Nors Positivus festivalyje su draugais lankomės tik antrą kartą, jau įpratome jį intymiai vadinti savučiu, profesionaliuoju ar tiesiog Garnier produktų gausragiu.
Aišku, važiuojame tikrai ne dėl aliuminiu iščiustytų pažastų aromato, kurį taip dosniai siūlo sukalbamos merginos. Festivalis kasmet išmeta ką nors panašaus į „Muse“, „Sigur Ros“, „The Tiger Lillies“ ar „Moby“. Šių metų naujieji pirmalinijiniai – vis dar nestokojantys parako elektroninės muzikos pradininkai iš Vokietijos – „Kraftwerk“. Bet apie tai truputį vėliau.
Latvijos pajūrys mus pasitinka svetingai: šiltu smėliu ir ne pačiu žaliausiu vandeniu. Visgi greitai andainykštį džiugesį pakeičia raižančių mažų akmenukų ir slapčia boluojančių didelių Baltijos jūros akmenų negatyvas: draugai jau kraujuoja, o aš vis dar kovoju su puolančiomis žolėmis. Negana to, išlipę krante pasijuntame lyg nusimaudę po unitazo dušu: menki šansai vakare papildomai pramokti vieną kitą latvišką išreikštuką. Na tiek to, patys kalti.
Pirmą kartą klausomas amerikiečių elektro-roko duetas „Phantogram“ pakelia vakaro nuotaikas, o beužtemstantis dangus prideda truputį dangiškų „aukštų“. Vis dėlto kai ateina laikas groti vakaro varžtui – „Elbow“ – akimirką sutrinkame. Ne su tokia miela grupe uždaryti šėlingą pirmąjį festivalio vakarą. „Elbow“ puikiai tiktų paklausyti sekmadienio pavakare, kai jau nebeturi energijos, o mintys tik ir sukasi apie saikingesnį gyvenimą. Pasiūlymas pasivaikščioti kitur taip pat ne teisingiausias. Be trijų pagrindiniais galimai laikomų steidžų, kitur mažai ką pravartaus teišgirsi. „We never learn from history“ – niūniuojam sau mintyse palapinėje pirmąją naktį.
Antros dienos rytas nuvilia užmetus akį į laukiančiųjų dušo eilę. Negana to, tas aukso kalnas dar ir kainuoja keturis eurus… O jei dar pridėsim, kad vietoj pernykščių septynių litų, dabar alus kainuoja dešimt penkiasdešimt, tai ką gausime tada? Kodėl festivalių kainodaros negali prižiūrėti valstybė taip pat uoliai, kaip didesnių prekybos centrų? Lažinuosi, kad kitų metų Lietuvos festivaliuose mes taip pat gersim ne pagal kišenę. Ir čia nėra kritika eurui ar vakarietiškumui. Čia kritika mums patiems, pasitelkusiems naujas priemones ir niekaip neatsikratantiems sovietinio sukčiavimo įgūdžių.
Šeštadienio muzikinis repertuaras jau solidesnis: pradedame nuo Anna Calvi alternatyvios lyrikos. Nors dainininkės nepavadinčiau panke, ji primena šviesesnę Amandos Palmer sesę. Smagiai įaudrinti sulaukiame Ellie Goulding, kuri gali pasigirti šimtais milijonų peržiūrų didžiausiame vaizdo įrašų talpytuve internete (bent jau vienos dainos). Visgi Ellie popsas užknisa, ir su kolega iškeliaujame prie jūros (nieko asmeniško).
Po nykoko pajūrio bendravimo nukankame į Dainų slenį primenančią, antrą pagal dydį, Nordea erdvę. Čia mus pasitinka charizmos nestokojantis „King Charles“ su itin išskirtine apranga ir kažką neaiškaus siūlančia kūno kalba. Pusvalandį pažiūrėjus į besistaipantį keistuolį iš Anglijos, imame nuobodžiauti ir pradedame žaisti tuščių plastikinių alaus bokalų fubolą. Tuo tarpu „Tricky“ ateina mums į pagalbą, ir nejučiomis pradadame valyvą ir nevalyvą breakdancą. Dar ne iki galo įsišėlus į puikius „Tricky“ ritmus, išgirstame „Kraftwerk“. Bėgame.
Pakeliui į Olimpą, gauname 3D akinius, ir panyrame į dviejų valandų elektro-vanilę, sukurtą 1970 m. atsiradusios grupės. Neblogai, ką?
Nors vizualizacijos buvo įspūdingos ir neleido atitrūkti nuo melodinės elektronikos, ne 3D akiniai čia buvo svarbiausi. „Kraftwerk“ turi tiek puikią aurą, tiek iki smulmių išpildytą scenografinį, idėjinį, garsinį pasiruošimą. Mes leidomės į tokią kelionę, kuriai nebent prilygtų „Daft Punk“ „Random Access Memories“. Tapome lėktuvų, dviračių, automobilių ir pusžmogių atsiradimo liudytojais. Kūrėme naujas savokas, lyg civilizacijų antropologai bendravome su kitų egzoplanetų gyventojais… Koncertas įsisiūbavo, ir pabaigoje skambėjo nauja sumoderninta, tačiau vis dar kraftwerkiška muziką. Nors minia koncerto metu ir prasisklaidė, čia turbūt galioja muzikinio išsilavinimo cenzas. Koncertas neišvargino, bet įkvėpė jėgų. O kaip jos buvo išnaudotos gal nesigilinkime.
Praleidau „Garbanoto bosisto“ benefisą – kaip visada garbaniai tiesiog nurovė steidžą, nepalikdami nesudėtų taškų. Ir, jaučiu, kad šįkart juos palaikė ne vien fanai iš Lietuvos, kas įrodo, kad ši grupė, ko gero, jau verta didesnio nei palapinė muzikinio angaro.
Sekmadienis pasitinka liūdnokai – su audrom ir šlapuma. Lyg to būtų maža, organizatoriai tyčia ar netyčia sumaišo „Mo“ ir „NoNoNo“ muzikavimo scenas ir laikus. Mates?
Tuo tarpu, lietuviai nebūtų lietuviais, jei nedirbtų bent šešias dienas per savaitę, tad esame priversti pasakyti organizatoriams, vedamiems brutalaus ekonominio utilitarizmo, ironišką „ačiū“ už tai, kad „The Kooks“ kaip kokius antrarūšius muzikančiokus paliko sekmadienio nakčiai, ir, grimztelėję į praūžusio festivalio praradimo melancholiją, patraukiame atgal į Kauną, kur ne kur sustodami pabendrauti su laukinėmis katėmis ir kažkada į pražūtį nunesiančiais sumuštiniais…
Bet kol dar turime tūtelę jėgų ir šlakelį sveikatos, švęskime net ne pačiomis pozityviausiomis gyvenimo akimirkomis.
Nes vasara dar nesibaigė.
