„KGB vaikai“ – tai pasakojimas iš 1996 metų, skirtas visokio amžiaus jaunimo kartoms.
Jauniausiai, kuri tik ką užaugo ir Nepriklausomybės pradžios laikus atsimena geriausiu atveju iš po stalo. Vyresnei, „lūžio kartai“, kuri po dar sovietinės mokyklos įstojo jau į Nepriklausomos Lietuvos universitetus.
Jauniausiai tai bus dar nepažinta istorija. Vyresnei – studentiška jaunystė. Jauniausiai jau mažai ką sakys užmarštin dingę pavadinimai. Vyresnioji gal netikėtai užsisvajos. Jauniausiai gal bus sunkoka suvokti, kiek daug lėmė mobiliojo telefono turėjimas ir kodėl veikėjai neguglina. Vyresnioji gal džiugiai prisimins pirmuosius savųjų mobiliųjų modelius. Nutiks netgi taip, kad kai kurie vyresnės kartos skaitytojai jau bus jauniausių tėvai.
Bet yra čia ir dar viena karta: kam – senelių, o kam – tėvų karta ir jų klampus laikas. Laikas, kai reikėjo gyventi dvigubą gyvenimą; kai kalbėta viena, o galvota visai kas kita; kai kompromisas su sąžine buvo kasdienybė; kai net už neatsargų žodį grėsė grotos.
Tad ši knyga jauniausiai kartai – labai kitokiai ir labai kitokių laikų kartai – pasakos apie kartas iš kitokio pasaulio.
Tai – nuotykių romanas: daug šnekų, važiavimo, bėgimo ir mažai filosofijos. Tai – istorinis romanas: šeštųjų nepriklausomos Lietuvos metų tikrovė, politinė situacija ir kasdienybė su sovietinio laikotarpio reliktais. Tai – detektyvinis romanas: veikėjai sprendžia tradicines užduotis: Kas? Kodėl? Qui bono? Tai – šiek tiek mistinis romanas: šie žmonės ne veltui pavadinti „KGB vaikais“.
Per istoriją jus ves du jaunuoliai: Rasa, kiek aikštinga „naujųjų lietuvių“ verslininkės, kuria tapo buvusio KGB pulkininko žmona, dukra; ir Vilius – kuklių inteligentų sūnus. Abu neseniai baigę studijas, abu besikabinantys į savarankišką gyvenimą. Ir vargu ar jie būtų susitikę, jeigu ne dokumentas, atskleidęs, kad per abiejų gyvenimus driekiasi Sovietų Sąjungos represinės organizacijos – KGB – šešėlis. Ir nors Lietuva jau keletą metų gyvena atkūrusi Nepriklausomybę, o okupanto santvarkos atmintis tolsta kaip tamsi ir svetima, dokumentas sujaukia gyvenimą. KGB vaikų kažkam vėl prireikė, kažkas jų ieško, ar tik ne tie, kam rūpi paslėpti sovietų saugumo paslaptis? Narpliojant praeitį, nuo kurios priklauso ateitis, pamažu į šviesą ima lįsti sudėtingos tėvų ambicijų, jaunystės klaidų ir sandėrių su režimu istorijos. Dabar jos gali sugriauti ir vaikų ateitį, juolab – nors dabar KGB vadinasi jau kitu vardu – ten nedaug kas pasikeitė.
II. SERGĖTOJAS
Atsitokėjau per vėlai. Nieko keista – man jau kelintą kartą šiandien atrodė, kad viską sapnuoju. Ir merso gaisras – tik vienas iš to ilgo ir kamuojančio sapno epizodų. Kaip ir sapnas, kad lipu į Plikio mašiną. Kad Vilius atneša rankinę. Dabar mes jau važiavome – greitai, bet kažko lyg ir trūko. „Vilius! Mes jį palikome!“
– Vilius! Mes pamiršome Vilių! – sušukau.
– Ne volnujsia, paren ne propadiot – doberiotsia na taksi[1], – atsakė vairuotojas. Nuo tų žodžių ir pabudau. Apsidairiau aplinkui ir tik tada dašilo – jis paliko Vilių! Specialiai?!
– Ką jūs darote! Tuoj pat sustokite ir grįžkite! – pareikalavau.
Jis nieko neatsakė. Automobilio greitis tik didėjo.
– Ar girdite, tuoj pat sugrįžkite!
Jokios reakcijos. Jis ką – negirdi? Užmigo? Pasilenkiau į priekį pažiūrėti. Kur tau – plačiai atmerktos akys įsmeigtos į kelią, automobilis lekia lygiai ir tiesiai…
Tada pagaliau aiškiai supratau: aš pagrobta! Vilius paliktas, o aš važiuoju, ne, esu vežama… Plikio, to paties Plikio, kuris trainiojosi aplink mane nuo vakar. Kur? Kur jis mane veža?! Siaubas, ką dabar daryti? Prašyti? Aiškintis? Niekaip negalėjau suprasti, ką jaučiu. Grėsmė – ne. Pavojus – ne. Bet ar galiu pasitikėti savo nuojautomis, jeigu gaisro nenuspėjau?! Tai sukrėtė mane labiau už patį gaisrą! Ar tik neišgalvojau tų savo nuojautų?
Ką galėčiau padaryti? Pulti jį? Cha, jis mane dviem pirštais sutvarkytų, ypač atsiminus, kaip patvarkė tuos tris Viliaus draugelius. O kur dar legendos iš mokyklos laikų? Trenkti kuo nors per galvą? Kuo? Ne kumščiais juk… Gesintuvu? Štai, po kojomis mėtosi. Be jeigu jis praras sąmonę – automobilis gali atsidurti griovyje. Ne, tai – ne išeitis. Mobilusis! Skambinu policijai, jie sustabdys mašiną. Aišku, jis pasius, bet bus per vėlu! Kokia čia? Volvo… 240, ar ne? Sugrūdau abi rankas į rankinę ir ėmiau ieškoti mobiliojo. Lūpdažis yra. Nosinė yra. Veidrodėlis yra. Tušinukas yra. Užrašų knygutė yra. Kur, kur mobilusis? Užteko vieno žvilgsnio į priekį, kad pamatyčiau, jog mano mobilusis patogiai ilsisi ant lentynėlės priešais keleivio sėdynę. Nepasieksiu. O jis, aišku, nepaduos. Kada spėjo išimti? Kas man atidavė rankinę – Vilius ar jis? Nesvarbu, mobilusis atkrenta. Nebent stryktelėti ir pasiekti. Bet jis supras ir atims. O jei neatims iš karto – vis tiek nelauks, kol paskambinsiu. Netikėtai nepavyks. Ne, Rasyt. Tau reikia, reikia jį pajusti.
Po galais – aš beveik nejaučiau ir beveik nemačiau Plikio šilumos! Tiksliau – jaučiau, bet ji buvo tokia tolydi, tokia neišduodanti, kad nieko negalėjau suprasti. Tarsi dujinės viryklės liepsna – net ir atspalviais ją priminė. Toks vos švytintis mėlynos ir oranžinės spalvų derinys. Gal dėl to ir pamaniau, kad jis nei man, nei Viliui nepavojingas. Apsigavau? Tai nesvarbu. Reikia suktis toliau. Pamėginti atverti šilumą? Nevisada pavykdavo, bet taikant Viliui – suveikė. Aš net nustebau, kaip puikiai pasisekė! Tiesa, reikia, kad žmogus būtų atsivėręs, priimtų, ką sakai… O šitas – ne. Tikrai kaip kokia viryklė! Gal tiesiog pamėginti jį pakalbinti? Ką čia pasakius… Juk kažkas gali jį išjudinti… Privalo! Gerai, pradėsiu iš toli…
– Kur jūs mane vežate? – uždaviau pirmąjį klausimą.
– Domoj[2], – atsakė jis.
Aišku, nieko. Kokia gali būti emocija iš „domoj“. Ši dvikalbystė man nusibodo. Nors nuo rusų kalbos mano kasdienybėje prabėgo jau dešimt metų, aš ją vis dar puikiai mokėjau. Pagaliau, čia ne vieta mesti tautiškumo kortą. Pradėjau kalbėti rusiškai:
– Į savo urvą? – tegul žino, manęs išgąsdinti taip lengvai nepavyks. Ne pats geriausias pokštas, bet gal suveiks. Juokas juk jaučiasi, jis turėtų suprasti užuominą, visi tą multiką matę… Tirlim pom pom. Ne. Tas pats. Šūdas.
– Į Kauną, – atsakė jis, – namo.
Nieko sau…
– O kas jūsų prašė mane vežti į Kauną? Iš kur jūs žinote, kur aš gyvenu? Gal aš visai nenoriu ten važiuoti! Paleiskite mane! – sušukau stengdamasi, kad tai nuskambėtų tragiškai.
Vyrus tokie triukai kartais veikia instinktyviai – įsijungia „patinas globėjas“, nors gali įsijungti ir „patinas nugalėtojas“. Bet kažkas turi įsijungti!
Neįsijungė. Neatsakė. Nesusijaudino. Blogai, kad negaliu jam pažiūrėti tiesiai į akis, nebent atsisuktų. Dabar stebeilijausi į profilį, bet jis nekreipė dėmesio… Bet gal kol kas užtektų ir išjudinimo – na, kokios nors reakcijos… Sukaupiau visą pyktį:
– Tuoj pat sustokite! Tuoj pat! – surikau.
Nieko.
– Girdi, šunsnuki!
Taip… Aišku, taip elgtis rizikinga, ypač jeigu jis su manimi elgiasi žmoniškai, o panašu, kad taip ir yra. Jam tik Vilius trukdė? Man mirtinai, mirtinai reikia ką nors apie jį sužinoti… Pajusti šilumą!
– Tu… Parazite!.. Terbaklyni!… Nuopisa!.. (ak, na ir skurdūs tie lietuviški atitikmenys…) – su kiekvienu keiksmu spaudžiau vis labiau. Normalus žmogus po tokių epitetų jau būtų pulsuote pulsavęs skirtingais šilumos atspalviais, o šis – kad nors ką! Lygu! Nei šilta, nei šalta, nors privalėjo kažkas būti…
– Impotentas, sumautas impotentas! – trenkiau tūzą. Na, nebūna vyrų, kurie į šitą žodį nereaguotų. Nebūna. Negali būti!
Aha!.. Štai! Šiluma vos juntamai pasikeitė… Pašiltėjo! Kikena, niekšas…
Šįsyk net veido profilyje atsirado vos regima, vos juntama šypsenėlė, ir tada jis ištarė:
– Nesistenkite, nepavyks. Tiesiog mėgaukitės kelione. Viskas bus gerai.
Atsilošiau. Pralaimėjau. Visais frontais. Velniop visos mano nuojautos ir šilumos. O juk šitos nuojautos, jeigu taip galima pavadinti, manęs jau seniai, seniai nebuvo apgavusios! Ne veltui man rodės, kad tas Plikis kažkoks nenormalus. O šiam – visiškai dzin…
Suprantu, skamba keistai – šiluma, šiluma. Kaip vokalinio instrumentinio ansamblio „Armonikos“ dainoje (ir iš kur aš ją atsimenu? Radijo taškų imprintingas?) – „Ir už visuuus prakaaalbo šilumaaaaaaa…“ Tą nepaprastą dovaną – ne, kokią dar dovaną, pradžioje tiesiog nesąmonę – supratau būdama gal kokių dešimties, gal vienuolikos metų – tikriausiai, kai pradėjau bręsti. Pradžioje tai suvokiau kaip neaiškų, svetimą pojūtiį, tiesiog kažkokią, kaip sakiau, nesąmonę. Įsivaizduokit, jeigu tėvai (nors dabar turėčiau sakyti – įtėviai) ant manęs rėkdavo, aš sušaldavau. Tiesiogine prasme! O teigiami svetimi jausmai mane sušildydavo. Būtent jausmai, ne žodžiai. Kaip vėliau sužinojau, vaikystėje daktarai diagnozavo ligą – kažkokią termoreguliacijos disfunkciją. Bet paklausti, kaip tą monstrą gydyti, gūžčiojo pečiais. Atipinis atvejis – jie nenutuokia, kodėl šis vaikas skundžiasi, kad jam tai šilta, tai – šalta. Ir ne tik skundžiasi… Ką jau kalbėti apie tėvus, tiksliau – įmotę. O aš pamažu ėmiau nutuokti… Padedama tos „disfunkcijos“ ir savo reakcijos į ją.
Jaučiau žmones per jų šilumą, jų šiluminį spinduliavimą. Kuo labiau augau, tuo geriau jaučiau. Galvoju, kad tai ekstrasensų dažnai minima „aura“. Tačiau pasikalbėjusi apie tai su vienu „bioenergetiku“ paskui visą vakarą žvengiau – ko jis man ten nepribūrė… Labiausiai juokiausi, kai nekaltai paklausiau, kokios spalvos jo šuns aura. Įsižeidė, supulsavo visas mėlyna violetine spalva, nors mandagiai man mėgino paaiškinti, kad šunys neturi sielos, taigi neturi ir auros! Bet šiluminį lauką jie turėjo, kaip ir kiekvienas gyvas padaras.
Žinoma, tas pojūtis neleido skaityti minčių, bet nuotaikas, jausmus ir ketinimus jaučiau lengvai. Taip, tuo naudojausi. O, kiek kartų teko girdėti iš vaikinų tą banalybę – „tu turbūt mane matai kiaurai…“ Ir neklydo – kiaurai permatydavau jų savimeilę, nepasitikėjimą savimi, slepiamą agresiją. Save galėjau drąsiai vadinti „karšta mergyte“ be jokios seksualinės potekstės. Tačiau ši „aiškiaregystė“ turėjo ir savo kainą. Didelę. Taip, aš šilumą jaučiau. Bet jaučiau nelyg koks imtuvas. O jeigu esi imtuvas, tai priimi, bet netransliuoji. Sutikusi piktą ar pavojingą žmogų, tegul jis ir šypsosi nuo ausies iki ausies, dalija išmaldą ar glosto šunį, – šiurpdavau kaip ir nuo atviros agresijų, pykčio, neapykantos protrūkių. Manęs nebuvo galima užliūliuoti gražiais žodžiais. Jie vidinės žmogaus šilumos neveikdavo. O jei ir veikdavo – per menkai, kad per kilometrą nepajusčiau apgaulės.
Aišku, ši dovana atnešė ir vieną didžiulį skaudulį – aš neturėjau draugų. Kvaila turbūt būtų kaltinti čia tik šilumą, priežasčių buvo ir daugiau – taip jau atsitiko… Gyvenome Šeškinėje, ir dauguma kiemo vaikų – bėdžiai, darbininkų, geriausiu atveju – kuklių inteligentų vaikai. Įtėvio volga tarp jų zaporožiečių, moskvičių ir poros žiguliukų aiškiai rodė, kas yra kas. Įmotės dublionkė – irgi. O kokiomis akimis pakviesti į svečius kaimynai žvelgdavo į tėvo barą ar didžiulį fototapetą prieškambaryje! Draugą Paltavičių ir jo šeimą visada lydėjo ir pataikūniški, ir prastai slepiamos neapykantos žvilgsniai. Socialiniai skirtumai buvo ryškūs – žinoma, šulytės su tomis pačiomis uniformomis, draudimais segėti auskarus ir panašiai vienodino, bet… „Rasa, turi Donaldo?…“ – šitas prašymas nuolat persekiodavo vaikystėje. Už nugaros irgi kartais nuskambėdavo: „čia ta…“ , na, ta, kuriai nieko netrūksta. Rodos, nedemonstruodavau per daug to gero gyvenimo, tačiau jis buvo akivaizdus. Be to, kiemo suaugusieji, pastebėję mane netoliese, dažnai arba nutraukdavo pokalbius, arba bent jau stipriai pritildavo. „Rasa, juk tavo tėvas – kagėbistas!“ – tiesiai išrėžė vienas klasiokas pačioje Sąjūdžio aušroje, kai visa klasė susitarė įsisegti tuos plastmasinius kooperatyvų gaminamus ženkliukus su trispalve ir taip paerzinti klibą. Mat ji dar prieš porą metų aktyviai siūlė per „politinės dainos“ renginį skaityti eilėraštį „Ėjo komunistai, ėjo komjaunuoliai!“, o mes išsisukome su Jono Strielkūno „Lietuva – akmuo prie slenksčio seno“, nes ten įsiterpia ir „švietė revoliucijos raudonos požemiuos įkalinta dvasia“… Tik nereikia man pasakoti, kad vaikai neatsako už tėvų nuodėmes. Ir dar kaip atsako, ypač jeigu nuodėmės visiems žinomos…
Tad bendraamžių vengiau dėl daugelio priežasčių. Ir jie manęs šalinosi. Kai ėmė burtis chebros, buvau „ne chebros pana“, kai prasidėjo vaikštynės poromis ir diskanai, pasiūlymų poruotis sulaukdavau retai ir tikrai ne iš tų, kurie man patiko.
Bręstant atsirado dar vienas rūpestis – kaip rengtis? Kuo mažiau drabužių – tuo geriau jaučiau žmones (reikėjo man gimti kokioje nors Tuvalu!) Tik ar galite įsivaizduoti, ką reiškia nuolat šilti arba šalti nuo šalia esančių žmonių ir jų emocijų? Kartais troleibuse viduryje vasaros imdavau kalenti dantimis ir turėdavau išlipti. Kodėl? Ogi todėl, kad mane nusižiūrėdavo koks nors piktas pensininkas ir visokius mintyse lipdomus epitetus dėl, pavyzdžiui, per atviro drabužio siųsdavo šalčio bangomis. Todėl bene pirmasis mano poreikis, sulaukus aštuoniolikos, buvo automobilis. Nuosavas! Kartą nutariau atlikti eksperimentą ir išbandžiau gaisrininkų termokostiumą – norėjau sužinoti, ar tikrai manęs nepasieks šiluma iš išorės. Jis pateisino mano lūkesčius, tačiau pati pasijutau kaip nesava. Atrodė lyg iš manęs kas nors būtų atėmę dalį regėjimo. Idėją siūdintis specialų apatinį kostiumą, kad pagaliau jausčiausi kaip kiekvienas „normalus“ žmogus, kad galėčiau vaikščioti į vakarėlius ar susibūrimus ir ten neprakaituoti ar nešalti, atmečiau. Supratau, kad su tuo pojūčiu teks kažkaip susigyventi. Kaip?
Vakarėliuose lįsdavau į giliausią kampą. Bijojau šokti, ypač lėtus šokius – mane apkabinęs vaikinas dažnai nesuprasdavo, kas darosi, o aš aiškinti nenorėjau. Buvau keista, ilgai to užteko visoms atmazkėms. Paplūdimyje būdavo baisiausia – bėgdavau į nuošaliausias vietas, kad tik nepatirčiau to nuolatinio nebylaus kabinėjimosi. Tačiau vieną dieną atsirado ryžto išbandyti meilės malonumus, nors net glaustytis man dažnai būdavo kančia. Taip, ryžto – užteko, bet kūnas, sujaudintas kito kūno šilumos įsiveržimo į manąjį, tiesiog išprotėjo. Temperatūra pakilo iki keturiasdešimties laipsnių, o mano vaikinas nebežinojo, ką daryti, kai jo rankose staiga įkaitau ir… nualpau. Iš pradžių jis įsivaizdavo, kad čia iš malonumo, bet netrukus suprato, kad kažkas blogai, puolė sukti 03. Kaip jums „pirmasis kartas“, kai galiausiai atsibundi ligoninės lovoje? Bliaut, žvengti?..
Kaip sakiau, savybė stiprėjo, pilnėjo. Dabar atrodė, kad jau galiu jausti ne tik žmones, bet ir nujausti būsimus įvykius. Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad juos matydavau labai aiškiai, greičiau – fantominis. Kai ruošiausi lėkti su Viliumi link Naujosios Vilnios būtent tą ir jaučiau – „ten šilta, ten – galima“. Netikėtas merso gaisras man buvo baisus šokas. Turėjau jį nujausti. Antrasis šokas – nesugebėjimas suvokti Plikio šilumos ir, žinoma, bejėgiškumas (Dieve, kiek šiandien to bejėgiškumo!) ir prislėgė, ir savotiškai nuramino. Supratau, kad pasirinkimo neturiu, bet ir nesu pačiose blogiausiose rankose. Jeigu jis iš tikrųjų veža mane į Kauną, namo.
Tik Vilius! Vargšas brolis. Jis turbūt manimi taip ir nepatikėjo. O koks įdomus jo šilumos piešinys. Ir koks malonus! Kai ėmiau racionaliai mąstyti apie šitą savo pojūtį, man keletą kartų kilo mintis, kad tėvų šiluma turi būti kažkokia kitokia. Juk todėl jie ir tėvai. Tas pats kraujas. Kūno tąsa. Tačiau mano tėvai (na, taip, taip – įtėviai) – buvo tokie patys, kaip ir visi kiti žmonės. Tai graudino ir dar labiau didino mano vienatvę. Aš tokia buvau tik viena: apdovanota ir nuskriausta. Bet kai gavau tuos popierius, kai radau tuos vardus, kai sužinojau, kad turiu brolį!.. Kas, kas kitas, jei ne brolis, jeigu ne mano tikrieji tėvai bus „tokie“? Bet Vilius… Gal jis neišsidavė? O taip būtų buvę įdomu pajusti motiną, tėvą! Nespėjau… Jeigu Vilius taip šildė, tai kaip turėjo šildyti jie?
Jau leidomės Vilkpėdės kalnu į Savanorių prospektą. Aš beveik nusiraminau. Gal per anksti? Gyvenimas mane išmokė nepykti ant nepakeičiamų dalykų ir laukti savo akimirkos. Buvo baisiai smalsu, kas tas Plikis? Kodėl jis mane sekiojo? Kodėl veža namo? Kaip jis valdo savo šilumą? Ar tikrai jis buvo tas darbų mokytojas?
– O aš jus pažįstu, – vėl pradėjau pokalbį. Atseit, aprimusi, susitaikiusi. – Jūs dirbote mokykloje, kurią lankiau iki aštuntos klasės. Darbų mokytoju.
Jokio atsako.
– Tik štai nepamenu jūsų vardo.
– Antonas.
– Tėvavardis?
Tyli, slepia kaip ir savo šilumą. O juk atkasiu, tegu neabejoja.
– Žinote, vaikinai jus vadino „Tenkešu[3]“. Tada dar turėjote juodas garbanas.
Aha, vėl bent jau viduje vos vos šyptelėjo. Bet kokia savikontrolė! Mane apėmė azartas, tik labai įsijausti neskubėjau – dabar ne žaisti reikia, o pešti žinias. Ir kuo daugiau. Tai nebus lengva…
– Tai kas jūs toks? Darbų mokytojas? Karatė instruktorius? KGB agentas?
– Sergėtojas.
– Kas?!
Žinoma, jis nepakartojo. Tikrai taip ir pasakė – ne „sargybinis“, ne „sargas“, o „sergėtojas“. Tokią keistą, senovinę formą…
– Ir nuo ko sergėjate? Nuo netvarkos, mašinų ūžimo?
Jis ilgai tylėjo. Bet po to pasakė net tris žodžius:
– Nuo didelių nemalonumų.
Suprunkščiau:
– Ir jie tyko kieme?
– Ir kieme.
– Tai manimi susidomėjo ka–gė–bė? – nusprendžiau neatstoti. Nebus normalaus pokalbio – tai nebus. Bet gal bent ką nors išpešiu iš Plikio. Ir nevadinsiu jo Antonu – per daug įprastas vardas.
– Kagėbė daugiau nebėra.
Oho! Būtent šis atsakymas vėl šiek tiek paveikė šiluminį lauką, pajutau nesutramdytą jausmą. Nusivylimas? Liūdesys? Tik trumpą akimirką, bet ką tai galėtų reikšti?! Visgi, skalikas užuodė pėdsaką, kaip čia tuo pasinaudojus?..
– O mano tėvas buvo kagėbistas, – mestelėjau, tiesiog patikrinimui.
Jokios reakcijos… Ne, visgi buvo – lengvutis atšalimas… Aha! Ne geležinis senis! Šitos temos jį veikia labiau nei vulgarūs įžeidinėjimai…
– Jūs jį pažinojote… – ištariau, – ir jis jums nepatiko!
Čia nutiko visiškai nesuprantamas dalykas. Plikio šiluma trumpam blykstelėjo, pakeitė atspalvius ir visiškai susilpnėjo. Taip susilpnėjo, tarsi jis būtų nutolęs nuo manęs ne per pusmetrį, o per keletą metrų. Tai bent!
– Oho! – šūktelėjau, – aš taip nemoku…
Bet jis neatsiliepė, tik susikaupęs žvelgė į priekį. Galiniame veidrodėlyje vienas po kito tolo geltonai mirksintys Savanorių prospekto šviesoforai. Žvilgtelėjau į spidometrą. Šimtasdvim kilometrų per valandą. Jeigu pasitaikytų policija – gerai nesibaigtų. O tikrai – jeigu pasitaikytų? Ką darytum, Rasyt? Prašytum pagalbos? „Išleiskit, gelbėkit, pagrobė?!“ Ar?.. Hmm, mane draskė prieštaringi jausmai – šis žmogus mane labai domino, nes jis savo šilumą valdė taip, kaip aš turbūt niekada nesugebėčiau. Ir baugino – jeigu jis šitaip valdo savo šilumą, galima įsivaizduoti, ką mato ar jaučia iš manęs. Aš jam net ne nuoga, aš – nulupta! Ir dar neramino tie popieriai, kuriuos su tokiu vargu surinkau, išgelbėjau iš savo vargšelio merso, o dabar vežiausi kartu. Ne dėl to, kad ten būtų baisių paslapčių – kiekvienas, pasėdėjęs archyve, tai galėtų susirinkti, bet dėl to, kad ten – mano tikrosios giminės istorija, ir aš nenorėjau, kad prie jos kas nors kištų savo purvinus nagus. Tad išmesti negaliu, tik sudeginti. Bet nepradėsiu juk deginti mašinoje? Išsiprašyti „mažo reikalo“? Turbūt nestos. Išsitiesiau ant sėdynės – tarsi norėdama nusnūsti. Tada be mažiausio garso paėmiau vieną lapą ir įsikišau į švarkelio kišenę. paskui kitą. Porą sugrūdau tarp sėdynės ir atlošo. Vis geriau negu nieko. Plikis, rodos, visai nesidomėjo, ką aš ten veikiu. Tuo geriau…
Grigiškės… Vievis… Mano kišenės jau pilnos. Žiebtuvėlis rankinėje. Ką gi, pabandysiu.
– Kitoje degalinėje galėsite trumpam sustoti?
– Gerai.
Oho! Tikrai nesitikėjau teigiamo atsakymo. Gal iškratys prieš išlipant? Pamėgintų! Jau gailėjausi, kad į šią kelionę nepasiėmiau bent jau dujų balionėlio. Štai kur veda per didelis pasitikėjimas savimi. Įdomu, ar motinėlės draugai galėtų man gauti tokį mažą revolverį? Kokį iš savo rankinės išsitraukdavo Marlena Ditrich? Nors iš manęs geriausiu atveju būtų nebent Džeri Heilivel dažytais plaukais… Bet apie šaudymo kursus vis tiek būtų galima pagalvoti – niekada nežinai, ko prireiks.
Plikis, laikydamasis pažado, pamatęs degalinę pasuko link šviesų. „Atgijau“ – ėmiau taisytis plaukus, timptelėjau švarkelį, susigraibiau rankinę. Nejaugi taip ir išleis – nieko nepasakęs? Mašina sustojo.
– Ne zaderžyvajsia[4], – tepasakė jis.
Išlipau, įkvėpiau bjauraus drėgno oro, atsiduodančio benzinu. Ar jie šioje skylėje turi tualetą? Durys į parduotuvę, be abejo, uždarytos, tik už langelio sėdėjo budintysis. Jis mane nužvelgė, neslėpdamas gašlumo. tačiau tingumas nugalėjo, maždaug: „ai, per daug pastangų, o ir nėra kur, aš gi darbe“…
– Tulikan? – perstūmė kramtomą už kito žando.
– Jeigu būtų galima, – nusišypsojau.
– Iš anos pusės. Neišsivežk rakto, – pastūmė stalčiuką.
Nutipenau už pastato. Ten šviesą metė tik viena tolima lempa, ir tikrai nebuvo jauku. Nuo šalčio jau beveik sugrubusiomis rankomis atsirakinau duris, užsidegiau šviesą. Maža, prišnerkšta patalpėlė, leisgyvis čiaupas, veidrodis nudaužtu kampu ir iš jo į mane spoksanti didžiaakė, susivėlusi, matyt, labai pavargusi mergina. Pažvelgiau į lubas – atrodo, gaisro signalizacijos nėra? Nors kam deginti, jeigu yra klozetas? Aš turbūt greičiau suplėšysiu į smulkius gabaliukus, nei sukrausiu lauželį.
Staiga pajutau, kad kažkas stovi už durų. Kas? Plikis? Ne… Budėtojas? Kitas vėlyvas keleivis? Tik ko man jaudintis – durų spynelė užkirsta, negi kas nors laušis?! Bet kūnas siuntė nerimo signalus. Pervėrė šiurpas. Tai dar nebuvo pavojus, bet situacija nieko gero nežadėjo. Staiga supratau, kad labai norėčiau, jog pasirodytų Plikis ir nuvytų tą neaiškų tipą, kuris nekantriai paklebeno rankeną. Štai ką reiškia saugumo pojūtis. Galimi du keliai – laukti čia, nes Plikis vis tiek turėtų pasirodyti. Bandyti išeiti. O ko man bijoti? Visgi čia juk degalinė! O išgirdęs riksmą Plikis tikrai atbėgs. Rėkti aš moku. Oi, kaip moku!
Nuleidau vandenį. Kol į bakelį bėgo vanduo, subėriau likusias skiautes. Gaila, po galais. Labai gaila… Bet dabar jau žinau, ko ieškoti, kai tik bus proga – nesunkiai rasiu.
Vėl kažkas paklebeno durų rankeną. Jas atvėrus į mane nesveikai blizgančiomis akimis įsispoksojo skustas plačiasprandis vyrukas, dėl kurio profesijos ar bent įpročių abejonių nebuvo.
– O! – ištarė jis ir tai, panašu, turėjo reikšti susižavėjimą. Bet nuo tokio susižavėjo mane tarsi ledinio vandens kibiru perliejo. Nieko, įpratusi, kas dar bus, kai atsuksiu nugarą… Išdidžiai, tarsi būčiau kokia Velso princesė, neatsiliepiau į jo „o“. Nusigręžiau ir ramiu žingsniu pasukau atgal link automobilių. Visą tą laiką nugara žiauriai šalo. Jis ką, užmirš net nusimyžti čia bespoksodamas?
Plikis stovėjo šalia mašinos ir rūkė. O, parūkyti! Bet ne. Aš mečiau. Ir niekas manęs neprivers vėl išsitraukti cigaretės. O kaip norėtųsi… Tikėjausi, jog Plikis pamatęs mane nors kiek nustebs, įvertins mano pasitikėjimą juo, na, ką nors išreikš – nuostabą, dėkingumą. Juk nepabėgau, grįžau, nepuoliau isterikuoti, kviesti policijos, slėptis degalinėje… Kur tau – jis tik batu užtrynė numestą biką ir įsėdo į volvo. Netoliese riogsojo sustojęs penktos klasės BMW – „ryklys“, iš kurio matyt atsirado tas aikčiotojas. Salonan įlindau visa sustirusi ir beveik kalendama dantimis.
– Viskas tvarkoje? – pasiteiravo „sergėtojas“.
– Taip, dėkoju, – atsakiau, tik dabar prisiminusi, kad „mažo reikalo“ taip ir nepadariau, bet nieko – pakentėsiu.
Plikis užvedė variklį. Mums išsukant atgal į automagistralę, pastebėjau, kad į „ryklį“ veik šokte įšoko tas pats prie tualeto sutiktas tipas.
Kai nuvažiavome dešimtį ar penkiolika kilometrų, pajutau labai nežymų Plikio šilumos pasikeitimą. Jis vėso – labai pamažu, tolygiai, kartas nuo karto įdėmiau žvilgtelėdamas į galinio vaizdo veidrodėlį. Spidometro rodyklė šoktelėjo iki 150 kilometrų per valandą, taigi lėkėm tikrąja šio žodžio prasme. Netikėtai vairuotojas prabilo:
– Atsisėsk tvarkingai, užspausk duris ir prisisek.
– Prisisegti sėdint gale?! – beveik pasipiktinau.
– Taip. Turim uodegą.
– Kaip tai? – susidomėjusi pažvelgiau pro galinį langą. Iš tiesų, nedideliu atstumu mus vijosi automobilis. Ar maža automobilių važiuoja iš paskos, ypač pasigavę „sponsorių“, tad vėl paklausiau:
– Kodėl taip manote?
– Argi nejauti? – klausimu atsiliepė jis. Susikaupiau. Gal ir jutau, bet labai nežymiai.
– Kas ten? Kagėbė? – pasidomėjau pratęsdama ankstėlesnio pokalbio giją.
Plikis neatsakė. Turbūt svarstė gynybos planą. Nors ir jaučiau, kad jis šiek tiek įsitempęs, su didžiule nuostaba suvokiau, kad tegul mus vejasi nors ir pats šėtonas – su Plikiu aš jo nebijau. Šis „darbų mokytojas“ savo darbą padarys iki galo. Ir kokybiškai. Toks tvirtumo jausmas mano pasaulyje buvo nemaža naujiena – juk visus kitus žmones pirmiausia aš galėjau apibūdinti kaip nesibaigiančias abejones, kurias išduodavo jų šiluminiai laukai. Plikis neabejojo. Ar bent jau sugebėjo abejones nuslėpti nuo visų, taip pat ir nuo manęs.
– Kad ir ką darysiu – lik mašinoje. Supratai? – paliepė, nutraukdamas mano mintis.
– Supratau, – atsakiau.
Atrodo, jau Žiežmariai.
– Tai ilgai netruks, – pažadėjo „sergėtojas“.
Jis parodė posūkį, ėmė stabdyti ir pasuko link kioskelio, kur nuo senų laikų stodavo norintys nusipirkti gėlių pakeliui į Kauną. Tiesa, dabar jau šis kioskelis nebuvo toks populiarus – į miestų turgus priveždavo egzotiškesnių žiedų iš Lenkijos, Olandijos, o Lietuvos šiltnamiai tegebėjo parūpinti nebent tulpių, gvazdikų ir, žinoma, rožių. Tačiau dabar ne metas buvo svarstyti apie gėles – persekiotojai pasuko paskui mus. Nenuvažiavome ir poros šimtų metrų nuo greitkelio, kai jie drąsiai užlindo į priekį ir kirto per stabdžius, cypindami padangas. Plikis irgi sustabdė – staigiai, bet be jokios grėsmės blokuotojo bamperiui. Pažinau tą patį „ryklį“ iš degalinės. Ach štai kaip… Ir vėl domisi manim?
Plikis nelaukė – kažkuo nešinas pirmas iššoko į lauką, ir jau kitą akimirką tas „kažkas“ trenkė į bemvo galinį stiklą. Dar po sekundės Plikis užšoko ir perbėgo persekiojusios mašinos stogu, variklio dangčiu ir žiebė porą negailestingų kirčių į žibintus. Nelabai net galėjau susigaudyti, kas čia vyksta – mat iš mašinos išsiritę keletas bachūrų kažkodėl paknopstomis skuodė nuo jos tolyn. O mano „sergėtojas“ jau sėdėjo savo vietoje ir įjungęs atbulinę pavarą visu greičiu tolo nuo kioskelio. Pajutau, kad jis džiaugėsi – santūriai, bet nuoširdžiai.
– Ką jūs padarėte? – vos galėjau patikėti savo akimis, bet dabar bent jau supratau, kaip jis įvarė Viliui tokį šoką, tokią baimę ir ką iš tiesų reiškė „sutvarkė tris“.
– Įmečiau į jų saloną limonkės muliažą.
– Ką?
– Granatos muliažą. Iš krūmų greitai neišlįs.
Vadinasi, jis tiesiog juos pamokė? Paauklėjo banditėlius? Tai bent dėdulė… Ir kokia fizinė forma! Gal ne tik dėl plaukų jį pravardžiuodavo Tenkešu?
Mes vėl lėkėme greitkeliu. Dabar jau niekas mūsų nesivijo, ir spėjau, kad bachūrai lig šiol dreba, bijodami prisiartinti prie tiesiogine prasme sumindyto „ryklio“. Užtruks, kol parsiras iš Žiežmarių, – net jeigu kitus saviškius pakvies. O juk kviesti bus tokia gėda… Tokia gėda! Ne, už šito tipo – saugiau nei už mūro. Neatsakytas lieka tik toks vienas paprastas klausimas: kodėl jis mane saugo?
Vis dėlto miegas įveikė. Juk buvo arti trečios ryto. Atrodytų, snaudžiau neilgai, bet pabudusi išvydau, kad jau važiuojame neapšviesta gatve. Kuris čia mikrorajonas, greitai susigaudyti nepavyko. Po šalį slinko gigantiški, prieš keletą metų suręsti neskoningi naujųjų lietuvių namai (tada žmonės dar negalvojo, kad šildymas ir būsto išlaikymas – irgi kainuoja). Tik niekaip nesupratau – jeigu aš gyvenu Vitkausko[5] gatvėje, tai važiuoti reikia kitais keliais. Matyt, vairuotojas pasirinko man nežinomą maršrutą, arba… Arba!..
– O kur mes važiuojame? – pašokau.
– Namo, – vėl atsakė jis.
– Bet mano namai yra visai kitur!
– Būtent, visai kitur.
– Ką?!
Tačiau volvo jau suko į vieno iš tų didelių namų kiemą. Aš galėjau tik stebėti kokių trijų metrų aukščio akliną tvorą, pamažu užsiveriančius automatinius vartus, kruopščiai atkertančius mane nuo gatvės, kurios net pavadinimo nespėjau sužinoti.
Besąlygišką pasitikėjimą ir žavėjimąsi Plikiu it vėjas nupūtė. Juk turėjo būti aišku nuo pat pirmos akimirkos: jis tik dirbo savo darbą. O kam jis dirbo? Na, ir kas, kad šis žmogus man nepadarė nieko blogo. Ir Viliui nepadarė. Kol kas. Banditai irgi taip elgiasi, kai turi velniškai svarbią priežastį ko nors nedaryti. Tik kokia toji priežastis? Negi aš? Ar tai, ką aš turiu? Sąrašai? Bet apie sąrašus niekas negalėjo žinoti. Aš juos radau, bet niekam nieko nesakiau, išskyrus Vilių. O Vilius liko ten, prie Pūčkorių. Bet nereikia panikuoti, panašu, kad aš – vertinga. Tik būtina išsiaiškinti, kuo, ir tą vertę saugoti, nes ji saugo mane. Kaip viskas logiška ir aišku, net bjauru. Pavargau taip, kad nenoriu net isterikuoti.
Volvo sustojo šalia naujo mersedeso ir tikro džipo, ant kurio ir puikavusi sidabrinės raidės „Jeep“. Solidu. Plikis išlipo iš mašinos, paslaugiai atidarė man dureles. Perlenkusi kopijų likučius, sukišau juos į rankinę ir išlipau, stengdamasi neparodyti, kad nervinuosi, kad širdis kala it pašėlusi, o kojos virpa. Cha, nuo ko slepiuosi – jis gi viską supranta… Dairiausi. Platų, nejaukų, cementinėmis trinkelėmis grįstą kiemą apšvietė aukštai iškeltas gatvės žibintas. Vieliniame aptvare pratrūko skalyti rotveileris. Miestas gaudė kažkur tolėliau, ar tik nebūsiu išvežta į užmiestį? Namo būta didelio – trys aukštai, du įėjimai (gyvena dvi šeimos?), kurių stogelius laikė cementinės kolonos. Langai dideli, fasadas pakankamai asketiškas – nėra jokių balkonėlių, smaigių ar panašių architektūrinių detalių – pretenzijų į rūmus. Gyvenamas – kitaip vargu ar viename iš langų matytųsi arbatinukas, o kitame – vazonai. Labai tikėjausi išvysti gatvės pavadinimo lentelę ir numerį, bet jie turbūt liko ant tvoros. Pati prasnaudžiau… Bandžiau suvokti savo pojūčius, bet nieko nejutau – nei gero, nei blogo. Plikis spinduliavo ramybę, nerimas sklido tik iš šuns. Tai gal čia paties Plikio tvirtovė? Vargu…
Prie dešiniojo įėjimo durų užsidegė šviesa. Mano sergėtojas liokajišku gestu parodė, kad pageidautų, jog eičiau ten. Pakilome tris laiptelius, Plikis atrakino duris ir vėl paprašė sekti paskui jį. Tarytum būčiau galėjusi rinktis.
Viduje iš karto buvo matyti, kad šeimininkas nepritekliais nesiskundžia. Tačiau čia nebuvo nei gipso rozečių, nei lipdinių, taip mėgstamų staiga praturtėjusiųjų kauniečių namuose. Nepastebėjau ir nuvorišų dievinamo aukso blizgesio, marmuro, besaikės veidrodžių gausos, už paveikslus brangesnių rėmų. Žinoma, dar nebuvau nuėjusi toliau prieškambario ir laiptinės, bet net ir šių patalpų spalvų deriniai, puošybos detalės, užuolaidos, karnizai, keli paveikslai buvo stilingai ir skoningai suderinti. Plačiais, jaukiai apšviestais mediniais laiptais pakilome į trečią aukštą. Čia viskas priminė paprastą viešbutį: ilgas koridorius ir kambarių durys. Plikis pasuko raktą vienose duryse ir praleisdamas mane į priekį tarė:
– Dabar ramiai pailsėk, vonia – durys priešais.
Jau ruošėsi eiti, bet čiuptelėjau už rankovės:
– Palaukite! Ar tai reiškia, kad aš – kalinė? – spėjau pastebėti, jog durys į trečią aukštą – rakinamos!
– Tiesiog saugi, – atsakė jis, nekeisdamas išraiškos nei balso tono.
Žvelgiau jam tiesiai į akis – tokių bereikšmių akių turbūt niekada nesu mačiusi. Tarsi žvelgtum į dvi sagas. Ar atšalusias anglis. „O gal jis ne žmogus?“ – kvailesnė mintis į galvą ateiti turbūt negalėjo. „Galbūt ne žmogus“ ramiai nusisuko ir uždarė paskui save duris.
Likau viena. Kambarys – ne toks mažas – buvo apstatytas matytu miegamojo baldų komplektu su etnografiniais elementais, kiek tos etnografijos galėjo būti sovietinėje masinėje produkcijoje. Tikriausiai vadinosi „Rūta“ arba „Mėta“… Dvi viena šalia kitos sustumtos lovos raižytais galvūgaliais, spinta, kurios plokštės padailintos medinėmis juostelėmis, komoda ir varstomas veidrodis. Akivaizdu, kad šie baldai atkeliavo iš ankstesniųjų šeimininko namų. Nebuvo nudrengti – o kaip gi, tuomet juk saugojom kiekvieną geresnį daiktą! Perbraukiau pirštu per vieną iš paviršių – švaru, jokios dulkelės. O juk aiškiai matyti – nuolatos čia niekas negyvena… Iš tų pačių senųjų namų matyt atkeliavo ir spalvotas televizorius „Šilelis“ bei didelė maždaug aštuoniasdešimt penktųjų gamybos „Sanyo“ magnetola. Aiškūs specialiųjų parduotuvių ar dolerinių prabangos laikų atributai. Hmm… Koks nors įtėvio draugas? Nepatinka, nepatinka man visa tai…
Pasidėjusi rankinę priėjau prie lango, atitraukiau dienines užuolaidas. Žinoma, pro langą matėsi tik priešais stovinčio namo siena, o vaizdą į gatvę užstojo kažkokia išsikišusi architektūrinė detalė. Idealus kambarys kalinei, ne, saugojamajai, velniai griebtų! Ką man dabar daryti? Labiausiai traukė lova – griūti ir užmigti. Tik aš labai nemėgau užmigti bet kur ir bet kaip, o paskui atsikelti sustirusiai, susivėlusiai. Į lovą reikia eiti nusiprausus, pasimėgavus karštu dušu, pagaliau bent išsivalius dantis. O čia… Cha, vonia tiesiai priešais. Manote, aš pasiėmiau drabužių pamainą? Dantų šepetuką? Kitų kelnaičių, net ir tų neturiu. Gal čia bent chalatas yra? Tik dabar pastebėjau ant komodos su veidrodžiu padėta voką. Na, vokas kaip vokas – baltas, nedidelis. Nejaugi man? O kam daugiau? Tiesą sakant, jeigu jau paliko kam nors kitam – tai tada patys kalti, kad mane čia apgyvendino. Aš turiu visas teises susipažinti su jo turiniu!
Viduje buvo perlenktas baltas popieriaus lapas. Išlanksčiau – dailus braižas… Ir skirtas man:
„Mieloji Rasa,
Tam tikros aplinkybės privertė mane imtis ekstraordinarių priemonių, kurios Tave tikriausiai šiek tiek nustebino ir suteikė nepatogumų. Bet, patikėk manimi, Tu suprasi, kad kitaip elgtis tiesiog negalėjau ir pažadu, jog netrukus sužinosi visas detales, kodėl ir kas nutiko. Tikiuosi, jog Antonas su Tavim elgėsi pagarbiai (jis nuostabus žmogus, ar ne?) ir kelionė į Kauną buvo maloni ir neišvargino.
„Kurgi ne…“
Dabar prašau pabūti mano viešnia ir jaustis kaip namuose. Patarnautoją visada gali išsikviesti šalia durų esančiu skambučiu, o drabužius ir visokias buities smulkmenas, tikiuosi, supirkome atitinkančias Tavo skonį ir poreikius. Prašau jaustis laisvai ir naudotis viskuo nesikuklinant. Virtuvėlėje (antros durys nuo Tavo kambario į dešinę) gali rasti šiek tiek paruošto maisto, tačiau tikiuosi, kad turėsiu galimybę su Tavimi papietauti ar pavakarieniauti vos grįžęs į Kauną.
Labai apgailestaudamas turiu Tau pasakyti, kad kol kas nenorėčiau, kad eitum į miestą, bent jau tol, kol mes nepasikalbėsime. Tačiau prašau nesijaudinti – čia esi labai laukiama viešnia.
Iki greito pasimatymo,
V. R.
Tai jau darėsi juokinga. Plikiai supermenai, kažkoks paslaptingas geradaris, pagrobęs mane ir nupirkęs visą garderobą? Nagi nagi… Ar tik ne pasakoje būsiu atsidūrusi? Atsidariau viršutinį komodos stalčių. Apatiniai drabužiai: kelnaitės, liemenėlės. Ne du ir net ne trys komplektukai. Akivaizdu – tik ką nuo prekystalių, kai kurie – dar su parduotuvių cedeliukais. Žavu! Pasirodo, kažkas žino mano dydžius. Antras stalčius – trumparankoviai ir berankoviai marškinėliai, palaidinukės, naktiniai marškiniai! Humoristas… Trečias – keletas megztukų, džinsai, kelnės. Tik rinkis, tik renkis… Spintos turinys taip pat nenuvylė, tiesa, viršutinių drabužių asortimentas nebuvo toks gausus, bet kabėjo čia ir pora suknelių, dailesnės palaidinės, lietpaltis, šiltesnis paltukas, o viršutinėje lentynoje – keletas šalikėlių, skarų ir kepuraičių. Nejaugi tas V. R. mano, kad aš čia užsibūsiu iki šalčių? Ar čia tik dėl visa ko? Bet antroje spintos sekcijoje radau tai, ko dabar labiausiai norėjau – rankšluosčių ir chalatėlį. Ir dar kokį! Lengvą, šilkinį, dramblio kaulo spalvos, pasiuvinėtą rytietiškais ornamentais, tiesa, turbūt pramoniniu būdu. Kad ir kas būtų tas geradaris, vargu ar jis rūpinsis vienetiniais egzemplioriais.
V. R. Ką tai galėtų reikšti? Vytas? Valius? Vladimiras? Ir kuo gi tu, Rasele, tokia ypatinga? Už ką tau visas šis gėris? Kodėl ne kokiems nors vaikų namams? Viskas dėl šilumos? O gal tave įsimylėjo princas iš balto šešišimtojo merso? Koks ten kieme stovėjo? Ne, tas buvo kibiro spalvos, nelygis… Vis dėlto baigiau save kamuoti svarstymais – išsinėriau iš prakaituotų kelionės drabužių, susisukau į chalatėlį ir nutipenau ieškoti vonios.
