David Suchet ir Geoffrey Wansell. Puaro ir aš. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328. [8 iliustr. lap].

Negaliu paaiškinti, kaip jam tai pavyksta, tačiau mažasis belgas geba žiūrovams suteikti saugumo jausmą. Žmonės žiūri į jį ir pasijunta geriau.

David Suchet (Deividas Sušė) – garsus Jungtinės karalystės aktorius, kurio protėviai litvakai kilę iš Žemaitijos. Per keturiasdešimt karjeros metų D. Suchet vaidino daugybėje teatro spektaklių. Už nuopelnus dramos menui jis 2011 metais buvo apdovanotas Britanijos imperijos antrojo laipsnio ordinu. Tačiau labiausiai jį visame pasaulyje išgarsino Agathe‘os Christie personažo Erkiulio Puaro vaidmuo, kurį jis vaidino net 24 metus. Apie tai Davidas Suchet ir pasakoja savo knygoje „Puaro ir aš“.

Erkiulis Puaro – vienas žymiausių visų laikų literatūrinių personažų. Davidas Suchet – vienas garsiausių ir labiausiai nusipelniusių Jungtinės Karalystės aktorių. Dabar Davidas Suchet viso pasaulio televizijos žiūrovų akyse jau nebeatsiejamas nuo Puaro, tačiau 1987-tųjų metų rudenį, kai aktorius pirmą kartą buvo pakviestas vaidinti garsųjį seklį, to niekas negalėjo numatyti. Visgi jųdviejų susitikimas tapo lemtingas.

„Puaro ir aš“ – nepaprastai šiltas, emocingas ir drauge pagarbus pasakojimas apie vienos asmenybės tapsmą kita. Apie aktoriaus profesionalumą kuriant personažo, kurį iš knygų pažįsta visas pasaulis, charakterį. Apie nepaprastą principingumą ir smulkmeniškumą, dėmesį kiekvienai detalei. Apie didžiulį darbą kuriant vaidmenį, apie meilę ir atlaidumą Puaro keistenybėms. Apie tai, kaip Davidas Suchet ir Erkiulis Puaro tapo vienu asmeniu. Asmeniu, kurį pamilo ir įvertino žiūrovai, kurį pripažino reiklioji damos Agathe‘s Christie dukra Rosalind Hicks.

“Puaro ir aš”: netikėta, netgi intymu. Nuoširdu. Šilta. Kartais juokinga ir keista.

Tai unikali galimybė pažvelgti ne tik į filmavimo aikštelės užkulisius, bet ir į tikro aktoriaus sielą.

2 skyrius

„Privalote niekada iš jo nesijuokti“

Grįžus į Londoną mano mintis tebebuvo užvaldęs Puaro balsas. Privalėjau jį perteikti tinkamai. Jis nebuvo juokdarys, jame nebuvo nieko, iš ko galėtum šaipytis – tai buvo pati šio žmogaus esmė. Bet kaip ją užčiuopti?

Kad pasilengvinčiau užduotį, parsinešiau iš BBC krūvą Belgijos radijo stočių įrašų valonų ir prancūzų kalbomis. Puaro buvo kilęs iš Lježo, taigi jo gimtoji turėjo būti Belgijos prancūzų kalba, kuria šneka 30 procentų šios šalies gyventojų, o ne valonų, artimesnė šnekamajai prancūzų kalbai. Prie to dar pridėjau iš Belgijos transliuojamų angliškų radijo laidų, taip pat angliškų programų iš Paryžiaus įrašus. Didžiausias mano rūpestis buvo suteikti Puaro tikroviškai skambantį balsą, tokį, kokį girdėjau mintyse skaitydamas damos Agathos kūrinius.

Įrašų klausiausi ištisas valandas ir pamažu ėmiau jungti Belgijos valonų kalbą su prancūzų, iš lėto kaitaliodamas vietą, iš kur turėtų sklisti balsas: pradėjęs nuo žemo krūtininio vis aukštinau, kol garsas virto kiek aukštoku ir, reikia pripažinti, labiau pedantišku.

Po kelių savaičių nusprendžiau, kad man pagaliau pavyko: kaip tik šitaip Puaro balsas turėtų skambėti, jei sutikčiau jį gyvą. Kaip tik taip jis turėtų su manimi šnekėtis: šiek tiek, kaip jam įprasta, nusilenkdamas, kai spaudžia ranką, šiek tiek pakreipdamas galvą į kairę, kai nusiima iščiustytą pilką fetrinę skrybėlę.

Kuo aiškiau mintyse girdėjau Puaro balsą ir kuo daugiau atrasdavau charakterio bruožų, tuo labiau stiprėjo mano pasiryžimas atliekant šį vaidmenį niekada nesileisti į kompromisus. Pasižadėjau sau, kad neleisiu jam būti pajuokos objektu. Galbūt Puaro pasipūtęs, tačiau rimtas žmogus, toks pat rimtas kaip aš, ir man norėjosi tai atskleisti.

Štai tuomet ir ėmiau suprasti, kad mudu, galimas daiktas, turime kur kas daugiau bendra, nei įtariau iš pradžių. Abu tam tikra prasme buvome pašaliečiai: jis – Anglijoje gyvenantis belgas, aš – Padingtone[1] gimęs londonietis, vis dėlto visada jautęsis čia šiek tiek svetimas. Tačiau tai nebuvo vienintelė mūsų bendrybė. Aš taip pat mėgstu tvarką, metodiškumą ir simetriją. Kaip ir Puaro nesileidžiu į kompromisus dėl to, kuo tikiu. Tai neabejotinai galiojo ir kalbant apie jo aprangą.

Kai grįžau iš Brajerio, man parodė keletą šiam serialui sukurtų kostiumų. Bet jie nebuvo itin vykę. Mano akimis žiūrint, šie drabužiai neatitiko Puaro vaizdinio, kurį buvau susidaręs skaitydamas knygas ir rengdamas savybių sąrašą. Kostiumai buvo per daug rėksmingi, pernelyg rėžė akį. Jie labiau tiko komedijai, o ne tokiam personažui, kokį norėjau įkūnyti, taigi atmečiau juos. Nenorėjau, kad mano Puaro atrodytų kvailai.

Deja, man pasiūlyti ūsai buvo beveik tokie pat niekam tikę: gerokai per dideli, užgožiantys veidą, taigi su jais atrodžiau kaip ruonis – gana pasibaisėtinai. Net nežinojau, ką sakyti. Buvau klaikiai nusivylęs, bet tai tik dar labiau sustiprino mano ryžtą. Net negalvojau atsitraukti. Viskas, ką man siūlė, su Puaro, kokį norėjau parodyti, neturėjo nieko bendra, ir aš neketinau leisti daryti iš jo kvailį.

Briano Eastmano padedamas „gavau leidimą“ dėvėti drabužius, kokiais pati Agatha Christie buvo aprengusi Puaro savo knygose: trijų dalių kostiumą, stačią apykaklę su užlenktais galiukais, avėti žvilgiais lakiniais odos batais ir segtis antkurpius. Keletas prie pasirengimo serialui dirbančių žmonių tuo ne itin apsidžiaugė. „Tokie drabužiai televizijoje atrodys nuobodžiai, jie nėra ganėtinai įdomūs“, – kalbėjo jie. Bet aš užsispyriau.

Agatha Christie rašė, kad Puaro tam tikru dienos metu nešioja dieninį fraką, kelnes su ruoželiais ir pilką liemenę, tad norėjau, kad kaip tik taip jis atrodytų ir televizijoje, – nei daugiau, nei mažiau. Juolab, kad dvidešimt antras mano sąrašo punktas teigė: „Labai smulkmeniškas dėl savo išvaizdos“, dvidešimt ketvirtas pridūrė: „Visada nešioja prisegamą apykaklę – stačią, su užlenktais galiukais“, o trisdešimt trečias pažymėjo: „Jo išvaizda (įskaitant plaukus) visada nepriekaištinga. Nagai prižiūrimi ir žvilgantys.“

Arba mano Puaro visada bus šitaip apsirengęs, arba aš jo nevaidinsiu.

Lygiai taip pat buvau nusistatęs dėl ūsų. Nenorėjau, kad jie atrodytų lyg koks kvailas prielipas. Ūsai šiam žmogui buvo labai svarbūs, jie buvo pedantiškumo atspindys. Puaro be galo skrupulingai juos prižiūrėjo. Mano dvidešimt pirmas įrašas tvirtai teigė: „Keliaudamas visada pasiima ūsų priežiūros rinkinį iš gryno sidabro.“

Štai kodėl kartu su Brianu Eastmanu ir grimuotojais nusprendėme, kad ūsus, kuriuos nešiosiu televizijos seriale, susikursime patys, ir atmetėme viską, ką mums iki tol siūlė. Tai darydami rėmėmės aprašymu, pačios Agathos Christie pateiktu romane „Žmogžudystė Rytų eksprese“, kurį ji sukūrė 1933-iaisiais ir išleido po metų.

Be to, beveik po keturių dešimtmečių – pasirodžius filmui su Albertu Finney’u – ji sakė: „Rašiau, kad Puaro ūsai – puikiausi Anglijoje, o filme jis apskritai jų neturi. Gaila. Kodėl jis turėtų būti be puikiųjų ūsų?“ Nusprendžiau būti ištikimas rašytojai ir, suprantama, neketinau leisti, kad mano Puaro neturėtų puikiausių ūsų Anglijoje.

Galiausiai mudu su Brianu išrinkome ūsus, kurie, mūsų galva, atitiko damos Agathos įsivaizdavimą: jie buvo maži, tvarkingi, rūpestingai sutepti pomada, aukštyn užriestais galiukais, sudarančiais vieną liniją su nosies galiuku. Mums tai buvo gražiausi ūsai Anglijoje, sutepti, kaip tik tokie, kokius privalėjo turėti Erkiulis Puaro.

Taigi tvirtai dėl visko apsisprendęs 1988 metų birželio pabaigoje atvykau į Tvikenhamo kino studiją pietvakariniame Londono pakraštyje, netoli Temzės, ir buvau rūpestingai aprengtas drabužiais, turėjusiais išryškinti manojo Puaro portretą. Tai buvo pirmas bandomasis filmavimas.

Pirmiausia ėmėmės kamšalų. Kad mano kūnas įgautų reikiamą formą, jų prireikė daug: ant pilvo, krūtinės, nugaros ir pečių. Iš tiesų esu gana lieknas, bet buvo labai svarbu, kad toks nebūtų Puaro. Dėl kamšalų atrodžiau lyg būčiau 40 svarų sunkesnis ir tapau panašus į žmogų, sveriantį per 200 svarų. Prisegama stati apykaklė, tarsi čiuptuvai suspaudusi kaklą, šiek tiek pastorino mano veidą.

Po kamšalų perėjome prie drabužių, ir aš primygtinai reikalavau, kad bandomajam filmavimui kelnės su ruoželiais turėtų nepriekaištingą kantą, juodas dieninis frakas būtų ką tik išlygintas, kad pilka liemenė puikiai tiktų, o balti marškiniai tiesiog švytėtų. Paskui aprengėja frako atlape pritvirtino butonjerę – mažą vazelę su puokštele gėlių. Teliko su tokiu vargu parinkti ūsai. Juos prilipdė grimuotoja – pirmoji iš daugelio, su kuriomis teko per visus tuos metus dirbti. Ūsai visada būdavo priklijuojami grimavimo vagonėlyje arba persirengimo kambaryje man jau apsivilkus kostiumą. Jų visada būdavo pora, kad vieniems susidėvėjus turėtume kitus.

Drabužių prižiūrėtojai dabar beliko viena – rūpestingai išvalyti Puaro skrybėlę. Atsargiai jai priminiau, kad mano sudaryto savybių sąrašo keturiasdešimt šeštas punktas teigia, jog mažasis belgas „prieš išeidamas iš namų kaskart švelniai pasivalo skrybėlę“. Galiausiai pats sau priminiau keturiasdešimt aštuntą punktą: „Negali pakęsti netvarkos ar jos pojūčio. Purvo dėmelė jam „skausminga lyg kulkos padaryta žaizda“.“ Taigi neturi būti nė menkiausios dėmelės.

Įžengiau į filmavimo su garsu paviljoną, kur turėjo būti fotografuojama ir atliekamas vaidmens tinkamumo testas, ir leidau sau – tik akimirką – pagalvoti, kad net pačią Agathą Christie turbūt apimtų pasididžiavimas išvydus vyriškį, kuris šį rytą čia žingsniuoja priešais kameras. Jausdamasis gana pasitikintis savimi pavaikštinėjau pirmyn atgal, nusilenkiau, nusiėmiau skrybėlę ir kiek atsargiai nusišypsojau į kamerą. Dar nebuvau tikras, ar gerai išmokau šypsotis kaip Puaro – suspaustomis lūpomis.

Bet mano pasididžiavimas netrukus sprogo lyg burbulas: vieno akivaizdaus dalyko nebuvau perpratęs – Puaro eisenos.

Kai su Brianu Eastmanu tą popietę susėdome peržiūrėti bandomojo filmavimo įrašo, aiškiai supratome, kad vaikščiojau ne taip, kaip būtų ėjęs tas didis žmogus. Mano žingsnis atrodė per didelis ir per daug tvirtas. Manasis Puaro turėjo vaikščioti tarytum šokėjas – plastiškai ir grakščiai, kojas visada statydamas ant padų pagalvėlių. Įraše jis vaikščiojo lyg vaidindamas Jagą – vyriškai, teatrališkai, žodžiu, kaip tik nori, tik ne pedanto eisena.

Iš Tvikenhamo išvykau pritrenktas ir apimtas panikos, o kai grįžau namo, jau stovėjau ant nevilties slenksčio. Kaip man atrasti Puaro eiseną? Neturėjau nė menkiausios idėjos. Buvau visiškai sutrikęs. Bet tuomet prisiminiau, kad Agatha Christie kartą ją yra aprašiusi. Tik kur? Ėmiau vieną po kito naršyti jos romanus, beviltiškai ieškodamas to aprašymo, ir galiausiai – visiškai atsitiktinai – jį aptikau.

Štai tie autorės žodžiai: „Puaro perėjo veją sparčiais smulkiais žingsneliais, skausmingai statydamas į lakinius batus įspraustas pėdas.“

Jam skaudėjo pėdas – štai dalis paslapties, o kita dalis – jo žingsnių „smulkumas“. Pagaliau viską supratau, bet kaip man tokią eiseną atkurti?

Tuomet prisiminiau gerai žinomą Laurence’o Olivier pasakojimą apie tai, kaip jam pavyko išsiugdyti „dabitos“ eiseną vaidinant restauracijos laikotarpio komedijoje: „Tarp sėdmenų, drauguži, įsidėjau pensą ir pabandžiau jį ten išlaikyti. Žinojau: jeigu sugebėsiu, pavyks sukurti vaidmeniui reikalingą smulkią eiseną.“

Nė akimirkos nedvejojęs išėjau į sodą ir ėmiau vaikštinėti su pensu tarp sėdmenų – skirtumas tik tas, kad tai buvo maža, šiuolaikinė moneta. Larry naudojo didelį senovinį pensą.

Vaikščiojau valandų valandas tai sustodamas, tai apsisukdamas, tai nusilenkdamas – ir vis sėdmenimis spausdamas pinigą. Iš pradžių moneta iškrisdavo, bet ilgainiui ėmiau išlaikyti ją vis ilgiau, galiausiai pradėjau net pamiršti, kad ji ten. Mano žingsnis pasidarė trumpesnis, pėdas ėmiau statyti nuo pirštų, be to, visą laiką įsivaizdavau, kad skausmingai maudžia į lakinius batus įspraustos pėdos.

Galiausiai paskambinau Brianui Eastmanui ir pasiūliau surengti antrą bandomąjį filmavimą. Tvikenhame mane vėl aprengė Puaro drabužiais, nugrimavo – žinoma, priklijavo ir ūsus, – apavė ankštais nublizgintais batais. Tada išėjau priešais kameras.

Pavyko. Pagaliau žinojome, kad turime savo Puaro su jam būdinga eisena ir visais kitais dalykais.

Man liko vienintelė užduotis: susirasti knygą apie Eduardo VII laikų manieras. Juk romane „Mįslingas nutikimas Stailse“ iš Skotland Jardo inspektoriaus Džepo sužinome, kad vienas iš svarbiausių Puaro nagrinėtų nusikaltimų jam dar dirbant Belgijos policijoje buvo 1904 metų Aberkrombo klastotės byla, vadinasi, jis neabejotinai išmanė Eduardo VII laikų Europos etiketo subtilybes. Puaro turėjo ugdytis manieras XIX ir XX amžių sandūroje, būdamas vidutinio amžiaus. Kaip tik tuomet jos susiformavo ir liko visam laikui.

Norėjau tiksliai žinoti, kaip Eduardo VII epochos džentelmenas pasveikintų damą, kaip dera kilstelėti skrybėlę, žingsniuoti su lazdele, laikyti pirštines ir ar reikia jas nusimauti, o jeigu taip – kada, kaip, kam ir kada nusilenkti, kaip paimti damos ranką ir pabučiuoti, kaip pajusti tylą ir jos nesudrumsti.

Šiandien mažai belikę žmonių, kurie su fetrine skrybėle, baltomis pirštinėmis ir lazdele sidabrine rankena mokėtų tvarkytis taip, kad nė vienas iš šių daiktų arba jie visi neiškristų. Širdyje žinojau, kad Puaro niekada nebūtų sau leidęs tokios klaidos.

Bėgant 1988 metų vasarai pribloškė dar vienas dalykas – ėmiau vis aiškiau įžvelgti paraleles tarp Puaro ir savęs.

Šešiasdešimt penktas mano sudaryto Puaro savybių sąrašo punktas pažymi, kad „dirbdamas namuose jis paprastai vilki dieninį fraką – tarsi gydytojas iš Harlio gatvės[2]“. Tai man sužadino prisiminimus apie tėvą – ginekologą akušerį, – kuris taip pat vilkėdavo bute Harlio gatvėje 2, kai priimdavo privačius pacientus.

Kaip ir Puaro, mėgstu, kad mano aplinkoje viskas būtų simetriška. Jei statau ant židinio atbrailos kokius nors daiktus, tarpai tarp jų turi būti vienodi, tiesa, toks fanatiškas kaip Pua­ro nesu. Manau, kad žmonėms atrodo, jog su manimi lengva kalbėtis – tą patį jie galvojo ir apie Puaro. „Moterys jį laiko be galo mielu“, – teigia septyniasdešimt penktas savybių sąrašo punktas. Mano brolis Johnas tvirtina, kad jaunystėje visad traukdavau žavias merginas, o jam pačiam esą ne itin sekęsi, bet aš, atvirai sakant, šito nepamenu. Užtat, kaip ir Pua­ro, pripažįstu, kad damos gali priversti mano akis sužibėti. Manau, mano žmona su tuo sutiktų, nes jos žiba, kai žvelgiu į ją. Esama tarp mūsų panašumo ir kalbant apie nuplikimą. Didžiąją dalį plaukų praradau būdamas vos dvidešimt trejų po nelaimingai pasibaigusios meilės. Buvau visiškai palūžęs, mano plaukai – taip pat. Galbūt tas pat nutiko ir Puaro, mat, pasak šešiasdešimt septintos pastabos: „Kartą buvo įsimylėjęs anglę merginą, kuri kepdavo jam purų omletą.“ Vedybos jam būtų patikusios, nes, kaip man priminė aštuoniasdešimt devintas įrašas, jis „nuoširdžiai tiki, kad vyro ir moters laimė yra svarbiausias dalykas pasaulyje“.

Atrodė, tarytum aš ir Puaro imtume virsti vienu, – tik man galbūt šiek tiek labiau nei jam sekėsi meilėje.

Taip jau sutapo, kad likus keliems mėnesiams iki filmavimo mudu su Sheila nusprendėme pirkti naują namą. Vaikai darėsi vis judresni, ir mes norėjome, kad jie augtų kur nors priemiestyje, o ne žmonių perpildytame Londono centre.

Vienas iš apžiūrėtų namų buvo Elmdenas Pineryje: jis priklausė puikiam aktoriui komikui, dabar jau amžiną atilsį Ronnie’ui Barkeriui, – kai tenai nuvykome, abu su Sheila sutikome, kad pastatas atrodo lyg iš Agathos Christie romanų. Langų stiklai švininėmis juostelėmis padalyti į daug lygių dalių, art deco stiliaus priekinės durys ir bendrieji kambariai, net sodas ganėtinai didelis, kad tilptų visi įtariamieji, kol Puaro galų gale atskleis, kuris iš jų yra žudikas.

Dar įdomiau, kad įžengęs į svetainę pasikalbėti su Ronnie’u apie namą ir galimybę jį pirkti, virš židinio atbrailos pamačiau aliejiniais dažais tapytą jo portretą, kuriame jis buvo pavaizduotas vilkintis kažkokio personažo drabužiais.

– Kas čia? – paklausiau Ronnie’o.

– O, tai aš – Erkiulis Puaro, – atsakė šyptelėjęs. – Vaidinau jį teatre, spektaklyje „Juoda kava“ (Black Coffee). Tik man nelabai pavyko.

Kaip turbūt ir reikėjo tikėtis, mudu su Sheila nusipirkome šį namą – žinojome, kad Puaro jis būtų patikęs.

Mažasis belgas staiga ėmė atsirasti visur, kur tik pasisukdavau, jis tarsi žvilgčiodavo iš už kampo vis primindamas – ir ragindamas, – ekrane jį įkūnyti tinkamai.

Likus vos porai savaičių iki filmavimo pradžios damos Agathos duktė Rosalind Hicks ir jos vyras teisininkas Anthony, kuris, kaip žinojau, prižiūri Christie reikalus visame pasaulyje, pakvietė mane priešpiečių.

Nuėjome į mažą italų restoraną netoli Kensingtono Didžiosios gatvės su stiklinėmis sienomis ir paparčiais, dėl to ši vieta atrodė pilna šviesos ir gryno oro. Prie stalo atsisėdau manydamas, kad tai bus linksmi pasveikinimo gavus vaidmenį priešpiečiai, nors ir gerokai nervinausi, mat su vienintele damos Agathos palikuone, kuriai tuomet buvo beveik septyniasdešimt, susitikau pirmą kartą.

Anuomet nesupratau, kad netrukus būsiu paskrudintas kaip tas jūrų liežuvis, kurį užsisakiau priešpiečių. Kol valgėme, Rosalind ir Anthony apipylė mane klausimais norėdami sužinoti, ką ruošiuosi daryti su Puaro. Kaip ketinu jį vaidinti? Ką manau apie jo balsą ir eiseną? Kaip perteiksiu jo mažas keistenybes?

Patalpa gal ir buvo erdvi, pilna gryno oro, bet apie tvyrančią atmosferą to nebūtum pasakęs. Baigiant valgyti Anthony Hicksas palinko per stalą prie manęs ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Noriu, kad prisimintumėte, – tarė ganėtinai nuožmiai, – mes, žiūrovai, galime kartu su Puaro šypsotis ir šypsosimės. – Jis trumpam nutilo. – Bet privalote niekada iš jo nesijuokti. – Dar viena pauzė. – Ir aš kalbu visiškai rimtai.

Nurijau seiles, o Rosalind lygiai taip pat tvirtai kaip jos vyras tarė:

– Štai kodėl mes norėjome, kad Puaro vaidintumėte jūs.

Šiems žodžiams aidint ausyse supratau, kad nuo pat pirmos filmavimo dienos turiu įsijausti į personažą visu šimtu procentų ir kad nuo pat tos akimirkos, kai į mane nukryps kameros, manojo Puaro elgsena turi atitikti tai, kas parašyta damos Agathos knygose, nes herojus, kurį patikėsiu kino juostai, bus įamžintas visiems laikams.

Taip pat žinojau, kad tai viena svarbiausių dienų mano gyvenime.


[1]  Padingtonas – Londono rajonas.

[2]  Harlio gatvė Londone garsi dėl gausybės ten įsikūrusių medicinos įstaigų.

 

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: