Asmeninio archyvo nuotr.

Sostinės mero rinkimai šiais metais žada būti ypač intriguojantys. Naujoji sistema, kai miesto savivaldos vadovą rinks ne taryba, o patys miestiečiai, bent jau Vilniuje ima pasiteisinti jau dabar: matome kaip niekada anksčiau savivaldos lygmenyje gyvą asmenybių, jų programų ir idėjų kovą. Šiandien „Miesto pokalbiuose“ pristatome aktyvų šios kovos dalyvį, Lietuvos Respublikos liberalų sąjudžio kandidatą Remigijų Šimašių.

Daug rinkėjų jus ir Mykolą Majauską mato kaip idėjiškai panašius kandidatus: abu pabrėžiate būtinybę spręsti Vilniaus skolos, šilumos ūkio monopolijos, vaikų darželių trūkumo problemas. O kaip galėtumėte įvardinti didžiausius jūsų požiūrio ir idėjų Vilniui skirtumus?

– Manau, kad žmonės renkasi miesto ateitį ir kandidatą bei komandą, kurie jau turi pakankamai patirties, išmano, kaip veikia valstybės ir savivaldos institucijos, yra pasiekę konkrečių rezultatų. Turiu daug patirties tiek dirbant privačiame, sektoriuje, tiek vadovaujant didžiulėms valstybinėms įstaigoms: man pavyko gerokai sumažinti Teisingumo ir jai pavaldžių įstaigų tarnautojų skaičių, įgyvendinti daugelį metų strigusias reformas, pavyzdžiui, pasiekiau, kad įmones būtų galima steigti internetu, kad baudas būtų galima sumokėti internetu ir negaišinti nei savo, nei policijos darbo laiko ir taip toliau.

Turiu aiškią viziją ir planus, ką naudingo turime padaryti vilniečiams. Darbo vietas užtikrins veikli savivaldybė bei pažabota biurokratija. Darželius visiems vaikams užtikrinsime pasitelkdami privačią iniciatyvą ir skirdami po 100 eurų kiekvienam vaikui, einančiam ne tik į valdišką, bet ir į privatų darželį. Mažesnę šilumos kainą pasieksime įsileisdami konkurenciją. Geresnę gyvenimo aplinkos kokybę užtikrinsime leidę realiai konkuruoti namų administratoriams. Neries upė taps Vilniaus ašimi ir miesto gyvenimo centru.

Savo veikla esu įrodęs, kad galiu sutelkti geriausią komandą bendram tikslui, ir pasiekti, kad dalykai, atrodę neįmanomi, taptų realybe.

Jūs asmeniškai ir Liberalų Sąjūdis apskritai buvote sulaukę kritikos, esą Vilniuje jūsų rinkimų kampanija buvo per daug pasyvi. Iš kitos pusės, paskutiniu metu ji suaktyvėjo – nuo planų dėl Neries krantinių atgaivinimo paskelbimo iki „San Pellegrino“ degustavimo. Turbūt galima teigti, kad norint patekti į antrą rinkimų turą neužteks vien pakankamai ištikimo ir nuoseklaus, liberalų elektorato balsų – kaip manote, kokiu keliu liberalai turi eiti norint pritraukti dar iki galo neapsisprendusių rinkėjų balsus?

– Rinkimų kampanijos sėkmė paaiškės kovo mėnesį, kai matysime rinkimų rezultatus. Pagrindinis būdas patraukti rinkėjus – parodyti, kad turime ne tik idėjas, bet ir aiškius būdus kaip jas įgyvendinti. Žmonės tai mato, įvertina, todėl ir Liberalų sąjūdžio palaikymas sparčiai auga. Kita vertus, labai svarbus žmonių pasitikėjimas manimi, kaip būsimu meru. Manau, kad vilniečiai neabejoja, kad esu sąžiningas, kad atvirai sakau, ką galvoju, kad sau keliu labai aukštus reikalavimus. Asmeniškai bendravau su dešimtimis tūkstančių miestiečių. Dar keliskart tiek vilniečių aplankė mano komanda. Nuolat girdžiu, kad Vilniaus gyventojai pasiilgo sąžiningos ir efektyvios savivaldybės. Tą mes ir siūlome. Pasitikėjimas, noras gerai dirbti ir atvirumas –  čia yra vienintelis kelias į pergalę rinkimuose.

Atrodo, nemažai vilniečių yra užhipnotizuoti formuluotės „vagia, bet daro“. Galbūt kai kuriems iš jų net atrodo, kad „jei nustos vogti, nustos ir daryti“, kitaip sakant, jie galvoja, kad jei naujasis meras tiesiog ims mažinti Vilniaus skolą karpydamas savivaldybės išlaidas, Vilniaus plėtra gerokai sulėtės. Ką galite atsakyti į tokias rinkėjų dvejones? Kaip mažinti skolą nesulėtinus miesto augimo?

– Tie, kurie pasirinko „vagia, bet daro“, jau šiandien turi „žada ir nepadaro“. Vilniui reikia rezultatų, o ne verkšlenimo, kad centrinė valdžia neleidžia jų pasiekti. Vien oranžinių dviračių nepakanka, kad vilniečiai jaustųsi savo miesto šeimininkais.

Vilnius gali plėtotis žymiai sparčiau, jei jo energija bus išlaisvinta nuo savivaldybės paskleisto biurokratijos dumblo ir ciniško savanaudiškumo miglos. Vilnius plėtosis, kai pinigai bus panaudojami ten, kur jų reikia, kai sąmatos už projektus bus sąžiningos.

Aš niekada nėjau į kompromisą su savo sąžine ir to niekada nedarysiu.

Šiam klausimui trumpam pamirškime apie savivaldybės skolą ir apsimeskime, kad su Vilniaus viešaisiais finansais viskas gerai. Ką darysite su tokiais projektais kaip „Vilnius veža“, „Air Lituanica“? Juos išardysite, nes esate prieš pačią tokių savivaldybės valdomų įmonių idėją iš esmės, o galbūt pertvarkysite ir paliksite, su sąlyga, kad jie veiks skaidriai, efektyviai ir sąžiningai konkuruos rinkoje?

– Nepamirškime, kad savivaldybės užduotis yra teikti viešąsias paslaugas miestiečiams. Tai daryti kokybiškai ir už protingą kainą. Skola nėra Vilniaus didžiausia bėda ir diržų veržtis nereikia. Tačiau beprasmiškai išlaidauti savivaldybei nedera. „Vilnius veža“ bus parduota, o savivaldybė pagaliau pasirūpins, kad taksi paslaugos būtų kokybiškos. Lygiai taip pat ir su „Air Lituanica“ – savivaldybė pagaliau galės pasirūpinti, kad į Vilnių būtų patogu atskristi, kai nebeskirs vienai kompanijai bent dešimt kartų daugiau lėšų nei visam turizmo skatinimui. Galiu pažadėti – su jokia kompanija nebus susidorojama. Tačiau su visu savivaldybės turtu bus elgiamasi taip, kad jis duotų gerą rezultatą.

Kalbant apie Vilniaus viešąjį transportą, jūs dažniausiai akcentuojate, kad svarbiau gerinti eismo sąlygas: tvarkyti gatves ir sankryžas, atgaivinti Šiaurinio aplinkkelio koncepciją. Iš kitos pusės, Vilniuje auga ne tik gyventojų ir automobilių skaičius, bet ir taršos rodikliai. Ar tai nebūtų rimtas minusas besiplečiančio Vilniaus patrauklumui ir gyvenimo kokybei, jei ir po 15 metų mieste būtų galima rinktis tik tarp autobuso/troleibuso ir automobilio?

– Transporto srityje aš visada akcentuoju, kad viešasis transportas bus dažnesnis, patikimas ir patogus. Tai padarysime pertvarkydami jo valdymą ir įsileidę konkurenciją. Tai veikia Klaipėdoje, veikia Druskininkuose, veiks ir Vilniuje. Esu tikras, kad Vilniuje turėsime tokį viešąjį transportą, dėl kurio neraukys nosies joks vilnietis ir mielai važiuos juo į darbą. Lygiai taip pat esu tikras, kad turėsime realią dviračių takų plėtrą į kiekvieną miegamąjį rajoną, įskaitant ir maršrutą palei Nerį nuo centro iki Karoliniškių ir Lazdynų.

Keliams bus skiriamas rimtas dėmesys. Užbaigsime vakarinį aplinkkelį. O visas investicijas skirsime ten, kur įdėtas euras duodą didžiausią grąžą. Goštauto gatvės viaduko į kitą vietą, deja, jau neperkelsi, tačiau vilniečiai galės būti tikri, kad jų pinigai panaudojami susisiekimui gerinti, o ne ES pinigams įsisisavinti.

Ką manote konkrečiai apie kontraversišką metro idėją Vilniuje, jeigu tai nesukurtų nepakeliamos finansinės naštos miestui – jeigu būtų ieškoma ES struktūrinių fondų, privačių investuotojų ir Vyriausybės paramos?

– Šiandien pirmiausia būtina išspręsti dešimtmečiais “marinuojamas” problemas: kurti naujas gerai apmokamas darbo vietos,  užtikrinti, kad visi vaikai galės patekti į gerą darželį, sumažinti šilumos sąskaitas, atgaivinti gyvenamuosius rajonus, sutvarkyti Neries krantines. Be abejo, turėti patogų, patikimą ir pigiau kainuojantį viešajį transportą. Vilnius augs, kažkada atsiras ir metro poreikis.

Kalbant apie artimesnes perspektyvas – ką manote apie naktinio viešojo transporto reikalingumą savaitgaliais? Atrodo, tai galėtų dar pagyvinti Vilniaus naktinį gyvenimą. Apskritai, sunku įsivaizduoti sostinę ES, neturinčią šios paslaugos.

– Aktyviam miesto gyvenimui reikia sugrąžinti naktinius maršrutus, ypač penktadieniais – šeštadieniais. Vežti keleivius yra viešojo transporto funkcija. Net jei toks poreikis yra naktį.

Švieži įvykiai paneigė balsus, kad Lietuvoje esą „homofobija neegzistuoja, todėl eisenų nereikia“. Tarkime, homoseksualų porai įkėlus bučinio nuotrauką į „Facebook“ ir susilaukus šimtų įžeidžiančių komentarų ir net grąsinimų, Klaipėdos apylinkės teismas nusprendė, kad komentatoriai nebaustini, nes nuotrauka buvo „ekscentriška“. Kokiu būtų jūsų pozicija, susidūrus su tokiu instituciniu tamsumu Vilniuje? Kaip apskritai būdamas meru reikštumėte savo poziciją šiais klausimais?

– Visada aiškiai pasakydavau savo poziciją, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos, tai darysiu ir tapęs Vilniaus meru.

Jeigu leidžiate LGBT eiseną Gedimino prospekte, tada tokios pačios teisės per valstybines šventes nori ir tautininkai. Ką atsakote jiems?

– Visose srityse pasisakau už biurokratijos mažinimą, nepagrįstų apribojimų ir suvaržymų panaikinimą. Visi turi teisę išsakyti savo nuomonę, todėl leidimus suteiksiu visiems, kas jų prašys.

Ar tikslinga Vilnių lyginti su Ryga ir Talinu, kaip tai dažnai daroma? Ko Vilnius gali iš šių dviejų sostinių išmokti, ir kokių jų valdymo ir vystymosi klaidų turėtų vengti?

– Lyginimas sveikintinas, jei tai daroma tam, kad pasimokytume kaip geriau dirbti, o ne kad eilinį kartą paverkšlentume, kad „nieko negalime“ ir kad „mus skriaudžia“. Iš pirmo žvilgsnio matosi, kad Rygoje gyvesnis miesto ritmas, daug vasaros kavinių, žmonės pramogauja prie upės. Vilnius irgi toks gali būti, tam tereikia sumažinti biurokratiją.

Vilniaus taboras skamba žiniasklaidoje kaip opi problema. Kaip į tai žvelgiate jūs? Kokia turėtų būti mero pozicija šiuo klausimu?

– Nei buldozeriai, nei vienkartinės akcijos problemos neišspręs. Reikia tiesiog nuosekliai vykdyti integraciją, padėti žmonėms, norintiems padoriai gyventi, bei užtikrinti didesnę kontrolę bei tvarką tabore.

Esate įvardinęs Klaipėdą kaip geriausiai valdomą Lietuvos didmiestį. Minėjote, pavyzdžiui šilumos ūkio pertvarką panaikinant monopolijos ir taip sumažinant šildymo kainą vartotojams. Vis dėlto, gyventojų skaičius Klaipėdoje mažėja, o blogai valdomame Vilniuje – yra stabilus ar net nežymiai didėja. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Kas, vis dėlto, labiausiai lemia miesto patrauklumą, žmonių norą į jį kraustytis ir pasilikti?

– Sostinės visada buvo ir yra traukos centrai kitų miestų ar net šalių gyventojams. Bet Klaipėda daugeliu atveju yra keliais žingsniais aplenkusi Vilnių pagal gyvenimo kokybę: Klaipėdoje kasmet  mažėja sąskaitos už šildymą, komunalines paslaugas, pigiausias vanduo, pigesnis ir žymiai kokybiškesnis viešasis transportas. Sostinei yra iš ko pasimokyti.

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – visur pastebime, kad auga rajonai (atitinkamai Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). Neretai tai vyksta miesto sąskaita. Mažiausiai dėl to dejuoja klaipėdiečiai.

Kad vilniečių skaičius auga yra džiuginantis faktas. Be abejo, žmones į Vilnių traukia gerai apmokamo darbo ir karjeros galimybės. Čia kasmet kuriasi nauji paslaugų centrai, buriasi startuoliai, smulkios ir vidutinės įmonės. Reikia atvirai ir sąžiningai dirbti su Vilniuje įsikūrusiomis įmonėmis, maksimaliai operatyviai spręsti verslui aktualius klausimus nuo leidimų išdavimo iki strateginio palaikymo. Tuomet į Vilnių atvyks žmonės ne tik iš Utenos ar Telšių, bet sugrįš tie, kurie šiandien dirba Londone, Barselonoje ar Ciūriche.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: