Matau pervargusias ir jau mažai ką begirdinčias kasininkes, paklaikusias masinio pirkėjo akis, niekam nereikalingų pigių prekių krūvas – ir visas šis siaubas yra vadinamas Kalėdomis (nevadinu šventosiomis, to šiai vartojimo isterijai jau būtų per daug!).

Šiandienos mases gamina ne kariuomenė, kaip tai buvo vėlyvaisiais viduramžiais ar sovietmečiu, ne žemių grobimas, kaip tai vyko XVIII amžiuje Vakarų Europoje, ne fabrikai, kaip tai atsitiko XIX amžiuje, ne ideologiniai paradai, kaip tai vyko nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje ir šiuolaikinėje Šiaurės Korėjoje. Šiandienos masių žmogų, kaip specifinį vartojimo ir gamybinių santykių subjektą, daugina spauda, televizija ir didieji prekybos centrai.

Tai, kad spauda pradeda reguliuoti masių dauginimą ir jų elgesį, XX a. 3-ajame dešimtmetyje aptiko didieji medijų kritikai E. Bernays, W. Lippmannas, W. Benjaminas ir kiti. Jau tada buvo apčiuoptas ryškus žiniasklaidos, didžiųjų švenčių, taip pat ir Kalėdų ryšys skatinant masių vartojimą jas veikiant didžiosioms industrijoms. Pasirodė, kad Kalėdos medijoms gali būti taip pat reikšmingos, kaip ir rinkimai: panašus reklamos ir manipuliacijos mastas, užsakymai, tik Kalėdos būna dažniau.

Vis dėlto tikrasis vartojimo industrijų ir medijų bendradarbiavimas prasidėjo paplitus televizijai ir didiesiems prekybos centrams bei esmingai pakitus didžiajai pramonei, pirmiausiai dėl techninės, technologinės, skaitmeninės revoliucijos. Nuo 7-ojo praeito amžiaus dešimtmečio mases vis daugiau veikė, kreipė, jų individą-subjektą formavo, gamybinius santykius vartojimo santykiais keitė su medijomis giliai susiję prekybos centrai. Būtent jie kūrė šiuolaikinį tuštybes perkantį, dovanojantį ir beveik tokia pat tuštuma virtusį žmogų.

Skirtingai nuo baudžiauninko, kuris, eidamas lažą, graudžiai apverkdavo savo dalią, bet retai kada drįsdavo prieš ją pakelti ranką, šiuolaikinis prekybos centrų ir žiniasklaidos baudžiauninkas yra prievartaujamas jaustis laimingu. XIX amžiaus kapitalistai tiesiogiai nusavindavo jo pagamintą pridėtinę vertę ir tada darbininkas (ir net smulkusis buržua) siekė sukilti prieš sistemą, valstybę, o šiandieninis tuštybių vartotojas yra pasirengęs sukilti, jei tik kas jam mažins galimybę tarnauti naujam viso uždarbio nusavintojui: didžiosioms vartojimo industrijoms, jų tinklams, jų į vieną visumą suaugusio kapitalo turėtojams. Baudžiauninkas tampa kvazirevoliucionieriumi reikalaudamas teisės apginti savo vergystę.

Pradžiai, norint sukurti Kalėdų vartotojo subjektą, Kalėdų vardu eksploatuojamą vartotoją, reikia jam nuolatos, kasdien priminti didžiosios šventės artėjimą, įtikinėti ir apklausti, ar jis jau nupirko dovanas savo artimiesiems, bei paskatinti pirkti jų dar daugiau. Garsinis kalėdinės muzikos teroras neleidžia praeiti nė vienam, kol jis neišgirs ir į jo pasąmonės galmes neįsibraus įsakymas pirkti ir vartoti. Tik neseniai kai kurių prekybos centrų profesinės sąjungos pradėjo kovoti už teisę jų darbuotojams nesiklausyti nuolatinės, pasikartojančios, garsu alinančios ir žmogaus orumą žeminančios kalėdinės muzikos, tačiau dar nekalba apie vaizdinį spaudimą ir apie pačią pirkimo bei šventimo prievartą.

Garsinė ir vaizdinė manipuliacija vyksta apeliuojant į tai, kas žmogui yra artimiausia, šilčiausia: į vaikus, artimuosius, bendradarbius, į meilė, draugystę. Meilės artimajam vardu reikalaujama: pirk, vartok, pirk… Paprastomis dienomis šis vartotojiškas diskursas, paverčiantis mus ištikimais jo subjektais, vengia pasirodyti atvira agresija, tačiau Kalėdų metu jis dominuoja ištisą mėnesį be jokių ceremonijų ar apsimetinėjimo.

Apklausa tęsiasi – kad neišsisuktų nė vienas, net pats kurčiausias ar akliausias, pats tamsiausias ir nenuovokiausias, kad visi būtų apklausti ir viešai įvertinti: ar jie yra pakankamai nuoširdūs, geri, ar jau išleido viską, ką turi? Ar jau viską pavertė šiukšlėmis? Juk viso to klaikaus engimo pabaigoje lieka tik nematomas pelnas ir šiukšlynas. Ar iš tuštybių žmogaus, savo gyvenimą aukojančio blizgančioms „kultūrinėms“ pakuotėms, gali atsirasti kas nors kita, jei ne šiukšlynas, sąvartynas?

Tokius vartojimo santykius galima laikyti paslėpta eksploatacija. Juk viso šito vartojimo tikslas yra anaiptol ne artimieji, o didžiųjų korporacijų pelnas ir tuštybės reprodukcija. Pirkdami mes dirbame: eikvojame daugybę laiko milžiniškose eilėse, įsigydami visokiausius niekus ir nuolat įtikinėjami, kad mūsų tėveliams ir vaikučiams, broliukams ir sesutėms labiausiai reikia šitų kiniškų šuniukų, lėlių, tualetinio vandens, kojinių, kremų, sūrio, vyno, saldainių…

Perprodukcijos visuomenė laikosi tik tokių didžiųjų išpardavimų dėka, o jų apogėjus yra Kalėdos – ne tik nieko bendra su krikščionybe neturintis laikas, bet ir Bažnyčios dažnai palaikomas. Tačiau hierarchai nepastebi, kad ta dešimtoji pelno dalis, kurią anksčiau tikintieji atnešdavo kunigui, šiandien su kaupu sunešama į Akropolį nematomam industriniam Belzebubui.

Kai kurie žmonės, kurie nėra krikščionys, gali kiek lengviau išvengti šios mases disciplinuojančios, indoktrinuojančios, manipuliuojančios prievartos, tačiau tokiu atveju daugelis jų atsiduria diskriminuojamųjų tarpe pabrėžiant, kad tai ne jų šventė: ne žydų, ne musulmonų, ne konfucionistų, ne šintoistų …

Gal tokius šarvus susikuria baltų tikėjimo bendruomenės, kurios gana akylai (tikiuosi) vengia gruodžio mėnesį lankytis prekybos centruose, retai įsijungia bendruosius televizijos kanalus ir nesilanko Kalėdų industrinio viruso pažeistose internetinių pardavimų svetainėse, o organizuoja, pavyzdžiui, savą blukio vilkimą Saulės keliu? Nenoriu ir negaliu sveikinti Jūsų dalyvaujant šiame savanorių laže, tačiau linkiu Jums prabusti nuo šios tariamai džiaugsmingos tuštybės. Gal tada pirmą kartą turėsite Šv. Kalėdas.

Originalus įrašas – Anarchija.lt

Psichikos sutrikimai, psichiatrija, psichotropiniai vaistai… Kaip galėjo šauti į galvą rašyti apie tokius dalykus, apie kuriuos eilinis žmogus turi tik labai menką supratimą?

Sunku racionaliai paaiškinti, kas vyksta mano neracionalioje galvoje. Nors Putinas teigia, kad „chaoso nenori niekas“, nenorėčiau su juo sutikti – man labai patinka mano chaotiškas protas, nes jis turi bent nedidelę kruopelę iracionalaus spontaniškumo, kurio aš beveik neaptinku kitų šios žemės gyventojų mintyse. Tas iracionalumo nebuvimas – tai antra didžiausia nelaimė po tos, kai atsirado gyvybė Žemėje.

Jeigu imčiau dabar teoretizuoti, kaip sugalvojau rašyti, kaip sugalvojęs pergalvojau ir t.t., būtų nuobodu ir tikriausiai primintų mistinės patirties įkvėpto žmogaus tekstą. Nors mane visuomet įkvepia tik idėjos.

Racionaliai galima sakyti, kad mane valdė du pagrindiniai jausmai – kerštas ir noras padėti. Pirmasis inspiravo maištingą, demaskuojantį ir įžūlų beveik pornografinį psichiatrijos išviešinimą. Su smulkiausiomis detalėmis aprašiau didžiosios dalies psichotropikų poveikį, psichiatrijos klinikos realybę ir psichiatrų „gydymo“ metodus. Po šio romano niekas negalės sakyti, kad „psichiatrai išdūrė“. Galėsit kaltinti tik save, kad neskaitot Normano raštų.

Gal daugelis net nesupranta, kaip veikia farmacijos pramonė, tad trumpai drūtai paaiškinsiu: nėra jokių vaistų nuo jokios psichikos ligos. Net jei tarsime, kad aš nesu visiškas psichinis ligonis, tai nepaaiškins fakto, kad nepažįstu nė vieno psichinio ligonio, kuris būtų pasveikęs nuo psichotropinio šlamšto. Bet taip pat turiu pasakyti, kad nereikia tikėtis, jog aprašinėjau, kokie blogi yra vaistai. Tai būtų krikščioniška ir nuobodu. Ne, aš aprašinėjau, kaip su blogais vaistais galima pasilinksminti. Kam pirkti narkotikus, kai valstybė juos kompensuoja? Ir dar daugiau – psichotropikai suteikia kur kas aštresnių pojūčių už vaikiškas „žoles“ ir panašius niekus.

Kita rašymo priežastis, kaip jau sakiau, yra noras padėti. Iš tiesų ne tik Lietuvoje nesuprantama, kas yra psichiatrija. Skaitau daug užsienio literatūros. Ir ten baisi nežinia. Tad, kaip Jėzus Kristus, aš pats savo noru sutikau būti nukryžiuotas, kad darydami nuodėmes, žinotumėte, kokios bus pasekmės. Kitaip sakant, eilinį kartą pasidaviau pagundai padaryti ką nors, kas prieštarautų visiems logikos dėsniams, idant nors trumpai pats pasilinksminčiau ir pralinksminčiau tuos, kurie panašūs į mane.

Knygoje aprašei konkretų beprotnamį, kokį pats įsivaizduoji? O gal joje aprašytas beprotnamis yra viso mūsų pasaulio metafora?

Knygoje aprašiau beprotnamį, kuriame teko būti. Vaizduotės aprašant būtent „beprotnamį“ beveik nereikėjo. Stengiausi iš visų jėgų prisiminti menkiausias detales, kad perteikčiau autentišką beprotnamio atmosferą. Esu skaitęs labai daug knygų apie psichiatrijos klinikas (viena iš versijų, kodėl ten atsidūriau, ir yra tokia – norėjau patikrinti), bet tai, ką patyriau, gerokai skiriasi nuo to, kas aprašyta knygose.

Įsivaizdavau, kad tai linksma vieta, kur galima nieko nepaisyti ir daryti ką nori. Tipo, pabūti Eduardu Limonovu. Realybėje yra visai kitaip. Beprotnamis – ne pasaulio metafora, bet greičiau „pasaulis be kaukės“. Kai žmogus atsiduria psichiatrijos klinikoje, visai nesvarbu, kas jis iki tol buvo – KTU profesorius ar kvanktelėjęs rašeiva. Jis tampa Ponu Nieku. Šis tapsmas nieku išlaisvina, nes nereikia kurti jokio „protingo“ žmogaus vaizdinio. Gali būti tik tas, kas esi.

Labai juokinga stebėti, kaip žmonės atrodo be kaukių. Tada paaiškėja esminis dalykas: veidas jau tapo kauke. Nors nereikia vaidinti, nors visiems nusispjauti, ką kalbi, žmonės vis tiek stengiasi „pataikyti į Kito diskursą“. Taip stengiasi, taip bando, kad iš juoko apsimyžt gali. Tačiau čia ir paradoksas – tai geriausiai pamatai tik toje vietoje, kurioje nereikia vaidinti. Kur netgi skatinama „būti bepročiu“. Visada maniau, kad psichiniai ligoniai yra iracionalūs, kad juos valdantys impulsai laužo common sense. Bet nė vieno tokio padaro neteko sutikti. O taip tikėjausi, kad dar yra Žmonių.

Kaip paaiškintum pagrindinę knygos idėją Vasaros g. pacientui? O kaip ją pristatytum gydytojui?

Beprotnamio pamoka Nr. 2: svarbu ne ką sakai, o kaip. Nors skamba neįtikimai, bet būtent tai padeda psichiatrams atskirti „psichinį ligonį“ nuo „sveiko žmogaus“. Tie, kurie rimtai serga, „nepataiko į taktą“. Todėl net nesiklausoma, ką jie sako.

Pacientams knyga būtina, kad suprastų, jog ieško pagalbos pačioje blogiausioje vietoje. Kad ir koks tu esi, beprotnamyje iš tavęs padarys zombį. Daugeliui bandžiau sakyti, kad negertų išrašomų vaistų, aiškinau, ką gerti ir ko negerti, bet kadangi pats buvau laikomas bepročiu, tai niekas neklausė. Knygoje stengiausi pagrįsti savo nuomonę. Nežinau, kaip pavyko. Ne man spręsti. Bet tikrai nuoširdžiai gaila žmonių, kuriuos negrįžtamai visam gyvenimui suluošino psichiatrija. Ir tai vis dar vyksta! Ir apie tai vis dar nedrįsta prabilti žiniasklaida. Ką pasakyčiau gydytojui? Tiesiai šviesiai: „Eik tu …“!

Antipsichiatrijos judėjimo ekspertas Thomas S. Szaszas sakė: „Kaip nėra raganų, o tik „raganomis“ pavadintos moterys, taip nėra ir proto ligų, o tik psichiatrų nesuprastas elgesys, vadinamas „proto liga“. Ką manai apie medicinos fenomeną, vadinamą psichine liga?

Buvo tokia juokinga situacija beprotnamyje, kurią visą ir aprašiau knygoje. Gydytojas klausia, kokia mano nuotaika. Sakau: „Bloga“. Jis sako: „O, tai čia psichinė liga!“ Tada nieko jam nesakiau, nes tai ne vieta revoliucingoms mintims, bet iš tiesų „blogą“ nuotaiką vadinti psichine liga – pats geriausias įrodymas, koks tai cirkas.

Yra žmonių, kurie turi labai ryškių psichikos defektų. Na, tarkim, nesupranta, ką daro, elgiasi neadekvačiai, kartais yra agresyvūs ir su jais baisu bendrauti. Bet tokių – labai mažai. Didžioji dalis yra sveiki žmonės, kurie nori, kad juos laikytų bepročiais. Kodėl? Nes taip paprasčiau: nesi už nieką atsakingas. Nuolat gali dėl ko skųstis ir pan. Iš tiesų tai vieniši žmonės, ir tiek.

Taigi nesakyčiau, kad tikrai nėra psichinių ligonių. Tam tikra kategorija žmonių ne tik mato pasaulį kitaip, bet ir nesugeba jame adekvačiai gyventi. Bet pasikartosiu – tokių labai mažai. Tai dažniausiai rimti šizofrenikai. Nors ir ši liga gali būti interpretuojama kaip tik nori, kaip kam patinka. O visi depresuoti, manijų, bipolinio sindromo, asmenybės sutrikimo ir pan. įkvėpti ligoniai yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi. Ir tiek.

Sovietmečiu daugelis kitaminčių ir disidentų buvo paskelbti psichiniais ligoniais. Šiandien psichiniu ligoniu norima paskelbti A. Breiviką. Ar neįžvelgi čia jokios paralelės?

Nenorėčiau daryti esminės visų išminčių klaidos – ieškoti sąsajų bet kur. Bet viena tokia sąsaja yra, ir ne aš ją sugalvojau: psichiatrai vis dar sovietiniai, o žmonės kiek pakito, taigi buvo nuspręsta, kad vis dėlto ligos nesikeitė. Kitaip sakant, likome psichiatriniame sovietmety.

Apskritai esu pačios blogiausios nuomonės apie psichiatrus, nors jų tarpe yra nuostabių žmonių. Tačiau didžioji dalis – totalūs bukagalviai. Jeigu kokiam nors psichiatrui šauna į galvą A. Breiviką pavadinti psichiniu ligoniu, tai kyla klausimas – ar toks psichiatras bent jau skaitė kokią nors nepsichiatrinę knygą? Neskaitė. Garantuoju. Reikia būti labai racionaliu ir protingu, kad sugebėtum nužudyti tiek daug žmonių.

Beje, pats geriausias sovietinės antipsichiatrijos specialistas pasaulyje Robertas van Vorenas, kuris dar ir buvo mano dėstytojas, pasakojo sukrečiančią ir labai pamokančią istoriją: kai psichiatrai tyrė nacius, paaiškėjo, kad beveik visi jie genijai. Turiu omeny kompiuterinius IK sugebėjimus. Tai, kad žmogus žudo, nors ir masiškai, nėra jokia psichinė liga. Tai blogai instaliuota ID (ideologija) programa.

Bandant susieti keistumą su psichikos liga, viskas labai primityvu ir aišku. M. Foucault nepranokstamas: ne nusikaltimas sukuria kalėjimą, o kalėjimas – nusikaltimą. Žvelgiant buitiškai, pats „nesveikumas“ yra nepritapimas prie sociumo, prie common sense, prie vyraujančios ideologijos, galiausiai – prie kapitalistinio proto. Kas yra kapitalistinis protas? Tai programa, verčianti viską vertinti naudos principu.

Iš esmės „Beprotnamis“ ir yra knyga apie tai, kad visi svarbiausi dalykai gyvenime – kūryba, meilė, bendravimas su žmonėmis – yra nenaudingi „kapitalistiniu“ požiūriu. Viskas, kas nėra gyvybiškai būtina, bet kažkodėl vadinama „nauda“, man kelia šleikštulį. Nes žinau, kad taip siekiama išlaikyti ekonomiką. Viskas šiame pasaulyje sukasi apie ekonomiką ir Aušrą Maldeikienę. Ir visa tai yra šlykštu.

Kalbino Darius Pocevičius

Originalus įrašas – Anarchija.lt

Kodėl svarbu tyrinėti, domėtis miesto, šiuo atveju Kauno, periferinėmis teritorijomis? Pasak J. Vanago, pirmiausia, pramoniniuose rajonuose nuo pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikų buvo koncentruojama miesto pramonė: fabrikai, stambios įmonės, bendrovės, dirbtuvės, gamyklos. Šančiuose buvo įkurti stambūs „Metalo“, „Drobės“, „Ringuvos“, „Tilkos“, „Cotton“  fabrikai, pastatytas „didžiausias Lietuvoje modernios konstrukcijos autobusų garažas“. Gydytojo balneologo dr. Jurgio Venckūno iniciatyva XXa. III dešimtmečio viduryje Šančiuose aptikta mineralinio vandens versmė, kuria gydyti ligoniai. Vilijampolėje veikė Finkelšteino degtukų fabrikas, trikotažo fabrikas „Silva“, gumos gaminių gamykla „Inkaras“. Tai vos keli pavyzdžiai iš daugybės dešimčių, rodantys, kad pramoninės miesto dalys maitino, rengė ir kitaip aprūpino ne tik viso miesto, bet ir šalies gyventojus. Atskiri Kauno rajonai pasižymėjo ir tam tikromis socialinėmis „spalvomis“. Pavyzdžiui, Šančiuose buvo sukoncentruota kariuomenė (1886–1896m. pastatytas Kauno tvirtovės kareivinių kompleksas). Čia, be darbininkų, gyveno nemažas procentas karininkų. Tautinė sudėtis taipogi buvo įvairi – lietuvių, bent jau XX a. I – oje p., buvo daug mažiau nei rusų, lenkų, vokiečių ar žydų. Pastarųjų Vilijampolė buvo gausiai apgyvendinta. Vilijampolės ješiva (judaizmo dvasinė seminarija) buvo viena didžiausių ir žymiausių Europoje, vienu metu joje mokėsi daugiau nei 300 žmonių. Vilijampolėje iki II pasaulinio karo gyventojų daugumą sudarė žydai, jų įkurtos bendrovės, įmonės, įstaigos ir parduotuvės. Šie faktai atskleidžia mums istorinę, socialinę, ekonominę, o taip pat  ir architektūrinę miesto įvairovę. Kiekvieno miesto slankstelio pažinimas padeda ne tik geriau pažinti savo gyvenamąją vietą, savo miestą ar savo kaimyną, bet ir kultūrą, papročius, tradicijas vietos ir platesniuoju mastu.

Kaip žinia, kuo geriau pažįstame save, tuo esame tvirtesni ir mažiau pažeidžiami. Taip kad nereikia bijoti Slabodkės (Vilijampolės), Petrašiūnų ar kitų egzotiškesnių Kauno vietų. Deimančiukų, patikėkit, ten slapstosi daug daug!

Savotiškas jausmas, kai pro šią reklamą vedi vaikus į mokyklą ir darželį. Spėju, kad nesu vienintelis tėvas, kuriam su vaikais ne savo noru tekdavo aptarti tą neskoningą reklamos vaizdelį.

Tuo metu galvojau, kad ši reklama – tiesiog pigus ir amoralus būdas šiuolaikiniam menui šokiruoti, t.y. atkreipti dėmesį į save, pritraukti daugiau žiūrovų. Maniau, kad tiesiog reklamos užsakovai ir kūrėjai gal neturi vaikų ir dėl to nesupranta ką daro, kad viešą erdvę ne papuošia, o pridergia.

Neseniai suvokiau, kad galbūt neatsitiktinai visa tai buvo atsiradę Vilniaus gatvėse. Mes, lietuviai, kaip ir kiti posovietinės erdvės gyventojai, tiesiog apsėsti esame minties, kad kirpykla – kažkokia demonų ir demonių vieta.

Kaip pastebėjo Lietuvoje šiomis dienomis viešėjęs Pasaulio banko ekspertas Florentin Blanc, visa posovietinė erdvė apsėsta dėl kirpėjų keliamos grėsmės. Kai Kirgizijoje buvo paklausta kokie verslai sukelia didžiausias grėsmes, ir dėl to juos reikia labiausiai kontroliuoti, šalia didžiųjų grėsmių, tokių kaip atominė energetika ir pan., atsirado ir kirpėjai.

Lietuvoje girdžiu iš esmės tą patį. Institucijos sako, kad kiekvieną kirpyklą būtina patikrinti bent kartą per metus.

Reikalavimų kirpykloms sąrašas ir pobūdis įspūdingas. Pavyzdžiui, kirpėjas privalo raštu aprašyti kiekvieną savo teikiamą grožio paslaugą, turėti paslaugų aprašus. Jei viešėdamas parodoje Europos Sąjungos valstybėje ar tiesiog nuvykęs pigiau apsipirkti į Lenkiją ar Latviją įsigijo savo darbui reikalingų priemonių, privalo turėti šių priemonių lietuviškus aprašus. Atlikdamas įrankių sterilizavimo procedūras, jas privalo detaliai dokumentuoti, vesti Sterilizatoriaus darbo kontrolės registro žurnalą ir pan.

Diskutuojant apie klausimynus, kurie suprantamai verslui įvardintų kas svarbiausia iš visų keliamų reikalavimų, leistų ir inspektoriui, ir verslininkui geriau koncentruotis į svarbiausius dalykus, visu aštrumu vis iškyla kirpyklų klausimas.

Vieni (inspektoriai) padejuoja, kad niekaip negalime „sutvarkyti” tų kirpyklų, ypač jei su verslo liudijimais dirba. Kiti (rimtesni kirpėjai) pasiskundžia, kad į kirpyklų kontrolę žiūrima per lengvai, per mažai skiriama tam dėmesio, todėl atsiranda tokių, kurie kerpa per pigiai, kad kirptų kokybiškai.

Labai primena Mongoliją, kurioje tik neseniai atsisakyta kirpyklų paslaugos kokybės (iš esmės – estetinių) reikalavimų ir jų kontrolės.

Iliustruodamas, kad tai posovietinei erdvei būdinga, o ne universali demonų kirpėjų baimė, noriu pabrėžti, kad ši baimė baigiasi ten, kur kažkada buvo mus nuo Vakarų skyrusi geležinė uždanga. Vakarų valstybėse kažkodėl galima netikrinti kirpyklos kasmet ir nieko dėl to neatsitinka.

Turint visą tai galvoje net nesu tikras, ar Lietuvos institucijos yra pribrendusios atsikratyti demonių kirpėjų baimės. Ir ar tikrai mūsų kai kurių valstybės tarnautojų ir netgi verslininkų galvose negyvena daugiau tokių demonų.

Gal gyvenimo palengvinimas kirpykloms yra ir bus tikrasis ženklas, kad mes atsikratėme sovietinio mentaliteto ir jau sugebame į verslą žiūrėti normaliai, o ne pro mitologinius akinius, leidžiančius kiekviename verslininke matyti demoną.

Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijaus Šimašiaus blogas

Pirmiausia pasidalinsiu patirtimi, kurią skaitymo klausimu įgavau augindamas sūnų. Jam dar tik 12 metų, o savarankiškai skaityti pradėjo taip seniai, kad aš jau tiksliai nebepamenu kada. Tiesa sakant, tai daugiau ne mano nuopelnas, o auklės, kuri buvo pakankamai išmintinga, jog išmokytų vaiką pažinti raides dar tada, kai tas negalėjo jų visų taisyklingai ištarti. O vėliau natūraliai atėjo laikas kai išmoko savarankiškai skaityti. Progresavo labai greit (žiūrint mano akimis) ir kokių 8 metų jau buvo perskaitęs visas tuo metu išleistas knygas apie Harry Potter’į, indėną Harką ir dar krūvą kitų. Pradžioje galvojau – šiaip “ryja”. Nuėjom į kiną pažiūrėti eilinės Harry Potter dalies ir pasibaigus kino seansui, jau einant link automobilio, sūnus pats pradėjo pasakoti smulkias detales. Tas, kur filmas prasilenkia su knyga skaityta prieš kokį pusmetį. Na, pagalvojau, paliko filmas įspūdį vaikui, sužadino emocijas, atgaivino atmintį – kam nebūna. Bet kai tas pats pasikartojo po sekančios dalies, supratau – vaikis turi neprastą atmintį, kad “surijęs” tiek knygų, atsimintų detales. Žodžiu, žiūrint trečią iš eilės dalį, aš jau nesikuklinau klausinėti, kas ir kur čia prasilenkia su knygomis.

Tačiau vaiko atmintis šiuo konkrečiu atveju yra tik kontekstas tam ką noriu pasakyti – svarbiau yra kitkas. Kai pramoko rašyti ir mokykloje pradėjo reikalauti aprašinėti perskaitytas knygas, susidūrėme su problema – nemoka aprašyti. Problemos su naratyvu, kaip matyt konstatuotų Liudvikas. Kankinomės, kad išspausti kelis varganus sakinius. Tarsi nebūtų skaitęs to baisinio knygų puslapių kiekio. O atmintį tai turi – tą aš juk žinojau! Bet viskas rutuliojosi taip blogai, jog vienu momentu net pagalvojau: reikalas visai prastas – nėr ir matyt nebus sugebėjimo pasakoti. Kol vieną dieną jaunuolis ėmė ir “išsidavė”: pagal mokytojos užduotį, be niekieno pagalbos sukūrė pasaką. Paskaitėm su žmona ir vienbalsiai padarėm išvadą: pasirodo gali papasakoti kai nori. Valio – sugebėjimas, nors ir stipriai užslėptas, bet yra! Nuo to karto kartelė aprašymams šoktelėjo į aukštumas. Ne visada pavykdavo išspausti tiek ir daugiau, bet erdvė manipuliacijoms tipo “nežinau ką rašyti” susitraukė beveik iki absoliutaus nulio. Išvadą iš šios istorijos padariau sau paprastą: skaitymas negarantuoja sugebėjimo pasakoti – sugebėjimą pasakoti reikia ugdyti. Kaip pasakytų matematikai: skaitymas nėra pakankama sąlyga naratyvui atsirasti.

Taip jau supuolė, kad berutuliodamas mintį prisiminiau neseną to paties Liudviko Google+ socialiniame tinkle papasakotą istoriją apie derybas – tai bus kaip ir antroji minties dalis. Turiu omenyje tą vietą, kur pasakoja apie susitikimą su pagyvenusiu mažmemninės prekybos vadu. Pacituosiu: “Nereikia nė sakyti, kad < ...> per dešimt minučių suprato, kad telekomuose babkių yra. Ką ir kaip daryti nesuprato, bet kad babkių yra – suprato, ir sakė visokeriopai padės tas babkes sugrėbti.” Leisiu sau laisvai painterpretuoti: “ką ir kaip daryti nesuprato” – vadinasi verslo pasiūlymo perskaityti iki galo negali, bet “kad babkių yra – suprato” – naudos galimybę sau sintezuoti gali. Tas sintezės mechanizmas, drįstu teigti, yra tos pačios prigimties, kaip ir naratyvas – sugebėjimas pasakoti. Čia dar prisiminiau ir liaudies kūrybą – pasakas. Jos gi buvo pasakojamos (ta prasme naudojamas naratyvas) ir tada, kai dar rašto nebuvo – skaityti neskaitė, o pasakojo. Tai iš kur gimė tie minėto verslininko ar senolių-pasakorių pasakojimo sugebėjimai, kai “skaitymas” strigo? Matau vienintelį paaiškinimą – tiesiog gyvenimiškoji patirtis. Tai ir yra, kaip pasakytų matematikai, būtinoji sąlyga gebėjimui pasakoti išsiugdyti. Štai taip mintydamas priėjau išvados, kad skaitymas nėra net ir būtina sąlyga naratyvui atsirasti, nes būtina sąlyga yra patirtis.

Tai jeigu skaitymas nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga sugebėjimui pasakoti atsirasti (mokymasis įrodinėti teoremas matematikos fakultete paliko gilius pėdsakus), teigiu, jog jis (skaitymas) iš vis neturi reikšmingo tiesioginio ryšio su pasakojimo įgūdžių formavimu. Bent jau kol nagrinėjame tiesioginius priežastis-pasekmė tipo sąryšius. Jeigu nagrinėtume netiesioginius, tai žinoma, norint kažką papasakoti, reikia turėti bent minimalų kiekį informacijos galvoje iš ko būtų galima sintezuoti pasakojimą. Ir tam skaitymas gali labai pasitarnauti. Kaip ir bedravimas su įvairiais žmonėmis, domėjimasis kultūra, kelionės ir t.t. – yra daug būdų kaupti patirtį.

Tačiau, jeigu tikrai norite, kad vaikai augdami išmoktų pasakoti – mokinkite juos būtent to, ko siekiate – pasakoti. Nes vien tik aktyvus skaitymas to negarantuos.

Skaityti galima, reikia visada, visur, kai tik turi minutę. Aš visada ir visur skaitau – ėsdamas, tuštindamasis, skrisdamas, dirbdamas, atostogaudamas – turiu minutę – skaitau. Skrisdamas niekada nežiūriu filmų ir nesiklausau muzikos – tai būtų švento laiko, skirto skaitymui, švaistymas. Kaip, pavyzdžiui, vairavimas – siaubingai nuobodus užsiėmimas, nes vairuodamas negaliu skaityti. Laukiu naršyklės ant priekinio lango, vairavimas taps įdomesniu.
Kai neturiu ką skaityti, skaitau bet ką – etiketes, reklamas, instrukcijas, informacinius vaistų lapelius, kai visai blogai, ir net popierius ant „McDonald‘s“ padėklo du kart perskaitytas – skaitau net nesuprantama kalba parašytus tekstus. Esu priklausomas nuo skaitymo.

Priklausomybę nuo skaitymo turi ugdyti tėvai, mano tėvai tai sėkmingai padarė savo pavydžiu bei pagarba skaitančiam žmogui (pas mus labiau gerbiamas tik miegantis žmogus – miegas iš vis šventas). Ne dirbantis, ne ravintis, ne obliuojantis, ne besitvarkantis – skaitantis yra šventasis. Gal esu girdėjęs pro – forma mamos burbtelėjimą, kad skaityti valgant negražu, bet nenuoširdų, nes ir pati skaito valgydama, ir tėvas, ir aš. Skaityti, žodžiu, šventa.

Ugdyti skaitymo kultūrą savo vaikams esu pasiruošęs bet kokia kaina. Skaitymas yra ir bus prioritetu prieš bet kokį kitą užsiėmimą.

Vaikai gali nesitvarkyti žaislų, nevalgyti, nesiprausti, nesportuoti, galu gale nedaryti matematikos namų darbų (iš vis ji nereikalinga gyvenime) – jei tik skaito. Skaitymu galės išsisukti nu visko, ir nudaušiu bet kurį, drįstanti atitraukti vaiką nuo šio švento, neliečiamo proceso. Geriau tegu nemoka peiliu naudotis ir viską valgo šaukštu ar rankomis (išmoks tą peilį), bet iki gyvenimo galo tegu per savaitę bent vieną knygą perskaito, o nuo 8 iki 18 metų – vieną kas dvi dienas mažiausiai.

Sakysite, perlenkiu, vienpusišką auklėjimą programuoju. Nė velnio. Skaitymas ir apsiskaitymas tiesiogiai koreliuoja su žmogaus sėkme gyvenime. Tiksliau, koreliuoja ne apsiskaitymas, o neapsiskaitymas – apsiskaitęs žmogus nebūtinai bus labiau sėkmingas, bet neapsiskaitęs tikrai turės mažiau galimybių ir sėkmės tikimybės. 99% žmonių, kuriuos pažįstu, ir kuriems sekasi, buvo, yra ir bus išprotėję dėl skaitymo, skaitantys dažnai, daug, o ypač daug skaitę vaikystėje ir paauglystėje. Pažįstu tik vieną vienintelį žmogų, kuris neskaitė ir neskaito knygų, bet jam sekasi. (Sekasi jam dėl neįtikėtinai stiprios, tiesiog unikalios charizmos).

Garbinti skaitymą ypač svarbu šiais smagiais laikais, kai yra tiek daug linksmų alternatyvų – filmų, kompiuterinių žaidimų (žaidimai irgi puiki ugdymo priemonė, bet netraukia iki skaitymo), etc.

Pažįstu žmonių, sakančių, kad interneto ir kompiuterinių žaidimų kombinacija pakankama šiuolaikinio žmogaus ugdymui, ir suteikia įgūdžių, kurių knygos duoti negali.

Sutinku ne visiškai. Aš taip pat sunkiai įsivaizduoju vaiko ugdymą be šimtų valandų multiplayer žaidimuose, kur išmokstama komandinio darbo, organizacijos, bendro sunkių tikslų siekimo, individualaus sunkių tikslų siekimo, koncentracijos, gebėjimo daryti vieną dalyką daug laiko, pratinama užsiimti pasikartojančiomis užduotimis, bendravimo su įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir kultūros žmonėmis, bei daugybės kitų naudingų socialinių įgūdžių. Joks kiemas ir jokie sporto būreliai (nekalbu apie fizinės kultūros nereikalingumą – sportuoti reikia) nepateiks tokio intensyvaus socialinio kurso, kaip multiplayer žaidimai, ypač MMORPG. Ir socialiniai tinklai gerai – geriau iš namų tegu ganguose dalyvauja ir kitus trolina, nei gatvėje tai darytų. Apie internetą iš vis nereikia kalbėti – jau šiandien tai vienas svarbių vaikų pramogų įrankių, tapsiąs ir pagrindiniu mokymosi, pažinimo įrankiu. Internetas taps neatsiejama aplinkos dalimi, kitaip ir negali būti, jei nori auginti žmogų, kuris nežiūrės šokių dešimtuko, nes jam bus neįdomu.

Visa tai yra gerai, bet tik skaitydamas knygas gali išmokti vieno pagrindinių, vieno svarbiausių įgūdžių – pasakoti (narrative). Taip pat tai yra vienintelis būdas gerai išmokti kalbą – ar gimtąją, ar užsienio (gerai nemokant gimtosios, neįmanoma gerai išmokti užsienio kalbos).

Narrative (pasakojimas) yra vienas esminių įgūdžių ir pagrindų sėkmei – tai yra mokėjimas pasakyti, ką nori pasakyti, mokėjimas aiškiai suformuluoti ir tiksliai išreikšti mintį. Jokios techninės, matematinės, net motorinės (pvz. meistriškas grojimas smuiku) žinios nėra tiek svarbios, kaip pasakojimo įgūdžiai.

Kuo mano vaikai beužsiimtų – ar būtų inžinieriai, ar DJ Tokijuje, žaliais plaukais pasidabinę, ar agurkais prekiautų – mokėjimas suformuluoti ir papasakoti istoriją (sau ar kitiems) visada bus viena pagrindinių veiklos sėkmės sąlygų, tiek pat, ar net svarbesnė už technines inžinieriaus žinias, smuikininko meistriškumą, ar auginamų agurkų kokybę. Mat tik pasakojimo įgūdžių dėka inžinierius gali sau suformuluoti, ir kitiems papasakoti, ir galų gale įgyvendinti savo super idėją. Be pasakojimo įgūdžių toks inžinierius tik darys techninį darbą, kur užduotis ir viziją sugalvoja kiti. Tai tinka beveik bet kuriai veiklai – aš mąsčiau, ar reikia pasakojimo įgūdžių Rostropovičiui, ir nusprendžiau, kad jie būtini vien tam, kad Rostropovičius savo gyvenimo kelyje gebėtų suformuluoti ir po truputėlį statyti pasakojimą, legendą apie save, legendą, pagrįstą meistriškais įgūdžiais ir neabejotinu talentu.

Tik daug skaitant galima išmokti gerai rašyti. Mokėti rašyti yra taip pat svarbu, kaip mokėti kalbėti. Matau daugybę žmonių, kurie kankinasi, kai reikia parašyti ilgesnį laišką, struktūruotai dėstantį mintį ir sprendžiantį sudėtingą problemą. Jau nekalbu apie kančias, kurias žmonės patiria, kai jiems tenka rašyti ilgesnį dokumentą, prezentaciją, kalbą ar CV. Daugybė gabių, įgūdžių ir žinių turinčių žmonių neatsiskleidžia, nes nemoka sklandžiai kalbėti, sklandžiai rašyti, dažnai – nei kalbėti, nei rašyti. Taip nei jie patys nesuvokia savo galimybių, nei, juolab, geba atskleisti jas kitiems. Pasakoti, rašyti, kalbėti nemokantis žmogus turi socialinę negalią, kurią, norint, kad sektųsi, tenka kompensuoti daugiau ir sunkiau dirbant, o tai labai apsunkina kelią.

Išnaša 1: Žmogaus sėkmę apibrėžiu kaip gebėjimą itin gerai, super gerai, top 5% daryti kokį nors visuomenėje paklausų dalyką.

Išnaša 2: Tik nedejuokite man čia raudų apie nuostabius socialinius įgūdžius, ugdomus kieme su draugais. Sovietinių daugiabučių kiemai ir krepšinio aikštelės nenuilstamai ir kokybiškai ugdo vieną jokių socialinių įgūdžių neturinčių begalvių kartą po kitos. Socialinius įgūdžius ugdo ne kiemas, o gera mokykla ir gera biblioteka namie.

M. Žilinsko galerijoje galima aplankyti tris aukštus, iš kurių – pirmajame ir trečiajame – greta pastoviųjų ekspozicijų eksponuojamos kintančios parodos, o antrajį gaubia nuolatinės ekspozicijos mistika ir stingulys – eksponuojama XVI–XIX a. italų, olandų, flamandų, vokiečių tapyba ir XIX a. II pusės – XX a. Vakarų Europos dailė.  Į antrąjį galerijos aukštą norėčiau atkreipti dėmesį. Tik įėjus į vieną iš ekspozicijos salių, į jutiminius pojūčius krenta stingdanti tyla, prietema ir planetariuminė tuštuma.  Salėse trūksta tik žvaigždžių, kad su Vakarų ir kitų šalių kardinolais, kunigaikščiais, karaliais ir popiežiais galėtume gėrėtis tykiu, ramiu, tamsiu dangumi. Seismografinė skalė tose salėse, manau, metų metus nepasislenka iš nulinės pozicijos, nes netgi muziejaus darbuotojos tame aukšte nejuda. Apima jausmas, tarytum pakliūni į mistinį paveikslų ir muziejininkių suokalbį, į negirdimo, bet tvyrančio ore „ššššššš……“ oazę, į vaiduokliško murmesio santykį. Ten ir naminukams būtų nuobodu, o bildukų bildesiukai būtų tuojau pat numarinti.  Griežtai. Kaip ir dera valdovų, religijos tėvų ir muziejininkų aplinkoje.

Tad kyla klausimas, kodėl stebimės, kad jaunimas nevaikšto į muziejus? Kodėl nelekiam ten pakniūpstom ir nereiškiam emocijų bei entuziazmo pastovių ekspozicijų salėse? Darbų – paveikslų, skulptūrų – buvimas ir prieinamumas visuomenei dar ne viskas. Jeigu nėra skatinimo apsilankyti, entuziastiško lankytojų priėmimo, jeigu salėje įmanoma girdėti kažkokius šlamesius arba žingsnius, kurie, pasirodo, yra tavo paties, o darbuotojos, sėdinčios kėdėse, atrodo, greitai pačios pavirs paveikslais be rėmų, kodėl turėtume ten eiti? Nebent pasižiūrėti išties unikalaus, bet ne visiems suprantamo gyvo muziejaus muziejuje.

Lenkai nemėgstami dėl dviejų pagrindinių priežasčių – istorijos ir savos ar kažko labai patikimo patirties su lenkais.

Pradėkim nuo istorijos. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, vieninteliai alternatyvūs anksčiau uždrausti istorijos mokslo vadovėliai buvo knygos, išleistos tarpukario Lietuvoje arba netrukus po Antro Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose – jų autoriai atskleidė tikrąją tiesą, apie tai, kokią gyvatę prie krūtinės glaudėme tūkstantį metų.

Lietuvos valstybė susiformavo kaip atsakas lenkų priešiškiems veiksmams: neapsikentę triukšmingų ir kvapnių kaimynų lenkai pasikvietė į Prūsiją Kryžiuočių ordiną, kuris, keldamas nuolatinę grėsmę, privertė mus susivienyti į bendrą valstybę ir karūnuoti iki šiol vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Žinoma, karūnavimas ir valstybės sukūrimas dabar minimas kaip nacionalinė šventė, tačiau akivaizdu, kad šios šventės pėdos plaunamos neapykantos lenkams šaltinyje.

Po šios kaimynų išdavystės, patys lenkai du šimtus metų įstrigo tarpusavio konfliktų ir nuolatinių susidūrimų su Ordinu kovoje, kuri greičiausiai būtų pasibaigusi Lenkijos išnykimu, jei ne Lietuvos kunigaikštis Vytautas, nudaigojęs kryžiuočius visiems laikams mūšyje prie Žalgirio. Taip, lietuviai jame pagarsėjo, kaip viduryje mūšio bėgantys ir paliekantys visą kautynių svorį lenkų kavalerijai ir Smolensko pulkams, bet net ir vaikas šiandien Lietuvoje žino, kad tai buvo genialus Vytauto atsitraukimo manevras, o ne panikos priepuolis ar visiškai nominaliai mūšiui vadovavusio tam momentui sulenkėjusio Jogailos sprendimas.

Ar sulaukėme už tai lenkų padėkos? Kur gi ne – Vytautas turėjo tapti Lietuvos karaliumi, popiežius išsiuntė karūną, bet Lenkijos teritorijoje ji kažkaip… pasimetė. Karalystę pavogė lenkai.

Vėliau lietuviai buvo priversti sudaryti Liublino uniją. Taip, jei ne ji, Lietuva būtų nukariauta Rusijos ir tauta greičiausiai būtų išnykusi, bet meilės “santuokoje” su lenkais nebuvo, tik tylus užpakalio atkišimas iš reikalo, užpūtus žvakę ir be karštų atodūsių.

Viskas, kas sekė po Liublino unijos, tėra Lietuvos nykimas ir byrėjimas – mes puikiai žinom, kad lietuviai buvo tyčia provincializuojami ir lenkinami. Taip, galbūt gyvenom tuo laikotarpiu religiškai tolerantiškiausioje Europos valstybėje su moderniausia teisine sistema, klestinčiu mokslu, pirma opera už Italijos ribų ir keletu kitų smulkmenų, bet visa tai buvo kažkaip nemiela.

Bet visos tikrosios blogybės prasidėjo dvidešimtame amžiuje. Tiesa, Lietuvos valstybę pavyko atkurti tik todėl, kad lenkai po Stebuklo prie Vyslos pasiuntė bolševikus atgal į Ukrainos stepes, po ko Lietuva sudarė su Leninu taikos sutartį. Tačiau net nespėjus pasidžiaugti laisve, gavome dūrį į paširdžius – deklaratyvų Želigovskio maištą ir realų Vilniaus krašto okupavimą. Žinoma, paskutinius šešis šimtus metų Vilniuje lietuvių nebuvo labai daug, o paskutinius tris šimtus metų daugumą jo gyventojų sudarė lenkai, bet Vilnius lietuviams genomo lygmenyje laikomas „lietuvišku“, nežiūrint į tai, kad de facto jis baltarusiškas ir žydiškas, ir rusiškas, ir vokiškas, ir net totoriškas bei, o Dieve, lenkiškas.

Tačiau dalį istorijos prisimena ir dabartinės kartos – tokiu būdu istorija pereina į asmeninius patyrimus. .

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Europos čempionate Lenkijoje pasirodė prasčiausiai per visą dalyvavimo čempionatuose istoriją. Žinoma, galima sakyti, kad pati rinktinė galėjo kiek geriau žaisti, daugiau įmesti, mažiau praleisti, bet kaip gali mylėti lenkus po tokios skriaudos? Krepšinis lietuviui svarbiau už mamą ar automobilį, o mes tikrai mylim mamas ir automobilius. Paklausk kad ir vaiko, kokia lietuviško oranžinio kamuolio šlovės geografija – kiekvienas įvardins pergales tarpukario čempionatuose, tarpžemyninę taurę Argentinoje, medalius keturiose olimpiadose, auksą Švedijoje ir dar daug kitų didesnių ar mažesnių įsimintinų akimirkų. Paklausk apie mūsų krepšinio juodąją skylę, dvokiančią kloaką, gėdos pūlinį ir visi atsakys – Lenkija.

Sakot lietuviai nemėgsta lenkų, nes jų nepažįsta? Pažįsta ir kuo puikiausiai. Ir žino, kad lenkai yra sukčiai. Dar senelė man pasakojo, kad tarpukariu ji puikiausiai žinojo, kad lenkai – sukčiai. Kas tiesa, pirmą gyvą lenką ji sutiko 1950 m. atvažiavusi apsipirkti į Vilnių, bet jos šaltiniai buvo patikimi, o tikėjimas – tvirtas kaip uola; ant tos uolos aš statau savo požiūrį.

Kaimynas Darekas žaidžiant kortomis durnių pastoviai bandydavo apgaudinėti. Gretimam turgelyje bulvėmis prekiaudavo kitas kaimynas iš septinto namo: jis nuolat smirdėdavo svogūnais ir pagiriomis, o praeinant, neva juokais, skaudžiai įžnybdavo į pilvą – jo žmona buvo lenkė. Visi lenkai – sukčiai, tad neabejoju, kad ji liepdavo dar ir nusukti nuo pirkėjų lietuvių po bulvę–kitą. O juk bulvė lietuvio prioritetų sąraše yra ketvirtoje vietoje po krepšinio, mamos ir automobilio.

Sakysit, kad gal sukčiai tik vietiniai lenkai, o lenkai, gyvenantys Lenkijoje, visai kitokie, tiesiog mes JŲ nepažįstam? Nieko panašaus – puikiai susipažinom ir su Lenkijoje gyvenančiais. Žinoma, kaip teisingai pastebėjo mano draugė, sukčių tarp lenkų procentas gal ir nėra didesnis nei tarp kitų tautų, tiesiog, kad tų lenkų tiek daug…

Po nepriklausomyės atkūrimo dažnai važinėjom pirkti prekių į Varšuvos „Dešimtmečio“ stadioną, po to varėm automobilius iš Vokietijos ir nakvodavom pakelės moteliuose, o valgydavom degalinėse. Mes su lenkais puikiai susipažinom. Sukčiai. Kažkada varydamas automobilį sustojau motelyje, kur išsinuomavau kambary už trisdešimt zlotų su pusryčiais. Ir ką sau galvojat? Penktą ryto nėra jokių pusryčių, naujos pamainos apsimiegojęs berniukas tyčia apsimeta, kad nesupranta rusiškai. Bet gal ir gerai – sprendžiant iš maisto degalinėse, jų virtuvė niekam tikusi, bent nenusinuodyjau.

Beje, kas pas lenkus per kalba? Skamba, lyg rusų kalba būtų pervežinėjus konteinerį su viso pasaulio „š“, „č“, „dž“ ir „šč“ raidėmis, bet prisigėrė, konteineris apvirto, susprogo, o visas jo turinys susmigo į rusų kalbą.

Dar lenkai yra vagys. Neveltui sakoma: „Kodėl lietuviai priversti vogti po du automobilius Vokietijoje? Nes grįžti reikia per Lenkiją“. Akivaizdu, kad popiežius, siuntęs karūną Vytautui, to nežinojo.

Pats kartą buvau apvogtas Varšuvos stotyje. Taip, šiuo atveju mane apvogė ukrainiečiai ir taip, gal nevertėjo mosuoti pinigine kiek išgėrus, bet tai nekeičia reikalo – apvogtas buvau Lenkijoje. Juk neveltui sakoma: „Ką lenkas padovanos tau per gimimo dieną? – Tavo dviratį.“ Prieš gerą dešimtmetį Vilniaus meras miestiečiams ir svečiams pastatė nemokamus dviračius. Išvogė visus per dvi dienas. Taip, dalį jų rado čigonų tabore, ir taip, galbūt būtų pavogę ir kokiam kitame Lietuvos mieste, bet faktas tas, kad pavogė Vilniuje, o visi puikiai žinome, kokiame Lietuvos mieste gyvena daugiausiai lenkų. Vagys.

Lenkų kultūra, sakysite jūs? Kas tai? Mickevičius? Slovackis? Milošas? Visi vilniečiai, visi polonizuoti lietuviai. Iki tiek polonizuoti, kad net patys nesuprato lietuviais esantys. Bet juk ne „Polska, ojczyzna moja…“ rašė Adomas, obuolį glostydamas. Kas ta tikroji lenkų kultūra? Kolorowe jarmarki, blaszane zegarki? Lolek i Bolek? Disco Polo? Prie sienos puikiai rodo regioninių Lenkijos televizijų programą – viską apie tą kultūrą žinome.

Lenkijos pramonė? Ta, kuri sukūrė Polski Fiat 126p? Mes mylime automobilius ir nemėgstame, kai iš jų tyčiojamasi.

Lenkijos keliai? Spagečių raizgalynė, einanti tik per miestus, kur greitis ribojamas iki 30 km/h, o tarp miestų pilna traktorių, važiuojančių tuo pačiu 30 km/h greičiu. Tiesa, prasikankinus penkias valandas nuo sienos, už Varšuvos kelias pagerėja, bet tam, kad panervuotų lietuvius, lenkai tyčia vietoj viadukų nutarė pastatyti šviesoforus greitkeliuose, kad gretimų kaimų gyventojai, galėtų skersai kirsti pagrindinį kelią.

Visą vasarą Vilnius pilnas turistų, atvykusių apžiurėti Aušros vartų Dievo motinos ir kitų šventovių. Jie negali vaikščioti po mažiau nei trisdešimt, dėvi kojines su sandalais, augina ūsus (pagrinde – vyrai) arba cheminiu būdu sukasi plaukus ir piešiasi antakius (pagrine – moterys).

Ir dar tie lenkų politikai. Lenkijos lenkų politikai dar nieko. Žinoma, irgi labai nemalonūs, kai neprabėgus nė dvidešimčiai metų pradeda viešai piktintis, kad nevykdom to, ką daug kartų sutarėm.

Bet baisiausia – Lietuvos lenkų politikai. Jie gi kritikuoja Lietuvos valdžią! Ir ne tik pas save kaimuose, o viešai, per televiziją, prie Seimo ar net Europos Parlamente!

Na ir kas, kad kiti Lietuvos politikai irgi kritikuoja valdžią? Na ir kas, kad devyniasdešimt procentų lietuvių kritikuoja valdžią? Čia gi lietuviai! O ten gi lenkai! Na ir kas, kad Lietuvos politikai?

Ir iš vis, kaip galima mėgti Lietuvos lenkus, jei jie balsuoja už tomaševskius? Visi žino, kad šita partija labiausiai korumpuota Lietuvoje, o ji TIKRAI turi su kuo varžytis dėl šio titulo. Sukurta, kaip žmonių mulkinimo ir asmeninio pasipelnymo šaltinis, ji egzistuoja tik dėl tarp-etninio konflikto – nebūtų konflikto, nebūtų ir partijos prasmės. Kaip gali spręsti konfliktą su politiku, kurio asmeninė gerovė susijusi su to konflikto egzistavimu?

Žinoma, Lietuvos valdžia galėtų išspręsti problemą vienašališkai – tiesiog pripažinti, kad lenkui tautiškumo išlaikymas toks pat svarbus, kaip lietuviui. Pripažintų ir imtųsi žingsnių, parodančių, kad tautinėmis mažumomis ji rūpinasi ne todėl, kad kažkas, kažkur analogiškai rūpinasi etniniais lietuviais, esančiais tautine mažuma, o todėl, kad mums rūpi visi MŪSŲ piliečiai, nepriklausomai nuo jų tautybės, kaip sako Konstitucija. Todėl, kad esam tas stipresnis, kuris pasirūpina silpnesniu, jaunesnis, kuris pasirūpina senesniu – ne dėl atlygio ar kompensacijos kažkur kitur, o dėl humaniškumo, bendruomeniškumo ir pagarbos vieni kitiems bei savo pačių įstatymams.

Na bet žinoma, lenkų atveju tas negalioja – jie sukčiai ir vagys. Įleisi kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips; leisi protėvių kalba ant savo namo savo kaime savo gatvės pavadinimą užsirašyti – Vilnių pavogs.

Žinoma, būna išimčių. Jūs galit turėti problemų surezgant sakinį iš daugiau kaip keturių žodžių. Jūs galit būti teistas už išžaginimą ir apiplėšimą. Jūs galit būt netgi lenkas – mes jus mylėsim, nešiosim ant rankų ir šlovinsim, jei gerai žaidžiat Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.

Bet išimtys tik patvirtina taisykles.

Ir lai negalvoja, kad mes nežinom, jog normalios „V“ raidės lenkai neturi tik tam, kad panervuotų mus, lietuvius, rašydami žodį „Wilno“, o kad rinkdamiesi žodį ekskrementams apibūdinti, lenkai specialiai sugalvojo tokį, kuris skambesiu primintų „Kowno“.

Už ką juos mylėt?

Greta pastovių miesto kultūros reiškinių, tokių Kauno teatrų kasmetinės premjeros, rugsėjį suspindo tarptautinis „Kaunas Photo“ festivalis, akį džiugina aštuntoji Kauno bienalė „Tekstilė‘11“, žmones prie ekranų rinktis kviečia Tarptautinis Kauno kino festivalis.

Iš šalies žiūrint – miestas bujoja ir tarpsta renginiuose, taip pamažėle kurdamas naujas tradicijas ir atitinkamus miesto kultūros atributus. Keista yra tai, kad matant plačiąja prasme, nuo renginių gausos miestas netampa kultūriškesnis, o tik įdomesnis ir patrauklesnis. Kodėl nuneigiau nevartotiną epitetą kultūriškas? Trumpai tariant, (kultūrinės) antropologijos, etnologijos mokslų „galvose“, kaip antai E. B. Tylor‘o, kultūrą sudaro žmonių gyvensena, papročiai, tradicijos, ankstesnių ir dabartinių laikų įpročiai. Manau, sutiksite, Kaune rastume apsčiai kultūrinių gyvensenos bei aplinkos reiškinių, kurie neturi nieko bendra su meno ar švietimo sferomis. Kai tenka išgirsti, kad mieste „nevyksta joks kultūrinis gyvenimas“, norisi padaryti didžiulį plakatą su kultūros, kaip reiškinio, apibrėžimu ir pakabinti jį ant Laisvės alėjos gale esančio pastato sienos, ant kurios dabar puikuojasi bereikšmė „Kalnapilio“ reklama.  Kultūrinis miesto gyvenimas apima ir mūsų taip mėgstamą kriminologiją, ir Krepšinio čempionatą, ir Varkulevičiaus – Vaitkūno parodą Verslo lyderių centre, Gaetano Donizetti operos ‚Liučija di Lamermūr“ ir visus kitas ne tik meno, bet ir buitines, ūkines miesto sferas. Kultūra – daugiabriaunė visuomenės gyvenimo sfera, ji talpina savyje viską, kuo mes gyvename. Tad žiūrėkime į kultūrą plačiau ir nesiaurinkime prasmių, tuo pačiu sudarydami nekokį miesto įvaizdį.

Bijome, kad laisve naudosis ne eilinis žmogus, o nedraugiškai jo atžvilgiu nusiteikęs darbdavys. Bijome, kad laisvė taps išnaudojimu ir vergove.

Kad baimės šios yra nepagrįstos – jau ne kartą esu argumentavęs. Puikiai matome, kad įstatymai negali apsaugoti nuo gamtos. Samdyti darbuotoją tik tada, kai tai yra naudinga darbdaviui, ir siekti iš to kuo didesnės naudos yra lygiai tiek pat natūralu, kiek ir eiti dirbti tik tada kai tai apsimoka, ir bandyti už savo darbą gauti kiek daugiau. Jokie įstatymai to nepakeis.

Diskusijose dėl Darbo kodekso, darbo santykių liberalizavimo dalyvauju jau bene penkiolika metų. Pasiekimų yra, tačiau jų nedaug. Pagrindinė priežastis – vis iškylantis vaizdinys kaip kraugerys darbdavys, kaip koks dėdė Semas iš senų sovietinių karikatūrų, engia paliegusius išeities neturinčius darbininkus.

Na gerai, jei vis dar gyvename šiais klasių kovos vaizdiniais, tai pabandykim iš kitos pusės. Kam tuomet ginti žmogų, kuris „į rankas” iš savo darbo gauna daugiau nei 5000 litų – daugiau nei vidutinis smulkusis verslininkas?

Jei neleidžiam šlavėjui ar pardavėjui, tai gal leiskim bent teisininkui, informatikui, inžinieriui, geram vadybininkui ar netgi labai kvalifikuotam darbininkui susitarti kiek ir kokiu grafiku jis nori dirbti, kiek ir kada turėti atostogų, kokios garantijos turi būti jį atleidžiant ir dėl kuo įvairiausių kitų klausimų? Kaip tik tokį variantą ir numato kolegos Rimanto Žyliaus siūlomas pakeitimų projektas, apie kurį su juo esam diskutavę prieš kurį laiką.

Juk ne paslaptis, kad dalis važiuojančių dirbti svetur de facto taip ir elgiasi. Štai mano pažįstamas suvirintojas pasirenka uždirbti 7000 litų kitoje šalyje ir dirbti ilgiau bei sunkesnėmis sąlygomis, o ne gauti 4000 litų Lietuvoje ir dirbti mažiau beigi pagal Darbo kodekso aukščiausias garantijas. Gal bent jis, priėmus pakeitimus, galės pasirinkti važiuoti užsidirbti savo 7000 litų nebe į Daniją, o į Klaipėdą?

Ne paslaptis ir tai, kad jei dirbama griežtai pagal Darbo kodeksą, kaip sakė vienas garsus IT verslininkas lietuvis, tai informatikas Kalifornijoje įmonei atsieina pigiau nei informatikas Vilniuje. Tai gal suteikim tam informatikui Vilniuje daugiau galimybių – ne tik emigruoti ar pažeidinėti įstatymus, bet ir teisėtai, pagal tai kas susitarta dirbti lanksčiau, gal daugiau nei 8 valandas per dieną, tačiau ir atlyginimo gauti dvigubai daugiau.

Žodžiu, jei jau bijome laisvės visiems, tai duokime laisvę tiems, kas jos nebijo. Pamatysime – laisvė yra ne sankcija, o galimybė. Ateis laikas, tai supras ir kiti.

Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijaus Šimašiaus blogas

„Per 1941 m. birželio deportacijas, nukreiptas prieš visų rasių buržuaziją, labiausiai nukentėjo žydai, nes Sovietų Sąjunga buvo antisemitinė valstybė“, – rašoma economist.com.“

O štai originalas:

„But Jews also suffered disproportionately from the deportations of June 1941, aimed at the bourgeoisie of all races. The Soviet Union was profoundly anti-Semitic.“

Na, ir įrodykite, kad gudrios, kad vertimas neskirtas diskredituoti Economist straipsnį… Juk tai – kaip raudona vėliava (gal šiame kontekste nelabai tikusi metafora – turiu galvoje koridą). Tačiau tai daroma kažkaip naiviai ir nuoširdžiai.

Angliškame bloge esu rašiusi apie bjaurų šmeižtą ir pasityčiojimą iš, dėmesio, niekuo nenuteistos ir po liudijimo paleistos buvusios geto kalinės. O dabar per užsienio blogus keliauja dar viena istorija iš Lietuvos…

„Lietuvos žiniose“ publikuotas štai toks laiškas redakcijai. Skandalinga jo dalis – „Jau matėme, kokie vienodai “išskirtiniai” buvo naciai ir bolševikai. Todėl atskirai atkreiptume mąstančios žydų bendruomenės narių dėmesį, kad enkavėdistų “furažkes” jarmolkomis pakeitusieji taip pat gali turėti savų, specifinių tikslų. Tokių, kurie visai netarnauja visuomenės ramybei ir teisingumui.“ Pasirašo po atstovą iš sukilėlių sąjungos, Lietuvos fronto bičiulių (pirmąkart apie tokius girdžiu) ir apačioje, labai kukliai – Lietuvos sąjūdžio pirmininkas… Va čia ir visa esmė. Iš kur užsienietėms, kraupstančioms nuo šios citatos (apie ją pačią vėliau), žinoti, kad dabartinis Lietuvos sąjūdis – pats save pasiskelbęs asociacijos formą įgijęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tęsėjas, apie kurį mažai girdime? Daugelio žmogų atmintyje Sąjūdis, apie kurį žinome, baigėsi sulig pirmais demokratiniais rinkimais ir partijų išsikristalizavimu. Tačiau tam tikra asociacija tebenešioja šį vardą, rengia susitikimus. R.Kupčinskas dargi yra Seimo narys. Dar įdomiau tai, kad jis inicijavo tyrimą prieš F.Brancovskają ir R.Margolis (mano straipsnis čia, google parodys ir daugiau medžiagos).

Klausimas, kodėl Seimo nariui prisvilo parašyti tokią eilutę (ar pasirašyti po ja) į stambų dienraštį. Tiesa, teiginys nekursto neapykantos ir nemeta kaltinimų nei konkretiems asmenims, nei etninėms ar kitokioms grupėms. Tačiau niekaip nesuprantu, kokia prasmė buvo kažką tokio rašyti. Jei truputį paklibintume šio teiginio empirinius pamatus, jis subyrėtų lyg kortų namelis. Ką reiškia „furažkes“ pakeisti jarmulkomis? Šie simboliai beveik akivaizdžiai simbolizuoja iš sovietinių struktūrų nario ar ideologiškai prijaučiančio asmens virtimą religingu judėju. Ar laiško redakcijai autoriai galėtų bent vieną tokį parodyti ir pagrįsti, kokių turi jam priekaištų? O gal jie teigia, kad tokių daug? Kur jie? Vienas „etatinis“ mano tinklaraščio komentuotojas teigia, kad „zuroffai“ įsitraukė į Lietuvos ir Vokietijos teritorijų gyventojų žudynes – kas taip sako, kur įrodymai? Jei turimi galvoje nuolatiniai Lietuvos politikos Holokausto atminties atžvilgiu kritikai užsienyje, tokie kaip E.Zuroff’as ar D.Katz’as, tai iš kur „furažkės“? Analitiškai pagalvojus, galima įsivaizduoti, kad taip pritemptai laiško autorių įsivaizdavimą atitiktų Lietuvos žydų bendruomenės nariai, kurie yra priklausę komunistų partijai, kiek girdėjau, įskaitant pirmininką. Tada išeitų, kad turimi galvoje keli pastarųjų metų paskelbti LŽB pasisakymai apie įvykius. Beje, mano komplimentai – LŽB pasisakymai buvo jautrūs ir parašyti su sveiku protu. Kažkas tikrai gerai padirbėjo ir suprantamai surašė, kas ir kaip. O to labai reikia.

Taigi net jei po specifinių tikslų turinčiais kepurių keitėjais laiško autorių fantazijoje slypi LŽB vadovybės nariai, sovietiniais laikais priklausę komunistų partijai (čia nerašau įprasta šiam blogui moteriška gimine, nes jarmulka – išimtinai vyriškas atributas. Beje, simptomiška – „patriotai“ debatuoja paprastai tik su vyrais ir tik juos puola), apie kokius tikslus kalbama? Galima numanyti, kad apie turto grąžinimą.  O kuo tada dėtas sukilimas?

Kaip matote, mano bandymas laiške ieškoti logikos atsimušė į sieną. Jokio pagrįsto kaltinimo, jokių faktų jame nėra. Kaltinami visi ir niekas. Taip kaip ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos, kuri, kaip ir Lietuvos sąjūdis, liko tik saujelė didele dalimi, deja, pasikeitusiai realybei nebeadekvačių intelektualų, pranešimas apie F.Brancovskają ir R.Margolis. Štai perliukas: „Taip pat pradėta reikalauti teisti žydų tautybės piliečius Yitzhak Arad, Fania Brantsovsky ir Rachel Margolis, kadangi šie piliečiai (buvę sovietų partizanai) 1944 m. sausio 29 d. surengė masines civilių gyventojų žudynes Lietuvoje Kaniukų kaime (nužudė 38 civilinius gyventojus).“ Ar jie matė bent kokį prokuratūros dokumentą? Nė viename tyrimo etape dvi prosovietinės partizanės nė nebuvo kaltinamos dalyvavimu žudyme, jau nekalbant žudyniųrengimu.

Pabandykite įsivaizduoti, kaip tai atrodo iš išorės. Tokie niekuo nepagrįsti pranešimai paskelbiami valstybėje, kurioje legalizuotas svastikų naudojimas neva paveldo tikslais (niekas nekalba apie bronzines apyrankes – kalbame apie renginiuose nešamus plakatus), Seimo narys globoja ksenofobinį Nepriklausomybės atkūrimo dienos paradą, buvęs Seimo narės patarėjas paradą organizuoja, kitas Seimo narys pateikia minėtą kontroversišką įtarimą geto kaliniams, nenuteistas toliau savo rašliavas publikuoja redaktorius, parašęs garsųjį traktatą apie žydus ir gėjus (simptomiška – į mano blogo standartą neišverčiama vyriška giminė), o užsienio reikalų ministras pareiškia, kad pilietybės suteikimas turėtų likti griežtas, kad sugrįžusios žydės neatsiimtų turto… Skamba sistemingiau nei yra. Bet kad esama tendencijos, nepaneigsi.

Aš vis tiek nemanau (galbūt tai ir naivu), kad čia kažkoks visaapimantis sąmokslas. Tikėtina, kad daugybė dalykų daroma iš neišmanymo ir tam tikros inercijos. Kaip socialinių mokslų atstovė bandau pažiūrėti antropologiškai ir manau, kad žmogos, platinančios tokius alyvos į ugnį pilančius pranešimus ir kuriančios pseudoįvykius (tas pasakė – tas atsakė) nuoširdžiai tiki, kad gina kažką svarbaus. Tokio svarbaus, kad link to galima eiti tarsi buldozeriu, nesusimąstant, kokias socialines pasekmes tai kuria ir ką tai skaudina. Tos esą nesuprastos, užspęstos, post-totalitarinės, „tikros tautinės“ atminties išsaugojimas labai lengvai gali ant savo aukuro sudeginti empatiją mistiniams Kitiems. Pažinojau Ričardą Čekutį, kai dar buvo žurnalistas, ir pamenu istorijas, kurios paveikė jo suradikalėjimą (žinoma, asmeniškų dalykų čia nepasakosiu). Mačiau, kaip samprotauja, pyksta ir nuliūsta žmogos, kurioms tas „Mes juk kentėjome“ skaudulys yra tikras ir deginantis. Pataikiau tokiose visuomenėse gyventi (Vengrijoje, Izraelyje), kur irgi gausu lyginamųjų šio reiškinio aspektų. Ta misija išsaugoti atmintį ar tapatybę, nes niekas kitas to nepadarys, o saugant – būti kartu su kitomis dažnai apakina ir neleidžia pamatyti, kas patenka po tuo buldozeriu. O patenka ne tik abstraktus solidarumas anapus įsivaizduojamos bendruomenės ribų, bet ir konkrečios žmogos, kurioms baisu, skauda, neramu.

Nors suprantu socialinį mechanizmą, kodėl minėtos žmogos taip daro, tačiau kaip žmoga vis dar nuoširdžiai stebiuosi: negi jos niekada nepažiūri plačiau, nesusimąsto? Ir tokių situacijų pilna kasdienybėje. Visada visoms, kas klausia, pasakoju, kad Lietuvoje antisemitizmas grįstas ne neapykanta, bet dažniausiai neišmanymu, nesusimąstymu, kad tam tikri dalykai skaudina kai kurias žmogas. Kaip vienas išsilavinęs vaikinukas, sykį viename pokalbyje droviai pasakęs, kad iš principo globalus sąmokslas yra kaip ir tiesa…

Ar sunku pamąstyti prieš rašant minėtą laišką redakcijai, apie ką jis? Koks to kepurių keitėjo vardas? Ar p. Vardeniui Pavardeniui į akis autoriai pasakytų: „tu, kuris pakeitei „furažkę“ į jarmulkę… “? O ar sunku susimąstyti mokytojai, kuri, kaip rašiau angliškam bloge, lyg niekur nieko moko nesusigaudančias mokines bukos užgavėnių dainelės apie žydes? Na, kurių velnių tai daryti, gerbiamoji? Ką moksleivės iš to išmoks? Kuo taps protingesnės, jautresnės, geresnės? Perduos tradiciją? O koks jos tikslas? Šiaip linksma? Na, tai kad ne… Ar mokytoja pagalvojo, kaip, pavyzdžiui, turėtų jaustis mokinė, kurios nepriekaištingai lietuviška pavardė neišduoda, kad grįžus reikės pasakoti, ką mokykloje išmoko, ramių liūdnų akių žydei močiutei?

Ir apskritai, gerbiamos mano blogą skaitančios ultrapatriotės, jei turite kažką pasakyti prieš mistinę pasaulio žydų bendruomenę, prieš tai atlikite tokį proto pratimą. Pamirškite minutei žydus su jarmulkomis (anaiptol neskatinu nekreipti į juos dėmesio – tai tik pratimas). Įsivaizduokite Justiniškėse gyvenančią apie 65 metų moterį su „bigudukais“, skaitančią „Savaitė su TV“ ir apsiperkančią turguje. Mintyse išsakykite jai, ką manote apie visas veiklas, kuriose ji „pagal prigimtį“ neva dalyvauja. Tada pabandykite pažiūrėti į save iš šalies. O tada jau rašykite komentarą.

Ta proga pacituosiu ištrauką iš Sergejaus Kanovičiaus eilėraščio, kurio eilutę užsirašiau per jo poezijos vakarą, bet neprireikė, nes gavau dovanų knygą:

„pakliuvau bičiulio nelaisvėn

mane nuteisė myriop

pastatė prie garažo sienos

ir perskaitė nuosprendį

imkit vaikai pagaliuką

ir užmuškit tą žyduką

vaikystės rudens kieme

bičiulio sušaudytas

verkiau nesuprasdamas

kodėl taip sopa

juk viso labo

žaidėme karą“

Ačiū Sergejui – taikliau nesugalvočiau.

Originalus įrašas tinklaraštyje daivarepeckaite.com

Šiandien vyko mitingas prie Prezidentūros dėl naujos tvarkos, pagal kurią visi mokyklose besimokantys Lietuvos piliečiai (lietuvių, rusų, žydų, lenkų, ukrainiečių ir kitų tautybių) visi turės laikyti vienodus lietuvių kalbos egzaminus. Šios temos detaliau neangrinėsiu. Tačiau užkliuivo viena detalė – mitingas buvo gerai organizuotas, prie jo prisidejo ir politikuojantys žmonės. Štai apie juos ir noriu parašyti.

Man senokai kėlė įtarimus šalies piliečių skaldymas pagal tautybę. Visomis formomis ir būdais. Lietuvos atveju tai neatrodė labai didelė problema. Bent jau daugelį metų. Išskyrus keletą klausimų – žydams priklausiusio turto kompensavimas, lenkų tautinių mažumų noras viešajame gyvenime turėti daugiau galimybių vartoti lenkų kalbą (pasai, gatvių pavadinimai ir t.t.). Tokie reikalavimai buvo ir šiandien išreiškiami mitinge:

“PROTESTUOSIME:
Prieš priverstinį dvikalbio mokymo tautinių mažumų mokyklose įvedimą;
Prieš gimtosios ir valstybinės lietuvių kalbos mokymo programos bei egzamino suvienodinimą;
Prieš mokyklų su dėstomąja valstybine kalba protegavimą tautinių mažumų mokyklų sąskaita.”

Man labai įdomiai nuskambėjo frazė “prieš gimtosios ir valstybinės lietuvių kalbos mokymo programos bei egzamino suvienodinimą”. Taip gaunasi, kad protestuojama prieš vienodas teises ir pareigas? Tos pačios šalies piliečiams, toje pačioje šalyje siūloma suteikti skirtingas (vieniems didesnes, kitiems mažesnes) galimybes? Kodėl? Kodėl nenorima jauniems Lietuvos piliečiams padėti vienodai gerai mokėti valstybinę kalbą? Kodėl? Už ką juos norima nubausti?

Todėl skaitydamas daugybę įstatymų ir kitų teisės aktų dažnai gali rasti įvairius draudimus kurstyti tautinę nesantaiką, diskriminacijas tautinių mažumų klausimais ir pan. Daugelyje sričių bandoma su tuo kovoti. Tačiau politinėje plotmėje šis klausiams kažkodėl daug metų netyčia ignoruojamas arba sąmoningai slepiamas. Yra toks Politinių partijų įstatymas. Keistas ne kartą. Bet yra.

Prie partijų veikimų pagrindų yra tokia svarbi nuostata:

“Draudžiama steigtis ir veikti politinėms partijoms, kurių steigimo ar programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje praktikuojama rasinė, tautinė, religinė, socialinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių, viešosios tvarkos pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymams ir nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.”

Kažkodėl man vis atrodo, kad bet kuri parija, kuri savo pavadinime save pozicionuoja kurios nors tautybės (gal net užsienio valstybės) pagrindu, kažkaip neįtelpa į tokius rėmus.

Yra tokia partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Užeikite bet kada į jų interneto svetainę ir titulinis puslapis Jums padės suprasti, jog Jūs apsilankėte ne Lietuvoje veikiančios, o Lenkijoje įsikūrusios partijos svetainėje.

Mat, titulinis šios partijos puslapis pateikia informaciją … lenkų kalba. Tai gal dar būtų nieko, tačiau atidžiai skaičiau partijos puslapyje patalpintą Zyg­munt Žda­no­vič („Vilniaus krašto savaitraštis“ Nr. 27 (2011 m. liepos 7-13 d.) straipsnį, apie didžiulia meile ir pagarba apipintą Lenkijos užsienio reikalų ministro (gaila, kad nelabai pozityviai kalbančio apie Lietuvą) vizitą.

Radau dvi pastraipas, kurios, mano galva, atskleidė visų esamų ir būsimų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir kai kurių jos politikų eskaluojamų tautinių konfliktų Lietuvoje tarp šios šalies įvairių tautybių piliečių, o ypač lenkų ir lietuvių:

“Iš­skir­ti­nis at­ve­jis

Be­je, mi­nist­ras la­bai pa­lan­kiai at­si­lie­pė apie Lie­tu­vos len­kų tau­ti­nę ma­žu­mą sa­ky­da­mas, kad „ji yra po­li­tiš­kai įta­kin­ga ir la­bai po­pu­lia­ri ša­ly­je ir mes tę­si­me dia­lo­gą su Lie­tu­vos va­do­vais dėl iki šiol ne­įvyk­dy­tų įsi­pa­rei­go­ji­mo įvyk­dy­mo“. R. Si­kors­ki taip pat pa­gy­rė len­kus už tai, kad jie su­ge­ba su­si­vie­ny­ti, ben­dra­dar­biau­ti ir gin­ti sa­vo in­te­re­sus. Anot mi­nist­ro R. Si­kors­kio, „Lie­tu­vos len­kų vie­ny­bė yra iš­skir­ti­nis at­ve­jis pa­sau­li­niu mas­tu“.

Da­ry­ti iš­va­das

Anot V.To­ma­šev­skio, Lie­tu­vos po­li­ti­kai pri­va­lo pa­da­ry­ti iš­va­das iš di­de­lį tarp­tau­ti­nį au­to­ri­te­tą tu­rin­čio po­li­ti­ko jiems duo­tos pa­mo­kos, nes ne vi­si no­rė­jo rim­tai re­a­guo­ti ar­ba pri­pa­žin­ti or­ga­ni­zuo­tos len­kų ben­druo­me­nės bei jos at­sto­vo Lie­tu­vos po­li­ti­nė­je are­no­je – Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos – svo­rį. Bran­giai už tai su­mo­kė­jo. Vie­nas to­kių pa­vyz­džių – val­dan­tie­ji kon­ser­va­to­riai. Tai jų val­dy­mo lai­kais bu­vo pa­nai­kin­tas Tau­ti­nių ma­žu­mų įsta­ty­mas, tai jų ini­cia­ty­va gi­mė dis­kri­mi­na­ci­nės Švie­ti­mo įsta­ty­mo pa­tai­sos, ta­čiau laz­da vi­suo­met tu­ri du ga­lus ir kon­ser­va­to­riai įsi­ti­ki­no tuo for­muo­dami val­dan­či­ą­ją ko­a­li­ci­ją sos­ti­nė­je, kai li­ko be nie­ko.“

Štai pabaiga mane labai įkvėpė. Kiek supratau, visi, kas neras bendros kalbos dėl vienos išskirtinai vieningos tautinės mažumos išskirtinių teisių Lietuvoje, bus palikti be valdžios. Nes… Šios partijos prioritetai, man taip atrodo, yra akivaizdžiai ne ekonominiai, socialiniai, kultūriniai klausimai ir visiems Lietuvos piliečiams reikalingi sprendimai, o išskirtinai tautinį išskirtinumą Lietuvoje pažymėti… Štai dėl tokios politikos man labai apmaudu. Nejaukiai jaučiuosi matydamas, kad Lietuvoje taip vyksta. Nejaukiai.

O rinkimai į Seimą artėja.

P.S. Taip norisi, kad politika netrukdytų gyventi skirtingų tautybių žmonėms Lietuvoje. Vakar didžiavausi ir gėrėjausi, kaip narsiai kovojo už Lietuvą krepšinio pergalę rinktinės žaidėjas, kurio pavardė buvo tariama lenkiškai. Ir kas čia tokio? Tačiau vis labiau tampa pavojinga vadinti Lietuvos ar kitos šalies rinktinę “nacionaline”. O jei Lenkijos krepšinio rinktinėje žaistų Lenkijos lietuvis? Gal tai padėtų subalansuoti santykius?

2011 m. rugsėjo 2 d.

Originalus įrašas tinklaraštyje dainius.org

Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!” Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.

Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių“. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių” perėmėjai.

Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką“, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia – aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.

Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato“ už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?

Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.

Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.”

Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.

Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?

Rugpjūčio 29 dieną Lietuva siekė kamuolio mušinėjimo pasaulio rekordo. Šešiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose vienu metu buvo planuojama mušinėti 60 tūkst. krepšinio kamuolių, kuriuos Lietuvai padovanojo “Fiba Europe”. Daugiausiai – 15 tūkst. kamuolių turėjo būti mušinėjama Vilniuje, šiek tiek mažiau – 13 tūkst. Kaune. Kituose miestuose atitinkamai šis skaičius buvo mažesnis. Taisyklės, skelbtos specialioje interneto svetainėje, kurioje dalyviai galėjo iš anksto registruotis, buvo paprastos. Norint prisidėti prie rekordo reikėjo 5 minutes be sustojimo mušinėti kamuolį viena ranka.

Vienas iš paprasčiausių ir logiškiausių būdų pritraukti gerbėjus į renginį – dovanoti kamuolį, kuriuo bus pasiektas mušinėjimo rekordas. Nors tikslas pateisina priemones, tačiau tokia reklama į šventę sutraukė ne tik meilę krepšiniui demonstruojančius tautiečius, bet ir nemokamo kamuolio pasiimti atėjusius “krepšinio apsišaukėlius”. Visur jų pasitaiko, nieko čia nepadarysi. Tačiau.

Vienybės, meilės krepšiniui ir žalios bei oranžinės spalvų derinio šventėje netrūko. Kamuoliai buvo išdalinti, o tai reiškė, jog rekordas jau ranka pasiekiamas. Aptverta zona per kelias valandas buvo užpildyta ir beliko sulaukti tos akimirkos, dėl kurios visi? čia ir susirinko. Bet kas nutiko tada? Pastebėję, jog organizatoriai nebepajėgia kontroliuoti situacijos, arčiausiai išėjimo buvę “rekordininkai” būriais patraukė savais keliais. Nepaisant to, jog krepšinio kamuoliai buvo 5-o, o ne įprasto 7-o dydžio, atsirado ne vienas narsus krepšinio “gerbėjas”, pagriebęs ne po vieną, o po kelis kamuolius. Prasidėjus rekordo siekimui, Kaune dalyvių skaičius sumažėjo bent jau keliais šimtais neva dėl kamuolio mušinėjimo rekordo siekimo į šventę susirinkusių dalyvių. Vieni iš jų bėgte bėgo, bijodami, jog kamuoliai bus atimti.

Ar tik tiek verta meilė krepšiniui? Tiek, kiek kainuoja krepšinio kamuolys? Laimei, didžioji dalis žmonių parodė, jog jiems rūpi ne tik kamuolys. Ar buvo užfiksuotas kamuolio mušinėjimo rekordas paaiškės artimiausiu metu, kai stebėtojai suskaičiuos, kiek dalyvių mušinėjo kamuolį taip, kaip reikia. Tikiu, jog rekordas buvo pasiektas. Svarbiausia, jog lietuviai pasauliui įrodė, kad myli krepšinį. Myli ne dėl nemokamo krepšinio kamuolio.

Pavadinę jį vos ne antgamtiniu monstru tarsi atpalaiduojame save ir nuo klausimų kaip buvo ar būtų galima tokių atvejų išvengti. Na, ne visai – jau pasigirdo pastebėjimų, kad Lietuvoje tokių ginklų, kuriuos naudojo jis, neįsigysi, todėl ir tokio nusikaltimo, neva, negalėtų įvykti.

Nelabai tuo tikima nei Lietuvoje, nei kitur Europoje, todėl atsiranda ir dar atsiras daugybė tokių, kurie įtikinamai pareikš, kad vis tiek „reikia kažką daryti”.

Kokios priemonės dedamos ant stalo?

Geriau prižiūrėti tokius ekstremistus ir nepatenkintus politiškai korektišku multikultūralizmu. Teisybė. Bet kaip teisingai pastebėta, jei ilgai ignoruosime tam tikrus jausmus, jie prasiverš labiausiai iškreiptomis formomis. Jei neleisime viešai ir atvirai pasakyti, kad su kažkuo mums nepakeliui, kažkas mums nepriimtinas, jei vadinsime tokią diskusiją žmogaus teisių pažeidimu, tai vargu ar turėtume stebėtis, kad prabils jau ne liežuviai, o ginklai. Tad gal geriau vertinkime, ar tikrai mes tinkamai diskutuojame apie visas problemas, ar atskiriame nusikaltėlius nuo tiesiog kitaip mąstančių.

Sugriežtinti cheminių medžiagų, įskaitant trąšas, pardavimą ir kontrolę (pasiūlymai jau sklando net ES lygiu), sugriežtinti ginklų pardavimą ir kontrolę (Norvegijoje tai jau daroma). Pasiūlymai gal ir neverti nurašymo kaip absoliučiai neracionalūs. Tačiau pulti juos iškart palaikyti nereikėtų. Juk ne įrankis kaltas, kad padarytas nusikaltimas. Žmogus išradingas ir įrankių gali prisigalvoti įvairių. Nusikaltimo šaltinis – žmogaus protas, o jo juk mes nei galime, nei, tikiuosi, norime kontroliuoti tai, ką žmonės mąsto. Mes galime nebent kiek įmanoma geriau auklėti savo vaikus ir nesėti visuomenėje baimės (įskaitant baimę kalbėti) bei agresijos atmosferos.

Tad siūlant griežtinti daiktų įsigijimą, siūlau įvertinti ir kitą pusę, bei paklausti savęs, ar šiandien visuomenė yra pakanti savigynai?

Nenoriu nagrinėti ginklų įsigijimo ir kontrolės teisinio reglamentavimo. Aišku, kad kažkoks jis turi būti, aišku, kad kažkuo galėtų būti geresnis nei dabar, aišku, kad kol kas biurokratinės procedūros ir suvaržymai ginklams vis gilinami.

Tačiau dar svarbiau koks viso šio reglamentavimo pagrindimas, pateisinimas. Sukuriamas įvaizdis, kad ginklus siekia turėti tik turintys polinkį į smurtą. Padorioje draugijoje neretai tampa „nebepadoru” sakyti, kad asmuo turi ginklą savigynai ar artimo apgynimui. Jei netikite – pabandykite pasakyti savo geranoriškiems artimiesiems, draugams, kad ketinate įsigyti ginklą.

Dar daugiau – visuomenei vis labiau peršama mintis, kad grėsmės akivaizdoje pačiam eiliniam žmogui neverta rizikuoti ir priešintis, o juo labiau padėti kitam. Vietoje to raginama skambinti policijai, tarsi ji kiekvieną kartą būtų pajėgi laukti už artimiausio kampo.

Gal dėl to ir Norvegijoje daugelis gretimoje saloje poilsiavusių norvegų tiesiog žiūrėjo, o iš stingdančio vandens nuo užpuoliko besprunkančius jaunuolius suskato gelbėti (ir 30 išgelbėjo) tik vienas vokietis ir jo artimieji. Jis, beje, gyvenime buvo laikęs ginklus, ir ne kartą.

Kažkada buvo laikoma norma, kad vyras turi gintis, ginti savo šeimą ar kitus artimuosius. Kad pagal išgales reikia būtent taip daryti žinojau nuo mažumės. Dabar nuo darželio laikų skiepijama totali nesmurto filosofija – net tais atvejais, kai smurtas yra atsakomasis, gynybinis. Net nekalbu apie tai, kad vaikų darželiuose žaisliniai ginklai daug kur tapę tabu, o galimybė jėga pasipriešinti smurtui (o kartu ir kaip neperžengti ribų) per etikos pamokas rimtai neanalizuojama.

Jei kas nukrypsta nuo normos ir apsigina, arba dar daugiau – padeda apsiginti kitam – varginančios teisinės procedūros neišvengiamos, ir sunku patikėti, kad jos neperžengia būtinumo ribų. Juo labiau neaiški gynybai ginklą panaudojusio piliečio teisinė padėtis. Jei agresorius tik sužeistas, jis tikrai turės kaip papasakoti įvykius iš savo varpinės ir kaltas liks dar neaišku kuris. Greičiausiai tas, kuris konflikto metu buvo daugiau nuskriaustas.

Jei mes tikime, kad žmonės iš esmės geranoriški ir socialūs, tai verta tikėtis, kad įrankius, įskaitant ir šaunamuosius ginklus, daugelis panaudotų geriems tikslams.

Jei Norvegijos saloje būtų ne vienas ginkluotas asmuo (nusikaltėlis), o, tarkime, dešimt (turiu omenyje suaugusiuosius), iš kurių bent vienas ar du būtų ryžęsi ginklą panaudoti, vargu ar būtų tiek daug aukų. Todėl reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir traktuoti, kad ginklas padoraus piliečio rankose yra normalu, o savigyna yra gerbtinas dalykas. Ginklai yra grėsminga jėga ir jos negalima palikti tik nusikaltėlių rankose.

Žinau, kad daugelis iš karto parodys už Atlanto. Ten ginklų daug ir viešų šaudymų daug. Tiesa. Bet ne mažiau už amerikiečius ginkluoti ir Šveicarai, o ar girdėjote masinių šaudymų atvejus ten? O galbūt jų kaip tik ten ir nėra dėl to, kad namuose žmonės laiko per milijoną automatinių ginklų?

Galiausiai apie tas pačias Jungtines Amerikos Valstijas kalbant – ar girdėjote, kad masiniai šaudymai būtų buvę ten, kur galima turėti ginklą? Aš kiekvieną kartą pasitikrinu ir tokio atvejo neaptikau.

Tačiau aptikau kitų atvejų – kai įstatymui paklusnūs žmonės palieka ginklus ten, kur juos galima turėti (mašinoje lauke) ir užeina į „beginklę” zoną (kur nors „McDonald‘s”), o paskui jų akyse nušaunamas artimasis, žinant, kad ginklo turėjimas po ranka būtų tam užkirtęs kelią.

Aptikau ir tokių atvejų, kai netgi išbėgama iš tos „beginklės” zonos, pasiimamas turimas ginklas, grįžtama, ir nusikaltėlis sulaikomas privataus asmens, o ne policijos. Tai, kad apie šias istorijas nerodo a la pacifistinė žiniasklaida, nereiškia, kad jų nėra.

Nenorėčiau, kad šis mano komentaras būtų suprastas kaip kvietimas masiškai ginkluotis. Tiesiog noriu, kad nežmoniškai skaudžios tragedijos Norvegijoje akivaizdoje, visgi, nebūtų pamestas sveikas protas.

Pasikartosiu: reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir užtikrinti, kad savigyna nuo nusikaltėlių bei pagalba artimam yra visais atvejais gerbtina.

Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijaus Šimašiaus blogas

Gal kaulų čiulpuose besislepiančią kasdienybę, gal apie skausmingą vienatvę, apsuptą daugybės žmonių kūnų. Berniukas toliau grojo, o aš širdyje verkiau ir niekaip negalėjau sustoti. Raudojau dėl savo savanaudiškumo, šlykštaus garbės troškulio, noro būti geresniu. Būti geresniu už kitus, o ne būti geresniu žmogumi.. Tai taip kvaila, juk kas gali pamatuoti gėrį?

Vaikas ir jo muzika po truputėlį tolo. Visi vėl grįžo į apgaulingą realybę, ar realią saviapgaulę, ir vėl šypsojosi hypermarketuose pirktomis šypsenomis, vartė nuobodžius pokalbių puslapius, užmesdami akį tik į paveikslėlius su nuogybėmis, juokėsi garsiau vienas už kitą, nors viduje tik ką raudojo, kaip ir aš.

Berniukas su akordeonu grįš namo, girtam tėvui atiduos visą dienos uždirbį, galbūt šį kartą jo niekas net gi nemuš. Jis net nedrįs skųstis dėl neveikiančio televizoriaus. Dėl atsibodusių grikių vakarienei. Dėl nudriskusių raudonų džinsų, kurie jau tampa šortais. Jis žinos, kad net ir neturėdamas nieko, bent trumpam sustabdo laiką ir žmonių galvose pasėti bent akimirką nemodifikuoto jausmo.

Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija – lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.

Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.

Argumentu „už“ galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.

Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis “nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau” politika.

Na, bet tokie išpuoliai manęs nė kiek nebestebina. Nebent kelia visus užknisantį klausimą, reikalaujantį apmąstymų – kodėl?

Ar žydas pavogė jūsų vaiką? Ar persižiūrėjot Zeitgeist?

Kažkas giliai kužda (jums taip nebūna?), jog socialiniame tinkle sukūrus grupę “nekenčiu žydų”, joje gerbėjų būtų daugiau nei “Myliu Lietuvą”, o seimo rinkimuose turėčiau nemažą ištikimų rinkėjų ratą. Kodėl?
Gal todėl, kad jaunimo tarpe itin gajūs juokeliai (?) apie Dievo tautą, bet juk krosnyse degė ir lietuviai, juk ne tik Sruoga ten sėdėjo, o kas nesudegė, šalo Sibire.. Nebejuokinga?

Kur dingo, o gal tiksliau, kodėl niekaip neišsivysto tolerancija? Internete itin paklausūs juodaodžius pašiepiantys paveikslėliai, o po jais komentarai nusidažo juodžiausiais keiksmažodžiais, ar LABAI juokingais sąmojais apie pavogtus dviračius. Tik įdomu, kas juokiasi? Ar tik ne vištų mėsą nuo kaulų visą dieną atskyrinėjantys arba žvynus valantys intelektualai?

Juodas humoras nėra blogis. Blogis yra atsakomybės trūkumas. Atsakomybės už save, už savo mintis, žodžius.
Juden raus, džekičenai lauk, juodaodžiai grąžinkit dviračius (hm..Ar Lietuvoje galima kur nors palikti nerakintą dviratį?..)

Ir kas tada? O tada sėdim Marijos žemėj su lenkiškais gatvių pavadinimais, amžiaus vidurkiu 67. Ir toliau vasaromis valom sandėlius Anglijoj, o grįžę juokiamės. Tik ar nereiktų ašarą braukti?

Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta nuvogtais automobiliais. Tada išmečiau laiškus.

Man buvo aštuoniolika. Jos šviesūs plaukai tebešvietė vakarėliuose, kuriose ją sutikdavau. Norėdavau su ja nuvažiuoti prie jūros, su tėčio automobiliu, tačiau ji turėdavo vaikinus, kuriems nebereikėdavo skolintis keturių ratų. Kartais ir dviejų.

Man yra dvidešimt dveji. Nors nebematau jos, bet mano košmarus visad nugali tie šviesūs plaukai. Nė negalvoju apie rimtus dalykus, tačiau prisiminus ją, staiga suaugu, nebebijau atsakomybės. Visur matydamas šviesius plaukus, giliai viduje tikiuosi, jog tai ji. Bet nė velnio. Tai tik mano vaizduotė.
Man trisdešimt. Kraustydamas į naują namą, senoje dėžėje randu laišką. Nenoriu pamiršti, nenoriu prisiminti. Vestuvių dieną tikėjausi, jog ji įbėgs ir sustabdys ceremoniją. Taip, romantiniai filmai išties daro neišgydomą žalą.

Man septyniasdešimt. Regėjimas kiek pasilpęs, tačiau vis dar tinkamas prižiūrėti anūkus, lenktyniaujančius paspirtukais, kol geriu kavą.
Kažkur tolumoje sušvito balti plaukai. Cholesterolio užkimštose kraujagyslėse, viršydamas greitį, lakstė kraujas. Aš bėgu. Jos plaukai buvo tobulai žili.

-Visą jaunystę, jei taip galima vadinti gyvenimą, praleidau galvodamas apie tave.
-Aš taip pat. Bet tu nieko man nesakei, nerašei, neskambinai, o tik nusišypsodavai lyg idiotas.

Tokiais atvejais geriau nieko nebesakyti.. Nes telieka pripažinti, jog tas jausmas tikrai egzistuoja. Vadinamas jis.. Meile?

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Trumpai tariant, ponas Žygimantas sako, kad Lietuvos situacija yra dabar tokia gera, kokia tiktai gali būti (nepaisant jokių krizių). Tačiau po kelių metų mes jau imsim jausti nelabai kokias pasekmes, nes dabar kaip tik susiduriame su jaunų darbingų žmonių skaičiaus kritimu. Pirminė to kritimo priežastis – tai apie 1990 prasidėjęs gimstamumo kritimas. Praėjo 20 metų, tais laikais gimę žmonės jau tampa darbingais, tačiau jų skaičius – porą kartų mažesnis, nei anksčiau. Tiesiog iki ~1990 buvo porą kartų didesnis gimstamumas, o po to – krito taip, kad iki šiol normaliai neatsigauna.

Lietuvos gyventojai, jei pažiūrėsim į jų amžiaus grupes, turi kelis skirtingus periodus:

• Dabartiniai pensininkai – tai karo vaikai: karo metu gimstamumas buvo mažas, jų yra nedaug (grafike duobė)
• Vyresnio amžiaus (pagrindinai ~45-55 metų amžiaus) dirbantieji – tai pokario kūdikių bumo vaikai, jų labai daug (grafike pikas)
• Mažesnė, vidutinio amžiaus dirbančiųjų grupė (~30-40 metų) – tai karo vaikų vaikai, jų vėl nedaug (grafike vėl duobė)
• Didelė maždaug 20-30 metų amžiaus jaunų dirbančiųjų grupė – tai brandaus socializmo vaikai, prigimdyti tų, kas gimė per kūdikių bumą (grafike vėl pikas)
• Permainų periodo vaikai – tai dabar jau darbingu tampantis jaunimas (grafike duobė, kaip per karą)
• Europos sąjungos vaikai – nedidelis pikas tų, kas gimė pastaraisiais metais

Galime grafike nesunkiai įsivaizduoti, kaip visos grupės juda iš ikidarbinio amžiaus pusės link podarbinio (pensijinio) amžiaus ir kaip keičiasi. Ir matom, kad kaip tik dabar Lietuva vis dar pergyvena patį geriausią periodą – dauguma žmonių darbingi. Tačiau jau dabar į darbingą periodą pereina permainų periodo duobė, tad kyla jaunos darbo jėgos trūkumas. O jau po 10 metų (2020) į pensinio amžiaus grupę ims sparčiai eiti pokario kūdikių bumo pikas. Tai reiškia, kad kils staigus pensininkų skaičiaus augimas, kartu susiduriant su staigiu darbingų žmonių skaičiaus kritimu.

Dar po 10 metų (2030) į pensinio amžiaus grupę sulįs visas pokario vaikų bumas, visa didžiulė permainų periodo duobė, o Europos sąjungos pikas paaiškės besąs tokiu mažu, kad net neprilygstančiu karo vaikų vaikų duobei.

Kokios iš viso to keitimosi, mano paprastu supratimu, gaunasi pasekmės:

• Jau dabar esantis tragiškas Sodros deficitas matyt taps absoliučiai nesuvaldomu, nes pensininkų skaičius išaugs, o dirbančiųjų skaičius sumažės. Trumpai tariant, tie, kas dar ne pensininkai – pensijų nesitikėkit. Negausit ir nesvajokit.
• Drastiškai kris NT paklausa, nes jį perka kaip tik 20-40 metų grupė, o šioji per artimiausius 20 metų bus neįtikėtinai maža. O ir bendras gyventojų skaičius kris. Ir taip toliau. Žodžiu, jei kas turit NT – išsiparduokit už bet kokią kainą, nes kitaip išvis niekada neparduosit anei už jokią kainą. Nes jokių priežasčių, dėl kurių Lietuvos NT rinka kada nors atsigautų – nenusimato nei po 2, nei po 20, nei po 200 metų.
• Gimstamumas neatgaus normalaus lygio, nes po Permainų periodo vaikų duobės eis “pikas”, kuris gilus, kaip karo vaikų vaikų duobė, po ko seks dar kita duobė, o paskui bus išvis neaišku, kas. Viskas, ką įmanoma padaryti – tai bent jau sukurti kažkokį būsimą gimstamumo piką, kurio dėka Lietuva išvis galėtų išlikti, jei per dar kitą piką sugebės panaudoti to piko gimstamumo rezultatą. Maždaug taip. Ir tam tėra vos keli metai, o po to jau išvis nieko nepataisysim.

Ir visa tai – nei neatsižvelgiant į migracijos procesus. Kaip suprantam, emigracija per metus sudaro dešimtis tūkstančių, o per artimiausius 10-15 metų emigravusių darbingų žmonių skaičius gali pasiekti trečdalį ar net pusę milijono. Tačiau imigracija negali kompensuoti nei emigracijos (imigracija yra daug kartų mažesnė), nei gimstamumo (imigrantų šeimose gimstamumas būna mažas). Negana to, imigrantų darbas yra nenašus, o patys imigrantai neretai kelia socialines problemas. Dar kartą pasikartosiu: Žygimantas Mauricas analizavo, neatsižvelgdamas į migraciją, ta katastrofiška situacija artėja dėl gimstamumo pokyčių. Tiesiog turėkim tą visą migracinį faktorių omeny.

Renginyje dalyvavo ir SIC atstovė Rūta Gaudiešienė, kuri irgi rodė tendencijas ir statistikas. Žmonių entuziazmas, lyginant su tuo, kas buvo prieš 10 metų, krenta tragiškai, visokios ten tendencijos ir t.t. – ką galim spėt, tas ir yra objektyviai. Tačiau aš jos paklausiau kito dalyko: ar ji mano, kad emigracija gali būti save sustiprinantis neigiamas procesas? Ir atsakymas buvo paprastas – yra aiškūs požymiai, kad būtent taip. Emigrantai įkalbinėja čia esančius išvažiuoti, nes pamato ir palygina gyvenimą Lietuvoje ir užsienyje. Ir kuo emigrantų daugiau, tuo įkalbinėjimas įtikinamesnis. Galim spėt, kad užsienyje įsitvirtinantys, bendruomenes sudarantys emigrantai palengvina ir naujų emigrantų įsitvirtinimą svečiose šalyse. Todėl emigracija linkusi augti pati iš savęs. Ir juk žinome, kad emigruoja daugiau jauni žmonės, būtent tie, kurių duobė jau dabar ateina grafikėlyje, kaip kokiose kapinėse.

Paskutinis dalykas: dabar vis dar turime tą 20-30 metų amžiaus gyventojų piką. Bet gimstamumas – tragiškai žemas ir, negana to, dėl visokių ten krizių bei taupymo ant mamų, vaikų darželių, etc., linkęs artimiausiu metu sumažėti dar kardinaliau (gimstamumas linkęs sekti paskui BVP svyravimus su 2-3 metų uždelsimu). Ir jei šita gyventojų grupė neprigimdys daugybės, daugybės vaikų, tai ne tai, kad bus koks nors darbo jėgos trūkumas po poros dešimtmečių. Pažiūrėkit dar kartą į grafikus: Permainų vaikų kiekiai yra trigubai mažesni, nei socializmo vaikų. Jei tas socializmo vaikų pikas nepradės masiškai vaikų gimdyti per artimiausius keletą metų, dar vėliau galim gauti duobę, kur kritimas galimai bus išvis iki dugno.

Tai vat, tuos grafikus (dar kartą pasikartosiu: juose neatsižvelgta į migracinius procesus) dabar padauginkit iš migracijos ir tada sužinosit, kas darysis su Lietuva po 30-40 metų (t.y., tada, kai mes būsim senukais), jei per artimiausius keletą metų nebus įgyvendintos kardinalios demografinei padėčiai keisti skirtos programos. Aišku, to neįvardino ponas Žygimantas Mauricas, bet tai galim aiškiai suprasti.

Specialiai dar specifinei kai kokių klaidžiojančių kovotojų už teisybę rūšiai paprastai aiškinu: niekas čia nekaltas. Nei Landsbergis, nei Kubilius čia niekuo dėtas. Susidūrėm su išsigimusios sovietinės ekonomikos pasekmėm – lagerinė sistema griuvo, lageris bankrutavo, nemokami barakai užsidarė kartu su nemokamais lageriniais pietum bei lageriniais vaikų lopšeliais. Kalinių veisimas žlugo. Vat ir pasekmė**.

———-

* Jei pas mane čia ateis kokių nors neprityrusių runkelių, kurie nesupras ir prieštaraus, besiremdami tuo savo “aš nesuprantu, manęs tai neįtikino, blablabla”, tai mano įpročius jūs žinote – diskriminacija neigiamai didelio intelekto pagrindu čia įprasta. Taip kad jei kas nors norit prieštaraut, tai čia pirma pagalvokit, ar ne realybę neigt norit. Aš čia populiarumo nesiekiu, tik su protingais žmonėmis bendrauju, nes esu elitinis chamiakas ir taip toliau. Nu čia supratot.

** Sovietukai jau žino, kur jiems eiti. LTSR mylėtojai išbaninti visi jau seniai, o jei koks panašus sugrįžtų, tai tokį ir vėl išbaninsiu. Nes čia lagerinės nostalgijos platintojai nelaukiami.

Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt

Vis dėlto tenka stebėtis Lietuvos politikų ištverme. Jie jau taip pripratę prie pašaipų ir paniekos, kad įgijo tam imunitetą. Juk Seimu, kaip rodo visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai, pasitiki 5,1 proc. gyventojų, o politinėmis partijomis – vos 4,2 procento. Tačiau kad šios tendencijos bent šiek tiek keistųsi, nedaroma beveik nieko.

Be abejo, Seimo narių skaičiaus mažinimas būtų populiarus visuomenėje žingsnis. Ne veltui šis klausimas būdavo įtraukiamas į populistinių partijų programas ir šūkius, bet – kadangi jis atsirasdavo būtent ten – rimtai ir iš esmės ta tema nediskutuota. Todėl žinomų šalyje politikų „Lietuvos žinioms“ išsakytos mintys, palaikančios Seimo narių skaičiaus mažinimo idėją, yra pretekstas toliau apie tai kalbėti.

Diskusija būtina, nes problema ne vienareikšmiška. Pagrindinis šiuo metu viešojoje erdvėje pasirodantis argumentas – sumažėjęs krašto gyventojų skaičius. Akivaizdu, kad aptirpus tautai proporcingai turėtų mažėti ir jos atstovų parlamente. Juo labiau jog gyventojų artimiausioje ateityje tikrai negausės, tad toks žingsnis nebūtų trumpalaikė perspektyva.

Pasisakantieji už Seimo narių skaičiaus mažinimą taip pat dažnai mini, kad būtų sutaupyta nemažai valstybės lėšų. Tačiau net nedidelis parlamentas gali brangiai kainuoti. Be to, Seimo išlaikymas nėra pati didžiausia našta valstybės biudžetui. Juk viskas priklauso nuo ekonominės situacijos, politinio sutarimo ir etikos suvokimo.

Taiklus ir tokio mažinimo priešininkų argumentas – esą tada dar labiau įsitvirtins Lietuvos politikos elitarizmas. Šis būgštavimas nėra be pagrindo, nes jau dabar politikai mėgsta tvarkyti reikalus užkulisiuose, tad tikėtis, kad situacija pasikeis, kai susiaurės „išrinktųjų“ būrelis, būtų naivu.

Šio žingsnio priešininkai mojuoja Konstitucijos nuostata, kuri buvo priimta referendumu ir kurią esą sunku keisti. Tačiau pamirštama, kad skaičius 141 atsirado dar sovietmečiu, 1989-aisiais, kai buvo priimtas naujas rinkimų į LSSR Aukščiausiąją Tarybą įstatymas ir pakeista LSSR Konstitucija. Beje, ir 1992 metų referendumu piliečiai pritarė Konstitucijai apskritai, o atskiri jos straipsniai negalėjo būti kliūtis priimti Pagrindinį įstatymą.

Sutikime, nuo to laiko daug vandens nutekėjo, šalyje pasikeitė politinė, ekonominė ir socialinė padėtis, tad laikytis tradicijų vien dėl tradicijų neišmintinga. Juk viena didžiausių Lietuvos politinio gyvenimo bėdų – įsitikinimas, kad mūsų politinė sistema yra savaime suprantama. Toks suvokimas stabdo krašto politinio gyvenimo pažangą ir plėtrą.

Vis dėlto svariausias argumentas mažinti seimūnų skaičių – Seimo darbo efektyvumas. Sumažėjus parlamentarų pakiltų Seimo mandato vertė, Tautos atstovybėje būtų mažiau atsitiktinių žmonių, partijų viduje sustiprėtų konkurencija. Tai reikštų, kad į parlamentą ateitų kompetentingesnių asmenų. Pagaliau visuomenei būtų lengviau kontroliuoti mažesnį skaičių Seimo narių, tad gal nebeliktų ir praleidinėjančių posėdžius, visai juose savo nuomonės neišsakančių, įstatymo pataisų neteikiančių seimūnų.

Tačiau matematinis Seimo narių mažinimas nieko nepakeis, jei nekis šalies politinė sistema, – ji turėtų maksimaliai padėti išryškinti verčiausius žmones. Rinkimų pagal partijų sąrašus panaikinimas ir koalicinės vyriausybės formavimo principų atsisakymas, perleidžiant tai rinkimus laimėjusiai partijai, užtikrintų solidesnius pokyčius.

Suprantama, populiarumą lemia parlamento darbo kokybė, etiškas ir santūrus politikų elgesys, o ne Seimo narių kiekis. Vis dėlto būtina imtis kokių nors priemonių, kad krašto politinė sistema visai nesustingtų ir neišsigimtų.

Originalus įrašas tinklarštyje viluckas.lt

Vėliau aš užmiegu, tiksliau užsimerkiu ir galvoju, tiksliau apie tave, kaip važiuoju, bet yra bėda – kur tu gyveni?

Todėl nė velnio nevažiuoju, o ryte atsikėlęs nieko negalvoju. Jei galvočiau, galėčiau vadintis apsėstuoju. O tai man nepatinka. Kaip ir nepatinka, kai mane autobuse apsėda vaikėzai. Ir klauso Šopen‘ą arba sutartines.

Šiaip tu išties šauni, gal einam į kiną? O gal išvestum mano šunį?
Į kiną tu neini, juk tu žvaigždė. Bet ne Patrikas. Nė kiek nepanaši..

Dar man patinka pavasaris. Daug moterų gražiais akiniais prisidengiančių vienodus veidus. Bet kas šiais laikais skaito veidą?

Aš tau paskambinčiau, sėdėdamas ant suoliuko ir godžiai rydamas jas, bet nepamenu tavo balso. Iš kur galiu žinoti, kad kalbėčiau ne su tavo vonią remontuojančiu santechniku? Ei, tikiuosi jis su marškinėliais????

Pfff.. Prakiuro padanga – teks segvėjų neštis. Tai štai ką jis jaučia.. Dažniau reikia susimąstyti apie kitų jausmus!

Tai ką gi tu po velnių veiki? Krauniesi daiktus? Gyvensim pas mane? Ei, aš tam dar nepasiruošęs – pažiūrėk į mane. Į nuotrauką facebook‘e. Palaikink, jei nepatiks.

Turiu ir baimės jausmą, kad išsigąsčiau pats savęs, drąsą – kad pripažinčiau visas klaidas, ilgesį – suprasti, kas man svarbu, meilę – kad iš vieno būtų du. Sapnus, kaip įrodymą, jog egzistuoja ir vidus, svajones, kad limitas būtų tik dangus.

Nesvetimas pavydo jausmas, varantis iš proto, užsispyrimas, netramdomas Černobylio plieninio sarkofago stogo. Mėgini su tuo kovoti, nė akmirkai nepasiduoti, bet žinai, kad tavo bandymai seniai jau suskaičiuoti.

Velniop juos, velniop neviltį ir jos draugus, ateinančius nė nekviestus į žmonių namus, besivaišinančius kava, degtine ir duona. Bei turinčius priežasčių pasilikt ilgam daugiau nei milijoną.

Prisimenu nerūpestingą vaikystę, realybės nesužalotas svajonių galūnes, kurios dabar nebeturi pirštų. Joms sunku groti pianinu, ką jau kalbėti apie taikos ženklo rodymą. Svajonės tapo beribėmis, godžiomis, aukštesnėmis už kalnų viršukalnes, į kurias žmonės vedami ne ko kito, o savų svajonių.

Vienas. Du. Trys. Rytai, kurie atneša dar daugiau apmąstymų, prisidengdami kažkieno išgalvotu posakiu „rytas protingesnis už vakarą“. OK.

Ryte pasaulis nubunda, jei nebūtų miręs. Viskas pataisoma, bet juk žmonija netiki prisikėlusiais.

Vienas. Du. Trys. Keturiasdešimt.. Žmonės, kuriuos sutinku, bet jie neturi veidų, o jei ir turi, patys juos nusiplėšia kaukdami iš skausmo, bet iš dideliausios baimės tapti nepripažintais, gydytojai tai įvardija kaip apsigimimą..

Vietoje to, kad būtume skirtingi, dedame visas pastangas būti vienodais, nors juokiamės iš skruzdėlių, kurias suminame (tyčia/netyčia) – velniop, juk jų tiek daug.

Vienas. Du. Trys. Metai, kai supranti, jog protas ir vidiniai impulsai, prieštaraujantys logikos taisyklėms, vis dėl to egzistuoja, nors nėra paaiškinti mokslo. Nesusipratimas. Bet net ir operacinės sistemos neapseina be klaidų. Bėda, kad mūsų klaidos nepataisomos. O gal netaisomos?

Viena. Dvi. Trys. Minutės, kurios sparčiai dauginasi iš laiko, praleisto veltui, bei dalijasi iš nuostabių akimirkų.

Santykis – 1:begalybė.

Laukia daug darbo, bet juk mes skruzdėlės.

Tokia moteris žino, ko nori – jai negalioja frazė „moterų niekas nesupras, nes jos pačios nesupranta savęs“. Visi pasaulio vyrai, besukantys kairėn ar dešinėn, o pauzių metu rašantys beprasmiškas ir bejausmes sms žinutes savosioms moterims, įsivaizduoją ją, kad gautų apgavikišką įkvėpimą. Todėl jos niekas nemėgsta. Jai pavydi. Pavydi net šiltų rankų, nes kaip gi gali kažką šildyti, jei pats esi šaltas?

Ji nesivaiko madų, nes nepaklūsta taisyklėms, jai nereikia kvėpintis metaliniuose kubiluose verdamais skysčiais, kad kvepėtų nepasiekiamumu. Nes ji pasiekiama – tereikia turėti raktą, išminties ir atvirumo, antraip ir tavasis kirtiklis gali nusprūsti. Krisdami prisimina kiekvieną jos lūpos virptelėjimą, regis, vos bitės sparnų mostelėjimą trunkantį, išsiduodantį silpnumą, ir nusivylimą, kuris verčia moteris nekęsti vyrų, o vyrus skaudinti moteris.

Krentantys žemyn, jaus amžinybę truksiantį liūdesį, mėgins kuprinėje ieškotis gertuvės su deginančiu gerklę gėrimu, tačiau taip tik dar labiau įžiebs atgailos troškimą, kuris niekada nebus patenkintas. Jie vis galvos, kad tai buvo ta moteris, kuri ne veltui atsidūrė jų gyvenime.

Ne veltui jos lengvas mostas užmeta nematomą kilpą ir verčia kopti į kalnus. Ne veltui dauguma net gi pamiršta pasiimti įrangą. Ne veltui net užkopęs negali jaustis užkariautoju, nes tu čia nesprendi nieko, tikėkis, kad vėjas palankus.

Dažnai išeinu į lietų su basutėmis ir kojinėmis – gerinu Lietuvos įvaizdį, į kalbą įpindamas rusiškus keiksmažodžius. Esu tikintis – visada tikiuosi, jog bus geriau, esu protingas, nes dažnai protiškai tingiu. Na, ir kūnas neatsilieka.

Štai anadien dvi paras gulėjau lovoje, grojau gitara, galvodamas apie meilę ir kitą šlamštą. Iš jos išsiridenti privertė tik noras pažvelgti giliau.. Ar sakiau, kad kieme turime šulinį?

Jame gyvendavo vandenis. Aloyzas. Bet pastarasis išsikraustė į kaimynų šulinį. Dirba jie muitinėj.
O aš niekur.. Iš dulkės į dulkę, viskas taip laikina.. Todėl nieko ir nedarau. Juk prasidėtų visokie PVM, lengvatų paieška, gyvybės draudimai. Kaip gi galiu apdrausti savo gyvybę, jei ryt planuoju šokt be parašiuto nuo šaligatvio bordiūro?

Taip. Aš mėgstu riziką. Dažnai kalbinu nepažįstamas merginas. Sakau, jog esu išsiskyręs. Iš visos apylinkės. Išsiskiriu tuo, jog nestatau automobilio ant žolės. Statau po medžiais. Ir pavėsis, ir vaikams į medį įlipti lengviau.. Juk visi kažko siekia.

Lipa, vienas per kitą, kad gautų geresnę užpakalio vietą bučiuoti. Svajonių nuotaka, o šydas – triusikai. Jėga. Ir džiaugsme, ir varge.

Žinoma, juk taip svarbu užsitikrinti ateitį. Užsitarnauti statusą, tapti žinomu, ar bent jau giminės
susitikimuose didžiai gerbiamu ir sektinu biču.

“Va, Anuprai, lygiuokis į dėdę”.
“Bet tėti, aš nenoriu bučiuoti užpakalių :(”
“Reikia, sūnau, yra žodis reikia.”

O ko dar žmonėms reikia? Gyventi į viską numojant ranka. Štai neseniai skaičiau, jog grožio klinikose pradėtos smegenų nusiurbimo procedūros. Šalia puikavosi statistika, jog net 79% norinčių teko nusivilti nepavykus operacijai, šnipštas – nebuvo ką siurbti..

Čia ir kilo mano verslo idėja. Jiems į galvas įdėti rutuliukus ir, krepšinio čempionato metu, kiekvienas turistas galėtų turėti nuosavą vaikščiojantį talismaną – barškutį.

Beliko tik klausimas, ar tas barškėjimas neužknistų labiau nei vuvuzelos?

Aš laimingas, jei laimė yra didelis tuščias namas, vakarais prisipildantis dar tuštesnių žmonių. Aš turiu viską, jei viskas yra įkūnijamas daiktais, o ilgesys yra niekas palyginus su begaliniu liūdesiu, kaip kad mano senatvė neturi nieko bendra su amžiumi.

Aš nugyvenau savo gyvenimą linksmai, bet ar prasmingai?

Kiek žmonių priverčiau šypsotis, ne todėl, kad jie noretų man įtikti, o todėl, kad jie norėtų man padovanoti savo šypsenas? Lygiai nulį.

Tad ką reiškia septyni nuliai mano banko sąskaitoje? Ką reiškia šeši nuliai ant mano automobilio numerių? Ką reiškia 0 apklausoje, kai klausiama, kiek turiu vaikų?

Vaikų verta turėti vien tam, kad galėtum kažką išmokinti nekartoti tavo klaidų, o klaidas verta daryti tam, kad kažkas iš jų mokytųsi. Bet gal aš jų padariau per daug?

O gal būt senatvė tam ir skirta, kad dar kartą pereitum savo gyvenimo autostrados pakraščiu, pradėtum vaikščioti į bažnyčią, o paklūpojęs ir pakilęs nesivalytum kelių? Gal tam, kad užrašytum visą savo turtą kažkokiai sektai?

Laimei, mano plaukai dar nėra žili – net nepradėjo retėti. Banko sąskaitoje žiba nulis, o automobilio numerio ženklai neturi sąryšio su kažkokiu kompleksu, dažniausiai dydžio..

Bet tada kokio velnio galvoju apie tokius dalykus? Kodėl mane kartais apima senatvės jausmas?

Gal todėl, kad laikas bėga pasiutusiai greitai.. O gal todėl, kad taip noris kažką priversti šypsotis?

Bet niekas neduoda mikrofono, nes klauso tik rėkiančių, neklauso prašančių, nekenčia rašančių, klausia kelio nematančių. Ir visa beprasmybė pasimato alkoholio pardavimuose, idiotų auginimo klojimuose – galo nematyt, o sėt reikia. Jų niekada nebus per daug.

O per mažai audros, kuri nuplautų purvą, visi kurmiai sulįstų atgal į savo urvą. Jie nebebijo šviesos, sukrovė kalną skatikų ir nusipirko baimę varančios tamsos. O kiek sveria tamsa?

Na va, jau per vėlu, kas dabar bus? Nieko, juk ir po tamsiausios nakties ateina rytas.. Bet jei jis pagiringas, o lengviau vėl išgerti? Nes žmonės geria vienas kito nesėkmes, o sėkmę pamatę nusigręžia, ji juos akina, dažniausiai taip ir nesutinka savosios. Tada ji beldžia į duris, bet neįsileidžia, galvoja, kad tai surašinėtoja..

Bet kas iš tos sėkmės – kiek gi mes čia trinam savus padus į žemę? O dar kai mėtome stiklus kairėn dešinėn.. Kiti dar klausia – kada ateis mesijas? Kaip gi jis vaikščios basas? Nejau duosi „kroksus“ savo?

Man prakaitavo delnai, net nepagalvojau apie ją, net nepasiūliau priklaupęs tapti mano žmona – vietoj to tariau, kad šiuolaikinė medicina pasirūpins šia problema..

Gal tu kvailas? Gal pamiršai tas naktis, kai sakei man, kad įveiksime visas kliūtis? Juk gyvybė manyje, meilės sukurta, ir nė velnio nekalta, dėl tavo baimės, durys atviros, susitvarkysiu ir viena. Jis turės tavo akis, bet niekas nesakys, kad jos tėvo, nes tėvas buvo sušiktas bailys. Apskritai, dabar matau, koks tu esi, sakei padarysi dėl manęs viską, bet tu toks kaip visi, visas tavo vyriškumas čia ir pasibaigia, tau pačiam po mamos sijonu dar gyventi reikia. Nors pasaulis baisus, vaikas tam ir turi tėvus, kurie kas dieną, tampa neperšaunama siena, ei, bet tu gali sėst į traukinį ir pradingt kažkur toli, aš užaugau be tėvo, jo plaukai dabar kaip sniego patalai balti,o eidamas gatve, jis žvelgia į mane ir nė nenumano.. Kad esu jo dukra. Taigi. Lieki, ar ate?

Po galais. Ką aš sau galvoju? Nejau melavau, kad kiekvieną akimirką apie ją svajoju? Ar melavau, kai sakiau, kad nesu toks kaip kiti, kad ji man svarbiausia, gyvenanti širdį, ar melas tai, kai kuždėjau, jog kiekviena dalelė jos graži? Tai ką jau kalbėti apie naują gyvybę jos viduje.. Kas aš, Dievas, kad drįsčiau atimti ją?

Lietuvos savivaldos sistema taip sukurta, kad meras, renkamas taryboje teisiškai tėra simbolinė figūra: miesto reprezentacinis veidas, miesto tarybos pirmininkas. Jo įstatymu apibrėžtos funkcijos apsiriboja atstovavimu savivaldybei, tarybos posėdžių rengimu ir savivaldybės tarybos veiklos koordinavimu (Vietos savivaldos įstatymas). Realiai savivaldybės darbui vadovauja administracijos direktorius, jo pavaduotojai, o svarbiausius sprendimus priima tarybos dauguma. Šioje sistemoje meras, be tarybos daugumos palaikymo (koalicijos) bei neturėdamas savo, patikimo žmogaus administracijos direktoriaus poste, tėra vadovas su didele atsakomybe, bet mažomis galiomis ir ribota informacija apie savivaldybės darbą, negana to į merą įsmeigtos visos savivaldybės gyventojų akys. Ne kam kitam, o jam teks atsakyti už tarybos ir administracijos klaidas.

Vien tiesioginių merų rinkimų įteisinimas iš esmės nekeičiant savivaldos sistemos modelio tik suteiks gyventojams galimybe sudėti dar daugiau nepagrįstų lūkesčių į mero asmenybę, kurių pats meras neturėdamas savo bendraminčių daugumos savivaldybės taryboje ir galimybės skirti atsakingą prieš jį ir tarybos daugumą bei patikimą savivaldybės administracijos vadovą negalės išpildyti rinkėjų lūkesčių. Neketinu išsiplėsti analizuodamas, kad mero atsakomybė prieš rinkėjus iki šiol paviršutiniškai svarstytos tiesioginių merų rinkimų formos nepadidintų.

Iš Kauno pavyzdžio galime matyti, kad miesto taryboje niekada nebuvo tvirtos daugumos, kuri esamomis sąlygomis galėtų ryžtingai ir efektyviai dirbti miesto labui. Praėjusios kadencijos “Sėkmės koalicijai” prireikė Tvarkos ir Teisingumo partijos paramos tam, kad ji galėtų išlikti veiksni iki kadencijos pabaigos. Tuo tarpu naujojoje taryboje koalicija dar trapesnė, nes ją sudaro daug mažų frakcijų, na o miestui vadovauja mažiausios jų atstovas R.Mikaitis, kuriam bus itin sunku pasiekti, kad savivaldybės administracija ir tarybos dauguma dirbtų taip, kad neužtrauktų šešėlio liberalų sąjūdžio partijai ir pačiam merui.

Pastaruoju metu svarstytos Vietos savivaldos įstatymo pataisos siūlė užmaskuoti ir taip gyventojams sunkiai suprantamos savivaldos sistemos trūkumus, mero rinkimus padarant rimtu šou, kuris aplinkybėms susiklosčius nepalankiai (kaip dažniausiai ir nutinka) gali paliktį merą priverstą daryti skaudžius kompromisus su galimai neskaidriais partnerių siekiais ar jų neveiksnumu.

www.kaunosavivalda.lt