Šaltą ir vėjuotą balandžio savaitgalį į Kauno mažąjį teatrą žiūrovus kvietė spektaklio „Mylimiausi“ premjera. Pjesės autorės šveicarės Lauros de Weck ir režisieriaus Vytauto Balsio bendras darbas sulaukė pilnos salės teatro gurmanų, kurie galėjo mėgautis šiek tiek mažiau nei pusantros valandos trunkančiu pasirodymu.
18 valandą, paskutiniams žiūrovams radusiems savo vietas, teatro salėje šviesos užgęsta ir visų akys krypsta į sceną. Čia pasirodo šeši aktoriai: Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Joana Gimberytė-Juronė, Edita Niciūtė, Miglė Paliukaitytė ir Ramūnas Šimukauskas. Pastarieji įkūnija šiandieninius studentus: Filypą, Sveną, Aną, Julę, Lilę ir Darijų. Jie gyvena, siekia savo svajonių, ieško gyvenimo prasmės, mokosi ir linksminasi, miega (dažniausiai vieni su kitais). Tačiau studentiškas linksmybes temdo baimė dėl būsimų egzaminų, o bendravimą tarpusavyje – nesėkmingi romanai. O ir bendrauti tarpusavyje jiems dažniau tenka SMS žinutėmis nei akis į akį. Juk herojai – naujos, negirdėtos, tačiau tikrai egzistuojančios SMS kartos atstovai. Išgirdę SMS žinučių turinį vieni žiūrovai susigūžė, kiti – priešingai, pasigirsta juokas, lyg kas būtų perskaitęs jų pačių asmenines SMS žinutes. Patikėkite, jų turinys buvo tikrai autentiškas ir, žinoma, necenzūruotas. O juokas salėje skambėjo dar ne kartą…
Tačiau spektaklis atskleidė ne tik linksmus studentiško gyvenimo ypatumus. Kartu jis prakalbo ir apie jaunų žmonių norą patirti viską, pasiduodant akimirkos žavesiui. Tai dažnai ir tampa jų nesėkmių priežastimi. Rodos, užtenka vieno, skuboto, gerai neapgalvoto sprendimo, kad jis nulemtų tolimesnę ateitį. Nors visą spektaklį lydėjo gera nuotaika, deja, jis baigiasi tragedija. Kokia? Sužinokite patys.
Spektaklį rekomenduočiau visiems. Bet žinoma, ypatingai jauniems žmonėms. Tu – būsimas psichologas, filosofas, teisininkas, o gal metei studijas ar tik ruošiesi joms? Visai nesvarbu. Vis vien vertėtų iš šono pažvelgti į tave supantį pasaulį. Paviršutiniškas bendravimas kartais atskleidžia daugiau nei atrodo. Tik mes to nepastebime ar nenorime pastebėti. Gal dėl to ir gimsta jauno žmogaus dramos?
Agnė Pakėnaitė
