Dokumentinio filmo „Bitter lake“ kadras

Adamas Curtisas yra vienas iš žymiausių šiuo metu kuriančių dokumentalistų, žinomas iš tokių daugiaserijinių dokumentinių filmų kaip „The Trap“, „The Mayfair Set“, „Pandora‘s Box“ bei užburiančiojo „It felt like a kiss“. Šis dokumentalistas pasižymi itin subjektyviu pasakojimo tonu, beveik etaloniniu tapusiu muzikos bei vaizdo sąskambiu. Jo filmų pagrindine tema reikėtų laikyti  modernybės temą, o savo filmuose jis žvelgia į politinių idėjų,  svajonių apie ateitį bei praeitį santykį  su politine galia ir galios institucijomis apskritai.

Savo filmuose jis ėmėsi tirti tiek technikos bei progreso mitologizavimą, politinės galios išnykimą ir ekonominės galios iškilimą, politikos depolitizavimą bei besivystančių ir kapitalizmo periferijoje esančių šalių (pvz. Ganos, Tarybų Sąjungos bei Rusijos federacijos) svajones apie modernizaciją. Reikia pridurti tai, kad A. Curtisas yra vienas iš nedaugelio žmonių, netgi tarp įsitvirtinusių kūrėjų, kuriam jo darbdavys – BBC –  suteikia beveik visišką kūrybos laisvę, ir jis yra žinomas kaip vienas geriausių masyvaus BBC vaizdinės medžiagos archyvo žinovas. Adamas Curtisas taip pat yra sulaukęs nemažai kritikos dėl savo darbų, bene žymiausia kontraversija kilusi dėl jo teiginių, išsakytų kūriniuose po Rugsėjo 11 įvykių, kad Al Quaeda kaip organizacija yra vakariečių vaizduotės kūrinys.

2015 m. sausio 25  dieną buvo išleistas naujausias jo kūrinys – „Bitter lake“. Tai nepatogus ir klausimus keliantis pasakojimas apie Afganistano istoriją nuo XX a. 6 dešimtmečio iki 2014 metų, atskleidžianti tarpusavio sąsajas tarp didžiųjų svajonių apie modernizaciją, mitologijos apie techninius sprendimus kaip „sidabrines kulkas“, įveiksiančias visas problemas, etninių ir klaninių konfliktų vis dar feodalinėje Afganistano visuomenėje bei išorės (Sovietų, Saudo Arabijos ir JAV) intervencijų. Pagrindinė autoriaus išvada yra ta, kad tiek Sovietų Sąjunga, tiek JAV naudojo intervencijas į Afganistaną kaip būdą patvirtinti tai, kuo šios supervalstybės tikėjo, taigi būdu įtvirtinti ideologinį dominavimą sukuriant oazę dykynėje, ir kaip Afganistanas sugriovė šį tikėjimą naudojant politinę ir karinę galią pakeisti socialinę ar ideologinę tvarką.

Vizualine prasme šis dokumentinis filmas yra panašus į labiau įprastinio naratyvinio dokumentinio mišinį su Curtiso „It felt like a kiss“ grakštumu. Dalis autoriaus naudojamų dokumentinių kadrų yra unikalūs ir leidžiantys „įsijausti“, tuo tarpu muzikos pritaikymas atrodo nepriekaištingas.

Pilnas filmas

A. Curtisas sugebėjo atsiriboti nuo šių invazijų sveikinimo ar tai smerkimo ar teiginių apie jų neišvengiamumą, veikiau teigdamas, kad britų ar tai amerikiečių (tuo pat metu – ir lietuvių) kariai Afganistane kovėsi ir žuvo iš dalies dėl to, kad ideologiniai vaizdiniai, kuriuose atsisakyta niuansų ir politikos, ir pasaulį pavertė gėrio ir blogio kovos arena negalėjo paaiškinti „kas vyksta“. Tačiau kai kurie jo pateikiami epizodai (pvz. epizodas, kuriame Afganistano mokyklos mokiniai yra mokomi apie konceptualų meną naudojant Marcelio Duchampo „Fontaną“ kaip pavyzdį) gali būti laikomi kaltinimu ar tai nuoroda į Vakarų tuštybę ar tai pasimetimą. Naudodamas sau būdingą „paradoksicizmą“ kaip pasakojimo konstravimo būdą autorius savo išvadose stebėtinai priartėja prie Slavojaus Žižeko „Iškrypėlio gide į ideologiją“ pabaigoje skambančio kvietimo iš naujo kurti ideologiją:

„Nors mes sugrįžome iš Afganistano, mūsų valstybių vadovai taip pat atrodo praradę tikėjimą bet kuo, ir tie paprasti pasakojimai, kuriuos jei mums pasakoja jau yra tapę beprasmiai. Afganistano patirtis privertė mus pradėti suprasti, kad egzistuoja dar kažkas, ko mes savo juslėmis negalime suprasti. Tai ko reikia, yra naujas pasakojimas, toks, kuriuo mes galėtume tikėti“

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: