Naujosios bažnyčios statyboms koordinuoti 1926 m. sudarytas bažnyčios statybos vykdomasis komitetas ir taryba. Svarbiausią vaidmenį jų veikloje užėmė kunigas dekanas Feliksas Kapočius. 1928 m. Kauno savivaldybė suteikė žemės sklypą, kuriame seniau buvo Žaliakalnio turgavietė. Šioje vietoje stovinti šventovė turėjo būti puikiai matoma iš įvairių miesto pusių. Tais pačiais metais Aukštaičių gatvėje buvo pastatyta Mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, turėjusi tenkinti parapijiečių poreikius, kol bus pastatyta didžioji bažnyčia.

1928 m. metais buvo paskelbtas bažnyčios projektų konkursas. Jame dalyvavo 15 projektų, iš kurių pirmą vietą užėmė inž. J. Krasausko, antrąją – inž. F. Vizbaro, o trečiąją vietą – inž. K. Reisono projektas. Tačiau nė vienas iš šių projektų netapo bažnyčios statybos pagrindu, kadangi jie buvo grandioziniai ir reikalaujantys milžiniškų lėšų, kurių vis stigo. Trečiąją vietą užėmusiam Karoliui Reisonui buvo pasiūlyta parengti optimalesnį bažnyčios projektą. Kai kurie visuomenės veikėjai pasipiktino, kad katalikiškos tautos atgimimo simbolį statys protestantas latvis K. Reisonas. Tačiau bažnyčios statybų vykdomasis komitetas šių priekaištų nepaisė. 1930 m. K. Reisonas parengė pakoreguotą bažnyčios projektą, kuris buvo patvirtintas, tačiau vėlgi nebuvo realizuotas, nes buvo per brangus. Tad K. Reisonui (tuomet jis buvo Kauno miesto vyriausiasis inžinierius) vėl teko keisti projektą, daryti jį dar paprastesnį. 1932 m. buvo paruoštas galutinis bažnyčios projektas, kuris 1933 m. balandį buvo patvirtintas. Galop 1934 m. vasarą buvo pradėta Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statyba. Jos pradžią pašventino arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, į pamatus buvo įmūrytas kertinis akmuo, atvežtas iš Jeruzalės Alyvų kalno.

Trumpai pristatant patį projektą, pažymėtina, jog jis aiškiai modernistinis, racionalistinis, atspindintis to meto naujausias estetines kryptis bei technologines galimybes. Bažnyčia trinavė, bazilikinė, pailgo stačiakampio formos (70×26 m), turinti du bokštus (didžiojo aukštis 63 m), orientuota šiaurės rytų kryptimi lygiagrečiai su Savanorių prospektu. Jos architektūrai būdinga aiški tūrinė kompozicija ir ritmiška vertikalių raiška. Šventovė turėjo sutalpinti apie 3 tūkst. žmonių, dar apie du tūkstančius turėjo tilpti ant stogo terasos. Bažnyčios požemiuose turėjo būti įrengtas Panteonas, kuriame numatyta laidoti iškiliausias tautos asmenybes.

Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybos buvo vykdomos iš tikinčiųjų aukų, joms buvo naudojamos aukštos kokybės medžiagos, nes tai buvo itin reprezentatyvus statinys. Iki 1940 metų suspėta sumūryti bažnyčios sienas, išbetonuoti stogą, įrengti dvejus laiptus iki stogo, sudėti ąžuolinius langų rėmus. Tačiau 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija sustabdė statybas, bažnyčia buvo nacionalizuota ir atimta iš tikinčiųjų bendruomenės, o grąžinta tik vėl atgavus Nepriklausomybę 1990 m.

Dabar ši bažnyčia yra viena iš ekskursijų Kaune objektų, o nuo jos stogo atsiveria bene gražiausias vaizdas mieste. Daugiau apie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios lankymą bei jos terasą galite pasiskaityti čia.

Mindaugas Balkus

Prisistatanti kaip naiviojo meno atstovė: „Širdyje tikrai taip, o darbai lai kalba apie save.”, autorė savo darbuose stengiasi įkūnyti grožį, glūdintį mus supančioje aplinkoje. Ypatingai ją žavi autentiška, nerestauruota architektūra: apgriuvę dvarai, istorinės pilys, ilgamečiai kaimai. Ekspozicijoje subtiliai perteikiamas etninių pastatų grožis, kraštovaizdžio siluetai, lyriški kūrėjos kelionių įspūdžių epizodai, kurie sukuria ištisą pasakojimą apie autorės patirtus išgyvenimus. Būtent apsilankymai svečiose šalyse, jų savitas kultūrinis paveldas įkvepia kūrėją tolimesniems darbams, tad ateityje autorė svajoja surengti iliustratyvią ekspoziciją apie egzotišką šalį.

Laimutės Širvydienės kūrybinis kelias prasidėjo dar studijų metais, kai mokydamasi lietuvių filologijos, ji pradėjo lankyti Vilniaus universiteto dailės studiją. Po jos autorė prisidėjo prie Rimo Bičiūno vadovaujamos dailės studijos „Paletė“ – savamokslių tautodailininkų kolektyvo, puoselėjančio lietuvių liaudies kultūros tradicijas bei tautinį savitumą mene. Iki šiol kūrėja entuziastingai dalyvauja studijos veikloje ir su kolektyvo nariais dalijasi įgyta kūrybine patartimi, organizuoja grupines parodas bei reprezentuoja lietuvių tautodailę.

Be ekspozicijos „Laiko mozaika“ autorė šiais metais dalyvavo grupinėse parodose Lietuvos ambasadoje Maskvoje, Varšuvoje, Rokiškyje vykusiame dailininkės Monikos Bičiūnienės atminimo šimtmečio tapytojų plenere ir kitose parodose. Ekspozicija „Laiko mozaika“ vyks iki rupjūčio 18 d.

Kauno miesto savivaldybė iš dalies finansavo šio ansamblio dalyvavimą konkurse, skyrė 17 tūkst. litų. Likusią sumą apmokėjo kolektyvo dalyvių tėvai.

Čempionate dalyvavo apie 80 kolektyvų. Kolektyvai varžėsi šiose kategorijose: folkloro dainos, folkloro šokiai, folkloro ansambliai, senos miesto dainos, pučiamųjų orkestrai ir folkloro orkestrai, populiarios ir estradinės dainos.

- Džiugai, remiantis tavo ekspertine nuomone, per paskutiniuosius šimtą metų labiau pakito technologijos ar visuomenė?

- Nuo pramoninės revoliucijos pradžios technologijos ir visuomenė yra neatsiejamos ir nuolat veikia viena kitą. Nors visi žmogaus produktai „su idėja“ veikia siauresnį ar platesnį visuomenės sluoksnį, technologijos yra ypatingos tuo, kad jų poveikis ne vien tenkina žmogaus poreikius, bet ir sukuria naujus. Naujų technologijų kūrimas yra nepigus dalykas, bet jų vis tiek atsiranda daugiau, nei visuomenė sugeba priimti. Žinoma, ne visos visuomenės yra vienodai atviros technologijoms.

- Neseniai bendrovė „Amazon“ pranešė, kad šioje internetinės prekybos sistemoje JAV elektroninių knygų pardavimai pirmą kartą pralenkė popierinių knygų pardavimus. Per pastaruosius tris mėnesius JAV parduotoms 100 paprastų knygų teko net 143 elektroninės knygos. Kas galėjo nulemti tokius pirkėjų elgsenos pokyčius?

- Skaitmeninė knyga visais atžvilgiais pranašesnė už popierinę. Ji nieko nesveria ir neužima vietos. Ji yra kartu visur, kur turi bet kokį mobilų prietaisą su ekranu. Ji paaiškina sudėtingesnius žodžius, ji įsimena skaitytą vietą, ji gali būti susieta su papildoma informacija internete, iliustruota ne tik piešiniais, bet ir animacija, „gyvomis“ diagramomis. O be to ji dažnai dar būna ir pigesnė.
Kaip minėjau – ne visi vienodai atviri progresui. Jungtinėse Valstijose skaitmeninė knyga tapo įprasta. Lietuvoje jų dar tenka ieškoti su žiburiu.

- Jau seniai internete galima rasti žaidimus, kino filmus, muziką, fotografiją, knygas, enciklopedinę informaciją, socialinius ir komercinius santykius. Galbūt galima spėti, kas technologijų evoliucijos dėka artimiausiu metu nužengs į praeitį ir kokios kitos mūsų gyvenimo sritys galėtų persikelti į internetinę erdvę?

- Iš tiesų internete kol kas turime tik pačius paprasčiausius dalykus. Lietuvoje turime gal du dėmesio vertus: mokėjimo sistemą per bankus (nelabai patogią, bet būtiną, kad vyktų elektroninė komercija) ir elektronines deklaracijas (kurios patenkinamai veikia tik tuomet, jei visi duomenys stebuklingai sutampa su VMI. Jei ne – biurokratijos lygis lieka nepakitęs). Gal prie šių dviejų dar galima pridėti komunalinius ir kitus mokesčius per e-banką. E-valdžios projektai neturi vieningos sąsajos ir nėra pakankamai gausūs bei patogūs, kad jais imtų naudotis šalies piliečiai. Žiniasklaida internete menkai tesiskiria nuo importuotos prieš 10 metų. Socialiniai tinklai virto nešvankybių ir infantilumo atspindžiais. Nenuostabu, kad didžioji dauguma naudojamų interneto tarnybų ir kitų resursų yra užsieniniai.

Man atrodo, kad didžiausią perspektyvą turi trys sritys:

1) e-demokratija – projektai, siekiantys virtualioje erdvėje labiau įtraukti piliečius į Europos, valstybės, savivaldybės, seniūnijos reikalus.

2) e-darbas – leidžiantis atlikti vis daugiau su fizine dirbančiojo buvimo vieta nesusijusių darbų. Virtualios darbovietės būtų daug paslankesnės už „betonines“: joms nereikėtų nuomoti patalpų, prarasti darbo laiką dėl spūsčių gatvėse ir pan. Jose galėtų dirbti patys tinkamiausi specialistai, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste ar kaime (o gal ir šalyje) jie gyvena.

3) E-bendruomenės. Nors psichologai mums patartų daugiau bendrauti gyvai, jei jau tokiu būdu bendruomenės nesusikuria (Lietuvoje itin prasta bendruomeniškumo tradicija), tai bent internete galime burtis į grupes bendraminčių kokiems nors tikslams siekti. Čia puikiai tinka socialiniai tinklai. Jie jau dabar ne vien pramogai naudojami, ypač „Facebook“.

- Ar toks žmonijos gyvenimo būdo virtualėjimas nėra susijęs su tam tikra rizika bei pavojais?

- Nemanau, kad virtualėjimas yra blogas dalykas. Juk iš esmės (pagal M. McLuhaną) virtualūs įrankiai yra realijų plėtiniai. Mes galime kalbėtis sėdėdami šalia, bet su technologijomis mes tai galime daryti ir nutolę. Puiku, kad dabar galime ne tik kalbėtis, bet ir projektuoti, kurti, organizuoti. Gali būti, kad labiausiai bijantys to virtualėjimo jo bijo tik dėl to, kad patys jaučia nesugebėsiantys prisitaikyti prie didelio technologijų tempo. Žmonės bijo atsilikti, todėl rėkia mašinistui stabdyti traukinį. Bet jis tikriausiai nebesustabdomas…

- Kaip būtų galima vertinti technologijos sklaidos, inovacinio imlumo, kompiuterinio išprusimo lygį Lietuvoje? Ar stipriai šioje srityje atsiliekame nuo vakarų valstybių?

- Skirtingai nuo kai kurių kitų Europos šalių – Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Suomijos, Slovėnijos, gal ir Estijos – mes nesame technologijų kūrėjai. Gal kai kurių pramoninių, bet ne vartotojo, ne komunikacinių, kurios dabar yra dėmesio centre. Todėl ir mūsų entuziazmas nėra toks didelis. Bet mes turime labai gerų jaunų specialistų, ir jų, keičiantis dirbančiųjų kartoms, turėtų daugėti, jei tik visi neemigruos. Šiandien Lietuvoje turime tris sąlygines kartas. Vyriausiajai bet koks už televizorių protingesnis prietaisas yra „velnio išmislas“; vidurinioji, „automobilininkų“ karta kompiuteriais naudojasi „pinigų darymui“, o štai jaunoji jau yra tikri technologijų „čiabuviai“, užsienyje taip ir vadinami – „digital natives“. Visos viltys į ją ir dedamos…

- Stebint situaciją Lietuvoje neatrodo, kad mūsų šalį būtų apėmusi kompanijos „Apple“ produkcijos karštligė. Gatvės neknibžda žmonėmis apsiginklavusiais iPhone, iPod ar iPad prietaisais. Kaip manai, kokios priežastys tai įtakoja?

- Lietuvis yra ūkiškas žmogus, visada funkciją vertinantis labiau už idėją. Net jei nori daugiau nei pragmatiškų dalykų.
Ar tūlas tautietis, norintis greito ir manevringo automobilio taupo „Porsche“ (kad ir nenaujam)? Ne, jis nusiperka „Golfuką“ ir lipdo prie jo „pelekus“. Taip jis neišsiskiria iš kitų pirkdamas automobilį ir kartu realizuoja savo kūrybinį polėkį.
Kitas dalykas, kad daugybę daiktų, įskaitant kompiuterius bei telefonus, mes vis dar perkame ne pagal jų vertę, o pagal kainą.

- Žvelgiant specialisto akimis, šiandieninis tinklaraščių populiarumas atrodo labiau laikina tendencija ar ilgalaikis, perspektyvus reiškinys? Kokie tinklaraščiai susilaukia didžiausio skaitytojų susidomėjimo?

- Sakyčiau taip – interneto sukurta galimybė žmonių saviraiškai bus populiari ir naudojama tol, kol bus internetas. Ar ta saviraiška bus tinklaraščių pavidalu, ar kokiu kitu – sunku pasakyti. Tinklaraštis įpareigoja prieš skaitytoją, todėl mažiau motyvuoti žmonės renkasi trumpesnes žinutes socialiniuose tinkluose. Vertinantys gilesnę diskusiją liks su tinklaraščiais, kurie ateityje gal būt susidės iš margesnio medijų audinio – daugiau vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų. Nors skaitytojams iš mėgiamo tinklaraščio tereikia dviejų dalykų: reguliariai skelbiamų autoriaus minčių ir bendravimo su autoriumi. Antraip greitai ištirpsta ir populiariausių tinklaraščių auditorija.

- Ką manai apie kolektyvinių tinklaraščių rašymo perspektyvą Lietuvoje? Ar tokie tinklaraščiai galėtų sudaryti alternatyvą komerciniams interneto naujienų portalams?

- Kolektyvinis tinklaraštis Lietuvoje ir užsienyje gyvuoja dėl skirtingų priežasčių. Ir ten, ir čia jie prasideda nuo bendraminčių grupės, tačiau jei užsienyje toks bendras darbas turi ekonominį, uždarbio motyvą, tai Lietuvoje bendras tinklaraštis iš esmės tegali būti varomas tik bendrų idealų. Kitaip jis labai greitai subyra.

Apie kolektyvinius tinklaraščius kaip tik diskutavome kasmetiniame tinklaraščių autorių susitikime Palangoje „BlogOut“. Trumpa išvada tokia: jei nėra uždarbio, tai kolektyvinis rašymas įmanomas tik tų bendraminčių, kuriuos labai stipriai vienija koks nors tikslas ar idėja. Žodis „stipriai“ čia svarbiausias. Kažkas tą stiprumą turi užtikrinti ir išlaikyti.

- Ir pabaigai, tikriausiai amžinas klausimas apie autorines teises: ar įmanoma autorinių teisių gynėjams ir priešininkams kada nors susitarti? Kaip turėtų atrodyti abi puses tenkinantis konflikto sprendimas?

- Dabar galiojantys ir naujai kuriami autorių teisių aktai bando „užtvenkti“ internetą. Manau, kad pigiau ir paprasčiau būtų nuskristi akmenų tvoros statybai į Mėnulį.

Neaptikau atvejo, kad demokratinėje visuomenėje žmonės būtų atsisakę kokios nors esminės laisvės mainais į didesnę ekonominę naudą kuriai vienai jų grupei. Laisvė nevaržomai keistis skaitmenine informacija internete jau yra esminė laisvė, kai kur pripažinta ir įstatymuose.

Tai nereiškia, kad autorių teisių organizacijų ir skaitmeninio turinio vartotojų tikslai yra nesuderinami. Tiesiog senas nuostatas reikia mesti lauk ir priderinti įrašų platinimo verslo modelius interneto amžiui. Vakaruose jau yra sėkmingų pavyzdžių, iš jų galima mokytis.

Jei nepavyks suderinti interesų, gali būti, kad didelė dalis kūrinių virs šienu, saugomu didelio pikto šuns. O naujoji karta pasirinks naujosios kartos kūrinius su „Creative Commons“ ar kitomis liberaliomis licencijomis. Kaip manote, kodėl JAV įrašų asociacija ASCAP pradėjo piktą propagandinę kampaniją prieš „Creative Commons“ ir GPL („GNU Public Licence“), o „Google“ skyrė 5 milijonus dolerių naujos kartos vaizdo kūrinių autoriams? Kad ir kaip norėčiau, kad susitartų senoji ir naujoji „tvarka“, šiandien takoskyra vis gilėja…

Šį kartą menininkai lietuviai, atvykę iš Egipto, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Olandijos, JAV, Norvegijos ir menininkai, gyvenantys Lietuvoje, susitiko diskutuoti ir aptarti, ką šiuolaikinėje visuomenėje reprezentuoja kūrėjai. Ko iš jų tikimasi ir kokia rolė apibrėžta menininkams „tautoje“? Kaip pasikeitė menininko vaidmens samprata pilietinėje visuomenėje? Taip pat kaip šios idėjos aktualizuojamos kalbant apie „išeivijos“ menininkus ir ar „išeivija“ vis dar tebetinkamas terminas?

Jau ketvirtus metus remiamos Užsienio reikalų ministerijos, kūrybinės dirbtuvės „Migruojantys paukščiai“ tokius išvykusius ir gyvenančius menininkus suburia vis kitame Lietuvos kampelyje. “Pirmasis projektas įvyko Ventės rage, antrasis – Birštone, pernai susitikome Vilniuje. Šiais metais pasirinkome Kauną, nes šis miestas bene daugiausiai “neteko” menininkų, kurie išvyko kurti ir gyventi į užsienį. Mūsų projektas tokiems žmonėms yra svarbus, jų ryšys su Lietuva yra neprarastas, imigravusiam menininkui tokio ryšio puoselėjimas yra labai reikalingas“, – teigia projekto idėjos autorė Jolanta Rimkutė.

Šiais metais projekte dalyvauja tapytojai, muzikai, scenografai, grafinio dizaino, kostiumo dizaino specialistai. Projekto metu menininkai ne tik dirbs tarpusavyje, bet ir susitiks su visuomeninių organizacijų BĮ “Tarptautinio kultūros programų centro”, VŠĮ “Kultūros meniu”, VŠĮ “Visos mūzos” (Tarptautinio Kauno kino festivalis), Pasaulio lietuvių akademijos atstovais, su kuriais diskutuos, keisis idėjomis ir mintimis, o ateityje gal ir pavyks įgyvendinti bendrus projektus.

Pristatymas visuomenei ir spaudos konferencija. Diskusijų metu gimusios idėjos visuomenei bus pristatytos liepos 28 dieną, 14 valandą, Istorijos ryšių muziejuje (Rotušės a. 19, Kaunas) . Į atvirą diskusiją bei projekto pristatymą kviečiami visi, kuriems įdomios svetur gyvenančių lietuvių mintys apie Lietuvą, jos visuomenę, emigraciją, sugrįžimus ir atradimus. Projekto organizatorė J. Rimkutė papasakos apie jau ketverius metus iš eilės vykstančią iniciatyvą sukviesti lietuvius menininkus iš užsienio ir iš Lietuvos bendrai kūrybinei veiklai, lydės per improvizuotą projekto kūrinių ir idėjų ekskursiją, supažindins su ketverių metų veiklos tikslais bei rezultatais.

14 val. spaudos atstovai kviečiami į spaudos konferenciją, kurios metu planuojama pristatyti šių metų projekto idėjas ir dalyvius bei apibendrinti „Migruojančių paukščių“ veiklą, pademonstruoti jau sukurtus kūrinius, 15 val. menininkai susitiks dikusijai su jau minėtomis visuomeninėmis organizacijomis.

Apie projektą “Migruojantys paukščiai”.

“Migruojantys paukščiai“ – tai tarptautinis tęstinis projektas, skirtas suburti Lietuvos menininkus, gyvenančius ir užsienyje, ir Lietuvoje, bendrai kūrybinei veiklai. Projektas siekia užmegzti ir palaikyti ryšius tarp įvairių sričių kūrėjų, paskatinti projekto dalyvius kurti bendrus projektus, diskutuoti apie socialines problemas bei asmenines patirtis, susijusias su migracijos tema.

Pirmą kartą „Migruojantys paukščiai“ įvyko 2007 metais Ventės Rage, Lietuvoje. Kūrybinio susitikimo metu sukurtas unikalus dokumentis filmas, fiksuojantis migruojančio menininko tapatybės kitimą (režisierius ir operatorius Audrius Mickevičius, montuotojas Augustinas Balaišis). Savaitę trukusi kūrybinė laboratorija jauniems menininkams suteikė galimybę ne tik susipažinti bei užmegzti dialogą su po pasaulį pasklidusiais ir Lietuvoje likusiais aktyviai besireiškiančiais kūrėjais, išanalizuoti jų migracinę patirtį ir jos įtaką lietuviškai menininko tapatybei. Taip pat plenero metu buvo subrandinti bendri projektai, visuomenei pristatyti Klaipėdos parodų rūmuose („Migruojančių paukščių“ paroda 2008 metų vasario mėn.), Berlyne vykusios tarptautinės parodos ir konferencijos „Migruojanti realybė“ metu (2008 metų balandžio mėn., Galerie der Künste), taip pat specialiai surengtame “Migruojančių paukščių” pristatyme Briuselyje (Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje, 2008 metų vasario mėn.).

Antrasis „Migruojančių paukščių“ susitikimas įvyko Birštone 2008 metais. Į antrąsias kūrybos dirbtuves atvyko lietuviai iš JAV, Norvegijos, Italijos, Belgijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos. Kartu su Lietuvoje gyvenančiais menininkais buvo kuriamos bendrų projektų idėjos, diskutuota apie tautinės tapatybės išlaikymo problemiškumą gyvenant užsienyje, pabrėžta asmeninė migracijos, kaip intelektualaus praturtėjimo, patirtis. Projekto metu gimusios idėjos pristatytos Birštono visuomenei bei svečiams Birštono kultūros bei parapijos namuose, parkuose, kitose viešose vietose sulaukė didelio susidomėjimo ir miestiečių palaikymo. Antrasis „Migruojančių paukščių“ projektas taip pat pristatytas Norvegijoje (Lietuvos Respublikos ambasadoje 2008 metų, spalio mėn.), Danijoje (lietuvių bendruomenės renginyje “Man rūpi Lietuva”, 2009 metų, kovo mėn.).

Trečiasis susibūrimas įvyko Vilniuje, Jono Meko vizualiųjų menų centre. Projekto metu menininkai išeiviai diskutavo dialogo tema ir ieškojo sąlyčio ne tik su menininkais, gyvenančiais Lietuvoje, bet ir susitiko su valstybinėmis institucijomis bei įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis.

Daugiau informacijos apie projekto dalyvius ir jų mintis galima rasti interneto svetainėje www.migruojantyspauksciai.lt .

Šis skveras alsuote alsuoja lietuviškojo bardų tėvo dvasia –  vasaros dienomis skamba Vytauto dainuojamoji poezija, o vakarui atėjus susirenka visi, norintys pasidalinti savo kūryba. Ir, žinoma, visi, norintys ją išgirsti. O išgirsti tikrai yra ką – klausytojus savo muzika pamaloninti žada jaunieji dainuojamosios poezijos puoselėtojai Mykolas ir Vincentas, Augustė, „Vitražai“, „Akustinis Fotelis“, taipogi scenos senbuvis Darius Žvirblis.

Tačiau koncertai vyksta kasdien ir atlikėjų sąrašas vis pildosi! Jeigu susidomėjai, siųsk savo idėjos aprašymą ir norimą pasirodymo laiką adresu barduskverelis@gmail.com  – tavo muzika suskambės prie Kuršių marių… O vasarai besibaigiant, Bardų skverelis atsisveikins uždarymo koncertu su visais šeštadieninių pasirodymų svečiais ir, tikimasi, svečiuose sulaukti Andriaus Kulikausko.

Bardų skverelis laukia visų – norinčių išgirsti ir būti išgirstiems… ar tiesiog norinčių prisėsti greta besišypsančio Vytauto Kernagio. Plaukiam į Nidą?

Garbės ženklai yra trijų lygių. Aukščiausias apdovanojimas yra pirmo lygio Garbės ženklas. Kokio lygio ženklu apdovanoti pretendentą, sprendžia mero potvarkiu sudaryta komisija. Garbės ženklu gali būti apdovanojami Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių piliečiai.

Apdovanojimai teikiami valstybinių, profesinių ir kitų švenčių ar svarbių ir reikšmingų įvykių proga. Garbės ženklą įteikia meras arba kitas Tarybos įgaliotas asmuo.

Siūlymus apdovanoti Garbės ženklu gali teikti meras, Administracijos direktorius, Tarybos įsteigtų viešųjų įstaigų, akcinių bendrovių, rajone veikiančių valstybinių įstaigų, visuomeninių organizacijų ir kitų įstaigų vadovai.

Šiam apdovanojimui negali būti teikiami asmenys, teisti už tyčinius nusikaltimus, taip pat kiti asmenys, kurių teistumas neišnykęs. Garbės ženklas gali būti skiriamas ir po mirties. Tuo atveju garbės ženklas įteikiamas mirusiojo artimiesiems.

Daugiau informacijos ir teikimo apdovanoti formą rasite Kauno rajono savivaldybės interneto svetainėje www.krs. lt/Teisinė informacija/Teisės aktai. Tarybos sprendimas Nr. TS-246 ,,Dėl Kauno rajono savivaldybės garbės ženklų ir apdovanojimo jais tvarkos aprašo patvirtinimo“ priimtas 2008 m. liepos. 24 d.

Kauno rajono savivaldybė

Šalies vadovė su Rytų Europos politikos, verslo ir visuomenės lyderėmis aptarė galimybes stiprinti lyčių lygybę Europoje, kalbėjosi apie vyrų ir moterų netolygų darbo užmokestį, moterų užimtumo klausimus, kitomis aktualiomis temomis.

Prezidentės teigimu, nors stovėti už valstybės vairo ekonominio nuosmukio metu, priimti sunkius, bet būtinus sprendimus ir tuo pačiu metu pateisinti šalies žmonių rodomą pasitikėjimą yra didžiulė atsakomybė ir įpareigojimas, tačiau tai taip pat puiki galimybė į savo šalies gyvenimą įnešti esminius pozityvius pokyčius.

“Būdamos politikos, verslo ir visuomenės lyderėmis kiekviena iš Jūsų turi unikalią galimybę savo šalyje formuoti visuomenės požiūrį, aktyviai prisidėti priimant lyčių lygybę įtvirtinančius įstatymus ir propaguojant moterų lyderystę. Tikiuosi, kad šioje konferencijoje išsakytos idėjos, patirtis duos pozityvų impulsą stiprinti vyrų ir moterų lygybę Europoje bei paskatins moteris dar aktyviau dalyvauti kuriant savo šalies gyvenimą”, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šalies vadovė taip pat pastebėjo, jog Lietuvoje yra teigiamų pokyčių įtvirtinant lyčių lygybę ir moterų lyderystę – moterys aktyviai reiškiasi politiniame, verslo ir visuomeniniame gyvenime. Moterys Lietuvoje ne tik užima aukščiausios valdžios postus, čia taip mažėja atotrūkis tarp vyrų ir moterų užimtumo. Vilniuje atidaryta pirmoji ES agentūra Baltijos valstybėse – Europos lyčių lygybės institutas, o kitąmet Lietuvoje rengiamas aukšto lygio Demokratijų bendrijos susitikimas “Moterys ir demokratija”.

Šimtąjį gimtadienį švenčianti Ateitininkų organizacija subrandino daug žymių literatų. Parodos lankytojai kviečiami atnaujinti pažintį su Šatrijos Ragana, Vytautu Mačerniu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Adomu Jakštu-Dambrausku, taip pat išeivijoje ilgą laiką gyvenusiais Kaziu Bradūnu, Bernardu Brazdžioniu ir daugeliu kitų.

Padėjusi rengti parodą Ateitininkų federacijos atstovė Rozvita Vareikienė teigia: „Jeigu ne rašytojai ateitininkai, sunku pasakyti, kokia šiandien būtų lietuvių literatūra, kultūra. Šie žmonės žymūs ne tik savo kūryba, bet ir visuomeniniu gyvenimu, tvirtu principų laikymusi. „Visa atnaujinti Kristuje” jiems buvo ne tik organizacijos bet ir asmeninis šūkis”.

Parodoje eksponuojamas pirmasis 1911 m. spausdintas žurnalo „Ateitis” numeris, kurį redagavo Pranas Dovydaitis, „Ateities” redakcijos nuotraukos, kuriose žymūs to meto literatai, rašytojai. Būtent pagal šio žurnalo pavadinimą ir susiformavo Ateitininkų vardas.

Parodoje didelis dėmesys teikiamas Studentų ateitininkų korporacijai Meno mėgėjų draugijai „Šatrija”. Jai priklausė tokios žinomos lietuvių kultūros asmenybės kaip Juozas Paukštelis, Jonas Grinius, Juozas Grušas, Juozas Keliuotis, Petronėlė Orintaitė, Ignas Skrupskelis, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Maceina, Eugenijus Matuzevičius, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kiti. Parodoje eksponuojamos originalios „Šatrijos” narių, veiklos nuotraukos, piešti portretai. Pateikiamos pirmosios rašytojų knygos, rankraščiai, korespondencija.

Parodos atidaryme dalyvaus Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas, filosofas, prof. dr. Ignas Kęstutis Skrupskelis, aktorė Olita Dautartaitė. Parodą rengė muziejininkės Raminta Antanaitienė ir Ina Aleksaitienė, apipavidalino dailininkė Viktorija Paliokienė. Organizatoriai dėkoja R. Vareikienei ir kolekcininkui R. Glezniui už parodai pateiktus eksponatus.

Šimtmečio proga taip pat Kaune rugpjūčio 5 d. 18.00 val. VDU Didžiojoje auloje ateitininkai dovanoja „Dainavos” ansamblio vyrų vieneto (JAV), vad. Dariaus Polikaičio, koncertą „Kaip grįžtančius namo paukščius…” Šiuo metu Ateitininkų federacija vienija apie 3000 organizacijos narių, 100 kuopų, veikiančių įvairiose Lietuvos vietovėse. Antra tiek ateitininkų veikia išeivijoje: JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje.

Paroda „Rašytojai ateitininkai (1910-1940)” – tai vienas iš Ateitininkijos šimtmečio minėjimo renginių. Organizacijos jubiliejus pradėtas švęsti vasario mėn. Belgijoje, Liuvene, kur prieš šimtą metų studijavę lietuviai katalikai nusprendė burtis vardan Lietuvos. Didžiausi jubiliejaus renginiai numatomi rugpjūtį: 2-6 dienomis Panevėžio raj. Berčiūnuose vyks jubiliejinė visų kartų ateitininkų stovykla, o 6-8 dienomis Vilniuje – Šimtmečio kongresas. Renginiuose tikimasi sulaukti arti pusės tūkstančio dalyvių.

Muziejaus informacija

„MEDIA Mundus“ programa siekiama didinti Europos audiovizualinių industrinių transnacionalines kompetencijas bei audiovizualinių kūrinių vartotojams pasiūlos įvairovę.

Šia programa finansuojami mokymai kino studentams ir profesionalams, naujų rinkų Europos audiovizualiniams kūriniams plėtra, audiovizualinių kūrinių platinimas ir sklaida (kino teatruose, TV, VoD ir kt.) bei susikertančios veiklos (apjungiančios bent dvi anksčiau išvardintas veiklas).

Programai siūlomų projektų vykdymo laikotarpis: 2011 vasario 1 d. – 2012 m. kovo 31 d. Paraiškų pateikimo terminas – spalio 15 d.

Paraiškas gali teikti ES teritorijoje įregistruotos ir veikiančios įstaigos, kurių pagrindinė veikla yra susijusi su audiovizualinių kūrinių propagavimu, sklaida, gamyba bei profesiniais mokymais.

Pagrindiniai reikalavimai projektams yra šie:
-partnerių ir dalyvių iš ES ir trečiųjų šalių dalyvavimas (minimalūs reikalavimai: mažiausiai 3 partneriai iš skirtingų šalių, kurių bent vienas yra iš trečiųjų šalių),
-tarptautinės tinklaveikos užtikrinimas (kai kurių projektų atveju tinkle turi dalyvauti ne mažiau kaip 10 Europos organizacijų + organizacijos iš trečiųjų šalių).

Lietuvoje „MEDIA Mundus“ programą koordinuoja „MEDIA Desk Lietuva“ (Tarptautinių kultūros programų centras).

Daugiau informacijos anglų k.: http://ec.europa.eu/culture/media/mundus/index_en.htm
Dėl konsultacijų galite kreiptis į „MEDIA Desk Lietuva“:
El.p. info@mediadesklithuania.eu
Tel. +370 5 2127187, mob.tel. +370 640 24292
www.mediadesklithuania.eu

Programas su įvairiais Lietuvos solistais rengia nuolatinis pagrindinis festivalio atlikėjas – Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“ ir jo bei festivalio meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda. Uždarymo koncerte dalyvaus ir dirigento Vaclovo Augustino vadovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“.

1999 m. rugpjūtį prof. Algirdo Vizgirdos iniciatyva Neringoje pirmąkart surengtas ir šiemet jau dvyliktą kartą vyksiantis vasaros festivalis „Kuršių nerija“ tapo tradiciniu šio regiono kultūriniu akcentu. Festivalio misija – į Neringą atvykstantiems poilsiautojams ir turistams pateikti iškiliausius baroko, klasicizmo bei Pabaltijo regiono šalių šiuolaikinių kompozitorių kūrinius – glaudžiai siejasi su itin svarbia Lietuvos regionų kultūros plėtros programa.

Festivalio koncertai vyksta Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bei Nidos Marijos krikščionių pagalbos katalikų bažnyčiose. Puikioje akustinėje erdvėje ir nuostabios gamtos apsuptyje ypač įtaigiai skamba įvairių epochų sakralinė ir pasaulietinė muzika. Muzikantų profesionaliai atliekamos programos sulaukia ypatingo klausytojų dėmesio.

Muzikos atgaiva šiemet klausytojai galės mėgautis dvylikoje koncertų. Festivalio atidarymui (liepos 26 d. Nidos Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos katalikų bažnyčioje) skambės programa „Venecijos genijus Antonio Vivaldi“. Solistai Julija Stupnianek (sopranas), Jurga Prakelytė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Ignas Misiūra (bosas-baritonas), Paulius Biveinis ir Irma Bakševičiūtė (smuikai) su festivalio metu iki orkestro išaugančia „Musica humana“ primins šio genijaus instrumentinių ir vokalinių kūrinių palikimą.

Antra programa „Nuo rokoko iki romantikų“ (liepos 28 d. Juodkrantės ir 29 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiose) taps savita kelių epochų iškilių kūrėjų muzikos retrospektyva, čia su orkestru muzikuos solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas) ir Robertas Beinaris (obojus).

Trečiąja programa „J.S. Bachas ir Lietuvos muzika“ (liepos 31 d. Juodkrantės ir rugpjūčio 1 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiose) be kita ko bus pristatyta šiemet ansamblio „Musica humana“ išleista kompaktinė plokštelė „Raktažodis“. Skambės lietuvių kompozitorių V. Striaupaitės-Beinarienės, O. Balakausko ir A. Malcio kūriniai, solo su orkestru gros Ula Čaplikaitė (fleita) ir R. Beinaris (obojus).

Klasikos genijaus Wolfgango Amadejaus Mozarto sąsajas su Londonu primins programa „W.A. Mozartas ir Londonas“ (rugpjūčio 4 d. Juodkrantės ir 5 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiose). Čia solo muzikuos iš Londono į Lietuvą atvykusi dainininkė Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas) ir R. Beinaris (obojus).

Su solistėmis Gintare Skeryte (sopranas) ir Simona Vaitkevičiūte bei Ula Čaplikaite (fleitos) parengtoje programoje „Collegium Musicum“ (rugpjūčio 8 d. Juodkrantės ir 9 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiose) bus gretinama trijų kompozitorių – A. Vivaldi, J. S. Bacho ir G. Ph. Telemanno kūryba.

Į baroko epochą nardins programa „G.F. Händelio muzika ant vandens“ (rugpjūčio 11 d. Juodkrantės ir 12 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiose), atliekama su solistais J. Stupnianek, I. Misiūra ir R. Beinariu.

Žvalgytuvėms po vieno kūrėjo muzikos lobynus bus skirta ir festivalio uždarymo programa „Wolfgangas Amadeus Mozartas“ (rugpjūčio 15 d. Nidos Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos katalikų bažnyčioje). Skambės dvasią visada pakylėjanti W. A. Mozarto muzika, atliekama festivalio orkestro, choro „Jauna muzika“, solistų Aistės Širvinskaitės (sopranas), J. Prakelytės (mecosopranas), M. Zimkaus (tenoras), I. Misiūros (bosas-baritonas) ir R. Beinario (obojus).

LR Kultūros ministerijos informacija

Trys visiškai skirtingi žmonės. Kiekvienas savo gyvenimu, tikėjimu, dievais, pagundomis, knygomis, gitaromis ir dainomis. Kiekvienas su savo grupe. Keliavo po savo vidines šalis ir susitiko. Susitiko ne tik asmenys bet ir jų kūryba, kurią šį vakarą jie skolins vienas kitam ir kiekvienam.

Domantas Razauskas – atlikėjas, stebinantis muzikinių žanrų gausa – nuo reggae, bliuzo, džiazo, liaudies muzikos stiliaus kūrinių. Autoriniai tekstai, vidinė energija ir profesionalus grojimas gitara, leido įsitvirtinti tarp garsiausių dainuojamosios poezijos atlikėjų.

Darius Žvirbis – grupės „Atika“ įkūrėjas, idėjinis lyderis, vokalistas ir siela. Kartu su grupe skynė laurus respublikiniuose dainuojamosios poezijos, bardų ir autorinės dainos konkursuose – tapo geriausia Lietuvos bardų grupe.

Andrius Zalieska – visada jaunas ir amžinai nevedęs “Arbatos” vadas. Žmogus greitai sugebantis suburti aplink save nepažįstamų žmonių ratą. Aštuonerius metus gyvuojanti grupė „Arbata” vis dar nepaliauja stebinti nuotaikinga, linksma ir užvedančia gyva muzika.

Tai nėra grupė, tai greičiau reiškinys, bendras vardiklis to, ką šie trys atskirai kuriantys žmonės nori perduoti savo dainomis. Žinutė, kurią gavęs greičiausiai nebepaliausi jos skleidęs.

Taip pat koncerto metu bus pristatyta Ugnės Karaliūtės, Linos Odzevičiūtės, Astos Didžiokaitės bei Justės Šuminaitės grafikos darbų paroda.

Vieta: P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelis, L.Zamenhofo g. 12; Kaunas
Data: 2010 m. rugpjūčio mėn. 5 d., 19 val.
Kaina: 20 Lt, 25 Lt, 30 Lt (nuolaidos: senjorams, studentams ir su Laisvalaikio kortele). Bilietai platinami BILIETAI.LT kasose ir internetu: http://www.bilietai.lt/lt/event/6217
Informacija: www.idejugarazas.lt , info@idejugarazas.lt

Kviečiame apsilankyti pirmadienį-ketvirtadienį 10–18 val; penktadienį 10–16:30 val. Įėjimas nemokamas.

*****

Iki rugsėjo 3 d. Kauno menininkų namų (V. Putvinskio g. 56) “Mūzų svetainėje” veikia Kauno apskrities dailės gimnazijos abiturienčių Miglės Pužaitės, Gintarės Visockytės, Vasarės Krugždaitės, Dovilės Gelažiūtės ir Živilės Ožeraitytės grafikos ir tapybos baigiamųjų darbų paroda.
Dėstytojai: Gintaras Zubrys ir Jolanta Galdikaitė.
Kviečiame apsilankyti pirmadienį–ketvirtadienį 10–18 val., penktadienį 10–16:30 val. Įėjimas nemokamas.

Informacija tel. (8–37) 22 31 44, www.kmn.lt

Visuomeninių pastatų architektūrai XX a. 3-ajame dešimtmetyje būdingas retrospektyvizmas, t. y. statomų pastatų architektūroje vyravo praeities stilių motyvai. Bene dažniausiai buvo linkstama prie klasicistinių formų atgaivinimo. Tuomet buvo populiarus neoklasicizmas, kuris išreiškė reprezentatyvumą ir solidumą. Bene impresyviausias ir išraiškingiausias neoklasicistinis to meto statinys – tai Mykolo Songailos projektuotas Lietuvos bankas (statytas 1925-1929 m.) K. Donelaičio ir Maironio g. kampe. Tai buvo vienas iš prabangiausių tarpukaryje statytų Kauno pastatų. Kitas neoklasicistinio stiliaus (su neorenesanso bruožais) pastatas, išsiskyręs monumentalumu, buvo taip pat M. Songailos projektuoti VDU Fizikos-chemijos instituto rūmai (statyti 1925-1931 m.), iškilę greta Aleksoto šlaito (deja, šie didingi rūmai 1944 m. vokiečių susprogdinti). Dar vienas žymus neoklasicistinis statinys –monumentalūs, turintys išraiškingą kolonadą Seimo ir Teisingumo ministerijos rūmai (1925-1929 m., archit. Edmundas Frykas) (dab. Kauno filharmonija) L. Sapiegos ir E. Ožeškienės g. kampe. Taip pat neoklasicistiniai, tačiau kiek eklektiški yra E. Fryko projektuoti „Neo-Lithuania“ rūmai (1923-1928 m.) Parodos g. Architekto Vladimiro Dubeneckio projektuoti pastatai pasižymi santūresnėmis, supaprastintomis klasicistinėmis formomis – tai Meno mokykla (1922-1923 m.) bei laikinoji M. K. Čiurlionio galerija (1924-1925 m.) (abu pastatai yra Ąžuolų kalne, greta A. Mackevičiaus g.). V. Dubeneckis architektūroje bandė ieškoti tautinio stiliaus, kuriam artimiausiu laikė baroką. Tad neobarokinių formų įgavo rekonstruotas Valstybės teatras (1922-1925 m.) (dab. Muzikinis teatras) bei 1925 m. pastatytas „Lietuvos“ viešbutis Daukanto g.

Maždaug nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje ėmė atsirasti art deco architektūrinė kryptis, kuri Kaune pasireiškė įvairiais istorizmo bei moderno bruožais. Vienas pirmųjų art deco stiliaus požymių turinčių pastatų buvo Centrinio žydų banko pasažas Laisvės al. (1924 m., projektavo G. Mazelis, M. Grodzenskis), tačiau jis mūsų laikų nepasiekė (1982 m. jo vietoje pastatytas T. Ivanausko Zoologijos muziejus). Taip pat art deco įtakų galima įžvelgti Ugniagesių rūmų Nemuno g. (1929-1930 m., archit. E. Frykas) architektūroje.

Pirmosiomis racionalistinės architektūros apraiškomis Kaune galėtume laikyti Valstybės spaustuvės rūmus K. Donelaičio ir Gedimino g. kampe (dab. KTU II-ieji rūmai), kurie 1923-1925 m. pastatyti pagal tarptautinį konkursą laimėjusio vokiečių architekto Henriko Fišerio projektą, taip pat Ateitininkų rūmus Laisvės al. (1926-1928 m., inž. F. Vizbaras) (dab. KTU III-ieji rūmai).

Trečiasis dešimtmetis Kauno visuomeninių pastatų architektūroje buvo tarsi pereinamasis periodas tarp dar iš XIX a. pb. – XX a. pr. atėjusių atgaivintų įvairių istorinių stilių raiškos (neoklasicizmas, neobarokas) ir iš Europos plūstančių įvairių modernizmo srovių (art deco, racionalizmas ir kt.), kurios ėmė dominuoti 4-ajame dešimtmetyje.

Mindaugas Balkus

„Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo sudėliotos kryptingos turizmo politikos, nustatytų prioritetų, teisingai paskirstytų lėšų, sukurtų keliavimo po Lietuvą maršrutų”, – sako ūkio ministras Dainius Kreivys. Pasak jo, žmogus, keliaudamas po šalį, turi jausti gaunamą vertę ir nebijoti už tai sumokėti, tuomet esą uždirbs ir verslas, ir valstybė.

Kone pirmą kartą Ūkio ministerija aiškiai įsivardijo turizmo prioritetus, į kuriuos ketina investuoti visas pajėgas, tai yra kultūrinis, aktyvusis (pažintinis), sveikatos ir dalykinis (konferencijų) turizmas. Kultūrinį turizmą sudaro UNESCO objektai, kultūros paveldas, įvairūs maršrutai (Jono Pauliaus II piligrimų kelias, Baroko kelias, Gintaro kelias) bei nematerialusis paveldas (Dainų šventės). Aktyvųjį turizmą apima dviračių, vandens, žygeivių (Nordic walking), žvejyba, medžioklė, nišinis turizmas (golfas, aviaturizmas, oro balionai, jodinėjimas), kaimo ir ekologinis turizmas. Sveikatos turizmą sudaro sveikatinimas – nemedicininės SPA paslaugos, ir sveikatingumo – medicinos paslaugos. Dalykinį turizmą apima konferencijų turizmas ir profesinių parodų lankymas. Sveikatos ir dalykinis turizmas – nauji turizmo prioritetai, kurie itin aktualūs sprendžiant opią sezoniškumo problemą.

Ūkio ministras susitikime kalbėdamas apie vieną didžiųjų turizmo trūkumų – turizmo rinkodarą, Lietuvos įvaizdį ir žinomumą pabrėžė, kad artimiausiu metu neketinama imtis naujo Lietuvos ženklo kūrimo, tačiau mato kitas, dar ne iki galo išnaudotas galimybes reklamuoti Lietuvą. „Pirmiausia imsimės interneto bei inovatyvių turizmo rinkodaros sprendimų, taip pat aktyvinsime turizmo informacijos centrų užsienyje ir Lietuvoje veiklą ir intensyviai dirbsime su atvykstamojo turizmo kompanijomis, – sako D. Kreivys. Jis pabrėžė, jog šiuo metu stebima tendencija, kad išvykstamasis turizmas lenkia atvykstamąjį.

Pristatydamas naująją turizmo koncepciją ūkio ministras teigė, kad vienas neatidėliotinų darbų yra vizų klausimo sprendimas. Taip pat greitų sprendimų reikalauja naujos internetinės rinkodaros įdiegimas. Ketinama parengti naujus kompleksinius turizmo maršrutus, sukurti ir išleisti renginių kalendorių, taip pat svarbu gerinti Lietuvos pasiekiamumą.

Spaudos konferencijoje ministras pranešė apie ateities planus kurti Nacionalinį konferencijų biurą, o Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos pertvarkyti į Lietuvos turizmo agentūrą, kuri veiktų viešosios įstaigos pagrindu.

1922 m. parodos planą sudarė inž. Feliksas Vizbaras. Plane buvo numatytos bendroji, žemės ūkio bei pramonės zonos. Parodos teritorijoje buvo keletas žiedinių takų, suformuotos kelios apvalios aikštelės. Pagrindinis įėjimas buvo iš Gusarų (dab. K. Petrausko) ir Parodos g. kampo, kitas įėjimas buvo iš Naujamiesčio pusės (Donelaičio ir Parodos g. kampas). Ties jais buvo pastatyti reprezentaciniai vartai. Dauguma parodos paviljonų buvo mediniai, kai kurie jų ruošiantis naujoms parodoms būdavo vis keičiami, perstatinėjami, kai kurie užsibūdavo ilgiau. Privačių paviljonų architektūra priklausydavo nuo savininkų vaizduotės, kartais paviljonai primindavo „pilaites“ ar „vilas“. Daugelio jų stilius turėjo aliuzijas į tautišką lietuvišką stilių. Parodos zonoje buvo ir nuolatinių statinių: centrinis paviljonas, spaudos centras, estrada orkestrui, lauko tualetai.

Žemės ūkio ir pramonės parodose buvo eksponuojamos įvairios prekės ir gaminiai iš įvairių gyvenimo sričių: žemės ūkio produktai, veisliniai gyvuliai, žemės ūkio mechanizmai, statybiniai įrankiai, audiniai, įvairūs chemijos, tabako pramonės gaminiai, buitiniai prietaisai (pvz., radijo aparatai, telefonai), automobiliai, liaudies meistrų darbai, muzikos instrumentai, įvairūs spaudos leidiniai, knygos, maisto produktai, gėrimai ir kt. Savo paviljonus turėjo ir kai kurios kaimyninės valstybės (pvz., Latvija, Sovietų Sąjunga). Kaip rodo tuometinės nuotraukos, parodose pristatinėti ir dabar gerai žinomų užsienio prekės ženklų gaminiai – elektros lemputės „Osram“, skalbimo milteliai „Persil“, automobiliai „Ford“, „Buick“ ir kt.

1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines surengtoji paroda buvo įspūdingesnė negu paprastai ir turėjo ryškų patriotinį atspalvį. Parodos planas buvo iš esmės pakoreguotas pagal inž. Karolio Reisono projektą. Pagal dailininko Jono Burbos projektą buvo pastatytas įspūdingas Vytauto Didžiojo paviljonas (mūrinis) su 19 m aukščio bokštu. 1930 m. parodoje dalyvavo apie 400 eksponentų bei virš 100000 lankytojų.

Iš viso Kaune per du Nepriklausomybės dešimtmečius buvo surengtos 9 žemės ūkio ir pramonės parodos: 1921, 1922, 1923, 1924, 1925, 1928, 1930, 1935 ir 1936 metais. Parodos du kartus rengtos ne Kaune – 1926 m. Šiauliuose ir 1927 m. Klaipėdoje. Pirmųjų parodų organizatoriai buvo Žemės ūkio draugija, Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, o nuo 1928 m. parodas pradėjo organizuoti Žemės ūkio rūmai. Parodos trukdavo apie savaitę, jų metu į Kauną suvažiuodavo daugybė žmonių iš provincijos, tuomet tai buvo vienas iš labiausiai miesto visuomeninį gyvenimą pagyvinančių renginių.

Mindaugas Balkus

Visomis prasmėmis šiltas vakaras prasidėjo žaismingu renginio organizatorių pasveikinimu bei jauniausiojo atlikėjo, Juozapo Liaugaudo, pasirodymu. Jaunasis Lietuvos bardas J. Liaugaudas atliko tik keletą dainų, tačiau klausytojai (sėdintys, stovintys, gulintys ar kažkokiu paslaptingu būdu įsitaisę ant aplinkinių pastatų stogų ir balkonuose) jas sutiko labai entuziastingai: paprastas ir šiltas bendravimas su žiūrovais bei dainuojamojoje poezijoje nuskambėję bliuzo akordai neliko nepastebėti ir neįvertinti.

Pasigirdus žinomo teatro ir kino aktoriaus Gedimino Storpirščio atliekamos muzikos garsams klausytojų šypsenas veiduose pakeitė svajingi žvilgsniai į dangų. Tikrai ypatingą atmosferą sukūrė besileidžiančios saulės gaisai ant gretimų pastatų sienų, visai šalia „nardantys“ paukštukai ir sodrus G. Storpirščio balso tembras. O ką jau besakyti apie vidury dainos „Archangelai“ visai šalia pakilusius oro balionus – atrodė, tarytum visa aplinka, visas Kauno senamiestis nori, kviečia, kad kartu atitrūktumėme nuo žemės ir pakiltumėme. Įspūdinga. Be viso to, kiekvienas gavo progą prisipažinti, kad labai bijo varlės. Esu visiškai tikra, jog tai girdėjo ne tik Kauno senamiestis – apie tai, kaip bijo varlės, traukė ne tik dar ne visus dantukus turintys klausytojai, bet ir solidžiai atrodantys dėdės ir tetos.

Po Gedimino Storpirščio pasirodymo dėmesį prikaustė vienas garsiausių Lietuvos bardų – Kostas Smoriginas. Kosto Smorigino pasirodymas tiesiog užbūrė, niekas nedrįso nei šnabždesiu, nei nereikalingu judesiu trikdyti šios nuotaikos. Atrodė, jog per Kosto Smorigino pasirodymą ir uodai klausėsi naujų ir puikiai žinomų melodijų, visai užmiršę savo piktus darbus.

Stebėtina, su kokiu nusiteikimu visi šie atlikėjai žengia į sceną: kiekvienas klausytojas tampa draugu, su kuriuo stengiamasi pasidalinti mintimis ir naujomis dainomis, kurių Senamiesčio Žioge apsilankę žiūrovai išgirdo ne vieną ir ne dvi. Renginio organizatoriams padėkojus atlikėjams ir pakvietus visus į trečiąjį Senamiesčio Žiogo koncertą, kuris įvyks rugpjūčio 5 dieną, neskubėjau palikti Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelio – stebėjau klausytojus, kurie su manimi praleido įsimintinas 3 valandas. Mačiau tik šypsenas ir tik svajingas akis.

Asta Kazakevičiūtė

Aistės Smilgevičiūtės koncertas prikvietė didelį būrį gerbėjų, kurie nepabūgo pranašaujamo lietaus ir susirinko į pakeistą renginio vietą – buvusią Sanito gamyklą. Ši vieta koncertui suteikė išskirtinumo, dar labiau išryškėjo vokalistės balso sugebėjimai. Nepakartojamas Aistės balsas, mistiški Roko gitaros ritmai atskleidė išmintį apie įvairias legendas, senovės dievus, gyvenimą bei meilę. Gerbėjai sekė kiekvieną solistų judesį, pritariamai dainavo ir puikiai leido laiką draugų būryje. Įpusėjus koncertui, staiga dingo elektra, tačiau Aistė su kompanija nepabūgo ir tęsė pradėtą dainą, neveikiant mikrofonui ją pabaigė, o gerbėjai – susikibę rankomis, palaikė atlikėjus. Buvo padaryta pertraukėlė, kad tiek atlikėjai, tiek solistai atsikvėptų ir toliau tęstų koncertą.

Nors koncerto vieta ir buvo pakeista, tačiau žmonės noriai prisijungė prie koncerto, o atlikėjai profesionaliai atliko savo darbą, dovanodami ištikimiausiems gerbėjams puikiai žinomas ir naujas dainas. Festivalis „Palėpės muzika. Balta“ Aistės Smilgevičiūtės koncertu atsisveikino iki kitų metų.

Lietuvos bankas prašo pareikšti nuomonę dėl reikšmingiausių istorinių įvykių arba žymių asmenų įamžinimo kolekcinėse (proginėse) monetose, kurias numatoma išleisti 2012-2013 metais.

Lietuvos bankas į apyvartą tradiciškai išleidžia 4-5 progines monetas per metus. Žymių asmenų gimimo arba istorinių įvykių datos turėtų atitikti tokią seką: 10 metų, 25 metai ir toliau kas 25 metai. Lietuvos bankas neleidžia kolekcinių (proginių) monetų asmenų mirties metinėms paminėti.

Kviečiame siūlyti istorinių įvykių ar žymių asmenų gimimo datas, atitinkančius minėtus kriterijus. Jūsų laiškų el. pašto adresu vida.jasaityte@kaunas.lt laukiame iki š. m. rugpjūčio 16 d.

Kultūros skyriaus informacija

- Audry, pasiklausius kai kurių Jūsų viešų pasisakymų, prislegia gilus liūdesys. Mūsų visuomenę apėmusią būseną esate įvardinęs nekrofilijos terminu. Ar galima sakyti, kad šiandien Kaunas yra miręs miestas?

- Nevisai. Kaunas greičiau – yra dreifuojantis miestas… Miestas, plaukiantis pavėjui, yra tiesiog pasmerktas būti tarp autsaiderių. Kol mes manysime, kad viskas kažkokių burtų dėka išsispręs savaime ir visiems naudingai, tol mes ir dreifuosime. Šitam laivui reikia ne triukšmingų ritualų, o konkrečių kryptingų veiksmų, vedančių į priekį, į tikslą. Tačiau, prieš tai, kai kam ir valdžioje, ir versle derėtų išsiaiškinti ir susitarti – kur gi tas „priekis“. Neturint miesto vizijos, nėra ir tikslo. Taigi, bet koks irklavimas šiuo atveju yra tik vandens taškymas ir imitavimas, kad „vyksta plaukimas“…

- Koks Jums atrodo mūsų miesto veidas? Ar galima daryti tam tikras prognozes apie Kauno vystymąsi artimiausiais dešimtmečiais?

- Čia du skirtingi klausimai. Miesto veidas – yra pasekmė to, kas buvo sugalvota, suprojektuota vakar ir kas atėjo iš gilios praeities. Taigi, šios dvi architektūrinės upės yra akivaizdžiai susipykusios. Veidas yra padrikas, deformuotas neišmintingų urbanistinių chirurgų ir vienadienių, godžių intervencijų. Kauno veide atsispindi nepagarba praeičiai ir gretimybėms, idėjų lėkštumas ir neprofesionalumas, egoizmas ir gašlios investicinės aistros.

Kultūrą, eleganciją ir harmoniją galima aptikti nebent per stebuklą „neišrekonstruotuose“ smetoniškuose Kauno kvartaliukuose.

Taigi, prognozėms optimizmo kol kas nerandu, nes tai, kas projektuojama į ateitį, ir toliau yra projektuojama fragmentiškai, atsietai nuo konteksto, su maksimaliu godumo koeficientu ir minimalia kūrybine konkurencija. Jokios bendramiestinės pagerinimo koncepcijos, iniciatyvos ar bent jau man tokie projektai nėra žinomi.

- Nejau visos miesto problemos susijusios su pinigų trūkumu, valdininkų neveiklumu, verslininkų godumu ar išsilavinimo trūkumu? Gal būt kalti ir patys žmonės: miestiečiai, kultūros kūrėjai, tie patys architektai, nesugebantys parodyti tvirto stuburo, pakovoti už savo teises, nuomonę, idėjas?

- Karas keliuose atspindi Lietuvos piliečiuose tūnančią agresiją ir nepagarbą vienas kitam. Karas architektūroje – tą patį, o dar pridėkime – valdininkų neveiklumą ir kompetencijos stoką. Taip pat – architektų menką reiklumą sau ir investuotojų trumparegiškumą bei dažną norą pralobti vienu ėjimu.

Žinoma, kultūros stoka taip pat geriausiai atsispindi architektūroje. Čia ji savotiškai įsimedžiagina ilgiems metams. Taigi, kol mūsų miestus stato finansų „aristokratai“ baudžiauninkų galvelėmis, tol kitaip tiesiog būti negali. Koks mentalitetas – toks ir jo medžiaginis šešėlis – architektūra. Miesto nesuvaidinsi…

- Minėjote, kad miestui trūksta vizijos. Ar turite savąją Kauno viziją? Kokia ji, ir ką reikėtų padaryti norint ją įgyvendinti?

- Miesto vizijos trimis sakiniais neapibrėši… Juk miesto architektūra atspindi žmonių, kurie jame gyvena, kultūrą, vertybes, mentalitetą apskritai, todėl Miesto Vizija turėtų būti savotiška „suneštinė svajonė“. Tam, kad šviesioji miesto bendruomenė jaustų, jog gyvena savo mieste, sau adekvačioje aplinkoje, joje turėtų dominuoti pagarba kontekstui, harmonija ir korektiškas naujovių veržlumas. Taip pat – nuoseklus ir racionalus vietos vertingųjų sąvybių išnaudojimas ir jų „įdarbinimas“ stiprinant vietos identitetą.

Čia turiu omeny ir visas keturias Kauno upes, ir nuostabų miesto reljefą, ir istorinę (ypač smetoninę) architektūrą. Taip pat – sėkmingiausių seniau suformuotų urbanistinių darinių (Laisvės alėja, Ąžuolynas, Santaka, Žaliakalnis, Pažaislis ir pan.) solinį vaidmenį miesto „orkestre“. Tačiau visų pirma turi įvykti idėjų konkurencija.

Konkurencinė terpė yra tiesiog būtina geriausių idėjų paieškai, deja Kaune galioja kita praktika: suokalbiški „viešieji pirkimai“ bei dvaro architektų monopolis.

- Gal būt analizuodamas miesto bendruomenės sanklodą turite minčių kokie žmonės galėtų būti pagrindiniais miesto idėjų generatoriais ir stūmėjais? Kas skatintų jų iniciatyvumą, gebėjimą telkti bendraminčius?

- Esu tikras, kad Kaune glūdi (vis dar) didelis kūrybinis potencialas. Esu tikras, kad tai yra daug didesnė vertybė nei Emyratuose glūdinti nafta. Skirtumas tas, kad Dubajus vertina savo išteklius ir moka juos racionaliai išnaudoti, o Kaunas – ne. Kai Kaunas ims gerbti ir vertinti savo žmonėse glūdintį gebėjimą kurti ir išmoks tuo racionaliai pasinaudoti – jis taps nebepavejamas…

- Ar pritartumėte minčiai, kad viena pagrindinių Kauno, o ir apskritai visos Lietuvos problemų yra visuomenės elito, tikrąja to žodžio prasme, nebuvimas?

- Problema ta, kad vietoje elito, Lietuvos visuomeninės piramidės viršūnėje stirkso kažkokios surogatinės iškamšos.
Jau sakiau, kad kai išmoksime iš minios išskirti gabiausius, kūrybingiausius ir veikliausius ir eisime paskui juos bei gerbsime (o ne ėsime) juos – tapsime stiprūs, originalūs ir konkurencingi.

Mokykimės iš krepšininkų, galų gale. Jei mūsų klubuose žaistų „sūneliai“, „reikalingi žmonės“ arba „nusipirkę vietą“, tai mus užmėtytų bet kuri parapinė komanda. Tačiau yra priešingai – Lietuvos krepšinio mokykla yra gerbiama ir vertinama pasaulyje. Nes yra už ką.

- Kokia šiandieninė kino teatro „Romuva“ situacija? Ar protesto akcijos, nešvarių sandorių viešinimas žiniasklaidoje duoda rezultatų?

- Vyksta pasirengimas teisiniams žingsniams, kurie turėtų įvykti jau artimiausiu metu.
„Žmonių kavingais veidais“ akcijos ne tik atkreipė visuomenės dėmesį, bet ir išjudino daugybę aktyvių miestiečių. Subūrė juos ir paskatino aktyviai veikti savo miesto naudai. Tai ne mažiau svarbu, nei pačios „Romuvos“ problemos judinimas.

- Ar esate sulaukęs kokių nors grasinimų susijusių su Jūsų visuomenine veikla, bandymu gražinti „Romuvos“ kino teatrą miesto bendruomenei?

- Taip.

- Ar ruošiatės į juos kaip nors reaguoti?

- Nusipirkau neperšaunamus prieštankinius akinius….

- Gal būt vis tik yra kokių nors dalykų, kurie galvojant apie Kauną ir jo vystymosi perspektyvas Jus džiugintų?

- Santaka išsivadavo iš krūmų baudžiavos. Aleksoto aerodromas išsisuko nuo plėtristinės invazijos. Laisvoji Ekonominė zona mąsto apie „Naująjį Hanzos Šilko kelią“. Be to, mieste daugėja dviračių ir mažėja juodų katinų…

- Kaip manote, ką galėtų padaryti daryti eilinis miestietis, norėdamas prisidėti prie savojo miesto kūrimo?

- Pirma – išjungti televizorių. Antra – susipažinti su kaimynu. Trečia – išeiti su juo į miestą ir dalyvauti miesto reikaluose, o ne tūnoti saugiame ir bereikšmiame „žiūrovo“ fotelyje. Fotelio revoliucijos (plepalai prie alaus ir čipsų) bevertės. Vertingas – tik veiksmas. Konkretus, savalaikis ir skirtas vietai pagerinti. Mūsų Vietai, Kaunui. Kai liausimės gyventi kaip klajokliai – Kaunas ims keistis akyse.

Oficialiai kultūros sostinės titulas Talinui bus perduotas po pusės metų, tačiau jau šiais metais Estijos sostinėje vyks įvairūs renginiai, kuriuose laukiama svečių ir iš kaimyninių šalių. Š. m. liepos 16-18 d. Taline bus iškilmingai švenčiamos „Jūros dienos“. Didžiausios vasaros šventės visai šeimai metu Talino įlankoje vyks burių regata, plaukimo varžybos, įvairios šokių programos laivuose.

Be to, nuo liepos iki spalio mėnesio Talino centre veiks „Kinas ant stogo“. Čia demonstruojamų filmų sąrašas itin turtingas – nuo skandalingų filmų, kino perlų iki klasikos, komedijų, taip pat seniau nerodytų draustų dokumentinių filmų. Subtitrai bus estų, rusų, ir anglų kalbomis, kino seansai prasidės vėlai vakare, saulei leidžiantis.

Rugpjūčio mėnesį muzikos mėgėjai galės dalyvauti viename iš savičiausių muzikos įvykių – „Birgitta Festival“. Piritos vienuolyne, pusės tūkstantmečio senumo šiaurės gotikos perle, skambės muzika iš viso pasaulio. Pagrindinė festivalio idėja – sujungti naujus muzikinio teatro pasiekimus iš viso pasaulio: baleto bei operos spektaklius, oratorijas ir kitas didžiąsias muzikines formas.

Svarbiausi rudens įvykiai – tarptautinis filmų festivalis „Black nights“ Taline ir Europos filmų akademijos apdovanojimų ceremonija.

2010 m. į kultūros sostinės programą investuota 72 mln. kronų (apie 16 mln. litų).

Oficialus kultūros sostinės titulas Talinui bus iškilmingai perduotas gruodžio 31 d. kultūros sostinės atidarymo ceremonijos metu. Tikimasi, kad dėl kultūros sostinės renginių Taline apsilankys apie 200 000 daugiau turistų nei įprasta.

105-iuose knygos straipsniuose 60 autorių išsamiai pristato buvusio Vakarų Žemaitijos Endriejavo valsčiaus gamtą, istoriją nuo seniausių laikų, tradicinę kultūrą, kalbą, žodinį palikimą. Pirmą kartą plačiau apžvelgiama valstietiškos knygos kultūra, knygnešių laikmetis, istoriniai kaimai, atskiros giminės. Skaitytojas ras duomenų apie Endriejavo parapijos ir miestelio įkūrimą XVIII a. pabaigoje. Daug dėmesio skirta XX a. įvykiams, pasauliniams karams, Ablingos tragedijai, pokariui, taip pat šio dabartinio Klaipėdos rajono miestelio ir jo apylinkių šiandienai. Straipsniai gausiai iliustruoti brėžiniais, piešiniais, istorinėmis ir dabarties fotografijomis. Knygoje pateikiama daug iki šiol visuomenei mažai žinomų Lietuvai nusipelniusių endriejaviškių biografijų. Monografijos vyr. redaktorius istorikas Virginijus Jocys, prieš tai parengęs didžiausią 2 tomų tos pačios serijos monografiją “Laukuva”.

Monografija pradėta rengti dar 2004 m. Tų pačių metų 2–11 d. vyko ekspedicija į Endriejavą ir jo apylinkes. Po ekspedicijos visus tuos metus monografijos autoriai, įvairių institucijų mokslo žmonės ir endriejaviškiai rinko, kaupė, sistemino informaciją ir rašė straipsnius. Knygoje nemažai unikalios, dar niekur nepublikuotos informacijos bei nuotraukų, paminėta beveik 4 tūkst. asmenų, susijusių su šiuo kraštu. Rengėjai ir autoriai monografiją dedikuoja iškilioms Lietuvai ir Europai svarbioms datoms: Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009), Lietuvos valstybės susikūrimo 750 metų (1253–2003) ir jos atkūrimo 100-mečio (1918–2018) jubiliejams, knygos išleidimo metais sukankantiems didžiųjų pergalių – Durbės mūšio 750 metų (1260–2010) ir Žalgirio mūšio 600 metų (1410–2010) jubiliejams, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui (1990–210) ir Endriejavo 230 metų sukakčiai (1780–2010).

Vienos knygų serijos “Versmės” leidykla nuo susikūrimo 1994-aisiais rengia ir leidžia Lietuvos istorijos ir tradicinės kultūros monografijų seriją “Lietuvos valsčiai”. Išleistų serijos monografijų bendra apimtis šiuo metu viršija 22 tūkst. puslapių, jai yra rašę per 1700 autorių, iš kurių daugiau kaip 300 turi mokslo vardus. Šiuo metu spaudai rengiama per 40 naujų monografijų, o iki 2018 m., kai bus minimas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis, iš viso numatoma parengti 100 serijos knygų apie ketvirtadalį prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusių 400 valsčių.

“Simboliška, kad žemaičių krašto monografija “Endriejavas” dienos šviesą išvysta būtent liepos 13-ąją – didžiosios žemaičių istorinės pergalės – Durbės mūšio 750 metų sukakties, kuriai greta kitų reikšmingų istorijos įvykių dedikuojama pati knyga, dieną”, – pabrėžia “Lietuvos valsčių” serijos leidėjas, “Versmės” leidyklos vadovas Petras Jonušas.

Visų pirma, tai – KOSTAS SMORIGINAS – vienas garsiausių Lietuvos bardų. K.Smoriginas – menininkas, pelnęs pripažinimą visose savo kūrybinės veiklos srityse, savo gerbėjus žavintis įspūdingais vaidmenimis teatre ir kine, sėkminga režisūra ir neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi tapusiomis dainomis. Dar studijų laikais atlikėjas pradėjo kurti dainas pagal garsių Lietuvos poetų žodžius, o vėliau su kolegomis aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūrė „Aktorių trio“. Grupė sulaukė nepaprasto pasisekimo, o jų gerbėjų mintyse iki šiol skamba dainų „Aš mylėjau tave tau nežinant“ ar „Paukščiai“ melodijos. Nuo 2000 m., K. Smoriginas ėmė rengti solinius koncertus ir išleido dvi savo kompaktines plokšteles – „Pilietis“ bei „Ponai ir ponios“. Nuolat užsiėmusio menininko koncertas – visada laukiama dovana jo gerbėjams. Juk tai pasiilgtos ir mylimos dainos, K.Smorigino ekspresyvumas ir tas ypatingas, gilus prikimęs balsas.

Taip pat žiūrovus džiugins žinomas teatro ir kino aktorius GEDIMINAS STORPIRŠTIS. Nenuilstantis bardų kultūros puoselėtojas, ne tik pats kuria ir dainuoja, bet yra tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ meno vadovas, koncertų rengėjas, išleidęs ne tik savo solinius albumus, bet ir sudaręs kitų dainuojamosios poezijos kūrėjų rinkinius bei bardų dainų knygas. G.Storpirštis tikina, jog jam svarbu populiarinti šį žanrą, nes poezija, tai lyg meditacija, suteikianti galimybę įsiklausyti į save ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Jam patinka šnekėtis su įvairių poetų tekstais ir savaip prakalbinti tokių klasikų kaip S.Gedos, J.Meko, J.Marcinkevičiaus, V. Šekspyro eiles. Gediminas Storpirštis teigia, jog su visais klausytojais jis kalba kaip su lygiais, nepriklausomai nuo jų amžiaus, todėl skirstyti kūrinius į dainas suaugusiems ir vaikams nėra prasmės. Jei suaugęs žmogus dar sugeba įžvelgti pasaulio stebuklingumą, reiškia, jog jo širdyje dar gyvas vaikas. Ko gero būtent šis tikėjimas ir iš aktoriaus spinduliuojanti energija priverčia jo koncertuose suaugusius garsiai prisipažinti, kad ir jie kažkada bijojo varlės, o iš širdies visų žiūrovų dainuojama „Kregždė“ jau tapo ritualu, be kurio G.Storpirščio koncertas tiesiog neįsivaizduojamas.

Koncerto pradžią paskelbs jaunas ir labai perspektyvus atlikėjas – JUOZAPAS LIAUGAUDAS, pastaraisiais metais tapęs ne vieno dainuojamosios poezijos konkurso laureatu. Kadangi J.Liaugaudo repertuare – maestro Vytauto Kernagio dainos, klausytojai jau spėjo įžvelgti neįtikėtiną balso tembro ir dainavimo manieros panašumą. Tačiau atlikėjas nesiekia būti lyginamas ir ieško savo kelio taip pat pristatydamas autorines dainas.

Kaip ir kiekviename koncerte, jaukią kiemelio aplinką pagrąžins meno kūrinių paroda po atviru dangumi. Renginyje bus eksponuojami Justės Šuminaitės fotografijos ir Ramintos Šiugždaitės grafikos darbai.

Kviečiame praleisti vidurvasario vakarą su nuoširdžia muzika ir pakiliomis nuotaikomis!
Bilietus platina Bilietai.lt.

Savaitės pradžioje filmavimo grupė ieškojo Vilniaus gražiausių kampelių bei kalbino Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kūrybinei grupei šalies prezidentė paliko didelį įspūdį, kaip išsilavinusi, linksma ir šiltai bendraujanti šalies vadovė. Vėliau ispanai aplankė ir Kauno miesto merą Andrių Kupčinską. Jis filmo kūrėjams daugiau papasakojo apie Kauną. Pagal ispanų dienotvarkę liepos 7 d. buvo suplanuotas skrydis oro balionu virš Kauno, tačiau pasikeitusios oro sąlygos reikalavo papildomų pastangų filmavimo grupei paskraidinti.

Valandą kantriai palaukus kol praskries lietaus debesys ir aprims vėjo gūsiai, buvo galima pradėti ruoštis skrydžiui. Visgi, laidos vedėjas Alfred, dėl aukščio baimės ir numatomo ekstremalaus skrydžio bei nusileidimo, nesiryžo skristi oro balionu, bet sutiko padaryti reportažą pakėlus oro balioną į kelių metrų aukštį. Nusileidęs ant žemės laidos vedėjas džiaugėsi pakilęs bent į dviejų metrų aukštį ir sakė kitą kartą bandysiantis įveikti 3 metrų aukštį.

Skrydis virš Kauno truko apie 40 minučių, o jo metu nufilmuota Nemuno ir Neries santaka, Kauno rotušė, senamiestis. Visi šie vaizdai bus parodyti valandos trukmės filme apie Lietuvą. „Neapsakomas jausmas skristi virš gimtojo miesto, kai jau 11 metų gyvenu ir dirbu Ispanijoje“, įspūdžiais dalijosi Lietuvių turizmo informacijos centro Barselonoje direktorius, filmo koordinatorius Raimundas Michnevičius. Oro baliono pilotas Napolis Vitonis prisipažino, kad teko sudeginti nemažai nervų vardan to, kad būtų galima parodyti Kauną iš paukščio skrydžio. „Visą dieną oras žadėjo nelengvą skrydį, teko strateguoti kaip prieš varžybas, tačiau džiaugiamės, kad viskas pavyko labai gerai“, teigė pilotas.

Ketvirtadienį filmavimo grupė lankėsi Klaipėdoje, o visą penktadienį filmavo Kuršių Neriją ir gražiausias jos vietas, savaitgalį kūrybinė grupė žada aplankyti Kryžių kalną. Filmo iniciatorius R. Michnevičius jau ne vienerius metus populiarina Lietuvą ir ypač savo gimtąjį miestą Kauną Ispanijoje dalyvaudamas įvairiose parodose, publikuodamas straipsnius spaudoje, yra vienas iš žmonių, kurių dėka Kaune pernai ispanų turistai užėmė antąją vietą pagal atvykstamąjį turizmą Lietuvoje.

„Dėkojame įmonei „Skrydžiai oro balionu” už galimybę Kauno senamiesčiu bei santaka pasigrožėti iš viršaus, tai – nuostabūs vaizdai filmui. Džiaugiuosi, kad Kauno miesto savivaldybės Miesto įvaizdžio ir turizmo skyrius man padėjo organizuojant ir rengiant viešnagės programą Kaune”, sakė R. Michnevičius.

Pasižymėjusiems kauniečiams įteikiami Santakos garbės ženklai, Gerumo kristalai, o meno srities atstovams dar skiriamos ir stipendijos bei Kultūros ir meno premijos.

Šiais metais Kultūros ir meno premijos paskirtos choreografei, pedagogei, modernaus šokio propaguotojai, šokėjai Kirai Katerinai Daujotaitei už ilgametę aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą, choro „Cantate Domino“ dirigentui, pedagogui Rolandui Daugėlai už aukščiausius laimėjimus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose bei grafikos ir spaudos dizainerei Monikai Vilčinskienei už vizualinio meno puoselėjimą, kuri sukūrė didžiulio pasisekimo sulaukusią socialinę reklamą apie Kauną „Kaunas – mano miestas, nesvarbu, kur gyvenčiau“.

„Dėkoju, kad mylite savo miestą, kad savo darbais garsinate Kauną ir noriu įteikti liudijimus, jog esate Kultūros ir meno premijų laureatai“, – sakė meras A. Kupčinskas.

Meras pažymėjo, kad Kaune yra daug žmonių, kurie verti įvairių apdovanojimų. Jie vienaip ar kitaip pagerbiami ir apdovanojami.

Apdovanotųjų vardu kalbėjo aktorė Inesa Pauliulytė, šokėjos Kiros Katerinos Daujotaitės dukra, kuri atvyko atsiimti garbingo amžiaus sergančiai motinai skirtą apdovanojimą.

„Dėkoju mamos vardu. Ji labai aktyvi pilietė, stebi savo mokinių veiklą. Ji 40 metų puoselėjo modernų šokį, todėl malonu, kad iki šiol neužmiršta. Mano tėvas – politinis kalinys, o motina pati išvyko į tremtį, aš gimiau Norilske. Okupacijos metais motina buvo vadinama buržuazinio meno apologete. Buvęs kultūros ministras Darius Kuolys net atsiuntė atsiprašymą už jos niekinimą okupacijos metais. Malonu, kad yra žmonių, kurie mamą atsimena ir ją vertina“, – kalbėjo I. Pauliulytė.
Įteikus apdovanojimus gyvai kalbėta apie Kauno dabartį ir ateitį, miesto grožį ir išskirtinumą. Pokalbio dalyviai akcentavo, kad niekur kitur Lietuvoje nėra upių santakos, Laisvės paminklo, unikalaus ąžuolyno miesto centre. Pastebėta, kad Laisvės alėja unikali savo grožiu, po rekonstrukcijos čia galėtų važinėti konkė, o Santakoje turistams būtų labai malonu paplaukioti laivais.

Dirigentas R. Daugėla pasidžiaugė, kad jo vadovaujamas choras dalyvaudamas festivaliuose įgijo daug draugų, todėl ateityje Kaune žada surengti chorų festivalį „Kaunas cantate“.
Savivaldybė Kultūros ir meno premijas teikia nuo 2007 m. Pirmaisiais metais buvo įteiktos dvi premijos, 2008 m. – devynios, 2009 – penkios, o šias metais – trys.

Raudondvaryje su vasaros kino festivaliu apsilankė legendinis teatro, kino ir televizijos aktorius Ferdinandas Jakšys, drauge su Vytautu Šapranausku nusifilmavęs juostoje ,,Lernavan”, šio filmo režisierius Maratas Sargsyanas.

Jaunojo kino kūrėjo darbas ,,Lernavan” pasakoja mistifikuotą istoriją apie iš žemėlapio ištrintą gimtinę, kurią tėvas troško parodyti savo sūnui. Keistas autobusas juos atveža į vietovę, kur nėra nieko, tik balti, kaip neprirašytas popieriaus lapas, kalnai. Ši juosta, beje, nufilmuota kaimyninėje – Kėdainių rajono savivaldybėje.

Filmas ,,Lernavan” sulaukė įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose kino festivaliuose. ,,Supratau, kad dar labai daug turiu nuveikti”, – droviai pripažinimą priėmė M. Sargsyanas. Anksčiau ar vėliau jis surengs ,,Lernavan” premjerą gimtojoje Armėnijoje, juk norisi, kad ir sava tauta tai pamatytų. O kol kas režisieriui malonu, kad festivalio ,,Sidabrinės gervės naktys” metu jo filmą gali pasižiūrėti mūsų šalies mažesnių miestų gyventojai.

,,Aš mielai lydėčiau savo filmą ne tik į Raudondvarį – į visus miestus, tačiau šiuo metu esu labai užsiėmęs, nes dirbu prie naujojo savo filmo. Apie ką jis bus? Nesakysiu. Bet stengiuosi daryti taip, kad nebūtų gėda”, – sakė M. Sargsyanas.

Jaunasis režisierius raudondvariškiams ir miestelio svečiams  iki šios buvo pažįstamas iš kulinarinių televizijos projektų, todėl renginio metu ėmėsi dar vienos misijos – dalinti kareivišką košę, kuria nemokamai buvo vaišinami visi festivalio dalyviai.

Kitoje kaimyninėje – Jonavos rajono – savivaldybėje gimė režisierių J. ir R. Gruodžių dokumentinis  filmas ,,Upė”, pasakojantis apie nedidelio kaimelio šalia Ruklos kasdienybę. Ji tokia, kad sunku patikėti, kad filmas kurtas šiomis dienomis. Gyvenimo planus čia reguliuoja upė, o automobiliai nereikalingi – norint patekti į mokyklą, atsipirkti parduotuvėje, nuvykti susitvarkyti reikalų į Jonavą reikia valtimi persikelti per Nerį.

Kartu su filmais į Raudondvarį atvyko aktorius Petras Lisauskas, pelnęs ,,Sidabrinę gervę” už antrojo plano vaidmenį filme ,,Stiklainis uogienės”, populiari televizijos serialų aktorė Giedrė Gurevičienė, dainų autorius ir atlikėjas Aleksandras Makejevas, kuris ne tik žaismingai vedė vakarą, bet ir sudainavo bene visas savo sukurtas dainas.

Gražų šeštadienio vakarą Kauno rajono gyventojams dovanojusiems aktoriams, režisieriams, ,,lietuvių kino akademijos“ atstovams dėkojo Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas. Jis pasidžiaugė, kad ,,Sidabrinės gervės naktys“ nepasididžiavo ir atskrido į Raudondvarį. Tai pati tinkamiausia erdvė panašiems renginiams. Raudondvario dvaro pilis – šiuo metu apjuosta apsaugine tvora, joje triūsia statybininkai, netrukus prikelsiantys ją naujam kultūriniam gyvenimui.

Per Lietuvos miestelius keliaujančios ,,Sidabrinės gervės naktys“ – naujas kultūros reiškinys, supažindinantis su šiuolaikiniu lietuvišku kinu ir sumažinantis atstumą  tarp kino kūrėjų, kino meno ir žiūrovų. Kinas po atviru dangumi Raudondvaryje – išlauktas įvykis, kuris jauniems – nauja pramoga, o vyresniems – jaunystės prisiminimas, kai kiną rodė kluone, o ekraną atstodavo ištempta paklodė. Raudondvario dvaro kiemas idealiai tinka tokiems renginiams, į kuriuos galima traukti visa šeima. Labai norėtųsi, kad ,,Sidabrinė gervė“ kasmet lankytų Raudondvarį“, – sakė raudondvariškis Viktoras Trofimišinas

Kauno rajono savivaldybės informacija

1. Kira Katerina Daujotaitė – choreografė, pedagogė, šokėja. Jai premija skirta už ilgametę aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą.

2. Rolandas Daugėla, choro dirigentas, pedagogas. Jis apdovanojamas už aukščiausius laimėjimus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose.

3. Monika Vilčinskienė, grafikos ir spaudos dizainerė. Premija paskirta už vizualinio meno puoselėjimą.

M. Mikutavičius teigė, kad šia pergale jis nuoširdžiai džiaugiasi ir „dabar esantis tikrai laimingas”.

Antrą vietą konkurse laimėjo Aido Sabaliausko (muzikos autorius) ir Juozo Ruzgio (teksto autorius) daina „Lietuva”.

Trečioji vieta atiteko Lino Adomaičio dainai „Mano Lietuva”.

Ketvirtąją vieta pasidalijo kūriniai „Aš Lietuvai medis” (muz. ir ar.a. Ričardas Anusauskas, t.a. Gintaras Songaila) bei „Jie nebuvo dievai”. Pastaroji Dainiaus Karmazos (muz. ir t. autorius) bei grupės „Diktatūra” atlikta daina sulaukė daugiausiai Lietuvos radijo klausytojų simpatijų.

Į Lietuvos radijo ir Lietuvos autorių teisių ginimo agentūros (LATGA-A) lietuviškos patriotinės muzikos konkursą iš viso buvo atsiųsta 114 dainų, o finalinėje programoje buvo atrinktas per 41 kūrinys.
Galutinis konkurso geriausių dainų dešimtukas:
1. Marijonas Mikutavičius „Ar mylit ją Jūs?”
2. Aidas Sabaliauskas ir Juozas Ruzgys „Lietuva”
3. Linas Adomaitis „Mano Lietuva”
4. Dainius Karmaza „Jie nebuvo Dievai”
5. Andrius Jautakis „Pagaminta Lietuvoje”
6. Ričardas Anusauskas ir Gintaras Songaila „Aš Lietuvai medis”
7. Olegas Ditkovskis ir Rimvydas Stankevičius „Yra šalis”
8. Jonas Čepulis „Aš nemirtingas tavim”
9. Vytautas Lebednykas „Laisve kaip tu atrodai”
10. Rokas Radzevičius ir Rimvydas Stankevičius „Vardan tos”.

„Repriza” (“Reprise”), rež. Joachim Trier, 2006, Norvegija, 105min.

Filmo kalba: norvegų, subtitrai: lietuvių k.

Vaidina: Espen Klouman Høiner, Anders Danielsen Lie, Christian Rubeck, Odd Magnus Williamson, Viktoria Wing

Juokingų, romantiškų, erotiškų, melancholiškų, psichologinių ir tragiškų akimirkų nestokojanti drama pasakoja dvi galimas dviejų draugų gyvenimo istorijas. Filmo veikėjai – pradedantys rašytojai Erikas ir Filipas. Režisierius mikliai išnagrinėja vieną įmanomą jų likimo variantą su fantastiška sėkme, kurią lydi literatūriniai prizai bei savo meilę savižudybėmis įrodinėjančios merginos. Vėliau herojai vėl sugrąžinami prie pašto dėžutės, kai literatūros vertintojams tuo pačiu metu išsiunčiami du scenarijai.

Apdovanojimai:

2006 – „Metų atradimas”, Toronto kino festivalis
2006 – Geriausias režisierius, Karlovy Vary kino festivalis
2007 – Geriausias Norvegijos metų filmas, režisierius ir scenarijus
2007 – Geriausias filmas, Stambulo kino festivalis
2007 – Geriausias filmas ir publikos prizas, Ruano Šiaurės šalių kino festivalis.

Pirmieji funikulieriaus sulaukė Žaliakalnio gyventojai. Dar 1927 m. miesto taryba nutarė jį įrengti tarp Aušros g. ir tuometinės Kalnų g. (dab. V. Putvinskio). Statyti keltuvui konkursą laimėjo vokiečių įmonė „Curt Rudolph“, o elektrinę įrangą tiekė kita vokiečių firma AEG. 1931 m. rugpjūtį Žaliakalnio funikulierius pradėjo veikti. Pradžioje buvo įrengtas tik vienas keleivinis vagonėlis, o kitas buvo atsvaros vagonas, prikrautas akmenų. Kadangi funikulierius sulaukė didelio populiarumo, 1932 m. buvo nuspręsta šį akmenų prikrautą vagoną pakeisti keleiviniu. Keleivių patogumui apatinėje stotelėje 1933 m. įrengta pastogė. Kadangi funikulierius davė pelno (iš pradžių to miesto valdžia nesitikėjo) ir aptarnavo nemažus srautus gyventojų, jame 1937 m. buvo įrengti didesni vagonai. Šio funikulieriaus reikšmė turėjo išaugti greta pastačius paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (iki 1940 m. nespėta pabaigti).

Aleksotas taip pat sparčiai augo, jame veikė tokie svarbūs visuomeniniai objektai kaip VDU Fizikos-chemijos institutas, Lituanistikos institutas, Kauno oro uostas. Tad spręsdama susisiekimo su šiuo Kauno rajonu problemą, miesto savivaldybė 1933 m. paskelbė funikulieriaus statybos konkursą, kurį laimėjo šveicarų įmonė „Theodor Bell“. Iš jos buvo nupirkta techninė funikulieriaus įranga, o kiti darbai buvo atlikti lietuvių specialistų. 1935 m. gruodį keltuvas buvo oficialiai atidarytas. Aleksoto funikulierius įrengtas šiek tiek moderniau negu pirmasis Žaliakalnyje.

Dėl įdomumo galima paminėti, jog ketvirtajame dešimtmetyje funikulieriaus vienkartinis bilietas suaugusiems kainavo 10 ct, o moksleiviams ir studentams – 5 ct. Nuo 1935 m. bilietas aukštyn kainuodavo 10 ct, o žemyn – 5 ct. Taip pat buvo įvesti abonentiniai bilietai (keltis 20 kartų). Funikulieriumi nemokamai galėjo keltis karo invalidai, uniformuoti Kauno policininkai bei burmistro leidimus turintys savivaldybės darbuotojai.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo planų statyti dar pora keltuvų Žaliakalnyje – iš K. Donelaičio į Radastų g. bei iš E.Ožeškienės g. į Italijos g. (dab. A. Mackevičiaus). Tačiau 1939 m. kilus Antrajam pasauliniam karui buvo apsunkintas reikiamų mechanizmų gavimas ir iki Nepriklausomybės praradimo (1940 m. birželį) jie nebuvo pastatyti. O vėliau sovietinė valdžia statyti Kaune daugiau funikulierių nepanoro.

Šiandien Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai yra paskelbti technikos paminklais ir turi saugomų objektų statusą. Nūdieną jie svarbaus susisiekimo vaidmens jau nevaidina, tačiau yra smagi nostalgiška atrakcija, tarpukario laikus menantis reliktas.

Mindaugas Balkus