Rugsėjo 18 dieną Škotijoje šio krašto gyventojai į balsavimo apylinkes vyks pareikšti savo nuomonę dėl sprendimo, galinčio kardinaliai pakeisti Didžiosios Britanijos salos ateitį – būtent šią dieną vyks referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės.
Tai yra trečiasis referendumas dėl Škotijos savarankiškumo per pastaruosius keturis dešimtmečius. Dar 1979 metais pradžią Škotija balsavo už didesnę savivaldą (referendumas neįvyko dėl per mažo aktyvumo), 1997 metais Leiboristų partijos remtame referendume rinkėjai balsavo už Škotijos parlamento atkūrimą ir mokesčių rinkimo bei biudžetinių galių suteikimo. Tačiau šį kartą klausimas skamba labai paprastai: „Ar Škotija turi tapti nepriklausoma valstybe?“, o į šį klausimą galimas tik teigiamas arba neigiamas atsakymas. Ilgą laiką nepriklausomybės palaikymas visuomenės apklausose Škotijoje nežadėjo nieko gero nepriklausomybės šalininkams, ir tik rugsėjo pradžioje 2 procentų persvarą Yougov apklausoje pasiekė nepriklausomybės šalininkai.
Pirmiausiai svarbus kontekstas. Škotija savarankiškumą prarado 1707 metais, Unijos aktu, atsisakydami nuosavo parlamento. Tai nebuvo lengvas sprendimas Škotijai – šį sprendimą ji buvo priversta padaryti po finansinės katastrofos, žinomos „Darieno schemos“ vardu, kurios metu kai kuriais skaičiavimais iki ketvirtadalio visų Škotijoje cirkuliavusių pinigų buvo investuota į Darieno koloniją. Ambicingi škotai norėjo kad jų valstybė taptų kolonijine valstybe, uždirbsiančia iš tolimosios prekybos, ir siekė dabartinės Panamos teritorijoje iškasti kanalą, sujungsiantį Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Į šią kompaniją investavo didžioji dalis Škotijos bajorijos ir miestiečių elito. Tačiau maliarija ir ispanų antpuoliai privertė apleisti šią naujai įkurtą koloniją, ir tuo pat metu Škotijos elitas siekdamas sumažinti šio bankroto pasekmes paprašė Anglijos parlamento pagalbos. Už tai, kad gautų finansinę kompensaciją, Škotija turėjo atsisakyti savo parlamento. Taip Škotijos vardas būtų likęs tik istorijos knygose, jei ne XIX a. romantikai, atgaivinę pasakojimus apie garbingą Škotijos istoriją. Nuo XX a. 7 dešimtmečio pradėjo stiprėti Škotijos nacionalistų partija, kuri po Škotijos parlamento atkūrimo užima labai svarbią vietą Škotijos politikoje. Šios partijos lyderis Aleksas Salmondas po 2011 metų rinkimų į Škotijos parlamentą, kuriame škotų nacionalistai sugebėjo laimėti daugumą parlamente, prabilo apie referendumą dėl nepriklausomybės.
Škotijos nepriklausomybės referendumas vyksta itin audringu metu Jungtinės Karalystės politikoje. Išstojimą iš Europos Sąjungos ir nepasitenkinimą imigracija į šalį reiškianti Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) su charizmatišku lyderiu Nigeliu Faragu savivaldos rinkimuose sugebėjo pasiekti neblogų rezultatų, laimėti Europarlamento rinkimus, o būsimuose parlamento rinkimuose pagal balsų skaičių veikiausiai sugebės aplenkti Liberalų Demokratų partiją ir tapti trečiąja pagal dydį politine jėga Jungtinėje karalystėje.
Jei škotai referendume pasirinks nepriklausomybę, Jungtinės karalystės politiką ištiks tikrų tikriausias žemės drebėjimas. Pirmiausia, per praėjusius 2010 parlamento rinkimus dėl beveidžio lyderio ir išlaidų skandalų nukraujavusių leiboristų įtaka, jaučiama Škotijoje, gali reikšmingai sumažėti. Konservatoriai savo ruožtu neturi tvirtų pozicijų Velse ar Škotijoje. Jie 2010 metais laimėjo 306 vietas parlamente (iš 650), tačiau net 298 iš jų buvo Anglijoje (iš 532). Škotijos atsiskyrimas (jei niekas kardinaliai nesikeis) atvertų kelią konservatoriams į dominavimą likusios Jungtinės Karalystės politikoje. Deividas Kameronas pareiškęs, kad jei jo partija laimės 2015 metų parlamento rinkimus, paskelbs referendumą dėl išstojimo, galimai atvers Pandoros skrynią naujiems klausimams – Velso statuso Jungtinėje karalystėje ar konstitucinės bei politinės sistemos reformavimo peržiūrą. Taigi škotai išeidami iš Jungtinės Karalystės sudėties priverstų likusią Jungtinę karalystę imtis plačių reformų. Likus mažiau nei dviem savaitėms iki referendumo nepriklausomybės priešininkų stovykla pažėrė pažadų, kad jei Škotija liks Jungtinėje Karalystėje, Škotijos parlamentui bus išplėstos fiskalinės bei biudžetinės kompetencijos. Taigi didesnio Škotijos savarankiškumo šalininkai jau šį bei tą laimėjo.
Aleksas Salmondas Škotijos rinkėjams nepriklausomybės klausimą pateikė kaip galimybę Škotijai pasinaudoti pinigais, ateinančiais iš Šiaurės jūroje esančios naftos gavybos. Tačiau tai nėra vien tik ekonominis klausimas. Škotijoje susiklosčiusios politinės vertybės reikšmingai skiriasi nuo tų, kurios praktikuojamos piečiau – čia gerovės valstybės koncepcija (nemokamas aukštasis mokslas ir t.t.) populiaresnė elektorato bei vietos politikų tarpe.
Kodėl Lietuvai turėtų rūpėti Škotijos atsiskyrimas nuo Jungtinės karalystės? Pirmiausia, Škotija sieks likti Europos Sąjungos ir NATO nare, ir jei kardinaliai nesikeis Škotijos politinis kraštovaizdis po nepriklausomybės paskelbimo, ši šalis turėtų prisijungti prie Skandinavijos valstybių grupės, kurių interesai labai dažnai sutampa su Lietuvos interesais. Antra, ir kiek neįprasta priežastis yra ta, kad balsavimo taisyklės numato, jog nuolatiniai Škotijos gyventojai iš visų Europos Sąjungos valstybių (taigi ir Lietuvos) gali dalyvauti referendume. Nėra duomenų apie tai, kiek tiksliai lietuvių emigrantų nuolatos gyvena Škotijoje ar ruošiasi balsuoti referendume, bet jei už Škotijos nepriklausomybę pasisakančių ir jei prieštaraujančiųjų gretos bus labai panašaus dydžio, netgi keli tūkstančiai vienos ar kitos etninės grupės balsų gali nulemti rezultatą. Situacija, kurioje Škotija yra dabar, panaši į ankstesnę Lietuvos situaciją: nedidelė valstybė ilgą laiką siekianti nepriklausomybės nuo galingesnio kaimyno. Todėl galima daryti prielaidą, kad didesnis kiekis lietuvių migrantų, kurie galbūt dalyvaus šiame referendume, turėtų pasisakyti už Škotijos nepriklausomybę. Tačiau kol kas galime tik laukti ir stebėti, kaip ši drama pasibaigs.
