KaunoZinios.lt džiaugiasi gavę proga pakalbėti su Lietuviškosios elektronikos erdvės atlikėja Jazzyvile (Živile), neseniai pristačiusia savo debiutinį albumą “Destinations“. Dar šviežesnė naujiena – vaizdo klipas “Colours“. Kalbamės apie pradžias, muziką, elektronikos padėtį Lietuvoje ir ateities perspektyvas.
Kiek žinau, iš pradžių dalyvavai įvairiuose džiazbenduose. Kada ir kodėl nusprendei pereiti į kiek kitokios muzikos pasaulį, taip pat pradėti solinę karjerą?
Mano muzikinė veikla ir džiazbenduose, ir elektroninės muzikos projektuose užsimezgė savaime. Taip jau atsitiko, kad nuo vaikystės dainuojančią savamokslę atsitiktinai išgirdo muzikos profesionalai. Likimas man nusišypsojo atsirasti vietoje ir laiku, todėl sąmoningai nereikėjo stengtis būti pastebėtai, bet apsispręsti bei priimti pasiūlymus.
Niekada savęs neribojau ir nebuvau griežtai nusprendusi būti tam tikro žanro atlikėja. Išanalizavę mano fonoteką, atrastumėte visą puokštę lengvos, sunkios, šokių, džiazinės bei alternatyvios, eksperimentinės muzikos.
Elektroninė šokių muzika į mano gyvenimą pasibeldė 2006 metais, kuomet prodiuseris Andrius Laucevičius (a.k.a. Andy Lau, šiuo metu L8M8) pasiūlė imtis bendro kūrinio. Prisipažinsiu, tuomet ir prasidėjo mano kūrybinis etapas, nes džiazo muzikai kurti man stigo teorinių žinių ir veikiausiai noro ar paskatos.
Pirmoji mano daina (Andy Lau “In My Soul”) susilaukė viešo pripažinimo, buvo nominuota Radiocentro apdovanojimuose. Supratau, kad esu savo rogėse, laiminga ir nesuvaržyta, todėl, savaime suprantama, kad palaipsniui, visa širdimi pasinėriau į elektroninės muzikos vandenis.
Apie solinę karjerą pasakysiu visiškai paprastai – aš esu neatsiejama nuo mano kolegų, prodiuserių, kūrybinių procesų. Mes esame vienas muzikinis kūnas ir studijoje, ir scenoje. Kiekvienas atliekame savo svarbų vaidmenį: aš atsakinga už vokalines melodijas, tekstus, tuo tarpu prodiuseriai – už aranžuotes.
© Igno Maldžiūno nuotr.
Neseniai išleidai savo pirmąjį debiutinį albumą “Destinations“. Kaip pristatai jį visuomenei, kuo pozicionuoji, kuo albumas išsiskiria iš kitų panašaus žanro albumų Lietuvoje?
Jazzyvile kaip solistė užgimė su debiutiniu albumu, norėdama viena nuoseklia istorija atskleisti savo šešerių metų kūrybinį kelią su kolegomis – L8M8, Golden Parazyth bei Andriumi Radavičiumi. Kūrinių tekstais užfiksuoti svarbūs mano gyvenimo etapai, muzikinėje dalyje juntami bendraautorių išgyvenimai, mūsų bendros asmeninės patirtys. Kūriniai kaip knygos skyriai veda siužeto liniją.
Taigi dainų seka, kuri sudaro vientisą sakinį, kitaip nei daugelis Lietuvos kūrėjų pristatome savo kūrybą. Albumas yra gausus žanrų. Nesistengėme išlaikyti formato, todėl sau artimą skambesį ras plati auditorija. Pati asmeniškai noriu prisistatyti kaip plataus profilio kūrėja bei atlikėja.
Albumą nemokamai platinai per delfi.lt. Kokių dar „gudrybių“ kartu su vadybininku ketinate griebtis ateityje? Kai kurie atlikėjai savo albumus netgi viešai įkelia į linkomanija.lt, taip tarsi pakišdami koją legalaus platinimo sklaidai didinti.
Ne paslaptis, kad įsigalėjus internetui, muzikos prekyba CD laikmenoje patyrė fiasko. Todėl visiškai normalu, kad daugeliu atvejų atlikėjai renkasi elektroninę leidybą, kurią lengva platinti, ir lygiai taip pat „perplatinti“ kitiems. Taip pat ne paslaptis, kad dauguma muzikos vartotojų apskritai atprato pirkti, todėl dažnai kūrėjai uždirba ne iš leidybos, bet iš koncertų.
O aš seku dabartinėmis tendencijomis (ir joks čia triukas) leisdama nemokamai pasiklausyti mano kūrybos. Nemanau, kad būtų protinga debiutuojant įkainoti savo produktą ir tikėtis sėkmės net neleidus auditorijai su juo susipažinti. Noriu, kad klausytojai paragautų mano kūrinių ir į koncertus ateitų vedini noro gyvai juos išgirsti. Taip pat, nemanau, kad būtų protinga atskleisti visus tolimesnius „ėjimus“.
Tuo tarpu vaizdo klipas “Colours“ nors būdamas pakankamai estetiškas, vis dėlto tuo pačiu yra gana netipinis savo paprastumu, panašumu į “live“ pasirodymą. Kaip kilo tokia idėja ir kokią žinią klipu nori perduoti?
Man smagu, kad taip, kaip norėjau, taip jį auditorija supranta. Vadinas, planas pavyko. Debiutiniu klipu norėjau išvengti fikcijos, prisiimti kažkokio vaidmens, kuris mane lyg šešėlis lydėtų tolimesnėje veikloje. Be jokio ypatingai įmantraus siužeto su komanda siekėme parodyti, kad gyvas atlikimas mums nesvetimas. Klipe mes esame tikri, „nesuvaidinti“, tą ir norėjome perduoti.
Živile, ar nėra sunku po to, kai melomanai tikriausiai labiausiai yra įsidėmėję vieną pirmesnių tavo dainų kartu su bent jau Lietuvos ribų elektronikos megažvaigžde „Golden Parazyth“, švystelėti kitus konkurencingus kūrinius, hitiškumu siekiant pralenkti kad ir minimą “Downtown Game“?
Aš apskritai nemėgstu konkurencijos ir tikrai ne dėl to, kad jos bijau ar ją jaučiu, tiesiog lygintis ir savo veiklą remti konkurencija, mano manymu, man asmeniškai būtų pražūtinga. Juk akivaizdu, kad mūsų žemėje radosi, randasi ir dar atsiras šimtąkart talentingesnių autorių, populiaresnių kūrinių. Teikiu svarbą kūrybiniam procesui, o ne lenktynėms.
Juo labiau, mane su Golden Parazyth sieja daugiau nei kūryba. Mes esame draugai ir bendraminčiai. Aš visada nuoširdžiai džiaugiuosi jų sėkme, o jie manąja. Manau, viskas tuo ir pasakyta.
Esi prasitarusi, kad viena tavo svajonių būtų sukurti ar bent rašyti į kokybišką elektroninės muzikos žurnalą. Ko trūksta iki tokios svajonės išsipildymo? Vis dėlto turi žurnalistės magistro laipsnį.
Taip, turiu žurnalistės magistro laipsnį ir jis yra mano išsipildžiusi svajonė. Daugelis sutrinka paklaustas, apie ką svajoja. Taip pat daugelis neturi atsakymo. O aš esu laiminga, kad turiu svajonių. Ir ne vieną.
Šiuo metu pildau savo kitą svajonę – nuoseklų muzikinės veiklos vystymą.
Elektroninės muzikos žurnalas – dar viena mano svajonė, kuriai turi ateiti jos laikas. Patirtis įrodė, kad kiekvienai veiklai reikia nuoširdžiai pasišvęsti. Šiuo metu rašymui trūksta laiko, ir nesugebėčiau laikytis savo devizo “ką darai, daryk gerai”. Todėl žurnalistės veikla – ateityje.
© Igno Maldžiūno nuotr.
Ar galima Lietuvos elektronikos erdvėje tikėtis kažko panašaus, kas jau gerą (dvi)dešimtmetį vyksta Skandinavijoje ar Vokietijoje? Kiek prie to prisidėjo Empti, Pieno lazeriai ar Ten Walls?
Sunku prognozuoti. Lietuvoje, deja, nėra ilgos elektroninės muzikos kūrybos ir ypač jos populiarinimo tradicijos. Tačiau nereikia pasiduoti nepilnavertiškumo kompleksams, kurie tiesiog įskiepyti buvusios santvarkos. Na ir kas, kad šiek tiek vėliau su Marijumi Adomaičiu priešaky mes žengiame į globalią elektroninės muzikos sceną nei mūsų kaimynai. Užtat užtikrintai.
Kad pasaulis apie Lietuvos kūrėjus kol kas ne tiek jau daug težino, nereiškia, kad nesužinos. Šioje vietoje turėtų pasitempti tiek vadybininkai, tiek viešųjų ryšių bei rinkodaros specialistai.
Šiuo metu aš džiaugiuosi, kad vis randasi naujos, kokybiškos ne tik elektroninės, bet ir gyvos alternatyvios muzikos grupės. Reikia dėkoti viešajam transliuotojui, konkrečiai “Opus Ore” gyvų renginių ciklui, už tokių grupių bei atlikėjų viešinimą. Mūsų atlikėjai jau dalyvauja kaimyninių šalių muzikos festivaliuose ir renginiuose. Manau, kad prasiplėtė alternatyvios muzikos klausytojų auditorijos ribos, paaugo jos kokybės poreikių standartai.
Na o tokiems elektroninės muzikos scenos senbuviams (atsiprašau, kad taip juos vadinu, nes man jie tikrai nėra seni), kaip Empti ar Pieno lazeriai, reikia padėkoti už drąsą ir jų švietėjišką veiklą ugdant Lietuvos auditoriją, pateikiant alternatyvą tuometei nekokybiškai POP muzikai. Žemai lenkiu galvą jiems.
Ko palinkėtum skaitytojams ir melomanams?
Palinkėsiu to paties, ką visuomet linkiu. Linkiu visiems mėgautis, ieškoti, įsiklausyti, stengtis analizuoti muzikoje skleidžiamas žinutes. Tegu muzika palieka viduje kažką svaraus, o nenugula į greitai vartojamų pusfabrikačių sąvartyną.
