Kadras iš kino filmo „Aurora“

 Režisierės Kristinos Buožytės vaidybinis filmas „Aurora“, pakerėjo ne tik Lietuvos kino žiūrovus, bet ir sulaukė tarptautinio pripažinimo. Ispanijoje,  47- ajame SITGES fantastinių filmų festivalyje, „Aurora“ buvo išrinktas geriausiu šių metų Europos fantastiniu filmu ir  apdovanotas „Melies d’Or“ prizu. Filmo siužeto vingiai, veikėjų išgyvenimai, melodija bei vizualiniai efektai ne tik užgniaužia kvapą, bet ir suteikia galimybę atitrūkti nuo kasdienybės, pasinerti į metamorfozė – išgyventi naujus, dar nepatirtus, keistus jausmus. 

„Aurora“ – fantastinio psichologinio trilerio žanro filmas (2012), kuris pasakoja apie sudėtingą mokslinį eksperimentą, kurio metu bioinformatikas Lukas (akt. Marius Jampolskis) pradeda kelionę neuroniniu informacijos lygmeniu po Auroros pasąmonę, kuri viso eksperimento metu guli komoje (akt.  Jurga Jutaitė). Šis eksperimentas ne tik suartina du žmones, bet leidžia jiems išgyventi fatališką meilę, kurios metu  jie patiria aistros proveržius, neapykantą, baimę, nežinomybę ir sielvartą. Visas filmo veiksmas atsiskleidžia  siurrealizmo kūrybos formomis ir elementais. Galima nesunkiai įžvelgti jo simbolius, kuomet Lukas klaidžioje po Auroros neištirtus pasąmonės klodus, kurie primena keistas fantazijas arba vizijas, kurios sunaikina ribas tarp realybės ir iliuzijos. Filmo scenarijus kuriamas iš nesusijusių fantazijos scenų – koliažo principu. Filmo erdvės persipina viena per kitą. Vieną akimirką veiksmas vyksta šaltoje laboratorijoje, kitą sykį paplūdimyje prie jūros arba keistos architektūros name. Visa tai,  ne tik sutrikdo, bet priverčia susimąstyti žiūrovą, įdėmiai sekti viso filmo siužetą. Pastebėti simbolius ir susidėlioti visus filmo epizodus iš eilės – sunkus darbas,  turbūt reikėtų peržiūrėti filmą ne vieną kartą, kad atitrūktum nuo hipnozės.

Nuo pat filmo pradžios juntama keista įtampą, kurį niekur nedingsta, tvyro ir prikausto iki pat pabaigos. Pakankamai sudėtinga suvokti staigius siužeto pasikeitimus, kurie neleidžia atsipalaiduot. Filmas  užbūria savo kitoniškumu – aktorių  vaidyba, melodija bei vizualiniais efektais.  Šįsyk filmo režisierė pasirenka tikrai labai įdomų variantą – pasinerti į žmogaus pasąmonės kerteles. „Auroros“ pradžioje išvystame ilgai rodomus žmogaus smegenų nervų impulsus. Ties tuo puikiai pasidarbavo vizualinių efektų kūrėjai, kurie sukūrė stulbinamą panašumą. Atrodė, kad tikrai stebi smegenų nervų darbą, pasineri į žmogaus pasąmonės klodus.

Luko susitikimai su Aurora – vienas už kitą keistesni ir vis sunkiau paaiškinami. Jie įvyksta ganėtinai keistu būdu – eksperimento metu. Jiems  uždedamos kaukės ant galvų, kurios primena  nervinių impulsų daviklius. Būtent taip, jų smegenys yra sujungiamos neuroniniu tinklu. Vyras nieko nežino apie egzistuojančia moterį, todėl jo užduotis yra nupasakoti, ką jaučia susijungiąs su kito žmogaus smegenimis. Pirmajame susitikime, jie karštai bučiuojasi. Antrasis susitikimas primena du žmones, išsiilgusius nežemiškos aistros, kuri užvaldo netikėtai, nelauktai. Šioje scenoje aktoriai nusifilmuoja visiškai nuogi. Šiuo atveju, filmo kūrėjai parodo erotinę sceną visiškai kitaip. Joje susipina realybė su netikroviškumu. Lukas pasineria į ekstazę – euforiją, nes būtent su Aurora patyria kažką ypatingo, ko nepatyria realiame gyvenime. Visa tai greitai nutrūksta, nes sekančiuose pasąmonės susitikimuose vyras supranta, kad nepažįsta Auroros taip gerai, kaip jam atrodė. Ji po truputį tolstą nuo jo, nes tarp jų įsimaišo vyro atvaizdas (akt. Š. Bartas), kuris stebi juos iš šalies. Lukas patyria išgąstį, frustraciją, stengiasi išsiaiškinti, kas atsitiko Aurorai. Jis pradeda nekęsti to vyriško silueto, kuris griauna jo susitikimus su mergina.

Filme girdimas muzikos takelis užburia savo neįprasta garsų banga (kompozitorius – Peteris von Poehlas). Muzika girdėti Luko ir Auroros susitikimuose. Būtent, iliuzijos ir realybės susiliejimą į vientisą visumą, padeda išryškinti muzikos garsai. Be viso šito žiūrėdami filmą „Aurora“, būtinai atkreipkite dėmesį į spalvų gamą, aktorių balso toną ir pauzes,  įsižiūrėkite į jų kūno kalbą, kuri šiame filme pasako daug daugiau, negu veikėjų tarpusavio dialogai.

Taigi, tie kas  nematėte filmo „Aurora“, neatidėliokite pasižiūrėti. Fantastinio psichologinio žando filmas privers atitrūkti nuo realybės bei leis pakeliauti po žmogaus slapčiausias pasąmonės kerteles.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: