Savaitgalį vykusiame Pasaulio lietuvių jaunimo forume diskutavome tokia labai jau minorine tema – „ar laidodami teisę nelaidojame demokratijos ir valstybės?“. Kadangi tema minorinė, tai diskutavome visai žvaliai. Viena kita mintimi iš diskusijos (ir dar šiuo bei tuo) norėčiau pasidalinti.
Pirmiausia – teisė (nors gali skambėti šventvagiškai), jei teisingai suprantama, yra svarbiau nei valstybė ar demokratija. Kodėl? Nes teisės tikslas yra žmonėms padėti išvengti konfliktų arba taikiai juos spręsti. Kitaip tariant, teisė mus apsaugo nuo visų karo su visais ir yra įrankis taikai tarp žmonių.
Valstybė gi tėra bendrų reikalų sprendimo organizacija, o demokratija – vienas iš bendrų reikalų sprendimo būdų. Galiu teigti, kad visuomenė įmanoma be valstybės (juk bendrus reikalus galima spręsti ir privačiai, savanoriškai organizuojantis). Galima gyventi be demokratijos (ypač jei ją suvoksime siaurai, kaip sistemą, kai dauguma sprendžia apie tai, kaip gyventi visiems). Bet neįmanoma gyventi be teisės, nes tai būtų visuomenės pabaiga.
Teisė yra nebūtinai tai, kas sukurta valstybės, o visų pirma tai, kas leidžia išvengti konfliktų bei taikiai juos išspręsti (šią temą turėjau džiaugsmo gvildenti ir savo disertacijoje). Šia prasme, nors daug kam tai atrodo mistiška ir nesuvokiama, prigimtinė teisė yra daug aktualesnis dalykas nei vienas ar kitas reglamentas, įstatymas ar kokios taisyklės.
Kaip visada panašiose diskusijose, kalba greitai pasisuko apie tai, kad dažnas politikas niekina ir taip laidoja teisę (profesorius Vytautas Nekrošius pakalbėti apie tai progos nepraleidžia). Pritardamas jam iš principo, pridūriau, kad norint, jog teisė būtų gerbiama, ji ir pati turi būti protinga, ir protingai taikoma. Kaip mes galime tikėtis, kad žmogus gerbs teisę, kai dėl to, jog skubiai veždamas žmoną gimdyti su nubėgusiais vandenimis yra nubaudžiamas už žalos nesukėlusį kelių eismo taisyklių pažeidimą?
Aišku, jau girdžiu balsus, kad teisė yra tai, kas užrašyta, užrašyta ji turi būti tiksliai, ir taikyti ją reikia be nukrypimų, nes kitaip (čia tikintieji turėtų persižegnoti) mes sukursime sąlygas korupcijai. Panašius pastebėjimus visada tenka išgirsti, kai pasakai, kad teisė turi būti taikoma protingai, o jei jos protingai pritaikyti neįmanoma, tai teisė turi būti aiškinama protingai (nebent mes sąmoningai laikysime, kad tie, kas kūrė teisės normas, specialiai norėjo sukurti
kvailystes).
Kūrybiškumas ar tiesmukiškumas, lankstumas ar kietumas, protingumas ar, atsiprašau, bukumas – visa tai yra dilemos, kurias teisininkams neretai tenka spręsti. Ir, kaip esu rašęs, deja, daug kas dėl baimės pertekliaus ar sveiko proto trūkumo pasirenka tiesmukiškumą, kietumą ir bukumą. Dar daugiau – daug kam tai netgi patinka.
Pavyzdžiui, kas atsitinka, kai verslą prižiūrinčios institucijos pasirašo memorandumą, kad rūpinsis savo tikrąja funkcija – vartotojų apsauga ir neužsiiminės nesąmonėmis? Tarkime, nebaus dėl ženklinimo pažeidimo ir nelieps perklijuoti etikečių, jei ženklinimo etiketėje brūkšnys per ilgas (ar tai per trumpas), arba vietoje kablelio taškas padėtas, arba kokia raidė išblukusi ar gramatinė klaidelė įsivėlė.
Atsitinka taip, kad netgi verslo dienraščio vedamajame straipsnyje pradedama giedoti apie tai, kad nėra tikslių taisyklių ką laikyti neprotingu kabinėjimusi prie mažareikšmių pažeidimų. Atsiranda gudročių, kurie prakalba apie tą pačią korupcijos galimybę taip, tarsi leidžiant teisės taikytojams elgtis kad ir kvailai, bet paraidžiui, korupcija nebujotų.
O juk kas gali būti lengviau nei reketuoti padorų žmogų pagąsdinant, kad bus kvailai pritaikyta kokia nors taisyklė? Įsivaizduokime situaciją kai policininkas jus vedasi į areštinę dėl to, kad eidami per perėją paskutinį metrą eidami nukirtote kampą ir nužengėte nuo aiškiai pažymėto perėjos „zebro“. Kai tokių dalykų nebebus ne tik perėjos kampą lengvai nukirtus, bet ir visais kitais atvejais, tada galėsiu sakyti, kad teisė yra taikoma protingai, kad teisė nėra taikoma korupcijos tikslais.
Džiugu, kad bent jau diskusijoje aiškiai visi konstatavome, kad teisę ne tik reikia taikyti protingai, bet ji ir yra protinga. Profesorius Vytautas Nekrošius taikliai atsakė į moderatoriaus klausimą „ką daryti, kai teisėjui protinga būtų pasielgti vienaip, o įstatymas reikalauja kitaip“. Reikia įstatymą pritaikyti taip, kad jis atitiktų protingumo principą. Nuo savęs priduriu, kad protingumas, sąžiningumas ir teisingumas yra teisės sudedamosios dalys. Tai ir užrašyta teisės aktų tekstuose, ir užkoduota Konstitucijoje.
Ir dar – joks visuomenės narys neturėtų būti traktuojamas kaip koks idiotas, kuris tegali būti sistemos sraigteliu. Jei norime būti protingų ir atsakingų žmonių visuomenė, tai taip ir turime elgtis.
Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijus Šimašius
