Vakar prekybos centre supainiojau žmones. Akimirką būčiau galėjusi prisiekti, kad priešais mane stovėjo Glenas iš „The Walking Dead“, ir iš karto pagalvojau „o kur Megė?!“ Nežinau, ar daug tokių, kurie šį serialą žiūrėjo nuosekliai ir pavyzdingai – po vieną seriją per savaitę. Aš TWD dabar žiūriu po visą sezoną vos per keletą dienų. Žiūrėčiau dar intensyviau, bet bijau kad dėl miego trūkumo greitai pati atrodysiu tartum vaikštanti numirėlė. TWD yra vienas iš tų serialų kurio žmonės arba visai nežiūri, nes jiems „šlykštu“ – aš irgi buvau viena iš tų, nes jaučiausi tiesiog per kieta „kažkokioms nesąmonėms apie zombius“; arba kartą pažiūrėję nebegali sustoti – visai kaip mano vyras, kuris visą TWD nuo pat pradžių žiūri jau antrą kartą.
Taigi, kas tie vaikštantys numirėliai? Taip taip, iš esmės tai – serialas, kuriame siautėja zombiai. Tačiau tikrai ne apie zombius. Rikas (akt. Andrew Lincoln), jaunas ir žavingas policininkas nubunda iš komos. Ligoninė atrodo visiškai tuščia ir apleista. Tačiau netrukus jis pamato kraupią tikrovę. Ištuštėjusiomis gatvėmis šlitinėja iš pirmo žvilgsnio į zombius panašūs padarai. Jokios preambulės čia nėra – nežinia nei kaip viskas prasidėjo, nei kodėl. Nuo pirmos serijos aišku tik tiek, kad žmoniją niokoja siaubingas virusas, kuriuo užsikrėtę žmonės kandžioja kitus lyg pasiutę. Baisiausia tai, kad net po žmogaus mirties primityviausios smegenų dalys lieka gyvybingos – taigi žmogus, nors jau netekęs savo intelekto ir atminties, vis dar sugeba matyti, vaikščioti ir kandžiotis. Tai nėra tipiški siaubo filmų zombiai, veikiau tartum zombiai susirgę alsheimeriu – lėti, kvaili, nesugebantys naudotis jokiais įrankiais, tačiau genami nenumaldomo instinkto – alkio ėsti kitus gyvus padarus.
Televizijos serialo „The Walking Dead“ kadras
Zombiai
Gatvėse palikti automobiliai, visur mėtosi apėsti žmonių kūnai, tušti namai atlapotomis durimis. Kur visi dingo? Bandant surasti savo šeimą Rikui pakeliui tenka ne tik žudyti virusi užsikrėtusius „zombius“, bet ir galiausiai susidraugauti su kitais per stebuklą išgyvenusiais prašalaičiais. Nepažįstami žmonės buriasi į grupes ir visais įmanomais būdais mėgina išgyventi. Tačiau pasaulis vis labiau primena baisiausius apokaliptinius scenarijus. Zombiai, – ak, tiesa, serialo herojai vengia šito žodžio, ir juos vadina tiesiog „vaikštančiaisiais“ (ang.k. the walkers), toli gražu nėra jų vienintelė problema. Niekur nebėra elektros, neveikia jokios susisiekimo priemonės, žmonėms trūksta vandens, o ilgainiui ima trūkti maisto. Grupelės išgyvenusiųjų eina iš vienų namų į kitus, visus juos rasdami arba paskubomis apleistus, arba su čia pat nužudytais ar pačiais nusižudžiusiais jų šeimininkais. Viduje spėja apžiūrėti šeimų nuotraukas, išmėtytus vaikų žaislus, tačiau visi skuba į namų virtuves – ten, karštligiškai kuisdamiesi po spinteles ieško konservų ir kitokio ilgai negendančio maisto. Bet ko. Jie vairuoja pakelėse rastus automobilius ir su savimi visada vežiojasi benzino atsargų.
Televizijos serialo „The Walking Dead“ kadras
Žmonės
Serialo veiksmo vieta nuolat keičiasi – pagrindiniai herojai iš pradžių įsikūrę tiesiog stovyklavietėje su palapinėmis netrukus supranta, kad jiems reikia tvirtų sienų ir tvorų. Tačiau dėl kiekvieno sunkiau zombiams prieinamo pastato dabar reikia pakovoti ne su vaikštančiais numirėliais, bet su gyvais žmonėmis. Išlikę gyvieji nebepasitiki vieni kitais, ir užuot vienijęsi ima kovoti ne tik dėl senkančių resursų ar tvirtesnio stogo, bet ir dėl moterų, valdžios, pripažinimo, keršto. Kiekvienas TWD gerbėjas jums pasakys, kad tai serialas ne apie pasaulio pabaigą, bet apie tai, kaip apokalipsės akivaizdoje žmonės elgiasi su žmonėmis. Nuostabiai įtikinami veikėjų portretai įkūnija ir kilniausius herojus ir žmones, savo beširdiškumu pranokstančius bet kokį zombį.
Televizijos serialo „The Walking Dead“ kadras
Susitapatinimai
Dabar suprantu, kodėl ilgą laiką taip vengiau TWD – iš pirmo žvilgsnio, per paauglio pusbrolio petį užmetus akį į ekrane šlubčiojančius papilkusius zombius maniau, kad neturėsiu jokių asmeninių sąlyčio taškų ir susitapatinimų. Klydau. Zombiai čia tėra fonas, kuriame vystosi labai intriguojanti žmonių santykių dinamika išgyvenusiųjų grupių viduje ir grupėms kovojant tarpusavyje. Kiekvienoje grupėje atsiranda lyderis. Kartais jų būna du. Dažnai grupės nariams tenka rinktis. Jau po keleto serijų apėmė nuolatinė apokaliptinė savirefleksija: o kaip elgčiausi aš? Jeigu mano šeima badautų, o aš atvykusi į apleistą maisto parduotuvę ten pamatyčiau ginkluotą vyrą… šaučiau pirma ar pakviesčiau jį prisidėti prie mano šeimos? Ar vidurį miškų paimčiau tranzuojantį nepažįstamąjį? Ką darytume su seniais ir neįgaliaisiais? Ar gindamasi galėčiau nužudyti žmogų? Kiekvienos serijos metu herojams tenka priimti itin sunkius sprendimus, kuomet dažnai atrodo, kad bet kokia išeitis bus tiesiog amorali. TWD įkvėpti mudu su vyru jau aptarėme visus nelauktus scenarijus: kur susitiktume netyčia pasimetę vienas nuo kito, kur slėptumėmės, kur ieškotume maisto, kuriuos bičiulius imtume į žvalgybą. TWD tikrai įkvepia įdomiems pokalbiams ir diskusijoms. Belieka tikėtis, kad kylančių klausimų niekada neteks spręsti realybėje.
Televizijos serialo „The Walking Dead“ kadras
Herojų ir aktorių transformacijos
Sunku apibūdinti TWD veikėjus nesugadinant žiūrėjimo malonumo, kitaip tariant neišduodant kas išgyvens, o kas mirs. Herojai čia nuolat keičiasi, ir net labai nuosekliai psichologiškai išvystyti personažai žūsta. Buvęs policininkas Rikas, nuolatinis pagrindinės serialo grupės lyderis, itin stipri asmenybė su labai aiškiu moraliniu kompasu. Tačiau jam nė kiek nenusileidžia jo bendražygiai – jau anksčiau minėtasis Glenas (Steven Yeun), jo žmona Megė (Lauren Cohan), žavingai niūrus Derelas (akt. Norman Reedus), ir žinoma, iš pilkos pelytės nuožmia kovotoja virtusi Kerol (Melissa McBride). Mane asmeniškai labiausiai sužavėjo toks lyg ir epizodinis veikėjas Merelas (Michael Rooker). Simpatijas pelnė greičiausiai ne pats personažas, bet jo atlikimas – aktorius iš pradžių atrodęs atgrasus, galiausiai personažo transformacijos dėka ėmė atrodyti nuostabiai gražus žmogus – ir išore, ir vidumi. (Aš gal jau visai pakvaišusi dėl TWD, bet po Merelo herojaus atlikto žygdarbio, susiradau aktoriaus Michael Rooker puslapį socialiniame tinkle, ir parašiau jį giriančią žinutę. Dabar suprantu, kaip gimsta klykiantys fanai… pamažu). Taigi, už žmonių tarpusavio santykius čia nė kiek nemažiau svarbi yra ir asmeninė personažų transformacija. Namų šeimininkė virsta šaltakrauje snaipere, veterinaras – karo gydytoju, beširdis rasistas galiausiai paaukoja savo gyvybę siekdamas išgelbėti kitus; galiausiai į rankas ginklus tenka paimti net vaikams. Aktoriai pamažėle sulysta, jų veido bruožai tampa atšiaurūs, žvilgsniai iš baikščių virsta nuožmiais, o jų vaidyba tiesiog pakeri natūralumu. Tačiau transformacijos čia ne visada teigiamos. Mirties akivaizdoje išlenda visos žmonių baimės ir silpnybės. Pagrindiniams herojams dažnai tenka susidurti ir kovoti su neįsivaizduojamo ir betikslio žiaurumo užvaldytais kitų grupių lyderiais.
Televizijos serialo „The Walking Dead“ kadras
Moterys
TWD būdingi stulbinančiai stiprių moterų personažai. Jų čia daug, jos ryškios ir nepuola slėptis už plačių vyro pečių, bet priešingai – atrodo nė kiek už juos ne silpnesnės. Moterys taikliai šaudo, taiso automobilius, plikomis rankomis žudo zombius, ir eina į maisto ieškojimo žygius petys petin su stipriausiais ir drąsiausiais vyrais. Maištinga siela šviesiaplaukė Andrea (akt. Laurie Holden), kardu bemosuojanti raumeninga juodaodė Mišon (akt. Danai Gurira) ir vis šaltakraujiškesne tampanti Kerol – kiekvienas žiūrovas išsirenka savo mėgstamiausią super-heroję, o dažnas turbūt dar ir džiaugiasi, kad nė viena jų nelaksto po filmavimo aikštelę su aptemptais prakaitu ir krauju permirkusiais marškinėliais – žodžiu, seksualinio objektyvizavimo čia beveik nėra.
Televizijos serialo „The Walking Dead“ kadras
Kraujas
Kalbant apie kraują, na taip… Filmo kūrėjai negaili jautresnių žiūrovų ir bent kas antroje serijoje išvystame perkąstas kaklo arterijas, išvirtusias žarnas ir panašius smurtinės mirties atributus. Reikia pripažinti, kad vaizdai įtikinami, tačiau ir savotiškai skoningi – tai tikrai neprimena pigių gąsdinimo vardan gąsdinimo sukurptų kadrų. Stebėdama scenas su didelėmis zombių grupėmis aš vis nepaliauju galvoti, kiek daug darbo tenka grimuotojams. Iš tiesų zombių makiažai yra trijų rūšių: 1.herojai, kuriems viskas, nuo pageltusių dantų iki nuplikusių šašuotų galvų kiekvena detalė, 2. Antrojo plano zombiai, kurių makiažas paprastesnis ir 3. Tolimojo antro plano zombiai, kurie paprastai dėvi kaukes. Tačiau kiekvienas zombie vaidmenį atliekantis aktorius turi praeiti specialius zombie eisenos mokymo kursus. Ir vis tiek turbūt aš ne vienintelė serialo gerbėja pasvajojanti kada nors čia padirbėti kaip masinės scenos zombė.
Vakarienė su muzika
Nepaisant žudynių ir zombių kuriamo grotesko, seriale netrūksta ir labai žmogiškų, šiltų akimirkų. Kartais tai tiesiog mergaitės visiems dainuojama lopšinė prieš miegą, nuoširdūs pašnekesiai prie laužo, netikėtai rastas butelis vyno ar vis rečiau pasitaikanti konservų puota, kuomet pagaliau vėl radę maisto žmonės užsibarikaduoja kokiame laikiname name ir žvakių šviesoje srėbdami šaltas pupeles džiaugiasi drauge išgyvenę dar vieną dieną. Emocinius įspūdžius sustiprina speciliai TWD garso takeliui sukurtos dainos, kurios buvo išleistos ir atskirame CD.
Televizijos serialo „The Walking Dead“ kadras
Dvidešimt devyni režsieriai
Viskas prasidėjo nuo populiaros “The Walking Dead” komiksų knygos, kurios autoriai buvo Robert Kirkman, Tony Moore, ir Charlie Adlard. Dabar prie TWD serial kūrimo jau prisidėjo dvidešimt devyni režisieriai ir dvidešimt trys scenarijų autoriai (dirbadami ne visi kartu, bet prie atskirų serijų). Galbūt todėl seriale išvengiame monotonijos. Ir vis tik scenarijus iš esmės nuspėjamas – nesvarbu kokį prieglobstį herojai besurastų, ore visada tvyro būsimos nelaimės nuojauta. Ir grėsminga muzika, ir net taikiai vėjyje šiūrenanti žolė, atrodo, kužda: nutiks kažkas blogo. It visada nutinka. Visada kažkas žūsta. Bet prie grupės prisijungia naujas žmogus. “Kiek “vaikštančiųjų” nužudei? Kiek žmonių nužudei? Kodėl?” šie klausimai užduodami kiekvienam sutiktam kelyje. Tačiau, nor sir žinodami, kad už kampo laukia jau kita tragedija, žiūrovai vis nepaliaujami stebinti – scenarijus pranoksta baisiausius košmarus. Ir siaubas čia tikrai nesusijęs su jokiomis antgamtinėmis galiomis, tik su negailestinga žmogaus prigimtimi. Žmonija parblokšta atgal į gentinius santykius, ir kol vieni tiesiog kovoja už savo šeimos ar “genties” išlikimą, kiti mėgaujasi gauta laisve išpildyti iškrypėliškas aistras. Jie prievartauja moteris, žudo vaikus, kankina belaisvius, praktikuoja kanibalizmą. Viena išyvenusiųjų stovykla atrodo per gerai kad būtų tiesa, o kita išsyk primena kraupųjį Aušvicą. Kad ir kaip norėtųsi kaltinti scenarijaus autorius dėl jų neva perdėm sadistinės fantazijos, baisu ir pagalvoti, koks iš tiesų būtų pasaulis be jokių valdžios organų, be telefonų ir be namų sienų…
Klausimai
Kas nutiko vyriausybiniams organams ir galingajai JAV armijai? Šie ir panašūs klausimai kamuos ne vieną, tačiau atsakymo į juos TWD kol kas nėra. Atsakymai į šiuos ir kitus praktinius klausimus pateikiame kitame, išvestiniame seriale “Fear The Walking Dead” – kuriame parodoma zombių epidemijos pradžia.
Mokslininkų apskaičiavimai
TWD įkvėpti Kornelio (Cornell) Fizikos departamento doktorantai atliko matematinius skaičiavimus tariamos zombie atakos atveju. Matematikos doktoranto Alekso Alemi teigimu, zombie atakos modelis kuriamas remiantis tais pačiais principais kaip ir bet kurių kitų epidemijų sklaidos atžvilgiu, bet prie zombie teorijos dirbti tiesiog linksmiau. Beje, A. Alemi ir jo kolegos yra ne vieninteliai atkreipę dėmesį į “zombių grėsmę”. Tokio pobūdžio atakos simuliacijos teoriją ir išsigelbėjimo planą yra sukūręs netgi Pentagonas. Tiesa, mokslininkai teigia, kad žodis “zombis” čia vartojamas tiek kaip epideminės ligos metafora, tiek ir žmonių baimės kurstymo tikslais.
Taigi, matematikų skaičiavimu pirmiausiai pakirsti būtų miestai ir tankiai apgyvendintos bendruomenės. Nuošalios kaimo vietovės išsilaikytų ilgiausiai. Turbūt todėl TWD herojai didžią laiko dalį klaidžioja miškuose? Tiesa, mokslininkų teigimu, mažų grupių išgyvenimo scenarijai yra tiesiog nenuspėjami, nes viskas gali dramatiškai pasikeisti vos dėl vieno zombie ar herojiškos vieno grupės nario veiklos.
Įkvėpimas
Kaip bebūtų, žiūrėdama TWD aš dažnai būnu tiesiog priversta pergalvoti humanizmo idėjas ir… tiesiog jaučiuosi stipresnė . Galbūt kiekvienas ilgas valandas kompiuterinius žaidimus žaidžiantis vaikinas mano, kad vien dėl to būtų pajėgus pilotuoti lėktuvą, taigi ir aš dabar manausi labiau nei bet kada pasiruošusi zombių invazijai. TWD – serialas, kuris verčia susimąstyti ir apie meilę ir apie išlikimą.
Taip pat skaitykite: “Blakė” – geriausias visų laikų serialas apie policijos darbą
