Mikalojus Povilas Vilutis. Sriuba. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 128 p.

Piešiniai autoriaus

Nauja Mikalojaus Vilučio knyga „Sriuba“ – esė rinkinys, tarsi prieš penkerius metus išėjusio „Torto“ tęsinys, tik, pradėjęs nuo deserto, dabar menininkas patiekia pirmąjį patiekalą – sriubą. Nepraradę humoro jausmo „Sriubos“ ragautojai ir valgytojai ras čia įvairiausių prieskonių – autorius paskanino sriubą per savo įspūdingą gyvenimą patirtais spalvingais įspūdžiais, nutikimais.

Gimiau Žvėryne 1944 metais. Žvėrynas – tai ne zoologijos sodas, tai Vilniaus rajonas. Buvau vaikas, paišiau paveikslėlius, vėliau buvau menininkas girtuoklis, nepripažintas genijus. Tada nupaišiau geriausius savo paveikslus. Paskui buvau pripažintas dailininkas, bet jau nebe genijus. Vilniaus dailės akademijoje mokiau studentus meno, nors nežinau, kas menas yra. O dabar nežinau nieko. Iš savo nežinojimo knygą parašiau ir pavadinau ją „Sriuba“. Mano virtuvėje virtos visiems žinomos mintys. Gal kiek kitokio skonio. Cogito ergo sum. Nusibodo galvoti. Nusibodo būti. Ir nežinoti nusibodo. Kai buvau jaunas, žinojau. 

 

„Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk!“

Mano vaikystės draugė Alma, išgirdusi mano ilgesingą aimaną, paklausė: „Nejaugi nori būti jaunas ir durnas, o ne senas ir išmintingas?“ – „Noriu būti, – atsakiau savo jaunystės draugei Almai, – senas ir durnas.“ Kad žinočiau. Kad nereikėtų galvoti, kad galėčiau ramiai negyventi. Galvojimas – blogis. Gyvenimas – blogis. Tie, kurie žino, negyvena. Jiems pasisekė.

Mikalojus Vilutis

Mikalojus Vilutis „Tyto alba“ archyvo nuotr.

Meilė

Ugnis akyse uždega ugnį kitose akyse. Nubunda žmogus.

————————————————————————————————————————-

Žmogus, kuris galvoja taip pat kaip aš, yra labai išmintingas. Žmogus, kuris daro tai, ko noriu aš, yra teisuolis. Gyvulys, kuris daro tai, ko noriu aš, taip pat yra teisuolis. Taip vertinu žmones ir gyvulius, ir aš nesu išimtis.

Žmogus sviedžia pagalį, o šuo nubėga ir dantyse jį parneša atgal.

„Koks protingas šuo, – galvoja žmogus, – nes daro tai, ko aš noriu.“

O katė pagalio neatneša. „Neprotinga katė“, – nutaria žmogus. O katė galvoja: „Nusviedei pagalį, kvaily, tai pats ir atsinešk.

Aš tau ne tarnaitė. Aš laisva. Aš ne šuo ir padų tau nelaižysiu.“

—————————————————————————————————————————–

Nesuprantami man žmonės, mylintys šunis. Matyt, jie nori šalia savęs matyti dar menkesnį padarą už save. Arba vieniši žmonės, kuriems vienatvė nyki, nes jie neturi ką su ja veikti. Ir su savim neturi ką veikti. Ir kai pasensta, pradeda rūpintis šunimis ir katėmis. O tie, kurie nėra vieniši, rūpinasi savo artimaisiais. Kai pasensta. Ir kai jie numiršta, artimieji ant jų kapų pastato gražius paminklus. Mano brolis Kristupas iškala tokius paminklus iš akmens. Žmonės jį stebina: „Niekam nerūpi žmogus, kol jis gyvas, – kalba Kristupas, – bet kai gyvas žmogus numiršta, artimieji pradeda juo rūpintis ir ant jo kapo pastato didingą paminklą, reiškiantį begalinę meilę mirusiajam.“ Aš esu vyresnis brolis (faktas) ir protingesnis (mano nuomonė), todėl sakau jam: „Paminklus mirusiesiems artimieji stato ne iš meilės, o iš dėkingumo, kad jie pagaliau numirė ir daugiau savo artimaisiais nebesirūpina.“ Gyviesiems paminklai nestatomi. „Kokia graži buvo mano jaunystė“, – sako senas žmogus ir atsidūsta. Nebuvo ji graži. Tik pasidarė graži, nes jos nebėra, ji numirė. Mirtis graži, bet ne jaunystė. Aš karste būsiu gražus. Kilsiu į viršų ir grožėsiuos savimi iš padangių.

Mirusiems asilams paminklai nestatomi. Tik žmonėms. Asilas – kvailumo simbolis. Taip nutarė žmonės, nes asilas jiems nepaklūsta, kai nenusiteikęs. Sustoja jis kelyje nešuliais apkrautas, įremia galvą į medį ir stovi tvirtas kaip uola. „Reikia laukti, – sako išmintingas kirgizas, – niekas neprivers jo pajudėti – nei pyragas, nei botagas.“ Gyvulys su charakteriu.

Pamyro kalnuose pažinau asilus. Gerbiu juos, nes jie verti pagarbos. Gėrėjausi jais, nes pasigėrėjimo jie verti taip pat. Lipau į kalną, o priekyje lipo asilas su mūsų kuprinėmis. Stačiose vietose plonos ir stiprios, tarsi nukaltos iš Damasko plieno asilo kojos judėjo tiesiai prieš mano veidą. Jeigu asilas būtų spyręs man į galvą, būtų mane užmušęs. Mano gyvybė buvo asilo rankose. Kadangi esu talentingas menininkas, tai ir tautos kultūros likimas buvo asilo rankose. Nieko naujo.

———————————————————————————————————————————–

Ilsėjomės laukymėje, aptvertoje gana aukšta akmenine tvora. Augo keli medžiai, tekėjo upelis ir ganėsi asilė. Keliu artėjo asilas. Ant jo buvo uždėti du sunkūs maišai su miltais, keli aliumininiai puodai, dar kažkokių rakandų ir didelis kirgizas. Visa tai nešė gyvulėlis, ne ką stambesnis už ožką. Stulbinamas vaizdas. Žiūrėjom ir stebėjomės asilo jėga ir ištverme.

Asilas pamatė asilę. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Jis nukratė nuo savęs kirgizą, rakandus ir maišus su miltais į krištolinį upelio vandenį. Viską nuo savęs nukratė. Liko tik balnas ir aliumininiai puodai. Pats puolė prie asilės, pakeliui išgriaudamas dalį akmeninės tvoros. Jis pasikeitė neatpažįstamai. Tapo gyvuliu su penkiomis visiškai vienodo ilgio kojomis. Visa jo esybė skleidė tokį galingą meilės virpesį, kad nuo kalnų ėmė byrėti akmenys. Akys tapo didelės ir juodos, nieko nematančios, apakintos demoniškos aistros, kokios žmogui neduota patirti. Kas vyko toliau, aš nepajėgiu aprašyti. Galinga meilė, įgavusi matomą pavidalą. Tokių stulbinamų meilės apraiškų, lydimų pasiutusio puodų barškesio, man niekada daugiau neteko regėti.

————————————————————————————————————————————

„Akimirka su tavimi, mano meile, vertesnė už visą gyvenimą.“

———————————————————————————————————————————–

Štai vedė turtuolis gražuolę, labai ją mylėjo, o jinai jo nemylėjo, o gal nustojo mylėti, po metų metė jį ir prisiteisė milijoną. „Tai apgavo turtuolį, tai kvailas turtuolis, taip jam ir reikia“, – džiaugėsi tie, kurie man papasakojo šią istoriją. O gal žmogaus gyvenime yra metai, verti milijono, gal yra diena, verta dviejų milijonų, gal akimirka šalia be galo mylimo žmogaus verta trijų milijonų. Kai užmiršti, kad ta akimirka baigsis. Kiek tokia akimirka kainuoja? Už kiek galima ją nusipirkti? Ką? Ne, nekvailas turtuolis. Žino tikrąsias vertes.

Tarpukario metų „Naujosios Romuvos“ viršelyje buvo nespalvotas Veneros veidas iš Boticelli paveikslo „Veneros gimimas“. Mano pirmoji nespalvota meilė. Mano ilgų rudens vakarų svajonė. Grynoji svajonė, nes neįsivaizdavau, kaip ji turėtų išsipildyti. Sužinojau negreit. Daug skaudėjimo.

————————————————————————————————————————————-

„Išgyvenau be tavęs tris minutes, tris dienas. Išgyvensiu ir dar

vieną minutę, ir dar vieną dieną, ir iki galo.

Nebūsiu pažemintas.“

———————————————————————————————————————————–

Vaikystės „uždarasis periodas“ man tęsiasi visą gyvenimą. Moterys mane nelabai myli. Saikingai. Suprantu aš jas. Nesu meilės žinovas. Nedaug turiu tiesioginės patirties. Tik iš tolo. Galbūt tai pranašumas. Iš tolo matyti kalnas, bet ne iš arti. Kalno esmė matyti. Visuma. Jeigu būčiau šešiasdešimt devynių šviesmečių atstumu nuo žemės, galėčiau matyti savo gimimą ir stebėti visa tai, kas vyko su manim vėliau. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyvenčiau iš naujo. Kaip jausčiausi, nežinau. Kaip atrodo asilas ir asilo meilė, žinau. Galvoju, ar meilė, duota asilui ir žmogui, yra begalinė, ar baigtinė. Gal kaip šimtas litų ir kiekvienas gali juos leisti kaip tinkamas? Gali pirkinėti ledinukus, kol pinigų neliks, arba įsigyti vieną vertingą daiktą? Nežinau.

Kai buvau penktokas, mūsų klasę vedė į ekskursiją, į saldainių fabriką. Ekskursijos vadovė pasakė, kad saldainių galim valgyti, kiek norim, tik negalim jų išsinešti. Pirmiausia nuvedė į patalpą, kur gamino ledinukus. Prisikimšom ledinukų į burnas, kiek tilpo. Pilnom burnom nuėjom į kitą patalpą, kur gamino skanesnius saldainius su raudonais dryželiais. Išspjovėm ledinukus ir prisikimšom pilnas burnas dryžuotų saldainių. Keliavom toliau ir kimšom į save ten gaminamus saldainius. Pagaliau mus nuvedė į skyrių, kur gamino pačius skaniausius – „Varinį raitelį“. Deja, mūsų saldainių valgymo galimybės buvo visiškai išsemtos. Bandėm valgyti, bet patyrėm tik šleikštulį. Galimybės ribotos. Visur. Galbūt ir meilėje. Moteris, keliaujanti iš lovos į lovą, myli kiekvieną, kuris to pageidauja. Kai sutinka sau skirtą žmogų, su kuriuo galėtų patirti tikros meilės tikrą palaimą, meilės nebėra. Nebeliko. Sakoma, moterims – meilė, o vyrams – tik antri galai. Nemanau. Tik meilės skirtingos. Nes moters ir vyro prigimtys skirtingos. Laikai keičiasi, bet prigimtis ne. Vyras yra medžiotojas. Jis pamato žvėrį ir nutaiko į jį savo šaudyklę. Visa savo esybe susitelkia į vieną tašką. Jeigu dairytųsi į šalis, nieko negalėtų nušauti. Todėl vyrui nieko daugiau nėra, tik tas taškas. Kitų dalykų, kurie yra šalia, buvo ir bus, jam nėra. Ir jeigu vyras myli moterį, tai tik ją vieną, tų, kurias mylėjo, neliko nė pėdsako, tos, kurios yra aplink, jam nerūpi. Tokia vyro, medžiotojo, prigimtis. Moterys dairėsi į šalis, šakneles, grybus ir uogas rinko. Susitelkti į vieną tašką jos negalėjo, nes turėjo sukioti galvą, kad matytų, kur jų vaikai laksto. Skirtingi gyvenimai ir prigimtys duoti vyrui ir moteriai. Pastebėjau, kad moteris, išsiskyrusi su keliais vyrais, jų neužmiršta ir jais rūpinasi. Vyrams buvusios žmonos niekada nerūpi. Moters širdyje – visi jos vyrai. Ir kuo jų buvo daugiau, tuo mažiau vietos lieka paskutiniam. Moters praeitis kartu su ja. Jeigu moteris guli su vyru, tai šalia guli ir visi kiti vyrai, su kuriais ji gulėjo. Vyro širdis – tik tai vienintelei, kitų nelieka. Jokios konkurencijos. Kiekviena meilė – pirmoji. Su kiekviena moterim jis praranda nekaltybę. Vyro meilė neišsemiama. Todėl teiginys, kad vyrui rūpi moters praeitis, o moteriai – vyro ateitis, yra pagrįstas, gyvenimo padiktuotas. Vyrui praeities nėra.

———————————————————————————————————————————–

Vyras stengiasi įgyti tik vienos moters palankumą, o moteris – visų vyrų. Kantas taip sakė.

———————————————————————————————————————————-

Moteris sako savo meilužiui:

– Aš myliu savo vyrą.

– Tai kodėl tu čia, su manim?

– Nes aš ir tave myliu.

————————————————————————————————————————————–

Kiaušinis iš vištos ar višta iš kiaušinio? Toks amžinas klausimas. Man kiaušinis yra daiktas. O višta – gyvybė daikte. Višta turi individualybę, o kiaušinis ne. Gal individualybė yra amžina, yra ne tik kūne ir gali pati susikurti kūną, kokio nori, arba įlįsti į tokį, kokio nusipelno. Todėl aš linkęs manyti, kad kiaušinis yra iš vištos, o višta – pati iš savęs. Sakoma, visata sukūrė pati save. Arba amžinai buvo. Amžina višta. Save kurianti višta. Mano idealas ir gyvenimo tikslas.

Sanskrito skambėjimas. Visata ir višta. Panašūs žodžiai.

————————————————————————————————————————————-

Gyvenu kaip višta, be varginančių pastangų, lesioju tai, kas po kojomis, padangėmis neskraidau, bet šiek tiek paskristi galiu. Dauguma žmonių net to negali. Kiaušinių padėjau nedaug, bet daug kudakavau. Žmogaus gyvenimas – kiaušinių ir kudakavimo suma. Kiekiai skirtingi, bet suma ta pati. Visą savo gyvenimą svajojau nepriklausyti nuo išorės ir tapti savo paties priežastimi. Aš esu mano būsenos ir noriu jas valdyti. Būti savo paties valdovas. Pajusti savyje didžiulę vištos jėgą. Laisvę nepriklausyti nuo nieko, tik nuo savęs. Tokios svajonės. Pirmą kartą pamačiau savo būsimą žmoną Nijolę tamsiame gotikiniame koridoriuje ir ištiko mane meilė. Ir svajonės apie laisvę ir nepriklausomybę baigėsi. Ištinka meilė kaip stichinė nelaimė, ir žmogus bejėgis. Nė viena jo gyvenimo akimirka jau nebe jo. Jausmai, būsenos, laimė ir kančia jau nebe jam priklauso. Nelieka akmens ant akmens. Akmeninės tvoros griūva. O prieš meilę atrodė tokios tvirtos. Asiliška istorija.

Ant stalo padėta lėkštė su obuoliais. Mano žmona Nijolė nežiūri į lėkštę, tik ištiesia ranką ir paima obuolį. Aš apžiūriu obuolius, akimis išsirenku geriausią ir galvoju: reikia jį paimti, kol kas nors kitas nepaėmė. Paskui nutariu, kad nedera taip daryti. Mano žmona Nijolė nematys, kokį obuolį aš paėmiau, bet kiti, kurie taip pat nori paimti geriausią obuolį, pamanys, kad esu nekultūringas savimyla. Todėl paimu arčiausią obuolį, kad atrodyčiau geresnis negu esu. Kultūros esmė.

Manau, mano žmona mane irgi rinkosi kaip obuolį iš lėkštės.

Moteris, gebanti visą save atiduoti kitam. Iki galo.

Tokią Dievas Ievą sukūrė.

————————————————————————————————————————————-

Žmogus nori būti mylimas. Jis galvoja: „Myli mane, o ne kitus, nes aš esu vertingas, o kiti nevertingi.“ Taip galvoja žmogus ir jam gera. Laimės sąlyga. Protas sako, kad geriau nebūti mylimam. Daug skausmo mylintiems. Jeigu esi mylimas, esi reikalingas ir jau nesi laisvas, nes mylinčio žmogaus būsenos priklauso nuo tavęs. Tenka stengtis elgtis taip, kad neįskaudintum mylinčio žmogaus, o tai reiškia – ne taip, kaip norisi.

————————————————————————————————————————————

– Ateik, mergaite. Kalbėsiu tau žodžius, kurių tu negirdėjai.

– Nereikia man žodžių.

– Mergaite, aš neprisimenu tavo veido, tik tavo ilgesį.

—————————————————————————————————————————————

Esu priemonė gyventi, bet ne gyvenantis. Priemonė man nežinomam tikslui siekti. Bandau sužinoti. Eilėraštis toks yra. Perskaičiau ir nepamirštu.

Aš myliu tave švelniai,

Kaip upė myli krantą.

Aš myliu tave stipriai,

Kaip bangos myli vėją.

Aš myliu tave tyliai,

Kaip medis myli lietų.

Vis galvoju: koks gražus ir liūdnas turi būti žmogus, parašęs tokias eiles. O tas, kuriam šios eilės skirtos, gali pasakyti: gyvenu ne veltui. Tik nežinau, ar yra tas žmogus, ar tik to žmogaus ilgesys.

Nežinau, kas geriau – laisvė ar meilė. Nesvarbu. Nereikia nei laisvės, nei meilės, nieko nereikia, nes viskas beprasmiška. Taip kalba tie, kurie nori atrodyti protingi.

Kažkada seniai seniai mačiau mergaitės akis, pilnas liūdesio ir ilgesio. Maniau, liūdesys ir ilgesys man skirti. Klydau, bet tą akimirką sužinojau prasmę. Aš esu kito žmogaus laimės priežastis. Ir gražaus liūdesio. Ir ilgesio. Ne veltui esu. Kokios dar prasmės reikia? Laimės akimirka, duota žmogui. Aš irgi, sprendžiant iš išvaizdos, esu žmogus. Laimės akimirka, duota sau pačiam. Toks gyvenimo tikslas man labai patinka. Sužinojau, kam gyvenu. Savo džiaugsmui.

O gal geriau, kad viskas man prarastų prasmę. Ir aš pats.

Liktų tik tuštuma. Pirmapradė palaima.

 

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: