Audrius Pazniokas
„Tu klausei, kas yra guru, pameni?“
Rudens vėjui besisukiojant Laisvės alėjoje, temperatūrai nebepakylant virš „šilta“ ribos, šilumos imame ieškoti uždarose erdvėse. Būtent šiam tikslui – sušildyti žmonių širdis – į Kauno koncertų sales sugrįžo „Palėpės muzika“. Kaip ir prieš trejus metus, tame pačiame Kauno Lėlių teatre ji sukvietė į tų pačių atlikėjų – Domanto Razausko ir grupės – koncertą. Bėgant metams kažkas privalo keistis, tad šįkart pasikeitė pavadinimas – „Dainuojamosios poezijos palėpė“ tapo „Palėpės muzika“, taip norėdama pasakyti, kad koncertuose bus galima išgirsti ne vien dainuojamosios poezijos atlikėjais tituluojamus muzikantus.
Šį kartą kauniečiai bei miesto svečiai turėjo galimybę išvysti ir išgirsti neįprastai gausią grupę – į Kauną atvyko ne tik gerai pažįstami Domantas Razauskas, Saulius Petreikis bei Audrius Pazniokas, bet ir jaunasis Donatas Petreikis, smuikininkas Simas Butavičius, o koncertą įgarsino Rokas Jasiūnas.
Prasidėjus koncertui scena užsipildė ne iš karto. Pirmasis joje pasirodė vienas Domantas. Po dainos prie jo prisijungė Audrius Pazniokas. Pastarojo laukė staigmena – buvo perskaitytas eilėraštis „Suturėtas“ , skirtas būtent šiam akordeono ir pianino meistrui. Turbūt neatsitiktinai atlikėjai pasirinko dainą pavadinimu „Meistrui“. Tokia pati staigmena laukė ir, pasak Domanto, žmogaus, kurio pristatinėti nereikia, – Sauliaus Petreikio, kuris pakeitė kuklųjį Audrių. „O dabar aš noriu pakviesti į sceną dar vieną žmogų, kuriam neparašiau eilėraščio. Bet ko gero jis greičiau parašys man, negu aš jam. Tai yra jaunas žmogus, kuris nėra perspektyvus, todėl, kad perspektyvus gali būti tik tas, kuris kažką žada į ateitį. O šis žmogus nieko nežada į ateitį – jis daro dabar ir čia.“ – taip buvo pristatytas Sauliaus brolis Donatas Petreikis. Ir tą vakarą jis tai įrodė kiek vėliau keletui minučių užėmęs pagrindinį mikrofoną. Po dar vienos, jau beveik visos grupės atliktos naujos dainos, smuikininkas Simas Butavičius efektyviai, tikrąja to žodžio prasme, įšoko į sceną. Prisijungus šiam muzikantui, buvo ištarta „Nepykit, mes jums padovanosim netrumpą tokį vakarą – labai gera čia su Jumis. O dabar mes pradėsim po truputėlį groti.“
Taip buvo pradžia dar beveik valandą laiko trukusio šėlsmo su šokiais, trumpais dainų pristatymais ir pokalbių intarpais. „Vartotojo dainelė“, „Šypsena 9mm“ ir kitos dainos, leidžiančios atiduoti begalinę energiją, ilgam pagražindamos veidus šypsenomis ir priverčiančios pakilti iš savo vietų. O po jų – ilgi ir griausmingi aplodismentai. Taip pat šį kartą buvo galima išgirsti ne tik Domanto, bet ir Sauliaus bei Donato kurtas dainas. Visą koncertą už muzikantų nugarų besikeičiančios vaizdo projekcijos bei Roko taikomi garso efektai tik stiprino įspūdį. Ir kai pasigirdo pirmieji dainos „3000“ akordai, nuojauta ėmė kuždėti, kad vėl geriausios akimirkos prabėgo beprotiškai greitai, mat ši daina jau yra tapusi kone atsisveikinimo himnu. Ir išties, po kelių akordų Domantas ėmė dar kartą pristatinėti šį vakarą grojusius atlikėjus. Pasibaigus dainai žiūrovai negailėjo plojimų ir iškart pakilo iš savo vietų – tai mažiausia, ką jie galėjo padovanoti mainais už tas kelias valandas muzikos apsuptyje. Vis dar nenutylant aplodismentams, į sceną pakilo koncerto organizatorė Paulina Nešukaitytė ir įteikė statulėlę, reiškiančią, jog būtent ši grupė žiūrovų buvo išrinkta geriausia dar „Dainuojamosios poezijos palėpėje“. Atsiėmus apdovanojimą, scenoje vėl liko vienas Domantas: „Pats sau liepiau pakartot.“ Ir į svečias šalis išvykstantiems bičiuliams Rokui bei Simui dovanojo ypatingai retai skambančią „Šambalą“. Prie jo prisijungė ir kiti grupės nariai. Žiūrovai šią dainą sutiko ypatingai šiltai, vis dar stovėdami klausė dainos ir nenustojo ploti, kol scena vėl liko visiškai tuščia.
Tačiau ši scena neilgai bus tokia. Jau po trijų savaičių, spalio 20 dieną, čia pasirodys ir žiūrovus šildys grupė „Blue in Bossa“.
