Afrikiečiai nepaliaujamai traukia į Europą ieškoti geresnio gyvenimo. Vis didėjant nelegalių imigrantų skaičiui, šalys griežtina patekimo į jas kontrolę. Europos Sąjungos valstybėse galiojanti Šengeno zona, leidžianti laisvai keliauti iš vienos šalies į kitą, yra tuo pačiu ir paslauga, ir apgaulė imigrantams iš Afrikos. Tačiau Europai darosi sunku susitvarkyti su tokiu kiekiu žmonių, plūstančių iš Afrikos ir Vidurinių Rytų.
21-erių Saddamas Ahmedas Husseinas iš Sudano pabėgo kartu su savo mama bei keturiais giminaičiais, įskaitant dešimtmetį brolį. Pardavę galvijus, septynių mėnesių kelionę jie pradėjo persikėlę per Čadą ir vėliau atsidūrę Libijoje. S. A. Husseinas čia dirbo interneto kavinėje, tačiau netrukus keturioms dienoms buvo pagrobtas. Paleistas už išpirką, vaikinas su šeima nusprendė palikti Afriką laivu, kuriuo keliavo dar 600 žmonių. „Po 12 valandų laivo motoras sustojo ir mes keletą valandų dreifavome iki Italijos krantų.“ – apie dramatišką kelionę pasakojo jaunuolis. Jam ir jo šeimai pavyko pasiekti Prancūziją, bet tuojau pat jie vėl buvo išsiųsti į Italiją, kur gyveno paplūdimyje. Tačiau šeima nesiruošia grįžti į gimtinę: „Čia žmonės draugiškesni ir mes jaučiamės saugūs. Čia jokio karo, ginklų, ugnies.“. Tokios ar panašios kiekvieno pabėgėlio istorijos, dažnam europiečiui yra protu nesuvokiamos. Neretai bandymai pasiekti Europą pasibaigia ir mirtimi, bet dėl geresnės ateities vis vien rizikuojama.
Per pirmąjį šių metų pusmetį rekordinis skaičius žmonių – net 137 tūkstančiai – persikėlė per Viduržemio jūrą ir pasiekė Graikijos, Italijos, Ispanijos ir Maltos krantus. Šis skaičius net 83 procentais viršija pernai metų to paties laikotarpio statistiką. Be to, planuojama, kad skaičiai vis augs. Pasak Jungtinių Tautų organizacijos, daugelis iš persikėlusių pagal tarptautinę teisę turi oficialų pabėgėlių statusą. Dėl karo ir persekiojimo daugiausia bėgančių – ne tik iš Afrikos (ypatingai iš Eritrėjos ir Etiopijos), bet taip pat ir iš Sirijos, Sudano bei Afganistano.
Ventimiljos uostas Italijoje – viena iš nesmagiausių vietų, keliaujantiems iš Afrikos ar Vidurinių Rytų. Žmonės, kenčiantys skurdą ir grasinimus mirtimi savo gimtinėje, čia ir kitose vietose, netoliese Italijos-Prancūzijos sienos, apgyvendinti stovyklavietėse po atviru dangumi. Tai – aiškus pavyzdys, kaip Europa nesusidoroja su kylančiu imigrantų skaičiumi. Riba tarp Prancūzijos ir Italijos, kuri teoriškai yra atvira, tampa sunkia kliūtimi pabėgėliams, siekiantiems pakliūti į Vakarų ar Šiaurės Europą: Jungtinę Karalystę, Vokietiją ar Norvegiją, kur stipresnė ekonomika ir pabėgėliai turi jau įsikūrusių artimųjų.
Prancūzijos politika nelegalių imigrantų atžvilgiu yra gan griežta. Šalis nuolat tikrina Italijos pasienį ieškodama automobilių, sunkvežimių ir traukinių su imigrantais ir siunčia juos atgal. Italijos vidaus reikalų ministras Bernardas Cazeneuve teigia, kad šiais metais apie 6 tūkstančiai žmonių išsiųsta atgal į Italiją. Toks elgesys pagrįstas dėl 1997 m. abiejų šalių pasirašyto susitarimo, jog Prancūzija savo nuožiūra gali gražinti migrantus į Italiją. Tačiau pakartotiniai Prancūzijos patikrinimai Italijos pasienyje stipriai pažeidžia Europos Sąjungos šalių Šengeno zonos reikalavimus, pagal kuriuos perėjimas iš vienos šalies į kitą yra visiškai laisvas.
Prancūzija teigia, kad jos pasienis nėra visiškai uždarytas. Pagal Europos Sąjungos Dublino reglamentą migrantai yra Italijos atsakomybė, nes prieglobstis turi būti suteikiamas ten, kur pirma atvyksta pabėgėliai. Tačiau šiuo metu Italija viena susitvarkyti su nelegaliais imigrantais nėra pajėgi. 2011 m. jau patyrusi imigrantų iš Tuniso antplūdį, Italijos valdžia išdavė laikinus gyvenamosios vietos leidimus, suteikiančius galimybę laisvai keliauti po Šengeno valstybes. Italijos premjeras Matteo Renzi neatmeta galimybės, kad problemą vėl teks spręsti šiuo būdu. Europos Sąjunga taip pat nesėkmingai bandė tartis dėl nelegalių imigrantų padalijimo tarp visų bloko valstybių, įvedant kvotas.
