Naujas knygos leidimas užsienio kalba autoriui paprastai būna šventė. Tačiau žinia, kad Maskvoje įsikūrusi leidykla „Algoritm“ išleido dvi knygas mano vardu, mane suglumino ir sukėlė susirūpinimą. Viena iš jų vadinasi „Kaip Vakarai pralaimėjo Putinui“ (How the West lost to Putin). Kita – „Su Putinu arba be jo: kas laukia Rusijos per artimiausią dešimtmetį“ (With Putin or without him: what awaits Russia in the next 10 years). Man nieko nebuvo žinoma nė apie vieną iš jų. Apie jas nieko nenutuokė ir mano agentai – „Rogers Coleridge and White“, kurie rūpinosi mano knygų išleidimu daugiau negu 30 užsienio kalbų.
Nesu vienintelis, pelnęs tokį netikėtą ir nepageidaujamą komplimentą. Tas pat ištiko mano kolegą Luke’ą Hardingą (Liuką Hardingą), buvusį dienraščio „The Guardian“ korespondentą Maskvoje, taip pat mano draugą Doną Jenseną (Doną Jenseną), veteraną šaltojo karo frontininką bei apžvalgininką – jų vardu taip pat buvo išleista knygų. Dar įspūdingiau, kad kita knyga buvo išleista Henry Kissingerio (Henrio Kisindžerio) vardu.
Sunku būtų pateisinti tai, kas atrodo kaip intelektinės nuosavybės piratavimas. Atrodo, kad „maniškės“ dvi knygos yra kituose leidiniuose anksčiau paskelbtų interviu ir straipsnių rinkiniai. Galbūt klystu, bet nemanau, kad šis žingsnis taps „Algoritm“ komercine aukso gysla. Esu išleidęs rusų kalba savo pirmąją knygą – „Naujasis Šaltasis karas“ (The New Cold War), bet jos pardavimai buvo kuklūs. Pastangas surinkti ir išversti mažiau reikšmingus mano darbus vargu ar atpirks pajamos už parduotas knygas.
Taigi labiau tikėtina, kad tai buvo padaryta dėl propagandos tikslų. Leidyklos tinklalapyje paskelbtame anonse sakoma: „Lucasas perteikia tos Britanijos politinio elito dalies, kuri yra nusistačiusi prieš Putino režimo politiką, požiūrį.“ Kremliaus propagandos mašina nori pavaizduoti Rusiją kaip tvirtovę, apsuptą pikta linkinčių pašaliečių. Kaip būtų įmanoma geriau tai pademonstruoti negu leidžiant knygas, parašytas istablišmento šakalo, šokančio pagal Britanijos politinio elito dūdelę?
Vienas išmintingas mano draugas Vašingtone pateikia kitokį paaiškinimą. Mano straipsnių atsikartojanti tema – kad Vakarų šalys pernelyg nuvertina Putino Rusijos grėsmę. Kalbant atvirai, mes pralaimime. Mes nesuprantame Rusijos propagandos ir rusiškų pinigų Vakarų politikoje poveikio, taip pat nesuvokiame Rusijos karinio potencialo stiprėjimo masto ir spartos – ypač branduolinių ginklų srityje.
Šie žodžiai skirti žmonėms, kurie skatina per didelio nusiraminimo nuotaikas Vakaruose – žmonėms, kurie tikina, kad „nėra jokio karinio sprendinio“ ir kurie įsitikinę, kad mums tereikia rasti sprendimą, dėl kurio abi pusės jaustųsi laimėjusios ir kuris būtų parankus Rusijai. Žvelgiant iš Kremliaus pozicijų, šie žodžiai skamba kaip liaupsės. Putinas pergudravo Vakarus; stipri ir vieninga Rusija laimi prieš silpnus, susiskaldžiusius ir dekadentiškus priešininkus. Galbūt verta išleisti porą knygų, taip įtikinamai vaizduojančių šią padėtį.
Beje, aš taip pat argumentuoju, kad Vakarai pralaimi ne dėl to, kad yra silpni, o dėl savo neryžtingumo. Sunku įžvelgti, kaip Rusija, kurios besitraukianti energetikos išteklių eksportu pagrįsta ekonomika generuoja 1,7 trln. dolerių per metus, galėtų mesti rimtą iššūkį NATO ir ES 40 trln. dolerių bendrajam vidaus produktui. Geriausi Kremliaus ginklai – netikėtumas, blefas ir gudravimas, o ne tikri raumenys. Abejoju, ar kuri nors Rusijos leidykla būtų linkusi pabrėžti šį momentą.
Įtariu (ir tikiuosi) kad šis epizodas liks tik maža išnaša didesnėje istorijoje. Šiuo metu esu susitelkęs į savo naująją knygą „Kiberfobija“ (Cyberphobia), kuri išeis vėliau šį mėnesį. Nenoriu per daug iš anksto atskleisti (ji susijusi su pasitikėjimu, tapatybe, anonimiškumu ir interneto valdymu), bet Kremliui ji sukels neapykantą.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
