Gediminas Andriukaitis

Praėjusią savaitę Seime svarstyta kandidatė į pavojingiausios tarnybos Lietuvos valstybėje vadovus. Kai kurių Seimo narių nuomone, šių pareigų atlikimas „panašus į vaikščiojimą per minų lauką“. Todėl ir kandidatė, kaip pridera pareigoms, ne pėsčia pasitaikė – ir daktaro laipsnį toje srityje apgynusi, ir praktinio darbo dešimt metų nudirbusi, ir noro vadovauti turinti. Tačiau Seimo nariai kandidatus į šias pareigas renkasi ypač atidžiai. Taip atidžiai, kad jau antrus metus ieško tinkamo žmogaus ir niekaip nesuranda – netinka nei Jungtinių Tautų ir ES ekspertai tarptautinės teisės profesorių mantijose, nei teisės mokslų daktarai su dešimties metų advokatūros stažu. Pareigos, matyt, tokios pavojingos, kad pastaruosius penketą metų nei laikraščiai apie jas ką parašo, nei televizija ką parodo. Tylu – ramu.

Tačiau visgi, jei pareigos tokios pavojingos ir svarbios, ar neturėtų visuomenė apie tai daugiau žinoti? Turėtų, visuomenės interesas reikalauja. Todėl pašnibždom garsiai jas ir įvardinkime: šios pareigos, pasirodo, yra ne kur kitur, o Lygių galimybių konktrolieriaus tarnyboje. Tarnyboje, kuri kasmet išnagrinėja kelių šimtų nelaimėlių skundus dėl galimos diskriminacijos, kurios beveik visi sprendimai – tik rekomendacinio pobūdžio sugėdinimai, kuri per pastaruosius septynerius veiklos metus nė karto net baudos niekam nėra paskyrusi! Bet jei tarnyba tokia tyli ir taiki, tai kodėl tas jos gėdinimas kažkam pavojingas? Iš kur tie „aštrūs klausimai“, kur tie „minų laukai“?

Pirmasis kandidatę prie minos atvedė Seimo narys V. A. Matulevičius. „Ne­se­niai mes per­skai­tė­me, kad Lat­vi­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras pri­si­pa­ži­no vie­šai, jog jis yra sek­su­a­li­nių ma­žu­mų at­sto­vas. Ko­dėl mes ne­su­si­du­ria­me su pa­na­šiais pri­si­pa­ži­ni­mais Lie­tu­vo­je? Kas truk­do? Ką tai sa­ko?“ –posėdžio metu užklausė seimūnas. Kandidatė kiek sutriko, bet atsakymą rado: „At­sklei­di­mas ly­ti­nės ta­pa­ty­bės yra prie­žas­tis, kad žmo­nės at­lei­džia­mi iš dar­bo, su jais ne­si­svei­ki­na kai­my­nai ir jie pa­ti­ria ki­tų ne­pa­to­gu­mų. To­dėl aš ma­ny­čiau, kad vis dėl­to vi­suo­me­nės švie­ti­mas, mo­ky­mas, to­le­ran­ci­jos ug­dy­mas yra tas bū­das, kad pa­dė­tu­me as­me­nims at­si­skleis­ti, jei­gu tai yra bū­ti­na.“ Iš šalies žiūrint, viskas kaip iš vadovėlio (ar bent jau – įstatymo), taip, kaip ir turėtų atsakinėti būsima Lygių galimybių kontrolierė. Regis šitą miną perlipo.

Antrasis miną (jau galingesnę) pretendentei parodė Seimo narys A. Dumčius: „Ger­bia­mo­ji pre­ten­den­te, ar jūs pri­ta­ria­te tos pa­čios ly­ties šei­mų kū­ri­mui ir įvai­kin­tų vai­kų auk­lė­ji­mui pa­gal sa­vo orien­ta­ci­ją?“. Klausimas, irgi nei šioks, nei toks – kandidatė, juk, nei tos pačios lyties šeimos kurti eina, nei kažkieno kito vaikus auklėti ruošiasi (savų, matyt, pakanka). O ir šiaip Lygių galimybių kontrolierei į šeimos vidaus reikalus pagal įstatymą kištis nepridera ir netgi neleidžiama. Bet kandidatė ir šį kartą nepasimetė. „Iš tik­rų­jų šį klau­si­mą aš esu kė­lu­si sa­vo di­ser­ta­ci­jo­je ir ma­nau, kad vi­si žmo­nės tu­ri bū­ti gi­na­mi, neat­si­žvel­giant į jų ly­ti­nę orien­ta­ci­ją, ly­tį, ra­sę, am­žių ir t. t. Lie­tu­va yra de­mo­kra­tinė vals­ty­bė, ir de­mo­kra­tinės vals­ty­bės yra po­zi­ty­vi pa­rei­ga už­tik­rin­ti tiek dau­gu­mos, tiek ma­žu­mos tei­ses.“ – pagalvousi atsakė. Na lyg ir šią miną apėjo, Lygių galimybių įstatymo nuostatas pasikartojo.

Prieš pat balsavimą paskutiniai minas (prieštankines) metė seimūnai A. V. Patackas ir G. Jakavonis. „Gal­būt aš ne­pa­si­nau­do­jau pro­ga pa­klaus­ti, ta­čiau vis tiek ti­kiuo­si gau­ti at­sa­ky­mą kan­di­da­tės į ly­gių ga­li­my­bių ins­ti­tu­ci­jos va­dus dėl to­kių gan keb­lių da­ly­kų, kaip vie­nos ly­ties san­tuo­ka ir vi­so su ši­tais klau­si­mais su­si­ju­sio kom­plek­so, ir ap­skri­tai po­žiū­rio į tą ide­o­lo­gi­nę kryp­tį, ku­ri va­di­na­si gen­de­riz­mas.“ – pasisakė pirmasis, o kitas šiam paantrino: „Pre­ten­den­tė nu­ty­lė­jo ir slė­pė sa­vo nuo­la­ti­nį da­ly­va­vi­mą Lie­tu­vos gė­jų ir les­bie­čių se­mi­na­ruo­se, už da­ly­va­vi­mą juo­se bu­vo mo­ka­mi pi­ni­gai. Be to, Lie­tu­vos gė­jų ir les­biečių by­li­nė­ji­mo­si stra­te­gi­jo­je ji aiš­kiai įvar­dy­ta kaip eks­per­tė!”. Ir nors pretendentė į tokius komentarus galimybės atsakyti neturėjo, šįkart neprirekė net uoliai prie minų ankstesnę kandidatę vedusių P. Gražulio ir R. J. Dagio komentarų: už – 48, prieš – 42, su­si­lai­kė 18. Sukliuvo „eksperte“ išvadinta pretendentė, į kontrolieres nepraėjo. Tik vienintelė Seimo narė Dalia Kuodytė po balsavimo suabejojo: „Iš tie­sų ar mes Lie­tu­vo­je tu­ri­me tiek daug pro­fe­sio­na­lų, kad ga­li­me jais ši­taip drabs­ty­tis?“

Ir nors nė vienas iš minėtų Seimo narių klausimų į tiesioginį būsimos kontrolierės mandatą kaip ir nepateko (ar Lietuvoje turi būti įteisinta tos pačios lyties partnerystė pirmiausia sprendžia ne kas kitas, o patys Seimo nariai), darbine kompetencija ir žiniomis niekas nesuabejojo. Tačiau visgi, ką sužinojome iš to, kaip uoliai šie seimūnai būsimas Lygių galimybių kontrolieres po minų laukus vedžioja?

O sužinojome štai ką: tol, kol kandidatai cituos Lygių galimybių įstatymą, vardins Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, visiems lygias galimybes žadės, tol dar dvejus metus nieko nebus. Pavojingiausioje tarnyboje Lietuvos valstybėje reikalingi kitokie žmonės. Ne tarptautinės teisės profesoriai ir ne diskriminuojamus žmones teismuose ginantys advokatai. Reikalingi tokie, kurie į „užminuotus“ Seimo narių klausimus atsakytų „Žinot, įstatymą tai aš gal ir žinau, bet tų lygių galimybių visiems aš nepažįstu.“, „Matot, yra tos mažumų teisės, bet yra ir daugumos nuomonė“ arba „Aš tai gal už teises, bet tikrai – prieš privilegijas“ ir pan. Na kažką tokio ne tiek pagal įstatymo raidę, kiek artimesnio Seimo daugumos ausiai (ką tie Lygių galimybių įstatymai, ne Seimo nariams jie rašomi!).

Ir tada bus visiems ramu, ir turėsime tyliai ir ramiai dirbančią Kontrolierę ne vienai, o kokiom keturiom kandencijom į priekį. O tos profesorių mantijos, mokslų daktarų diplomai ir lygios galimybės visiems… Na į visą tai galima kad ir kojas išsivalyti. Tai daugiau moterų, senukų, neįgaliųjų, gėjų ir juodaodžių, bet tikrai jau ne Seimo narių rūpestis.

Gediminas Andriukaitis, Lietuvos žmogaus teisių centro narys

Manoteisės.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: