Šios dienos „Miesto pokalbių“ svečias yra pasakęs: „Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas.“ Žvelgdamas į stebuklo paliestas drobes tikrai negali suvaldyti šypsenos, nes tai – tyrą širdį turinčio kūrėjo darbai.
– Laimonai, ar galėtum save pavadinti šimtaprocentiniu miestiečiu, kurio nors miesto patriotu, o gal geriausiai jautiesi gamtoje arba kelionėse po užsienį? Kaip tavo akimis turėtų atrodyti idealus miestas?
– Na, gal ir taip. Nes daugelį metų gyvenu Utenoje ir iš jos niekur neišvažiuoju. Net ir sodyboje praleidus kelias dienas, mane kažkas vis tiek traukia grįžti į miestą. Aš be jo negaliu. Negalėčiau gyventi kažkur kaime, vienkiemyje. Man reikia veiksmo, žmonių. Ir nesvarbu, kad kaime įsivestum visas modernias technologijas, žmonių tai neatstos. Kaip kartais sakau, man reikia nors pereit gatve, pažiūrėti praeivius. Idealių miestų manau nėra. Tačiau mes stengiamės rasti tokius – artimus savo poreikiams. Pavyzdžiui, man, matyt, artimas yra Utena. Aš čia visai gerai jaučiuosi, čia man viskas sava. Čia užaugau, čia sukūriau šeimą. O idealus miestas, manau, yra tas, kuris man leidžia atsiskleisti kaip kūrėjui, padeda, o netrukdo. Jis turi būti nedidelis, kad neužimtu daug laiko kažkur nusigauti nuo taško A iki taško B. Kad viskas būtu po ranka – ir parduotuvės, ir mokykla vaikams, ir namai. Tai labai optimizuoja dienotvarkę. Man, kuriančiam, tai labai svarbu. Didesnę dienos dalį galiu susitelkti ties kūryba.
– Kaip manai, ko reikėtų miestui, kad jo gyventojai galėtų jaustis bendruomene, savo rajono, gatvės fanais ir šeimininkais? Ar tai išvis įmanoma didžiuosiuose miestuose, kur susvetimėjimas tarsi užprogramuotas?
– Čia sudėtingesnis klausimas. Manau, tai praktiškai neįmanoma. Nežinau kas turėtų įvykti, kad žmones galėtų jaustis bendruomene. Manau, dideli sukrėtimai, katastrofos mus tik šiek tiek suvienija. Žmonės per skubėjimą, per darbus pamiršta savo vaikus, kurie auga, kaip jiems šauna į galvą. Ką jau kalbėti apie aplinkinius. Manau, jei sulėtėtų tempas, nebereikėtų niekur skubėti, nebereikėtų stengtis „užkalti“ kuo daugiau pinigų, mes atsigręžtumėme į tikrąsias vertybes. Prisimintumėme kas mums yra svarbu, artima.
– Esi nuolatinis meno rinkos dalyvis. Kiek man žinoma, tavo darbai graibstyte graibstomi. Kaip galėtum apibūdinti tipišką savo kūrybos gerbėją? Ar su laiku keičiasi pirkėjų skonis, požiūris į konkrečius darbus?
– Na gal per stipriai pasakyta, bet glosto savimeilę. Šiaip, netgi negalėčiau įvardinti tipiško savo kūrybos gerbėjo. Stengiuosi, kad darbas pirmiausia patiktų man pačiam. Nenoriu apgaudinėti žmonių, kažkokiu „pseudo“ gėriu. Specialiai nepiešiu „kičinių“ angelų, kad juos pirktų. Stengiuosi, kad darbas neštų kažkokią idėją ar nuotaiką. Kuo stipresnė idėja ar emocija gaunasi, tuo greičiau darbas suranda namus, kuriuose apsigyvena. Silpnesni darbai dulka stelažuose. O pirkėjų skoniai manau keičiasi. Nepriklausomybės pradžioje, stipriai atsivėrė durys bet kokiam menui. Ir jis, „visoks“ buvo perkamas. Žmonės statė namus, pirko butus. Reikėjo juos puošti, dekoruoti paveikslais. Daugelis, manau, nesigilino ką perka. Dabar tai praėjo. Pirkėjai jau atsirenka, ką norėtų matyti ant savo sienos. Pasiūla didžiulė, o paklausa nebe tokia kaip buvo. Taigi žmonės ir renkasi…
– Kaip tavo kūrybos dėmesio centre atsirado vaikai?
– Čia sunku paaiškinti. Gal paprasčiausiai, vieną dieną eksperimentuodamas, supratau, kad tam tikroms temoms išgvildenti, suaugęs personažas jau nebetinka. Iš pradžių juokaudamas stengiausi parodyti vaiką suaugusiųjų pasaulyje. Kūdikis atlikinėjo suaugusiųjų darbus, veiksmus. Mane patį tai linksmino. Fantazijos nešė vis tolyn. Paskui taip įsivažiavau, kad po šiai dienai vis dar randu galvoje temų, kurias noriu įgyvendinti. Ir mano mažasis personažas, vis dar tebegyvena mano fantazijose.
– Kaip vertintum naujų, pradedančių kūrėjų galimybes įsiveržti į viešąją Lietuvos meno erdvę?
– Manau svarbiausia išskirtinumas, nuoširdumas ir amato išmanymas. Aišku, neužmirškim darbo. Kuo tu daugiau dirbsi, tuo „Dievulis“ tau daugiau atseikės. Žmonės dabar išprusę, jie tikrai atrenka „grūdus nuo pelų“. Aišku, kaip sakoma, talentams reikia padėti, nes daugeliu atveju, vidutinybės pralenda kur kas toliau. Bet, manau, amato išmanymas ir protingas jo panaudojimas atneš reikiamų rezultatų.
– Pakalbėkim apie dabarčiai aktualius klausimus. Ar atsiradus galimybei talpinti kūrinius internete, asmeninėse svetainėse, virtualiuose galerijų ir dailininkų bendruomenių tinklapiuose paveikslo vertė išliko ta pati? Kas šiandien sprendžia kiek yra vertas konkretus meno kūrinys?
– Šis klausimas ir man neduoda ramybės. Dėl tos priežasties iš daugelio interneto svetainių ėmiau trauktis. Nes pradėjau pastebėti, kad daugelis jų nebekreipia dėmesio į turinį. Suplaka į vieną krūvą nesuderinamus dalykus. Primaišo pradedančių, mėgėjų, tautodailininkų ir profesionalų, su patirtimi į vieną katilą. Ir žiūrovui kyla bereikalingų klausimų: kuris čia „tikresnis“ menas, kodėl jo tokia kaina, o jo kitokia. O svarbiausia, nukenčia dailininko prestižas. Tas, kuris atidavė visą savo gyvenimą menui, paieškom, naujom meninėm išraiškom, atsiduria šalia savamokslio profano. Aš, dievaži, ne prieš savamokslius, tačiau turi būti riba tarp profesionalaus meno ir mėgėjiško.
O kainą apsprendžia daugelis faktorių. Tavo įdirbis, žinomumas, palankios recenzijos, paklausa. Savaime aišku, jei nebespėji tapyti paveikslų už tokia kainą, tu ją pakeli. O šiaip, Lietuvoje, kol kas, dar labai maža rinka, mes tik mokomės. Nėra daug stiprių galerijų, stiprių meno mecenatų, kolekcionierių, meno vadybininkų. Čia dažnai kainą apsprendžia prilindimas prie „lovio“. Kažkas įlenda į populiarų žurnalą, kažkas į televiziją, kažkas trinasi aukštuomenės vakarėliuose. Automatiškai jų kaina kyla. Tačiau tai laikinas reiškinys. Žmonės nekvaili ir puikiausiai atsirenka kas kiek vertas. Aišku, aš neturiu omenyje mūsų grandų, mūsų tautos palikimo. Tai jau istorijos dalis, ir, be abejo, ji turi kainuoti…
– Kuria kryptimi, ir kaip, tavo nuomone, šiuolaikinio žmogaus būtį keičia technologijos ir internetas?
– Manau, kas kaip atsirenka. Naujos technologijos, labai padeda. Aš už jas. Nes tikrai tokio kiekio informacijos nerasi niekur kitur, tik internete. Aišku reikia atsirinkti, kas tau yra svarbu, naudinga. Nuolat peržvelgiu visas meno naujoves, tendencijas, kas man aktualu. Interneto pagalba galima susipažinti su daugelio menininkų kūryba, taip pat pristatyti savąją.
– Ką manai apie žmonės, šiandienos „vartojimo rojuje“ nuolat įžvelgiančius kokias nors grėsmes? Kiek jie teisūs?
– Grėsmių daug. Tačiau mes nuo jų nepabėgsim. Reikia tik truputį domėtis, atsirinkinėti ką perki. Mažinti vartotojiškumo sindromą. Tikiu, kad į mūsų šalį patenka ne pačios geriausios prekės. Bet ką dabar padarysi, negi pabėgsi iš Lietuvos. Pirmiausia valdžia turėtų užkirsti kelią įvežamam šlamštui.
– Ar galėtum įsivaizduoti tokią ateitį, kurioje mūsų miestai taptų jaukiais, maksimaliai gyventojų patogumui pritaikytais gyvenamaisiais centrais, su ekologiškos statybos pastatais, saulės energijos panaudojimu, atsakingais ir sąmoningais miestiečiais?
– Šiaip, kol kas, tikrai ne. Pas mus, tik pavienės iniciatyvos po truputį skverbiasi. Yra keli entuziastai, kurie stato šiaudinius, molinius namukus, kuria bendruomenes. Bet jų labai mažai. Manau, kaip toj reklamoj, kai litras benzino kainuos 100 litų, nustosim važinėti, skubėti ir t.t… Kol kas, tai – tik vizija.
