Jubiliejinio 20-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programa šiemet – įspūdinga. Nuo „Meistrų“ iki „Naujos Europos – naujų vardų“ sekcijų, festivalyje kažką sau atras kiekvienas. „Kino pavasario“ komanda surinko įdomiausius Venecijos, Berlyno ir Kanų festivalių filmus, ir festivalio žiūrovų šiemet laukia itin skani kinematografinė kelionė.
Tačiau jeigu jus, kaip ir mane, išpila prakaitas, pamačius tokią gausybę filmų, siūlau dešimtį kino juostų, parinktų visiškai subjektyviai. Į šį pasirinkimą neįtraukiau Leos Caraxo filmų retrospektyvos, trumpametražių filmų bei „Lietuviai svetur“ programų bei atidarymo ir uždarymo filmų. Tad tai – jūsų kelionės po festivalį brėžinys, pradinis žemėlapis.
Gero festivalio.
Tylos žvilgsnis
The Look of Silence
Apie „Tylos žvilgsnį“ kalbėti, kaip ir jį žiūrėti, yra itin sunku, tačiau jeigu „Kino pavasaryje“ žiūrėsite tik vieną filmą – žiūrėkite šitą (ir ateikite kovo 31-ąją dieną, kai jo režisierius Joshua Oppenheimeris dalyvaus jo peržiūroje), bei pasiruoškite būti išsunkti.
Prieš du metus sukūręs „Žudymo aktą“ (The Act of Killing), Joshua Oppenheimeris grįžta į Indoneziją toliau nagrinėti 1965-1966 metais vykusio „komunistų valymo“, kurio metu gyvybės neteko apie 500 tūkstančių žmonių. Tačiau režimas, įvykdęs šį valymą, vis dar valdžioje, tad jų veiksmai laikomi žygdarbiais ir yra šlovinami.
Štai čia slypi filmo grožis, siaubas ir paradoksas. Pagrindinis šios dokumentikos veikėjas Adi yra okulistas, vaikščiojantis pas režimo marionetes, nužudžiusias jo brolį, ir šnekinantis juos apie praeitį. Šie jam rodo kur ir kaip nužudė jo brolį, na o mes, žiūrovai, tegalim žiūrėti tyloje. Filmas neskuba, yra nuostabiai gražus ir tiesiog kviečia meditacijai.
Kieno yra šis tylos žvilgsnis – mūsų, žiūrovų, tegalinčių stebėti šią dokumentiką tyloje, ar jos subjektų, žiūrinčių į kamerą išplėstomis akimis, ir besididžiuojančių saviškiais žygdarbiais? Ar tai – Adi ir jo šimtamečiai tėvai, apsupti lietaus, miško ir praeities šmėklų?
Oppenheimeris į šiuos klausimus neatsako. „Tylos žvilgsnis“ – idealistinis projektas, kvestionuojantis dokumentikos rolę kine ir visuomenėje. Ar šis filmas išties gali pakeisti situaciją Indonezijoje? Ar užtenka vien parodyti šiuos faktus? Ar mes, žiūrovai, tampame vojeristais, slapčia besimėgaujančiais svetimu skausmu?
Tad, prieš žiūrėdami „Tylos žvilgsnį“, pasiruoškite.
Meilė yra keista
Love is Strange
„Meilė yra keista“ yra paprastas ir nuostabus filmas apie meilę su itin gilia potekste. Filmo ašis – Beno (John Lithgow) ir Džordžo (Alfred Molina) santuoka, kuria „Meilė yra keista“ ir startuoja. Šiedu vyrai, 39-erius metus esantys vienas kito partneriai, tuokiasi apsupti artimųjų bei draugų, ir mes esam išsyk nukeliami į jų gyvenimą Niujorke, kupiną kultūros, meilės bei mažų malonumų.
Deja, Džordžo darbovietė – katalikiška vidurinė mokykla – sužinojusi apie jo santuoką išsyk atleidžia jį iš darbo (puiki, didaktikos išvengianti scena mokyklos direktoriaus kabinete), ir jaunavedžiams reikia ieškoti naujos gyvenamosios vietos, o tai, kaip žinome iš begalės filmų, sukurtų ta tema, bus itin sunku. Paradoksalu, bet prisiekę amžiną meilę vienas kitam, Benas ir Džordžas turi gyventi atskirai, pas savo giminaičius, kurie, nors ir svetingi, pamažu ima vesti vieni kitus iš proto.
Būtent tai – stipriausias filmo aspektas. Kaip sako Benas, „kai ilgą laiką gyveni su kuom nors, pažįsti juos labiau negu norėtum“, ir, įtampai augant Beno giminaičių šeimoje, o Džordžui gyvenant vakarėlių pilname bute, mes stebime šią porą, besistengiančią išgyventi ekonominių ir socialinių problemų sūkuryje.
Tad „Meilė yra keista“ yra itin paprastas filmas apie žmonių santykius, meilę ir santuoką, rodantis, kad, visgi, meilė nėra tobula, graži ar spalvota, bet, žiūrėdama į Beną ir Džordžą stebinčius klasikinės muzikos koncertą ir Džordžo ranką suspaudžiančią Beno plaštaką, galvoju, koks puikus paprastumas ir kiek daug reiškia šitas gestas. Taip ir „Meilė yra keista“ yra lėtas, apgalvotas ir visgi itin emocingas filmas.
Žmogus-paukštis
Birdman (or The Unexpected Virtue of Ignorance)
„Žmogus-paukštis“ atidarė Venecijos kino festivalį ir išsyk nušlavė didžiąją dalį jį mačiusių kritikų ir kino industrijos atstovų; tai, kad nors šiųmetinėje „Oskarų“ ceremonijoje šis filmas buvo išrinktas geriausiu 2014-ųjų filmu, o jo režisierius Alejandro González Iñárritu tapo geriausiu režisieriumi, debatai apie „Žmogų-paukštį“ vis dar nenutyla, rodo, kad tai nėra tipiška Holivudo produkcija.
Išties, pamačiusi Ričardo Linklaterio „Vaikystę“ (Boyhood) išsyk galvojau, kad tai – geriausias metų filmas, be jokios konkurencijos; o pasirodžius „Visko teorijai“ su emocinga istorija ir puikiu Eddie Redmayne‘o pasirodymu, pagrindiniai „Oskarų“ lošėjai atrodė aiškūs.
Tačiau „Žmogus-paukštis“ buvo netikėtas apdovanojimų sezono džiokeris. Mažo biudžeto, sukurtas ne baltaodžio režisieriaus (ką „Oskaruose“ siaubingai pabrėžė Seannas Pennas) ir nufilmuotas taip, kad kiekvienam žiūrovui apsisuktų galva, „Žmogus-paukštis“, mano nuomone, yra vienas įdomiausių pastarojo dešimtmečių filmų, taipogi šansas Iñárritu pagaliau atsistoti ant kojų po vidutiniškų filmų, sukurtų Holivude, ir pagaliau atskleisti savo kortas…
„Žmogaus-paukščio“ scenarijus – paprastas. Riganas Tomsonas (Michael Keaton) stato spektaklį Brodvėjuje ir tai – vienintelis jo šansas įrodyti sau ir publikai, kad jis yra daugiau negu prieš dešimtmetį sukurtas superherojus Žmogus-paukštis. Pasisamdęs perfekcionistą, darboholiką ir sociopatą Maiką (Edward Norton), Riganas stengiasi laviruoti tarp žudikiškų meno kritikų, spektaklio aktorių, savo šeimos ir nenuilstančio balso galvoje, teigiančio, kad jis gali – turi – privalo skristi.
Stipriausia „Žmogaus-paukščio“ pusė – nenuilstantis džiazuojantis ritmas, ir iliuzija, kad veiksmas niekad nenutrūksta; mes sekame Riganą iš teatro į Niujorko gatves – o šis miestas niekad nemiega. „Žmogus-paukštis“ sugriebia, laiko ir nepaleidžia.
Rūsyje
Im Keller
„Rūsyje“ yra vienas keisčiausių ir žmogiškiausių mano matytų filmų. Režisierius Ulrich Seidl rodo šiuolaikinę Austriją – bet nematomą jos pusę. Seidl žiūrovus vedasi į žmonių rūsius ir tai, kas juose vyksta… O juose vyksta galybė dalykų.
Senyvo amžiaus vyras kelia taures su savo orkestro draugais ir saliutuoja Hitlerį, o visas kambarys dekoruotas nacių partijos simbolika; vyras ir moteris turi sadomazochistinio sekso kambarį ir su džiaugsmu mums demonstruoja jo ypatumus; repetuojanti paauglių roko grupė; šaudykla; moteris, besirūpinanti rūsyje laikoma galybe plastikinių kūdikių…
Visa tai rodoma lėtai ir apgalvotai, be lašo ironijos atskleidžiant dokumentikos subjektų politines ir religines pažiūras. Girdime pokalbius apie rasę, lyčių politiką, ir vis galvoji, ar Seidl mano, kad šie gyvenimo aspektai – ši nematoma, privati kasdienybės pusė – turėtų ir likti rūsyje. Tačiau ar ją įmanoma paslėpti – ar reikia? Režisierius nesistengia normalizuoti savo subjektų, tačiau kartu nerodo jų kaip zoologijos sodo eksponatų, taip sukurdamas šiltą, tačiau kone atsainų žvilgsnį.
Tad „Rūsyje“ yra įdomus, nestandartinis ir, sakyčiau, itin provokuojantis filmas, pirmąsyk rodytas Venecijos kino festivalyje, kur jis buvo sutiktas ovacijomis ir griausmingu juoku.
Tango su Maria
Dancing with Maria
„Tango su Maria“ buvo vienas pozityviausių filmų, rodytų praėjusių metų Venecijos kino festivalyje. Nors ir rodytas palyginti mažoje Kritikų savaitės programoje, jis surinko pilną salę ir susižėrė daug ovacijų. „Tango su Maria“ taipogi buvo pirmasis dokumentinis filmas, rodytas šioje programoje per visus jos 29-erius gyvavimo metus.
Pelnytai. Šios dokumentikos subjektas – argentiniečių šokėja Marija Fux, kuriai neseniai sukako 92 metai. Filmas pradedamas jauna Marija, šokančia pagal Dizzy Gillespie saksofoną, ir mes išsyk įvedami į svinguojantį, linguojantį Marijos pasaulį. Tačiau „Tango su Maria“ mums rodo ne šią Mariją – tarptautinių konkursų laureatę, žvaigždę, įspūdingą šokėją – o Mariją, įkūrusią šokio terapijos studiją Buenos Airėse. Režisierius Ivanas Gergolet sukūrė unikalų šansą pamatyti jos darbo metodus ir bendravimą su studijos šokėjais, kurie, išties, užima didžiąją dalį filmo laiko ir, sakyčiau, yra tikrasis filmo dėmesio centras. Galvoju apie Elvio Costello mintį, kad kalbėti apie muziką yra tas pats kaip šokti apie architektūrą, todėl Gergolet strategija – rodyti, o ne kalbėti – išties pasiteisina. Vienas esminių filmo aspektų – kompozitoriaus Lucos Ciut muzika, subtiliai išsryškinanti šių scenų jausmingumą, plastiką ir eleganciją.
Išties, „Tango su Marija“ – itin jausminga dedikacija šokiui ir nesavanaudiškumui, įkvėpsianti judesiui ir, visai neironiškai, šokiui.
Septintas Veiksmas
The Humbling
Filmo „Septintas Veiksmas“ režisierius Barry Levinsonas – senas kino meistras, sukūręs tokius filmus kaip „Labas rytas, Vietname“, „Lietaus žmogus“, „Pragaro virtuvės vaikėzai“ ir kitus. „Septintas veiksmas“ – naujausias ir įdomiausias jo pastarųjų metų projektas. Iš dalies tai – Alo Pacino, kurio, manau, pristatyti nereikia, nuopelnas, tačiau visų laurų Pacino atiduoti neskubėčiau, mat vienas ryškiausių filmo aspektų – aktorė Greta Gerwig, kino mėgėjams pažįstama iš puikios Noah Baumbach 2013 metų dramos-komedijos „Frances Ha“.
Išties, Pacino ir Gerwig yra netikėta aktorių kombinacija – netikėta, tačiau veiksminga. Pacino filme vaidina savo variaciją – senyvą aktorių, kamuojamą atminties sutrikimo ir depresijos, grįžusį namo po gydymo kurso psichiatrijos ligoninėje. Simonas Eksleras – klasikinis Šekspyrinis aktorius, besiblaškantis tuščiuose namuose ir besiilgintis praeities. Visa tai pasikeičia jam susižavėjus lesbiete savo draugų dukra – taipogi aktore – Pegeen (Gerwig), kuri, klasikiniu Mazocho „Veneros kailiuose“ stiliuje, stumia jį link beprotybės, kontroliuodama jo veiksmus ir vesdama jį atgal link teatro scenos, kur jo laukia simboliškas karaliaus Lyro vaidmuo…
Scenarijaus prasme „Septintas veiksmas“ yra šiek tiek panašus į „Žmogų-paukštį“: aktorius, desperatiškai besikabinantis į gyvenimą ir pamažėle einantis iš proto. Panašu, kad Holivudui šiuo metu – refleksyvus intertekstualumo amžius. „Septintas veiksmas“ balansuoja ties klišės riba – ši istorija yra daugsyk regėta ir, atvirai tariant, kino istorijoje yra per daug isterikuojančių moterų vaidmenų – tačiau Pacino ir Gerwig saviironija bei humoras jį nuo to išgelbėja. Pacino ir Gerwig yra puikus duetas ir jų seksualinė dinamika – tiesiog skanėstas akims ir smegenims.
„Septintas veiksmas“ – brandi romantinė komedija, duodanti galimybę pasimėgauti vienu geriausių Pacino vaidmenų pastarąjį dešimtmetį, ir proga publikai darsyk susipažinti su Greta Gerwig.
Ponas Terneris
Mr. Turner
Vienas mylimiausių Didžiosios Britanijos kino režisierių Mike‘as Leigh praėjusiais metais pristatė filmą „Ponas Terneris“ apie garsųjį XVIII a. tapytoją Josephą Mallordą Williamą Ternerį, pratęsdamas kalbas apie britų kino renesansą ir surinkdamas galybes žiūrovų į kino sales – „Ponas Terneris“ buvo vienas populariausių praėjusių metų Didžiosios Britanijos filmų, o aktorius Timothy Spall sukūrė itin įsimintiną poną Ternerį.
Išties, Timothy Spall yra šio filmo variklis – o jo niurzgėjimas išties skamba kaip traukinys viso filmo metu. JMW Terneris (nemaišyti su tiesiog Williamu Terneriu) garsėjo ekscentrišku elgesiu, atsiskyrėliškumu, atsidavimu tapybai ir išskirtiniais peizažais. Terneris buvo vadinamas „šviesos tapytoju“, mat metų metus eksperimentavo su apšvietimu bei šviesa, siekdamas išgauti neįtikėtinas spalvas ir jas pagauti ant drobės. Jeigu tai skamba kaip įžangą į impresionizmą – jūs teisūs.
„Ponas Terneris“ yra itin tradicinis filmas: tai nuostabiai nufilmuota biografija, besitęsianti pustrečios valandos, ir, nežinantiems/nesidomintiems Terneriu ar Romantikais, šiame filme gali būti nuobodoka. Tačiau „Poną Ternerį“ norėčiau rekomenduoti tiesiog pasvarstymui – pamąstymui apie beprotišką menininkų idealizavimą ir mitologizavimą. Timothy Spallo kuriamas tapytojas yra grubus, šiurkštus ir itin bjaurus vyras, šlykščiai besielgiantis su jį supančiomis moterimis, besislepiantis po arogancijos kauke, ir viską dedikuojantis meno dievams. Jo drobės – tarsi kontrastas jo gyvenimo būdui, ir kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad šis Mike Leigh filmas yra būtent šio kontrasto studija, ir dėl to netampa dar viena lengvai pamirštama biografija.
Pilietis Edwardas Snowdenas
Citizenfour
„Pilietis Edwardas Snowdenas“ – itin reikalinga dokumentika. Edwardą Snowdeną žino – ar apie jį yra bent jau girdėję – daugybė žmonių, tačiau Lauros Poitras filmas suteikia išskirtinę galimybę pažvelgti į įvykius, kurie atvedė Snowdeno vardą iki jūsų durų.
2013-aisiais metais Laura Poitras sukūrė filmą apie JAV slaptųjų tarnybų elgesį po Rugsėjo 11-osios išpuolių, ir būtent tuo metu ji ėmė gauti laiškus nuo anoniminio žmogaus, pasirašančio „citizenfour“ – ketvirtuoju piliečiu. Po ilgų diskusijų ir pokalbių, Poitras ir JAV žurnalistas Glennas Greenwaldas išskrido į Honkongą susitikti su šiuo nepažįstamuoju, teigiančiu, kad turi informacijos, galinčios tvirtai sukratyti NSA ir kitų pasaulio žvalgybos tarnybų pamatus.
„Piliečio Edwardo Snowdeno“ ašis – šio susitikimo eiga, besivystanti tartum neeilinis veiksmo filmas, Snowdenui laukiant neišvengiamo JAV tarnybų įsikišimo bei pasmerkimo. Poitras filmas nesistengia „parodyti žmogų už legendos“, veikiau jau informuoja, kiek daug kontrolės šios tarnybos turi mūsų gyvenimuose. Yra viena skaityti šiuos reportažus „The Guardian“ puslapiuose ir visai kita, regėti tai šaltoje Honkongo viešbučio kambario šviesoje.
Taigi tai – itin nepatogus, bet reikalingas filmas, paradoksaliai laimėjęs geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą šių metų „Oskaruose“.
Šlovės kaina
La rançon de la gloire
Filmo „Šlovės kaina“ istorija – tokia neįtikėtina, kad tegali būti tiesa. 8-ojo dešimtmečio Šveicarija, mažas Vevė miestelis, du draugai ir Čarlio Čaplino mirtis.
Osmanas Bricha (Roschdy Zem) pasitinka savo draugą Edį (Benoît Poelvoorde), ką tik paleistą iš kalėjimo, ir pasiūlo jam apsistoti jo namuose kol šis atsistos ant kojų. Taip lekia savaitės – Edis prižiūri Osmano dukrą Samirą, tuo tarpu Osmanas lanko ligoninėje gulinčią žmoną. Atėjus Kalėdoms, jų skurdas tampa akivaizdus, ir Edis ima regzti planą, kaip gauti pinigų Osmano žmonos gydymui, dovanoms Samirai ir, aišku, sau pačiam. Kalėdų naktį mirus legendiniam Čarliui Čaplinui, gyvenusiam tame pačiame Šveicarijos miestelyje, Edžiui kyla idėja: o jeigu jiedu su Osmanu pavogtų Čaplino lavoną ir paprašytų išpirkos iš Čaplino šeimos?!
Taip, „Šlovės kainos“ istorija – neįtikėtina, tačiau pagrįsta tikrais faktais, ir juosta buvo filmuojama Čaplino šeimos namuose Vevė, dalyvaujant Čaplino anūkei Dolores Chaplin, vaidinusiai savo močiutę Oona Chaplin. Todėl ji – tragikomiškas juodojo humoro farsas, skaudžiai komentuojantis socialinę realybę, kurioje Osmanas turi vogti lavoną, kad turėtų lėšų apmokėti žmonos gydymą.
Beje, šios juostos muzika – legendinio prancūzų kompozitoriaus Michelio Legrando, pažįstamo iš „Šerburgo lietsargių“ ir kitų filmų, darbas – tad pirmieji filmo kadrai, skambant overtiūrai, yra tiesiog nuostabus legrandiškas grožis. Šiek tiek grandiozinis, jautrus ir kone pravirkdantis.
Sangailės vasara
Pabaigai – „Sangailės vasara“, mano laukiamiausias šių metų lietuviškas filmas. Nuostabiai jautri, estetiška ir poetiška dviejų moterų meilės istorija, kvepianti tarsi seniai pamiršta ir spalvota vasara.
Septyniolikmetė Sangailė (Julija Steponaitytė) vasarą leidžia prie ežero esančioje tėvų viloje. Sangailė myli akrobatinius lėktuvus, tačiau nemano galinti skristi dėl milžiniškos aukščio baimės. Tačiau viskas pasikeičia merginai susipažinus su Aukse (Aistė Diržiūtė) – visiška savo priešingybe. Draugystė, meilė, pažinimas. Ir – perkopta skrydžio baimė.
Galvodama apie šį filmą lietuviškame kontekste, norom nenorom knieti jį matyti kaip metaforą apie LGBT bendruomenės poziciją Lietuvoje ir apie tūkstančius užgniaužtų svajonių – gyventi, skristi, mylėti. Tad „Sangailės vasarą“ galima žiūrėti dvejopai – kaip nuostabaus grožio romantinį filmą ir kaip socialinį komentarą. Arba, užvis geriausiai, nuostabaus grožio socialinį komentarą, juk the personal is the political.
„Sangailės vasara“ yra tarptautinis projektas, tad negaliu jo vadinti tiesiog lietuvišku filmu, tačiau man labai džiugu, kad šis filmas pasakoja tokią istoriją būtent Lietuvoje, ir aš beprotiškai džiaugiuosi, kad jis pagaliau atvyksta į Lietuvą.
