François Lelord. Kaip Hektoras laimės ieškojo. Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 167 p.
Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė
Daug ką lemia aplinkybės, tačiau yra žmonių, kurie būna laimingi dažniau nei kiti.
François Lelord (Fransua Lelioras; g. 1953 m.) – žymus prancūzų psichiatras ir rašytojas, ilgą laiką dirbęs Paryžiuje, o nuo 2004 m. – Hanojuje ir Ho Či Minyje. Pastaruoju metu dalį laiko jis gyvena Prancūzijoje, dalį – Bankoke. Drauge su psichoterapeutu Christophe’u André (knygų „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Ramybė“ autoriumi) jis yra parašęs keturias knygas psichologinėmis temomis. Tačiau tikrą šlovę F. Lelord’ui atnešė Hektoras. Knyga „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ tapo bestseleriu iš pradžių Prancūzijoje, o vėliau – ir kitose Europos šalyse. Skaitytojai taip pamilo drovų ir sąžiningą Hektorą, kad autoriui teko apie jį parašyti dar šešias knygas.
Hektoras – psichiatras, kurio pašaukimas ir pareiga – padėti gyvenimu nusivylusiems žmonėms. Ir tai jam sekasi. Tačiau jis pajunta, kad pats nebesupranta, kas yra laimė, ir iškeliauja jos ieškoti. Kelionę aplink pasaulį Hektoras pradeda skrydžiu į Kiniją. Ir jau lėktuve jis gauna pirmąją laimės pamoką.
Kelionė tęsiasi, susitikimų, patirčių ir laimės pamokų vis daugėja… Hektoro kelionė – kaip nesibaigianti stebuklų virtinė. Ten išmintingi žmonės, ten seniai nematyti draugai, ten meilė ir poilsis. Ten dvasios lengvumas, prancūziškas humoras ir paprastos, bet dažnai pamirštamos gyvenimo tiesos.
Jei jaučiate, kad gyvenime jums kažko stinga, – patogiai įsitaisykite, išjunkite telefoną ir televizorių ir leiskitės į kelionę su Hektoru. Laimė yra visai čia pat, už keleto puslapių.
Hektorą kamuoja rūpestis
Kartą gyveno jaunas psichiatras, vardu Hektoras, ir jį kamavo rūpestis.
Nors Hektorą ir kamavo rūpestis, iš pažiūros jis atrodė kaip tikras psichiatras: nešiojo mažus apvaliais rėmeliais akinius, teikiančius intelektualią išvaizdą, mokėjo išklausyti žmones, nutaisęs mąslią miną ir murmėdamas „hmm…“, netgi augino nedidelius ūselius ir mėgo juos sukioti, kai būdavo labai susimąstęs.
Ir jo kabinetas buvo kaip tikro psichiatro: stovėjo sofa (mamos dovana įkurtuvėms), kelios senovinių egiptietiškų ir indiškų statulėlių kopijos ir didelė knygų spinta, pilna sunkiai įveikiamų knygų, kai kurios buvo taip sunkiai įveikiamos, kad jis jų nė neskaitė.
Daug žmonių veržėsi pas Hektorą ne tik todėl, kad jis panėšėjo į tikrą psichiatrą, bet ir todėl, kad jis, kaip ir visi geri gydytojai, žinojo paslaptį, kurios neišmoksi universitete, – jis iš tikrųjų domėjosi žmonėmis.
Kai žmogus pas psichiatrą ateina pirmą kartą, dažnai jaučiasi sutrikęs. Bijo būti palaikytas bepročiu, net jei žino, kad psichiatras ne naujokas. Arba būgštauja, kad jo atvejis gydytojui pasirodys nelabai rimtas ir jam bus pasiūlyta apsilankyti pas kitą. Bet kadangi susitaria iš anksto ir jau atvyksta, ryžtasi papasakoti apie savo įkyrias manijas, keistokas mintis, kurios lenda į galvą ir apie kurias jis iki šiol niekam nebuvo pasakojęs, nors nuo tų minčių labai kenčia, apie didelę baimę ar juodą liūdesį, kliudančius gyventi. Nors bijo, kad nesugebės tinkamai papasakoti ir pasirodys įkyrus. Ir iš tikrųjų kartais psichiatras atrodo nuobodžiaujantis ar pavargęs. Jei anksčiau nesilankei pas psichiatrą, gali net suabejoti, ar jis tavęs klausosi.
Bet Hektorui beveik niekada taip nenutikdavo: jis žiūrėdavo į žmones, kai jie pasakodavo savo istorijas, juos drąsindamas linkčiodavo galvą, tyliai murmėdavo „hmm… hmm“, sukiodavo ūselius, kartais net tardavo: „Neskubėkite, paaiškinkite man. Nelabai supratau.“ Žmonės jausdavo, kad Hektoras iš tikrųjų klausosi, ką jie pasakoja, ir kad tos istorijos jam įdomios, išskyrus tas dienas, kai jis būdavo labai pavargęs.
Todėl ir sugrįždavo pas jį, lankydavosi dažnai, rekomenduodavo draugams, papasakodavo apie jį savo šeimos gydytojui, o šis atsiųsdavo Hektorui naujų pacientų. Netrukus Hektoras ištisas dienas klausydavosi žmonių, net ėmė mokėti daug mokesčių, nors už savo konsultacijas prašydavo ne kažin kiek. (Mama jam vis primindavo, kad turėtų imti daugiau, tačiau jis varžėsi kelti kainą.)
Už konsultacijas jis ėmė mažiau nei, pavyzdžiui, ponia Irina, gana garsi aiškiaregė. Beje, ji jam sakydavo:
– Gydytojau, jūs turėtumėte kelti kainą.
– Na, man tai jau sakė, – atsakydavo Hektoras.
– Kalbu su jumis kaip motina, gydytojau, aš regiu, kas jums būtų naudinga.
– Beje, ar pagerėjo jūsų regėjimai?
Turime pasakyti, kad ir ponia Irina apsilankė pas Hektorą, nes vis dažniau nenuspėdavo ateities. Ji labai sielvartavo dėl vieno dingusio pono ir nuo tada nieko nebesugebėjo nuspėti. Tačiau buvo apsukri, ir jai pavykdavo sudominti klientus. O kadangi dar buvo ir gana garbinga, nesmagiai jautėsi, kad nebegali numatyti ateities kaip anksčiau. Tad Hektoras išrašė jai vaistų, skirtų pernelyg liūdintiems žmonėms, ir jos regėjimai pasidarė aiškesni.
Hektoras nežinojo, ką ir manyti.
Jam paprasčiausiai sekėsi, ir ne tik todėl, kad mokėjo išklausyti žmones. Jis puikiai išmanė savo profesijos gudrybes.
Pirmiausia jis mokėjo atsakyti į klausimą klausimu. Pavyzdžiui, kai kas nors jo paklausdavo: „Gydytojau, ar aš pasveiksiu?“, atsakydavo: „Ką turite galvoje sakydamas „pasveiksiu“?“ Tada žmonės susimąstydavo apie savo atvejį – taip Hektoras padėdavo jiems patiems ieškoti būdų, kaip pasveikti.
Be to, jis gerai išmanė vaistus. Psichiatrijoje tai gana paprasta, nes išrašyti galima tik keturių pagrindinių grupių vaistų: tų, kurie skiriami, kai užvaldo beribis liūdesys, – antidepresantų; tų, kurie skiriami, kai apima neįveikiama baimė, – anksiolitikų; tų, kurie skiriami, kai apninka įkyrios mintys arba girdimi balsai, – neuroleptikų; ir dar yra vaistų, reguliuojančių nuotaikų kaitą – kai džiaugsmas pernelyg didelis, o liūdesys itin stiprus. Iš tikrųjų viskas gerokai sudėtingiau, nes kiekviena vaistų grupė turi mažiausiai dešimt skirtingų pogrupių su jiems sugalvotais juokingais pavadinimais, o psichiatras privalo parinkti tokius vaistus, kurie geriausiai tiktų. Vaistai šiek tiek panašūs į desertus – ne visi tuos pačius mėgsta.
O jeigu vaistų nepakakdavo arba žmonėms jų paprasčiausiai nereikėdavo, Hektoras taikydavo dar vieną būdą jiems padėti – psichoterapiją. Žodis sudėtingas, bet jo esmė paprasta: žmones reikia išklausyti ir su jais kalbėtis. Dėmesio! Kalbėtis ne taip, kaip įprasta gyvenime, o pasirenkant tam tikrus metodus. Ir vaistų, ir psichoterapijų yra įvairių, kai kurias išrado seniai mirę žmonės. Hektoras mokėsi psichoterapijos, grindžiamos metodu, kurį sukūrė šiandien dar gyvi, bet jau gerokai pagyvenę žmonės. Tai metodas, kai psichiatras kalbasi su savo pacientu, juk žmonėms kalbėtis labai patinka, mat kartais jie susiduria su psichiatrais, kurie su jais beveik nesikalba, ir tai pacientams tikrai nepriimtina.
Psichoterapija su ponia Irina Hektorui sekėsi prastokai, nes ji prabildavo pirma, jam dar nespėjus užduoti klausimo:
– Gydytojau, žinau, ko norite manęs paklausti.
Blogiausia, kad dažnai (ne visada) ji būdavo teisi.
Taigi profesijos gudrybės, vaistai, psichoterapija ir gebėjimas iš tiesų domėtis žmonėmis padėjo Hektorui tapti gana geru psichiatru – jis, pavyzdžiui, pasiekdavo tokių pat rezultatų kaip geras kardiologas; vienus pacientus išgydydavo visiškai, kitus tiek, kad jie galėtų gerai jaustis, jei kiekvieną dieną gers vaistus ir retkarčiais ateis su juo pasikalbėti; pagaliau kai kuriems tegalėjo padėti kęsti ligą ir stengtis, kad ji nepasunkėtų.
Ir vis dėlto Hektorą kamavo rūpestis.
Jį kamavo rūpestis, nes buvo akivaizdu, kad jam nepavyksta padaryti žmonių laimingų.
Hektorui kyla klausimų
Hektoro kabinetas buvo dideliame mieste su plačiomis alėjomis, apstatytomis gražiais senoviniais namais. Miestas buvo kitoks nei daugelis didžiųjų pasaulio miestų: jo gyventojai valgė kada panorėję, susirgę galėjo nemokamai gydytis; vaikai lankė mokyklą, beveik visi turėjo darbą. Taip pat galėjo lankyti gausybę nelabai brangių kino teatrų; mieste buvo muziejų, baseinų, netgi keletas vietų, tinkamų pasivažinėti dviračiu nebijant, kad būsi sumaltas. Žmonės galėjo žiūrėti daugybę įvairiausių televizijos kanalų, skaityti kuriuos nori laikraščius, o žurnalistai turėjo teisę rašyti beveik apie viską. Žmonės turėjo daug atostogų, net tie, kuriems kartais kildavo problemų, nes jie neturėdavo pakankamai pinigų keliauti.
Nors viskas buvo geriau nei daugelyje didžiųjų pasaulio miestų, vis dėlto kai kuriems žmonėms vos pakakdavo pinigų pragyventi, kai kurie vaikai negalėjo pakęsti mokyklos ir krėtė kvailystes, tarp jų buvo ir tokių, kurie neturėjo tėvų, galinčių jais pasirūpinti. Buvo suaugusiųjų, neturinčių darbo, ir nelaimingų žmonių, kurie bandė gydytis gerdami, kas pakliūva po ranka, ar vartodami labai blogus vaistus. Bet tie žmonės gyveno ne tame kvartale, kuriame dirbo Hektoras. Tačiau jis žinojo, kad tokių žmonių esama, nemažai jų gydė dirbdamas ligoninėje. Hektoras nemetė darbo ligoninėje: trečiadieniais jis nepriimdavo pacientų, trečiadieniais jis važiuodavo į ligoninę. Ten sutikdavo, pavyzdžiui, tokių kaip Rožė ir klausdavo:
– Rožė, ar jūs tikrai išgėrėte vaistus?
– Taip, taip, Viešpats yra mano piemuo ir veda mane.
– Be abejo, bet ar jūs tikrai išgėrėte savo vaistus?
– Taip, taip, Viešpats yra mano piemuo ir veda mane.
Rožė tikėjo, kad Dievulis nuolat su juo kalbasi, girdėjo balsus ir garsiai jiems atsakinėjo. Blogiausia, kad Rožė, kai negerdavo vaistų, kalbėdavo gatvėje pats su savimi, o jei būdavo kauštelėjęs, netgi gana garsiai, tad nekultūringi žmonės dažnai iš jo tyčiodavosi. Beje, jis buvo gana stiprus, todėl patyčios kartais baigdavosi prastai, ir jį ilgam uždarydavo į psichiatrijos ligoninę.
Rožė turėjo dar daug kitokių problemų: juo niekada nesirūpino nei tėtis, nei mama, jam gana prastai sekėsi mokykloje, o nuo tada, kai ėmė kalbėtis su Dievuliu, žmonės nebenorėjo jo samdyti. Ir Hektoras su ponia socialine darbuotoja pildydavo krūvas popierių, kad Rožė galėtų likti mažame vieno kambario butelyje kvartale, kuriame jūs nelabai norėtumėte gyventi.
Privačiame Hektoro kabinete viskas buvo kitaip nei ligoninėje: tie ponai ir ponios, kurie lankydavosi pas jį, gana gerai mokėsi mokykloje, juos auklėjo tėtis ir mama, jie turėjo darbą. Praradusieji darbą paprastai vėl jį susirasdavo, dažniausiai jie būdavo gražiai apsirengę ir mokėjo pasakoti savo istorijas be gramatikos klaidų, o ponios dažnai būdavo gana dailios (kartais Hektorui dėl to būdavo sunkoka su jomis bendrauti).
Kai kurie iš tikrųjų sirgo arba išgyveno dėl juos ištikusios nelaimės, tokiems Hektoras dažniausiai sugebėdavo padėti taikydamas psichoterapiją ir vaistus. Bet buvo daug ir tokių, kurie nesirgo, bent jau tomis ligomis, kurias Hektoras išmoko gydyti studijuodamas, tokių, kurie nepatyrė baisių nelaimių, pavyzdžiui, jų tėvai nebuvo netikę, jie nebuvo praradę labai mylimo žmogaus. Ir vis dėlto tie žmonės buvo nelaimingi.
Pavyzdžiui, pas Hektorą gana dažnai lankydavosi Adelina, jauna, gana žavinga ponia.
– Kaip laikotės? – klausdavo Hektoras.
– Jūs tikitės, kad vieną dieną pasakysiu: „Labai gerai“?
– Kodėl jūs manote, kad aš to tikiuosi?
– Jums mano istorijos turėtų būti šiek tiek pabodusios, ar ne?
Adelina beveik neklydo, nors giliai širdyje Hektoras jautė jai simpatiją. Adelinai gerai sekėsi darbas, ji buvo, galima sakyti, puiki prekybininkė, vadinasi, sugebėjo parduoti daiktus daug brangiau, negu jie iš tikrųjų kainuoja, todėl jos šeimininkai buvo labai patenkinti ir dažnai išmokėdavo jai dideles premijas.
Bet ji nuolat skųsdavosi, ypač vyrais. Buvo gana graži, todėl visada turėjo kokį nors vyrą, tačiau jai su vyrais niekada nesisekė: jei vyras būdavo švelnus, jai atrodydavo, kad jis nelabai aistringas; jei aistringas, – kad nelabai švelnus; jei nebūdavo nei švelnus, nei aistringas, klausdavo savęs, ar jai tokio apskritai reikia. Adelina sugalvojo puikų būdą, kaip aistringus vyrus padaryti švelnius, – ji juos mesdavo. Bet tada jie, aišku, aistros nebežadindavo. Be to, tie vyrai būdavo gana įtakingi, nes jei nesi įtakingas, su Adelina nėra ko prasidėti.
Kalbėdamasis su ja Hektoras bandė paaiškinti, kad laimės viršūnė nebūtinai yra didžiulė aistra su labai įtakingu vyru, kuris, be to, dar turi būti labai švelnus (įsivaizduokite, ar lengva rasti ir labai įtakingą, ir labai švelnų vyrą!). Tačiau iš to naudos buvo mažai, Adelina tikrai buvo reikli.
Tokių adelinų Hektoras turėjo ne vieną.
Buvo ir vyrų, mąstančių panašiai kaip Adelina, – šie norėdavo ypač aistringos moters, tokios, kuri būtų labai švelni jiems ir kuriai sektųsi gyvenime. Tą patį galima pasakyti ir apie darbą: jie pageidaudavo labai svarbaus darbo, tačiau kai kurie iš jų dar norėjo turėti laisvo nuo darbo laiko, kad galėtų save realizuoti. Net jei darbas sekdavosi gerai, jie manydavo, kad būtų laimingesni veikdami ką nors kita.
Daugelis tų žmonių, dažniausiai gerai apsirengusių, skundėsi esą nusivylę gyvenimu, analizavo savo darbą, abejojo, ar yra vedę (arba beveik vedę) tinkamą partnerę, jiems regėjosi, kad gyvenime trūksta kažin ko svarbaus, laikas bėga, o jiems nepavyksta tapti tuo, kuo norėtų.
Jie buvo nelaimingi, ir tai nejuokinga, ne vienam net šmėstelėdavo mintis apie savižudybę, ir Hektorui tekdavo labai jais rūpintis.
Vieną dieną Hektorą nutvilkė mintis – ar tik jis netraukia prie savęs tokių žmonių? Gal jiems patrauklus jo kalbėjimo stilius arba tai, kad, akylai juos stebėdamas, jis sukioja ūsus, o gal juos traukia jo indiškos statulėlės? Jie užsirašydavo jo adresą, į kabinetą jų plūdo vis daugiau ir daugiau. Seniau pradėjusių praktikuoti kolegų jis lyg tarp kitko pasiteiravo, ar jie gydo tik tikrus ligonius. Kolegos nužvelgė Hektorą taip, lyg jis būtų uždavęs kone idiotišką klausimą. Žinoma, ne, jie gydo ne tik tikrus ligonius! Jie irgi susiduria su žmonėmis, kurie nusivylę gyvenimu ir jaučiasi nelaimingi. Iš jų kalbų Hektoras suprato, kad kolegoms klojasi ne ką geriau.
Dar keisčiau buvo tai, kad kvartaluose, kurių gyventojams viskas klojosi geriau nei gyvenantiesiems kitur, psichiatrų buvo daugiau, nei visuose kituose kvartaluose kartu sudėjus, ir kiekvieną mėnesį įsikurdavo naujų! Jei pažiūrėsime į pasaulio psichiatrų žemėlapį (neieškokite jo, jį labai sunku rasti), pamatysime, kad šalyse, panašiose į tą, kurioje gyveno Hektoras, buvo daug daugiau psichiatrų nei visame likusiame pasaulyje, kur gyveno gerokai daugiau žmonių.
Visa tai labai įdomu, tačiau Hektorui dėl to nepalengvėjo. Jis suvokė negalįs padėti nelaimingiesiems. Žinoma, nelaimingieji mielai sugrįždavo, bet jį vis labiau slėgė bejėgiškumas. Jis pastebėjo, kad labiau nusiplūkia susitikęs su nusivylusiais gyvenimu žmonėmis, o ne tada, kai pabendrauja su tokiais pacientais kaip Rožė. Kadangi vis dažniau susidurdavo su žmonėmis, kurie jautėsi nelaimingi, nors nelaimės juos aplenkė, vis labiau jautėsi pavargęs ir netgi truputį nelaimingas. Jis susimąstė, ar pasirinko gerą profesiją, ar yra patenkintas gyvenimu, ar jam ko nors netrūksta. Ir tada labai išsigando, nes jam pasidingojo, kad tie nelaimingieji platina užkratą. Ėmė svarstyti, gal reikėtų pačiam gerti vaistus (žinojo, kad kai kurie kolegos juos vartoja), tačiau pamąstęs nutarė, kad tai ne pati geriausia išeitis.
Vieną dieną ponia Irina jam tarė:
– Gydytojau, aiškiai matau, kad jūs pavargęs.
– Ak, man labai liūdna, jei tai akivaizdu.
– Turėtumėte pasiimti atostogų, jums tai būtų naudinga.
Hektorui patiko ši mintis – gal iš tiesų pasiimti atostogų ir išvykti?
Hektoras buvo rimtas vaikinas, todėl nusprendė atostogas suplanuoti, jos turėtų padėti jam tapti geresniu psichiatru, pagaliau atostogos galėtų būti kaip vasaros namų darbai.
Taigi jis keliaus aplink pasaulį ir pasistengs suprasti, kodėl žmonės laimingi arba nelaimingi. Sumojo, kad keliaudamas galiausiai sužinos laimės paslaptį, jei tokia apskritai yra.
