formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigų mokiniams, bendradarbiaus organizuojant reprezentacinius Kauno rajono renginius ir aukštų rajono svečių priėmimus.

Kitų metų pabaigoje ketinama užbaigti Raudondvario dvaro sodybos pastatų restauraciją. Buvusiame žirgyne bus įkurtas menų inkubatorius. Nišą savo projektams plėtoti čia turės ir Kauno filharmonija – dvarų kultūra, kurią siekiama atkurti, neįsivaizduojama be muzikos.

Prisijungusios prie VšĮ „Europos informacijos centras“ ir projekto „Bibliotekos pažangai“ paskelbto Savanorystės maratono Kauno rajono bibliotekos skatino aktyvius gyventojus savanoriauti savo bibliotekose ir tokiu būdu padėti bibliotekininkams kasdienėje veikloje – nuo renginių organizavimo, knygų tvarkymo iki pagalbos kitose bibliotekos veiklose.

Savanoriai buvo aprūpinti specialiais ženkliukais ir pasais, kuriuose rinko įrašus apie savo veiklą. Projektas „Bibliotekos pažangai“ paskelbė tris aktyviausius, daugiausiai veiklos įrašų savanorių pasuose surinkusius gyventojus, kurie bus apdovanoti AB „TEO LT“ įsteigtais prizais – elektroninių parduotuvių čekiais.

Vienu iš geriausių bibliotekų savanorių paskelbtas garliaviškis Olegas Karavajevas, kuris jau dešimt metų savanoriškais pagrindais vadovauja Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įkurtai dailės studijai, rengia plenerus, parodas, padeda organizuoti įvairius renginius. Be šio entuziasto, maratone dalyvavo ir Rita Pauliukaitienė bei Eglė Jakonytė iš Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos.

E. Varkulevičius jau kelintus metus gyvena Kaune. Čia jo gimtinė, čia vieta, iš kurios ištrūko kitapus vandenyno, čia – jo sugrįžimo ir dabartinio tarpsmo vietos. Čia jis grįžo ir nerado daugelio draugų. Ir pamatė, kokia apatija, stingulys ir liūdesys yra apgulę kažkada tokio gyvastingo, o dabar tik gyvatingo miesto pečius.  Nesupykim – gyvatės yra savotiškai gražūs, egzotiški, paslaptingi organizmai, bet tuo pačiu ir skaudžiai kerta. Varkulevičius, neradęs Kaune intensyvaus kūrybinio kvėpavimo, pasuko Santakos link. Ten, kur nėra pastatų, institucijų ir troleibusų. Ten, kur niekas nesikeičia, išskyrus mėnulio fazes ir prasilenkiančius žmones.

Žemėje, vandenyje, grumstuose tapytojas ieško pirmapradiškumo, amžinos laikmės, iš kurios gal ir susideda gyvenimo sakmė. Varkulevičius ieško atsakymų, nes jų nežino ir kiekvienas jo darbas – tai prasmingas bandymas atsakyti, sužinoti. Šiuo bruožu Varkalis panašus arba netgi tapatus su Arūnu Vaitkūnu – taipogi ieškotoju, o ne „teigėju“. Pastarųjų mūsų pertekliniame postmodernizme yra apstu ir baisus minusas tau dedamas, jei pareiški, kad ko nežinai.

Vaitkūno ir Varkulevičiaus paroda sunki, ji tikra. Vyraujančios spalvos – ryškios, ekspresyvios, grynos, sodrios, emocionalios, nesiduodančios švelniam akvareliškumui. Abu tapytojus vienija panaši esminių dalykų suvoktis ir jų pateiktis drobėje. Visi keturi verslo lyderiukų centro aukštai kupini dramatizmo, nerimo, liūdesio arba ramybės. Filosofiniai tapybiniai fragmentai tirpsta svoryje ir įtaigoje, kurios nepavadinčiau nei menine, nei kokia kūrybine. Tie įtaigūs spinduliavimai griebia su tokia jėga, kad nebesuvoki, kas šaukia – autorius, nekintantys kodėl? Kas? Ar gamtos paslaptys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad interpretuojamas E. Varkulevičiaus darbų turinys talpus kaip poezija, o ritmiškas, variatyvus kaip muzika. Ir ne avangardinė, o klasikinė, kurios kartais padedamas tapytojas lieja egzistencinę filosofiją.

Teatro trupės tikslas buvo ne tik parodyti naująjį savo spektaklį, A. Lunačiarskio „Žydrasis ekspresas“, ten gyvenantiems lietuviams, bet nuoširdžiai pabendrauti, pasidalyti kūrybinėmis mintimis, gerąja patirtimi, nutiesti bendradarbiavimo ir draugystės tiltą su Dublino lietuvių bendruomenės Mažojo teatro trupės nariais, pamatyti jų spektaklį.

Šiltas ir jaukus sutikimas, nuoširdūs ir šaunūs mūsų tėvynainiai, įspūdingas Dublinas paliko voškoniečiams gražius, ilgam širdyje išliksiančius įspūdžius.

Arūnas Vaitkūnas  – Kauno žmogus, buvęs uždaras egzistencialistas. Jo tapyba – buvimo, esaties filosofija, „išdėstyta“ drobėje. Paimkime pavyzdžiu vieną svarbiausių arba ryškiausių šio tapytojo siužetinių motyvų.

Laiptinė. Ji, kaip ir visos kitos konkrečiai įvardijamos erdvės, kuria subjektyvias patirtis. Turint omenyje kiekvienoje laiptinėje esančias kilimo – leidimosi variacijas,  aukštą jos vertikalę ir siaurą, galbūt neretai ir klaustrofobišką horizontalę, niūrų skonį, baugumo nuojautą, neramią tylą, knibždantį vienišumą ir natūralų, visiems taip įprastą lankymąsi laiptinėje. Žmonės joje kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi, stoja ir vėl juda. Šneka ir tyli.  Užsimerkus ir įsiklausius galima sulipdyti avangardinės muzikos fragmentėlį. O atsimerkus – išvysti sunkų Vaitkūno darbą. Nuolatiniai pasikartojimai, matyt, siejasi su pastoviais dalykais, pastarieji, šiaip ar taip, inspiruoja kažką tęstinio. Gal buvimą? Kas žino. Kaip sakė tapytojas, „Mes nežinome, kaip yra iš tikrųjų, tačiau neturėdami tiesioginių praktinių įsipareigojimų žemėje, mes galime koncentruotis į esminius dalykus, kurių aš negaliu įvardinti dėl žmogaus ribotumo, – tačiau kryptį mes galime jausti. Mes turime atskleisti kažką daugiau, kas yra svarbiau už kasdienybę žemėje, arba, kitaip sakant, toj kasdienybėj įžvelgti kai ką daugiau (žalias virsta violetiniu)“.

Vaitkūnas – egzistencialistas, kaip ir Varkalis, abu bičiuliai, abu domėjosi mąstytojo Justino Mikučio filosofija. Ar filosofija turi veidą, o gal ją, kaip konkrečią gėlę galima įmerkti į vazą ir pateikti natiurmorte? Matyt, kalbant apie šiuos du tapytojus, ne.  Filosofijos vaizdinis abstraktumas,  minties konkretumas ir daugiaprasmiškumas atsiskleidžia abiejų šių autorių kūryboje. Bent jau toje, kurią turėjome džiaugsmo pamatyti šį rudenišką rugsėjį.

Pilnut pilnutėlėje salėje žiūrovai negailėjo aplodismentų koloratūriniam sopranui, Kauno muzikinio teatro solistei Gražinai Miliauskaitei, kuriai akomponavo ir gražiomis melodijomis džiugino, tarptautinių konkursų dalyvis, lauretas, tautinės giesmės autoriaus provaikaitis Darius Kudirka.

Įspūdingu balsu žavėjo svečias iš Maskvos muzikinio teatro „Amadei“ tenoras Mindaugas Diliautas. Koncertą vedė žymių atlikėjų prodiuseris Algimantas Baliukonis.

Kulautuvos kultūros centro direktorė Andžela Mickutė taip pat padovanojo vieną dainą duetu su operos soliste Gražina Miliauskaite. Direktorė džiaugėsi ne tik puikiais atlikėjais, bet ir išsilavinusia Kulautuvos publika, kuri nešykštėjo artistams dėmesio, plojimų ir gėlių.

Žaismingu ir lengvu W. A. Mozarto „Divertismentu“ pradėtas koncertas subtiliais G. Faure muzikiniais pasažais atvedė iki specialiai šiam orkestrui sukurto lietuvių kompozitoriaus, daugelio kamerinės muzikos kūrinių autoriaus, Vytauto Barkausko kūrinio „Avanti“.

Taip pat skambėjo Teisučio Makačino, Francisco Asenjo Barbieri, Ruperto Chali y Lorente, Ernesto Lecuona y Casado kūriniai.

„Kadangi mūsų debiutinis koncertas įvyko kamerinės muzikos festivalio „Muzikos ruduo“ metu, dalis repertuaro turėjo būti lietuviška.

Šiemet kompozitorius V. Barkauskas minėjo savo 80-ąjį jubiliejų, tad spontaniškai kilo mintis: kodėl gi nepasiūlius jam parašyti visiškai naujo kūrinio naujam kolektyvui? Tai būtų simboliška. Taip ir nutiko. „Avanti“ kūrinys – „Avanti“ orkestras – pirmyn!

O koncertą W. A. Mozarto kūriniu pradėjome neatsitiktinai. Šis kompozitorius labai svarbus tam, kad galėtų prisistatyti orkestras. Kameriniam orkestrui jis yra tam tikra kartelė“, – apie repertuaro pasirinkimą pasakojo orkestro „Avanti“ meno vadovas ir dirigentas Robertas Bliškevičius.

Kompozitorių Vytautą Barkauską galima vadinti orkestro krikštatėviu – jo kūrinys „Avanti“ (it. „Pirmyn!“) tapo ne tik iššūkiu jauno orkestro meistriškumui, bet ir šio orkestro vardu. Paklaustas, ko palinkėtų debiutuojančiam orkestrui, V. Barkauskas buvo kupinas entuziazmo: „Norėčiau ne tik palinkėti, bet ir labai pasidžiaugti. Net nesitikėjau, kad su tokiu užsidegimu, su tokia nuotaika išgirsiu tai, ką aš užrašiau natomis. Orkestras dar visai jaunas, tai – pirmas jo koncertas, taigi linkėčiau eiti „Pirmyn!“.

Tad linkiu, kad tas „pirmyn“ būtų aktyvus, pozityvus, veržlus, kupinas jaunatviškos nuotaikos. Aš pats kiek galėdamas tai stengiausi perteikti per muziką“.

Koncerte skambėjusias dainas atliko orkestro solistė Rita Novikaitė. Tik šiemet VDU Muzikos akademijos dėstytojų būrį papildžiusi vokalo pedagogė, daugelio nacionalinių bei tarptautinių festivalių dalyvė operos mokslus studijavo Dž. Verdžio akademijoje Italijoje, žinias gilino Grazo Muzikos ir taikomųjų menų universitete Austrijoje. Atlikėja sukūrė ne vieną reikšmingą vaidmenį teatrų ir festivalių scenose, dalyvavo daugelyje nacionalinių bei tarptautinių festivalių.

„Jie yra šaunuoliai. Nuostabu, kad jie turi šitą orkestrą. Jo daugumą sudaro VDU Muzikos akademijos studentai ir absolventai. Iš akademijos jie, jauni ir gabūs, būtų išėję staiga ir į nieką. Ir štai šis orkestras jiems suteikė savotišką glėbį, kuriame jie gali toliau dirbti, mokytis, tobulėti. Tai, kad jie imasi akompanuoti dainoms, yra didžiulis iššūkis. Eiti paskui dainą nepaprastai sudėtinga. Bet jie viską atliko puikiai“,– savo įspūdžiais apie orkestrą ir pirmąjį jo koncertą dalinosi orkestro solistė R. Novikaitė.

„Avanti“ meno vadovas ir dirigentas R. Bliškevičius po premjeros neslėpė džiaugsmo: „Tai buvo premjera ne tik orkestrui, bet ir man – šį vakarą aš pirmą kartą gyvenime stojau prie dirigento pulto. Taigi teko atrasti visai kitos barikadų pusės pojūčius. Visą gyvenimą pats grojau orkestruose, o štai dabar stojau prieš orkestrą.

Be abejo, labai džiaugiuosi, kad pavyko studentus suburti, kad jie manim patikėjo ir nuėjo kartu. Ir tai yra pats svarbiausias dalykas. Didžiausias mano noras – kad jie neišsibarstytų. Jie puikūs, talentingi ir tikrai, kaip matėte koncerte, groja aukščiausiu lygiu. Ir gali dar daugiau – tik reikia, kad jie neišvažiuotų, liktų čia, Lietuvoje“.

„Programa buvo sunki, ilga, per repeticijas labai jaudinomės, ar tikrai pavyks. Ir pavyko, jaunatviškas entuziazmas nugalėjo! Visi dega noru groti toliau. Artimiausias koncertas įvyks Kaišiadoryse gruodžio 27 d., ruošime naują šventinę programą, o kovo pabaigoje pasirodysime Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Taip pat esame pakviesti groti Pažaislio festivalyje vasarą. Savo orkestrą tikrai galime pavadinti jaukiu, dauguma mūsų jau seniai pažįstami, turim panašių siekių ir idealų, kas padeda vieningai dirbti ir išvengti konfliktų. Sunku sukurti kažką naujo, dar sunkiau išlaikyti, bet kai tikslas aiškus, belieka jo siekti. Iš savo patirties pasakysiu: svajonės pildosi! Kai nuoširdžiai kažko nori, randi būdą kaip tai įgyvendinti“, – įspūdžiais dalinosi orkestro „Avanti“ direktorė, smuikininkė, VDU Muzikos akademijos magistrantė Rita Bieliauskaitė.

VDU Muzikos akademijos kamerinio ansamblio „Avanti“ įkūrimas – tai ne tik dar vieno kolektyvo atsiradimas, bet ir noras Kauno mieste išsaugoti talentingų ir perspektyvių muzikantų kartą, kuri galėtų kartu kurti ir aktyviai įsilietų į Kauno miesto kultūrinį gyvenimą. Visi kolektyvo nariai – savo srities profesionalai – kupini įkvėpimo laisvu nuo studijų ar darbo metu papildomai repetuoti vakarais, ruošti programas ir koncertuoti.

Nepaisant to, jog šiuo metu kolektyvas neturi finansavimo, muzikantai entuziastingai formuoja kolektyvą bei tiki, jog kamerinis orkestras „Avanti“ taps aukščiausio meninio lygio kolektyvu, galinčiu koncertuoti ne tik Kaune ar kituose Lietuvos miestuose, bet ir garsins Lietuvos vardą užsienyje.

VDU Muzikos akademijos kamerinio orkestro „Avanti“ informacija

Advento vainikas – tai savotiškas kalendorius, ženklinantis artėjančią Kalėdų šviesą, nes su kiekvienu Advento sekmadieniu vainikas vis šviesesnis – iš pradžių dega viena žvakė, paskui dvi, trys ir – keturios.

Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie gražiausios šventės – Kalėdų, Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Kiekviena žvakė turi savo pavadinimą ir prasmę: pirmoji yra Pranašo žvakė, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.

Visiems, apsilankiusiems Liučiūnų kultūros centre, žvakių liepsnos šiluma primins, kiek savaičių liko iki Kalėdų.

Iš viso parodoje eksponuojami vienuolikos autorių darbai. Pasak parodos iniciatorės, Dienos priežiūros skyriaus specialistės užimtumui Daivos Sasnauskienės, visas šias moteris suvienijo bendra kūrybinė veikla, panašus požiūris į gyvenimą ir meną.

„Žmonės, sulaukę brandaus amžiaus, mūsų skyriuje atsiskleidžia veldami“, – sakė ji. Specialistė susirinkusiai į parodos atidarymą auditorijai papasakojo apie vėlimo istoriją, trumpai paaiškino paveikslų kūrimo techniką.

Pagerbti darbščių moterų ir pasidžiaugti gražia Socialinių paslaugų centro iniciatyva atvyko Kauno rajono mero pavaduotojas Antanas Makarevičius, Administracijos direktoriaus pavaduotoja Raminta Popovienė, Tarybos narys Saulius Davainis, Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Ščiukauskienė.

Mero padėką už parodos organizavimą D. Sasnauskienei įteikęs A. Makarevičius pakvietė visus apsilankyti parodoje tam, kad geriau suprastume, pajustume ir pamatytume mus supantį pasaulį kuriančiųjų akimis.

R. Popovienė prisiminė pirmuosius Dienos priežiūros skyriaus steigimosi žingsnius: „Pirmą kartą sulaukėme tik vienos lankytojos, tačiau laikui bėgant pagyvenusio amžiaus Kauno rajono gyventojų, norinčių turiningai praleisti laiką, pabendrauti, atsiskleisti bendroje veikloje, vis daugėjo – o šiandien jos jau pasvajoja, kad būtų šaunu susitikti daugiau nei vieną kartą per savaitę“.

Darbų autorės mielai demonstravo visiems besidomintiems, kaip gimsta paveikslai, pasakojo, kad idėjų semiasi tiek iš įvairių žurnalų, tiek iš savo kūrybingos fantazijos, džiaugėsi, kad turi prasmingą užsiėmimą ir galimybę reguliariai susitikti bei pabendrauti su panašiai į gyvenimą žvelgiančiomis bendraamžėmis.

Tradicinėje šventėje „Supyniau pynimą“ pasirodė visi kultūros centro kolektyvai: pučiamųjų orkestras „Algupys“ ir kaimo kapela „Šventupis“ (vad. J. Girnius), moterų choras ir vokalinis ansamblis „Vejuona“ (vad. D. Mikelskienė), folkloro ansamblis „Vėrupė“ (vad. J. Totilienė), vaikų tautinių šokių kolektyvas „Sodelis“ (vad. O. Makauskienė) ir patys mažiausieji dainorėliai, pirmą kartą lipantys į sceną, kuriems vadovauja E. Žlabienė. Gausiai susirinkusius žiūrovus linksmino ne tik babtiškiai, bet ir iš Kėdainių rajono atvykusi Labūnavos kaimo kapela (vad. A. Kučiauskas).

Šventėje dalyvavo svečiai Kauno rajono Tarybos – nariai R. Majauskas, Č. Paulauskas, A. Navickaitė, Babtų seniūnas J. Praškevičius, Kultūros švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė B. Jagrienė, ūkininkai G. ir J. Staliūnai.

Šventės metu moterų chorui buvo suteiktas vardas „Gynia“, pagal Gynios upelį, įtekantį į Nevėžį ties Babtais. Choro globėjais mielai sutiko būti Panevėžiuko bendruomenės pirmininkė Virginija Filipavičienė ir Kauno rajono tarybos narys Romas Majauskas.

Kasmet renkamu pačiu šauniausiu saviveiklininku „Metų spinduliukas“ šiemet tapo ilgametė dainininkė Laimutė Špakauskienė.
Šventinis vakaras baigėsi linksma vakarone.

Į tradiciniu tampantį vakarą šiemet nuostabius romansus padainuoti susirinko ne tik Vilkijos bendruomenės nariai, bet ir Batniavos kultūros centro folkloro ansamblis „Karklė“, Kauno rajono neįgaliųjų sąjungos vokalinis ansamblis „Ant ežero kranto“, ansamblis iš Klausučių „Fantazija“.

O romansų buvo visokių – ir lietuviškų, ir rusiškų ,ir šiaip gražių dainų, žinoma, daugiausiai apie meilę. Itin šiltai žiūrovai sutiko jautriai ir subtiliai rusiškus romansus padainavusią Gražiną Semiochinienę iš Daugėliškių, visiems labai patiko Reginos Zakarevičienės ir Genovaitės Stanevičienės, Virginijos Žiobienės ir Jolantos Bačėnienės atliekami duetai.

Gražina Markevičienė, kuriai akomponavo sūnus Rimvydas, atliko A. Malinino romansus. Batniavos kultūros centro folkloro ansamblis „Karklė“ dainavo lietuviškus, o folkloro ansamblis iš Vilkijos „Kvietka“ šį kartą prabilo vokiškai – jie padainavo visų mėgstamą „Lili Marlen“.

Žiūrovai šiltais plojimais sutiko Vilkijos gimnazijos duetą – Salomėją Paleckytę ir Gerdą Kesnerytę, Vidutę Sniečkuvienę. Koncertą pabaigė armonikierius iš Kauno – Edmundas Kondratas, pagrojęs nuostabias melodijas keliais instrumentais. Nors romanso žanras nebuvo išlaikytas visą vakarą, bet šiltas renginys žiūrovams labai patiko.

Pagal ilgametę prestižinės kasmetinės mugės tradiciją joje pristatoma apie 200 JAV menininkų (žiuri atrenka iš 1500) ir viena užsienio šalis viešnios teisėmis su 25 autorių darbais. Šiemet jau 35-tą kartą vykusioje mugėje tai buvo Škotija. Ankstesniais metais prisistatė Vokietija (2010), Korėja (2009), Izraelis (2008), Kanada (2007), Suomija (2006), Vokietija (2005), Airija (2004), Didžioji Britanija (2003), Pirmoji tauta iš Kanados (2002), Japonija (2001).

Filadelfijos meno muziejaus Craft Show – vienas didžiausių ir profesionaliausių pasaulyje vykstančių srities renginių. Per keturias dienas jame apsilanko apie 25 000 lankytojų. Jame uždirbtos lėšos būna panaudojamos naujiems muziejaus eksponatams įsigyti, edukacinėms programoms, projektų saugojimui ir leidiniams.

Praėjusią savaitę Lietuvos atstovus su jų siūloma galima darbų kolekcija priėmė Craft Show direktorė Nancy C. O‘Meara, parodos komiteto pirmininkės Elissa Topol bei Judy Pote. Susitikime dalyvavo Lietuvos garbės konsulė Krista Butvydas Bard, prisistatymą organizuojančio Tarptautinių kultūros programų centro direktorė Saulė Mažeikaitė, LR ambasados JAV atstovė Deimantė Bartkienė. Lietuvos delegacija pristatė 50 keramikos, dizaino, stiklo, tekstilės, juvelyrikos ir kitų taikomųjų meno šakų menininkų kūrinius (kolekciją parengti padėjo Roma Survilienė). Šeimininkai įsitikino, kad maža šalis turi itin pajėgų kūrybinį potencialą. Lietuvos ambicijos tapti tokio iškilaus renginio svečiu buvo geranoriškai priimtos.

Tarptautinių kultūros programų centro informacija

Konferencijoje dalyvavo Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos, Ežerėlio vidurinės mokyklos, Lapių ir Šlienavos pagrindinių mokyklų mokiniai ir mokytojai.

Svečius pasitiko šeimininkų folkloro grupė (vadovė G. Ramunė Pečiulienė). Mokiniai atliko senovinę ceremoniją Baltojo oželio dienai, į kurią įsijungė visi konferencijos dalyviai. Lietuvių tradiciniame kalendoriuje lapkričio 11-oji – ganiavos pabaiga, galvijai suvaromi į tvartus. Tačiau ne kasmet po lapkričio 11-osios laukus užkloja sniego patalai.

Kartais ganiava kiek ir prasitęsdavo. Kad greičiau pasnigtų, apie baltą pamiškės beržą vaikai vesdavo baltą oželį. Du piemenys imdavo už ragų, o mažiausią užsodindavo raitą. Tas, kuris buvo pavėlavęs užgroti Sekminių rageliu, dabar turėdavo įsikąsti ožkos uodegą. Kiti eidavo iš paskos ir dainuodavo: „Oi ožkela, tu baltoji, kokia tu graži! Aisma aplink baltų beržų, kad būt greit žiema…“

Smagios ir įdomios piemenėlių išdaigos: šiuose žaidimuose slypi baltiškoji tautos praeitis. Baltasis oželis – tai padėkos auka gamtos dievybėms už visas rudens gėrybes, suruoštas sunkiai žiemai.

Pasibaigus ceremonijai, konferencijos dalyviai susirinko aktų salėje ir išklausė etnokultūros mokytojos ekspertės G.Ramunės Pečiulienės pranešimo „Iš kur išteka mano versmė“. Vėliau dalyviai pristatė savo parengtus darbus.

Lapių pagrindinės mokyklos mokinės Monika Tutlytė ir Dominyka Šleževičiūtė (vadovė – vyresnioji mokytoja Jolanta Obolevičiūtė) pristatė darbą „Derliaus šventės tradicijos Lapių miestelyje“, o Aušrinė Klovaitė ir Domilė Vainoriūtė – „Lapių miestelio šventė“. Jas paruošė Daiva Roževičienė, etikos mokytoja metodininkė.

Ežerėlio vidurinės mokyklos mokinės Dominyka Budinaitė, Lina Skerath, Rūta Pečiulytė ir Agnė Liudvinavičiūtė pristatė darbą „Kokia kalba- toks ir žmogus“. Joms vadovavo etikos mokytoja Solveiga Šniolienė.

Šlienavos pagrindinės mokyklos mokinės Rimantė Čiukšytė, Kristina Vaičiukynaitė, Augustė Čiukšytė, Rugilė Ragauskaitė, Monika Burbulytė, Augustė Šabūnaitė parengė „Samylų krašto papročiai ir tradicijos“. Mokines paruošė Onutė Gervienė, etikos mokytoja ekspertė.

Po pristatymų vyko folkloro vakaronė, kurią organizavo G.Ramunė Pečiulienė. Mokiniai išmoko daug liaudiškų žaidimų, šokių. Puiki nuotaika ir kraitelė žinių apie tautos papročius ir tradicijas – toks konferencijos rezultatas.

Įvertinkime menininkus, kurie, Jūsų nuomone, per šiuos metus pasižymėjo išskirtiniais kūrybiniais darbais.

Nuo 1998 metų Stasio Žirgulio sukurtoje skulptūroje „Sparnuotoji kolona“ jau įrašytos šių įsimintiniausių menininkų pavardės:

aktorė Jūratė Onaitytė ir smuikininkas Vilhelmas Čepinskis (1998 m.), dailininkas Romualdas Čarna (1999 m.), solistė Sabina Martinaitytė (2000 m.), aktorė Rūta Staliliūnaitė ir skulptorius Leonas Strioga (2001 m.), skulptorius Robertas Antinis (2002 m.), kompozitorius Giedrius Kuprevičius (2003 m.), poetė, aktorė Daiva Čepauskaitė ir dirigentas Petras Bingelis (2004 m.), kompozitorius Vidmantas Bartulis ir fotomenininkas Romualdas Požerskis (2005 m.), poetas, eseistas Kęstutis Navakas ir fotomenininkas Romualdas Rakauskas (2006 m.), fotomenininkas Gintaras Česonis (2007 m.), dizainerė Monika Vilčinskienė ir architektas Eugenijus Miliūnas (2008 m.), menininkas Česlovas Lukenskas, poetas Gintaras Patackas ir Kauno styginių kvartetas (2009 m.), tapytoja Elena Kniūkštaitė ir pianistas Rokas Zubovas (2010 m.).

Kas papildys šį garbingą meno žmonių sąrašą 2011 metais?

Savo pasiūlymus 2011 metų įsimintiniausio Kauno menininko rinkimams, nurodžius menininko vardą, pavardę ir už kokius įsimintinus darbus siūlomas, iki gruodžio 10 d. kviečiame siųsti elektroniniu paštu kmn@kmn.lt arba adresu – V. Putvinskio g. 56, Kaunas, Kauno menininkų namai.

Kauno menininkų namų Meno kolegija, atsižvelgdama į Jūsų ir kūrybinių sąjungų pasiūlytus pretendentus, išrinks įsimintiniausią 2011 metų Kauno menininką, kurį iškilmingai paskelbs ir pagerbs 2012 m. sausio mėn. Kauno menininkų namuose.

Meno kolegiją sudaro: kompozitorė Dalia Kairaitytė, aktorė Jūratė Onaitytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, rašytojas Vidmantas Kiaušas, solistas Giedrius Prunskus, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, aktorius Dainius Svobonas, tapytojas Gintautas Vaičys, rašytojas Viktoras Rudžianskas ir aktorius Viktoras Valašinas.

Siekiant užtikrinti archeologinio paveldo apsaugą, pritaikyti jį viešajam pažinimui, visuomenės švietimui ir kultūriniam – pažintiniam turizmui, Kauno rajono savivaldybės biudžeto lėšomis penki rajono piliakalniai– Lantainių (Domeikavos sen.), Pyplių (Ringaudų sen.), Piepalių (Babtų sen.), Altoniškių ir Jadagonių (Zapyškio sen.) – paženklinti informaciniais kelio ženklais.

Piliakalniai – tai natūralios ar rankomis supiltos kalvos, kuriose dar prieš tūkstantmetį senovės lietuviai rengdavo slėptuves, statydavo medines pilis ir gindavosi nuo priešų. Daugelis piliakalnių buvo labai svarbūs gynybiniai įtvirtinimai.

Visi piliakalniai yra neįkainuojami mūsų ankstyvosios beraštės istorijos šaltiniai, kuriuos mokslininkai jau beveik šimtą metų po truputį skaito kasinėdami. Beveik visi jie turi kultūrinę, istorinę, mokslinę, kraštovaizdinę vertę, gražiai įsikomponavę į rajono kraštovaizdį. Apie piliakalnius yra užrašyta nemažai pasakojimų, padavimų, jie yra gausiai lankomi turistų, jaunimo, moksleivių.

Riboženklių perdavime muziejui dalyvavo Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio valstybinė inspektorė Asta Naureckaitė, Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Černiauskienė, Raudondvario seniūno pavaduotoja laikinai vykdanti seniūno funkcijas Daiva Bulotienė.

Šiais riboženkliais buvo pažymėtos grafų Tiškevičių žemių valdos XIX –XX a. pr. Pati riboženklio išvaizda įspūdinga, ypač pamačius jį iškastą. Tik talkininkų dėka – riboženkliai sveria ne vieną kilogramą – pavyko juos pargabenti į muziejų, kur lankytojai ir galės juos pamatyti.

Tiškevičių žemių riboženklis, kurio aukštis 2,30 m – tai trijų tarpsnių keturbriaunis stulpas su 75 cm aukščio stačiakampio formos pamatu apatiniame tarpsnyje, su įgilinimu viduriniame tarpsnyje ir viršutiniame tarpsnyje esančiu stačiakampiu išplatėjimu, kurio šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusėse – bareljefinis grafų Tiškevičių herbas. Herbo skyde vaizduojamas pusmėnulis ragais į viršų, virš jo šešiakampė žvaigždė, virš skydo – karūna su perliukais.

Gaila, kad nedaug šių riboženklių liko mūsų apylinkėse. Vienintelis būdas juos išsaugoti – eksponavimas nuolatinėse muziejaus ekspozicijose. Laikinai, kol bus pagamintos naujos riboženklių kopijos, šiose vietose yra pastatyti laikini stulpeliai – riboženklių vietų žymekliai.

Kviečiame visus prisidėti prie muziejaus ekspozicijų atnaujinimo ir papildymo naujais eksponatais, susijusiais su Raudondvario, Raudondvario dvaro ir jo savininkų praeitimi, istorija. Tai galėtų būti senos fotonuotraukos, dokumentai, planai, rašteliai, laiškai, baldai, įvairūs buityje naudoti reikmenys ir kt.

Teatro klubas įkurtas Kauno architektų namų antrojo aukšto salėje. Dabar čia turėtų rinktis žmonės į kamerinius spektaklius, intelektualias diskusijas, susitikimus su kūrėjais, įvairiais menininkais, džiazo, dainuojamosios poezijos, galbūt ir klasikos koncertus. Anksčiau, prieš dabartinio klubo įkūrimą, dažniausiai čia rinkdavosi architektai, sukūrę  „Jungtinių pajėgų“ buveinę. Dar anksčiau, architektų namų pastate vykdavo svarbios, galbūt ir lemtingos diskusijos meno, istorijos, politikos klausimais, čia būdavo keliamos avangardinės idėjos, vykdavo nekomerciniai renginiai, koncertai, parodos. Svarbiausia, kad Vilniaus gatvėje 22 buvo įsikūręs Kauno sąjūdis. Tuo pasakytas didžiulis šio seno namo reikšmingumas tiek praeičiai, tiek ir dabarčiai. Teatro klubas, įkurtas dar 2008 – aisias, apėmė Kauno ir Vilniaus teatrines pajėgas. Jo įkūrėja – Kauno visuomenei gerai pažįstama Ina Pukelytė, buvusi Kauno valstybinio dramos teatro vadovė ir Všį „Dvimiesčio kulka“ steigėja. Tuomet klubo pradžiai gerą akcentą davė I. Pukelytės parašyta pjesė „Meilė Paryžiuje“, kurios jaukus, smagus, kabaretiškas charakteris tarsi reglamentavo kitokią, mums visai artimą intymaus teatro formą.

Oficialus Teatro klubo atgimimas – atidarymas įvyko spalio septintą dieną su naujausia I. Pukelytės komedija „Būrėja“. Čia dar žada rodytis ir nuostabius savo kūrinius pristatyti aktorė, režisierė Birutė Marcinkevičiūtė – Mar bei savo spektaklius atvežti teatro kūrėjų sambūris „Laimingi žmonės“. Tikėkimės, kad laimingais tapsime ir mes – naujo Teatro klubo lankytojai, brandintojai ir augintojai.

Rugpjūčio 12 d. Kaune Kongreso proga buvo atidarytos keturios meno parodos. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje buvo surengta lietuvių meno apžvalginė paroda, kurioje dalyvavo 52 lietuviai menininkai, ekspozicijai paruošę 212 savo kūrinių. Taip pat M. K. Čiurlionio galerijoje buvo surengta dailininko A. Tamošaičio lietuviškais ornamentais išpuoštų kilimų paroda. Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose buvo surengta dr. A. Račkaus rinkinių paroda, kuri tapo vienu iš šio Kongreso dėmesio centrų. Per keliasdešimt metų A. Račkus surinko apie 50 tūkst. eksponatų, kuriuos sudarė Lietuvos numizmatikos rinkiniai bei JAV lietuvių buities eksponatai, kurie visapusiškai atspindėjo Lietuvių bendruomenės JAV istorijos momentus. Kita paroda, surengta VDU rūmuose, buvo skirta užsienio lietuvių spaudai. Joje eksponuota daug įvairių lietuvių išeivių organizacijų, atskirų veikėjų leidinių, fotografijų.

Rugpjūčio 14 d. Kaune Kongreso proga buvo surengtas baidarių paradas. Nuo Žaliojo tilto (tuomet taip vadintas geležinkelio tiltas) 115 baidarių, vadovaujamos prof. Stepono Kolupailos nuplaukė prie Kauno pilies, kur buvo sukurtas laužas ir svečiams pravesta įdomi programa.               Rugpjūčio 15 d. Kauno oro uoste Aleksote Kongreso dalyviams buvo surengtas kariuomenės ir šaulių pasirodymas. Renginyje galėjo dalyvauti visi norintys, tad paganyti akis susirinko apie 20 tūkst. smalsuolių. Jo metu pėstininkų kuopa parodė grupinę mankštą, ryšininkų šunų pasirodymą, artileristai pademonstravo figūrinį važinėjimą risčia ir šuoliais, husarai publiką nustebino parodę kirtimus, dūrimus bei įvairius raitelių žaidimus. Penki lėktuvai tuo metu raižė dangų, o vienas iš jų demonstravo aukštojo pilotažo figūras. Žiūrovai išvydo ir “oro traukinį” – lėktuvo tempiamą sklandytuvą.

Kongreso proga į Lietuvą atvyko ir visas būrys pajėgių užsienio lietuvių sportininkų. Rugpjūčio 14–17 dienomis vyko draugiškos rungtynės tarp užsienio lietuvių ir kauniečių. Jose JAV lietuviai pademonstravo aukštą sportinį meistriškumą, žaidynėse labai gausiai dalyvavo ir Latvijos lietuviai. Puikius rezultatus parodė JAV lietuvė Šemaitytė, 100 metrų plaukimo varžybose nušluoščiusi nosį net vyrams. Nuostabų pasirodymą krepšinio aikštelėje pademonstravo JAV lietuviai E. Kriaučiūnas, M. Lukas, P. Barskis, B. Budrikas, A. Lauraitis. Kūno kultūros rūmuose vykusiose varžybose JAV lietuviai krepšininkai kauniečius sutriuškino rezultatu 35:5, o Latvijos lietuvius – 49:2. Dalis JAV lietuvių kurį laiką liko Lietuvoje ir mokė vietinius lietuvius krepšinio meistriškumo paslapčių, o tai lietuviams labai pravertė kovojant dėl 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionato aukso.

Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas buvo vienas iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje žengtų žingsnių, siekiant suartinti po visą pasaulį pasklidusius lietuvius ir paskatinti juos išlaikyti lietuvybę ir prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Tačiau daugiausia demokratiniais idealais besivadovaujančių užsienio lietuvių veikla neramino A. Smetonos režimą, todėl jis, bijodamas iš užsienio lietuvių sklindančių demokratijos idėjų, kliudė įsteigti Pasaulio lietuvių sąjungą, tad daugelis šio Kongreso nutarimų liko neįgyvendinti.