Šita straipsnių serija gali būti įdomi trijų rūšių žmonėms – visų pirma mano mylimiems heiteriams, kurie po kiekvieno įrašo, kuriame pasakosiu apie savo nesėkmes, markstysis kaip riebios grietinės prisiragavę katinukai ir murks – „sakėm, sakėm, kad nieko nesigaus, kad nesąmonė čia tokiais dalykais užsiimti, sakėm“ ir pavydo graužiamiems žmonėms, kuriems mano nesėkmė irgi būtų neprasta šventė.

Antra grupė – žmonės, kurie į viską žiūri plačiau ir kuriems įdomu stebėti, kaip žingsnis po žingsnis mėginama įkopti į savąjį Everestą, ir galbūt netgi smagu palaikyti lietuvį, mėginantį padaryti tai, ko dar niekam nėra pavykę. Ir trečioji grupė – žmonės (nebūtinai rašytojai), kurie gali pasinaudoti mano bandytais metodais kaip savotišku blueprintu ar sėkmėmis ir nuklydimais pažymėtu žemėlapiu vykdydami savus kūrybinius projektus. Bent šiek tiek jums pagelbėti man būtų labai smagu.

„Vilko valanda“ virto „Hour of the Wolf“ ir iškeliavo į pasaulinę knygų rinkos mėsmalę, kurioje išlikti ir prasimušti nepavyko dar nei vienam Lietuvos rašytojui. Aš nekalbu apie nišinę ar elitinę literatūrą ir kokias nors Europos literatūrines premijas, bet apie paprastą ir aiškų kriterijų – pardavimus.

Galų gale ir žodis „prasimušti“ yra sąlyginis. Paieškokite didžiausiame pasaulyje Amazon knygyne lietuvių autorių knygų. Ieškokit ir taip, ir anaip, rasit ne kažką. Baltos lankos yra sudėjusios lietuviškas Sigito Parulskio knygas, yra dar keletas kitų lietuvių autorių knygų, bet susidaro įspūdis, kad jos ten įdėtos dėl paukščiuko, nes tikėtis, kad Amazono klientai pirks lietuviškas knygas yra šiek tiek naivoka.

Atradau į anglų kalbą išverstą mano mėgstamiausio lietuvių rašytojo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, bet Kindle knygos kaina – $14.50. Neįsivaizduoju, kas gali pirkti Kindle knygą už tokią didžiulę kainą, juolab, kad ir knygos pristatymas nėra ypač patrauklus – aprašymas nutrūksta per vidurį sakinio, o apie autorių parašyta taip: „Ri ardas Gavelis was a prose writer and playwright. He published his first book“. Ne kažką.

Iš Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Remum“ iš viso nuspręsta pasityčioti – lietuviška knyga kainuoja $49.99. Turbūt vienintelė Rūta Šepetys turi puikiai sutvarkytą knygos puslapį, daug recenzijų ir pakankamai garbingą 4000 vietą perkamiausių sąraše (turėkime omenyje, kad knygų pateikiama milijonais) bei vietas pirmuosiuose dešimtukuose nišiniuose sąrašuose. Na, dar yra rinkinys, kuris bando „nupirkti“ skaitytoją pavadinimu – „Sex, Lithuanian style“. Čia sudėtos Parulskio, Melniko, Gavelio, Kunčiaus, Abrutytės knygų ištraukos, kurios vienaip ar kitaip susijusios su seksu. Savotiškas sprendimas, įdomu, ar patys autoriai patys žino apie tokį knygų kastravimo būdą. Tačiau ir tai labai smarkiai nepadeda – prieš dvejus metus išleista elektroninė knyga yra 569 000 vietoje.

Kodėl taip yra? Spėju, kad niekas – nei lietuviška leidykla, nei rašytojas – nėra suinteresuotas išmėginti jėgas šiame ringe, nes sėkmės tikimybė nedidelė, empyriškai įrodyta, kad „tokios mažos šalies kūrėjas negali to padaryti“, o be to kokybiško knygos vertimo ir redagavimo išlaidos nėra mažos ir kam tai daryti, jeigu vis tiek „neapsimokės“.

Galbūt. Greičiausiai jie teisūs.

Šitoje įrašų serijoje papasakosiu, kaip sekasi „Hour of the Wolf“ ir ją lydintiems satelitams – kompiuteriniam žaidimui, angliškai audio knygai ir galbūt kitais metais pasirodysiantiems elektroniniams komiksams.

Lietuvoje surengti knygos rinkodaros kampaniją nebuvo labai sudėtinga – besk pirštu į bet kurį metodą ir greičiausiai būsi pionierius. Pridėkime dar faktą, kad mane kartą per savaitę rodo televizorius ir štai jums prašau – artėjame prie ketvirtojo tiražo ir knygos pardavimai jau viršijo šalies vidurkį šešis kartus.

Tačiau užsienyje tai nieko nereiškia. Išbandytais rinkodaros metodais naudojasi beveik visi self-publisheriai, o tu pats atsistoji prie starto linijos būdamas visiškas nulis. Na ir gerai.

Dar įdomiau.

Knygos vertimas užtruko gan ilgai – beveik pusę metų. Ją vertė lietuvė, redagavo lietuvis, o antrąją redakciją, korekciją atliko ir galutinius sprendimus priėmė profesionalus britų redaktorius. Ši komanda įtikino mane, kad pasirinkta šiek tiek kitokia nei įprasta anglų kalba padės „Vilko valandai“ išsiskirti iš kitų milijonų knygų. Dirbome kruopščiai, prakaitavome dėl lietuviškų pavardžių ir vietovardžių, diskutavome dėl kiekvieno termino. „Vingriams“ buvo pasiūlyti gal šeši variantai, kol jie galiausiai virto egzotiškai skambančiais „broceurs“.

Per tą laiką su dar vienu kolega, padėsiančiu knygos rinkodaros darbuose, irgi laiko veltui neleidom – studijavome elektroninių knygų ir self-publishing rinkos verslo ir rinkodaros metodus. Kas veikia, kas jau nebeaktualu, kurie metodai bus efektyvūs ir atneš gerą grąžą išleistiems pinigams, o kurie yra tik jaukas lengvatikiams rašytojams, įsivaizduojantiems, kad pakanka parašyti knygą, įkelti ją į Amazon ir pinigai ims plaukti upe. Internete medžiagos yra galybė, reikia tik ją susisteminti ir suprasti.

Tokia įžanga. Darbai jau prasidėjo ir kelią nueis einantis.

Niekuomet nekėliau sau didelių ir neįvykdomų tikslų, todėl ir šis gan kuklus – iš knygų rašymo ir pardavimo uždirbti milijoną.

O tada į Rio, kur kiaurus metus šviečia saulė ir visi vaikšto baltomis kelnėmis.

Originalus įrašas tinklaraštyje Tapinas.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: