„Po to, kai pernai neįstojo gabiausieji talentai, priėmimo sistema buvo tobulinama daugiau kaip pusę metų, tačiau rezultatas išliko toks pat – labiausiai motyvuoti, stojamųjų egzaminų metu gavę maksimalius įvertinimus, LMTA konkursų laureatai, nacionalinių ar tarptautinių konkursų laimėtojai, studijoms rengęsi daugiau kaip 10 metų, dėl neaiškios vertinimo sistemos stojamųjų egzaminų bei gauto LAMA BPO kompiuterinės sistemos bendro įvertinimo neįstojo į pasirinktas galbūt nepopuliarias, bet reikalingas specialybes.” – piktinasi LMTA SA prezidentas Tomas Pūtys.

Pagal stojamųjų egzaminų į menų studijų srities ir meno pedagogikos studijų programos organizavimo ir vertinimo tvarkos apraše patvirtintą tvarką, stojamųjų egzaminų vertinimo komisija stojančiuosius į atitinkamą specialybę turėjo sureitinguoti nuo geriausiai iki prasčiausiai pasirodžiusio, kuriems, informacinė sistema skyrė balus nuo 100 iki 5. Gauti įvertinimai priklausė ne nuo stojančiojo gebėjimų, bet nuo stojančiųjų į atitinkamą specialybę skaičiaus (pvz., jei stojo 10 žmonių – penktasis išreitinguotųjų sąraše esantis asmuo gavo 50 balų, jei 100 stojančiųjų – penktasis sąraše gavo 90 balų). Vėliau visi stojantieji buvo sureitinguoti į vieną bendrą eilę, priklausomai nuo gauto balų skaičiaus stojamųjų egzaminų metu bei išlaikytų brandos egzaminų, bei pagal tai, kompiuterio pagalba, išskirstytos valstybės finansuojamos studijų vietos.

„Akivaizdu, jog toks vertinimas diskriminuoja stojančiuosius į skirtingas specialybes, kadangi tai, kiek balų gaus vienas ar kitas stojantysis priklauso nuo to, kiek iš viso yra stojančiųjų į tą pačią programą. Absurdiška, kuomet tarkime stojančiųjų į teatro studijas gautas įvertinimas buvo dauginamas iš koeficiento 0,7, o į muzikos specialybes – iš 0,6. Tokiu būdu buvo sumažintos galimybės valstybės finansavimą studijoms gauti į muzikos specialybes stojantiesiems.“– sako T. Pūtys.

LMTA SA ragina atitinkamas institucijas kuo skubiau prisiimti atsakomybę bei spręsti susidariusią situaciją ne tik tobulinant priėmimo tvarką, tačiau, atsižvelgus į dėl netinkamai orientuotos priėmimo į meno studijas sistemos neįstojusių abiturientų gabumus bei motyvaciją studijuoti nepopuliarias, bet reikalingas specialybes, sudaryti jiems sąlygas studijuoti pasirinktą specialybę bei suteikti valstybės finansuojamą studijų vietą.

Visus valdančiosios daugumos bandymus pasigirti niekais paverčia negailestinga statistika. Jos duomenys aiškiai parodo, kad šiandien Lietuva yra anaiptol ne viena iš pirmaujančių Europos šalių, sėkmingai gebanti šalinti krizės pasekmes, bet nuolat sukasi tarp paskutinių. Pirmaudami pagal emigracijos mastą, šiandien mes patenkame ir į autsaiderių “prizinį” trejetą pagal mažiausią ES minimalų mėnesinį darbo užmokestį, kuris sudaro tik 232 eurus. Žemiau už Lietuvą – tik Bulgarija ir Rumunija.

To nelemto „prizinio” trejeto nuo galo kandidate Lietuva yra ir pagal mirtingumą. Praėjusiais metais mūsų šalyje jis buvo ketvirtas tarp visų ES valstybių ir tik 0,4 procento buvo mažesnis už mirtingumą Vengrijoje, 0,7 proc. – mirtingumą Latvijoje ir 1,2 proc. – mirtingumą Bulgarijoje.

Lietuva ne tik išsivažinėja. Ji – ir išmiršta. Ir matyt, tik retorinis klausimas, ar prie šito neprisideda ir dabartinės valdžios politika? Nepaisant motyvų, kuriais bandoma argumentuoti, bet valstybėje, kurioje mirtingumas vienas iš didžiausių, valdančiųjų siekis atitolinti pensijinį amžių yra tiesiog pasityčiojimas iš savo piliečių.

Ketvirtoje vietoje nuo galo Lietuva yra ir pagal nedarbo lygį ES valstybėse. Net 18 valstybių nedarbo lygis gegužės mėnesį nesiekė ir 10 procentų, tačiau Lietuvoje jis sudarė beveik 18 procentų. Remiantis to paties „Eurostato” duomenimis, penktadalis Lietuvos gyventojų jau gyvena žemiau skurdo ribos, tuoj penktadalis darbingo amžiaus žmonių bus bedarbiai. Kaip tie žmonės išgyvens artėjančią žiemą, iš kokių lėšų išgalės apmokėti sąskaitas už šildymą ir kitas komunalines paslaugas?

Juolab, kad statistiniai duomenys apie santykinį kainų lygį taip pat neguodžia. Pavyzdžiui, duonos ir grūdų kaina 2009 metais penkiose ES valstybėse buvo mažesnė negu Lietuvoje. Trijų valstybių piliečiai ES pirko pigesnę mėsą negu lietuviai, o benziną pigiau pylėsi aštuonių valstybių piliečiai. Be to, už dujas ir šilumą lietuviai pernai mokėjau daugiau negu kai kurių Europos šalių piliečiai.

Tad kaip čia yra, kad europiečiams uždirbant daugiau, perkant pigesnius maisto produktus ir pilant pigesnį benziną negu Lietuvoje, ES valstybių premjerai nesisiūlo rašyti vadovėlių kaip įveikti krizę? Ir net nepuola džiūgauti, jeigu procentu ar dešimtąja jo dalimi ūgteli šalies bendrasis vidaus produktas. Matyt dėl to, kad šių valstybių politikoje nuo seno laikomasi principo nemeluoti savo šalies piliečiams, o siekis tinkamai spręsti visuomenės interesus ir atsakomybė prieš tą visuomenę yra pagrindinis politikų bruožas.

Šiandien Lietuvoje yra taip, kad apie tuos pačius reiškinius Vyriausybė ir šalies piliečiai turi kardinaliai priešingas nuomones. Štai, remiantis naujausių apklausų duomenimis, tik 2 procentai gyventojų teigia, kad namų ūkio finansinė padėtis per praėjusius metus pagerėjo, 63 – kad pablogėjo, o 34 procentai mano, kad jų namų ūkio finansinė padėtis per metus nepasikeitė.

Tad ko reikia, kad ne du, bet šešiasdešimt du procentai po metų pasakytų, kad jų finansinė padėtis pagerėjo? Visą Vyriausybės politiką būtina perorientuoti nuo lėšų taupymo į jų uždirbimo politiką. Reikia konkrečiais darbais, o nebe kalbomis imtis valstybinės pastatų renovacijos programos. Atsigręžkime į naudingas iškasenas, glūdinčias Lietuvos gelmėse, įgyvendinkime skatinimo ir lengvatų politiką smulkiam ir vidutiniams verslui.

Man atrodo, kad šiandien šalies ekonomiką turime statyti mažiausiai ant trijų stulpų: investicijų, eksporto ir vartojimo. Kuo jie bus tvirtesni, tuo greičiau atsigaus Lietuva. Būtinas ir ketvirtas stulpas – įstatymais ir teisėsaugos institucijomis paremta kova su kontrabanda ir korupcija, viešųjų pirkimų kontrolė ir griežtas lėšų taupymas valstybės institucijų veikloje.

Tik šių priemonių visuma, tinkamai jas įgyvendinus, gali pakeisti šalies žmonių gyvenimo kokybę, priartinti Lietuvą prie ekonomiškai stiprių ir turtingų Europos valstybių.

Yra tokia nebloga amerikiečių komedija „Wag the Dog“ (liet. „Uodega vizgina šunį“). Jame pasakojama, kaip į sekso skandalą įsipainiojęs JAV prezidentas stengiasi nukreipti visuomenės dėmesį neva kariaudamas su tolima ir nereikšminga šalimi – Albanija. Ir nors iš tikrųjų karas vyksta tik televizijos studijoje ir laikraščių puslapiuose, tikslas galiausiai pasiekiamas. O Prancūzijos atveju taip pat reikėtų pradėti nuo to, kad N. Sarkozy ir jo valdančioji partija turi problemų. Iš pradžių katastrofiški vietos valdžios rinkimai, kur buvo patirtas net ne tiek sutriuškinimas, kiek pažeminimas, dabar – dar ir finansavimo skandalas. Todėl, siekiant nukreipti dėmesį, sukuriamas fiktyvus priešas – islamas (kaip ir kiekviena proga pastaruoju metu – akivaizdu, kad fantazija N. Sarkozy komanda nepasižymi), o konkrečiai – prieštaringai vertinama praktika moterims nešioti visą kūną dengiančius drabužius. Čia padaryti keli simptomatiški perkeitimai. Pirmiausia – dalies suabsoliutinimas. Nedaugelio taikoma praktika pradėta pristatyti kaip visą bendruomenę, visą religiją reprezentuojanti (ir diskredituojanti) norma. Burkų paplitimą parodo statistika: nors musulmonai sudaro apie dešimtadalį visų Prancūzijos gyventojų (vadinasi, ne mažiau nei šeši milijonai šios religijos išpažinėjų), jas nešioja viso labo keli tūkstančiai moterų. Antra, klausimo, liečiančio vos kelis tūkstančius žmonių, pakėlimas į nacionalinės svarbos problemos statusą jau pats savaime yra paradoksalus. Galima netgi sakyti taip: burkos Prancūzijoje nebuvo problema – jos tapo problema politikų dėka. Ir tapo tokia problema, kad į ją turėjo įsitraukti didžioji dalis visuomenės ir žmogaus teisių gynėjai. Beje, dėl žmogaus teisių. Sakyti, kad islamas žemina moterį, yra populiaru. Taip, pagal mums įprastus standartus kai kurios praktikos gali pasirodyti keistos. Bet čia susiduriame su savos kultūros suabsoliutinimo problema, jos traktavimu kaip visų kultūrų mato. Tai pavojingas požiūris, programuojantis garantuotus konfliktus. Mes tiesiog neturime įrankių ir atskaitos sistemų vertinimui. Kita vertus, mes turime įrankius ir atskaitos sistemas savo pačių veiksmų susidūrus su kitokybe vertinimui. Ir galima sakyti, kad su minties, sąžinės ir saviraiškos teisėmis šis draudimas gerokai prasilenkia.

Tam, kad nebūtų sakoma neva viskas vien apie musulmonus, reikėtų pabrėžti panašios nuomonės būdingos ir kai kuriems pernelyg uoliems politkorektiškumo propaguotojams. Čia pirmiausia pažymėtinos nuostatos, draudžiančios bet kokių religinių simbolių kaip aprangos elementų ar papuošalų naudojimą, taip siekiant nykios vienodos prievartinai sekuliarios masės. Tai klaidinga nuostata. Aš turiu teisę tikėti ir to neslėpti, lygiai kaip turiu teisę netikėti ir tai atvirai pareikšti. Nėra prasmės slapstytis. Kita vertus, tai tiesa tik tol, kol kalbame apie asmeninį apsisprendimą – to nereikia painioti su religiniais simboliais valstybinėse institucijose ir švietimo įstaigose. Nuostata kad ten šių simbolių būti neturėtų būti, yra suprantama. Religinių simbolių demonstravimas valstybinėse institucijose pernelyg siejasi su galios santykiais ir pirmenybės demonstravimu. Jeigu mes teigiame, kad valstybė yra visų jos piliečių bendrija, tuomet vieniems iš jų neturėtų būti suteikiama pirmenybė ir simbolinis pranašumas dėl tokių su valstybės funkcionavimu nesusijusių priežasčių, kaip vienos ar kitos religijos išpažinimas. O jei valstybė ir religija yra atskirtos, tikėjimas privalo būti nesvarbus.

Apibendrinant – taip, mes privalome pasilikti teisę turėti savo nuomonę, nesutikti, ginčytis ir diskutuoti antraip rizikuotume nuslysti į visišką reliatyvizmą, tačiau vieno dalyko mes negalime tikrai – paskelbti mums nepatinkančius ar nesuprantamus už įstatymo ribų.

Taip jau nutiko, kad šventės sutapo su krize – ir pernykštės ir šių metų. Tai taip ir yra – nei švęsti norisi, nei pinigų yra, o je atsiranda – tauta pyksta. Viena vertus, lyg ir natūralu – žmonėms juk valgyt norisi (su menka išlyga, kad tie, kurie garsiausiai šaukia apie badą, šio to pavalgyti vis dar turi – užtat baimės akys didelės (ar šiaip pašūkauti norisi)). Kita vertus – o kaip gi be švenčių. Valstybei šventės apskritai yra būtinos, nes kartu jas švęsdami dar kartą patvirtiname savo priklausymą tai pačiai bendruomenei. Būtent tai yra pagrindinė, pirminė prasmė – ne tie prieš ištisus amžius buvę įvykiai yra kažkaip išskirtinai svarbūs, bet būtent per jų prisiminimą ir grynai subjektyvios vertės suvokimą juos aktualizuojame, patvirtiname savo priklausymą tam tikro pasakojimo išpažinėjams, taigi ir įsivaizduojamai tautos bendruomenei. Antroji priežastis galėtų būti valstybės siekis save pateisinti, pagrįsti savo egzistavimą. Ypač tokios valstybės kaip Lietuva, kurios egzistavimas per pastaruosius šimtmečius ne taip jau dažnai buvo savaime suprantamas dalykas. Iš čia atsiranda poreikis ieškoti savęs praeityje, save ten įtvirtinti, tarsi nepilnavertiškumo komplekso atmaina. Ir mūsų Konstitucija unikali tuo, kad preambulėje ieškoma šaknų toje senojoje, viduramžių, Lietuvoje, ir greta vasario 16-osios bei kovo 11-osios, t.y. dienų, kuomet gimė ir atgimė tai, kas iš tiesų šiandien yra Lietuva prisireikė dar vienos, siekiančios kuo gilesnę praeitį, tad taip atsirado gana ezoteriniu būdu apskaičiuota liepos 6-oji, turėjusi tapti neva jungtimi tarp anos ir šios Lietuvos. Kitaip tariant, puolėme išradinėti tradicijas, kurias nemaža dalimi ir patys savomis rankomis buvome nukirtę. Iš tiesų, čia reikėtų paklausti, kiek bendra mes turime su ta Lietuva, kurią minime. Tiesą sakant, labai menkai. Reikia pripažinti vieną dalyką: ta masinė lietuvio savimonė, tai, kaip mes save įsivaizduojame, buvo sukurta XIX amžiaus antroje pusėje Basanavičiaus ir kompanijos pastangomis. Buvo įvesti kriterijai (visų pirma kalbos), kurių niekad nebuvo toje Lietuvoje, kurią minime, galų gale ir dominuojanti grupė (valstiečiai) – ta, kuri niekada mūsų minimoje Lietuvoje nebuvo tauta tikrąja to žodžio prasme. Galiausiai atsisakėme savo kultūrinės tradicijos apkaltinę ją lenkiškumu ir viską pradėjome nuo nulio… Jau vien todėl kalbėti apie bet kokias valstybines šventes, minint datas, ankstesnes už vasario 16-ąją, beprasmiška – mes patys to esame atsisakę, o tai vargu ar grįžtamas procesas. Ir tai yra anaiptol ne nepagarba, o tik elementarus fakto konstatavimas. Juk nepulsime teigti, kad savęs negerbia, tarkime, prancūzai, švenčiantys būtent dabartinės savo šalies gimimo šventę – Bastilijos paėmimo dieną…

Kad šios tik teoriškai su mumis kažką bendra turinčios šventės iš tikrųjų yra gana tuščios, neblogai parodo ir sprendimas šiemet sujungti jas dvi – Mindaugo karūnavimą ir Žalgirio mūšio jubiliejų, dvi šventes, jungiamas iš esmės to, kad yra Lietuvos istorijos datos ir galbūt (jei laikysime liepos 6-ąją teisinga data) įvyko tą patį mėnesį. Kiti personažai, kitas kontekstas, kita istorinė prasmė. Žiūrint į renginius netgi susidaro įspūdis, kad tai Žalgirio minėjimas atkeltas devyniomis dienomis pirmyn, o tas Mindaugas tai tik tarp kitko, visiškai nugalėtas Vytauto tarsi koks kryžiuočių vadas. Ką gi, pinigų sutaupėme: prie visiškai paliegusio nieko pridėjome kiek labiau jubiliejaus proga pamaitintą, bet vis dar neįspūdingą nieką ir vietoje verto dėmesio minėjimo, kurio, matyt, tikėtasi, gavosi netgi ne dvigubas niekas. Gavosi visiška parodija ir mūsų pasimetimo, bandymo statyti savo simbolius ant stiklinių kojų iliustracija. O galų gale ir tos šventės mums tiek terūpi – jei tik geras oras, svarbu ilgąjį savaitgalį išvažiuot prie kokio ežero prisigert. Ar tai Joninės ar Mindauginės – koks gi skirtumas pagaliau.

Tad patarimas – nustoti apsimetinėti tuo, kuo nesame. Nes apsimesti vis vien nesiseka. Netgi priešingai – dar labiau išryškėja tai, ką stengiamės nuslėpti.

Išėjęs į lauką, nemačiau nė gyvos dvasios – tik katinas šildėsi prieš saulę ir stebėjo skraidančius drugelius nenušienautoje pievoje.

Keista, tarsi visi būtų išmirę.

Parduotuvė uždaryta, gatvėse nėra automobilių, o stotelėse niekas nelaukia. Gal šiandien kokia tai šventė?

Reikia paskambinti dėdėms policininkams, pranešti, jog naktį, kažkoks serijinis žudikas prasinešė pro mano gyvenvietę. Užimta. Matyt kažkas jau tuo skundžiasi, bijodamas iškišti nosį laukan..

Sėdu į automobilį, nuvažiuoju užsipilti degalų, niekas neprašo susimokėti, todėl dar pasišildau submariną, be popieriaus.

Kažkas neįtikėtino, regis, likau vienas šiam pasauly. Patraukiau į pajūrį – buvo tikrai šilta diena.

Smėlis, saulė, tuščias paplūdimys – einu nuogas išsimaudyti vėsiose bangose. Vyrų pliažas.

Nemokami ledai, baigiantįs ištirpti, suvenyrai, kurių neturėsiu kam padovanoti, tačiau prisikraunu pilną bagažinę. Niekur negroja muzika, niekas nešūkauja, kur visi pasidėjo?

Kitą rytą atsibudau lovoje, tarp daugybės guminukų, kitų skanumynų bei neišpakuotų technikos stebuklų popierinių dėžių. Man nebereikia siųstis nelegalių filmų, turiu kalnus dvd. Taip pat ir plazminį televizorių, užimantį pusę sienos – vakar ilgai vargau, kol jį parsitempiau laiptais į viršų.

Na, ką gi veiksiu šiandieną? Nusiaubsiu visas brangias parduotuves, į kurias nedrįsdavau kojos įkelti?

Pasižiūriu pro langą, tas pats katinas tupi ant kaimyno automobilio kapoto. Ei!

Vėl visur, kur bepažvelgiu, juda žmonės, automobiliai, skraido lėktuvai…

Skambutis į duris, besijuokdamas draugas rodo youtube klipą, kuriame matau save, besimaudantį nuogą jūroje..

Nekenčiu realybės šou.

Horizonte lėtai kyla ar leidžiasi saulė (oro balionu geriausia skristi būtent tokiu paros metu), o skrydis toks ramus ir lėtas, kad net didžiausią aukščio baimę turintys žmonės apie ją visiškai pamiršta. „Nemačiau tokio, kuriam skrydis nebūtų palikęs įspūdžio. Kiekvienas pirmą kartą skrendantis lieka susižavėjęs oro balionais“, teigia pilotas Napolis Vitonis, jau 11 metų pilotuojantis oro balioną.

Ši magiška kelionė dažniausiai trunka apie valandą, tačiau visas pasiruošimas, pakilimas, nusileidimas ir grįžimas užsitęsia apie 3-4 valandas. „Skrydyje oro balionu daug žavesio teikia ne tik skrydis, bet ir visas pasiruošimas. Kilimas ir leidimais dažnai būna net įspūdingesni, nei pats skrydis“, šypsosi N. Vitonis. Kelionės metu balionas pakyla iki 1 kilometro aukščio (galimas kilimas daugiau nei į 10 kilometrų aukštį, bet nuo 3 kilometrų jau pradeda trūkti deguonies).

Daugelis yra įsitikinę, kad skrydis oro balionu – vasaros pramoga, tačiau bene įspūdingiausi skrydžiai – žiemą. Netgi skrisdamas tą patį maršrutą žiemą ir vasarą pamatysi viską visiškai kitu kampu. Tiesa, Lietuvoje tai dar nėra labai populiaru, bet kiekvienais metais vis labiau domina skrydžių oro balionu entuziastus. Įspūdingi čempionatai žiemos metu vyksta Alpėse.

Dažniausiai oro balionu skrenda 4 keleiviai ir pilotas, tokiu atveju vienam keleiviui kelionė kainuoja 300 – 350 litų (priklausomai nuo pakilimo vietos). O turbūt pati geriausia dovana įsimylėjėlių porai – skrydis dviems, kainuojantis 800 litų.

Už galimybę skristi oro balionu turime būti dėkingi broliams Josef ir Etienne Montgolfier, kurie 1783 metais išbandė savo sukurtą oro balioną (pirmojo skrydžio keleiviai buvo avis, antis ir gaidys). Po dviejų mėnesių broliai skrydį išmėgino patys ir nuo tada prasidėjo šios unikalios skraidymo priemonės era.
Visi nors kartą gyvenime turėtų patirti skrydžio oro balionu žavesį. Taigi apsirenkite šiltus rūbus, pasiimkite fotoaparatą ir mėgaukitės su horizontu susiliejusios saulės spinduliais lėtai skriejant vaiskiu dangumi.

Visuomenės (in)formavimas

Pradėsiu nuo visuomenės nuomonės apklausų. Paprastai jos skelbiamos reguliariai, o prieš rinkimus tampa itin populiarios. Neretai jos pateikia ir kai kuriuos „gretutinius“ duomenis, tokius kaip nuomonės pasiskirstymas pagal amžių, lytį, išsilavinimą, turtinę padėtį, gyvenamąją vietą ir įvairius panašius vardiklius. Galima paklausti – kokiu būdu tokia, atrodytų, nekalta statistika galėtų neigiamai paveikti demokratinį procesą? Išvestiniai duomenys, žinoma, svarbūs patiems kandidatams ir jų rinkimų štabams, mat yra labai naudingi formuojant rinkimų strategijas. Žinojimas, kuriame sluoksnyje ar grupėje gali tikėtis paramos padeda vykdant tikslinę kampaniją, nukreiptą į tam tikrus numatytai auditorijai svarbius tikslus, ignoruojant platų kitų problemų spektrą, tokiu būdu išrinktiesiems tampant ne visuomenės, o segmento atstovais, beje, pasirinkto ne kaip ideologiškai artimo, o kaip tiesiog naudingo.

Antra, nuomonės apklausų rezultatai padeda sukurti kandidatų skirstymą į turinčius šansų laimėti ir, pavadinkime, esančius sąrašuose tik dėl vaizdo. Proporcingai savo dėmesį paskirsto ir žiniasklaida (šioje dalyje mums nerūpi politinė reklama ar užsakomieji straipsniai bei televizijos laidos (net jei taip ir neįvardinama), priklausantys grynai nuo finansinių galimybių – apie tai vėliau), vadinasi, kandidatas, prastai startavęs kampanijoje, turi gerokai mažiau galimybių atsigriebti. Be to, tokia kandidatų dichotomija veikia ir rinkėjus. Įvairiose šalyse atliktos apklausos rodo, kad maždaug 5% rinkėjų kaip vieną svarbiausių pasirinkimo kriterijų nurodo kandidato galimybes laimėti. Tai atrodytų visai nedaug, bet reikia turėti omenyje, kad labai dažnai rinkimuose pergalę (ar, tarkime, patekimą į antrąjį turą) lemia ir mažesnis procentinis skirtumas (visgi pastarieji Prezidento rinkimai tebuvo išimtis).

(Ne) kiekvienam skirtas malonumas

Beveik visą laiką valstybės valdymas buvo didesnio ar mažesnio elito privilegija (net Atėnuose demokratijos laikotarpiu piliečiais buvo mažiau nei pusė polio gyventojų). Tam tikru aspektu ir tokius reiškinius, kaip, tarkime, Prancūzijos revoliucija galima vadinti elitų kaita, nes viso labo kilminguosius pakeitė turtingieji. Juk visuotinei rinkimų teisei vos šimtas metų, o jei kalbėtume apie moteris, tai ir dar mažiau. Dabar iškelkime labai svarbų klausimą: ar kas nors pasikeitė ir, jei taip, kiek? Reikėtų skelti atsakymą į dvi dalis. Jei kalbame apie teisę rinkti – taip, ir formaliai, ir realiai ši teisė yra prieinama kiekvienam, kad didelė gyventojų dalis įvairiose šalyse nenori ja naudotis – jau kitas reikalas. O teisė būti išrinktam? Formaliai viskas lyg ir tvarkoje, jei tik atitinki amžiaus cenzą ir nesi savo noriu prisidaręs kokių nors kliūčių (tokių kaip nebaigta atlikti bausmė), esi laukiamas išskėstomis rankomis (jei nekreipsime dėmesio į faktą, kad Lietuvoje savivaldybių rinkimai iki šiol vykdavo pagal antikonstitucinį įstatymą, verčiantį kandidatus šlietis prie partijų). O tikrovė? Tikrovėje „prasimušti“ ne taip jau lengva, nes rinkimai – tai ir didžiulis (vadinasi, ir brangiai kainuojantis) parodomasis spektaklis. Tai reiškia, kad kandidatas bet kokiu atveju yra priverstas ieškoti atramos, o svarbiausia – paramos. Pakanka pasižiūrėti, kokią dalį rinkimuose sudaro patys save išsikėlę kandidatai, dar svarbiau – kiek jų tėra išrenkama. Taigi, viena vertus, kandidatų nepriklausomybė dažnai yra paverčiama mitu. Be to, nereikia pamiršti ir dažnai eskaluojamos finansinių rėmėjų temos. Deja, toli gražu ne visi jie yra altruistai, skiriantys pinigus ir nesitikintys nieko mainais. Tokiu būdu piliečio teisių realizacija gali būti paverčiama jėgų (finansinių ar politinių) įtakos stiprinimo priemone.

Niekada ne vėlu mokytis geografijos

Tik nedemokratinėse valstybėse ir tai tik oficialiai visuomenė būna homogeniška. Tarp gyventojų viešųjų reikalų klausimu nuolat atsiranda nuomonių skirtumų. Reiškiant politines preferencijas – taip pat. Vis dėlto pasitaiko (ir neretai) atvejų, kai tam tikros vietovės gyventojų požiūriai sutampa. Tam gali būti įvairių priežasčių: istorinių, ekonominių, demografinių ir kitų. Kompaktiškai gyvenantys panašiai mąstantys žmonės gali būti nemenka jėga per rinkimus. Bet nebūtinai. Šią situaciją taip pat galima panaudoti taip, kad ji atitiktų konkrečius poreikius.

Šiuo atveju pravartu turėti galimybę braižyti rinkimų apylinkių ir apygardų ribas. Gyventojų nuomonė jums palanki – brėžiate taip, kad jie sudarytų daugumą, blogiausiu atveju – bent jau žymią dalį. Jei nuomonė nepalanki – ribą brėžiate per vidurį kad balsai pasiskirstytų. Paprasta ir efektyvu, daug mažiau reikia sukti galvą dėl rinkėjų pritraukimo. Kažin, ar ne panašia logika buvo paremti prieš savivaldybių rinkimus pasirodę kai kurių politikų pareiškimai apie būtinybę kurti kuo mišresnes rinkimų apygardas Vilniaus krašte, kur tradiciškai laimi lenkams atstovaujančios politinės jėgos?

„Paklodžių“ ir „labirintų“ mistika

Sklinda anekdotai apie baltarusišką referendumo biuletenį, kuriame į klausimą „Ar neprieštaraujate, kad A.Lukašenka būtų prezidentu dar vieną kadenciją?“ pateikiami atsakymų variantai „Taip, neprieštarauju“ ir „Ne, neprieštarauju“. Aišku, tai irgi galimas manipuliacijos pavyzdys.

Praktika rodo, kad labai svarbu kuo aiškesnis balsavimo biuletenis. Rinkėjas neturi laiko, o dažnai – ir noro ilgai studijuoti, ko gi iš jo norima (Lietuvoje yra buvęs toks referendumas, prie kurio nesėkmės stipriai prisidėjo ir aplinkybė, kad jo klausimas sunkiai tilpo į biuletenį). Vadinasi, norint įvesti kuo daugiau sumaišties, pakanka pasamdyti išradingą biuletenių maketuotoją. Ypač naudinga tiems, kurie turi patikimą, užsispyrusį ir vardan savo politinių pažiūrų nebijantį leistis į labirintus elektoratą. Labai tikėtina, kad rinkėjų aktyvumas bus menkas, o sugadintų biuletenių daug. Aišku, žaidimas be garantuotos sėkmės, bet kas nerizikuoja – negeria šampano.

Senos geros klastotės

Apie rezultatų klastojimą iki šiol neužsiminiau dėl tos paprastos priežasties, kad, viena vertus, apie jį ir kalbama kur kas dažniau, ir fantazijos jis neretai reikalauja toli gražu ne tiek, kiek manipuliacijos, taigi yra ir mažiau įdomus. Bet apie kai ką prabėgomis norėčiau užsiminti, nes tai irgi susiję su aptariama tema.

Savaime suprantama, „savi“ žmonės rinkimų komisijose niekada nekenkia. Įtarimų pasitaikė ir per paskutiniuosius rinkimus, nors ir mažiau nei balsų pirkimo atvejų (irgi manipuliacija – potencialiai neprognozuojamo elektorato palenkimas savo pusėn nesąžiningais metodais, bet panaudojant veikiančią rinkimų sistemą). Ten, kur prognozuojamas mažas balsų skirtumas, galima iš anksto pasirūpinti, jog keleto „papildomų“ biuletenių atsiradimas mažiau kristų į akis – tarkime, įtraukti į sąrašus kuo daugiau žinomai neaktyvių rinkėjų (itin aktualu Lietuvoje, kur daug gyventojų emigravę į užsienį). Žinoma, idealiu atveju turėtų būti užtikrinama, kad niekas vietoj pasyviųjų nepasinaudotų jų balsavimo teise. Idealiu. Žinoma, galimas ir priešingas variantas – dalies rinkėjų duomenų praradimas dėl žmogaus ar kompiuterio „klaidos“, bet jis mažiau tinkamas jau vien todėl, kad nesklandumai žymiai lengviau pastebimi. O juk pagrindinis manipuliacijos tikslas – kad nė šuo nesulotų.

Taigi apie ką aš čia?

Rinkimai lemia daug. Jie lemia, kas (bent oficialiai) atstovaus piliečiams vienoje ar kitoje valdžios grandyje. Jie lemia ir įtakos pasiskirstymą. Tiems, kurie nori „prastumti“ reikiamus sprendimus patys likdami šešėlyje, labai svarbu, kad jų proteguojami žmonės užimtų svarbius postus. Politinėms jėgoms svarbu ir tai, kad kuo didesnis jų „svoris“, tuo brangiau prieš kitą rinkiminį spektaklį jos galės save „parduoti“. Skamba ciniškai? Nesiginčysiu. Nes manipuliacijoms reikia cinizmo. Ir nemažos jo dozės. Jau vien tam, kad apsispręstum tautos valios išreiškimo priemonę panaudoti siauriems tikslams įgyvendinti. Deja, akivaizdu, kad cinizmo politinėje sistemoje (ir toli gražu ne tik Lietuvoje) netrūksta. Jo tikriausiai net daugiau nei būdų manipuliuoti.

Taip, tikriausiai reikėtų sutikti, kad išlaidų mažinimas šiuo atveju geriau už naujų mokesčių įvedimą ar esamų didinimą. Tiek dėl grynai subjektyvių egoistiškų priežasčių (tokia politika palies tik ribotus gyventojų sluoksnius), tiek dėl to, kad pati mokesčių sistema tapo tokia nestabili, išbalansuota ir sudėtinga, jog papildomas jos komplikavimas duotų ir papildomų neigiamų padarinių. Aišku, keistoka, kai tam tikros visuomenės grupės iš esmės finansuoja valstybę be solidarumo ir savitarpio pagalbos iš kitų. Juo labiau kai jos (kaip, tarkime, jaunos šeimos) yra socialiai gana pažeidžiamos. Dar daugiau – tos pačios visuomenės grupės tampa nuolatinėmis valstybės „melžiamomis karvėmis“. Motinystės/tėvystės išmokos jau tapo labiausiai nuo krizės pradžios karpoma valstybės išlaidų sritimi. Nors galbūt ne veltui. Vis dėlto Lietuva nėra ta valstybė, kuri galėtų sau leisti bene ilgiausias Europoje motinystės/tėvystės atostogas, kurios pačios savaime stagnuoja ekonomiką, išimdamos iš darbo rinkos jaunus žmones ir paversdamos juos valstybės išlaikytiniais. Taip, galbūt šis argumentas nėra itin paveikus dabar, kuomet darbo jėgos perteklius ir šiaip milžiniškas, tačiau kada nors juk reikia pradėti daryti teisingus žingsnius. Kartu pati argumentacija, kad kuo daugiau valstybė mokės jaunoms šeimoms, tuo daugiau gims vaikų, yra mažų mažiausiai amorali. Nes čia vadovaujamasi fermos logika, kuomet kuo daugiau prieaugio superkama, tuo intensyviau ūkininkas kergia savo karves, kiaules ar kitus gyvulius. Nesinori, kad vaikai būtų traktuojami taip pat. O kalbant apie naujų mokesčių perspektyvas ir įvedimo poreikį… Lietuviai tokie žmonės, kad visuomet ras, kaip mokesčius apeiti. O galų gale būtent stabili ir aiškiai suvokiama mokesčių sistema yra tai, kas gerokai efektyviau skatintų ekonomiką nei susitarimai su pavienėmis kompanijomis, nors ir garsiomis. Toks aiškumas ir, kas ne mažiau svarbu, pastovumas ne mažiau svarbu (o gal ir svarbiau) nei žemas mokesčių lygis. Dėl šios priežasties sprendimas neapkrauti mokesčių mokėtojų papildoma našta ir tokiu būdu neįvesti papildomos sumaišties yra sveikintinas. Kaip ir naštos perkėlimas ant tam tikrų visuomenės grupių pečių šiuo atveju pakankamai pagrįstas. Tad jei jau norime mechaniškai užlopyti spragą, pasirinktas išties tinkamas variantas.

Tačiau, kaip jau minėta, egzistuoja kita problema – Vyriausybės perdėtas įsitikinimas savo teisingumu ir kolektyvinio gelbėtojo vaidmeniu, trukdantis priimti geriausius sprendimus. Tai logika „pirmiausia užkamšykime skyles, o visa kita palauks“. Deja, šiuo atveju į „visa kita“ įeina ir verslo skatinimas. Opozicija yra teisi sakydama, kad šis procesas yra tik imituojamas, o viešai reklamuojamos „sėkmės“ – niekinės, nors ir neabejotinai užsiima populizmu aiškindama, kaip tas skatinimas turi vykti. Opozicijos siūlomam skatinimui pinigų išties nėra. Tačiau esama skatinimo, kuris Lietuvos sąlygomis itin aktualus ir kuris nieko nekainuoja. Toks skatinimas yra vadinamas netrukdymu. Netrukdymu pradėti verslą sumažinant taikomus apribojimus, darant mokestines lengvatas nujai susikūrusioms įmonėms, kontroliuojančių institucijų sumažinus iškart užuot laukus pusatrų metų nuo kadencijos pradžios, ir, kaip jau minėta, mokesčių sistemą padaryti prognozuojama tam, kad galvojantis imtis savo verslo žmogus galėtų kuo aiškiau planuoti ateitį ir būsimas sąnaudas, kartu jų skaičiavimą padaryti maksimaliai aiškų, kad neliktų baimės tiesiog netyčia tapti pažeidėju, klasikiniu čia laikytinas atvejis, kai įvedus naują mokesčių skaičiavimo nuo autorinių sutarčių tvarką, netgi ją kūrusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesugebėjo paaiškinti, kaip tuos mokesčius skaičiuoti. Jei apie visa tai būtų mąstoma ir valstybei būtų bandoma padėti užuot ją gelbėjus, karpymų galbūt nebereikėtų.

Dėl ko aš šypsausi? Į mano duris nepasibeldžia pritrenkiamo grožio moterys, o jei pasibeldžia, aš jų nematau, nes laiptinėje tamsu – neatidarau durų, nepasitikiu tamsa.

Gal šypsausi, nes gyvenu laisvai, niekas manęs nevaržo? Bet kokia iš to nauda, aš nesugebu išnaudoti laisvės.

Guliu lovoje visą dieną, piešiu ore nematomas linijas, ant kurių kabinu savo svajones, kurių pats bijau. Juk norint jas įgyvendinti reikia dirbti. Šypsausi. Darbo aš nemėgstu.

Gal mano šypseną sukuria ironiškas požiūris į gyvenimą, į save? Baimė kilti liftu į 13 aukštą, širdies smūgis belipant laiptais. Gailus žvilgsnis į liūdinčius vaikus, dar didesnė baimė jų susilaukti, nei kilti liftu. Vėl šypsausi, o nereikėtų.

Bet mes nemėgstame, kai mums aiškina, ko nereikia daryti, net jei mes patys sau patariame. Neklausome vidinio balso ir einame į priešingą pusę, važiuojame, nors galime nueiti, plaukiame, nors galime perbristi, šypsomės, kai reikėtų verkti.

Dar viena priežastis šypsotis – supratimas, jog esi toks toks nereikšmingas pasaulio paveikslo personažas, kurio nenupiešus, niekas nepasikeistų. Taigi kokio velnio būtent aš čia atsiradau? Žmonės šypsosi, kai jaučiasi beviltiškai.

Tada paleidžiu bėgti vandenį, man nesuprantamu būdu ir nežinomais vamzdžių keliais atkeliaujantį į mano delnus, sudrėkinu išsausėjusį veidą ir su šypsena iškeliauju – gal rytoj sužinosiu, dėl ko ta šypsena gimsta. O gal jau žinau, tačiau ieškoti niekada nepabosta.

A. Sacharuko atveju nugalėjo tikriausiai bailumas. Visgi tikriausiai niekam nebūtų nuostabu, jei paaiškėtų, kad toli gražu ne jis vienas balsavo už kolegą (daug keisčiau atrodytų, jei paaiškėtų, kad jis vis dėlto išimtis). Todėl kol tai tebuvo politiniai žaidimai, dar buvo galima eiti toliau. Bet sukurti dar ir baudžiamosios atsakomybės precedentą nebuvo pasiryžta bijant, kad tai galėtų atsigręžti prieš pačius balsavusiuosius „už“. Šiuo atveju jau darosi mažiau svarbu, ar visa ši istorija yra politinis žaidimas siekiant atlaisvinti du mandatus „valinskininkams“, kurie sustiprintų valdančiąją koaliciją, ar šiaip audra stiklinėje, skirta dėmesiui nukreipti, ar nuoširdus noras apsivalyti. Jei tai tiesiog audra stiklinėje, tuomet Seimo nariai, atrodo, susiprato, kad per daug prisižaidė ir tai galiausiai ėmė grėsti jų pačių interesams. Jei noras apsivalyti, tuomet galima sakyti, kad valančiųjų yra mažiau negu valomųjų. Na o jei tai kovos dėl dviejų mandatų išdava, panašu, kad asmeninė baimė nusvėrė partinius interesus. Bet kurio atveju, galima konstatuoti bendrą po tuo slypintį motyvą: kol tai yra vien politinio sprendimo klausimas (apkaltos procedūros (ne)pradėjimas), tol galima tikėtis kolegų paramos, palankiai susiklosčiusių balsavimų ir pan. Tuo tarpu kai viskas jau atiduodama į teisėsaugos rankas, procesas išslysta iš kontrolės, tampa nevaldomas ir sunkiai prognozuojamas. Kitaip tariant, savisauga nugalėjo. Maža to, tikėtina, kad kažko panašaus reikėtų laukti ir galutiniame balsavime dėl apkaltos, net jei Konstitucinis Teismas ir pripažintų pagrindinį šalies įstatymą buvus pažeistą. Nes neįpareigojantį sprendimą priimti yra lengva, ypač kai Teismui perduodamas klausimas atrodo gana slidus, t.y. nėra visiškai aišku, koks bus sprendimas. Gal paaiškės, kad pažeidimas nešiurkštus ir apkalta nereikalinga? O jei vis dėlto reikalinga, gal iki rudens politinė padėtis pasikeis? Bet kai sprendimas įpareigojantis, galutinis – jau kita svarba, tada reikia kruopščiai apsvarstyti ir galimas pasekmes, visų pirma – pasekmes sau. Tai ir pamatėme.

Su dviem svarbiausiais Lietuvos antigėjais, P. Gražuliu ir K. Uoka jau kita kalba, nors prognozuotinas rezultatas panašus. Už patraukimą baudžiamojon atsakomybėn neabejotinai balsuos abi liberalų partijos (bent jau libsąjūdiečiai, o libcentristai kiek mažiau prognozuojami), taip pat „už“ balsuos dalis socialdemokratų, patrauktų M. A. Pavilionienės (ideologiškai turėtų balsuoti visi, bet praktiškai mūsų politikoje tai nieko nepasako), iš „krikščionių“ balsuos R. Žilinskas (ne vien dėl tos priežasties, apie kurią pagalvojote, bet ir dėl to, kad jam taip pat gresia balsavimas tuo pačiu klausimu) bei gal dar keletas, panašiai ir su „prisikėlėliais“. Konservatorių nuomonės išsiskirs, „tvarkiečiai“ vieningai prieštaraus, o „darbiečiai“ balsuos įvairiai, bet didesnė dalis tikriausiai taip pat pasisakys „prieš“. Vis dėlto lemiamu faktoriumi greičiausiai taps tai, kokiu santykiu pasidalins konservatoriai. Kartu tai bus įdomus rodiklis, kokią įtaką turi formalus galios centras (kiek nuosaikesnių pažiūrų partijos vadovybė, oficialiai smerkianti jei ir ne veiksmus, tai bent patį jų pobūdį), o kiek – neformalų galios centrą bandantys formuoti radikalai, besistengiantys savo vieninteles teisingas pažiūras įtvirtinti bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis. Kartu tai bus vienas iš ženklų, leisiančių spėti ir pačią tolimesnę partijos raidą bei pamatyti, kokio masto klaida buvo padaryta prisijungiant marginalus, kitaip tariant, ar partija liks „popieriniu Talibanu“, vykdančiu ideologiškai motyvuotą smurtą prieš piliečius tik įstatymų ir normų kūrimo lygmenyje, ar žengs link tapimo „tikruoju Talibanu“, kitaip tariant, ims pateisinti ir smurtinius išpuolius prieš kitaip manančius ir besielgiančius (be to, netgi juose tiesiogiai dalyvauti). Vis dėlto didžiausia tikimybė, kad „tikrųjų“ talibų bus pakankamai dviems šventiesiems kariams nuo teismo išgelbėti, nebūtinai vien dėl pasaulėžiūrinių, bet ir dėl pragmatinių priežasčių, kurios lems balsavimo „prieš“ populiarumą ir tarp kitų partijų atstovų. Kitaip tariant, bus nutarta, kad atsižvelgiant į visuomenėje susitelkusį pyktį, tik ir laukiantį, kol bus ant ko nors (nesvarbu ant ko) išlietas bei didelį homoseksualų eitynių nepopuliarumą tiesiog politiškai neišmintinga leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn du labiausiai pasižymėjusius kovotojus. Nes nors tautai ir pakanka vieno violetinio didvyrio, kovoti prieš kitas vaivorykštės spalvas kažkam juk irgi reikia.

Tik ironiškiausia bus tuo atveju, jei generalinis prokuroras kreipsis ir dėl R. Žilinsko. Nes jis turbūt vienintelis turi realius šansus būti atiduotas teisėsaugai…

***

Kas yra privati nuosavybė?! Mano gatvė, mano miestas, mano šalis yra mano privati nuosavybė! Žinoma, man visa tai priklauso dalininko teise, bet priklauso gi! Tai kodėl kiti dalininkai su mano nuosavybe elgiasi kaip panorėję?! Kaip aš galiu gražiai gyventi, jei greta kažkas erkes nepjautoje žolėje augina?
Vakar neapsikentęs įsimečiau į mašinėlę krūmų žirkles ir ties sankryža nukarpiau šakas, kurios labai trukdė matyti skersinę gatvę. Ant tos sankryžos kampo – landynė, šeimininkai nė pėsti nevaikšto, „iki lemputės“ jiems tos šakos…

***

Žoliapjovės pigios (santykinai, žinoma), žolę pjauti smagu, vaizdas bematant pagerėja (nors viena kolegė teigė, kad gražiau už natūralią pievą nebūna…). Gal imkime dirbti ir ten, kur niekas nedirba?
Gal valdžia, savivaldybės pagaliau pareikalaus – arba tu tą savo privačią nuosavybę tinkamai prižiūri, arba mes tai nuosavybei paskiriame tinkamą šeimininką.
Dar viena keistenybė: valdžia (mes) moka bedarbio pašalpas, bet darbo už tas pašalpas neduoda. Kodėl?! Gavai pinigų – dirbk! Trūksta įrankių? Gerai, vieną žoliapjovę (trimerį) padovanosiu – tik tegu kas nors priverčia tuos pašalpų gavėjus dirbti! Pagaliau – nesuprantu, kaip galima norėti nedirbti?
Iš tiesų jie dirba – gauna pašalpas ir dirba nelegaliai. Tai dviguba blogybė…

www.burgis.lt

Pernai Kauno viešojo transporto stotelėse įrengtos keleivių informavimo švieslentės džiugina ne tik miestiečius, bet ir Kauno svečius. Jau nebe nauji, bet vis dar vilniečiams keliantys pavydą elektroniniai komposteriai (mat atrodo kur kas estetiškiau už mechaninius, o ir yra patogesni naudoti), prieš keletą metų įsigyti visiškai nauji autobusai ir troleibusai, visiškai neseniai pristatyta viešojo transporto stebėjimo realiu laiku sistema, stringantis, bet judantis pirmyn elektroninio bilieto projektas – tai naujovės, skatinančios naudotis viešuoju transportu ir gerinančios jo įvaizdį.

Situacija dviprasmė: Kauno miesto viešasis transportas modernėja, bet kartu ir nyksta iš Kauno gatvių.

Pabandykime apžvelgti, kodėl susidariusi tokia situacija.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įgijome teisių ir galimybių dalyvauti įvairiuose projektuose diegiant technologines naujoves. Viešasis transportas – viena iš prioritetinių sričių. Todėl pastaruoju metu ši sritis kruopščiai globojama visose Europos Sąjungos šalyse: kuriama nauja, tvarkoma esama infrastruktūra, įsigyjamos naujos transporto priemonės, diegiamos naujos technologijos – visa tai iš dalies finansuojama iš Europos Sąjungos fondų.

O štai dėl rečiau Kauno miesto gatvėmis važinėjančių autobusų ir troleibusų Europos Sąjunga nepagelbės. Metų pradžioje viešojo transporto paslaugai buvo panaikintas lengvatinis PVM tarifas, tačiau nebuvo didinta  bilieto kaina, dėl to suretinti eismo tvarkaraščiai bei pakeistos kai kurių maršrutų trasos. Tai privertė padaryti sumažėjęs keleivių skaičius. O sumažėjus reisų skaičiui, nuostoliai užgulė ir viešojo transporto vairuotojų pečius – teko mažinti darbo užmokestį. Dėl ekonominės krizės sumažėjus darbo vietų skaičiui, keleiviai tapo pasyvūs – Kauno miesto viešuoju transportu ėmė naudotis nebe kasdien. Kauno miesto viešajam transportui gyvuoti lėšos skiriamos iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto. Tai pinigai už lengvatinių bilietų kompensavimą bei nuostolingus reisus (pavyzdžiui, anksti ryte arba vėlai vakare, kai transportu naudojasi labai mažai žmonių). Šįmet ir pernai smarkiai sumažėjus biudžetui, teko rinktis – arba branginti bilieto kainas ir taip padengti išlaidas, arba retinti nuostolingų ir nepakankamai pelningų reisų skaičių. Keleiviai besąlygiškai nukentėjo, nes jiems dabar tenka reikiamo maršruto transporto laukti ilgiau.

Tenka laukti? Eismo tvarkaraščiai!

Kauno miesto gyventojai jau priprato prieš ateidami į stotelę internete pažiūrėti, kada tiksliai atvyks reikalingo maršruto transportas. Tam skirti du visiškai skirtingi, bet tą pačią funkciją atliekantys interneto tinklapiai.

Vienas jų – senesnės struktūros bei dizaino, visiškai neatitinkantis dabartinių visuomenės poreikių, žemėlapyje neaiškiai pateikiantis maršrutų trasas (vienu metu pateikiamos ir šalutinės, ir pagrindinės trasos), tai –
www.marsrutai.info/kaunas. Kitas – www.marsrutai.lt/kaunas – kur kas modernesnis ir patogesnis vartotojui, norinčiam greitai ir lengvai rasti reikiamą maršrutą. Čia taip pat yra ir visų Kauno rajono bei kitų miestų maršrutų eismo tvarkaraščiai.

Iki šiol nesuprantu, kodėl ieškant eismo tvarkaraščių, iš oficialaus Kauno miesto viešojo transporto modernios išvaizdos tinklapio www.kvt.lt nėra  nukreipiama į šiuolaikišką ir patogų naudoti www.marsrutai.lt. Interneto vartotojas nukreipiamas į visiškai nusenusį  bei neinformatyvų www.marsrutai.info. Gal bijoma naujovių? O gal čia slypi kitokios neaiškios priežastys… 

Grįžtant prie eismo tvarkaraščių, yra dar vienas būdas pasitikrint reikiamo maršruto transporto atvykimo laiką. Dar prieš išeinant iš namų ar darbo į stotelę, internete kompiuteriu galima pažiūrėti, kur tiksliai tuo metu yra konkretaus maršruto autobusas ar troleibusas – visų jų duomenys apie buvimo vietą internetu patenka į vieną duomenų bazę, o joje kaupiami duomenys prieinami jau ir keleiviams, besinaudojantiems internetu: http://googlemap.kvt.lt/google_map/. Beje, ši sistema pasiekiama ir mobiliuoju telefonu, adresu http://wap.kvt.lt/wap/.

Tiesa, sistema dar iki galo nebaigta tobulinti: dalis trasų žemėlapyje pateikiamos su grubiomis klaidomis, kartais informacija apie transporto priemonės vietą atnaujinama per ilgai. Trasos pateiktos absurdiškais vingiais ir klaidina vartotojus. Visgi, idėja yra puiki. Tikėkimės, kad ši sistema bus sutvarkyta ir netolimoje ateityje veiks nepriekaištingai.

Naujos galimybės ir keleivių įpročiai

Dar viena naujovė – viešojo transporto entuziastų iniciatyva prieš keletą savaičių transporto priemonių viduje suskambo nauji garsiniai pranešimai, skatinantys kelionės metu rūpintis savo saugumu, saugoti savo daiktus bei užleisti sėstis senyvo amžiaus žmonėms. O į Kauno oro uostą vykstančiuose 29-ojo maršruto autobusuose dalis stotelių pranešama anglų kalba – kad turistams būtų patogiau. Šis keleivių išsakytas pageidavimas įgyvendintas pastebimai greitai, bet ir čia suskubta – senuose troleibusuose ir dalyje autobusų konkrečiai šie naujieji pranešimai girdimi itin prastai. Duslus ir džeržgiantis balsas sunkiai girdimas netgi įdėmiai klausant. Garsiniai pranešimai prasčiausiai girdimi naujausiuose – „Solaris“ markės – autobusuose, o aiškiausiai – „Volvo“ autobusuose. Bet stengiuosi nusiteikti optimistiškai ir kantriai laukti bei tikiuosi šiuos pranešimus pagaliau išgirsti visose transporto priemonėse, nesistengiant spėlioti, kas yra sakoma.

Taigi Kauno viešojo transporto organizavimu besirūpinantys žmonės stengiasi įtikti keleivių poreikiams. Gal kiek per greitai diegiamos kai kurios naujovės – visuomenei pristatomos su aibe klaidų ir trūkumų… Bet žvelgiant į ateitį, Kauno miesto viešasis transportas yra ir bus modernus, o maršrutų organizavimas ir reisų dažnumas priklausys nuo ekonominės situacijos ir keleivių gausos.

Visgi, net ir esant tokiai situacijai, trūksta profesionalesnio maršrutų eismo tvarkaraščių sudarymo – iki šiol neišspręstos reisų dubliavimo, besidubliuojančių maršrutų autobusų važiavimo „vienas paskui kitą“ problemos (ypač pastebima Aleksoto ir Šilainių mikrorajonų kryptyse). Netgi mažėjant keleivių skaičiui, organizatoriai vis dar yra atitrūkę nuo kauniečių – per mažai bendrauja, nekuria bendros diskusijos, nesistengia, bijo būti visuomenės dalimi; nesirūpina opia prasmirdusių ir purvinų asmenų „gyvenimo“ žiemą viešajame transporte problema, nediegia naujų vaizdo stebėjimo kamerų viešojo transporto viduje, neįrengia greitųjų pagalbos mygtukų vairuotojo kabinoje.

Nenuostabu, kad regint šiuos viešojo transporto trūkumus, dalis kauniečių nusprendė mokėti brangiau ir naudotis maršrutinių taksi paslaugomis ar tiesiog sėdo į savo nuosavus automobilius.

Nuostabą kelia tik tai, kad būtent dabar, ekonominio nuosmukio metu, kai daugumos atlyginimai yra sumažėję, žmonės nevengia mokėti daug už tą pačią paslaugą – pavėžėjimą mieste – remia privatų, laikiną ir naujovių nepuoselėjantį verslą. Ir dėl to kenčia savivaldybei priklausančių vežėjų „Kauno autobusai“ ir „Autrolis“ keleiviai bei darbuotojai – retinamas reisų kursavimas, trumpinamos maršrutų trasos, mažinami darbo užmokesčiai. Yra ir tų, kurie uždirbdami bemaž minimalų atlyginimą, jaučiasi lyg praturtėję ir nė nesusimąstydami švaisto pinigus savo individualaus transporto išlaikymui ir kelionės išlaidoms (draudimas, eksploatacija, kuras ir kt. išlaidos).

Vėlgi grįžtant prie kasdienės naudojimosi viešuoju transportu temos, šiandien jus skatinu tiesiog naudotis internete esančia eismo tvarkaraščių informacija ir planuoti kelionę iš anksto. Taip išvengsime nepatogumų, neteks stotelėje ilgai laukti reikiamo maršruto troleibuso ar autobuso.

O kad viešasis transportas būtų draugas visiems – skatiname jungtis prie mūsų viešojo transporto entuziastų būrio ir tinklapyje www.vtransportas.eu domėtis, reikšti mintis ir idėjas.

Kulautuva – man asmeniškai brangus miestelis, kuriame prabėgo daugelis vaikystės vasarų. Deja, augdamas mačiau kaip miestelis iš ramaus, bet gyvo ir žmonių pilno kurorto pamažu nyksta ir tampa turtingųjų miegamuoju kvartalu. Vaikų stovykla buvo nugriauta, sanatorijos korpusai – vienas po kito uždaromi. Užsidarė vienintelis miestelio knygynas, pramoninių prekių parduotuvė, spaudos kioskas… Galiausiai liko veikti tik viena parduotuvė, nedidelis paštas ir vaistinė. Žmonių gatvėse mažėjo, ir neretai išėjęs vakare pasivaikščioti ar ryte – pabėgioti, gatvėje nesutikdavai nė gyvos dvasios. Autobusas ėmė važiuoti vis rečiau, juk dabar jis veždavo tik vietinius. Ryte – į darbą Kaune, vakare – atgal.

Galėčiau parodyti ir daugiau sąstingio ženklų, bet manau, kad ir šių – per akis. Įdomus faktas iš Kulautuvos istorijos – 1920-aisiais tai buvo mažas, apleistas kaimelis, bet atkreipęs kurotologų dėmesį jau 1933-aisiais tapo klestinčiu kurortu, o prieš antrą pasaulinį karą pasiekė ir užsienio kurortų lygį. Labai norėtųsi patikėti, kad ši istorija pasikartos ir Kulautuvos gatves netrukus vėl užpildys ramaus poilsio pasiilgę turistai. Naujasis laivo maršrutas – pirmas žingsnelis ta kryptimi. Kiekvieną sekmadienį plaukiantis „Tolstojus“ už 10 Lt nuplukdys ten, leis dvi valandas pasivaikščioti po gaivų pušyno orą ir parplukdys atgal. Dviejų valandų nelabai užteks miesteliui ištyrinėti, bet pirmai pažinčiai pakaks ir to. O kitą kartą jau galima atvažiuoti ir automobiliu ar autobusu bei pabūti ilgėliau.

Bet ar po pirmos pažinties norėsis sugrįžti? Man asmeniškai – taip, nes jau planuoju išvyką su šeima. Deja, iš tiesų kurortui reikėtų atlikti dar nemažai namų darbų. Ne visiems užtenka pasivaikščiojimo ramiomis, pušų ošimo pilnomis gatvelėmis. Kai kam reikia aktyvesnių pramogų, atvykusiems su šeimomis – ledų vaikams ir alaus bokalo tėčiui… Žinoma, ne viskas iš karto, nes pinigų pertekliumi Kulautuva garantuotai negali pasigirti. Smagu matyti, kad stengiamasi: įrengta prieplauka, išasfaltuotas kelias iki jos, įsteigtas turizmo informacijos centras, ES lėšomis sutvarkytas netoli prieplaukos esantis Kulautuvos parkas. Dar smagiau, kad savivaldybės iniciatyva pritraukia ir privačias investicijas – prieplaukoje ką tik atsidarė nedidelė lauko kavinė, netrukus iš jos pradės plaukioti pramoginis kateris, plaukiantis pagal turistų pageidavimus. Netoliese yra ir kaimo turizmo sodyba.

Dar neturėjau progos pasižvalgyti po miestelį ilgėliau, bet porą patarimų/pasiūlymų/pageidavimų jau galėčiau duoti. Prieplaukoje pasigedau dviračių nuomos punkto. Kulautuva – miestelis ilgas ir jį visą pereiti užima gan daug laiko, tuo tarpu su dviračiu per dvi valandas būtų galima apvažiuoti visas pagrindines „įžymybes“ – medinę bažnytėlę, pasivaikščiojimų taką pušyne, vasaros estradą, Tamaros kalną, A.Smetonos jubiliejui skirtą Mergelės Marijos skulptūrą… Prakalbus apie skulptūrą, tai jos aplinka – gerokai apleista. Gretimas tvenkinys prižėlęs maurų ir meldų, aplinkinės pievos tikrai nematė dalgio šiais metais, o gal net ir praėjusiais… Tikiuosi, kad situacija pasikeis užbaigus greta stovinčios sanatorijos (ar to, kas atvers duris vietoj jos) rekonstrukciją. Toliau – pramogos. Man asmeniškai trūksta tik dviračių, bet bent kiek aktyvesniam ir mažiau pavargusiam žmogui čia netrukus pasidarys nuobodu. Orientacinis sportas, lipimas uolomis, vandens pramogos, kavinė, kur būtų galima skaniai papietauti, futbolo/krepšinio/paplūdimio tinklinio aikštelė, o vakarais – laužavietė, kempingas, lauko kino teatras… Galėčiau vardinti ir vardinti. Pinigų viskam neatsiras, bet galvoti apie tai reikėtų. Galbūt pasiūlyti subsidiją startui privačiam verslininkui, gal paieškoti pinigų ES fonduose, kol dar galime.

Ir dar vienas, bent jau man labai svarbus dalykas – nuomojamo gyvenamo ploto duomenų bazė internete. Idealiu atveju – elektroninė rezervavimo sistema, realistiškai žvelgiant – bent jau visų „bobučių“, galinčių išnuomoti kambarį, sąrašas – su telefonais ir apytikslėmis kainomis. Kad planuodamas romantiškai ramų savaitgalį galėčiau lengvai susirasti kur apsistoti. Gyvenamo ploto nuomos infrastruktūros tobulinimas turėtų būti vienu aukščiausių prioritetų – jei atvykstantys žmonės neturės kur apsistoti, visas turistų srautas apsiribos per 50 km nutolusia populiacija, kuri nepervargdama gali ryte atvažiuoti ir vakare sugrįžti.

Gali būti, kad aš esu nepataisomas optimistas, bet jei turėčiau galimybę už nedidelę kainą išsinuomoti paprastą, bet tvarkingą butą ar kambarį su patogumais ir galimybe naudotis virtuve, rimtai svarstyčiau galimybę Kulautuvoje praleisti visą vasarą – darbo krūvis tuo laiku man sumažėja, nemažą dalį jo galiu atlikti namie, o ir nuvažiuoti į Kauną – ne taip jau toli. Ir manau, kad esu ne vienas toks, pavargstantis nuo miesto šurmulio ir norintis bent vasarai pabėgti į gaivų pušyno šešėlį, bet neišgalintis ten įsigyti nuosavo būsto. O kai atsiras daugiau žmonių, pamažu atsigaus ir miestelio verslas – mums reikės valgyti, apsipirkti, įdomiai praleisti vakarą, pasitikrinti el. paštą interneto kavinėje, nupirkti mažmožį triukšmaujančiam vaikui…

Esama daugelio priežasčių, neleidžiančių tiksliai numatyti kitų individų veiksmų ateityje, tiek epistemologinių (mes tiesiog negalime turėti visos informacijos, susijusios su kito žmogaus sprendimo priėmimu), tiek ontologinių (laisvos valios aspektas – individas visuomet gali pasielgti kitaip nei buvo galima racionaliai tikėtis; įvairios pašalinės įtakos tiek praeityje, tiek dabartyje ar ateityje; aprioriniai asmens įsitikinimai, gandai, neteisinga informacija ir t.t.).

Pasitikėjimą galima skirti į dvi plačias kategorijas, kurios abi yra svarbios aptariamame kontekste. Pirmąją galima pavadinti tarpasmeniniu pasitikėjimu, o jos sandarą labiausiai tiktų įsivaizduoti kaip koncentriškų apskritimų visumą. Čia vidiniame apskritime patalpintinas pasitikėjimas šeimos nariais ir pačiais artimiausiais draugais, tada seka tolimesni, bet vis dar vardu atpažįstami žmonės; tie, kurių nepažįstame, bet laikome tos pačios bendruomenės nariais; tie, kurie atrodo turį su mumis šį tą bendra (ta pati rasė, tikėjimas ir t.t.); tie, kurie dirba pasitikėjimo reikalaujančius ekspertinius darbus (pvz., gydytojai, policijos pareigūnai); tolimiausiame apskritime atsiduria tie, su kuriais esame susiję virtualiais ryšiais: garsenybės, TV veidai, knygų autoriai ir pan. Kitą rūšį galima pavadinti socialiniu pasitikėjimu. Čia aptinkame pasitikėjimą žmonių grupėmis, komandomis; institucijomis ir organizacijomis (bažnyčia, kariuomene, parlamentu, partijomis); procedūromis (teisminėmis, rinkimų); visuomeninėmis sistemomis (politine, ekonomine); abstrakčiomis ekspertinėmis sistemomis (sudėtingomis šiuolaikinėmis sistemomis, kurių veikimo principai daugeliui sunkiai numanomi, pvz. internetu).

Analizuojant dabartinę padėtį, į akis akivaizdžiai krinta keletas aspektų. Tarpasmeninio pasitikėjimo srityje aiškius ryšius galime įžvelgti tik pačiame vidiniame rate, apibrėžiančiame pačių artimiausių individui asmenų aibę, t.y. savą giminę, gentį. Pereinant į tolimesnius ratus, panašumas yra perdėtai sureikšminamas ir akcentuojamas, visų pirma apeliuojant į tam tikras konkrečias panašumo kategorijas: kraujo, pažiūrų ir pan. Neįsiliejančiu į šias panašumo kategorijas ne tik nepasitikima – jis yra suvokiamas kaip savo esme bei pačiu egzistavimo faktu pavojingas, netoleruotinas. Galiausiai kalbant apie profesinį patikimumą, tokios koncepcijos pritaikomumas yra gana abejotinas (su keliomis išimtimis, pvz. ugniagesiais, kurie tradiciškai užima aukštas pozicijas visuomenės apklausose). Kuomet menkas pasitikėjimas susikerta su pasitikėjimo poreikiu (pavyzdžiui, mes nesame tikri, kad chirurgas operaciją mums atliks geriausiai, kaip tik gali, bet turime leistis operuojami), atsiranda poreikis pasitikėjimo pakaitalams arba papildomoms priemonėms, padedančioms sustiprinti bent vienkartinį pasitikėjimą. Paprasčiausias ir dažnai prieinamiausias pasitikėjimo pakaitalas – kyšio davimas, neatsitiktinai labiausiai paplitęs būtent santykiuose su pasitikėjimo reikalaujančių profesijų atstovais (medikais, teisininkais, valstybės tarnautojais). Savaime suprantama, šiuo atveju turimas omenyje kyšio davimas už į gavėjo pareigas įeinančių teisėtų veiksmų atlikimą. Dar viena įdomi tendencija yra virtualaus pasitikėjimo, teoriškai silpniausio, įsiveržimas į svarbiausių reiškinių gretas. Ši gravitacija gana nesunkiai paaiškinama. Esant visiškai išretėjusiems pasitikėjimo tinklams už artimiausios aplinkos ribų, virtualūs ryšiai tampa pagrindiniais santykio su sritimis, esančiomis už šeimos ir artimiausių draugų rato ribų, laidais, o santykis su jais praktikuojamas kasdien. Tokiu būdu šie hiperrealūs konstruktai įsiveržia į sritis, kurios normaliomis sąlygomis turėtų išlikti atskiros. Puikus šio proceso pavyzdys – šou verslo atstovų invazija į politiką.

Socialinis pasitikėjimas taip pat laikytinas gerokai pairusiu. Bene įdomiausia tendencija pastebima analizuojant pasitikėjimą institucijomis. Čia institucija pasitikima tuo labiau, kuo ji mažiau normatyvinė (čia teoriškai išimtimi laikytina Bažnyčia, tačiau jos šiandieninis praktinis normatyvumas abejotinas) ir, priešingai, kuo labiau normatyvinė institucija (Seimas, Vyriausybė, teismai), tuo mažesnis visuomenės pasitikėjimas. Šiuo atveju aiškiai atsiskleidžia jau minėtas konfliktas tarp gentinių, bendruomeninių vertybių ir organiškų, prigimtinių ryšių bei valstybės kaip reguliuojančio normatyvinio darinio ir subjektyvios, savarankiškos identifikacijos reikalaujančių ryšių. Atitinkamai pasitikėjimo nekelia ir sistemos bei procedūros, atliekančios tarpininko vaidmenį tarp individo ar jų grupės ir valstybės. Tad nenuostabu, jog vertinamas ne bendrų taisyklių, normų laikymasis, o „apsukrumas“, gebėjimas apeiti sistemą vardan asmeninės ar grupinės naudos.

Akivaizdžios kelios pasitikėjimo trūkumo pasekmės. Visų pirma, tai išsikerojęs pasyvumas, iniciatyvos stoka aplinką suvokiant kaip itin nepalankią. Dar pavojingesnė yra paternalizacija ir klientelizmas – pasirengimas paklusti stipriam lyderiui, teisingumo ir tvarkos (taigi ir stabilumo) kūrėjui, paaukoti laisvę vardan saugumo. Kartu pasitikėjimas perkeliamas į kitas, „teisingesnes“, visuomenes, jas idealizuojant bei pervertinant jų teikiamas galimybes, ką galima suvokti kaip vieną iš emigraciją skatinančių veiksnių.

Pasitikėjimas yra būtinas veiksnys tam, kad susiformuotų visuomenę palaikančios jungtys, surišančios individus į grupes, o grupes – į stambesnius darinius, ką galima įsivaizduoti kaip piramidinę dalyvavimo ir asociacijos struktūrą, kur piramidiškumas labiau žymi komponentų kiekį. Ten, kur nėra pasitikėjimo, neįmanomas bendradarbiavimas (arba jis yra labai formalizuotas, pagrįstas daugeliu raštiškų susitarimų, saugiklių bei kitų kompensuojančių mechanizmų, mažinančių santykių efektyvumą bei intymumą, atitinkamai ir vertybinį statusą).

Nepasitikėjimo kultūrą galima vadinti socializacijos palaikomu konstruktu. Ją galima apibūdinti kaip visuotinai paplitusį tikėjimą, jog žmonės iš esmės yra nepatikimi ir linkę pakenkti. Dar daugiau – ji susijusi su socialinėmis sankcijomis (panieka, pašaipa) „naivuolių“, kurie linkę pasitikėti kitais žmonėmis, atžvilgiu bei socialinis paskatinimas (pagarba) už sugebėjimą „pergudrauti“ kitus. Būtent dėl pastarosios savybės nepasitikėjimo kultūra yra save reprodukuojantis fenomenas mat sukuria save išpildančią pranašystę – aš arba stengiuosi įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje ir matau, kad terpė palanki apgavystei, arba pats imuosi aktyvių veiksmų, t.y. išduodu pasitikėjimą vardan asmeninės naudos ir taip sukuriu apgautajam precedentą, verčiantį nepasitikėti kitais. Taigi galima apibendrinti, kad nepasitikėjimo kultūra asmeniniame lygmenyje formuojasi per negatyvius potyrius esant išduotam pasitikėjimui, neįgyvendintiems pažadams bei už pasitikėjimą neatsilyginus pasitikėjimu. Visuomenės lygmenyje ji formuojasi tokiems potyriams tapus tipiškais, bendrais, nuolat primenamais kitų žmonių. Verta atkreipti dėmesį – aš nebūtinai turiu būti nukentėjęs pats, bet jei požiūris, kad pasitikėti negalima yra tapęs socialine norma, jis aktyviai veikia mano nuomonę ir poziciją.

Reikia pripažinti, kad nepasitikėjimo kultūra į pasitikėjimo kultūrą evoliucionuoja daug lėčiau nei vyksta atvirkštinis procesas. Šiai evoliucijai reikalingos ir tam tikros specifinės sąlygos. Visų pirma, privalo egzistuoti normatyvinis nuoseklumas: normos, nuostatos ir reikalavimai turi būti aiškūs bei lengvai suvokiami ir neprieštarauti vieni kitiems, jų formavimo sistema – skaidri, atvira ir matoma, kontroliuojančios institucijos privalo veikti bešališkai tačiau pernelyg nekristi į akis, dalyvauti procesuose tik kaip paskutinės vilties žaidėjas, nesant kitų būdų problemoms išspręsti. Galiausiai pati socialinė ir politinė sistema turi būti stabili. Čia, akivaizdu, yra didelis rezervas politiniams ir instituciniams procesams, ypač teisėkūrai. Žinoma, kartu pasitikėjimas gali būti kuriamas ir tiesiog pavyzdžiu, dažniau kasnieniniu nei vienkartiniu heroišku.

Išaugęs pasitikėjimo lygmuo duoda mažiausiai keletą teigiamų rezultatų. Pirma, jis naudingas ekonomikai, nes tiek skatina bendradarbiavimą, tiek sumažina papildomus kaštus, kurių reikalauja saugumo priemonių užtikrinimas. Tai skatina kurti ambicingesnius ir pelningesnius projektus. Kartu aukštas pasitikėjimo lygis efektyviai integruoja skirtingus visuomenės segmentus, sumažindamas skirtį tarp „mes“ ir „jie“ kategorijų. Galiausiai pasitikėjimas stiprina socialinę ir politinę tvarką, skatindamas taisyklių laikymąsi.

Žinoma, laidą, kurią man leido kurti, turėjau pavadinti gyvenimo būdo žurnalu “Asmenybės”. Svarbiausia, jog žinojau, kad nė vienoje laidoje taip ir nebus parodyta nė viena asmenybė.. Kova su vėjo malūnais, kiauragalviais, klausančiais ekranuose vapančių laidos herojų gyvenimo istorijų bei patarimų.

Bet juk ir dirbame dėl reitingų? Retoriškai paklausė Televizijos kanalo direktorius.

Na, bent jau leido išsirinkti vedėją. Viena nežinojo, kas yra Donskis – atmesta. Kita pradėjo pasakoti, jog vos nepavėlavo atvykti į atranką, besimatuodama drabužius parduotuvėje, kurios pavadinimas graikų kalboje reiškia “miesto dalis su įtvirtinimais, iškilusi ant aukštesnės kalvos”. Atmesta.

Įeina dar viena kandidatė. Kvepia laku – nagų, plaukų, dar kažkokiais “gučiais”. Sako vos spėjo iš kalendoriaus fotosesijos atskubėti, džipo vos nesudaužė beskubėdama.

Nubraukiau nevilties ašarą ir tariau gan piktai:

- Mauk iš čia!

Pradėjo sagstytis palaidinę, sijono kraštą prasisegė..

- Ką tu čia darai? – klausiu nustebęs, žadą praradęs.

- Tai kad pats prieš akimirką sakei – “Maukis čia”..

Nutilau, pažiūrėjau pro langą, girdėdamas, kaip jai bebėgant pro duris kažkas barška joje.. Mečiau tą darbą, jei taip reitingai svarbu – tada eikit po velnių..

Pabandykite patikėti bent vienu dalyku. Tai, ką dabar darau, darau dėl „Žalgirio“, dėl krepšinio ateities. Ne aš griaunu krepšinį, jis jau sugriautas. Ant šantažo, grasinimų ir baimės pamatų ilgai nestovės joks darinys. Anksčiau ar vėliau ateis „šiek tiek“ kitokio krepšinio galas.

Su jūsų ar be jūsų pritarimo aš kovosiu už sportą, už vertybes, kurių haliucinacijose paskendę kvestionuotojai niekada nesupras.

Daug minčių šiomis dienomis išsakiau su aštria ironija, nes puikiai suprantu – kad ir ką sakyčiau daugelis nesistengs manęs suprasti. Tačiau patikėkite – man rūpi „Žalgiris“.

Turiu patirties ir versle, ir sporte. Tikiu, kad „Žalgiryje“ padaryti esminiai pokyčiai duos pačius geriausius rezultatus. Tik leiskite man nors metus dirbti. Drąsiai ir sunkiai. Nepamirškite to, ką aš jau nuveikiau, nors kiekvieną „rytą“ stengiamasi ir bus siekiama tai paneigti.

Taip, „Žalgiryje“ yra daug bėdų ir sunkumų. Jie rimti ir realūs. Jų neįveiksime lengvai ir per trumpą laiką. Tačiau žinokite – aš nesustosiu.

Nors kvestionuotojai visus mano pasakymus bando paversti išprotėjusio Buratino svaičiojimais, tačiau aš vėl pakartosiu: per finalo seriją jie dar kartą apgavo bei apvogė Lietuvą. Pagrindinis jų ginklas – melas, kurį visiems pateikia kaip didelio proto išraišką. Remdamiesi tuo melu atima iš žmonių didžiausią turtą – gebėjimą blaiviai mąstyti.

Jeigu jie nebijo versti sukčiauti teisėjus, matant tūkstantinei sirgalių miniai, tai ką jiems reiškia ištisus penkerius metus šantažuoti žaidėjo šeimą. Nepavyko pasiekti, kad „Žalgiris“ bankrutuotų. Dabar sužlugdyti komandą jie siekia per sirgalius. Nepasiduokite jiems. Mąstykite.

Jei žaidėjas prisipažįsta man, ateis laikas, kai jis išdrįs atverti tiesą visiems. Kito kelio jis neturi, nes nuodėmė slėgs jį patį iki mirties.

Nebijokite. To noriu paprašyti visų, kurie turi ką pasakyti, bet spaudžiami kvestionuotojų viešai meluoja, išsigina savo žodžių. To aš niekada nedarysiu. Aš pasirinkau viltį ir darbą, o ne baimę.

Šie „pasaulio valdovai“ nesuvokia, jog jų likimas jau pažymėtas – jų vaikai ir anūkai gimsta su tokiomis pat iškreiptomis vertybėmis.

Mažasis vunderkinde Jonai Vainauskai, perduokite savo tėvams: žmogaus nugalėti neįmanoma, jūs galite tik jį apgauti ar apjuodinti. Man belieka tik su gailesčiu žvelgti į jus.

Jei niekšai apsijungia, tai sąžiningiesiems tiesiog privaloma vienytis. Aš kreipiuosi į tuos, kurie pakliuvote į jų šantažo pinkles ar tiesiog jus apgavo: žaidėjus, teisėjus, kitus žmones.

Tuo pačiu priminsiu, kaip prieš dešimt metų tie patys veikėjai kartu su EBSW įvykdė planą – perėmė, išparceliavo ir sunaikino 70 proc. gamyklų, fabrikų, bankų. Už tuos pinigus pripirko TV kanalų, laikraščių. Ir dabar geriausi jų draugai – buvusieji ir dabartiniai veikėjai, kurie jų ložėje duoda priesaiką jiems tarnauti.

Jie kovoja ne už sportą, o kaip „teisingai“ paskirstyti biudžeto pinigus jų kontroliuojamoms grupuotėms, kaip valdyti sirgalius, kad į valdžią ateitų jų remiami veikėjai. Kalbu ne tik apie „Žalgirį“, kurį jie stengėsi sužlugdyti ar bent jau valdyti penkerius metus, bet apie jūsų pačių Tėvynę. Nejaugi jūs norite likti vergais amžiams ir maitinti šiuos kvestionuotojus.

Intelektuale stiklinėmis akimis, nesirengiu daugiau atsakinėti į jūsų pareiškimus. Už mane tai padaro žmonės. Būtinai paskaitykite, ką apie jus mano.

Manęs jūs nenugalėsite, kol aš tikiu, jog yra tiesa ir ieškosiu jos. Ir tik jos!

Iš savo išrinktųjų galima tikėtis keleriopo efektyvumo: instrumentinio (taigi kompetentingumo, racionalumo, efektyvumo), kurio pavyzdys galėtų būti ekonomikos skatinimas, nusikalstamumo pažabojimas, bei moralinio, tarkime, teisingumo, sąžiningumo, lygių galimybių užtikrinimo. Vis dėlto stipriausią pasitikėjimą nurodo globos laukimas, kuomet tikimasi interesų atstovavimo, medicinos pagalbos teikimo, darbo vietų kūrimo ir pan. Natūralu, kad kuo aukštesni reikalavimai keliami, tuo didesnis nusivylimas išrinktiesiems jų neįgyvendinus. Žinoma, čia nereikėtų pamiršti ir subjektyvumo aspekto, tad galutinei rinkėjų elgsenai nėra taip svarbu, ar jie atstovaujami – svarbu, ką jie patys jaučia. Dabartinės Lietuvos Vyriausybės ekonominės politikos pavyzdys čia labai tinkamas – nors daroma tai, kas užtikrintų rinkėjų interesų įgyvendinimą ilguoju laikotarpiu, tačiau trumpuoju laikotarpiu jaučiamas pablogėjimas, vadinasi, Vyriausybė ir parlamentas laikomi neatliekančiais jiems pavestų pareigų. Čia glūdi bet kurių „nepopuliarų sprendimų“, kaip jie paprastai įvardijami, ironija: daroma tai, ko reikia norint atstovauti rinkėjų interesus, bet rinkėjai elgiasi taip, tarsi interesai nebūtų atstovaujami. Kuomet pojūtis, kad jų interesai nėra atstovaujami tarp rinkėjų tampa itin gajus ir plačiai išplitęs, prasideda egzistuojančių mechanizmų atmetimas pasireiškiantis arba nebalsavimu, arba balsų atidavimu už partijas ar kandidatus, kurie prisistato kaip esantys už tradicinės politikos ribų (arba kaip išvis ne politikai – taip didžiuodamasis savo partiečius yra pristatęs vienas vis dar populiarus lyderis).

Taip pat esama dar vieno aspekto. Svarbu tai, kad per rinkimus nebalsuojame už visą partijos programą iš karto (žinoma, su sąlyga, jog apskritai renkamės pagal programą, o ne pagal kokius pašalinius aspektus), o už vieną ar du klausimus, kurie mums tą minutę atrodo svarbūs. Jie gali būti mums svarbūs savaime (tarkime, susieti su kokia nors mūsų labai stipria nuostata) arba politikų bei žiniasklaidos padaryti svarbiais juos nuolat eskaluojant (žinoma, turint savų paskatų). Taigi rinkimuose balsuojame pagal tam tikrą kriterijų – ekonomiką, socialinę, užsienio politiką ir pan., kitus kriterijus trumpam atidėdami į šoną. Atrodo, tai labai palengvina pasirinkimą ir prideda aiškumo visam politiniam procesui. Tačiau įspūdis apgaulingas. Problema iškyla todėl, kad laimėjusio aktoriaus ar aktorių politika neapsiriboja tuo vienu klausimu, dėl kurio balsuota rinkimuose ir buvo pareikšta bent sąlyginė valia.

Suprantama, rinkimų laimėtojas (ar jų koalicija) ima įgyvendinti visą politinių priemonių komplektą ir elgiasi taip, tarsi būtų gavęs mandatą joms visoms. Tarkime, rinkimuose buvo balsuota pagal ekonominį kriterijų, tačiau kartu įgyvendinama užsienio, socialinė, švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. politika, dėl kurios valia nebūtinai buvo pareikšta ir rinkėjų nuomonė nebūtinai sutampa su laimėjusio aktoriaus pozicija. Tad pasakymas, jog, tarkime, aš sutinku su konservatorių ekonomine politika, tačiau kategoriškai prieštarauju jų socialinei politikai nė kiek nėra prasilenkiantis su logika. Ir jei ekonomika man svarbiau už socialinius klausimus, tikėtina, kad aš netgi už juos balsuosiu kituose rinkimuose (čia tik pavyzdys, nereikia priimti pažodžiui…). Tačiau šis nuomonių nesutapimas, nors ir dalinis, vis tiek veda į nepasitenkinimą ir, blogiausia, yra beveik neišvengiamas, nes išskyrus visiškus fanatikus, mąstymas griežtai pagal partinę liniją ar vieną ideologiją, nėra būdingas reiškinys.

Atitinkamai politinio aktoriaus pozicija gali nesutapti netgi su jį parėmusios interesų grupės pozicija, nes parama taip pat dažniausiai būna konkrečiam klausimui. Tai veda į sąlyginę politinių aktorių autonomiją, galimybę veikti savo nuožiūra klausimais, dėl kurių nebuvo balsuojama. Tiesa, ši autonomija yra būtent sąlyginė, o ne absoliuti dėl rizikos supykdyti tuos visuomenės sluoksnius, nuo kurių priklauso perrinkimas. Kitaip tariant, jei susikaups pakankamas kiekis netenkinančių sprendimų mažiau svarbiose srityse, jie gali pradėti nusverti pasiekimus svarbiausioje. Tad politiniams aktoriams būtina šio balanso pajauta. Ir čia atsiranda erdvė piliečiams. Pastarieji gali prisidėti prie balanso signalizuodami apie savo nepasitenkinimą, pasiryžimą mobilizuotis ir kolektyviai nebalsuoti už tam tikrą politinį aktorių. Suprantama, tai šioks toks blefas, bet būtent tokiu blefu ir remiasi daugelis protesto akcijų. O jei blefuojama sėkmingai, tai gali duoti ir apčiuopiamų rezultatų.

Viskas dabar modifikuota. Modifikuotas pasaulis, žmonių smegenys, netgi patys žmonės modifikuoti, jų bendravimas, naudos siekimas, visiškas egoizmas, akmens amžiaus principas, Romos imperatorių valdymo laikai, brolis žudantis brolį dėl tėvų palikimo, merginos dainuojančios ne savo balsu, parduodančios savo jaunystę riebaluotomis plikėmis pasipuošusiems alaus maišams, atiduodančios gimdą jų blogio sėklai sėti. Laukas jau paruoštas, jie ateina.

Kelias šakojasi į dvi dalis, viena – posūkis, kita – ėjimas tiesiai. Tik kaip žinoti, kuris yra tiesus kelias? Su matematika visada turėdavau problemų, geometrija, tangentai? Dar prasčiau.

Ten kur einu, man jų neprireiks. Neprireiks kasdien matyti besimėtančių cigarečių nuorūkų, prilipusios prie cementinių šaligatvių beskonės gumos griaučių. Aš nematysiu televizoriuje žmogaus balsu kalbančių beždžionių, savo talentais stebinančių žirafų grojančių kaklo slanksteliais.

Bet jei pasuksiu ne tuo keliu, paskęsiu alkoholio jūroje, besaikėse šėlionėse, keiksmažodžių mėšle susikristalizuosiu lyg gintare įstrigęs tarakonas, merdėsiu sėdėdamas ant nutrintos sofos, o viduje norėsiu bėgti iki to lemtingo posūkio, tačiau jau bus per vėlu, aš nebebūsiu tyras – būsiu išsigimęs, modifikuotas. Mano apranga neatitiks kodekso, nes blizgėsiu dizainerių etiketėmis, o jos pypsės lyg oro uosto apsaugos vartai, saugantys nuo vyrų su barzdomis ir bombomis mineralinio buteliukuose.

Teisingu keliu pasukęs, būsiu nepasiekiamas sms žinute, nebetrukdys estiškas skype garsas, būsiu toliau negu mato galingiausias NASA teleskopas, toliau negu gali nukeliauti mintis.

Ir man nereikia netikro pasaulio, nes tikrovė dar baisesnė, o jeigu bijoti, tai bijoti kažko tikro, ne siurrealaus.

Saulė toliau kepina, o laikas eina, bet aš jo turiu. Kolkas. Čia ne soliariumas su dirbtiniu vėju ir vėžiu – lempų niekas neišjungs.

Aš arti pasirinkimo, tačiau gal dar nesu pasirengęs? Juk tai ne šiaip išmesti dar vieną plastikinį maišelį miške ar palikti sutrūnyti seną monitorių po krūmu. Tai mano gyvenimas, tai mano ateitis. Pasirenku.

Pasirenku kelią, kuriame eisiu vienas, nes niekuo nepasitikiu, pasitikiu tik savimi, nes mano įsitikinimai – mano gyvenimo kelias. Vienadieniai draugai, padedantys išprotėti, lėtai mirti, kada jie čiulpia tavo kraują, besišypsodami stebintys tavo kančią, suleidę raminamųjų, kurie daug baisesni už pasyvų rūkymą, baisesni, nes tu užmiršti savo kelią, klaidingą posūkį, kuris jau taip toli, taip toli, kad apsisukti jau nebeturi laiko..

Belieka rinktis, ar eiti pėsčiomis, svylančia batų padų guma, ar sėsti į automobilį. Aš renkuosi kelią kojomis, nes kojoms negalioja jokie greičio ribojimai..

Tikiuosi pasirinkau teisingą kelią, tikiuosi, kelio pabaigoje, sutiksiu dar ką nors, tik su šiek tiek didesne kuprine minčių bei norų, kuriais galima dalintis, kurie yra tikrosios vertybės ir neturi banko valdytojo parašo ant nematomo banknoto, kurio vertė yra neįkainojama, be skaičių.

Situacija yra sudėtinga. KTE nevykdo būtinų investicijų įrangai atnaujinti ir gamybos efektyvumui didinti, neaišku, kaip vyksta pasirengimo žiemai darbai. Miesto ūkio ir energetikos komitete inicijavau administracijai ir AB „Kauno energija“ skirtą užduotį – iki birželio 15 d. pateikti pakoreguotą šiandienos situacijai Kauno energetinio aprūpinimo strategiją, paruošti veiksmų planą šiluminės energijos tarifui mažinti.

2010 metų kovo 1 dienos miesto Tarybos posėdyje priimtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos vyriausybę dėl spręstinų Kauno energetinių problemų. Pradėti veiksmai, ruošiantis dalinai aprūpinti Kauną šilumine energija iš vietinį, ne iškastinį kurą naudojančios energijos. Pradėti miesto šiluminių trasų atnaujinimo darbai, mažinant šiluminius nuostolius.

Miesto ūkio ir energetikos komiteto nariai, lankantys posėdžius, skyrė didelį dėmesį ir nuolat aktyviai sprendė miestui aktualius energetinius klausimus. Artėja strateginių sprendimų priėmimų metas, matyt todėl asmenys, inicijavę ir dalyvavę 2002 metų Kauno termofikacijos elektrinės pardavimo AB „Gazprom“ procesuose, pradėjo destrukcinius veiksmus, sutrikdžiusius komiteto darbą.
Besidomintiems ta tema siūlau perskaityti Kauno energetikos forumo pirmininko Arimanto Dragūnevičiaus pareiškimą miesto merui.

„Gegužės 6-7 dienomis Kauno technologijos universitete įvyko 5-oji tarptautinė konferencija „Elektros ir valdymo technologijos“’. Diskusijų metu buvo kalbėta ir apie „Gazprom” nuosavybėje esančios Kauno termofikacijos elektrinės (KTE) problemas: sutrikusius planinius remonto darbus, neskaidrius mokėjimus, investicijų nebuvimą, pardavimo sutarties įsipareigojimų nevykdymą ir kita. Net buvo pasakyta: „Dar viena tokia šalta žiema ir Kauną gali ištikti Telšių miesto likimas” (turėta galvoje prieš keletą metų per speigus įvykusi didelė šilumos tiekimo avarija Telšiuose).

Šis signalas konferencijos dalyvių profesionalų įvertintas kaip keliantis nerimą svarbus įspėjimas, kuris netiesiogiai patvirtina Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-03-18 kreipimosi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę teiginius, tarp jų – kad miesto šilumos vartotojai tapo neatsakingo ir galimai nusikalstamo strateginio energijos gamybos šaltinio (KTE) privatizavimo 2002 metais įkaitais, kai pagrindiniu savininku tapo Rusijos „Gazprom“.

Būtina pabrėžti, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus Kauno miesto savivaldybės taryba ir administracija lieka atsakingi už šilumos energijos tiekimą miesto vartotojams, nežiūrint kam priklauso šilumos gamybos ir tiekimo objektai. Sėkmingas veiklos pagrindas – tinkamai sudarytos ir vykdomos sutartys. Nusiraminimo kalbos, kad šilumos problemas išspręs šiukšlių deginimas, nėra rimtos, netgi panašios į „Gazprom“ atstovo R.Stonio 2009 metų pabaigoje miesto taryboje pateiktą naujos Kauno kogeneracinės elektrinės statybų projekto pristatymą, tapusį pasityčiojimu iš miesto tarybos narių ir mūsų savivaldos“, – rašoma A. Dragūnevičiaus laiške.

Jeigu šiandien negalėsime atgauti Kauno energetinės nepriklausomybės ir įvesti gyventojams įkandamų šilumos kainų, tą daryti rytoj gali būti per vėlu.

Siūlau visoms partijoms priimti bendrą susitarimą, įvardinus kreipimesi į Vyriausybę akcentuotas grėsmes, susitarti dėl bendrų Kauno energetikos sprendimo būdų. Manau, kad susidariusi situacija yra per daug atsakinga, kad šiuo klausimu leistume sau politikuoti ir priimti abejotinus sprendimus.

Tik priminsiu. Vladimiras Romanovas nuėmė jau kelintą trenerį šį sezoną, o ieškodamas argumentų įsiutusius Kauno Žalgirio gerbėjus patraukti į savo pusę, išmetė švietalą, jog Lietuvos rytas davęs jam užuominą apie tai, jog ir taip turint Eurolygą kišenėje, nėra reikalo kovoti dėl Lietuvos čempiono titulo (suprask, nuimtasis Darius Maskoliūnas irgi galėjo būti susimokęs bei netinkamai nuteikė komandą kovai. Todėl tapo netinkamas vadovauti komandai).

Būtų keista, jei Lietuvos rytas pratylėtų, todėl V. Romanovui gręsia teismas už šmeižtą. Net jei ir buvo toks pasiūlymas, vargu, ar jis užfiksuotas priemonėmis, kurių fiksavimo rezultatą juristai pripažintų įrodymu.
Kartu J. Vainauskas nepraleido progos pašnekėti apie labai specifišką V. Romanovo vadovavimą Žalgiriui. Nereikia ir J. Vainausko. Plika akimi matomi keisti reiškiniai, panašūs į kompleksų rinkinį, kurį smulkiai išlukštentų nebent geras psichologas.

Dar ryškiau tai pastebi karštieji Žalgirio sirgaliai, po Halę nešioję plakatą su užrašu Buratiną į durnyną. Vargu ar juos galima galima pavadinti Lietuvos ryto simpatikais, nors tokiais bankininkas juos, panašu, mielai įvardintų.
Paskutinis V. Romanovo smūgis- atviras laiškas apie Jono Vainausko negerus poelgius ir intencijas stiliumi primena 19 amžiaus romantikų pamfletus, o ne kietą, šaltą ir atsargią bankininko logiką: Gerbiamas Jonai Vainauskai, perskaitęs jūsų pareiškimą negalvojau, kad man taip pasiseks. Tik dabar pagaliau supratau, kas už virvučių tampo marionetes ir rašo scenarijų teatrui, kurio scena yra visa Lietuva, o man tame virtualiame melo pasaulyje, kurį jūs kuriate, skirtas išprotėjusio Buratino vaidmuo. Visa tai daroma tam, kad apgauti žmones, kuriuos jūs laikote kvaila pilka mase ir nenešate jokios atsakomybės nei prieš Dievą, nei prieš sąžinę, kuriai jūsų kūnuose galbūt nėra ir vietos?

Tiesiai pasakysiu – uagadugu patinka tokia leksika. Ji atvira, nieko neslepianti ir š…. nemalanti.
Tai nėra dūriai iš pasalų ar gudriai suregztas intrigų tinklas, kurio autoriai šypsosi tau tiesiai į akis ir spjaudo į dūšią užkulisiuose.

Patinka bravūra, kai V. Romanovas ne vengia, o eksponuoja Buratino personažą. Nors jį, skirtingai nuo V. Romanovo interpretacijos, nepriskirčiau J. Vainausko kūrybai.
Tačiau po visa šita simpatija slypi tragedija. Vienišojo romantiško herojaus tragedija. Romantizmas neatsiejamas nuo vienišo herojaus dramos. V. Romanovas – vienas prieš visus. Prieš Lietuvos rytą ir prieš Žalgirio gerbėjus.

Padaręs mus visus šios tragedijos žiūrovais, bankininkas pasirinko sportą savo saviraiškos priemone.
Ir įžengė į sceną, skirtą komandai, o ne jos savininkui. Scenoje ryškiai degant romantiškojo herojaus tragiškai aistrai, treneriui negali likti vietos. Nebent jis – vartojant to paties V. Romanovo leksiką – kvaila pilka pelė, klusniai dėliojanti žaidėjų penketuką pagal savininko pageidavimą.
Bet net ir tokių nerandama.

Nematau šitame spektaklyje nieko teigiamo mums – krepšinio mylėtojams. Žaidėjai be galvų gali palakstyti rungtynes-dvi, o po to juos neišvengiamai sustabdys kieta it betonas varžovų trenerio logika. Tuo, kad Žalgirio žaidimui vadovauja kapitonas, o ne savo srities profesionalas, yra rachito, o ne stiprybės požymis.

Ar galima netgi tarp geriausių trenerių pasaulyje rasti bent vieną, kuris atitiktų romantiškus V. Romanovo kanonus, pagal kuriuos komanda neturi teisės pralaimėti? Koks nors Obradovičius pagal šią logiką jau keli metai globotų Belgrado priemiesčio vaikų komandą, o ne Panathinaikos; Messina prieš porą mėnesių būtų paleistas iš Real be jokių kompensacijų, o Phil’as Jackson’as žiūrėtų krepšinį per TV imtuvą, o ne treniruotų L.A. Lakers.

Paradoksalu – Žalgirio gerbėjai ne vienus metus tyčiojosi iš J. Vainausko specifinio vadovavimo klubui stiliaus, kai per sezoną pasikeisdavo tie patys keli treneriai, kurių kaita dabar baisisi Žalgirį adoruojantys. Nesimpatiška, jei klubo vadovas yra tarsi deržimorda, priiminėjantis sprendimus ten, kur jo supratimas siekia daugių daugiausiai universalios pakraipos vadybininko lygį.

Juk kiekvienas trenerio ar didesnio kiekio žaidėjų pakeitimas vidursezonį yra taip pat ir prisipažinimas, jog tu nesugebėjai jo parinkti tinkamai.

Jei pagrindiniu argumentu tampa savininko poza, tada protas tyli.

Pridėsiu – savininko, kuriam kiekvienas nelendantis į vieną vietą, o išdėstantis tiesiai į kaktą nemalonią tiesą, tampa nemalonia rakštimi, jei ne priešu.

Visa, ką dabar matome Lietuvos krepšinyje, yra be galo necivilizuota.

Ir neperspektyvu, nes valdant autoritarams negalima jokia protinga diskusija ir pažanga.

Turime tipišką lietuvišką skylę.

Kaip ir visur… Kuo, vargu, ar galima guostis.

www.uagadugu.lt

perskaitęs jūsų pareiškimą negalvojau, kad man taip pasiseks. Tik dabar pagaliau supratau, kas už virvučių tampo marionetes ir rašo scenarijų teatrui, kurio scena yra visa Lietuva, o man tame virtualiame melo pasaulyje, kurį jūs kuriate, skirtas išprotėjusio Buratino vaidmuo. Visa tai daroma tam, kad apgauti žmones, kuriuos jūs laikote kvaila pilka mase ir nenešate jokios atsakomybės nei prieš Dievą, nei prieš sąžinę, kuriai jūsų kūnuose galbūt nėra ir vietos?

Mano tėvas, kitaip nei jūsų, mirė, kai man buvo penkiolika. Geri tėvo draugai tada manęs pagailėjo – šešiolikos gavau pažymą dirbti. Nuo to laiko nesustodamas dirbau.

Jūs teisus aš viską darau už savo pinigus. Kitaip nei jūs – už svetimus. Ir dar moku rytinį „mokestį”. Tegul mano pinigai leidžia jums tapti tikru vyru. Niekada nepamirškite to.

Be to, noriu priminti, kad „Siemens” areną Vilniuje atsisakė finansuoti visi bankai, o aš nepabijojau, nes myliu sportą. Naudokitės į sveikatą dėl teisingo sporto, o ne dėl šou biznio, kur visos vietos turnyro lentelėje iš anksto žinomos.

Planas paskelbti mane išprotėjusiu virto didele bėda, pralaimėjimu ir jūsų negabumų triumfu. Išprotėjusio Buratino komanda be trenerio sugebėjo nugalėti tokio išsilavinusio ir vertybes puoselėjančio kvestionuotojo komandą. Esmė ne tame, kad laimėjome, bet kad jūsų rengtas šou atsisuko prieš jus patį. Galų gale galbūt Lietuva pabus.

Panašu, kad jūs išėjote iš proto, o ne aš. Ir ne aš sugalvojau naują „šiek tiek” kietesnį krepšinį. Galvojau, kad Kurtinaitis moko vaikus žaisti „šiek tiek” kietesnį krepšinį, bet klydau. Po trijų susitikimų pažinęs jūsų mentalitetą dabar suprantu, kieno čia darbo rezultatas – šiek tiek sulaužyta Begičiaus ranka, „šiek tiek” sutrenktos Watsono smegenys.

Kodėl aš kovoju? Kad iš jūsų kareivių perimčiau „Žalgirį” ir valdyčiau klubą. Už savo veiksmus atsakyčiau prieš sirgalius ir Lietuvą.

Jūs manęs nenustebinote gerai organizuotais veiksmais, nes aš tai jau ne kartą perėjau.

Jūs nepastebėjote, kad su FBK „Kaunu” aštuonerius metus tapome Lietuvos čempionais. Kol supratome, kad sportiniais principais „Kaunas” nenugalės. Dabar tapo aišku, po kokių tipų priedanga futbolas paverstas lažybininkų kontora.

Tuomet, kai mes Kaune priiminėjome tokias žymias komandas kaip „Liverpool”, visas pasaulis apie Lietuvą sužinojo kaip apie futbolo šalį.

Kai sulaužėme mitą ir Glazge, ir Kaune nugalėdami „Rangers”, Škotijoje netgi nutraukė TV transliaciją, kad paslėpti gėdą žlugus keturiasdešimtmečiui mitui, sukurtam, siekiant apgauti savo sirgalius. Jis žlugo Lietuvoje. Tai istorinis įvykis. Nesimokykite iš jų. Vis tiek galas bus toks pats.

Aš suprantu, kad esate kvestionuotojas (taip protingai parašėte, kad net sunku pakartoti) ir turite savo vertybes, iš kurių savo virtuvėje verdate opiumą liaudžiai. Kaip jūs nepastebėjote, kai pirmais metais, kai atėjau į Škotiją su žaidėjais iš Lietuvos likau be trenerių ir šešių futbolininkų. Du iš jų pavogė, bet keturis sugebėjau susigrąžinti. Sugebėjau nugalėti futbolo mafiją ir dar iškovoti Škotijos taurę. Kaip jūs nepastebėjote, kaip aš tarp trijų šimtų tūkstančių sirgalių Edinburge jojau ant karvės, rankose laikydamas čempionų taurę, nors tos nuotraukas apskriejo visą pasaulį. Matyt, net kai „Žalgiris” taps Eurolygos čempionu dėl per didelio intelekto to vis tiek nepastebėsite. Toks jau pilkos vidutinybės refleksas. Mokykitės intelektuale, nepasiduokite.

Prisiminkite ir perspėkite savus pirmadieniui. Lietuvoje vertybė yra ne tik krepšinis, kurį jūs „šiek tiek” kaip patriotas saugojate, bet ir teisėjai, kurių dar nepavertėte vergais kaip futbole, galbūt ir su jūsų pagalba.

Aš matau, kad jums sunku mane suprasti, bet jei bėgate į teismą, vadinasi, kad nors kažką supratote.

Gerai Walteris Scottas pasakė: „Jeigu velnias tave veja priešais save, tavęs ir tavo aplinkos jau niekas nesustabdys”.

Kauno „Žalgirio” savininkas Vladimiras Romanovas

„Nematydami šalies žmonių, bet žiūrėdami tik į skylėto biudžeto skaičius, konservatoriai šiandien jau užsimena ir apie pensijų apmokestinimą. Pensininkai liko kone vieninteliu stabdžiu konservatoriams siekiant, kad bent vienas pasaulio ekonomistas apie juos parašytų vadovėlį. Vardan tos knygos valdantiesiems lieka tik viena išeitis, apie kurią A. Kubilius, galų gale, turi pasakyti tiesiai šviesiai: kone 800 tūkstančių senatvės pensininkų turime ištremti į Afriką ir nuo jų likusiais milijardais užkimšti valstybės biudžeto deficito skylę”, – konservatorių ketinimais piktinosi partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas Paksas.

Politiko teigimu, partija Tvarka ir teisingumas dar kartą pareiškia esanti kategoriškai prieš bet kokius ketinimus valstybės problemas spręsti labiausiai socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių sąskaita. Konservatoriams ir toliau tęsiant į genocidą panašią politiką, „tvarkiečiai” kvies Lietuvos žmonės į įvairias taikias pilietinio nepaklusnumo akcijas.

Susitikime Lietuvos studentams atstovavo Lietuvos studentų sąjungos (LSS) viceprezidentė tarptautiniams ryšiams Karina Ufert ir LSS akademinio proceso ir socialinių reikalų koordinatorius Dovydas Kinderys.

„Susitikime Europos studentai aktyviai diskutavo apie Lietuvoje vykusius Baltic Pride renginių ciklo įvykius. Daugumos nuomone buvo pritarta, jog atšaukiant eisenas, nutraukiant eisenas joms net neįpusėjus, jų metu smurtaujant ir nepagarbiai besielgiant aplinkiniams yra pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės.

Susitikime Lietuvos studentų sąjungos atstovai inicijavo suformuoti visų Europos studentų poziciją dėl panašių renginių vykdymo bei žmogaus teisių laikymosi Europos valstybėse.

Studentų atstovai pritarė, jog nepaisant žmonių socialinių grupių, taikios eisenos turi būti toleruojamos ir gerbiamos visose Europos demokratinėse valstybėje. Nereikia pamiršti, jog bet kokių socialinių grupių atstovai – pensininkai, neįgalūs, studentai ar homoseksualai – visi turi lygias teises saviraiškai, taikioms eisenoms ar demonstracijoms“,- teigė Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentė tarptautiniams ryšiams Karina Ufert.

Studentų susitikimo metu LSS viceprezidentė tarptautiniams ryšiams, Karina Ufert, buvo išrinkta į ESU vykdomąjį komitetą. Vykdomojo komiteto atstovai padeda formuoti, įgyvendinti ESU tikslus bei pagrindines veikimo gaires ir koordinuoja kitų organizacijos komitetų veiklą. Be vykdomojo komiteto narių rinkimų, taip pat buvo renkami akademinių reikalų, plėtros, audito komiteto nariai.

Susitikime Europos valstybių studentai rinko ir naująjį ESU prezidentą. Prezidentu buvo išrinktas Belgijos nacionalinės studentų sąjungos atstovas Bert‘as Vandenkendelaere.

Renginyje, be rinkimų, taip pat buvo vykdytas seminaras, tema „Visuomenės finansavimas ir aukštojo mokslo socialinė dimensija: investicija ar išlaidos?“ (angl. k. „Public funding and social dimension of higher education: investing into the future or borrowing from it?“). Seminare dalyviai, pristatė Europos valstybių aukštojo mokslo apmokestinimo tyrimo rezultatus. Renginio dalyviai aptarė Europos valstybėse esamą studentų socialinė padėtį, aukštojo mokslo apmokestinimo klausimus.

Primename, kad Lietuvos studentų sąjunga yra aktyvi Europos Studentų sąjungos (ESU) narė nuo 1998 m. ESU vienija 50 nacionalinių Studentų sąjungų iš 37 šalių. Europos Studentų sąjunga savo veiklą pradėjo 1982 m. Ji atstovauja visų Europos studentų interesams aukštojo mokslo klausimais, bendradarbiauja su Europos Taryba, UNESCO, Bolonijos propaguotojais Europoje ir kitomis Europos aukštojo mokslo klausimus nagrinėjančiomis institucijomis.

Vaikystėje dažnas iš mūsų svajojo apie nuosavą, spintoje gyvenantį bilduką, girdėjome kalbų, kaip draugo draugo draugas būrėsi ar bandė kviestis dvasias. Sutemus laiptinėse šnabždėdavom išgalvotas istorijas, o savaitgaliais žiūrėjom „Mano svajonių Džinę“ ir tą kitą nespalvotą serialą apie raganaitę – namų šeimininkę, kuri judindama nosį darydavo stebuklus. Vėliau atsirado „San Francisko raganos“ ir „Haris Poteris“, tapęs vaikų ir paauglių kulto objektu. Praūžus šiai bangai, aš ir pasiėmiau iš bibliotekos paskaityti istoriją apie akiniuotą raganiūkštį Harį. Pripažinsiu, užkabino. Prisipažįstu antrą kartą – taip ir neperskaičiau visų knygų, visų filmų taip pat nemačiau, plakatais sienos nebuvo nukabinėtos ir Monika Poteriene būti nesvajojau.Žinoma, turėjau iškarpų iš laikraščių ir vaikiškų žurnalų, kurie ilgainiui buvo priduoti į makulatūros autobusiuką ir iškeisti į tualetinį popierių.

Kai Haris Poteris apleido savo pozicijas knygų ir filmų topuose, atsirado kitas paranormalių reiškinių, mistikos pilnas kūrinys. Taip, aš apie tą pačią mėnulio fazę, t.y. „Jaunatį“ ir kitas dalis. Gerbiami šio kūrinio mylėtojai, nesubadykite manęs sidabrinėmis ietimis, neišdaužykite langų česnakais, ačiū. Kiekvienas turime teisę rinktis, ką žiūrėti, kaip ir pasakyti, ką galvojame.

Kadangi „Forum Cinemas“ nekukliai prašo už bilietus į kino seansą, o „Cinamon“ yra kitame miesto gale, aš taip ir nemačiau „Jaunaties“. Filmų piratavimu irgi neužsiimu dėl lėto interneto, o bibliotekose retai kada apsilankau, tad knygos taip pat neskaičiau. Bet kiek girdėjau, ten vaizduojama vampyro ir mirtingosios meilės istorija, ar atvirkščiai, nesvarbu, jų santykių analizės rašyti neketinu.

Kaip rašo laisvoji enciklopedija Vikipedija, vampyrai yra mitų, folkloro ir maginės fantastikos būtybės, kurios egzistuoja gerdamos žmonių arba gyvūnų kraują, dažnai turinčios antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti į gyvūnus.“ Iš dalies mergaitė įsimylėjo gyvūną. Kadangi dažnai žiniasklaidoje, mokymo įstaigose moteriškos lyties atstovės kalba, kad vyrai yra tai kiaulės, tai asilai, tai ožiai ar dar kokie kanopiniai gyvūnai, šios meilės nereikėtų taip sureikšminti. Tai paprasta, gyvenimiška istorija, kaip mergaitė įsimylėjo gyvulį. Na, kiek nestandartinį gyvulį, bet esmės tai nekeičia

Viena pirmųjų (atsiprašau, jei klystu, su literatūriniais kontekstais nelabai sutariu) vampyrų apraiškų grožinėje literatūroje buvo B.Stoker‘io romanas „Drakula“. Na, šiame romane neatsiskleidžia saldi, banali jaunų žmonių meilės istorija, kuri taip žavi jaunimą. Matyt B.Stoker‘is labai atidžiai neanalizavo tikslinės auditorijos, kad gautų didžiulį pelną iš savo kūrybos.

Gerai. S.Meyer parašė istoriją. Tarkim nekaltai, be jokio savanaudiško tikslo pasipelnyti. Jai pasisekė, knyga sulaukė pasaulinio pripažinimo. Gudrūs dėdės, kuriantys filmus, nusprendė, kad galima pastatyti knygos ekranizaciją. Parinkti gražūs aktoriai, pranokstantys skaitytojų įsivaizduotus ir tūkstančiai mergaičių alpsta dėl pagrindinio herojaus. Dažniausiai yra taip, kad kur meilė – ten paaugliai, kur gražūs aktoriai – ten paaugliai, kur šiek tiek magijos – ten vaikai ir paaugliai. Puiki tikslinė auditorija, kuria galima manipuliuoti, iš kurios galima išsiurbti kuo daugiau pinigų, kad susikurtum gerovę. Tuomet prasideda antrų, trečių, n-tųjų knygų ir filmų dalių leidimas, marškinėlių, pagalvėlių, puodelių ir kitokių rakandų gaminimas, žurnalai, paveiksliukai ir kitokie niekučiai. Aktorius įsimylėjusios mergaitės puls ir pirks savo dievaičio atvaizdus ant visų įmanomų namų apyvokos daiktų. Kūrėjai, gamintojai ir tiekėjai trina rankutes, kiek pinigų susikrauna.

Dažniausiai žmones veikia bandos jausmas. Jeigu įdomu tavo draugams, turi būti įdomu ir tau, nes nepritapsi. Jeigu „visas“ pasaulis eina iš proto, turi eiti ir tu. Man tuomet kyla klausimas, jeigu visas pasaulis sugalvos vieną dieną šokti nuo namo stogo, šoksi ir tu?

Gražiausiai man atrodo knygynuose gulinčios knygos, skirtos suprasti Edvardą, Belą, knygos apie juos įkūnijusius aktorius. Kas čia per sutvėrimas? Skaitytojai laikomi tokiais primityviais organizmais, kad nesupranta knygos herojų? Kiekvienas savo galvoje susikuriame savitą personažų vaizdą, savaip interpretuojam knygos turinį, kam reikia pirkti/skaityti kažkieno kito sukurtą interpretaciją? Viskas tik dėl pinigų. Fanatiškai nusiteikę gerbėjai pirks viską, kas susiję su jų kulto objektu.

Tačiau knygos autorius vienintelis supranta tikrąją knygos esmę, veikėjuose įkūnija pažįstamus, dažniausiai aprašo savo gyvenimo akimirkas, kai kurias hiperbolizuodamas, pagražindamas, kai kurias išvis paslėpdamas.

Pabaigdama, norėčiau pasakyti, kad džiugu, jog jauni žmonės skaito, domisi, ką veikia jų aktoriai, tačiau kasdien fanatiškai ieškoti naujos Vampyro ir jo mylimosios nuotraukos, naujo straipsnelio ir aklai garbinti išgalvotą herojų yra, nesupykite, liguista. Taip, čia porą metų truksianti liga, kol blizgės baltos aktorių iltys šmėžuos ekranuose, kol knygynų centre stovės knygos, kurių viršeliuose išblyškusios rankos laiko obuolį(?) ir kol dabartinės keturiolikmetės įsimylės realius vaikinus.
Iš tiesų, visiems fanams palinkėčiau jau atrasti šį tą naujo, šį tą ne tokio vienadienio, kas taip pat teiktų džiaugsmą, tik būtų naudingiau. Na, pavyzdžiui, galite pasidomėti, gal buvo panašių meilių seniai seniai mūsų krašte, gal ir pas mus lakstė vampyrai ir gaudydavo vaidilutes. Juk ta pati mitologija, tik lietuviškas variantas.

Visgi, yra ir vienas pliusas – vampyrų blyški oda, tad tai tarsi antireklama soliariuminiui įdegiui. :)

Visuotinių diskusijų ir prasivardžiavimų fone tokia nuomonė gali nuskambėti keistokai, bet esu tikras, kad nemaža dalis visuomenės galvoja taip pat. Ir galvotų dar didesnė, jei viso reikalo taip neišpūstų žiniasklaida. Jei eitynes rengtų bet kuri kita nedidelė visuomenės grupė – kad ir krišnaitai, niekas nekreiptų ir dėmesio. Jie ir šiaip kiekvieną savaitgalį po Laisvės Alėją su būgnu vaikšto, ir niekam tai nekliūva. Kažin ar kada nors žiniasklaida iš viso apie tai užsiminė. Tiesą pasakius, net neesu tikras ar ten tikrai krišnaitai – kažkur kažkada nugirdau juos taip vadinant.

Nelabai man suprantamas ir asmeniškai priimtinas tas homoseksualumas. Jei kažkas pradėtų kibti, ko gero gerokai supykčiau. Bet kol jie tuo užsiima savame rate, su bendaminčiais, I couldn’t care less. Tas pats ir su eitynėmis – na, susirinks sava “chebra”, pereis miesto gatves ir tiek. Kaip su tuo būgnu savaitgalį – eidamas pro šalį gal ir pakraipysiu galvą, o šiaip – man nei šilta, nei šalta.

Kažkur skaičiau gėjų sulyginimą su narkomanais – štai surenkim tada ir narkomanų eitynes. Gerbiamieji, nikotinas irgi yra narkotikas, bet kažkaip niekas nesipiktina gatvėje einančiu rūkoriumi, kol dūmų nepradeda į akis pūsti. Homoseksualai narkomanams įstatymiškai buvo prilyginami Tarybų Sąjungos laikais. Dabar turim liberalesnius įstatymus, kuriuos mūsų pačių išrinkta valdžia priėmė. Tai ir gerbkim juos, arba spauskim valdžią juos pakeisti.

Iš kitos pusės, pritariu R. Petrausko prašymui šias eitynes uždrausti. Dėl saugumo. Juk ir skrydžiai atšaukiami, jei yra įtarimų, kad gali būti vykdomas teroristinis išpuolis. Būtent įtarimų, o ne įrodymų, kurie leistų organizatorius sulaikyti, pateikti kaltinimus ir taip toliau. Sakot, stiprinkim apsaugą? Kai žiniasklaidos dėmesys ir žymių “galvų” diskusijos taip įaudrino aistras, ir visa armija gali nepadėti. O jei prokuroras nesiimtų veiksmų, vėliau jam tektų atsiimti už tai, kad neužkirto kelio galimoms riaušėms, nors turėjo informacijos, kad tokia grėsmė yra.

O garsiausiai rėkiantys homofobai turbūt nesuvokia, kad taip tik daro nemokamą reklamą tam požiūriui, kurį stengiasi užgniaužti. Imkit pavyzdį iš Bažnyčios, kuri turi tvirtą nuomonę, bet ją išreiškia tik tada, kai jos klausia, o ne šaukia į visas puses. Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju ignoravimas būtų pati geriausia politika.

Štai močiutė jau kokia burba, kad anūkei pilvelį užtaisė padūkęs klasiokas, ji pati nė velnio nekalta, vienu žodžiu, nekaltas prasidėjimas. Negeri tie berniukai, paneles skaudina, iš kelio išveda. O kad mergaitė socialiniuose tinkluose nuotraukomis išskėstom kojomis kviečia „parašyti į forumą“ – niekam nė motais. Mama makiažą priversta pirkt kas keletą dienų, žinoma, pagrindinė įtariamoji – močiutė, jokiais būdais ne mažoji Onutė.

Kaltas ir dar vienas berniukas, alkoholiu vadinamas. Sidras, alutis ir draugai, cigarečių pelenai ir mergaitei liūdna būt vienai. Štai ant suoliuko akropolyje meilei užgimusiai lemta gyvuot per amžius.. Iki išvykos pas išgalvotą draugę į pižamų vakarėlį, kuriame pižamos ji tikrai nevilkės. Apsvaigusi galva ir išsvajota meilės naktis žvakių apsuptyje, o gal tai buvo gatvės žibintai?

„Geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas“. Viskas? Draugai su sportiniais kostiumais, tikri džentelmenai, su saulėgražų lukštais saujose (juk nespjaudysi autobuse!), draugės su įdegiu, kurio pavydėtų juoda spalva, jeigu čia yra ko pavydėti, juo labiau pažvelgus į baltas krūtines, krizė, smegenų kempinligė. Vakarėliai soduose, pirmi kartai, pirmi kartai su dviem, bus kuo draugėms pasigirt mokykloje! Ech, tiesa, ji nelanko mokyklos.

O ateitis kokia laukia. Palaukit, kam galvoti apie ateitį? Jeigu ką, yra gyvybės langelis čia pat.

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?

Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.

Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.

Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.

Toks problemos formavimo būdas visuomenei pirštu parodo į „tikrąsias“ konflikto tarp Vakarų ir islamo priežastis – religijos norą grįžti į viešą erdvę. O blogiukais įvardinami tiek islamo fundamentalistai, tiek konservatyvių pažiūrų, krikščionišką religiją tebegerbiantys vakariečiai.

Kur kas menkesnio dėmesio sulaukė kitas, manau, svarbesnis šios problemos aspektas – viešoje erdvėje įsigalėjusi politinio korektiškumo diktatūra.

Gilinantis į diskusiją apie minaretų (ar jų uždraudimo) keliamas grėsmes buvo galima pastebėti, jog dažnas politikos komentatorius bandė sąmoningai ar pasąmoningai nepastebėti arba jokiu būdu nesiimti kvestionuoti esminio analogiškų problemų pagrindo – multikultūralizmo politikos.

Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.

Vieno iš kovos prieš modernųjį multikūlturalizmą Didžiojoje Britanijoje pradininkų, Enocho Powello politinė karjera baigėsi šiam 1968 metų pavasarį vos prabilus apie jo šaliai ateityje gresiančias grėsmes dėl nežabojamos imigracijos mastų. Keisčiausia tai, jog vienas iš realių kandidatų į konservatorių partijos vadovus labiausiai smerkiamas buvo savo paties bendražygių. „Konservatoriai“ iškart pašalino Powellą iš vadovaujančių postų partijoje, nors jo žodžiams pritarė absoliuti dauguma salos gyventojų. Po poros metų partijai pagaliau laimėjus rinkimus prieš leiboristus, analitikai kone vieningai teigė, jog tai nulėmė didelis Powello populiarumas.

Kur kas liūdnesnio galo susilaukė olandų filmų kūrėjas Theo van Goghas, savo filme prabilęs apie apgailėtiną moterų padėtį islamo kultūroje. Tiesa, vietiniai multikultūralizmo adeptai nespėjo patys nutildyti drąsaus režisieriaus, už juos tai padarė islamo ekstremisto paleistos kulkos. Dar vienas olandas, Geertas Wildersas dėl savo „nepakančių pasisakymų“ politinio islamo tematika buvo neįleistas į Jungtinę Karalystę. Nuolatinio spaudimo ir politinio nepakantumo tiek iš islamistų, tiek ir iš savų, i.e. „demokratų“, pusės susilaukia Mohameto karikatūrų piešėjai danai, o ypač „bombos turbane“ autorius Kurtas Westergaardas.

Šitokių sunkumų perspektyva sąžiningesnius visuomenės veikėjus verčia rimtai pasvarstyti ar verta viešai reikšti nuoširdžią savo nuomonę. Gal geriau tylomis pritariamai, apsimetant, jog niekas nevyksta, leisti nešamiems sraunios srovės?..

Grįžtant prie šveicarų referendumo temos, galima prisiminti, kai vos sužinoję rezultatus, juos viešai pasmerkti pasiskubino ne tik Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų atstovai, bet ir pačios šveicarų valstybės vadovaujantis elitas. Išgirsti būtent tokį verdiktą iš save demokratiškomis laikančių valstybių atstovų, šveicarų tautai turėjo būti itin nesmagu. Tokį pat nemalonų jausmą turėjo pajusti ir visų kitų demokratinių bei laisvę mylinčių valstybių piliečiai. Nepatenkinto politinės valdžios elito pastabos akivaizdžiai susikirto su esminiu liberalizmo principu – laisva piliečio valia. Kas gi labiau reprezentuoja demokratijos esmę, jei ne tiesioginis piliečių plebiscitas? Po tokių pareiškimų ima atrodyti, jog europiečių elitui tiek klasikinio liberalizmo, tiek demokratijos sąvokos yra tapusios bevertėmis praeities atgyvenomis.

Praėjusį pusmetį ES pirmininkavusios Švedijos ir keleto kitų Europos šalių vyriausybių išreikštas pasipiktinimas Šveicarijos žmonių „ksenofobija“, vaizdžiai iliustruoja jau seniai realybe tapusį faktą, jog liberali demokratija Europos politikoje pavirto oksimoronu (viena kitai prieštaraujančių sąvokų derme).

Didžiajai daugumai šalies piliečių, tiesioginės demokratijos procedūrų tvarka pritarus vienam ar kitam sprendimui, šis įgyja aukščiausią legitimumo laipsnį. Tokiu atveju bet koks referendumo rezultatams priešiškas aukščiausių valstybės pareigūnų spaudimas tampa tiesioginiu įžeidimu tautai bei pačiai liberalios demokratijos institucijai. Jokubaičio žodžiais tariant, liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.

Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne kaip vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.

Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.

Anot Jokubaičio, šiuolaikinis „liberalas“ demokratiją suvokia kaip įrankį privalantį paklusti jo kontrolei. Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Matyt neveltui labiausiai sujudo neomarksistiniai Europos visuomenės sluoksniai. Jie džiugiai pritarė atvirai išreikštai viešai ES valdžios elito abejonei viena kertinių liberalios demokratijos formų – nepriklausoma valstybės piliečių apsisprendimo laisve. Kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, jog liberalios demokratijos citadelė – Vakarai, vos nugalėję nacistinio totalitarizmo demoną, iš karto ir be kovos pasidavė hipnotizuojančiam totalitarinės Markso-Lenino saulės spindesiui?

Vienas galimų įvykio raidos variantų, kodėl taip įvyko, gali būti siejamas su žmonijos patirtais Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Jį gaubusi totalitarizmo šmėkla sukėlė nematyto mąsto baimės ir masinės desperacijos jausmą. Tai buvo iki tol istorijoje dar nesutikto autoritarizmo forma, kada tironas savo valdžią nori įvesti ne tik viešoje erdvėje, kas buvo gan įprasta praktika praeityje, tačiau imti kontroliuoti ir eksperimentuoti privačiame asmens gyvenime. Vėliau šis bandymas sukėlė siaubingų ir iki šiol neatitaisytų padarinių modernaus žmogaus sąmonei.

Ir marksitinis-leninistinis, ir nacistinis totalitarizmas garbino tiesioginę prievartą. Abiejose santvarkose žmonių santykiai buvo grįsti smurtu. Karui pasibaigus ir nacizmui žlugus, smurtas vakariečiams tapo pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, primenančiu totalitarinio gaivalo sukeltą siaubą. Ir, atrodo, iš tos didelės baimės, bandant kuo greičiau susidoroti su jos šaltiniu, buvo pasirinktas klaidingas kaltininkas. Pagrindiniu pasibaisėjimą keliančiu dalyku vakariečiams tapo ne totalitarizmą sukėlusios priežastys – eksperimentai su mokslinėmis pseudoreligijomis, o jų pasekmė – smurtas.

Deja, šiuolaikinis totalitarizmo suvokimas apsiriboja tuo, jog yra tiesiogiai siejamas su atviru smurtu. Kitaip tariant, smurtas tapo kone totalitarizmo sinonimu. Konceptualiai tai yra itin ydinga praktika, iškreipianti totalitarizmo sampratą. Naujuoju klaidingu apibrėžimu buvo imta naudotis maskuojant tikras totalitarizmo apraiškas ateityje. Kas, beje, atrodo, ir įvyko Vakaruose.

Pokaris tapo karštligiškų pastangų eliminuoti smurtą iš viešo ir privataus gyvenimo vajumi. Smurtą sumanyta pakeisti priešybėmis – taika ir meile. Tačiau buvo pamiršta, jog „naujųjų vertybių“ nederėtų skiepyti naudojantis despotiškais metodais – tiesiogiai kišantis į privatų žmonių gyvenimą, griaunant tradicinę bei primetant naują, svetimą vertybių sistemą. Nepaklusnieji, Goethe‘s žodžiais tariant, yra dusinami glėbesčiuojant. Visuomenė, nesugebėdama kaip grėsmės identifikuoti nieko, kas nesisieja su atviru smurtu, tapo naujosios, „besmurtės“ ideologijos auka. Prasidėjo švelniosios despotijos era.

Iki tol Vakarų istorijoje žmogus nuo panašių eksperimentų, vienam valdovui kėsinantis užvaldyti ir viešą, ir privačią gyvenimo sferas, slėpdavosi po transcendentinės religijos teikiama užuovėja. Modernybės pradžioje, nuo Vestfalijos taikos 1648 metais, ėmus privatizuoti religijos fenomeną, žmogus buvo paliktas vienas, akis į akį su desperaciją nešančia egzistencinės tuštumos bedugne. Tokioje būklėje, pašalinus religinę moralę, asmuo tapo patiklus ir ypač pažeidžiamas įvairaus plauko radikalioms ir destrukciją sėjančioms pseudoreligijoms. Būtent ši situacija davė galimybę suvešėti tokiom mokslo pažangą šlovinančioms ideologijoms, kaip komunizmas ar nacizmas. (Beje, su šia įžvalga veik tiesiogiai sutinka ir liberalizmo šauklys Lietuvoje Leonidas Donskis savo knygoje Power and Imagination teigdamas, jog konservatiz mas yra geriausias kovos su totalitarizmu ginklas.)

Antras pasaulinis karas žymėjo tik nacizmo pabaigą, o marksizmas, tiek rusų pavergtų tautų imperijoje, tiek ir pažangiame Vakarų pasaulyje, vešėjo toliau. Frankfurto kritinės teorijos mokyklos adeptų pastangos vakariečių rinkai adaptuoti agresyvų leninizmą, taiką pakeičiant mylinčiu neomarksizmu, gan greitai subrandino vaisius. Septintajame dešimtmetyje neapykanta ginklu demokratiją gynusiai ir prieš komunizmo plėtrą pasaulyje kovojusiai Jungtinių Valstijų valdžiai pasiekė viršūnę. Hipių judėjimas savo naująją ideologiją skelbė lozungu – peace and love.

Smurto, kaip neva tiesioginio totalitarizmo atitikmens įvaizdis, išliko ir po Šaltojo karo pabaigos, žlugus komunistinei Rusijos imperijai. Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Į juodąjį sąrašą pateko vienintelis buvusį marksistinį gaivalą menantis aspektas – smurtas. Vadovaujantis šia logika, nusikaltimus žmogiškumui hitlerinėje Vokietijoje atliko konkretūs asmenys (kurie vėliau, po karo, buvo nubausti) besivadovavę baisia ir vėliau visų pasmerkta ideologija – nacizmu. Tuo tarpu komunistinėje Rusijoje bei jos satelitėse, nusikaltimus žmogiškumui atliko ne konkretūs asmenys, vedini marksizmo-leninizmo ideologijos, o smurtas. Skamba groteskiškai, bet būtent tokia logika vadovaujasi dabartinis Vakarų pasaulis, nereikalaudamas Rusijos nubausti savo politinius nusikaltėlius ir nesmerkdamas juos inspiravusios marksizmo ideologijos. Taigi, vienintelis kaltasis dėl dešimčių milijonų mirčių sekusių vis dar tebevykstantį marksistinį eksperimentą lieka ne ideologija ar atskiri individai, o smurtas.

Visai nenuostabu, jog rusų valdžia nepaisydama elementarių žmogaus teisių iki šiol, kas savaitę, nesulaukdama jokios neigiamos vakariečių reakcijos, sudoroja bent keletą politinių oponentų. O pačiuose Vakaruose pildosi Aldous Huxley knygos Brave New World (Puikusis naujasis pasaulis – oficialus lietuviško vertimo variantas) scenarijus, kitaip tariant, švelniojo totalitarizmo (i.e. be tiesioginio smurto) atmaina, grindžiama neomarksistine ideologija.

Beje, smurto, kaip vienintelio visuomenės blogio koncepciją vaizdžiai patvirtino neseniai Delfi.lt portale pasirodęs straipsnis įtaigiu pavadinimu – „Problema – ne „durnos pažiūros“, o smurtas“. Šioje rašliavoje garsūs Lietuvoje žmonės duodami interviu it susitarę kartojo naujosios pseudoreligijos, smerkiančius prievartą ir teisinančius radikalias politines pažiūras, šūkius.

Kaip teigia Algirdas Degutis, kalbėdamas apie garsų postmodernizmo guru, prancūzą Jacques‘as Derrida, šios filosofijos tikslas yra dekonstrukcinis teisingumas. Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. O moraliai vertingiausias yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką, tam, kad šis būtų nepajėgus gintis nuo priešų ir atsiduotų jiems besąlygiškai. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernizmas/postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos.

Niūrius pamąstymus norėtųsi užbaigti vilties teikiančia gaida. Nors kritinis diskursas politinio korektiškumo ir multikultūralizmo atžvilgiu politinėje sferoje yra vengtinas bei nepageidautinas, faktas, jog likusioje viešoje, ypač akademinėje, erdvėje yra vis dar galimas, neleidžia laidoti žodžio laisvės instituto. Taip pat smagu pastebėti, jog Lietuvoje drąsus pasipriešinimas švelniajam neomarksistų totalitarizmui yra pastebimas ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, mūsų visuomenė vis dar netiki modernybės apaštalų pasakomis, jog dėl visų žmonijos problemų yra kaltas smurto fenomenas. Tai teikia vilčių, jog iškilus grėsmėms tėvynei ne visi tautiečiai vos išgirdę priešų šūvius pacifistiškai pabrukę uodegas ners į krūmus ar besąlygiškai atsiduos jų valiai. Beje, Wilderso partijos sėkmė rinkimuose ir Šveicarijos referendumo atvejai rodo, jog toli gražu ne dauguma europiečių, kaip mėgsta skalambyti pažangioji žiniasklaida, nori tapti kosmopolitais ir prarasti savo tūkstantmetį identitetą.

Merginos susižvalgė ir pagreitino savo žingsnius, bei truputį nusiminusiais veidai judėjo senamiesčio link. Tikriausiai, tikėjosi, kad ten pavyks atrasti kažką malonaus, kas sušildytų ir jų pavargusias ausis. Ir jos surado. Malonus garsas merginas viliojo tarsi ledų mašinėlės melodija mažus vaikus. Jos priėjo arčiau ir dar ilgai klausėsi nostalgiškai svajodamos harmoningų muzikos garsų, šilto ir raminančio solistės balso.

Artėjant vakarui draugės tęsė savo kelionę amfiteatro link. Jauni balsai, šurmulys, muzika aiškiai girdėjosi tik pasiekus Rotušę. Štai kur renkasi visas Kauno jaunimas! Prisėdusios ant medinių laiptelių galvojo, kad sulauks vakaro koncerto, tačiau jau praėjus kelioms minutėms suprato, kad ne tokių įspūdžių tikėjosi iš savo dienos. Ir dar sykį buvo galima įsitikinti, kad daugelis jaunų žmonių savaip supranta šventės sąvoką.
Nusišypsojo merginos viena kitai ir nužingsniavo link pakrantėje susibūrusių gulbių. Lengvi, sparnų mostai suteikė malonų ausiai, melodingą plazdenimą.

Ir vis dėl to mums dar daug ko reikia pasimokyti iš šių išdidžių gyvūnų…

www.burgis.lt

Referendumai dažnai įvardijami kaip svarbi demokratijos priemonė, tačiau kritikai pabrėžia, kad palyginti nedaug žinoma apie faktinį rinkėjų elgesį per referendumus. Referendumai gali būti aukščiausia tiesioginės demokratijos išraiška šiuolaikinėje valstybėje, tačiau taip pat iškyla manipuliacijų grėsmė, rinkėjai gali gauti nepakankamą informaciją ir negausiai dalyvauti. Taigi kalbant apie referendumų kaip demokratijos priemonės efektyvumą dažniausiai kyla abejonės dėl tokių problemų kaip negausus rinkėjų dalyvavimas, probleminio klausimo formuluotė referendumo biuletenyje, kas gali turėti įtakos balsavimo rezultatams, ši problema taip pat susijusi su galima elito ar interesų grupių įtaka, balsuojantieji gali gauti neadekvačią ar ne pilną informaciją apie sprendžiamą klausimą. Išskiriama ir dar viena grėsmė tai – mažumų ignoravimas. Referendumai gali statyti į pavojų mažumų teises, o tai didina socialinę ir etninę įtampą. Būtent dėl šios priežasties daugiakultūrinėse valstybėse kur tikėtini etniniai neramumai arba kur jie egzistuoja referendumai vyksta gerokai rečiau. Galima išskirti penkias problemų grupes, kurios gali kilti įdiegiant tiesioginės demokratijos elementus, tai: įvykdymo (organizaciniai) sunkumai, laiko sąnaudos sprendimų priėmimui, konflikto visuomenėje grėsmė, manipuliacijų ir netinkamos įtakos piliečių valiai grėsmė, daugumos tironija.

Tiesioginės demokratijos įvykdomumo klausimas dažniausiai sietinas su demokratijos modeliu, panašiu į buvusį Antikinėje Graikijoje ar propaguotą Ž. Ž. Ruso, kuomet politiką kuria visų piliečių susirinkimas. Šiuolaikinėje valstybėje to įgyvendinti tiesiog neįmanoma fiziškai: valstybės yra nepalyginamai didesnės nei Atėnų polis tiek plotu tiek ir piliečių skaičiumi. Taigi sistemingų, reguliarių tautos susirinkimų organizavimas negali būti įgyvendintas. Tačiau kaip alternatyva fiziniam piliečių susirinkimui, siūloma virtuali piliečių asamblėja, kuri gal būt galėtų priartinti politinių sprendimų priėmimo procesą prie tautos.

Tiesioginės demokratijos elementų naudojimas priiminėjant politinius sprendimus padidins laiko sąnaudas reikalingas įstatymų priėmimui. Siekis gauti visų piliečių nuomonę apie politikos alternatyvas gali užtrukti ilgiau, tačiau iš kitos pusės ilgesnis procesas dar nebūtinai reiškia trūkumą. Atstovaujamosiose institucijose įstatymai dažnai priimami pernelyg greitai, pridarant klaidų bei spragų, kurios vėliau brangiai kainuoja valstybei, o kartasi yra pastebimos ir ištaisomos tik po daugelio metų.

Esant tiesioginės demokratijos modeliui kuomet politiniame gyvenime neegzistuoja nei parlamentas nei politinės partijos gali paaštrėti konfliktas tarp visuomenės grupių, kurios gauna naudos iš vieno ar kito sprendimo ir grupių, kurios dėl to paties sprendimo patiria žalą. Tačiau ši problema daugiau teorinė ir gali nutikti nebent esant visiškai grynam tiesioginės demokratijos modeliui. Dabartinių valstybių pavyzdžiai rodo, jog įmanomas atstovaujamosios valdžios institucijų koegzistavimas su tiesioginės demokratijos elementais (referendumų skelbimu).

Net ir esant tiesioginiam piliečių balsavimui dėl politinio sprendimo, kyla paslėptų manipuliacijų grėsmė, balsuojančiaisiais gali manipuliuoti verslo ar interesų grupės, kurioms vienas ar kitas sprendimas yra naudingas. Piliečiai gali sąmoningai nepastebėti interesų įtakos, nesuvokti suinteresuotų grupių veikimo, tačiau pasiduoti jų įtakai balsuodami. Tačiau manipuliacijų grėsmė yra ir atstovaujamosioms institucijoms priimant sprendimus. Paslėpta ekonominių aktorių įtaka gali pasireikšti ir per parlamente dirbančias partijas.

Daugumos tironijos grėsmė gali kilti jeigu sprendimai būtų priimami griežtai daugumos principu, neatsižvelgiant į mažumų interesus ir juos ignoruojant. Iš kitos pusės reikia pripažinti, kad atstovaujamoji demokratija taip pat iš esmės remiasi daugumos principu, tačiau yra įvesti tam tikri saugikliai, garantuojantys ir mažumos teisių apsaugą. Taip pat reikia pripažinti, kad šiuolaikinėse valstybėse nėra praktikuojamas grynas tiesioginės demokratijos modelis, kur sprendimus priimta tik piliečiai tiesiogiai ir neveikia atstovaujamosios demokratijos institucijos. Tai parodo abiejų tipų demokratijos egzistavimo kartu galimybę, šiuo atveju parlamentas gali įvesti saugiklius reikalingus mažumų apsaugai.

Tiesioginės demokratijos elementų taikymo privalumai ir trūkumai dažnai priklauso nuo konkrečios politinės situacijos valstybėje. Aptariant grėsmę dėl socialinių ir etninių neramumų svarbu paminėti, jog ji labai skirtinga įvairiose valstybėse. Tokiose valstybėse kaip Indija, Izraelis ar net Belgija, kur piliečiams suteikta galimybė tiesiogiai spręsti kontraversiškus klausimus gali sukelti socialinius neramumus ir paaštrinti įtampą, taip destabilizuojant padėtį, paprastai vengiama tiesioginės demokratijos priemonių naudojimo. Visiškai priešingas pavyzdys etniniu požiūriu marga Šveicarija, kuri turi įvairų tiek etninį tiek kalbinį susiskirstymą, tačiau plačiai taikydama referendumų praktiką nepatiria rimtesnių socialinių įtampų. Tokie situacijų skirtumai gali priklausyti nuo etninio ar religinio piliečių savo tapatybės suvokimo ar kitų dedamųjų, tačiau tai konkrečios valstybės situacijos analizės klausimas.